Dabartinį jaunimą daugelis esame iš anksto „nurašę“. Neretai tenka išgirsti skundžiantis, jog auga beraščių, be kompiuterių bei išmaniųjų telefonų gyventi negalinčių dykaduonių karta, įpratusi viską gauti čia ir dabar. Tiesos tame, aišku, kažkiek yra, tačiau kiekviena taisyklė turi savo išimčių.

Tūbiniškė Giedrė Zarankaitė – viena iš tokių išimčių. Nors dvidešimtmetė mergina sako iš savo bendraamžių rato niekuo neišsiskirianti, iš tiesų retai kada sutiksi taip savo namams bei mėgiamai veiklai atsidavusį jauną žmogų. Giedrės aistra – augalai ir sodybos puoselėjimas. Savo kiemo aplinką mergina tvarko taip, kad įvertinimų sulaukia net iš valdžios. Praėjusiame numeryje pradėjome pasakojimą apie nepriekaištingai prižiūrimo Tūbinių keturbučio darbštuolius. Dabar tęsiame istoriją apie šį Garduvos gatvės pasididžiavimą ir kviečiame susipažinti su Giedre.

Toliau nuo gatvės, kitoje Garduvos gatvės 12 numeriu pažymėto keturbučio pusėje gyvena Vidos ir Albino Zarankų šeima. Penkis vaikus užauginusi pora negali nesididžiuoti: visi nuo mažumės augo darbštūs, savarankiški, prie darbo nė vieno varu varyti ar pirštu rodyti ir net prašyti nereikėjo. Tačiau didžiausių pagyrų nusipelno pagrandukė Giedrė. Dvidešimtmetė mergina yra pagrindinė aplinkos gražintoja bei puoselėtoja. Jos rankomis sukurtos beveik visos kiemo puošmenos, iš sėklų išaugintos gėlės, apžiūrėtas kiekvienas augalas. Žolę mergina taip pat pjauna pati – tėvams jau nebeužtenka sveikatos.

Iš tiesų, šių dienų kontekste tokį grožiui atsidavusį jauną žmogų sutiksi ne taip ir dažnai. Dauguma įnikę į kompiuterius, išmaniuosius telefonus, merginos paskendusios mados pasaulyje. Tuo tarpu Giedrė sako, kad jai tokie dalykai – buvę nebuvę.

„Kai nėra ką veikti, aš geriau išeinu į kiemą, pasikapstau darželiuose, ir tai būna geriausia pramoga. Man patinka ir visai nėra sunku“, - pasakoja mergina.

Kad Giedrė yra tiesiog galvą pametusi dėl augalų, išduoda ir tai, jog savo ateitį ji mėgino sieti būtent su šia aist­ra – buvo įstojusi į želdynų bei jų dizaino studijas. Tačiau mokslas nepateisino lūkesčių ir pasirodė per daug brangus: už neuniversitetinį išsi­lavinimą kasmet būtų tekę suploti virš dviejų tūkstančių eurų...

Šiais metais Gied­rė įstojo į kitą, kiek platesnio spekt­ro administ­ravimo specialybę. O dėl ankstesnės svajonės nesikremta: ne vienas jų kaimo žmogus yra pasakęs komplimentą­, jog specialūs mokslai jai visai nereikalingi – juk viską ji jau mokanti, žinanti ir sugebanti ne ką prasčiau nei diplomuoti aplinkos dizaineriai. Susižavėję šios jaunos merginos darbštumu ir dauguma tūbiniškių, kurie ir pasiūlė aplankyti šią sodybą. Giedrė, anot jų, dar nuo paauglystės gražina keturbučio aplinką.

Zarankų kiemo pusėje žydi gausybė gėlių, veši dekoratyviniai medeliai, spygliuočiai, stovi rankų darbo medinė pavėsinė, apstu kitokių puošmenų. Beveik viskas – Gied­rės fantazijos vaisius.

„Nemėgstame pirktinių niekučių. Daug smagiau, kai viską pasidarai taip, kaip pats sugalvoji“, - sako mergina.

Už nepriekaištingai puoselėjamą aplinką Tūbinių kaimo Garduvos gatvės 12 numeriu pažymėtas keturbutis prieš keletą metų gavo apdovanojimą ir iš savivaldybės – 2013-aisiais Žemdirbių bei derliaus šventės metu jų namas išrinktas gražiausiai aplinką tvarkančiu daugiabučiu rajone.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Ant didžiulio Jankauskų nusipirkto pastato sienos iš anų laikų likęs šūkis: „Visas jėgas - geresniam me­chanizmų panaudojimui ir darbo našumo didinimui“. Tai - buvusios Obelyno tarybinio ūkio mechaninės dirb­tuvės. Dabar - mėsinių galvijų ferma. Jaunasis ūki­ninkas Mantas Jankauskas visas jėgas, jeigu taip gali­ma pasakyti, skiria jos rekonstrukcijai. Jis kūju ardo išlikusias mūrines pertvaras, vietoje jų darys metalinius gardus buliams. Medinės nelaiko - tai jau išbandyta.

Didžioji ferma - naujausias Jankauskų pirkinys. Ir metaliniais gardais niekas čia dar nesibaigs - teks užtaisinėti gelžbetoninį pastato stogą, pro kurio plyšius bėga lietaus van­duo.

- Mums visada taip - kai tik imamės kokios programos ar statybų, būtinai užeina sunk­metis, - sako Irena Jankauskienė, Manto mama. - Ėmėmės melžiamų karvių fer­mos - krizė. Atėjo laikas pirkti fermą mėsiniams galvi­jams - krito mėsos ir pieno kaina. O juk Mantas dar nėra baigęs vienos programos, atsiskaitęs už šienavimo techniką. Laimei, vis pavyksta sudurti galą su galu.

Žiūrint formaliai, naujoji ferma priklauso Mantui, taigi visos skolos ir investicijos - ant jo pečių. Kai sūnus ryžosi pasilikti kaime, tėvai savo ūkį padalijo į dvi dalis - sau pasiliko karves, jam perleido mėsinius galvijus. Ir žemę pasidalijo pusiau - 50 hektarų valdo tėvai, tiek pat - sūnus. Dalintis reikėjo jau vien dėl to, kad jaunajam ūkininkui - visai kitos lengvatos. Iš pirmosios paramos Mantas nupirko traktorių su krautuvu. Dabar ant jo pečių - dar viena programa. Jis dar nėra visiškai atsiskaitęs už sėjamąją, grėblį, vartytuvą, šienapjovę bei frontalinę šienapjovę.

Tačiau dalybos - tik formaliai. Iš tiesų tai yra tipiškas šeimos ūkis, nors ir su pasidalinta atsakomybe.

- Dirbame sykiu, tik apskaita atskira, - sako Feliksas Jankauskas. - Taip ir įveikiame krizes. Kai vienoje šakoje prastesni reikalai, išlyginame kitoje.

Kritus mėsos bei pieno supirkimo kainoms, daugelis ūkininkų kratosi paskolų ir net bijo apie jas galvoti. O štai Jankauskai rizikuoja.

- Pasitaikė jaunajam ūkininkui labai geros sąlygos, todėl būtų buvusi didžiulė klaida nepasinaudoti tokia galimybe, - sako tėvas. - O mėsiniams galvijams didesnės fermos verkiant reikėjo.

Jankauskai pripažįsta, jog dabar gyvena ne pačius geriausius metus. Jie su ilgesiu prisimena tuos laikus, kai už litrą pieno gaudavo litą ir daugiau. Tada atrodė, kad visas kaimas tuoj sužydės. Dabar viskas sustojo. Bet rizikuoti reikia. Kitaip neišgyvensi.

- Kol kas neatėjo pinigai už bulius, o jau žinome, kur juos padėti, - šypsosi I.Jan­kaus­kie­nė. - Gauni - užkiši skylę. Toks planavimas.

Pažiūrėjęs į tvarkingą Jankauskų sodybą Senajame Obe­lyne, gerai įrengtus namus, tikrai nepasakysi, jog šeimos ūkis patyrė kažkokią krizę. O dar naujos programos, didžiuliai pirkiniai bei rekonst­rukcijos... Argi tai - sunkmetis?

- Įsibėgėjęs vežimas juda, - sako tėvas. - Mes juk ne šiandien pradėjome. Turime tech­nikos, pastatyta bei įrengta melžiamų karvių ferma, jau suformuotos stiprios ban­dos - ir melžiamų karvių, ir mėsinių galvijų. Jeigu reikėtų viską pradėti dabar, būtų kas kita.

Jų sūnus Mantas kuriasi ne tuščioje vietoje, juk per­ėmė dalį tėvų ūkio. Yra baigęs Klaipėdos statybininkų mokyklą, ir negalima sakyti, kad nė dienos nedirbo statybininku. Pavėsinė jų sodyboje - Manto kūrinys. Ar jis nesigaili metęs profesiją bei pasilikęs kaime?

- Kai pasižiūriu į savo draugus, tai matau, kad jie yra laisvesni, - sako Mantas. - Nors man draugai sako: tu jau turi tiek nekilnojamojo turto! Tai va - kaip pažiūrėsi...

O kur Manto draugai? Tarkime, jo buvę klasiokai? Rado darbo mieste ar įsikūrė kaime? Mantas skaičiuoja ant pirštų: tas, tas ir anas pasiliko Lietuvoje. Skaičiuoja jis ne išvykusius, bet pasilikusius. Taip paprasčiau.

- Žinote, beveik pusė liko, - sako jis suskaičiavęs.

Jam nereikės išvažiuoti. Tėvams neteks sukti galvos, kam perduoti ūkį. O tai - jau labai daug.

Mantas neprisimena laikų, kai ant pastatų sienų būdavo rašomi šūkiai, raginantys geriau panaudoti mechanizmus ir kelti darbo našumą. O štai tėvas vienu metu yra dirbęs tarybinio ūkio skyriaus valdytoju. Ką jis galėtų pasakyti apie tų ir anų laikų darbo našumą?

- Sunku palyginti, - sako Feliksas. - Tada visame skyriuje turėjome vos kelis „pupsi­kus“ - tokius mažus traktoriukus. Dvikinkiai vežimai buvo svarbiausia technika. Jeigu reikėtų dabar, nieko iš to neišeitų. Ką į tuos vežimus sodintume? Juk kaime nebėra žmonių!

O kiek jų skyrius augino tada ir kiek augina dabar? Pasirodo, tada visoje ūkio fermoje stovėjo 70 galvijų, dabar trijų žmonių šeima jų prižiūri 100.

Po tokio paprasto palyginimo trijų žmonių darbo našumas atrodo labai įspūdingai. Ir tai – ypač svarbi ūkininkų išlikimo sąlyga. Viską darydami patys, net remontuodami techniką bei rekonstruodami pastatus, nesamdydami nieko, jie išvengia papildomų išlaidų.

Petras DARGIS

Nuotr. iš Jankauskų albumo

Nepraėjo nė savaitė po „Šilalės artojuje“ išspausdinto straipsnio apie bėdas dėl Laukuvos Eitvydaičių gatvės remonto, kai vėl suskambo redakcijos telefonas. Lau­kuviškiai kvietė dar sykį atvažiuoti ir pažiūrėti, kaip iš tiesų vyksta darbai.

Žmonės sakė, jog, užuot asfaltavę gatvę, darbininkai rūpestingai lygina privatų kiemą. Ir nurodė, kieno konkrečiai sodyboje sukiojasi technika. Pasak skambinusiųjų, taip gaištamas visiems brangus laikas. Be to, smalsu, iš kieno kišenės užsiimama tokia „saviveik­la“.

„Šilalės artojui“ pavyko užfiksuoti šią situaciją: ant­radienio popietę viename kieme tikrai burzgė UAB „Diržė“, kuri remontuoja Eit­­vydaičių gatvę, ekskavatorius. Pasidomėjus, kas čia daroma, vienas iš ten buvusių vyriškių, matyt, kažkokio rango vadovas, paaiškino: „Žmogelis turėjo žvyro atsivežęs, tai paprašė palyginti“...

Galbūt darbininkai parodė gerą širdį bei pagelbėjo tiems, kam išties tos pagalbos reikėjo, galbūt gavo už tai ir kelis papildomus eurus. Tačiau aplinkiniams tai nepatiko. Juk, anot gyventojų, jei darbai vyks taip vangiai, pirmenybę skiriant galbūt papildomam uždarbiavimui, ateis ir ruduo. O išvažiuoti išknistu keliu per purvynus taps visai neįmanoma. Ir kažin, ar tada žmonės prisišauks pagalbos...

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Mūsų tauta visais laikais buvo vertinama už darbštumą. Vyrams nėra neįveikiamų darbų, moterys, sakoma, geba net iš kirvio sriubą išvirti, o namai lietuviams tikrai ne vien tik vieta, kurioje miegame ir valgome.

Tai puikiai iliustruoja Garduvos gatvė Tūbinių kaime. Pro baž­nyčią pie­no surinkimo punkto link besidriekianti gatvelė stebina išpuoselėtų sodybų gausa. Vienos šeimininkai skoningai susitvarkę, kitos prisisodinę gausybę gėlių, trečia papuošta dar kitokiais išradingais elementais. Niekas nepaneigs, jog čia gyvena išties tvarkingi bei darbštūs žmonės. Ypatingo dėmesio šįkart sulaukė 12 numeriu pažymėtas keturbutis, kurio gyventojai sėkmingai laužo stereotipą, jog bendra aplinka niekam nerūpi ir graži būti negali.

Iš keturių butų 12-ajame name gyvenami yra tik du: vienas yra tuščias, o kitame veikia Tūbinių medicinos punktas. Šalia jo antrame aukšte įsikūrusi Loreta  Aleksandravičienė puoselėja­ ne vien jai priklausantį žemės lopinėlį, bet ir punkto teritoriją.

„Man jis nepriklauso, tačiau patinka tvarkytis. Smagu, kai ir kiemas gražus, ir kambariai švarūs. Nemėgstu tinginių, kurie sėdi apsileidę ir apsineršę. Bet norint kažką turėti, reikia daug darbo ir laiko“, - įsitikinusi L.Aleksandravičienė.

Moteris be veiklos negali. Vos tik išaušta rytas, skuba į kiemą, kur veši galybė jos gėlynų. Mažuose apvaliuose darželiuose, kurių moters prižiūrimoje teritorijoje turbūt yra per dešimt, auga įvairių rūšių begonijos, žmonių liaudiškai gvazdikiukais vadinami serenčiai.

„Iš visų gėlių man pati­ gražiausia begonija. Jų turiu daug: paprastų, svyrančių, smulkiažiedžių. Užsiauginu pati. Rudenį, kai nunyksta stiebai, reikia juos nukirpti, o gumbus tiesiog vazonuose palikti šiltoje patalpoje. Pavasarį begonijos pradeda leisti naujus lapus ir atgyja“, - dalijasi patirtimi Loreta.

Pasak moters, šios gėlės, nors ir laikomos itin trapiomis, lepios tik­rai nėra. Atvirkščiai, surfinijos ar petunijos po lietaus, žiūrėk, pradeda nykti, o begonijos to nebijo.

„Prie kiekvienos gėlės, kad ji būtų graži, reikia darbo. Jei jau pasodinai, tai ir privalai tupinėti: patręšti, nupurkšti, jei sausa, palaistyti­. ­Reikia­ meilės­. Ne pas visus jos auga. Pavyzdžiui, mano dukra­ guo­džiasi, kad pas ją gėlės numiršta...“ - kalba Loreta.

Rudeniop, kai pamažu baigiasi vasarinių gėlių sezonas, poilsio Loretai vis vien per daug nebūna. Šalia namo, palei kelią, rikiuojasi virtinė senų, galingų medžių, o jie, kaip žinia, ima mesti lapus. 

„Kiti mane jau per dantį traukia. Sako, ji visąlaik arba su grėbliu rankose, arba žoliapjovę stumdo. Gali juoktis, aš nė kiek nepykstu. Tiesiog labai mėgstu, kai aplinkui yra tvarka. Kiek rudenį čia prikrenta lapų - baisu. Medžiai yra dideli, seni, vieną jau reikėtų ir nupjauti. Bet seniūnas, kai apie tai užsiminiau, leido tik šakas nugenėti. Lapus nusigrėbsiu, tačiau jei nutiks kokia nelaimė tam medžiui nulūžus, gali būti jau per vėlu...“ - susimąsto Loreta.

Moteris užsimena turinti ir nemažai ateities planų. Seno pinto krepšio vietoje, kurio viduryje dabar keroja begonijos, kitais metais ji žada kasti baseinėlį, o prie medicinos punkto, kur šiemet pabandė įrengti miniatūrinę baseino kopiją, įveis rožyną. Pirmoji rožė jau laukia savo eilės - ją Loretai Motinos dienos proga padovanojo duktė.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Vasario mėnesį išskirstę ir patvirtinę rajono biudžetą, savivaldybės politikai niekaip nesusitaiko su mintimi, kad lėšų papildomiems darbams atlikti bent jau kol kas nėra. Kiekviename tarybos posėdyje jie kiša ranką į ateinančių metų biudžetą, nors niekas nežino, nei kiek jame bus pinigų, nei kam juos bus galima naudoti. Ypač  kenčia ateinančių metų Kelių priežiūros ir plėtros prog­ramos fondas, iš kurio Šilalės politikai vien liepos pabaigoje „pasiskolino“ daugiau kaip 80 tūkst. eurų.

Kaip parodyti, jog valdžia gerai dirba? Pagaliau imtis remontuoti dešimtmečius pa­mirštas gatves ir keisti išsiklaipiusius šaligatvius. Šilalės rajono vadovai tą ir daro. Rudenį rinkimai į Seimą, kiek­vienai partijai norėsis gerais darbais pasigirti, todėl šiemet jų priplanuota dvigubai daugiau nei anksčiau. Kadangi pinigų nėra tiek daug, kiek politikai turi norų, konkursus laimėjusios įmonės yra verčiamos dirbti skolon. Garantas - savivaldybės įsipareigojimas sumokėti iš ateinančių metų biudžeto.

Kad trūks pinigų suplanuotoms gatvėms asfaltuoti, buvo aišku dar vasarį, sprendime dėliojant šių metų ketinimus. Tačiau dabar iš maišo lenda kita yla: siūloma skirti lėšų net tiems objektams, kurie nebuvo numatyti valdininkų planuose. Pavyzdžiui, Didkiemyje, Kaliksto Kasakausko gatvėje, šiemet žadėta pakeisti tik dalį kelio bortų, bet, atlikus darbus, paaiškėjo, jog šaligatvių būklė ne pagerėjo, o pablogėjo. Pakeitus „bordiūrus“, jie tapo aukštesni už patį šaligatvį, jis dar labiau susiklaipė, o kasinėjant visai sutrupėjo plytelės.

Investicijų ir statybos skyriaus vedėjas Faustas Sragauskas tarybos narius įtikino, kad padėtis Didkiemyje tikrai pablogėjo, todėl žūtbūt reikia dar 14,3 tūkst. Eur šaligatvio dangai pakeisti.

Eismo saugumas - šventas reikalas, kas gali tam prieštarauti? Taryba nusprendė, jog darbus būtina atlikti kuo greičiau, o pinigų jiems tikimasi rasti ateinančių metų biudžete.

Valdžios planai gerokai brangsta ir Kaltinėnų seniūnijoje. Atrodo, kad Gineikių kaimo Dionizo Poškos gatvės gyventojai per anksti apsidžiaugė būsimu asfaltu. Praėjusį ketvirtadienį politikai­ per daug nediskutuodami nutarė šios gatvės neasfaltuoti, o jai skirtus 25 tūkst. Eur permesti Rakutiškės  gatvės projektavimo bei kapitalinio remonto darbams.

F.Sragauskas aiškino, kad darbus planavę seniūnijos specialistai esą „sumaišė gat­vių pavadinimus“. Tik dabar atsipeikėta, jog Rakutiškės gatvėje gyvena kur kas daugiau žmonių, be to, ją išasfaltavus,  pagerės privažiavimas prie jau tvarkomos Akmenos gatvės. Bene 700 metrų asfaltui nutiesti 25 tūkst. Eur, žinoma, neužteks, tad savivaldybės taryba pritarė, kad iš ateinančių metų biudžeto šiai gatvei būtų skirta dar iki 70 tūkst. Eur.

Prie įvažiavimo į Šilalę sandėlius statantys verslininkai taip pat sulauks paramos - savivaldybės taryba nusprendė biudžeto lėšomis išvalyti pro jų sklypą einantį melioracijos griovį. Žemės ūkio skyriaus vedėjas Algimantas Olendra užtikrino, jog darbus būtina atlikti šiemet, nes kitaip bus sutrukdyta verslui kurtis.

„Melioracijos griovys - savivaldybės valdomas valstybės turtas, jam prižiūrėti valstybė skiria lėšų. Griovys surenka ir miesto vandenis. Ties savo sklypais žemės savininkai jį išvalė, bet kitur jis yra užakęs. Verslininkai prašo ne paramos, o nori, kad savivaldybė susitvarkytų savo turtą“, - aiškino politikams A.Olendra.

Tarybos narys Albinas Ežerskis mano, jog griovį reikia valyti planine tvarka, o ne kažkam paprašius. Jei statant sandėlius ar ruošiant teritoriją melioracijos įrenginys buvo sugadintas, jį sutvarkyti turi darbus atliekanti organizacija.

Savivaldybės taryba grioviui išvalyti iš ateinančių metų Melioracijos darbų programos skyrė 7  tūkst. Eur.

Įdomu, ar taip pat operatyviai būtų atsižvelgta ir į kokio nors eilinio ūkininko prašymą išvalyti, tarkime, jo žemę tvindantį melioracijos griovį?

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šeštadienio priešpietę kelyje Kvėdarna-Žadeikiai-Lau­kuva, ties Genioto kaimu, susidūrė du lengvieji automobiliai. Vienu iš jų važiavusi jauna vilniečių pora skubėjo į vestuves Švėkšnoje. Laimei, būsimą šventę sujaukė tik išgąstis, stresas ir nestipriai apdaužyta mašina - nei vairuotojas, nei besilaukianti keleivė rimtų sužalojimų nepatyrė.

Kaip praneša Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos grupės specialistė Rūta Janavičiūtė, dviejų žvyrkelių sankryžoje automobilio „Mazda 626“ vairuotojas  (gim. 1943 m.), išvažiuodamas iš šalutinio kelio į pagrindinį, nepraleido juo važiavusio „Volvo V70“, kurį vairavo jaunas vyras (gim. 1990 m.), ir transporto priemonės susidūrė. Eismo įvykio metu apgadinti abu automobiliai, „Mazda“ nuskriejo į griovį.  Į įvykio vietą atskubėjęs ugniagesių - gelbėtojų ekipažas padėjo iš sumaitotos „Mazdos“ išsilaisvinti keleiviui bei ištraukė iš griovio automobilį.

„Volvo“ važiavusi besilaukianti keleivė (gim. 1988 m.) dėl patirto streso nugabenta į Tauragės apskrities ligoninę. Laimei,  moteriai jokių sužalojimų nenustatyta, po apžiūros ji išleista į namus.

Žadeikiškis „Mazdos“ vairuotojas nenukentėjo. Medikų pagalbos atsisakė ir kartu važiavęs keleivis (gim. 1949 m.). Tačiau vakare, apie 20 val., pablogėjus sveikatai, vyriškis kreipėsi į Šilalės ligoninę. Jam diagnozuoti dubens ir šonkaulių lūžiai.

Visi eismo įvykio dalyviai buvo blaivūs.

Avarijos liudininkų teigimu, „Mazda“ vilniečių ekipažui kelią pastoti galėjo dėl itin prasto matomumo – šioje vietoje vaizdą užstoja krūmai.

Eugenija BUDRIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Redakcija sulaukė šilališkės skaitytojos laiško, kuria­me ji prašo dar kartą grįžti prie temos apie šiukšlių konteinerius.

„Šilalėje dabar daug kur pastatyti ir konteineriai stik­lui, plastmasei bei popieriui. Žinoma, puiku, kad gyventojai yra skatinami rūšiuoti. Tačiau atsiranda­ ir nemažai nevalyvų bei neatsakingų žmonių, kurie į tuos konteinerius meta maišus su buitinėmis ir maisto atliekomis. Žinant, jog šiukšlių vežėjai stiklo bei plastiko konteinerius ištuština vos kartą ar du per mėnesį, reikia įsivaizduoti, koks nuo jų sklinda dvokas. Ypač dabar, vasarą. Gyventojai, kurių butai yra arčiau gatvės, kur tie konteineriai stovi, dėl sklindančios smarvės ir pulko musių negali nė langų praverti. 

Mano manymu, šią prob­lemą būtų galima išspręsti, jei šiukšlių vežėjai rūšiavimo konteinerių dangčius prirakintų grandinėmis ir jie iki galo neatsidarytų. Tada nebūtų galimybės į juos įgrūsti maišų su buitinėmis atliekomis.

Gal redakcija galėtų paklausti „Ecoservico“ vadovų, ar įmanoma kokiu nors būdu įveikti šią bėdą.

Būtų gerai, kad tai paviešintumėte laik­raštyje. Gal paskaitę kai kurie žmonės taps sąmoningesni ir taip nebesielgs“, - viliasi laišką į redakciją atsiuntusi Marija Adomavičienė.

„Ecoservice“ Šilalės padalinio vadovas Saulius VYŠNIAUSKAS neslepia: kiauliškai besielgiančių šilališkių netrūksta. Tačiau, jo nuomone, prirakinti konteinerių dangčius grandinėmis nėra geriausias variantas, ir tai šios problemos neišspręs.

„Anksčiau, kai šiukšles vežė ne mūsų įmonė, Šila­lėje toks eksperimentas jau buvo atliktas. Bet žmonėms tai nepatiko, todėl grandines teko nuimti. Ir mes nusprendėme jų nedėti, nes puikiai suprantame, jog užsitrauktume gyventojų rūstybę. Pavyzdžiui, atnešus didesnę kartoninę dėžę, ją reikėtų sulamdyti arba suplėšyti, nes priešingu atveju ji į konteinerį netilptų. Tačiau ar daug tokių atsiras? Juk paprasčiau bus ją tiesiog numesti šalia. 

Tvarka priklauso nuo pačių žmonių ir jų elgesio. Atrodo, galėtų ir kaimynai vienas kitą pabarti, paprotinti, parodyti, kas parašyta ant konteinerio. Deja... Todėl ši problema bus tol, kol nepasikeis kai kurių gyventojų požiūris. 

Tenka pripažinti bei apgailestauti, kad išprusimo, rūšiuojant atliekas, daugiabučių gyventojams dar labai stinga. Žinoma, ir privačių namų savininkai į konteinerius primeta visko. Bet juos pamokyti yra lengviau – mes tokių atliekų paprasčiausiai nevežame ir užklijuojame specia­lius pranešimus. Tačiau jei­ tokį įspėjimą prilipdysi ant didžiųjų konteinerių, niekas į jį nekreips dėmesio, nes niekam tai ne­įdomu. Todėl bendromis jėgomis reikia mokyti žmones“, - komentavo situaciją S.Vyšniauskas.

Taigi, šilališkiai, būkime sąmoningi ir bent jau pasistenkime vieni kitų atžvilgiu elgtis geranoriškiau.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šilalės kraštas išsiskiria darbščiais žmonėmis: turime daugiausiai pieno ūkių, garsėjame bitininkais, sulaukiame pagyrų už gražiai tvarkomų sodybų aplinką. Didžiuojamės savo kraštiečiais bei  pristatome skaitytojams dar vieną loterijos laimėtoją.

Šilališkė Agota Auškalnienė - senjorė, galinti būti pavyzdžiu netgi didžiajai daliai jaunimo, o energijos bei optimizmo drąsiai galėtų paskolinti visiems. Nors jau eina antri metai, kai Agota erdviuose namuose liko gyventi viena, tačiau nuobodžiauti ar graužti savęs ji neleidžia, užsiimdama mėgiama veikla.

„Žiemą mezgu, vasarą grybauju, uogauju. Dabar ypač nėra kada ilsėtis – žolynai, daržai, sodas... Visko turiu dėl savęs, tik jau ūkio nebelaikau. Anksčiau valdėme nemažai­ žemės, laikėme karvutę, paukščių“, - pasakojo moteris.

A.Auškalnienė yra dirbusi­ Pajūrio vidurinėje mokyk­loje, Šilalės komunaliniame ūkyje, bet dėl stuburo problemų anksti buvo priversta išeiti iš darbo. Su vyru jiedu užaugino tris atžalas. Sūnus Edmundas gyvena Šilalėje, dukra Onutė – Tauragėje, o Daiva – Klaipėdoje. Džiaugiasi Agota šešetu anūkų bei vienu proanūkiu.

Ilgametei „Šilalės artojo“ skaitytojai atiteko kepyklos „Pitlius“ dovanų kuponas, už kurį laimėtoja galės išsirinkti krepšį gardžių kepinių ar kitokios produkcijos.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.