Redakcija

Apsivertus policijos automobiliui, nukentėjo pareigūnas

Praėjusio sekmadienio vidurdienį policijos parei­gū­nai skubėjo į iškvietimą Kaltinėnų seniūnijoje - buvo pranešta, kad vienoje Pakalniškių k. sodyboje smurtaujama. Tačiau tikslo policininkai nepasiekė - ties Jog­miniškės k. tarnybinis policijos automobilis ap­si­ver­tė.

Su įjungtais švyturėliais lėkęs „Mitsubishi L 200“, vairuo­jamas tarnybos metu uniformuoto Tauragės apskrities vy­riausiojo policijos komisariato Šilalės policijos komisa­riato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo Vaidoto Vi­šins­kio (g. 1980 m.), posūkyje nuvažiavo nuo kelio ir apvirto.

Kaip skelbiama Policijos departamento pranešime, tarnybinį automobilį vairavusiam pareigūnui avarijos metu lūžo šonkaulis. Suteikus medikų pagalbą, jis gydomas ambulatoriškai. Kartu vykęs kolega nenukentėjo.

Pakalniškius buvo pasiųstas kitas pareigūnų ekipažas, bet nuvykus į vietą paaiškėjo, jog pranešimas apie smurtą artimoje aplinkoje buvo nepagrįstas, pagalbos niekam nereikėjo.

Birutė PALIAKIENĖ

„15min.lt“ nuotr.

Pasaulio jaunimo dienos Krokuvoje

Į šį renginį iš viso pasaulio susirinko apie pustrečio milijono piligrimų. Tarp jų - ir daugiau nei 1500 lietuvių. Iš Telšių vyskupijos į Krokuvą buvo išvykę apie 150 jau­nuolių.

Šilalės rajonui atstovavo 20 piligrimų iš Šilalės bei Kal­tinėnų, kuriuos lydėjo seserys Darata ir Loreta bei mokytoja Aida, taip pat Klaipėdos Marijos Taikos Ka­ra­lienės bažnyčios klebonas kun. Vilius Viktoravičius.

Apsigyvenome Balstogėje mus priėmusiose šeimose. Pirmosiomis dienomis susipažinome su parapija, apsilankėme kunigų seminarijoje bei muziejuje. Susitikome su kitų šalių jaunimu, dalyvavome Šv. Mišiose bei vigilijoje Dievo Gailestingumo šventovėje. Traukiniu vykome į Sokulką, kur taip pat išklausėme Šv. Mišių. Aplankėme Švento vandens šventovę, išgirdome istoriją apie įvykusį stebuklą, žiūrėjome meninę Kristaus Kančios interpretaciją. Paekskursavę bend­ravome, žaidėme futbolą, dainavome, meldėmės ir giedojome.

Koricinoje Šv. Mišios vyko lietuvių, lenkų bei italų kalbomis. Joms pasibaigus, linksmai leidome laiką žaisdami tinklinį, lauko tenisą, plaukiojome baidarėmis bei vandens dviračiais. Netoliese esančioje sūrių gamyklėlėje susipažinome su gamybos procesu, paskanavome sūrių. Paskui skubėjome atgal į Balstogę, kur vyko koncertas.

Penktą viešnagės rytmetį praleidome su šeimomis, kurių namuose gyvenome. Po pietų vyko įvairių šalių piligrimų prisistatymai. Renginį vainikavo Šlovinimo vakaras.

Kitą dieną išskubėjome į Krokuvą susitikti su viso pasaulio jaunimu. Po Šv. Mišių susipažinome su nuostabiai gražiu miestu bei katalikiškojo pasaulio jaunimo atstovais. Aplankėme įspūdingas bažnyčias, parkus, katedrą, muziejus. Vakare vyko Pasaulio jaunimo dienų atidarymas Bo­lonijos aikštėje.

Kitą dieną jaunimas skubėjo į katechezę, kurią vedė Kęstutis Kėvalas - Kauno arkivyskupijos vyskupas augziliaras. Vakare vyko susitikimas su popiežiumi Pranciškumi. Po vigilijos pasaulio piligrimai pasiliko visą naktį laukti Jaunimo dienų uždarymo, kurio rytą buvo aukojamos Šv. Mišios, dalyvaujant Popiežiui. Į Balstogę grįžome traukiniu, kur mūsų laukė autobusas, vešiantis į Lietuvą.

Mes, šilališkiai piligrimai, nuoširdžiai dėkojame mus parėmusiam Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios klebonui Algiui Genučiui, seserims Daratai (Šilalės progimnazijos mokytojai) ir Lo­re­tai. Taip pat labai didelę pa­dėką reiškiame Šilalės sa­vivaldybei ir merui Jo­nui Gudauskui už finansinę 500 eurų paramą.

Urtė BŪDVYTYTĖ, jaunimo dienų dalyvė

Daratos SLUŠNYTĖS nuotr.

 

 

 

Žemė dosniai atsilygina tik išmintingai ją dirbantiems

Ona ir Gediminas Sungailai ūkininkauja Naujajame Obelyne. Ona – buvusi šilališkė, Gediminas – iš Vytogalos. Ne vienerius metus sutuoktiniai praleido Kaune. Mo­teris dirbo technologe vienoje iš siuvimo įmonių, Gedimi­nas - lėktuvų techniku-inžinieriumi. Jo profesijos žmo­nės dar gana jauni išleidžiami į užtarnautą poilsį, tad Ona anksti tapo senjoro žmona. Ne tik Gediminui mies­te pritrūko veiklos, bet ir Ona ėmė svarstyti, kaip įgytą išsilavinimą susieti su potraukiu savam kraštui. Ir ne veltui sakoma, jog kas ieško, tas ir randa...

Pradžia - šilauogės 

Prieš gerą dešimtmetį buvo pats privačių pensijų fondų steigimosi pikas. Ir iki šiol daugelis esame įsitikinę, kad tai yra vienas iš šaltinių prisidėti prie kuklios „Sodros“ mokamos pensijos.

„Mūsų ši akcija nesužavė­jo, ir jau tuomet pradėjome sukti galvas, iš ko gyvensi­me, kai sulauksime pensijos. Uoginin­kystės ūkio kūrimo iniciatorius buvo Gediminas. Tai sumanėme, dar tebegyvendami Kaune“, - gero dešimtmečio istoriją prisimena Ona.

Pirmuosius šilauogių krūmelius Sungailai pasodino prieš 11 metų. Tiesa, prieš tai reikėjo atitinkamai paruošti dirvą, įrengti laistymo sistemą. O tai nemažai kainuoja. Pačių aukščiausių kainų metu Sungailai pardavė butą Kaune ir atsikėlė į Onos senelių sodybą Obelyne. Tuomet iš Šiaurės Amerikos kilusios bei Vakarų Europoje jau paplitusios šilauogės lietuviams buvo dar mažai žinomos.

„Pirmieji pirkėjai buvo kauniečiai, pradžioje kasdien par­duodavome tik iki 20 kilogramų uogų. Klaipėdiečiai jų nepriėmė dar keletą metų. O dabar kiekvieną dieną prekiaujame Klaipėdos, Kauno, Panevėžio turguose. Uogas parduodame urmu. Tiesa, užsakovų poreikio iki galo patenkinti galbūt ir nepajėgiame, uogų niekada nelieka“, - sako O.Sungailienė.

Šilauogės kažkada ne tik miestiečiams atrodė neįprastai. Kaimo žmonės stebėjosi, jog gana derlingą, geroje vietoje esančią žemę Sungailai skyrė ne javams ar karvių bandai ganyti, o prisodino nematytų krūmelių, kuriuos dar ir aukšta tvora aptvėrė.

Nors sakoma, kad šilauogės yra nereiklūs augalai, vien tik iškasti duobę bei pasodinti neužtenka. Joms būtinas tinkamo rūgštingumo dirvožemis. Tad Sungailai į duobes pylė medienos pjuvenų, durpių. Šitoks kruopštumas jau seniai atsipirko gausiu derliumi. Šiuo metu šilauogynas užima apie keturis hektarus, juose dera septynių rūšių skirtingos brandos uogos. Jos skinamos nuo liepos vidurio iki kone pirmųjų šalnų. Geriausiu metu kasdien priskinama apie pusė tonos uogų, vienas skynėjas surenka 40-60 kilogramų. Tad nesunku suskaičiuoti, kiek darbininkų reikia, kai ateina uogų sirpimo metas.

„Vasarą žmonių rasti bepigu - daug aplinkinių paauglių pas mus darbuojasi. Kai kurie pradeda dar visai vaikai ir dirba net iki mokyklos baigimo. Turime ir keletą suaugusiųjų“, - pasakoja šeiminin­kė.

Sungailai pripažįsta, jog pavieniams žmonėms pasiskinti uogų neleidžia: jie tai daro gana atmestinai, tad prie tų krūmelių tenka grįžti dar kartą. 

Avietes išstūmė braškės

Prieš trejus metus greta šilauogyno ūkininkai pasodino apie hektarą braškių. Dabar čia auga penkių veislių skirtingo sirpimo periodo uogos. Paskutiniąsias Sungailai pardavė prieš porą savaičių. Joms nuskinti, esant palankiam orui, nuo popietės iki vakaro užtenka 4-5 žmonių. Apie penktą valandą ryto uogos jau būna pas Klaipėdos supirkėjus.

Dar visai neseniai ūkininkai augino ir aviečių. Tačiau reikėjo pasirinkti: šilauogės ar avietės, nes visiškai sutampa uogų skynimo laikas. Be to, avietės yra jautresnės transportavimui, labiau suvargsta lietingą vasarą.

Smidrai - dar naujiena

Šie augalai mūsų šeimininkių virtuvėje dar mažai žinomi. Mes, žemaičiai, smidrus vadiname šparagais. Taip, tais pačiais šparagais, kurių galima rasti senesniuose darželiuose. Ir nė į galvą nešauna, jog pavasarį, verdant, kepant ar troškinant jų ūglius, galima pasigaminti gardžių, vitaminais bei mikroelementais turtingų patiekalų.

„Šiemet smidrų pardavėme visai nedaug, nes leidžiame augalams sutvirtėti, kad pavasarį kiekvie­nas krūmelis subrandintų po 20-30 ūglių. Priprati­nome pirkėjus prie ši­lauogių, pri­­­pras ir prie smid­­­rų“, - šypsosi Ona.

Anot jos, šie augalai nėra labai reiklūs nei dirvožemiui, nei nepastoviam klimatui, o drėgmę pakenčia kur kas geriau nei uogos.

Kam Sungailams reikėjo smid­­rų, jei ir uogynuose darbo yra sočiai?

„Pritrūksta jo pa­vasarį“, - nusi­juokia Gediminas.

Na, gal šeimininkas ir perdeda, skųsdamasis darbo stygiumi - juk ūkininkai sėja ir javų, o šiemet - dar ir grikių.

„Manau, gražaus derliaus iš jų turėtume prikulti. Tik tegul nustoja lyti“, - į dangų žvilgteli vyras.

Dar keletas hektarų užsėta javais: pasak Gedimino, grūdus parduos, o šiaudai liks braškėms mulčiuoti.

Kuomet dauguma ūkininkų skundžiasi, jog žemės ūkis yra nuostolingas, Sungailai su tuo sutikti nelinkę. Tik, anot jų, reikia imtis netradicinės šakos. Beje, Sungailai viena iš gero derliaus prielaidų laiko tinkamą sodinukų pasirinkimą. Jie stengiasi nepraleisti įvairių Europoje rengiamų parodų, tariasi su patyrusiais sodinukų augintojais. Jų aplankytas ne vienas ūkis Vokietijoje, Lenkijoje ar Olandijoje.

Ko gero, Sungailų ūkyje samdomi žmonės uždirba neblogai, jei prisikviesti jų nėra labai sunku. O pastaraisiais metais priimti įstatymai liberalizavo ūkininkų atsiskaitymą pagal paslaugų kvitus.

„Tai ženkliai palengvino apskaitos vedimą: atėjo žmogus į darbą, užregistravai, mė­nesio pabaigoje sumokėjai sveikatos draudimo mokestį, ir ramus“, – sako Ona.

Sungailų ūkyje darbuojasi ir Onos dukterėčia Enrika iš Šilalės. Jai, dar vos paauglei, patikėtos gana atsakingos pa­reigos – į plastikinius indelius fasuoti uogas. Tiesa, darbas yra visai nesunkus, nes uogos sveriamos kompiuteriu, į indelius supilamos kompiuterizuota įranga. Tereikia tik pakišti po konvejeriu ir uždengus patraukti indelius. Šeimininkai stebi, kad į juos nepakliūtų neprisirpusių ar persirpusių, sužalotų uogų. Šią įrangą Sungailai parsigabeno iš Vokietijos. Beje, Ge­diminas dar sumontavo ventiliatorių, jei po lietaus nuskintos uogos būtų drėgnos.

Žemei dirbti, javams kulti, tarpueiliams prižiūrėti ūkininkai taip pat turi visą reikalingą techniką.

„Kai ką teko patobulinti, pritaikyti mūsų ūkio sąlygoms. Jei sugebėjau dirbti inžinieriumi prie lėktuvų, tai čia technika ne tokia sudėtinga“, - šypsosi Gediminas.

Jau seniai Sungailai apsisprendė, kad ūkį vystys uogininkystės kryptimi, bet dėl įnoringų vasarų ties viena uoga neapsistojo. Tad vienų derliaus stygių kompensuoja kitos. Sakoma, jog kas neieško, nerizikuoja, tas ir šampano negeria. Apie šampaną Sungailai neprasitarė, tačiau užtikrino, kad Lietuvos žemės ūkio suklestėjimas priklauso tik nuo pačių žemdirbių mąstymo ir darbo.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Sveikas privalo būti ne tik pomidoras, bet ir jo pardavėjas

Uogomis, vaisiais ar daržovėmis turguose ne pirmus metus prekiaujantys žmonės puikiai žino: sveika privalo būti ne tik jų užauginta produkcija, bet ir jie patys. Tad pardavinėjantieji daržo ar sodo gėrybes turi pasitikrinti sveikatą ir išklausyti privalomuosius higie­nos įgūdžių mokymo kursus. Tačiau jei daugelis galvoja, jog tokia tvarka galioja tik stambiesiems ar nuola­tiniams pardavėjams, klysta: lygiai tokie pat reikalavimai taikomi net ir tiems, kurie į turgelį atneša vos vieną pintinę obuolių, kelis litrus mėlynių ar papildomai prie pensijos prisiduria, pardavę savoje lysvėje užaugintą ryšulėlį ridikėlių, krapų arba petražolių.

Reikalavimai supaprastinti, bet tvarka lieka griežta

Šių metų birželį ūkininkams ir sodininkams, auginantiems bei parduodantiems nedide­lius kiekius vaisių, daržovių, uogų, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) šiek tiek palengvino tvar­kymo, sandėliavimo ir fasavimo reikalavimus. Pasak Šilalės VMVT vyr. specialistės-maisto produktų inspektorės Redos Stasytienės,  birželio 29 d. patvirtintas VMVT direktoriaus įsakymas daugiausiai įtakos turi pirminių produktų, išskyrus gyvūninius, tiekėjams, savo produkciją pardavinėjantiems mažais kiekiais. Tai reiškia, jog, parduodant pačių užaugintas daržoves, nereikia turėti specialių sandėlių ar galvoti apie produktų pakuotes.

Įsakyme numatyta, kad supaprastinti reikalavimai taikomi pirminių produktų gamintojams, kurie vietinei rin­kai mažais kiekiais tiekia ne daugiau kaip per vieną sezoną pagaminamų produktų galutiniams vartotojams tiesiogiai ar mažmeninės prekybos subjektams, kurie nuo gamybos vietos nutolę ne toliau kaip 100 kilometro atstumu. T.y. tiems, kurie per sezoną užaugina iki 700 kilogramų bulvių, iki 400 kg šakniavaisinių bei gūžinių daržovių (morkų, burokėlių, ropių, salierų, kopūstų ir kt.), iki 100 kg sezoninių daržovių (agurkų, pomidorų, paprikų), iki 15 kg la­pinių daržovių ir šviežių pries­konių (špinatų, krapų, svo­gūnų laiškų, įvairių salotų), iki 30 kg ankštinių daržovių (pupelių, žirnių) taip pat užauginantiems ar prirenkan­tiems vos iki 50 kg smulkių vaisių bei uogų (braškių, serbentų, slyvų ir kt.), iki 300 kg obuolių, kriaušių, rūpintis pakuotėmis ar šių produktų sandėliavimu nereikia. Tas pats galioja ir  miško gėrybių pardavėjams, prirenkantiems iki 50 kg grybų, uogų ar prileidžiantiems nedidelį kiekį sulos. Laisvesnė tvarka taikoma ir prekeiviams, užauginantiems iki 500 kg maistinių grūdų.

Tačiau analogišką produkciją auginantiems didiesiems ūkininkams bei įmonėms privaloma pasirūpinti ir sandėliavimu, ir šios produkcijos fasavimu.

Bet, nepaisant, kiek ir ko parduodi, reikalavimas pasi­tik­rinti sveikatą ir išklausyti higienos įgūdžių mokymo kursus yra privalomas visiems.

Beje, VMVT specialistai išskiria vieną svarbų aspektą, ypatingai aktualų šiuo metu ką veikti turintiems grybautojams. 

„Miško gėrybių rinkimas yra sezoninio pobūdžio tiesiogiai nuo gamtinių sąlygų priklausoma veikla, todėl miško gėrybių surinkimas ir pardavimas vartotojams ar supirkimo centrams, vykdomas paties šias gėrybes surinkusio asmens, neprilyginamas tęstinei ūkinei komercinei veiklai. Atsižvelgiant į tai, Maisto tvarkymo subjektų patvirtinimo ir registravimo reikalavimai, patvirtinti 2008 m. spalio 15 d. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. B1-527 „Dėl Maisto tvarkymo subjektų patvirtinimo ir registravimo reikalavimų patvirtinimo“ ir mažais kiekiais vietinei rinkai tiekiamų pirminių produktų, išskyrus gyvū­ni­­nius produktus, tvarkymo reikalavimai šiems asmenims nėra taikomi“, - ko­men­tavo R.Sta­­­sytienė.

Paprasčiau tariant, jei pats pririnkai ir atnešei į turgelį pintinę grybų, sveikatos pa­žy­mėjimo nereikia.

Nuomonės skiriasi

Šilalės turgelyje daržovėmis, vaisiais, uogomis ir vaistažolėmis prekiaujantys šilališkiai tikino sveikatą jau pasitikrinę, higienos pasus turintys ir jei netikėtai užsuktų tikrintojai, jie tuoj pat galėtų šiuos pažymėjimus ištraukti iš po prekystalių. Tiesa, kai kurie prekeiviai sakė, kad sveikatos patikra ir  higienos pasas jiems rūpesčių nesukėlė, nes tai – kiekvieno save bei pirkėją gerbiančio prekiautojo reikalas. Tuo tarpu kiti neslėpė nuomonės, jog šitokia turgelio prekeiviams taikoma tvarka yra savotiškas kažkieno „biznis“ ir tikrų tik­riausia nesąmonė.

Balsiškis Re­migijus Gedri­mas savo užaugintais po­midorais, agurkais ir paprikomis prekiauja nuo 1988-ųjų, todėl puikiai ži­no visus reikalavimus. Dėl to ir sveikatą jis tikrinasi reguliariai. Tačiau vyriškio manymu, toks nurodymas nėra visiškai logiškas ir galbūt tai yra labiau verslas nei būtinybė.

„Tas, kas ser­ga, turguje nebestovi. Šiais laikais, ži­no­kite, visur ieškoma naudos. Pavyzdžiui, vien pažymos išdavimas kainuoja 5 eurus“, - kalbėjo prekiautojas.

Ir nors pripažįsta, jog reikalaujama turėti dokumentacija ir kiti dalykai kainuoja nemenkus pinigus, R.Gedrimas laikosi nuostatos, jog tikrintis sveikatą privalėtų visi: ir jo nuolatiniai kolegos, ir tie, kurie baravykus nusprendžia atnešti į turgelį. Pasak vyriškio, grybai juk irgi liečiami rankomis, todėl ir jų rinkėjas turėtų būti sveikas bei laikytis elementarios higienos.

Visiškai kitokią poziciją išreiškė voveraitėmis turgely­je ant­radienį prekiavęs Vac­lo­vas. Anot šilališkio, reikalavimas kiekvienam tikrin­tis sveikatą ir pasirūpinti higienos pasu yra pernelyg iš­pūstas.

„Nesąmonė. Nieko nesakyčiau, jei dirbčiau su pieno produktais, neščiau parduoti sūrį, sviestą. O dabar ką, parduodu grybą. Aš juk jo neapdoroju. Nepalyginsi su pieno gaminiais, su ku­riais, aišku, visai kitas kontaktas“, - griežtos nuomonės buvo vyras.

Šalia su savo užaugintomis daržovėmis - pomidorais, česnakais - įsitaisiusi Ge­­novaitė Juozapaitienė tvir­ti­no kategoriškos nuomonės šiuo klausimu neturinti. Mo­ters manymu, jei tokios taisyk­lės galioja, privaloma jų laikytis. Nors gali atrodyti, jog jos ir nėra visiškai pagrįstos. Pa­sak moters, apie tai, kad būtina pasitikrinti sveikatą, visus neseniai įspėjo turgaus administ­racijos atsto­vė, tad ir Genovaitė, ir jos bičiulės jau apsilankiusios pas gydytojus, pa­sirūpinu­sios reikiamais lei­­di­mais.

Ar pirktume agurkus iš sergančiojo?

VMVT specialistės R.Stasy­tie­nės pasiteiravome, kokius veiksmus pirmiausia turėtų atlikti ir į kokias instancijas kreiptis norintieji prekiau­ti daržovėmis, uogomis ar vaisiais. Inspektorės tvirtinimu, prieš pradėdami nurody­tą veiklą, prekeiviai apie tai raštu, elektroniniu paštu ar kitomis elektroninėmis priemonėmis teritoriniam VMVT padaliniui privalo pranešti apie numatomus rinkai tiekti produktus. Tuomet LR sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka būtina pa­sitikrinti sveikatą, iš­klausyti privalomuosius higienos įgūdžių mokymo kursus. In­for­muoti VMVT būtina ir pasikeitus veiklai ar baigus tiekti produktus į rinką.

Prekiautojai tikrinami pagal maisto tvarkymo subjektų rizikos įvertinimą. Anot R.Stasytienės, per pastarųjų penkerių metų patikrinimus nustatyti vos trys pažeidimai. Du prekiau­tojai nebuvo įregist­ruoti VMVT maisto tvarkymo subjektų registre, o vienas nepateikė būtinų dokumentų savo ūkyje išaugintai produkcijai.

Vertinant šiuos duomenis, atrodo, jog šilališkiai turgelio prekeiviai reikalavimų laikosi sąžiningai ir per penkerius metus už netinkamą augalinio maisto prekybą nė vienas nebuvo baustas.

Tokia statistika išties džiugina ir teikia vilties, kad prekiautojai į savo verslą ir į tuos, kurie perka jų užaugintas gėrybes, žiūri atsakingai. Juk vargu, ar nors vienas norėtume gauti agurką ar pomidorą iš pardavėjo, sergančio, pavyzdžiui, tuberkulioze, hepatitu, rotavirusu ir kitomis užkrečiamomis ligomis.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Nuspręsta: TRATC‘ą gelbės mokesčių mokėtojai

Tauragės regiono atliekų tvarkymo centrui (TRATC) iškilo bankroto grėsmė. Tą jau pripažįsta ne tik Šilalės rajono meras Jonas Gudauskas, bet ir bendrovės vadovas Kęstutis Komskis, rugpjūčio pradžioje atvykęs į Šilalės savivaldybės tarybos posėdį prašyti nustatyti didesnę kainą už 1 tonos atliekų sutvarkymą. Politikai pasidavė. Ir taip pasmerkė mokesčių mokėtojus antrą kartą sumokėti už atliekų tvarkymą.

Birželį Šilalės savivaldybės taryba beveik vieningai atmetė savivaldybės administracijos parengtą sprendimo projektą nuo 56 iki 80 (be PVM) eurų pakelti 1 tonos atliekų sutvarkymo kainą. Tuomet J.Gudauskui nepavyko tarybos įtikinti, kad keturių Tau­ragės apskrities savivaldybių įkurta bendrovė nebeįstengia išgyventi, vykdyti įsipareigojimų ir grąžinti skolų. Politikai įmonės pateiktuose dokumentuose įžvelgė daugybę neveiklumo bei netaupumo faktų, o TRATC‘ui atstovavęs Virginijus Noreika, dirbantis šios bendrovės direktoriaus pavaduotoju, nesugebėjo suprantamai paaiškinti, ko­dėl ji ne­efektyviai naudoja už atliekų tvarkymą gautas lėšas. Pavyzdžiui, nors įmonė turi juristą ir jam moka nemažą algą, tuo pat metu samdo pačius brangiausius advokatus bylinėtis su buvusiu vadovu bei darbuotojais, o pralaimėję bylas ne vykdo teismo sprendimus, o sumoka dar ir išieškojimą vykdantiems antstoliams.

„Advokatai sakė, jog mes tų bylų nepralaimėsime. By­linėtis su buvusiu direk­to­riumi nusprendžiau ne aš, tokį spren­dimą priėmė įmo­­nės val­dyba“, - Šilalės savi­val­­dy­­bės tarybos Kontrolės ko­­mi­teto nariams aiškino K.Koms­­kis.

Šio valdybos spren­dimo rezultatas - 15 tūkst. Eur neišmokėto at­ly­­ginimo kompensacija bu­vu­siam direktoriui Leonui Lei­­kui, bene 50 tūkst. Eur kom­pensacijų darbuotojams (į teismą dar kreipėsi ne vi­si), 7,4 tūkst. Eur išlaidų advokatui, 800 Eur žyminio mokesčio teismui. Ir tai - dar ne viskas. TRATC nusprendė imtis neįmanomos misijos - išreikalauti, kad nuostolius dėl neteisėtai sumažinto atlyginimo darbuotojams pa­dengtų buvęs direktorius L.Lei­kus.

Rugpjūčio 5 d. prieš Šilalės savivaldybės tarybos narius stojęs TRATC direktorius K.Koms­kis garantavo, jog spren­dimus brangiau mokėti už 1 tonos atliekų sutvarkymą jau yra priėmusios Tauragės bei Pagėgių savivaldybės. Jeigu tam pritars ir šilališkiai, tuomet turės pasiduoti ir Jurbarko, politikai, kurie reikalauja reorganizuoti įmonę bei nustatyti kitokius jos veiklos principus. Tačiau K.Komskis įtikinėjo, kad jokiu būdu negalima leisti TRATC‘ui bankrutuoti, nes tuomet Europos Komisija pareikalautų sugrąžinti visas Europos Sąjungos paramos lėšas, o tai yra dešimtys milijonų eurų.

TRATC vadovas leido suprasti, jog bankroto bylą įmonei iškart galėtų iškelti AB „Kauno tiltai“, kuriai tauragiškiai yra skolingi už sąvartyno trečios ir ketvirtos sekcijos statybas. Blogiausia tai, pasak K.Komskio, kad su bend­rove bankai jau net nekalba - ji atsidūrė ant nemokumo ribos, todėl negali gauti jokių paskolų.

„Mums pasisekė susitarti su „Kauno tiltais“ - už 4,2 proc. palūkanas jie sutiko laukti, kol skolą atiduosime dalimis per dvejus metus“, - aiškino įmonės direktorius, neslėpęs, kad toks susitarimas - Šilalės mero J.Gudausko nuopelnas.

K.Komskis priminė, jog TRATC nuostolingiau dirba nuo 2013 metų, tačiau atliekų tvarkymo kaina nė karto per tą laiką nebuvo padidinta. Tuo tarpu kituose atliekų tvarkymo centruose ji nuolat peržiūrima. Be to, pernai kone dvigubai - nuo 22 iki 38 Eur už toną - Šilalėje pakilo atliekų surinkimo bei išvežimo į sąvartyną kaina. Neturėdamas kaip sumokėti už atliekų išvežimą, šilališkius aptarnaujanèiai bendrovei TRATC jau yra įsiskolinęs 134 tūkst. Eur.

K.Komskis net kelis kartus garantavo, kad rinkliavos dydis nesikeis ir žmonėms brangiau mokėti už atliekų tvarkymą nereikės. Bet tik kol kas, nes nuo 2017-ųjų sausio bus taikoma dvinarė rinkliava. Bloga žinia nenaudojantiems savo turto: mokėti teks už viską, tik mažiau, nes bus taikoma pastovi ir kintamoji rinkliavos dalis. Kaip jos pasiskirstys bei kokio dydžio bus, gali paaiškėti spalio mėnesį, kai TRATC pradės savivaldybėms pristatinėti dvinarės rinkliavos metodiką. Konsultacinei bendrovei „Jost­ra“ už ją įmonė sumokėjo 17 tūkst. Eur.

Tarybos nariams buvo įdomu, kaip pati bendrovë mažina išlaidas, todėl K.Komskiui teko gerokai paprakaituoti. Direktorius tikino sumažinęs 6 etatus, nors vėliau pripažino, kad jie buvo neužimti - taigi ir realaus ekonominio efekto nepasiekta. Esą buvo stengiamasi sumažinti ir patalpų nuomos kainą, tačiau nieko pigiau gauti nesiseka. Mero pavaduotojui Valdemarui Jasevičiui užsispyrus užprotokoluoti, kiek šiemet sumažės TRATC išlaikymo išlaidos, K.Komskis išstenėjo, jog gal kaip nors sudarys 100 tūkst. Eur. Deja, jo pažadas anaiptol neatrodė tvirtas.

Savotiškai įžūliai atrodė K.Komskio grasinimas kerštauti nepaklusniai 28 proc. akcijų turinčiai Jurbarko savivaldybei – jis pagrasino teismu ir nė neslėpė, kad labiausiai kentės atliekų surinkimo ir nuvežimo į sąvartyną paslaugą teikianti UAB „Jurbarko komunalininkas“, kuriai TRATC nemokės už atliktą darbą.

Tai, be abejonės, turėjo įtakos ir Šilalės politikų apsi­sprendimui didinti kainą. Kokios bus to pasekmės, tarybos nariams, atrodo, nerūpėjo – jie tarsi neišgirdo posėdžio pradžioje nuskambėjusio savivaldybės administracijos direktoriaus Raimundo Vaitiekaus įspėjimo, jog kiek­vieną mėnesį papildomai reikės 12 tūkst. Eur.

Kai kurios savivaldybės, pavyzdžiui, Tauragės, turi su­kau­pusios net kelių šimtų tūkstančių eurų rezervą, bet Šilalei pinigų atsiskaityti su atliekų tvarkytojais visada trūksta. Mat ta pati rajono taryba yra nustačiusi mažesnę nei kitose apskrities savivaldybėse rinkliavą. Vytautui Juciui pasiteiravus, iš kur savivaldybė ketina paimti papildomus 60 tūkst. Eur, administracijos direktorius R.Vaitiekus paaiškino, kad problema išsispręs, kai bus patvirtinta dvinarė rinkliava: „tokia pat, kaip kituose rajonuose, ne mažesnė, kaip iki šiol“.

Taigi atrodo, jog, įsipareigojusi daugiau mokėti už atliekų sutvarkymą, Šilalės savivaldybės administracija ketina arba šiemet likti TRATC‘ui skolinga, arba sumokėti iš paskolos lėšų, kad tik išgelbėtų atliekų tvarkymo įmonę. Tačiau kada beatsiskaitytų - šiemet ar ateinančiais metais, vis tiek tai bus mokesčių mokėtojų pinigai, nors ir netiesiogiai iš rinkliavos. Vadinasi, mokėsime dukart. Ir ne dėl to, jog daugiau šiukšliname.

Tokia su TRATC susiklosčiusi situacija - mūsų valdžios neveiklumo kaina. Visų savivaldybių administracijų direktoriai yra TRATC valdybos nariai, merai sudaro stebėtojų tarybą. Praėjusią kadenciją TRATC valdyboje dirbo V.Jasevičius, J.Gudauskas ne pirma kadencija stebi, kaip įmonė įgyvendina valdybos priimtus sprendimus. Tačiau kaip jie stebi ir valdo, jei TRATC‘ui gresia bankrotas? Atsakymas yra tik vie­nas - blogai.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Garsiai pasodintas parkas nyksta tyliai

Praėjusią savaitę į redakciją užsukęs Aktyvių kaimo žmonių bendruomenės pirmininkas Antanas Pocius neslėpė nuoskaudos ir nusivylimo. Jo iniciatyva prieš kelis metus netoli Kaltinėnų įsteigtame Aleksandro Stulginskio parke vienas po kito nyksta jauni ąžuoliukai. Vyriškis netruko išsiaiškinti, dėl ko taip nutiko: pasirodo, liauni kamienai buvo pažeisti žoliapjovės.

Prašo nuolatinio prižiūrėtojo

Kutaliuose esančiame parke, oficialiai įsteigtame 2012-ųjų pavasarį, auga kelios dešimtys tais metais ir dar anksčiau pasodintų ąžuoliukų, liepų, eglių, guobų, šermukšnių, kitų medžių. Tačiau rugpjūčio pradžioje po nemažo laiko tarpo į parką užsukęs Antanas net nustėro: keli ąžuoliukai visiškai nudžiūvę ir nebegyvi, o didžioji dauguma medžių pradėję gelsti. Nesupratęs, kur šuo pakastas, jis ėmė apžiūrinėti medelių kamienus. Ir tai, ką pamatė, jį pribloškė – ant visų medžių įrėžtos rankinės žoliapjovės, vadinamojo „trimerio“, žymės.

„Mano paskaičiavimu, taip sužalota apie pusė čia augančių medžių, daugiausiai - ąžuoliukų. O kokie gražūs buvo. Kiti jau visai sunyko, reikės rauti... Visi nužudyti, kai, pjaunant žolę „trimeriu“, buvo pažeisti jų kamienai. Šimtus sykių esu įspėjęs darbininkus, kad nepjautų prie pat, paliktų bent 30 centimetrų žolės aplink, bet kur tau. Atsiunčia čia seniūnija už pašalpas atidirbinėjančius, kas jiems rūpi... Ar nebūtų geriau paskirti vieną nuolat dirbantį žmogų, o ne kaskart atsiųsti neaiškius šlitinėtojus? Nežinau, ką daryti su medeliais, pusė jų yra pasmerkti. Širdis plyšta, matant tokį vaizdą. Kiek darbo ir jėgų čia yra sudėta, nemažai retesnių medžių parkui dovanojo Aleksandro Stulginskio universitetas. Ką dabar jo atstovams pasakyti? Kad niekam tas parkas neberūpi“? - nusivylęs A.Pocius.

Apie sužalotus augalus jis informavęs ir aplinkosaugininkus, tačiau šie paaiškinę, kad jei suniokoto medžio skersmuo nėra didesnis nei 10 centimetrų, jie nieko padėti negali...

Medeliai bus atsodinti?

Kaltinėnų seniūnas Antanas Bartašius „Šilalės artojui“ sakė šią problemą žinantis jau seniai ir esąs pasiryžęs nunykusius medelius atsodinti. Tik dabar tam yra netinkamas metas: galbūt seniūnija tuo užsiims ateinantį rudenį, gal paliks pavasariui.

Neslėpė seniūnas  ir to, kad sunkiai sekasi rasti gerų darbininkų. Prezidento A.Stul­ginskio parką prižiūri už socialines pašalpas atidirbti tu­rintys asmenys arba žmonės, laikinai įdarbinti Darbo biržos. Pasak seniūno, tarp jų atrasti darbštų bei atsakingą talkininką yra be galo sunku. Dauguma į jiems pavestas užduotis žiūri atsainiai ir trokšta tik vieno – kuo greičiau sulaukti darbo dienos pabaigos. Deja, ateina ir tokių, kurie neišlaukia... Vienas iš tokių, A.Bartašiaus apibūdintas „piktybiniu“, greičiausiai ir bus sužalojęs medelius.

„Situacija yra išties prasta: nėra gerų darbininkų. Palieki parke žmogų ir, žiūrėk, jis netrukus dingsta. Be to, kol naujai priimtą apmokai, praeina mėnuo. Dar mėnesį jis padirba ir turi ieškoti kito, nes Darbo birža bedarbius atsiunčia vos porai mėnesių. Ir vėl viskas iš naujo - taip ir sukasi ratas.

Pernai iš Darbo biržos buvome gavę 25 žmones, šie­met - tik 10. Darbininkų skai­čius - daugiau nei dvigubai ma­­žesnis, bet darbo mažiau nėra. O nuolatinių etatų niekas neduoda“, - skundėsi seniū­nas.

Anot jo, A.Pociaus pasiūlymas parko priežiūrai skirti nuolatinį darbuotoją yra ne­įgyvendinamas.

„Vienas žmogus nesusitvarkys. Į parką mes važiuojame kartą per savaitę, dirba būrys žmonių: vienas žolę pjauna traktoriuku, kokie trys ar keturi - „trimeriais“, iš paskos eina moterys su grėbliais, dar ravėti ką nors pasiimame. Vienam žmogui būtų per sunku. Šiemet, kai žolė taip želia, darbininkai laksto išsižioję.

Seniūnijoje turime nemažai rekreacinių zonų, visoms sutvarkyti nerasime tiek žmonių. Seniūnija - didelė, pas mus gausu piliakalnių, pilkapių, kitų parkų. Todėl veiklos užtenka. Kas yra tą dirbęs, turėtų suprasti“, - tvirtino seniūnas.

Prieš porą metų, kai A.Pociui kilo idėja Kutaliuose įamžinti Prezidento A.Stulginskio at­minimą, į parko sodinimo šventę, apsiavę guminius batus, skubėjo bene visi mūsų rajono valdžios atstovai. Jie noriai pozavo fotografams ir prieš televizijos kameras demonstravo savo patriotiš­kumą. Deja, šiandien, kai par­kas pradėjo nykti, jų nebegirdėti. O gal reikėtų vėl surengti talką? Be kamerų bei fotoaparatų blyksčių...

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Atstovavome Šilalės kraštui

Liepos pabaigoje Čekijos sostinėje Prahoje dešimtą kartą vyko tarptautinis folkloro festivalis. Šiemet į jį buvo pakviestas ir Laukuvos vidutinio amžiaus šokių kolektyvas „Laukiva“. 

Festivalyje dalyvavo 68 kolektyvai iš 24 pasaulio šalių. Lietuvai atstovavome tik mes. Surengėme du koncertus, dalyvavome vakaronėje su kitų šalių kolektyvais. Labai džiaugiamės, kad mūsų gidas kalbėjo lietuviškai ir parodė gražiausias Prahos vietas: vaikščiojome po senamiestį, plaukėme Vltavos upe.

Pasibaigus festivaliui, grįždami namo, užsukome į Čekijos Adršpadų nacionalinį parką ir visą dieną praleido­me neįprastų formų „uolų miesteliuose“. Vakare pasiekėme Vroclavą (Lenkija), apžiūrėjome naktinį senamiestį.

Ši kelionė mūsų kolektyvui buvo nepaprastai įdomi, turininga ir, žinoma, naudinga. Už suteiktą galimybę atstovauti Šilalės kraštui tarptautiniame festivalyje dėkojame Laukuvos seniūnui Virgilijui Ačui bei rajono savivaldybei.

Olga JOGMINIENĖ,

kolektyvo „Laukiva“ vadovė

AUTORĖS nuotr. 

 

Tūbinės gali didžiuotis - kaimą gražina ir šaunus jaunimas

Dabartinį jaunimą daugelis esame iš anksto „nurašę“. Neretai tenka išgirsti skundžiantis, jog auga beraščių, be kompiuterių bei išmaniųjų telefonų gyventi negalinčių dykaduonių karta, įpratusi viską gauti čia ir dabar. Tiesos tame, aišku, kažkiek yra, tačiau kiekviena taisyklė turi savo išimčių.

Tūbiniškė Giedrė Zarankaitė – viena iš tokių išimčių. Nors dvidešimtmetė mergina sako iš savo bendraamžių rato niekuo neišsiskirianti, iš tiesų retai kada sutiksi taip savo namams bei mėgiamai veiklai atsidavusį jauną žmogų. Giedrės aistra – augalai ir sodybos puoselėjimas. Savo kiemo aplinką mergina tvarko taip, kad įvertinimų sulaukia net iš valdžios. Praėjusiame numeryje pradėjome pasakojimą apie nepriekaištingai prižiūrimo Tūbinių keturbučio darbštuolius. Dabar tęsiame istoriją apie šį Garduvos gatvės pasididžiavimą ir kviečiame susipažinti su Giedre.

Toliau nuo gatvės, kitoje Garduvos gatvės 12 numeriu pažymėto keturbučio pusėje gyvena Vidos ir Albino Zarankų šeima. Penkis vaikus užauginusi pora negali nesididžiuoti: visi nuo mažumės augo darbštūs, savarankiški, prie darbo nė vieno varu varyti ar pirštu rodyti ir net prašyti nereikėjo. Tačiau didžiausių pagyrų nusipelno pagrandukė Giedrė. Dvidešimtmetė mergina yra pagrindinė aplinkos gražintoja bei puoselėtoja. Jos rankomis sukurtos beveik visos kiemo puošmenos, iš sėklų išaugintos gėlės, apžiūrėtas kiekvienas augalas. Žolę mergina taip pat pjauna pati – tėvams jau nebeužtenka sveikatos.

Iš tiesų, šių dienų kontekste tokį grožiui atsidavusį jauną žmogų sutiksi ne taip ir dažnai. Dauguma įnikę į kompiuterius, išmaniuosius telefonus, merginos paskendusios mados pasaulyje. Tuo tarpu Giedrė sako, kad jai tokie dalykai – buvę nebuvę.

„Kai nėra ką veikti, aš geriau išeinu į kiemą, pasikapstau darželiuose, ir tai būna geriausia pramoga. Man patinka ir visai nėra sunku“, - pasakoja mergina.

Kad Giedrė yra tiesiog galvą pametusi dėl augalų, išduoda ir tai, jog savo ateitį ji mėgino sieti būtent su šia aist­ra – buvo įstojusi į želdynų bei jų dizaino studijas. Tačiau mokslas nepateisino lūkesčių ir pasirodė per daug brangus: už neuniversitetinį išsi­lavinimą kasmet būtų tekę suploti virš dviejų tūkstančių eurų...

Šiais metais Gied­rė įstojo į kitą, kiek platesnio spekt­ro administ­ravimo specialybę. O dėl ankstesnės svajonės nesikremta: ne vienas jų kaimo žmogus yra pasakęs komplimentą­, jog specialūs mokslai jai visai nereikalingi – juk viską ji jau mokanti, žinanti ir sugebanti ne ką prasčiau nei diplomuoti aplinkos dizaineriai. Susižavėję šios jaunos merginos darbštumu ir dauguma tūbiniškių, kurie ir pasiūlė aplankyti šią sodybą. Giedrė, anot jų, dar nuo paauglystės gražina keturbučio aplinką.

Zarankų kiemo pusėje žydi gausybė gėlių, veši dekoratyviniai medeliai, spygliuočiai, stovi rankų darbo medinė pavėsinė, apstu kitokių puošmenų. Beveik viskas – Gied­rės fantazijos vaisius.

„Nemėgstame pirktinių niekučių. Daug smagiau, kai viską pasidarai taip, kaip pats sugalvoji“, - sako mergina.

Už nepriekaištingai puoselėjamą aplinką Tūbinių kaimo Garduvos gatvės 12 numeriu pažymėtas keturbutis prieš keletą metų gavo apdovanojimą ir iš savivaldybės – 2013-aisiais Žemdirbių bei derliaus šventės metu jų namas išrinktas gražiausiai aplinką tvarkančiu daugiabučiu rajone.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

„Įsibėgėjęs vežimas važiuoja“

Ant didžiulio Jankauskų nusipirkto pastato sienos iš anų laikų likęs šūkis: „Visas jėgas - geresniam me­chanizmų panaudojimui ir darbo našumo didinimui“. Tai - buvusios Obelyno tarybinio ūkio mechaninės dirb­tuvės. Dabar - mėsinių galvijų ferma. Jaunasis ūki­ninkas Mantas Jankauskas visas jėgas, jeigu taip gali­ma pasakyti, skiria jos rekonstrukcijai. Jis kūju ardo išlikusias mūrines pertvaras, vietoje jų darys metalinius gardus buliams. Medinės nelaiko - tai jau išbandyta.

Didžioji ferma - naujausias Jankauskų pirkinys. Ir metaliniais gardais niekas čia dar nesibaigs - teks užtaisinėti gelžbetoninį pastato stogą, pro kurio plyšius bėga lietaus van­duo.

- Mums visada taip - kai tik imamės kokios programos ar statybų, būtinai užeina sunk­metis, - sako Irena Jankauskienė, Manto mama. - Ėmėmės melžiamų karvių fer­mos - krizė. Atėjo laikas pirkti fermą mėsiniams galvi­jams - krito mėsos ir pieno kaina. O juk Mantas dar nėra baigęs vienos programos, atsiskaitęs už šienavimo techniką. Laimei, vis pavyksta sudurti galą su galu.

Žiūrint formaliai, naujoji ferma priklauso Mantui, taigi visos skolos ir investicijos - ant jo pečių. Kai sūnus ryžosi pasilikti kaime, tėvai savo ūkį padalijo į dvi dalis - sau pasiliko karves, jam perleido mėsinius galvijus. Ir žemę pasidalijo pusiau - 50 hektarų valdo tėvai, tiek pat - sūnus. Dalintis reikėjo jau vien dėl to, kad jaunajam ūkininkui - visai kitos lengvatos. Iš pirmosios paramos Mantas nupirko traktorių su krautuvu. Dabar ant jo pečių - dar viena programa. Jis dar nėra visiškai atsiskaitęs už sėjamąją, grėblį, vartytuvą, šienapjovę bei frontalinę šienapjovę.

Tačiau dalybos - tik formaliai. Iš tiesų tai yra tipiškas šeimos ūkis, nors ir su pasidalinta atsakomybe.

- Dirbame sykiu, tik apskaita atskira, - sako Feliksas Jankauskas. - Taip ir įveikiame krizes. Kai vienoje šakoje prastesni reikalai, išlyginame kitoje.

Kritus mėsos bei pieno supirkimo kainoms, daugelis ūkininkų kratosi paskolų ir net bijo apie jas galvoti. O štai Jankauskai rizikuoja.

- Pasitaikė jaunajam ūkininkui labai geros sąlygos, todėl būtų buvusi didžiulė klaida nepasinaudoti tokia galimybe, - sako tėvas. - O mėsiniams galvijams didesnės fermos verkiant reikėjo.

Jankauskai pripažįsta, jog dabar gyvena ne pačius geriausius metus. Jie su ilgesiu prisimena tuos laikus, kai už litrą pieno gaudavo litą ir daugiau. Tada atrodė, kad visas kaimas tuoj sužydės. Dabar viskas sustojo. Bet rizikuoti reikia. Kitaip neišgyvensi.

- Kol kas neatėjo pinigai už bulius, o jau žinome, kur juos padėti, - šypsosi I.Jan­kaus­kie­nė. - Gauni - užkiši skylę. Toks planavimas.

Pažiūrėjęs į tvarkingą Jankauskų sodybą Senajame Obe­lyne, gerai įrengtus namus, tikrai nepasakysi, jog šeimos ūkis patyrė kažkokią krizę. O dar naujos programos, didžiuliai pirkiniai bei rekonst­rukcijos... Argi tai - sunkmetis?

- Įsibėgėjęs vežimas juda, - sako tėvas. - Mes juk ne šiandien pradėjome. Turime tech­nikos, pastatyta bei įrengta melžiamų karvių ferma, jau suformuotos stiprios ban­dos - ir melžiamų karvių, ir mėsinių galvijų. Jeigu reikėtų viską pradėti dabar, būtų kas kita.

Jų sūnus Mantas kuriasi ne tuščioje vietoje, juk per­ėmė dalį tėvų ūkio. Yra baigęs Klaipėdos statybininkų mokyklą, ir negalima sakyti, kad nė dienos nedirbo statybininku. Pavėsinė jų sodyboje - Manto kūrinys. Ar jis nesigaili metęs profesiją bei pasilikęs kaime?

- Kai pasižiūriu į savo draugus, tai matau, kad jie yra laisvesni, - sako Mantas. - Nors man draugai sako: tu jau turi tiek nekilnojamojo turto! Tai va - kaip pažiūrėsi...

O kur Manto draugai? Tarkime, jo buvę klasiokai? Rado darbo mieste ar įsikūrė kaime? Mantas skaičiuoja ant pirštų: tas, tas ir anas pasiliko Lietuvoje. Skaičiuoja jis ne išvykusius, bet pasilikusius. Taip paprasčiau.

- Žinote, beveik pusė liko, - sako jis suskaičiavęs.

Jam nereikės išvažiuoti. Tėvams neteks sukti galvos, kam perduoti ūkį. O tai - jau labai daug.

Mantas neprisimena laikų, kai ant pastatų sienų būdavo rašomi šūkiai, raginantys geriau panaudoti mechanizmus ir kelti darbo našumą. O štai tėvas vienu metu yra dirbęs tarybinio ūkio skyriaus valdytoju. Ką jis galėtų pasakyti apie tų ir anų laikų darbo našumą?

- Sunku palyginti, - sako Feliksas. - Tada visame skyriuje turėjome vos kelis „pupsi­kus“ - tokius mažus traktoriukus. Dvikinkiai vežimai buvo svarbiausia technika. Jeigu reikėtų dabar, nieko iš to neišeitų. Ką į tuos vežimus sodintume? Juk kaime nebėra žmonių!

O kiek jų skyrius augino tada ir kiek augina dabar? Pasirodo, tada visoje ūkio fermoje stovėjo 70 galvijų, dabar trijų žmonių šeima jų prižiūri 100.

Po tokio paprasto palyginimo trijų žmonių darbo našumas atrodo labai įspūdingai. Ir tai – ypač svarbi ūkininkų išlikimo sąlyga. Viską darydami patys, net remontuodami techniką bei rekonstruodami pastatus, nesamdydami nieko, jie išvengia papildomų išlaidų.

Petras DARGIS

Nuotr. iš Jankauskų albumo

Gatvės tvarkytojai užsuko į privatų kiemą

Nepraėjo nė savaitė po „Šilalės artojuje“ išspausdinto straipsnio apie bėdas dėl Laukuvos Eitvydaičių gatvės remonto, kai vėl suskambo redakcijos telefonas. Lau­kuviškiai kvietė dar sykį atvažiuoti ir pažiūrėti, kaip iš tiesų vyksta darbai.

Žmonės sakė, jog, užuot asfaltavę gatvę, darbininkai rūpestingai lygina privatų kiemą. Ir nurodė, kieno konkrečiai sodyboje sukiojasi technika. Pasak skambinusiųjų, taip gaištamas visiems brangus laikas. Be to, smalsu, iš kieno kišenės užsiimama tokia „saviveik­la“.

„Šilalės artojui“ pavyko užfiksuoti šią situaciją: ant­radienio popietę viename kieme tikrai burzgė UAB „Diržė“, kuri remontuoja Eit­­vydaičių gatvę, ekskavatorius. Pasidomėjus, kas čia daroma, vienas iš ten buvusių vyriškių, matyt, kažkokio rango vadovas, paaiškino: „Žmogelis turėjo žvyro atsivežęs, tai paprašė palyginti“...

Galbūt darbininkai parodė gerą širdį bei pagelbėjo tiems, kam išties tos pagalbos reikėjo, galbūt gavo už tai ir kelis papildomus eurus. Tačiau aplinkiniams tai nepatiko. Juk, anot gyventojų, jei darbai vyks taip vangiai, pirmenybę skiriant galbūt papildomam uždarbiavimui, ateis ir ruduo. O išvažiuoti išknistu keliu per purvynus taps visai neįmanoma. Ir kažin, ar tada žmonės prisišauks pagalbos...

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą