Redakcija

Derlių skalbia lietūs

Šventa Ona paskelbė javapjūtės pradžią, tačiau į laukus išvažiuoti ir pirmuosius­ grūdus į aruodus supilti suspėjo nedaugelis rajono ūkininkų. Nokstančius javus skalbiantys liūtiniai lietūs perša mintį, kad geros kokybės grūdų šiemet gali ir nebūti. Todėl ūkininkai su baime dairosi į dangų bei džiaugiasi kiekvienu saulės šyptelėjimu. Kai kurie kaimo žmonės javapjūtės laukia itin neramiai ne tik dėl vis nupliaupiančio lietaus, bet dar ir dėl to, jog prisikviesti techniką į mažesnį lauką nėra paprasta. Stambieji ūkininkai, turintys savo kombainus, problemos dėl to nemato, o štai taip vadinami mažiukai baiminasi, kad sulaukti kombaino savo poroje hektarų ar vos keliuose aruose, kai brangi kiekviena valanda, gali būti sudėtinga. 

„Kaip dėl savęs grūdo neužsiauginsi, vis­ savas, pirkti nereikės“. Ko gero, šitą frazę esame ne kartą girdėję. Mūsų kaimo žmonės yra linkę naudingai išnaudoti kiekvieną savo žemės plotelį. Ir nesvarbu, mažas jis ar didelis, bet turi būti užsėtas. Štai 20-metis Dovydas Geryba, su kuriuo susitikome praėjusią savaitę, plotelį aplink namus nusprendė skirti žieminiams kviečiams.

„Menkas“ gabaliu­kas“, tačiau derlius tikrai gražus“, - džiaugiasi Prapyme ūkininkaujantis vaikinas.

Ūkininko duonos, kaip pats juokiasi, jis ragauja pirmus metus, pradėjęs vos nuo 15 arų. Kol kas rezultatu yra patenkintas: derlius nei numirko, nei išdžiūvo, nei vėjas į javus neįsisuko. Tačiau jis neslepia, kad klausimas, kaip reikės jį nuimti, nuolat sukasi galvo­je.

„Plotelis - nedidelis, retas kuris nori kombainą į jį ginti. Prašysiu kaimynų, ieško­siu technikos aplink. Vis tiek kažkaip reikės nukulti. Nepaliksi gi grūdų lauke – reikia jų ir vištoms palesinti, ir paršeliui nušerti“, – kalba Dovydas. 

Kombainus turintys ūkininkai javapjūtei jau pasirengę. Prapy­mo kai­me gyvenantis Do­­na­tas Meižys teigia jai pasiruošęs atsakingai, didelių gedimų tvarkyti nereikėjo, mat pernai kombainas, pasak ūkininko, ėjo kaip „bitė“. Tad ir šiemet, vos tik orai leis, o derlius visiškai sunoks, bus galima pulti į darbus.

„Šilalės artojo“ kalbinti ūkininkai pripažįsta, jog derlius bus mažesnis nei pernai. Pasak jų, tam įtakos turi birželį vyravusi sausra. Vėliau stoję gausūs lietūs taip pat padarė nemažai žalos. Štai daug kur miežiai dėl permainingo oro užaugo žemi.

Kuliškiuose ūkininkaujantis Kazys Paliakas džiaugiasi savo pasėliais, bet neslepia, kad pernai derlius buvo geresnis.

„Žinoma, sunku tiksliai prog­nozuoti, dar kokią savaitę reikia palaukti iki javapjūtės pradžios, grūdai nėra pribrendę, tačiau prikulti daugiau negu pernai nesitikiu. O kol javapjūtė startuos, su sūnumi ir kombainą jai paruošime“, - sako ūkininkas.

Darbuose jam talkina sūnus Kazys, kuris ir atsako už techniką.

Pasiteiravus apie pagalbą kaimyniniams ūkiams, vyresnysis Kazys atsargus:

„Svarbiausia visų pirma savo laukus nuimti, o tada jau sūnus spręs. Be jokios abejonės, jei tik leidžia galimybės, stengiamės pagelbėti visiems, kas paprašo“.

D.Meižys tvirtina irgi niekada neatsisakantis prišokti kaimynams į talką, tad, nukūlęs savo laukus, padės derlių sudoroti ir jiems.

„Čia aplinkui žmonės neturi labai didelių laukų, daugiau mažiukai, todėl padedame vieni kitiems, neskirstome pagal ploto didumą“, - sako Donatas.

Ūkininkų teigimu, anksčiau smulkiesiems gal buvo šiek tiek sunkiau, nes ir kombainų būdavo gerokai mažiau, jie senesni, taigi dažniau ir gesdavo. Dabar yra kaimų, kuriuose galima suskaičiuoti 5-6 veikiančius kombainus. Tiesa, jų išlaikymas yra gana brangus. Dėl to kyla ir javapjūtės kaina, o nukulti mažesnį plotą atsieina brangiau nei stambų. Pernai, pasak pašnekovų, 1 hektaro nukūlimas kainavo 45-60 eurų. Tokios pat kainos turėtų išlikti ir šiais metais.

Dar vienas dalykas – grūdų kokybė. Stungaičių malūno direktorius Romualdas Jonelis pataria į tai atkreipti ypatingą dėmesį.

„Dabar svarbu ne kiekis, o kokybė, tad raginčiau ūkininkus atsakingai matuoti grūdų drėgmę, nekulti šlapių javų. Dauguma žmonių labai skuba, nori kuo greičiau baigti darbus, tačiau tik­rai niekur nenuskubėsite. O jeigu kaimyno lauke sukiojasi kombainas, nebūtina pulti iš paskos: reikia įsitikinti, kad grūdai tikrai subrendę. Juk nuo kokybės priklauso ir supirkimo kaina“, – sako R.Jonelis.

Grūdų kainą lemia kokybė ir, žinoma, rinka. Anot malūno direktoriaus, naujausias grūdų supirkimo kainas galima sužinoti internetiniame puslapyje (www.grain.lt).

Deja, atrodo, kad javapjūtė atidedama bent savaitei - iki rugpjūčio vidurio sinoptikai pranašauja lietų. Ir nors kol kas į laukus dar galima įvažiuoti, kombainai neklimpsta, kas bus, jei lietus nesitrauks, niekas nežino. Kai kurie ūkininkai jau skundžiasi, jog ankštyse sudygo žir­niai - derlius, galima sakyti, prarastas, o kaip tik žirnių kaina dabar ir kyla.

„Vien grybais nebūsime sotūs“, - apgailestauja javapjūtės niekaip negalintys pradėti žemdirbiai.

Šilalės savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Algimantas Olendra tikina, kad pirmasis derlius ūkininkų nenuvylė. Beveik visiems biro po 5-6 t iš ha žieminių kviečių. Nustebino kmynų derlius - prikulta po 2 t iš ha. Jau pradėtos kulti ir daugiametės žolės.

„Grūdus pardavimui augina vos keletas stambiųjų rajono ūkių, visi kiti - pašarui. Nedaug žemės turintys ūkiai javų dažnai net nesėja, grūdus perka“, - tvirtina A.Olendra.

Apie 70 proc. rajono ūkininkų deklaruotų pasėlių ir pievų sudaro žalienos, tik 17-19 proc. - grūdiniai augalai, kas liko - kukurūzai, mišiniai, bulvės.

Laura GIRČYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Būties vieta – Girdiškė

Girdiškės parapijoje nuaidėjo palaimintosios Mergelės Marijos Snieginės atlaidai. Ką jie ir Girdiškė reiškia vietiniams Vitai ir Edmundui, vilnietei Ievai?

„Nuo mažens Snieginės atlaidai asocijuojasi su bažnyčios grindų plovimu, puošimu, dvasiniu pakylėjimu“, - sako Vita. 

„Man tai visų pirma atlaidai“, - teigia Edmundas.

Vilnietei Ievai Girdiškė - giminių, kilmės kraštas.

Nuo senų laikų į atlaidus žmonės suvažiuodavo su arkliais, atlikdavo bažnytines apeigas, aplankydavo kapus, o tada, susėdę būreliais ant žolės, valgydavo, kalbėdavosi, kai kas čia pat sulaukdavo ir šokių vakaro.

Sovietmečiu dažną atlaidų sekmadienį nenutrūkdavo kolūkio javapjūtės darbai ir, skirdami žmonių minias, per miestelio centrą braudavosi grūdų pakrauti sunkvežimiai. Tačiau, nepaisant to, atlaidai tuomet pasižymėdavo žmonių gausa, o šventoriuje, pagal dabartinius apibūdinimus, galėjai matyti verslumo užuomazgų. Tiesa, milicininkai tuos privačius prekybininkus, kuriuos įvardindavo spekuliantais, uoliai gaudydavo...Vietos gyventojų kiemuose netrūkdavo vaišių, tauriųjų bei  netauriųjų gėrimų ir turbūt retas kuris tada laikydavosi dietos. O kai saulutė nusileisdavo už Paežerio kalnų, į senuosius kultūros namus plūstelėdavo minios žmonių.

Čia romantiški susitikimai, pasivaikščiojimai po rugpjūčio žvaigždėmis, šokiai, prisiminimai, ką veikei nuo praėjusios vasaros, išsiskyrimai. Kaip taisyklė, apie antrą valandą nakties tarp maišytos liaudies dėl įvairių priežasčių prasidėdavo masinės muštynės, kuomet galėjai išgirsti miestelio skanduotę ,,girdiškiniai ar visi, atamanas kur esi?“. Vietiniai būdavo gerai pasiruošę, traukdavo iš slėptuvių grandines, kuolus, tad neretai tapdavo kovų be taisyklių nugalėtojais. Duodavosi atsakančiai, dažnai pasitaikydavo net ir sunkių kūno sužalojimų. Va tada tuometinės milicijos šioje vietoje paprastai nebūdavo. Kaip ir nukentėjusiųjų skundų.

Po 1990-ųjų Nepriklausomybės, atsiradus masiniam automobilizmui, kartais atrodo, jog žmonės sulaksto ir greitai išlaksto automobiliais, todėl tradiciniai atlaidai neatsiveria skubantiems. Laimei, pastaruoju metu pamažu grįžtama prie senųjų papročių. Veiklūs ir jauni parapijos, bendruomenės  lyderiai, padedami savivaldybės bei rėmėjų, realizuoja dvasines, kultūrines, sportines programas. Vis labiau pastebimas simpatiniais ryšiais grįstas bendruomeniškumo jausmas, emocinis užtaisas. Gana ryški to iliustracija - atsisveikinimas parapijos kunigu Eduardu Steponavičiumi, kuriam plojo visa visuomenė.

Gyvenimas tęsiasi. Atrastas bandonijomis atliekamas Girdiškės maršas ir prisiminta idėja ,,Investuok Girdiškėje“. Juk nuo senų laikų Girdiškės jaunimas svajojo, kad vieną dieną Girdiškė taptų miesteliu. Turint omenyje patogią geografinę padėtį, patrauklias apylinkes, gausybę emigravusių gyventojų galbūt ir galimas grįžtamasis procesas. Pasvarstykime, kas būtų, jei bent 50 veiklių žmonių pradėtų čia statyti namus ir kurti gyvenimą. Išdygtų naujas reemigrantų kvartalas. Čia pat atsirastų atitinkama infrastruktūra: vaikų darželis, mokykla, sporto aikštynas. Vakarietiška patirtis atneštų naujus socialinius, ekonominius santykius bei galbūt nustelbtų niurzgimą, jog „kiti kažko nepadaro“. Šį projektą pastebėjusi Vyriausybė galbūt suprastų, kad žmonės neprasigyveno iš  nuolat didinamų minimalių atlyginimų ir dotuotų 50 procentų gyvenamųjų statybos kaime kaštų. Su tradicijos užnugariu kaimas taptų naujomis tautos šaknimis...

Pesimistams lieka tik retorika. Tačiau klausimas, ar šitokios idėjos ne per daug ekstremalios, daugiau nei banalus...

Arūnas MIKALAUSKAS

Armino BUKALTO nuotr.

Girdiškės krepšinio komanda

Dviračių žygis „Akmenos ir Jūros krantais - 2016“

Rugpjūčio 6-osios rytą į Pagramančio regioninio parko lankytojų centrą rinkosi dviračių entuziastai. Vieni jais atmynė, kiti atsivežė automobiliais. Į šeštąjį dviračių žygį užsiregistravo 40 dalyvių. Kasmet jame dalyvauja vis daugiau entuziastų ir iš tolimesnių rajonų – Vilniaus, Kauno, Šakių bei kt.

Pagramančio regioninio parko ekologas supažindino žygio dalyvius su maršrutu, visiems buvo išdalintos tradicinės vėliavėlės su žygio schema. Trasa nebuvo itin sudėtinga: didžiąją dalį sudarė žvyrkeliai, šiek tiek asfalto ir truputis bekelės, iš viso reikėjo įveikti 40 km.

Pirmasis stabtelėjimas - Pagramančio piliakalnis: norintieji kopė aukštyn pasigrožėti vaizdu iš viršaus. Užsukome į Lakštingalų slėnio stovyklavietę, iš kur reikėjo kopti stačiais laiptais ir stumti dviračius. Akmenos Didžiojoje rėvoje ilsėjomės kiek ilgiau, galėjome pasiremontuoti dviračius, šiek tiek užkąsti, atsigaivinti.

Už kelių kilometrų mus pasitiko bekelė – pelkėta pieva pamiškėje. Įveikę ją, riedėjome lygiu miško keliu iki partizanų žeminės, kur mūsų laukė karšti pietūs. Sočiai pavalgius, minti buvo kiek sunkiau, be to, keletą kilometrų mus dar prausė lietus. Neskubėdami pasiekėme Genių atodangą, pasigrožėjome nuo jos atsiveriančia panorama. Pakeliui dar aplankėme Genių ir Gudlaukio ąžuolus. Grįžus visų laukė ne tik ant laužo virta žolelių arbata su sausainiais, bet ir kapela „Sosieda“ iš Žemaičių Kalvarijos, kuri linksmino smagiomis liaudiškomis dainomis.

Žygeiviai grįžo linksmi, kupini įspūdžių, turiningai praleidę dieną.

Tomas KALAŠINSKAS,

Pagramančio regioninio parko ekologas

AUTORIAUS nuotr.

 

Į tarnybos vietą – nauja šauktinių banga

Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechani­zuo­tajame pėstininkų batalione Tauragėje  praėjusį pirmadie­nį rikiavosi 400 jaunuolių, atvykusių atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą. Į ją pašaukta net 14 merginų. Tarnauti Lietuvai dauguma pasiryžo savanoriškai.

Visą rytą į batalioną vienas po kito važiavo pilni autobusai. Jaunuoliai nerimastingai laukė patikrinimų, nors daugelis ir bandė juokauti. Vos išlipusius iš autobuso prie aktų salės pasitiko štabo S1 skyriaus personalo specialistas vyr. seržantas Marius Tru­chanavičius. Jis linksmai ir paprastai pristatė šauktiniams, kas jų laukia devynis tarnybos mėnesius. 

„Valgyti, apsirengti ir kepurę ant galvos tikrai gausite. Gal dar nedrįstate klausti, tačiau aš atsakysiu į daugeliui kylantį klausimą: namo galėsite vykti tik po priesaikos. Per šį laikotarpį įgysite karinių žinių bei sutvirtėsite“, – kalbėjo naujokams vyr. seržantas M.Truchanavičius. 

Tarnybą Tauragės rajone, Sakalinėje esančiame batalione, atliks ir 11 vaikinų iš Šilalės rajono. „Šilalės artojo“ pakalbinti Tomas ir Deividas teigė atvykę savo noru, o Edmundas sulaukė šaukimo. 

„Jaudinuosi, nes labai įdomu sužinoti, kas ir kaip čia bus. Mes su Tomu buvome klasiokai, o dabar abu esame savanoriai. Tačiau pasiprašydami į tarnybą nesitarėme. Tiesiog taip išėjo. Turiu minčių kada nors tapti profesionaliu kariu, bet kol kas tai tik pamąstymai. Iš tiesų nuo vaikystės galvojau, jog būsiu kariškis“, – kalbėjo Deividas. 

„Aš pirmiau nei Dei­vidas pasisiūliau į kariuomenę. Mano trys broliai buvo savanoriai. Taip nusprendžiau, nes noriu ne tik užsidirbti, bet ir atlikti pareigą dabar, kol laikas. Kad vėliau nebepašauktų, ir galėčiau ra­miai baigti mokslus“, – savo pasirinkimą paaiškino Tomas. 

Edmundas į kariuomenę atvyko kaip šauktinis, namuose­ palikęs laukiančią merginą. Jis tvirtino irgi  norintis kuo greičiau atlikti tarnybą, jog nereikėtų vėliau sukti galvos. 

Visi į tarnybą susirinkę jaunuoliai praėjo medicininę patikrą, jiems išduotos uniformos, supažindinti su kario ekipuote. Karo policijos pareigūnai patikrino, ar niekas neatsivežė neleistinų daiktų. Savo darbą atliko ir tarnybinis šuo, kuris atidžiai apuostė kiek­vieną krepšį, ar nėra kuriame narkotinių medžiagų.

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS nuotr.

 

Pagrindinės Žadeikių įstaigos – ir vėl be vadovų

Nors sakoma, kad nepakeičiamų nėra, pasirodo, kartais ši taisyklė vis tik negalioja. Bene geriausiai tai iliust­ruoja pastaruosius kelerius metus besiklostanti situ­acija Žadeikiuose.

Prieš trejetą metų darbą palikus seniūnui Vytautui Katauskiui, žadeikiškiai iki šiol gyvena be nuolatinio vadovo – savivaldybei niekaip nesiseka rasti tinkamos pamainos. Ir nors jau įvyko bene penki konkursai seniūno pareigoms užimti, ši vieta tebėra laisva.

Analogiška padėtis ir su Žadeikių pagrindine mokykla. Po ilgamečio jos vadovo Bronislovo Aleksandravičiaus mirties mokykla jau kelinti metai mėtoma iš rankų į rankas lyg kokia karšta bulvė. Po kelis kartus skelbtų konkursų praėjusių metų balandį jai pagaliau pradėjusi vadovauti Renata Rimkuvienė pareigose neištvėrė nė pusmečio – praėjusį rugpjūtį, prieš pat naujus mokslo metus, ji nusprendė tapti Pajūralio pagrindinės mokyklos direktore.

Po kelių mėnesių, paskutinėmis 2015-ųjų gruodžio dienomis, Žadeikių mokiniams bei mokytojams buvo pristatytas naujas vadovas – iki tol Upynos Stasio Girėno mokyklos direktoriaus pavaduotoju dirbęs Nerijus Jocys. Deja, prabėgo geras pusmetis, ir, artėjant mokslo metams, jis taip pat paliko Žadeikius – iškeitė juos į Skaudvilę. Šią savaitę paskelbta, jog N.Jocys laimėjo konkursą (pranešama, kad buvo jame vienintelis kandidatas) Skaudvilės gimnazijos direktoriaus pareigoms eiti. 40-metis pedagogas yra įgijęs geografijos ir technologijų mokytojo specialybę, priklauso Konservatorių partijai, kurios sąrašuose yra dalyvavęs ne tik savivaldos, bet ir Seimo rinkimuose. Tiesa, nesėkmingai.

O be pagrindinių kaimo institucijų – mokyklos ir seniūnijos – vadovų gyvenantys žadeikiškiai baiminasi, jog šitokia situacija vieną dieną gali būti išspręsta labai paprastai: panaikinant ir mokyklą, ir seniūniją, prijungus jas prie didesnių. 

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Miesto pakraštyje planuojami didžiuliai verslo objektai

Važiuojantieji pro Šilalės autobusų stotį einančia Tauragės gatve arba miestą bandantys aplenkti Rytinio kelio gatve, neseniai pastebėjo būsimų statybų užuomazgas. Buldozerių nustumdyti didžiuliai žemės sklypai ne vienam užminė mįslę, kas šiose vietose išdygs: dar vienas naujas prekybos centras ar galbūt dar viena degalinė. Todėl „Šilalės artojo“ skaitytojai prašė redakcijos pasidomėti, kokių objektų statybos čia planuojamos.

Smalsuolius informuojame, kad nei prekybos centro (naują „Norfą“ numatoma statyti, rekonstruojant autobusų stotį), nei degalinės statyboms jau paruoštuose plotuose nebus. Kaip „Šilalės artojui“ pranešė savivaldybės Investicijų ir statybos skyriaus vedėjas Faustas Sragauskas, sklypuose prie autobusų stoties bei priešais degalinę „Milda“ turėtų atsirasti dviejų skirtingų savininkų sandėliai.

Prieš porą savaičių šių statinių statybos buvo aptartos savivaldybėje. Pasitarime, kuriame dalyvavo žemės ūkio kooperatyvo „Šilalės AGRO“ atstovas Egidijus Gečas ir UAB „Raivida“ vadovas Antanas Drukteinis­, buvo tariamasi­, kaip naujus objektus pristatyti kūrybinėse dirbtuvėse „Kurkime miestą kartu“, veiksiančiose Šilalės miesto šventės metu.

„Tauragės g.­ 1 B (arčiau aplinkkelio) sandėliavimo paskirties pastatą statys žemės ūkio kooperatyvas „Šilalės AGRO“. Arčiau autobusų stoties, Tauragės g. 1 A sklype, irgi atsiras panašaus pobūdžio statiniai: du sublokuotus sandėlius čia ruošiasi statyti A.Drukteinio vadovaujama UAB „Raivida“. Sklypai, kuriuose jau pradėtas pasiruošimas statyboms, priklauso minėtiems statytojams“, - teigiama savivaldybės pateiktoje informacijoje.

Tiesa, kada darbai įsismarkaus ir kada numatoma juos baigti, kol kas neskelbiama. 

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kol kas teks ir toliau bristi gilų purvynėlį

Nedidelis tas Laukuvos miestelis, o kone ilgiausia Eitvydaičių gatvė tęsiasi maždaug kilometrą – nuo bažnyčios Treigių kaimo link. Trečdalis šios gatvės jau yra iš­asfaltuota. Tiesa, be šaligatvio, be lietaus kanali­zacijos, bet vis nedulka, vis žmonėms nereikia bristi purvo. O praėjusiais metais, prieš pat savivaldybių rinkimus, po vienų sekmadieninių mišių, kai kurie šios gatvės žmonės iš dabartinės administracijos direktoriaus pavaduotojos laukuviškės Veros Macienės sako išgirdę gerą naujieną: 2016 m. esą bus asfaltuojama Eitvydaičių gatvė. Beje, kai kurie tvirtino pažadų girdėję dar anksčiau: ankstesnė valdžia neva žadėjusi išasfaltuoti kelią net iki pat Treigių.

Šiomis dienomis į gatvę įriedėjo UAB „Diržė“ technika, ir žmonės lengviau atsikvėpė: valdžia, pasirodo, nemelavo, netrukus jie galės gyventi patogiai. Deja, greitai paaiškėjo, kad ir vėl bus per­asfaltuojama ta pati ne per seniausiai sutvarkyta gat­vės dalis, vienoje jos pusėje tiesiamas šaligatvis. Bet kadangi lietaus kanalizacija ne­įrengta, ir toliau, kaip iki šiol, visas lietaus bei tirpstančio sniego vanduo tekės į dešinėje pusėje esančius gyventojų sklypus. Nuo pagrindinės gatvės dalies, tuoj už pirmojo posūkio, šaligatvio nebeliks, vienu metru (iki 4,5 metro) susiaurės ir asfalto dangos plotis. Toliau, kur už pievų bei ganyk­lų, įkalnėje, apie 300 metrų vėl tęsiasi gatvė ir pakelėje vėl prasideda gyvenamieji namai, asfalto nebus. Ir neaišku, kiek dar laiko čia įsikūrę žmonės per vasaros karščius kvėpuos dulkėmis, nuo jų slėps skalbinius, rudenį bei pavasarį bris purvynu tampančiu žvyrkeliu, o pašalus slidinės įkalnę padengiančiu ledu...

Anot vienos šios gatvės gyventojos, rekonstrukcijos pro­jektas „nuo 16 namo iki bažnyčios“ yra daugiau negu keistas. Ir rasti logišką paaiškinimą, kai kelias gerinamas ten, kur jis ir taip jau yra neblogas, vargu ar kam nors, išskyrus pačius projektuotojus, pavyktų.

Pasak laukuviškių, jei gatvė būtų asfaltuojama nuo miestelio pabaigos centro link, nebūtų likęs nuskriaustas nė vienas šios gatvės gyventojas: naujai sutvarkyta dalis būtų sujungta su jau išasfaltuotąja. Deja, daroma atvirkščiai – tvarkoma, kas ir taip yra neblogai.

Todėl nepatenkinti tokia situacija, Eitvydaičių gatvės gyventojai praėjusį antradienį į Laukuvą išsikvietė merą Joną Gudauską. Šis dievagojosi, jog niekuomet laukuviškiams nebuvęs įsipareigojęs išasfaltuoti visos gatvės, nes, anot jo paties, neįgyvendinamais pažadais nesižarstąs. Netgi atvirkščiai: neva stengiasi pirma padaryti, o tik paskui konstatuoti. Tiesa, vis tik šita situacija merui, atrodo, nebuvo jokia staigmena - jis išsitarė, kad viename iš pasitarimų kritikavęs savivaldybės administracijos darbuotojus dėl projekto, kuris supykdė Eit­vydaičių gat­vės­ žmones.

Taigi ką pažadėjo meras Eit­vydaičių gat­vės žmonėms? Deja, nieko paguodžiančio jie neišgirdo. Šiuo metu įgyvendinamas parengtas projektas. Sutvarkyti liku­siai gatvės daliai reikia naujo, vėliau bus būtina skelbti konkursą darbams atlikti. O tai gali užtrukti ne vienerius metus.  Gali būti - net iki kitų savivaldybių rinkimų... Kita vertus, matyt, ir jie šiuo atveju nėra labai didelis stimulas: ar verta pačiam merui stengtis dėl keliolikos gyventojų balsų?

Be to, kaip nelinksmai pokštauja laukuviškiai, šioje gat­vėje negyvena nė vienas, kuris būtų „arčiau“ valdžios. Jei būtų priešingai, ko gero, viskas klotųsi daug lengviau: štai kas keleri metai nei iš šio, nei iš to atnaujinamos tos gatvės, kuriose būstus turi ne vieną kadenciją valdžioje įsitvirtinę laukuviškiai V.Macienė bei Jonas Šedbaras. Mat gatvės, kuriose jie gyvena, esančios pagrindinės, reprezentuojančios miestelį... Ir tokį uolumą matančius vietinius žmones beprasmiška įtikinėti, jog čia negalioja taisyklė „yra lygūs ir yra lygesni už kitus“. Jie turi savo nuomonę. O galvoti ir svarstyti žmonėms, ačiū Dievui, dar neuždrausta. 

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Čia, kur nėra namų, asfaltą paklos, o įkalnėje, kur jie stovi, jo nebebus...

Geri keliai - pagrindinis žmonių poreikis

Liepos pabaigoje Šilalės savivaldybėje apsilankęs Lietuvos automobilių kelių di­rekcijos prie Susisiekimo ministerijos­ direktorius Egidijus SKRODENIS pa­sė­jo beveik neįtikėtiną viltį: iki 2022 metų šalyje turėtų būti išasfaltuoti visi pagrindiniai žvyrkeliai. Toks esąs šios Vyriausybės prioritetas.

„Šilalės artojas“ su E.Skrodeniu kalbasi apie tai, kokiais kriterijais remiantis, keliai atrenkami asfaltuoti ir kiek įtakos tam turi politikai.

- Šilališkiai kone kasdien redakcijai skundžiasi duobėtais, dulkančiais žvyr­keliais, pas mus yra­ tokių kelių, kurių neįveikia vaikus į mokyklas vežiojantys autobusai. Šiemet, po kone dešimtmetį trukusios pertraukos, rajonas pagaliau gavo lėšų žvyrkeliams asfaltuoti. Ir nors darbai dar neprasidėjo, teigiama, kad ateinančiais metais kaimo vietovėse turėsime 13 kilometrų naujo asfalto. Tai beveik dvigubai daugiau nei skirta kitiems aplinkiniams rajonams. Ar tai reiškia, jog Šilalėje keliai tikrai yra patys blogiausi?

- Šilalės rajono keliai nėra nei blogesni, nei geresni negu visoje Lietuvoje. Tvirtindami žvyrkelių asfaltavimo programas, vadovaujamės ly­giavertiškumo kriterijais. Šiemet buvome numatę kiekvienam rajonui skirti lėšų išasfaltuoti 5-7 km žvyrkelių. Tačiau yra vietų, kur poreikis - mažesnis, nes jau yra išasfaltuota daugiau kelių. Savaime suprantama, jog ten neinvestuojame, o lėšos atitenka toms vietovėms, kur būtina atlikti daugiau darbų.

Kartais atsitinka taip, kad didžiulės investicijos yra nukreipiamos į centrus, pamirštant, jog žmonės gyvena ir toliau nuo didžiųjų miestų. Automobilių kelių direkcijos tikslas - paskirstyti pinigus taip, kad visi pajustų, jog keliai gerėja. Valstybėje negali būti pamirštų, apleistų vietų.

Neseniai paskelbta, kad per pirmąjį šių metų pusmetį iš Lietuvos emigravo 23 tūkst. žmonių. Dėl to kaltos visos valstybės institucijos. Manau, jog gera susisiekimo infra­struktūra yra tikrai labai svarbi, kad žmonės nuspręstų grįžti į tėviškes: tvarkyti sodybas, imtis verslo, kurti darbo vietas.

Gauname skundų, kuriuose rašoma, jog neįmanoma nuvažiuoti iki darbo, lūžta net tvirčiausi automobiliai arba ilgai trunka sukti ratus aplinkiniais keliais. Kartais tokie nepatogumai paskatina emig­ruoti. Galbūt kai kas mano, kad tai yra juokingi argumentai, tačiau analizė rodo, jog 76-79 proc. žmogaus poreikių sudaro būtent geras susisiekimas, o tik po to rikiuojasi švietimas, socialiniai dalykai ir visa kita.

Jeigu dėl gyventojų skaičiaus mažėjimo kaimo vietovėse uždarome mokyklas, medicinos punktus, kultūros namus, ir pripažįstame, jog tai ekonomiška, tai turime pripažinti, kad reikia daugiau investuoti į kelius, nes privalome sudaryti sąlygas žmonėms saugiai nuvažiuoti ten, kur yra jiems būtinos švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos įstaigos. Savaime suprantama, jog dėl to kaimo keliais daugiau važinėjama. Svarbiausia - tos kelionės turėtų būti patogios bei greitos ir nesudaryti gyventojams problemų. 

Po to, kai Anglijos visuomenė nusprendė atsiskirti nuo Europos Sąjungos, mūsų šalies Prezidentė pastebėjo, jog aukščiausia valdžia visiškai neįsiklauso į gyventojų poreikius, ir dėl to atsirado didžiulė takoskyra. Turime suvokti, kad, jei nesirūpinsime savo valstybe ir nesistengsime padėti žmonėms gyventi patogiau, sulauksime dienos, kai visi iš čia išvažiuos.

- Politikai ginčijasi, ypač - artėjant rinkimams, kieno nuopelnai didesni, gaunant finansavimą keliams asfaltuoti. Lietuvoje yra per 70 vienmandatėse apygardose rinktų Seimo narių, 60 merų, ir tikriausiai visi stengiasi padėti savo rinkėjams. Kaip suderinate tiek daug skirtingų interesų?

- Automobilių kelių direkcija nėra politinė organizacija, jos tikslas - išlaikyti valstybinių kelių tinklą bei jį tobulinti. Žinoma, visuomenės išrinkti politikai, bendruomenės rūpinasi savo gerove ir yra suinteresuoti turėti geresnį kelių tinklą. Automobilių kelių direkcija su visais bendradarbiauja, visų lūkesčius išklauso, bet sprendimus priima ne pagal kieno nors pageidavimus.

Mūsų turimoje turto valdymo sistemoje yra suvesti visų šalies kelių eismo intensyvumo, avaringumo, žmonėms kylančių poreikių, maršrutų sutrumpinimo, teritorijų plėt­ros bei kelių būklės duomenys. Šios programos yra tokios profesionalios, kad mes galime sudaryti kelių asfaltavimo eilę, neįsikišant nė vienam žmogui.

Transporto kelių tyrimo institutas turi specialius lazerius, kurie nustato kelių techninę būklę, todėl, priimdami sprendimus, nebesivadovaujame vienu - eismo intensyvumo - kriterijumi. Labai dažnai, išasfaltavus žvyrkelį, eismo intensyvumas padidėja kelis kartus, nes žmonės nebesuka aplinkiniais, geresnės būklės keliais, o važiuoja tiesiai ten, kur jiems reikia. Šitaip yra patikrinti visi „Zebro“ programos lėšomis asfaltuojami žvyrkeliai - 497 km kaimo kelių, todėl drąsiai galiu užtikrinti, jog  eilės sudarytos pagal prioritetus ir realų poreikį.

Tačiau politikų, savivaldybių institucijų, visuomenės prašymai taip pat yra svarbus argumentas ir, prieš priimdami sprendimus, mes juos įvertiname. Seimo narių susirūpinimas keliais yra suprantamas, nes didžiąją dalį prašymų iš gyventojų jie gauna būtent dėl susisiekimo problemų. Mes tai suprantame kaip problemų iškėlimą, jas analizuojame ir, derindami savo planus, į jas atsižvelgiame. Kaip bebūtų, keliai tiesiami žmonėms, ir mes patys, kokias pareigas beužimtume, jais irgi važinėjame.

Labai dažnai, dėliojant planus ir projektus Vilniuje, atrodo kitaip nei kalbantis su gyventojais vietoje. Dėl to dabar, ruošdamiesi asfaltuoti vieną ar kitą kelią, projektuotojų prašome susitikti su bend­ruomene, aptarti, ko ji nori. Ne visada įmanoma suprojektuoti taką ten, kur žmonės dešimtmečius buvo įpratę vaikščioti, tačiau stengiamės tą daryti, nes matome, jog, pakeitus kryptį, vis tiek einama ten, kur yra įprasta.

- Suteikėte viltį, kad iki 2022-ųjų Lietuvoje turėtų būti išasfaltuoti visi pagrindiniai žvyrkeliai. Ar nesibaiminate, jog po rinkimų atsiras kiti prioritetai, o keliai, tuo labiau - kaimo, ir vėl bus nustumti į antrą, o gal net į dar tolimesnę eilę?

- Ši Vyriausybė suprato, kad žvyrkelius yra labai svarbu asfaltuoti - patvirtino programą „Zebras“, skirtą sujungti jau išasfaltuotus ruožus tarp gyvenviečių arba su pagrindiniais keliais. Žemės ūkio ministerijos bei Susisiekimo ministerijos bendra programa šiemet leis išasfaltuoti 115 kaimo gyvenviečių. Jeigu kasmet nutiesime po 500 km asfalto, kaip suplanavome, realu, jog iki 2022-ųjų  mūsų kaimo keliai bus tokie pat, kaip yra Vokietijoje ar kitose Europos valstybėse.

Dabartinės technologijos leidžia pakloti keliuose pigias asfalto dangas. Žmonių gyvenimas dėl to realiai pagerėja, kaime pradeda kurtis jaunos šeimos. Kas dabar nori gyventi dulkėse, kai vasarą negali nei skalbinių padžiauti, nei vaikų į kiemą išleisti? Žmonėms neapsimoka laužyti automobilių, nes tie žvyrkeliai, kuriais esame priversti važinėti, yra nežvyruoti po 15-20 metų ir dėl to nėra net ką greideriuoti.

Lietuva turi 21 tūkst. km valstybinių kelių. Mūsų šalis visada garsėjo gerais keliais, tačiau 2008-2009 m., prasidėjus ekonomikos nuosmukiui, to, ką geriausio turėjome, sąskaita pradėjome gelbėti kitas valstybės sritis. Kelių lėšomis finansuodami bendruosius valstybės poreikius, savo kelius nugyvenome. Bet jei norime, kad jie būtų geri, privalome nuolat investuoti į remontą, rekonst­rukciją, žvyrkelių asfaltavimą.

Dabar reikia stengtis paskirstyti investicijas taip, jog užlopytume atsivėrusias skyles. Visi jau supranta, kad dabartiniai keliai nebetenkina žmonių poreikių, todėl politikai padarė išvadą ir pradėjo skirti keliams didesnį finansavimą.

Tikrai nemanau, jog, pamiršdami savo kelius, dar kar­tą užlipsime ant to paties grėblio. Jeigu politikai po rinkimų ir bandytų taupyti kelių sąskaita, visuomenė, tikiuosi, neleistų jiems taip elgtis. Pagaliau ir jie patys supranta, kad žmonėms reikia asfaltuotų kelių, normalių šaligatvių, nes nesaugu vaikams į mokyklą eiti kelkraščiu, kad tamsiu metu perėjos turi būti apšviestos. Todėl ir Seimo nariai suinteresuoti skirti keliams kuo daugiau pinigų. O mūsų tikslas - paskirstyti juos taip, jog būtų išspręstos didžiausios gyventojų prob­lemos. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Rugpjūtis žada dovanų lietų

Regis, ką tik džiaugėmės pirmosiomis birželio dienomis, o štai jau prasidėjo paskutinis vasaros mėnuo. Nė nepajusime, kaip atkeliaus  ir auksaspalvis rugsėjis. Iki to laiko stengsimės aplankyti kuo daugiau prenumeratos loterijos laimėtojų, kad rudenį jie pasitiktų džiugesni bei turtingesni.

Šią vasarą, kaip įprastai, loterijos dovanų maišą papildė keturi Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio prizai. Pirmasis iš jų atiteko Burkėnuose gyvenančiai Kazimierai Balčienei. Moteris negalėjo atsidžiaugti savo sėkme ir negailėjo gražių žodžių ją apdovanojusiam politikui.

„Kaip nepažinosi savo Seimo nario? Esu buvusi pas jį gyventojų priėmime, prašiau, kad padėtų išspręsti iškilusias problemas“, - kalbėjo K.Balčienė.

Laimėtą prizą Kazimiera pažadėjo atidėti naujai „Šilalės artojo“ prenumeratai, nes be rajono laikraščio ji sakė negalinti. Nuo pat leidinio susikūrimo dienos jį skaitanti moteris prisipažino jame nuolatos randanti šį bei tą įdomaus ir naudingo.

Nors, bendraudamas su Kazimiera, negali nesižavėti jos energija, nuoširdumu, gera nuotaika, prakalbusi apie savo gyvenimą, ji kiek nuliūsta.

„Vargingai augome, buvo­me keturios seserys, tad gyvenimas neišlepino. Kai mirė mama, buvau nepilnų dviejų savaičių... Nuo pat jaunystės dirbau kolūkyje­, lauko brigadoje, paskui – fermose. Nieko nepadarysi, taip, matyt, reikėjo“, - susimąstė pašnekovė.

Verslininkės Onutės Kairienės įsteigta dovana – 30 Eur vertės kuponas, kviečiantis apsipirkti avalynės parduotuvėje „DiMada“, atiteko pedagogui. Tiesa, dovanos į redakciją atsiimti užsukęs Didžiuosiuose Vankiuose gy­venantis Jonas Pralgauskas kreidos kvapą ir į pamokas kviečiantį skambutį mena jau tik prisiminimuose – vyriškis senokai yra išėjęs į užtarnautą poilsį.

„40 metų dirbau mokytoju, net 33-ejus - Iždonų mokykloje. Kai ją panaikino, neilgai trukus, išėjau į pensiją ir dabar ūkininkauju. Pagrindinis dalykas, kurį dėsčiau vaikaims, buvo biologija, bet yra tekę mokyti ir chemijos, fizikos, technologijų“, - pasakojo J.Pralgauskas.

Didieji Vankiai – Jono tėviškė. Į šiame nedideliame kaime esančią, miškų apsuptą sodybą vyras grįžo dirbti tėvų žemės. Kaip pats sakė, po jų mirties liko truputį dirbamos, truputį miškų, tad visko atsisakyti nesinorėjo. Buvęs pedagogas laiko 2 kumeles, 2 telyčias, karvę, buliuką. Atradęs minutę laisvo laiko, Jonas mėgsta ištrūkti į mišką pagrybauti. Juk, gyvenant gamtos apsuptyje, atsisakyti šio malonumo būtų tikrų tikriausia nuodėmė. 

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Pirmojo pusmečio statistika: mirčių ir vėl daugiau nei gimimų

Per pirmuosius 6 šių metų mėnesius Šilalės rajono gyventojų gretos pasipildė daugiau nei 100 naujų piliečių. Kaip informavo Šilalės savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus vyresnioji specialistė Vida Kentrienė, nuo sausio 1 d. iki birželio 30 d.  rajone gimė 121 naujagimis. Tačiau bendras rajono žmonių skaičius nepaaugo, nes vis dar vyrauja didesnio mirtingumo tendencija – per pusmetį netekome net 192 gyventojų. Gimimų statistikoje pagal lytį pirmauja berniukai – jų sulaukta 63, mergaičių – 58. Jauniausia mama buvo 16 metų, vyriausia gimdė 44-erių. Santuokoje gimė 78 kūdikiai, 6 vaikų susilaukė vienišos moterys, dar 37 naujagimiams pripažinta tėvystė.

Populiariausių vardų lentelėje vyrauja trumpi vardai. Tarp mergaičių lyderių pozicijas dalijasi Lėja, Viltė ir Liepa, berniukams dažniausiai duodamas Mato, Gusto, Dominyko vardas. Pastebima, jog vis daugiau tėvų atsigręžia į senuosius lietuviškus vardus: ypač šoktelėjo Vytauto populiarumas. Šį vardą gavo net keli šių metų kūdikiai. Taip pat populiarūs Mortos, Onos, Žemynos vardai.

Deja, bet mirčių registruojama daugiau. Per pirmąjį šių metų pusmetį mirė 192 rajono gyventojai: 85 vyrai, 104 moterys ir net 3 vaikai. Jauniausias iš jų – vos vienos paros. Vyriausia mirusi moteris buvo sulaukusi 102 metų. Daugiausiai gyvybių nusineša širdies ir kraujagyslių ligos.

Savo noru iš gyvenimo nuo sausio pasitraukė 3 asmenys. Juodžiausiu mėnesiu šiais metais galime vadinti gegužę – įregistruotos net 45 mirtys.

Metų pradžia ir vidurys santuokomis itin gausus nebuvo, nes didysis vestuvių bumas įsivyrauja liepą bei rugpjūtį. Iki birželio 30 d. rajone susituokė 53 poros. Viena iš jų  aukso žiedus sumainė solidžiame amžiuje: nuotakai buvo 68-eri, jaunikiui – 66-eri. Metrikacijos skyriuje atšvęstos ir vienerios auksinės vestuvės.

Su užsienio piliečiais įregistruotos šešios santuokos. Lietuvaičiai sau į sutuoktinius ėmė Jungtinės Karalystės, Jungtinių­ Amerikos Valstijų, Airijos, Uk­rainos ir Libano piliečius.

Per tokį pat laikotarpį užfiksuotos ir 33 šeimų skyrybos. Trumpiausiai santuokoje ištvėrusi pora skirtingais keliais pasuko po pusant­rų bend­ro gyvenimo metų, o vienai šeimai santuokinis gyvenimas įgriso po 36 metų.

Taip pat Civilinės metrikacijos skyriuje užregistruoti 6 atvejai, kai gyventojai keitė vardus arba pavardes.

Birutė Paliakienė

 

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą