Jis šykšti parodyti savo gerumą, dangsto emocijas, nežeria švelnių žodžių. Santūrus, kantrus, atsakingas ir tvirtas – toks yra tikras Tėvas, visos šeimos užuovėja, atrama šeimos Motinai, vaikų gerovės garantas, jų tiltas į gyvenimą.

Juozo ir Stanislavos Krasauskų, gyvenančių Vinginin­kuose, namuose ateinantį sekmadienį bus didelis sujudimas – po daugelio metų susirinks visa gausi šeimyna: penki vaikai su antrosiomis pusėmis bei dešimt anūkų. Pargrįš iš užsienio, atvažiuos iš kaimyninio rajono ir vietiniai. „Pasakiau, kad šiemet, per Tėvo dieną, turite suvažiuoti visi!“ - prisipažino Stanislava, atrodo, visai netikėtai sugraudinusi savo vyrą. Beje, kalbos apie vaikus graudino jį ne kartą...

„Bene paveiksluosit Juo­zą?“ - paklausė Krasauskų kie­me sutikta moteris, matyt, kaimynė. Sužinojusi, jog taip, širdingai apsidžiaugė: „Tai ge­rai, toks puikus žmogus“. Tuo nė netenka abejoti. juo labiau - tvarkingi namai, įvairiausi ūkiniai pastatai, šiltnamiai, didžiulis, visko turtingas kiemas rodo, jog čia gyvena tradicinė lietuviška šeima: darbšti, sutarianti, vieninga. Tad nė kiek nenuostabu, o ir labai puiku, kad joje užaugo dori vaikai.

„Norėčiau savo tėveliui dabar palinkėti tik sveikatos - turtų mums jau užtenka. Dar - kad sveiki ir laimingi būtų mūsų vaikai bei anūkai. Juk jei vaikui blogai, tėvams širdis iš skausmo plyšta“, - linki savo vaikų tėvui Stanislava, ir abu nutyla įkvėpti oro...

Juozas su Stanislava kartu jau 43-eji metai. Abu pripažįsta, jog gyvenime buvo įvairių spalvų, bet juoda anaiptol netapo dominuojanti. Grei­čiau atvirkščiai - vyravo šviesios spalvos.

„O ko daugiau tėvui berei­kia: namą pastatė, medį pasodino ir net du sūnus užaugino. Padarė viską, dėl ko vyro gyvenimas, kaip sakoma, yra pilnavertis“, - giria saviškį žmo­na.

Iš Žadeikių kilęs Juozas Sta­nislavą nusižiūrėjo melio­ruodamas laukus. Jie dirbę prie Vingininkų, Stasikės ma­ma, labai gera gaspadinė, jiems valgį virdavusi. Taip jau­nuoliai susipažino, ir pen­keriais metais vyresnis berniokas nebepaleido jam patikusios merginos, kuriai buvo vos aštuoniolika.

Pas Juozo tėvus jauna šeima po vestuvių ilgai neištempė. Paskui gyveno ir Grimzduose, ir Teneniuose, galiausiai - Bir­žų Lauke. Tada ir nutarė statytis namą Vin­gininkuose. Juo labiau, kad Juozas iš savo tėvo palikiman buvo gavęs polinkį medžio darbams. Tad ketvirtaisiais metais nuo statybų pradžios įsikūrė dideliame mūriniame name su rūsiais ir „viškumi“.

Juozas, kaip puikus mechanizatorius („Iš garbės lentos kolūkyje niekada „neišlipdavo“, - įsiterpia Stanislava), ko­­lūkyje dirbo pačiais mo­der­niausiais tuo laiku trakto­riais. kol kartą nutiko bėda: užsifiksavus priekabai, traktorius nuslydo į griovį ir vertėsi. Po sudėtingos galvos operacijos vyras su technika atsisveikino ir pradėjo dirbti staliumi.

„Aš visą gyvenimą daugiau darbuose praleidau - reikėjo uždirbti pinigų šeimynai. Žmona vaikus augino, prižiūrėjo, triūsė po namus“, - neįvar­dija didelio savo nuopelno auklėjant vaikus Juozas. Stanislava, kai šie paūgėjo, sako surinkusi aštuonerius metus stažo.

Krasauskų virtuvė - didelė, erdvi, ir stalai stovi bent keli, kad, susirinkus gausesniam būriui šeimynykščių, laisvai su­sėstų. Jauniausiosios dukters Vaidos vyras Mantas, anot mamos, auksinių rankų meistras, padarė modernų remontą, daug kas yra atlikta ir paties Juozo. Namai blizga tvarka bei švara, juose jauku ir šviesu. Kartu su tėvais gyvena sūnus Žydrūnas su šeima. Marti Rita, anytos džiaugsmui, - puiki šeimininkė, anūkės Goda ir Gabija lanko mokyklą Šilalėje. Žydrūnas, uždarbiavęs ir Portugalijoje, ir Ispa­nijoje, galiausiai liko gimtinėje, dirba vietiniame autoservise, mašinas, sako, pažįsta, kaip penkis savo pirštus. Vyriausioji Giedrė gyvena Tauragės rajone, Balt­rušaičiuose, tačiau už­darbiau­ja Škotijoje. Jiedu su vyru Al­giu užaugino Raimondą ir Edviną. Raimondos vestuvės numatytos jau rugpjūčio mėnesį. Edvinas mokosi ir dirba Klaipėdoje, anot močiutės, turi merginą, tad „irgi kažin kiek vienas betrauks“. Sandra įsikūrusi Tauragėje, augina sūnus Deividą ir Kristupą. Pasak tėvų, nors su vyru Nerijumi yra išsiskyrę, šis buvusia šeima rūpinasi, bendrauja su vaikais. Stanislava stebisi, jog taip galima sutarti po skyrybų, juk paprastai girdime visai priešingas istorijas... Jauniausioji Vaida gyvena šalia Giedrės, dabar yra išvažiavusi uždarbiauti į Daniją. Jiedu su Mantu augina dukteris Faustą ir Estelą. Vidas Anglijoje - jau vienuolika metų. Ten būdamas susipažino su marijampoliete Svajūne, augina porikę: Mią ir Robertą. Po nemažai kartu pragyventų metų Vidas su Svajūne santuoką įregistruos jau šią liepą. Tėvai nori, kad ir jų vestuvėse dalyvautų visi šeimos nariai.

Anot Stanislavos, keturiems vaikams jiedu su tėvu kėlė vestuves. Mat yra didelė Juozo „meistrinė“, išnešus keletą „staliarystės“ prietaisų, vietos - užtektinai. Tačiau dabar, svarsto tė­vai, gal ir nebemadinga namuose vestuves šokti, tad pokylis numatytas Vingininkų bendruomenės pastate.

„Prislėgsiu sūrių, parūkysiu, Sandra pyragų prikeps - labai gardūs jai išeina, dar ko nors. Ką turėsime, tuo prisidėsime“, - gal kiek ir nelinksmai dėl to, kad paskutiniam vaikui ne jiedu su tėvu kels vestuves, kalba mama.

Juozas su Stanislava visada vertėsi ūkiškai. Turi apie aštuonis hektarus žemės, miško. Dar laiko keturias karves, bet dvi žada parduoti, nes, kai taip numušė pieno kainas, nebeapsimoka. Anksčiau, sako, turėję ir kiaulių (dabar irgi sugriežtino sąlygas), įvairiausių paukščių - apie tris šimtus! Ir dabar jų - pilni aptvarai, o dar 12 vištų peri, ir nežinia kiek ir kokių paukščių šeimyna vėl padaugės!

„Kaip atsikeliame nuo penkių ryto, taip ir „šiūruojame“. Bet ir gerai, kad darbo yra. Įpratusiam dirbti dykai sėdėti būtų peilis. Nors paskauda tai rankos, tai kojos, tačiau visko mesti nenorime.

Va, pažiūrėkite: vietos kieme - užtektinai. Mantas įrengė sūpynes, namelį mažiesiems. Atvažiuoja anūkai - kaip jie mėgsta čia pasiausti! O matytumėte, kaip greitai jie, tarsi skruzdėliukai, po pliauską malkas malkinėn suneša!.. Sodyba didelė, statinių daug, ganykla gyvuliams - prie pat namų. Gyvenk ir norėk. Tik sveikatos vis mažiau. Bet viskas liks vaikams. Nenorėtume, jog kada nors sodybą parduotų...“ - kol Juozas pozavo prieš fotoaparatą, vedžiodama po kiemą, kalbėjo Stanislava.

O Juozas, palinkėjus gražios Tėvo dienos mylimų vaikų bei anūkų rate, vėl sumirksi paraudusiomis akimis: „Graudoka bus...“

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Birželio 1-ąją, tarptautinę vaikų gynimo dieną. Atviro jaunimo centro „Pulsas“ savanorės Monikos Mingailienės ilgai planuota idėja virto smagia švente. Ji prasidėjo rajono savivaldybės, Viešosios policijos skyriaus atstovų sveikinimais, vaikams įteikti atšvaitai, pakabučiai, ryškiaspalviai balionai.

Šventės dalyvių laukė daug pramogų. Pūsti muilo burbulus bei pasipuošti nuotaikingais piešiniais ant veido kvietė linksmoji Kakė Makė. Jaunimo centro savanoriai Gabrielė Šiaudvytytė, Greta Jokubauskaitė, Berta Lapinskaitė, Gabija Jakštaitė kartu su Šilalės rajono visuomeninių jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritasis stalas“ savanoriais mokė gaminti popierinius vėjo malūnėlius, aitvarus bei lėktuvėlius. Meno mokyklos iniciatyva vaikai piešė kolektyvinį piešinį „Vaikystės svajonė“. Šilalės visuomenės sveikatos biuras kartu su trenere Giedre Fasci pravedė nuotaikingą aerobikos treniruotę.

Vaikams koncertavo Šilalės meno mokyklos pučiamųjų orkestras (vadovas Zigmas Levickis), Šilalės kultūros centro ir Šilalės meno mokyklos auklėtiniai.

Po koncerto vyko akcija „Taikos glėbys“. Visi buvo kviečiami sustoti kelioms akimirkoms, apsikabinti vienas kitą ir vienu metu ištarti žodį „taika“. Kartu išreiškėme kvietimą gyventi taikiai ir darniai.

Tvarka bei vaikų saugumu rūpinosi „Pulso“ savanoriai Matas Tunaitis, Artūras Vyštartas, Augustas Šeputis, Liudas Kvederys, tą dieną tapę jaunaisiais policijos rėmėjais.

Deividas VALAUSKIS, Atviro jaunimo centro „Pulsas“ darbuotojas

Rimantė DAUJOTIENĖ, Projekto „Atrask save“ vietos jaunimo garantijų iniciatyvos koordinatorė

AUTORIŲ nuotr.

Šilalės socialinių paslaugų namų sporto aikštėje vyko Atviro jaunimo centro „Pulsas“ savanorių organizuota sporto šventė „Atsipalaiduok - tapk alfa“.

Varžybose dalyvavo septynios komandos. Pirmajame pogrupyje rungėsi jaunimas iki 18 metų: „Dream team“, „Tris metus draugavom“, „SM Šilalė“ ir „Kalviai“. Antrą pogrupį sudarė komandos, kuriame sportavo jaunuoliai nuo 18 iki 29 m. Tai „Šilalės policija“, „Power team“ bei „Šilų lakūnai ir stiuardesės“.

Komandos varžėsi trijose rungtyse: krepšinio, futbolo bei tinklinio. Po įnirtingų kovų pergales išplėšė ir pirmąsias vietas laimėjo „Kalviai“ bei „Šilalės policija“. Nugalėtojams atiteko renginio pagrindinio rėmėjo - Taurų nuotykių parko kvietimai. Trijų prizinių vietų komandų nariai apdovanoti pačių savanorių pagamintais medaliais.

Nuoširdžiai dėkojame visiems, kurie geranoriškai prisidėjo bei parėmė renginį.

Matas TUNAITIS, Liudas KVEDERYS

Atviro jaunimo centro „Pulsas“ savanoriai

Vitos MERKELIENĖS nuotr.

Gegužės viduryje Kurtuvėnų dvaro ratinėje (Šiaulių r.) jau dvyliktą kartą vyko respublikinis tradicinių šokių festivalis „Patrepsynė“. Jame dalyvavo daugiau kaip šimtas šokėjų porų iš 18 savivaldybių, atrinktų rajonų  turuose. Šilalei atstovavo 26 šokėjų poros, išrinktos per folklorinių šokių šventę-varžytuves „Šok, žemaiti, šonke“. Kurtuvėnuose kojas miklino Laukuvos Norberto Vėliaus, Pajūrio Stanislovo Biržiškio, Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijų, Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos, Kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblių „Gers smuoks“ ir „Smuokiuka“ bei VšĮ „Etnoklubas šokėjai (vadovės Olga Jogminienė, Giedrė Fasci, Irmina Kėblienė, Jolanta Kažukauskienė).

Tradicinio lietuviško šokio varžytuvės yra labiau šventė nei lenktynės. Šiemet poros varžėsi ne tik trijose  (pradedančiųjų, pažengusiųjų ir patyrusiųjų) šokėjų grupėse, bet ir savo krašto šokių („Grečenikė“, „Greič­polkis“) varžytuvėse. Ge­­riausi šokėjai savo mokyk­loms laimėjo liaudiškų muzikos instrumentų, o įvairių nominacijų, rėmėjų dovanų bei prizų pelnė visi dalyviai.

Šauniausia pradedančiųjų gru­pės šokėjų pora tapo Ši­lalės Da­riaus ir Girėno progimnazijos penktokai Dia­na Pudžiamytė ir Orestas Jur­čys (vad. I.Kėblienė ir J.Ka­žu­kauskienė). Jie į savo progimnaziją parvežė vieną iš vertingiausių prizų – žemaitiškas Skalmanto Barkausko kankles.

Pažengusiųjų grupėje  ant­ri buvo Šilalės kultūros cent­ro vaikų bei jaunimo folkloro grupės „Gers smuoks“ šokėjai Aistė Kulikauskaitė ir Jonas Gudauskas. Patyrusiųjų šo­kė­jų grupėje „Etnoklubo“  na­riai Guoda Rupšytė ir Ne­tas Kli­mavičius tapo nominantais - nepriekaištingai sušokę „Pol­ką tūpt“, jie pateko į geriausių šios kategorijos šokėjų penketuką.

Šauniai pasirodė visi Šilalės rajono šokėjai, o tarp nominantų puikuojasi ir jauniausi dalyviai Gabrielė Bukauskytė bei Andrius Urbonas („Smuo­kiuka“). Tarp jų taip pat pa­­teko Austėja Ignotaitė ir Eit­­vydas Budreckas („Et­no­­klu­bas“), Ur­tė Kėb­laitė bei Rokas Auryla („Gers smuoks“). Ne­priekaištingai savo šokius at­liko ir Aušrinė Vir­šilaitė bei Do­vydas Moc­kevičius („Et­no­klubas“), Justė Bu­kaus­ky­tė ir Svajūnas Pet­ro­kas (Ši­lalės Si­mono Gau­dė­šiaus gim­nazija). Pau­li­na Tu­raus­ky­tė ir Nojus Ko­no­novas (Ši­lalės Dariaus ir Gi­rėno progimnazija) bei Kor­­nelija Andrejauskaitė ir Do­­minykas Dargevičius („Et­­noklubas“) puikiai pasiro­dė pus­finaliuose. Gerus šo­kė­jų įgūdžius pademonstravo ir Pajūrio Stanislovo Bir­žiškio gimnazijos mokiniai Guo­da Griš­kutė bei Giedrius Jo­ku­baus­kas.

„Patrepsynėje“ siekiama pro­paguoti lietuvių folklori­nius šokius tarp vaikų ir jau­nimo, skatinti kultūringą bend­ravi­mą laisvalaikiu. 

Jolanta KAŽUKAUSKIENĖ, Šilalės kultūros centro folkloristė

Alvydo JANUŠEVIČIAUS, Jolantos URBONIENĖS, Guodos JUŠKAITĖS nuotr.

- Esu grynas dzūkas, neturiu nė žmonos žemaitės, bet žemaičių žemė man dosni premijomis, - penktadienį per „Poezijos pavasario“ popietę Bijotuose juokavo rašytojas ir publicistas, Žemaitės, Ievos Simonaitytės, Zigmo Gėlės premijų laureatas Romas Sadauskas.

Šį sykį poezijos paukštė jam atnešė dar ir Dionizo Poškos premiją, kurią už trupmenų (nors mums trupmena primena matematiką, Dzūkijoje šis žodis reiškia trupinį) poemą „Sudzievuliu“ skyrė Šilalės rajono savivaldybė. D.Poškos premija tradiciškai įteikiama už literatūros kūrinius, kuriuose atspindimi etniniai motyvai, lietuviškos tradicijos bei istorinė tautos atmintis.

„Poezijos pavasario“ paukš­tė penktadienį rajone nutūpė du kartus. Prieš pietus - Pailgočio kaime, netoli Pajūrio, Šilalės garbės piliečio Jono Biržiškio tėviškėje, po pie­tų - Bijo­tuo­se, šalia Baub­lių. Čiulbėjo Žemai­tijoje ji net palestinietiškai - savo eilėraščių gimtą­ja kalba skaitė Palestinos poetas Ibrahim Nasrallah, o išgirdęs lietuvišką jų variantą galėjai pajusti Palestinos tragedijos kvapą, kai „nelieka gyvųjų ir mirusių, kai visi tampame kankiniai“. Poezijos gerbėjai klausėsi ne tik laureato R.Sadausko, bet ir Kornelijaus Platelio (Šiauliai), Lidijos Šimkutės (Skuodo r.), Sigito Birgelio (Punskas, Lenkija), Alio Bal­bieriaus (Biržų r.) bei vietinių poetų eilių.

Skambėjo ne tik eilėraš­čiai, bet ir Laukuvos Nor­berto Vėliaus gimnazijos tra­dicinių kanklių ansamblio kanklininkių grojamos bei dainuojamos liaudiškos melodijos.

Petras DARGIS

Autoriaus nuotr.

J.Vilūnaitė, K.Platelis, S.Birgelis, A.Balbierius, L.Šimkutė, Marija Mažulienė, R.Sadauskas, I.Nasrallah

Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos ansamblio kanklės irgi skambėjo kaip tikra poezija

Vienoje iš dviejų Juškaičių kaimo, kuris glaudžiasi pačiame Šilalės rajono paribyje su Skaudvilės seniūnija, sodybų ūkininkauja gausi kelių kartų Švalkūnų šeima – visus suskaičiavus, susidaro per dešimt žmonių. Tačiau seniausieji Onutė ir Vladas Švalkūnai, kurių amžius artėja prie šimtmečio, jau nebe pirmi metai nebesikiša į ūkio reikalus. Trys patys mažiausieji Švalkūniukai dar vilki sauskelnes. O į ūkio darbus kimba Onutė ir Česlovas bei jų atžalos Mindaugas, Kristina bei Andrius.

Kiekvienas turi mėgiamą ūkio šaką

„Nesilygiuojame į stambiuo­sius ūkininkus, mūsų visų žemė kartu su nuomojama sudaro tik apie šimtą hektarų. Vyriausiasis Mindaugas plečia melžiamų karvių bandą, šiuo metu jų turi 30, jauniausiasis Andrius daugiau laiko skiria javams ir pievoms bei ganykloms. Jam galvijus atstoja greitai besidauginantys triušiai. Mudu su žmona laikome mėsinių galvijų. Duk­ra Kristina savo ūkio neturi, tad padeda mamai vesti buhalterinę apskaitą, o ir šiaip kaimo sodyboje moteriškų darbų netrūksta“, - trumpai, kol vaikai susirinks krūvon, ūkį apibūdina Česlovas.

Tiesa, ūkininkavimo, o ypač žemdirbystės, patirties Min­daugas su Kristina „sėmėsi“ Norvegijos, Ang­lijos, Vo­kietijos žemės ūkio įmonėse. Nors nė vienas sunkiu fiziniu darbu nesiskundė. Kris­tina daugiausia sėdėdavo ant daržų sodinimo mašinos ir į sodykles dėliodavo daigus, yra tekę šiek tiek padirbėti braškių laukuose. Mindaugui vis pasisekdavo draugauti su mechanizmais. Vaikinas pri­si­me­na, kaip menkai apie techniką išmanantis lenkas mokė jį važiuoti traktoriumi, nors Mindaugo įgūdžiai buvo kur kas geresni.

Nors abu tam tikros patirties įgijo užsienyje, yra kategoriškai nusiteikę prieš vakarietišką žemės ūkio produkciją. Kaip sakė Mindaugas, ir dabar pre­kybos centruose nusisuka nuo at­vež­tinių braškių. Mat jam teko padirbėti uogų fasavimo ceche. Pamena, kaip būdavo sumaišomos ir kokybiškos, ir jau pradėjusios gesti uogos: sufasuoja, atšaldo ir išgabena į prekybos centrus. Anot vaikino, jau geriau kad ir ne tokia išvaizdi, bet sveika lietuviška, geriausia - savo darže išauginta uoga.

Padirbėję užsienyje, visi trys Švalkūnų vaikai nusprendė siekti mokslo. Kartu įstojo į tą pačią kolegiją bei įgijo tą pačią profesiją – agronomo.

Žinios, be abejo, yra puiku, tačiau be patirties, o labiausiai - be kantrybės žemės ūkyje nieko nepasieksi. Tad visa šeimyna atkakliai dirba ir planuoja metus kitus į priekį.

Viskas prasidėjo nuo senolio

Prieš pirmąjį pasaulinį karą Česlovo senelis numatė, jog Lietuvai artinasi sunkūs laikai, todėl ramiai pralaukti karo bei užsidirbti išplaukė į Ameriką. Po kelių metų parsivežė krūvą dolerių, nusipirko Juškaičiuose žemės bei pasistatė bene vieną pirmųjų šiuose kraštuose mūrinį namą. Jame iki šiol ir tebegyvena (pats diedukas yra kilęs nuo Raseinių, jo žmona - iš Eržvilko). Prieškaryje statytame mūrinuke dešimčiai žmo­nių dabar tapo ankštoka. Tad Onutės ir Česlovo sūnūs su savomis šeimynomis apsigyveno Skaudvilėje, o ūkininkauja tėviškėje. Mat, kol pieno bei mėsos supirkimo kainos buvo pusėtinos, Švalkūnai pra­plėtė ūkinius pastatus, pagal galimybes modernizavo, įsirengė mėšlides, siloso duobes, prisipirko technikos. Anot jų, ne pačios naujausios ir galingiausios, bet kad tiktų kalvotoms žemėms įdirbti.

Ūkį pakėlė europinės programos

„Kol ūkis dar nebuvo išdalintas, pasinaudojau įvairiomis Europos Sąjungos rėmimo programomis. Gal nebūčiau pasiryžusi, tačiau dalyvauti jose ragino tuo metu Žemės ūkio skyriuje dar vyr. specialistu dirbęs Algimantas Olendra. Sako, kol laikas, rašyk, prašyk, ir gausi. Ir gavome, iš tų pinigų šiek tiek pakėlėme ūkį. Dabar ir sūnus skatinu domėtis paramomis. Kai kas nors burba, kam atseit reikalingos įvairios žemės ūkio tarnybos, visuomet įrodinėju, kad jos padeda ūkininkams. Juk paprastam žmogui daug kas neaišku. Deja, iš širdies dirba tikrai ne visi specialistai“, - įsitikinusi O.Švalkūnienė.

„Daug kas pastebėjo, kad ūkininkai vos ne masiškai parduoda karves. Suprasti ir pateisinti juos galima - juk už litrą pieno temoka devynis centus ar dviem daugiau. Dabar tara yra brangesnė nei litras pieno. Karvių bandą išparduoti nėra sudėtinga, bet ją užsiauginti, atrinkti produktyviausias reikia mažiausiai pustrečių metų. Nors manoma, jog telyčaites galima kergti 15 mėnesių, realiai jos turi būti bent 18-os, taip pat kad būtų gero įmitimo. Tokia praktika mūsų pačių išbandyta. Žinoma, išsilaikys tik stipresni ūkiai - nuo rudens iš ūkininkų, turinčių mažiau nei penkias karves, pieno nebepirks. Politikai siūlo steigti kooperatyvus, atseit tada mokės centu kitu brangiau. Tačiau jie nepasako, jog kooperatyvai, kaip ir įmonės, bus apmokestinami 5 proc.“, - pastebi Mindaugas, vis dar tikintis vidutinio bei stambaus pienininkystės ūkio perspektyva.

Sūnui pritaria ir tėvai. Anot Česlovo, lietuvišką žlugdomą kiaulininkystę, ir tą leng­viau atstatyti. Arba būrelį vištų užsiauginti. Bet jie net tų stengiasi nebelaikyti. Kiek gi gali lapes, šeškus ar kiaunes šerti, juk aplink Švalkūnų ūkį – vien miškai. Štai lapė su šeimyna įsikūrė visai netoli. Ar neišauš diena, kai pas­kutines Onutės vištas lapiukams išneš?

Krūvoje darbas - lengvesnis ir spartesnis

Nors oficialiai Švalkūnai turi atskirus ūkius, tačiau dirba bendrai. Ypač visa šeima „solidarizuojasi“ melžiant karves, nes, kaip juokauja Onutė, tai yra kasdienis, bet pats nemėgiamiausias užsiėmimas. Svarbūs ir kiti darbai, ir tik­rai šienapjūtė bei derliaus nuėmimas nėra vienas malonumas ar laisvalaikio praleidimo forma, kaip kažkada Onutė girdėjo kalbant vieną iš Seimo narių.

„Tiesa, labai nepervargstame, nes turime visą reikalingiausią techniką. O jei kur nors dar prireikia rankų darbo, sveikatos užtenka“, - vyriausiajam broliui pritaria Andrius.

Jau prasideda šienapjūtė, ir kai kur laukuose boluoja susukto siloso ar šienainio rulonai. Ir Švalkūnai gal dvejus metus bandė tokį pašarų ruošimo būdą. Dabar apsigalvojo. Kodėl?

„Per brangu. Vien plėvelė kiek kainuoja, o vėliau dar laukia ir jos utilizavimo prob­lemos. Beje, ne taip lengva rulonuose kokybišką pašarą išlaikyti: būtina atsargiai sukrauti, saugoti, kad nepra­graužtų ne tik pelės ar žiurkės, bet ir kad katinai nepra­draskytų. Mes nupjautą žolę surenkame ją smulkinančiu rinktuvu, suverčiame į siloso duobes bei gerai suminame. Ir pašaras geras, ir apgedusio nedaug. Priklausomai nuo metų, šienaujame 2-3 kartus.

Taip ir dirbame - nesidairydami nei į Vakarus, nei į kaimynus. Skaičiuojame, mokomės iš kitų ir savo klaidų. Ir nenuleidžiame rankų“, - sako Čes­lo­vas.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Ketvirtadienį Šilalės savivaldybės tarybos Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas Gintautas Macevičius į posėdį susirinkusiems politikams bei savivaldybės administracijos darbuotojams pranešė gerą žinią: gegužės 26-ąją jis išrašė pirmąjį elektroninį receptą. 

Elektroninis receptas Lietu­voje funkcionuoti pradėjo pra­ėjusių metų lapkričio 2 d., tačiau dauguma gydymo įstaigų jo dar nenaudoja, o pacientai neįsivaizduoja, kaip pagal tokį receptą turėtų gauti vaistus.

Šilalės ligoninės Ambulato­riniame-konsultaci­niame sky­riuje dirbantis gydytojas G.Ma­cevičius sakė, jog pirmąjį receptą išrašė įstaigos vadovui, antrąjį - sau. Bandymas užtruko valandą, o užstrigusioms kompiuterinėms prog­ramoms atnaujinti prireikė Šilalės ligoninės informacinių technologijų specialisto pagalbos.

„Per tą laiką būčiau apžiūrėjęs bei paskyręs gydymą trims ar keturiems ligoniams. Ilgai trunka ne recepto išrašymas, bet duomenų apie simptomus ir ligą suvedimas į elektroninę paciento kortelę. O kol to nepadarai, programa išrašyti elektroninio recepto neleidžia“, - sakė gydytojas neurologas.

Elektroninius receptus medikai pasirašo elektroniniu parašu. Pasak G.Macevičiaus, kol kas Šilalėje elektroninius receptus aptarnauja vienin­telė „Eurovaistinė“, nors Svei­katos apsaugos ministerijai paleidžiant naująją sistemą, dar rudenį buvo tvirtinama, kad visi vaistinių tinklai tam yra pasiruošę.

Taigi nors pirmieji elektroniniai receptai Šilalėje jau išrašyti, tikriausiai kasdienybe jie greitai netaps. Sveikatos apsaugos ministerija visiškai perkelti su sveikatos apsauga susijusias funkcijas į elekt­roninę erdvę planuoja nuo 2018-ųjų kovo 1-osios. tačiau gyvenimas jau seniai parodė, jog visos tokios sistemos Lietuvoje prigyja sunkiai. Nors elektroninis receptas turi daug privalumų: pacientai jo niekada nepames, kompiuteriu išrašytas dokumentas visada bus įskaitomas ir aiškus, atsitikus nelaimei, li­goninės priėmimo skyriuose dirbantys gydytojai iš karto žinos, kokius vaistus naudoja, pavyzdžiui, be sąmonės atvežtas ligonis.

Sveikatos apsaugos ministerija skelbia, jog elektroninius receptus naudoja Danija, Norvegija, Švedija, Suomija, Estija, Ispanija, Jungtinė Ka­ralystė. Tačiau ir tose šalyse nenumatytiems atvejams dar išrašoma popierinių receptų.

Dešimt metų kurta ir maždaug 30 mln. eurų surijusi Nacionalinė elektroninė sveikatos sistema, regis, nepasiteisino – įranga jau ėmė senti, nors dar normaliai net neveikia. Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto duomenimis, net 38 savivaldybėse galimybės išrašyti elektroninį receptą nėra, o nuo metų pradžios iki balandžio vidurio 22 gydymo įstaigos išrašė 452 e.receptus.

Daiva BARTKIENĖ

Per Lietuvą nuvilnijus žiniai apie tuberkuliozės iš­plitimą mokyklose, kai moksleiviai galimai užsikrėtė nuo pedagogų, sirgusių atviros formos tuberkulioze, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Tauragės departamento Šilalės skyriaus specialistai sveikatos apsaugos ministro pavedimu atliko neplani­nius patikrinimus trijose rajono mokyklose. Atsitiktine tvarka buvo pasirinktos Upynos Stasio Girėno, Žadeikių pagrindinė bei Dariaus ir Girėno progimnazija.

Operatyviosios kontrolės me­tu patikrintos 125 mo­kytojų asmens medicininės kny­­gelės. Visi buvo pasitik­rinę sveikatą nustatyta tvar­ka. Pažymėtina, kad LR Vy­riausybės 1999 m. gegužės 7 d. nutarime Nr. 544 „Dėl darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamosiomis li­gomis, sąrašo bei šių darbuotojų sveikatos tikrinimosi tvarkos patvirtinimo“ 3 punkte yra nustatyta, jog darbuotojai, dirbantys vaikų (iki 18 m.) mokymo, ugdymo ir auklėjimo srityje, gali dirbti tik iš anksto pasitikrinę bei vėliau periodiškai besitikrinantys, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis.

Vėliau pedagogų profilak­tinio sveikatos tikrinimo ei­ga vertinta asmens sveika­tos priežiūros įstaigose: Šilalės pirminės sveikatos prie­žiūros centre, UAB „Ši­lalės šeimos gydytojo praktika“, Laukuvos bei Kvėdarnos am­bulatorijose. Iš atrinktų de­vynių asmenų rentgenologinis tyrimas per metus buvo atliktas tik dviems, bendras kraujo tyrimas – trims mokytojams. Vykdant periodinius sveikatos tikrinimus, šeimos medicinos paslaugas teikiantis gydytojas, esant indikacijų (bendras silpnumas, il­­gai trunkantis kosulys, subfebrili temperatūra, apetito stoka, svorio kritimas), turi paskirti krūtinės ląstos rentgenolo­ginį tyrimą. Jis rekomenduo­jamas Pasaulio sveikatos or­ga­nizacijos tuberkuliozės pro­filaktikai vykdyti bei padeda anksti diagnozuoti ne tik tuberkuliozę, bet ir plaučių vėžį, plaučių uždegimą.

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, tuberkuliozės mikobakterijos patenka į orą,  kai atvira plaučių tuberkulioze sergantis žmogus kalba, kosėja ar čiaudi. Šios bakterijos ore gali išlikti kelias valandas, priklauso­mai nuo aplinkos sąlygų. Žmo­gus, įkvėpęs mikobakterijomis už­teršto oro, gali užsikrėsti, tačiau dar nėra sergantis tu­berkulioze. Užsikrėtę asmenys savo organizme turi tuberkuliozės mikobakterijų, bet jos nėra aktyvios ir nesukelia ligos, nepasireiškia ligai būdingi požymiai, ir žmogus neplatina jos sukėlėjų. Nustatyta, kad tik dalis užsikrėtusiųjų (5-10 proc.) ga­li susirgti arba suserga tuberkulioze.

Sergančių atvira tuberku­lioze žmonių organizme bakterijos dauginasi aktyviai, jiems pasireiškia ligai būdingi simptomai, kosėdami jie platina užkratą. Šia liga dažniausiai užsikrečiama, jei yra kasdienis artimas sąlytis su sergančiais asmenimis gyvenamojoje aplinkoje, darbe, kitose įstaigose.

Tuberkuliozės mikobakterijų platinimo tikimybė sumažėja, jeigu atvira plaučių tuberkulioze sergantis ligonis laikosi asmeninės higienos: dėvi medicininę kaukę, kosėdamas vienkartine nosine prisidengia burną, nosį, nespjaudo ant grindų, daž­nai plauna rankas ar naudoja rankų dezinfekantą. Asmenims, kontaktuojantiems su sergan­­čiuoju, kurio diagnozė pa­­t­virtinta medicinos įstaigoje, re­komenduojama ilgai ne­būti su juo uždaroje pa­tal­­poje, kruopščiai plauti ran­­­­kas, nesinaudoti ligonio daik­tais, už­sidėti kvėpavimo takus apsaugančias medici­nines kaukes, reguliariai ir kuo dažniau vėdinti visas patalpas, švariai valyti aplinkos paviršius, atidžiai stebė­ti savo bei vaikų sveikatos būklę.

Jolanta PETROKIENĖ, NVSC Tauragės departamento Šilalės skyriaus vyriausioji specialistė

Šilalės rajonas į žvejų rojaus titulą pretenduoti nedrįsta: nors pro mus prateka net kelios upės, o ir tvenkinių netrūksta, užkietėję žuvautojai mieliau traukia į kaimyninius rajonus, kur laimikis būna nepalyginamai gausesnis bei įvairesnis. Tačiau šilališkiai žvejai turėtų apsidžiaugti – gegužės 24 d. į Akmeną paleista net 4000 šlakių jauniklių.

Kaip teigė Žuvininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Žuvivaisos sky­riaus vyr. specialistas And­rej Pilinkovskij, šalies vandens telkiniai pagal poreikį įžuvinami kasmet. Kokį kiekį ir kokios rūšies žuvų paleisti, sprendžiama, atsižvelgiant į mokslininkų bei aplinkosaugininkų rekomen­daci­jas.

Į Akmeną ties Obelynu šiemet išleista 4000 šlakių. Tai – lašišinės šeimos žuvys, vidutiniškai galinčios užaugti iki 12 kg, tačiau pasitaiko ir sveriančių netgi iki 50 kg. Pasak žuvininkystės specialisto Gin­­taro Mar­cinkevičiaus, šla­kiai yra vertinami ne tik dėl savo skoninių bei maistinių savybių, bet ir yra labai protingos bei fenomenalią atmintį turinčios žuvys. Nors iš upių šlakiai migruoja į Baltijos jūrą, atėjus neršto metui, visada grįžta į tą vietą, kurioje buvo paleisti.

„Šios žuvys turi vadinamąjį homing‘ą - namų atsiminimą. Pagal vandens struktūrą, mik­rodaleles šlakiai neršti grįš būtent į šią upę. Čia bus jų namai“, - tvirtino specialistas.

Anot G.Marcinkevičiaus, maž­daug po ketverių metų šie šla­kių jaunikliai jau kaip subrendusios žuvys parplauks į Akmeną, kur išnerš milijonus ikrų.

Akmenos įžuvinimo procedūra - labai organizuota bei akylai stebėta aplinkosaugininkų. Žuvytės buvo patik­rintos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, kur garantuota, kad jos yra sveikos, neužkrėstos ligomis. Šla­­kių paleidime į Akmeną dalyvavęs Klaipėdos regio­no aplinkos apsaugos departamento Tauragės rajono agentūros valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius Vytautas Mockus teigė, jog Lietuvoje į vandens telkinių įžuvinimą žiūrima itin atsakingai, todėl Aplinkos ministerijos įsakymu, šioje procedūroje turi dalyvauti ir gyvosios gamtos inspektoriai.

Įžuvinimui būtinos ir atitinkamos sąlygos. Visų pirma negali skirtis oro bei vandens temperatūra. O pra­­ėjusį ant­radienį ir lauko, ir Akmenos vandens temperatūra buvo apie 17,5 oC. Taip pat labai svarbu žuvų mailių paleisti tinkamoje vietoje. Kadangi po ketverių metų žuvys sugrįš nerštui, upė privalo būti srovinga, akmeninga ir turėti rėvą. Akmena būtent tokia ir yra.

Į Akmeną paleisti šlakiai – pernykščiai jaunikliai ir dabar tesveria vidutiniškai 1 gra­­mą. Iš ikrų jie užauginti Švenčionių rajone, Meš­ke­ri­nės kaime. 

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Į redakciją paskambinusi pajūrališkė Aldona Aleknienė negalėjo suvaldyti emocijų: susigraudinusi moteris guodėsi, jog išniekinta prieš daugelį metų jos rankomis sodinta eglių gyvatvorė.

„Pajūralyje tvarko gatvę - kapinių link tiesia naujus šaligatvius. Kol nieko nebuvo namuose, darbininkai ties mūsų namais savavališkai išgenėjo egles. Parvažiavę išvydome siaubingą vaizdą: visos eglės išdraskytos, nukapotos, kaip po uragano. Kodėl žmonės tokias kiaulystes daro? Ko­dėl niekas mūsų neįspėjo ir nepasitarė?

Šioje vietoje gyvename jau trisdešimt metų. Čia amžiais nėra buvę jokio šaligatvio ir jis, manau, nereikalingas. Tik įdomu, kas nusprendė jį šitoje vietoje nutiesti? Ar jau visai nebėra kur pinigų dėti? Esu įsitikinusi, jog kitose gatvėse remontas yra daug būtinesnis“, - susijaudinusi kalbėjo pajūrališkė.

Atvykę apžiūrėti gyvatvorės, vaizdą radome iš­ties nekokį. Nu­genėtos viršutinės šakos at­vėrė senas,  nu­džiūvusias me­džių apačias, o pats darbas, kas labiausiai ir supykdė Aldoną, atrodė atliktas labai atmestinai. Moteris baiminosi, kad po tokio genėjimo jos sodintos eglės visai sunyks.

Kitame remontuojamos Liu­­barto gatvės gale radome ir šios „akcijos“ dalyvius – UAB „Kvėdarsta“ darbinin­kus. „Šilalės artojui“ darbų vadovas Ri­mantas RIMGAILA sakė, jog nei jis, nei darbuotojai niekuo nenusižengė.

„Va, rodau planą. Šitos eglės jau yra gerokai už privataus sklypo ribos ir išlenda į valdišką žemę. Moteris pyksta, kad su ja nieko nederinome. Bet mes ir neprivalome to daryti. Jeigu tai būtų jos žemė, būčiau atpuolęs ant kelių atsiklaupti. Mes dirbame taip, kaip priklauso“, - tvirtino R.Rimgaila.

Jo teigimu, gyventojai per daug piktintis nereikėtų, nes medžiai neva buvo nepri­žiū­rimi. Po jais esą slė­pė­si tik­ras šiukš­lynas, tad kartu su nugenėtomis šakomis darbininkai išvežę ir krūvą atliekų. Be to, anot R.Rim­gailos, darbas dar ne­galutinis. Darbininkai tik nupjaustė pagrindines jiems trukdančias šakas, kad galėtų pradėti dirbti. Todėl, jei reikės, egles galės nugenėti tvarkingiau.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.