(Tęsinys. Pradžia Nr. 3)

Prisimenu savo pirmąją pažintį su kvepiančiu tualetiniu muilu. Vytogaloje, pagiryje, vadinamoje Gatvelėje, gyveno mano senelis našlys Jonas Stanevičius. Po karo jis buvo priglaudęs vokietuką Jurgį Marinfeldą. Šis su savo mama ir mažu broliuku iš subombarduoto Karaliaučiaus pasitraukė į Lietuvą. Kelionėje broliukas mirė, netrukus - ir mama. Likęs vienas, Jurgis atklydo į Vytogalą, užsuko pas senelį, kuris šiek tiek mokėjo vokiškai. Taip kurį laiką ten ir liko.

Kartą mamos palieptas atnešiau seneliui maisto. Nei jo, nei Jurgio kambaryje nebuvo. Viduje jautėsi man nepažįstamas labai malonus kvapas. Ant palangės pamačiau gražią dėžutę, o joje gulėjo, kaip man atrodė, didelis gelsvas kvepiantis saldainis. Kilo begalinis noras jo paragauti. Nuo pačio kampelio bandžiau atsikąsti, ir mano dantys įsmigo į muilą, kurį buvo atsinešęs Jurgis.

Žinoma, tada aš niekam nesigyriau šitaip apsigavęs. Tačiau to tariamo saldainio kvapą turbūt atskirčiau iš visų. Ir dabar, senatvėje, užuodus bet kokį muilo kvapą, atmintyje iškyla pirmoji pažintis su tua­letiniu muilu.

* * *

Prisimenu 1944-ųjų rugsėjo pirmąją, pirmą dieną Vytogalos pradinėje mokykloje. Rytą tėtukas į mano terbelę įdėjo nušiurusį, be viršelių vadovėlį „Aušrelė“, pusę pieštuko, keletą iš kažkokios kanceliarinės knygos susiūtų lapų. Su seserimi ir broliu išėjau į mokyklą. Pradinėje mokėsi daug vaikų. Į pirmą skyrių susirinko penkios mergaitės ir šeši berniukai. Visi buvome basi, berniukai - grubiai apkirptais plaukais, trumpomis kelnytėmis. Mūsų mokytojai buvo Albinas Grybas ir Albina Grybienė.

1948 m. visi vienuolika baigėme Vytogalos pradinę mokyklą.

* * *

Apie rusų kareivius ryškes­nių prisiminimų neužsiliko. Pirmieji kareiviai pra­ėjo, pravažiavo nakčia, ant ratų ir batų išnešdami visą pelkę vandens ir purvo. Praslinkus frontui, dažnai užklysdavo ka­reivių nedideliais būreliais. Jie nebūdavo agresyvūs. Prašydavo pavalgyti, išgerti. Tėtukas gerai kalbėjo rusiškai, vaišindavo savo sodo obuoliais. Užklydę kareiviai bend­raudavo su rusų Surikovų šeimyna, kurią vokiečiai buvo atvežę iš Velikije Luki.

* * *

Daug agresyvesni buvo stribai. Užėję ieškodavo banditų po spintas, palėpėse. Taip dingdavo dešros, lašiniai, bran­gesni daiktai.

Pirmoji pažintis su stribais buvo kamaroje, kur su broliu miegojome. Ant palangės stovėjo keli stiklainiai su sviestu. Auštant brolis pamatė, jog kažkas per išdaužtą stiklą ranka siekia stiklainio. Norėdamas pabaidyti, riktelėjo. Ranka dingo, o pro langą pasirodė Upynos stribų vado Juozo Sabučio veidas. „Žiūrėjau, ar nemiegate“, - pasakė.

* * *

Mūsų kaimynas Antanas Sugintas buvo partizanas, tačiau mano atmintyje liko tik kaip kaimynas. Turėjo 40 hektarų ūkį. Visą laiką artimai draugavo su tėtuku, aptardavo ūkio reikalus, dalindavosi patirti­mi. Atsinešęs plaukų kirpimo mašinėlę, visus apkirpdavo. Kartu atsivesdavo mano bend­raamžį sūnų Liudviką, kurį mes vadindavome Liūtuku.

Vieną 1945-ųjų vasaros pavakarę pas mus užėjęs A. Sugintas paprašė vandens nusiprausti. Troboje, ant lovos, pasidėjo žiūronus, brauningą, o pats vir­tuvėje prausėsi. Mano brolis Antanas pro žiūronus žvalgėsi per langą. Aš tuo metu pa­ėmiau brauningą. Jis buvo sunkus. Paspaudžiau gaiduką ir - šūvis į sieną. Persigandau, ginklas iškrito iš rankų. Mamutė įbėgusi šluot­ražiu pradėjo šukuoti man blauzdas. O Sugintas šaukė: „Ko rušioji, ko rušioji“. Mamutė ėmė barti Sugintą, kad ne vietoje pasidėjo gink­­lą.

Kitą dieną išsilupau iš sienos susiplojusią kulką.

* * *

Tikrasis susitikimas su partizanais vyko vėliau. Didelis jų būrys pas mus užėjo naktį. Susėdo ant suolų, ant lovų, kuriose mes gulėjome. Ant vieno partizano automato buožės buvo išpiešta Gedimino pilis, vytis, trispalvė, užrašas „Vasario 16“ . Nors partizanai lankėsi dar daug kartų, bet ryškiausiai atminty įstrigo valstybės ženklais pažymėta automato buožė. Daugiau aš jos nemačiau.

Jau po Atgimimo Kristina Jokubauskienė pasakojo, jog tai buvo jos brolio partizano Vytauto Dautaro-Žaibo gink­las. Kai jis žuvo, automatą paėmę rusai sakę, kad jį reikia padėti į muziejų.

* * *

Buvo vasara. Prieš pietus pro mūsų sodybą, tiesiai per vasarojų, prabėgo keli vyrai šaukdami: „Gaisras! Dega!“ Tada ir mes pamatėme dūmų bokštą netolimo kaimyno Florijono Mikulskio kieme - pleškėjo vasarinė virtuvė ir daržinė. Visi puolėme ten. Atbėgę pamatėme, kad ugnis jau įsisukusi į daržinės stogą. Žmonės, išsirikiavę į eilę, iš kūdros per rankas perdavinėjo kibirus su vandeniu. Apie dešimt vyrų, sukibę į busoką (apie 10 metrų ilgio eglinė kartis su geležiniu kabliu gale), plėšė degančius daržinės kazilus ir tempė tolyn, kur juos užgesindavo vandeniu.

Vasarinė virtuvė ir daržinė sudegė, o tvartą pavyko išsaugoti. Žmonės dar ilgai būriavosi, aptarinėdami gaisro priežastis bei pasekmes. Vakare, paprašyti šeimininko, atėjo keli kaimynai pabudėti prie gaisravietės, ar dar kur neįsidegs ugnis.

Tai buvo pirmas mano matytas gaisras, svarbus man dar ir dėl to, jog pats pagal išgales padėjau jį gesinti.

Klemensas LOVČIKAS

AUTORIAUS nuotr.

(Bus daugiau)

Nuo šių metų įsigaliojo nauja ortopedijos techninių priemonių (OTP) kompensavimo tvarka, pagal kurią bus kompensuojamos ne tik individualiai pagamintos, bet ir serijinės gamybos priemonės. Taip pat keičiasi klausos aparatų bei akių protezų kompensavimo tvarka.

Anksčiau galiojusi tvarka sveikatos apsaugos minist­ro įsakymu buvo pakeista, siekiant pagerinti paslaugų prieinamumą bei aprūpinti daugiau žmonių jiems reikiamomis priemonėmis, pavyzdžiui, įtvarais. Šiuo metu Valstybinė ligonių kasa (VLK) jau pasirašo sutartis su gamintojais, kurių, planuojama, bus daugiau nei 20. Šios įmonės aprūpins žmones reikiamomis ortopedijos priemonėmis bei klausos aparatais.

„Žmogui, kuriam skauda ir reikia pagalbos, yra labai svarbu, jog ji būtų suteikta kuo greičiau. Individualiai pagaminti ortopedijos priemones užtrunka ilgai, tuo tarpu serijinės gamybos bus galima pritaikyti iš karto“, – sako VLK direktoriaus pavaduotoja Ne­rin­ga Bernotienė.

Jos teigimu, serijiniu būdu gaminamoms ortopedinėms priemonėms yra nustatytos žemesnės bazinės kainos, pagal kurias kompensuojamos jų išlaidos, nei gaminamoms pagal užsakymą. Tai reiškia, jog bus galima sumažinti laukimo eiles toms priemonėms gauti. Taip pat sumokant mažiau už paprastus įtvarus, kurie iki šiol valstybei kainuodavo labai brangiai, atsiras galimybė pradėti kompensuoti naujus, modernesnius.

Įsigaliojus naujajai tvarkai, nuo šių metų keičiasi ir klau­sos aparatų bei akių prote­zų kompensavimo tvarka. To­dėl pacientams nebe­reikės laukti eilė­se, kad gautų jiems reikiamas priemones.

„Iki šiol klausos apa­ratai buvo perkami centralizuotai. Tai reiškia, jog žmogus gydymo įstaigoje turėjo stoti į eilę ir laukti, kol jam bus išduotas klausos aparatas. Nuo šiol, gydytojui nustačius, kad žmogui jis yra reikalingas, bus galima jį gauti sutartį su ligonių kasomis sudariusioje įmonėje. Be to, gydytojas, atsižvelgdamas į kurtumo laips­nį, nurodys, kokios grupės aparato reikia: vaikams iš viso yra keturios, o suaugusiesiems – penkios klausos aparatų grupės“, – teigia N. Bernotienė.

Anot VLK atstovės, gydytojas privalo suteikti pacientui visą reikiamą informaciją, kokios įmonės gali išduoti klausos aparatą. Tai sužinoti galima ir ligonių kasų interneto svetainėje.

Iš viso 2017 m. OTP kompensuoti Privalomojo sveikatos draudimo fonde yra numatyta 13,3 mln. eurų, iš jų 725 tūkst. Eur - klausos aparatams. Ligonių kasos apmokės bazinę aparatų kainą, o pacientas, norėdamas įsigyti brangesnį, turės primokėti kainų skirtumą.

Alina ŽILINAITĖ

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos

Ryšių su visuomene skyriaus vyriausioji specialistė

VLK nuotr.

Praėjusių metų pabaigoje „Šilalės artojuje“ VšĮ Šilalės pirminės sveikatos priežiūros centro direktorė Vida Macevičienė pristatė rajono gyventojams šios gydymo įstai­gos teikiamas paslaugas, tarp kurių – ir gydytojų odon­tologų. Tačiau po šios publikacijos redakcija su­laukė pasipiktinusios pensinio amžiaus moters laiš­ko, kuria­me ji rašė, kad jai lankantis Kvėdarnos ambulatorijoje, kone už viską reikia mokėti. Į redakciją užsukęs Antanas Petrauskas iš Degliškės kaimo taip pat teigė jau daugiau nei trejus metus laukiantis dantų protezavimo. Deja, anot vyriškio, jam leista suprasti, jog ilgai laukęs dar palauk...

Pensininkai jaučiasi pamiršti

„Šilalės artojuje“ buvo rašyta, kad gydytojų odontologų pas­laugos nemokamai tei­kia­mos gydymo įstaigoje prisirašiusiems asmenims, draustiems privalomuoju svei­katos draudimu. Bet kodėl pamiršti pensininkai? Man reikia plombuoti dantis. Kvėdarnos ambulatorijoje ši paslauga yra mokama. Dan­ties išrovimas - taip pat. Ar pensininkams už viską reikia mokėti? Kodėl? No­rėčiau sužinoti, kur galėčiau šias paslaugas gauti pigiau?“ – teiravosi moteris.

Kvėdarnos ambulatorijai va­dovaujanti gydytoja Irena Ber­žanskienė teigė, jog stengiasi pacientams paaiškinti apie visas teikiamas paslaugas – mokamas ir nemokamas.

„Dantų protezavimui pensininkas gali gauti 397 eurų kompensaciją, tačiau reikia laukti eilėje. Visos kitos odon­tologų paslaugos jiems – mokamos, ir taip yra visuose pirminės sveikatos priežiūros centruose. Tik vaikams iki 18 metų bei socialiai remtiniems asmenims visos paslaugos yra nemokamos. O pensininkas nė­ra socialiai remtinas.

Ši moteris galėtų užsukti į ambulatoriją, ir apie paslau­gas bei jų kainas tikrai paaiškinsime. Galiu patikinti, kad danties rovimas pas mus yra kur kas pigesnis nei privačiame kabinete – kainuoja kiek daugiau nei vienas euras, o jei procedūra dėl kokių nors priežasčių sudėtingesnė, tuomet gali tekti sumokėti ir tris. Plombavimo kaina priklauso nuo plombos rūšies bei dydžio“, – tvirtino gydytoja I. Ber­žanskienė.

Pirmenybė teikiama vaikams

A. Petrauskas taip pat piktinosi netobula sveikatos apsaugos sistema. Nors pensi­nio amžiaus asmenys kom­pen­suo­jamas dantų prote­zavimo paslaugas gali gauti kas treji metai, tačiau vyriškis skaičiuoja, kad eilėje šįkart teks laukti ilgiau.

„Iš Klaipėdos teritorinės ligonių kasos dar 2014-ųjų sausio 15 d. gavau laišką, patvirtinantį, jog nuo 2013-ųjų gruodžio 31-osios esu įtrauktas į asmenų, gyvenančių Šila­lės rajono savivaldybės teritorijoje, sąrašą, kurie laukia dantų protezavimo. Eilėje bu­vau 2276-uoju numeriu. Pra­ėjus trejiems metams, jau ga­­lėčiau gauti kompensaciją protezavimui. Tačiau man pranešė, jog teks laukti dar metus, nes Klaipėdos teritorinėje ligonių kasoje nėra pinigų. Pasiūlė susiprotezuoti dantis už savo pinigus, o kai lėšų atsiras, man juos grąžins“, - teigė pensininkas.

A. Petrauską tokia tvarka nustebino: dantų protezavimo eilėje jis laukia jau trečią kartą, bet iki šiol su tokiais nesklandumais susidurti neteko. Tiesa, vyro tvirtinimu, paskutinį kartą įstatytas protezas jam tarnavo vos pustrečių metų...

Klai­pė­dos teritorinės ligonių kasos direktorius Alfri­das Bumblys, telefonu trumpai pa­­­aiškinęs, jog Šilalės ra­jone nemaža protezavimui skir­tų lėšų dalis išnaudojama vai­kams, išsamesniam atsaky­mui paprašė klausimus pateikti raštu.

Atsakydama į juos, Klaipė­dos teritorinės ligonių kasos Klientų aptarnavimo skyriaus vedėja Salvinija Andriuškienė patikino, jog iš tiesų pernai daugiau nei pusė gavusiųjų protezavimo paslaugų kompensacijas yra vaikai.

„2016-aisiais Šilalės rajone dantys suprotezuoti 133 suaugusiems asmenims ir 93 vaikams. Tam buvo skirti 97624 eurai. Šiuo metu jū­sų rajone dantų protezavimo eilėje laukia 1213 asmenų. Vadovaujantis dantų protezavimo paslaugų išlaidų kompensavimo iš pri­valomojo svei­katos draudimo fondo biudžeto tvarkos ap­rašu, vaikams dantų protezavimo pas­laugos yra teikiamos be eilės. O jei paciento netenkina pagamintų protezų kokybė, jis gali kreip­tis į Odontologų rūmus, Svei­ka­tos apsaugos ministerijos žalos nustatymo komisiją“, – paaiškino S. And­riuškienė.

Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos specialistai informavo, jog pirmiausia pacientas ar jo atstovas dėl žalos atlyginimo turi raštu kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje jam padaryta žala, vadovą. Šis atsakymą privalo pateikti per 5 dienas. Jei gautas atsakymas netenkina, galima kreip­tis į Pacientų sveikatai padarytos žalos atlyginimo komisiją, prie pareiškimo bū­tinai pridedant sveikatos prie­žiūros įstaigos vadovo atsakymą.

Deja, tokios sudėtingos pro­ce­dūros pensininkams yra neįveikiama kliūtis, tad ir iš­sireikalauti žalos atlyginimą vilties nelieka.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Sausio 14 d. oficialiai atidaryta Aukštagirės slidinėjimo trasa. Tai – pirmoji ir kol kas vienintelė profesionaliai įrengta trasa Tauragės apskrityje.

Slidinėjimo trasa Bilionių seniūnijoje kviečia aktyviam poilsiui tiek mažus, tiek didelius. Įvairaus sudėtingumo 300 metrų ilgio trasos pritaikytos ne tik užkietėjusiems žiemos sporto mėgėjams, bet ir pradedantiesiems. Trasoje įrengti du keltuvai, padedan­tys pakilti į kalno viršūnę, taip pat multiliftinis keltuvas, pritaikytas vaikams bei šios sporto šakos naujokams. Įrengtas apšvietimas, sniego pat­rankos, požeminė vandentiekio sistema bei visa kita reikalinga techninė įranga, yra inventorius.

Pradėdamas tra­sos atidarymo šven­­tę, Dan­gi­ras Kėb­­la papasakojo legendą, kad ant Bi­­lio­­nių piliakalnio, iš­tiesęs kojas, sėdėjęs milžinas. Kur jis nusiavęs vyžas ir iškratęs žemes, ten atsiradęs Aukš­tagi­rės kalnas.

Rajono meras Jo­nas Gudauskas lin­kėjo, kad ši nuostabi pramoga gražiame gamtos kampelyje taptų jaukiu, turiningu bei prasmingu laiko praleidimu su šeima ar draugais. 

„Šilalės rajone atsirado dar du žmonės, kurie meldžia žiemos. Anksčiau šito meldė Ši­la­lės šilumos tink­lų direktorius, dabar - ir Edmas bei Dia­na Petrauskai“, - juo­kavo administ­ra­cijos direktorius Rai­­mun­das Vai­tie­kus.  

Trasos atidarymo proga taip pat sveikino mero pavaduotojas Val­demaras Ja­­sevičius, ad­mi­nist­racijos direktoriaus pa­va­duotoja Vera Ma­cie­nė, Bi­lio­nių seniūnė Loreta Dau­kan­tie­nė, Varnių regioninio parko atstovas Linas Šed­vilas. Sli­­dinėjimo trasos savininkai įteikė jiems atminimo statulėles. Trasą pa­šventino Lau­kuvos klebo­nas kun. Virgilijus Po­cius, E. Pet­rauskas kartu su J. Gudausku, V. Jasevičiumi bei L. Šedvilu perkirpo simbolinę juostą.

Susirinku­siuo­sius linksmino Laukuvos kultūros namų jaunimo kaimo kapela (vadovas Alfredas Šniau­ka).

Aukštagirės slidinėjimo tra­­sa dirba: darbo dienomis - nuo 14 iki 22 val., šeštadieniais ir švenčių dienomis - nuo 10 iki 22 val., sekmadieniais - nuo 10 iki 21 val.

Laura GIRČYTĖ

Vytauto Didžiojo universiteto Viešosios komunikacijos IV kurso studentė

Auksės KAVALIAUSKAITĖS nuotr.

Į baseiną Šilalėje atvykę tauragiškiai sako buvę ne­ma­loniai nustebę dėl keistai skai­čiuojamo mokesčio už pramogas. Į „Šilalės artoją“ pa­­skambinusi vieniša 4 vaikus auginanti Eglė teigė į baseiną atvykusi su savo vaikais ir draugės šeima: jos vyru bei dviem judviejų dukromis. Tačiau, anot moters, bičiuliai už vandens pramogas sumokėjo 25 eurus, o ji turėjusi pakloti 29.

„Apsilankiusi Šilalės basei­ne, likau nusivylusi: pasi­ro­do, vieniša mama su keturiais vai­­kais, baseino darbuotojų nuo­­­mo­ne, nėra šeima. Ją būti­nai turi sudaryti du suaugusieji ir du vaikai. Tokios mintys kilo, kai pažįstami, su kuriais kartu atvažiavome papra­mogauti, užmokėjo 25 Eur, o tuo tarpu iš manęs paprašė 29 Eur (už mane ir tris vyresniuosius vaikus, ketvirtasis - dar mažiukas, todėl pramogos jam nemokamos). Ne tiek gaila tų permokėtų pinigų, nors, pasirodo, vai­kas „kainuoja“ brangiau nei vyras, kiek apmaudu dėl to, kad esi savotiškai išnaudojamas. Iš­važiuojant mums sakė: „Ačiū, lauksime sugrįžtant“. Prašom, bet tikrai nesulauksite - norėjosi atsakyti“, - nemaloniais įspūdžiais dalijosi moteris.

Labiausiai Eglei apmaudu dėl to, kad ji ir keturi jos vaikai nė­ra laikomi šeima, todėl jai susidaro įspūdis, jog yra diskriminuojama, mat yra išsituokusi.

„Negi norėdama su vaikais pailsėti, turėčiau ieškoti kokio nors pažįstamo, kuris galėtų „pabūti“ tėčiu?“ - nelinksmai bandė juokauti mo­­teris.

Šilalės sporto ir laisvalaikio centrui vadovaujanti Ši­lalės sporto mokyklos direktorė Gi­­tana Jurgutienė paaiški­no, kad baseino paslaugų kainoraštyje nėra numatytos spe­cia­lios nuolaidos šeimai.

„Mes nebesiūlome šeimos nuolaidos, nes pastebėjome, jog tai gali pažeisti vienišų tėvų ar tos pačios lyties porų interesus. Ši nuolaida panaikinta, kad nekiltų nesusipratimų ir nereikėtų įrodinėti šeimos statuso. Tad dabar taikome nuolaidą, jei pramogas užsisako „2+2“ – t.y. du suaugusieji ir du vaikai. Būtent tokia kaina ir buvo paskaičiuota minimai šeimai. O daugiavaikė mama sumokėjo pagal nustatytus įkainius vienam asmeniui. Jei žmogus pretenduoja į kokią nors nuolaidą, jis turi pateikti teisę į leng­vatą įrodantį pažymėjimą – moksleivio, neįgaliojo ar pan.“, – aiš­kino Sporto mokyk­los va­­­­­dovė.

„Šilalės artojas“ primena, jog už valandą pramogų vandenyje ir pirtyse vienam suaugusiajam darbo dieną teks sumokėti 5 Eur, švenčių dienomis bei savaitgaliais – 6 Eur, moksleiviams ir studentams atitinkamai tai kainuos 4 ir 5 Eur, o du suaugę bei du vaikai nuo 7 iki 17 m. (2+2) už valandą pramogų mokės 13 arba 16 (savaitgaliais) Eur. Poilsiauti baseine 3 val. vienam suaugusiajam atsieis 8-9 Eur, mokiniams – 7-8 Eur, 2+2 – 22-25 Eur.

Morta MIKUTYTĖ

Atliekų susidarymo apskaitos 2016 m. ataskaitas (atliekų susidarymo apskaitos 2016 m. žurnalo duomenų pag­rindu) turi teikti ūkio su subjektai, kurie atitiko bent vieną iš nurodytų kriterijų:

1. privalantys gauti TIPK arba taršos leidimą ir kurių veikloje per kalendorinius me­tus susidarė daugiau nei 6 t nepavojingų ir (ar) 0,3 t pavojingų atliekų (į šį kiekį neįskaičiuojamos mišrios ko­munalinės atliekos, at­liekų są­raše pažymėtos kodu 20 03 01);

2. kurių veikloje per kalendorinius metus susidarė daugiau nei 12 t nepavojingų ir (arba) 0,6 t pavojingų atliekų (į šį kiekį neįskaičiuojamos mišrios komunalinės atliekos, sąraše pažymėtos kodu 20 03 01);

3. kurie atlieka transporto priemonių techninę priežiūrą ir remontą, kai šios veiklos vykdymo metu susidaro atliekos;

4. kurie turi 10 ir daugiau darbuotojų bei vykdo žmonių ir (ar) gyvūnų sveikatos priežiūros ir (ar) vaistinių, ruo­šiančių bei parduodančių vaistus, veiklos rūšis, apimančias Ekonominės veik­los rūšių klasifikatoriaus, patvirtinto Statistikos departamento prie Lietuvos Respub­likos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2007 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. DĮ-226 „Dėl Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus patvirtinimo” 75, 86, 87 skyriuose ir 47.73 klasėje nurodytas veik­los rūšis;

5. kurių veikloje susidaro alyvos atliekos;

6. kurie įpareigoti vykdyti Statybinių atliekų tvarkymo taisyklėse, patvirtintose aplinkos ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-637 „Dėl Statybinių atliekų tvarkymo taisyklių patvir­ti­ni­mo”, numatytą atliekų ap­skaitą.

Atliekų tvarkymo apskaitos 2016 m. ataskaitas (atliekų tvarkymo apskaitos 2016 m. žurnalo duomenų pagrindu) turi teikti atliekų tvarkytojai, atitinkantys bent vieną iš nurodytų kriterijų:

1. vykdantys atliekų apdorojimą;

2. vykdantys atliekų išveži­mą (eksportą) iš Lietuvos Res­publikos ir (ar) įvežimą (importą) į Lietuvos Respub­liką;

3. atliekų susidarymo vietoje pavojingas atliekas laikantys ilgiau kaip 6 mėnesius, o nepavojingas - ilgiau kaip 1 metus;

4. surenkantys ir (ar) vežantys atliekas (įmonės, kurios pagal sutartis teikia atliekų transportavimo paslaugą ir nėra vežamų atliekų turėtojos, atliekų tvarkymo apskaitos nevykdo);

5. pavojingų atliekų prekiautojai ir (ar) tarpininkai.

Atliekų susidarymo bei tvar­kymo apskaitos 2016 m. ataskaitų pateikimo terminas - 2017 m. vasario 10 d. Privalomų ataskaitų nepateikimas užtraukia atsakomybę pagal Administracinių nusižengimų kodeksą.

Antanas LEŠČAUSKAS

Šilalės rajono agentūros vedėjas

Nuo praėjusio spalio praktiškai nebe­veikia savival­dybės tarybos Etikos komi­sija. Jai vadovavęs „tvarkie­tis“ Tadas Bart­kus pareiškė negalintis vykdyti Vie­tos savivaldos įstatymo reikalavimų ir paprašė atšaukti jį iš Etikos komisijos pir­mininko pareigų. Tokia padėtis, atrodo, labai patinka rajono valdžiai, nes me­rą remian­ti dauguma paskutiniame pra­ėjusių metų tarybos po­sėdyje balsuoti už pirmininko atsistatydinimą nepanoro.

Pasijuto ignoruojamas

Prašymą atšaukti iš Etikos komisijos pirmininko pareigų T. Bartkus parašė spalio viduryje. Elektroniniu paštu išsiuntęs jį rajono merui Jonui Gudauskui, vienintelės opozicinės partijos taryboje atstovas laukė, kol šis klausimas bus įtrauktas į posėdžio darbotvarkę. Laukti teko ilgai, nes meras tvirtino prašymo negavęs. T. Bartkui teko dar kartą siųsti raštą į savivaldybę, šįkart - tarybos sek­retorei.

Bene aktyviausiai šioje kadencijoje dirbantis miški­nin­kas T. Bartkus tikina, kad jo atsistatydinimo priežastis nė­ra pernelyg didelis užimtu­mas, nors Vietos savivaldos įstatymas reikalauja Etikos komisijos posėdžius kviesti ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Daug didesnė problema, jo nuomone, yra komisijos narių priešiškumas bei nenoras dirbti. Kai kurie komisijos nariai, pavyzdžiui, Jo­nas Šedbaras, nėra dalyva­vę nė viename posėdyje, o Te­resė Ūksienė atėjo tik į kelis pirmuosius. Šią priežastį T. Bartkus nurodė ir merui pateik­tame prašyme.

„Nors Etikos komisija pagal įstatymą priklauso opozicijai, meras į ją deleguoja sau palankius visuomenininkus bei tarybos narius. Dėl to iš opozicijos aš ten esu vienas ir, kai reikia svarstyti kokį nors klausimą, palaikymo nesulaukiu. Bet ir tai dar ne vienintelė priežastis, dėl kurios atsistatydinu. Kur kas svarbiau, jog šios komisijos sprendimai jokios įtakos tarybai neturi - dirbame tuščiai. Todėl neverta gaišti laiko“, - mano T. Bartkus.

Pasak jo, geriausias pavyz­dys yra Etikos komisijos spren­­dimas dėl Albino Ežers­kio, visus praėjusius metus beveik nedalyvavusio savivaldybės tarybos komitetų posėdžiuose. Nors komisija priėmė sprendimą, kad tarybos narys pažeidė Vietos savivaldos įstatymą, ir kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją, jokios reakcijos nesulaukė.

„Net negalime daryti įtakos, kad posėdžių nelankan­tiems politi­kams bū­tų sumažintos iš­mo­kos“, - pik­tinasi T. Bart­­kus.

Jis teigia nežinantis, dėl ko­kių priežasčių komi­sijos sprendimas nebuvo skel­bia­mas viešai ir kodėl savivaldybėje veikian­tis tarybos sekretoriatas visuo­menės niekada ne­informuo­ja apie ren­giamus Eti­kos ar An­tikorupcijos ko­misijos po­sė­džius.

„Ko gero, nenori, kad žmonės apie tai sužinotų. Nors tikrai neturėtų taip būti“, - svarsto T. Bart­kus.

„Tvarkiečio“ nuomone, opozicinėje komisijoje turėtų dirb­­ti ne mero paskirti jam lojalūs visuomenininkai, bet opo­­zi­cinės partijos atstovai. Tuo­­­met ir po­žiūris į darbą bū­­tų visiškai kitoks.

Meras priežasties nesuprato?

T. Bartkaus at­sistatydinimą iš Etikos komi­sijos pirmi­nin­ko pareigų svars­tė savival­dy­bės tarybos Kontrolės ko­­­miteto nariai. Meras J. Gu­daus­­­­kas jiems paaiškino, jog buvo susitikęs su Etikos komisijos nariais bei išsiaiškino, kad esą komisijos pirmininkas atsistatydina tik dėl to, jog kiek­vieną mėnesį neturi ką svarstyti.

„Ar tai yra blogai, kad kultūringai elgiamės, pagal politikų etiketą? Ar dėl to pirmininkui reikia atsistatydinti? Nematau priežasties: kvorumas buvo, pro­tokoliškai galėjo įforminti, kad posėdžiui nėra klausimų“, - filosofavo J. Gu­­­daus­kas.

Kontrolės komiteto pirmi­nin­kas Algirdas Mei­ženis, taip pat priklausantis opo­zi­cinei partijai „Tvarka ir tei­singu­mas“, pastebėjo, jog kai kurie tarybos nariai nesilaiko pa­reigos lankyti posėdžius.

„Kur, pavyzdžiui, šiandien yra Loreta Kalnikaitė, Vir­gi­nijus Noreika? Ar jie pasakė, kodėl neatvyks į posėdį? Ar yra raštas, kad negali? Būna, jog praneša, kad negali dalyvauti, o, žiūrėk, po miestą vaikščioja. Kokia čia tvarka? Keisti ją reikia!” - piktinosi A. Meiženis, kuriam atrodo, jog tvarką turi daryti posėdžius organizuojantis savivaldybės tarybos sek­retoriatas. Tačiau meras galvoja, kad tai yra Etikos komisijos, galinčios siūlyti keisti tarybos darbo Reg­lamentą, pareiga.

Nei Kontrolės, nei Finansų, inves­ticijų ir verslo ko­mite­tai sprendi­mo projektui, siū­lan­čiam atšauk­ti T. Bart­kų iš parei­gų, nepritarė. O Fi­nan­sų, investicijų ir verslo komiteto narys A. Ežerskis netgi ironiškai atsiprašė, jog neva per mažai davė darbo T. Bart­kui.

„Prašymas prašymu, bet priežasčių atsistatydinti nematau“, - pareiškė A. Ežers­kis, kaip ir visi kiti šio komiteto nariai, balsuojant su­si­laikęs.

Negali priversti dirbti

Politikų nuotaikos nepasikeitė, ir susirinkus į paskutinį praėjusių metų tarybos posėdį. Nors T. Bartkus ir kvietė kolegas į problemą pažvelgti iš teisinės pusės - priminė, kad Vietos savivaldos įstatymas nurodo, jog tarybos narys be sutikimo negali būti deleguotas į jokią komisiją, visi iki vieno valdančiosios daugumos tarybos nariai balsuojant susilaikė.

Nepadėjo ir opozicinės frak­cijos pirmininko Vytauto Ju­ciaus argumentas, kad frakcija pritaria jos nario T. Bart­­kaus atsistatydinimui. 

T. Bartkus Etikos komisijos pirmininku buvo patvirtintas 2016 m. gegužės 7 d. Jam parašius prašymą atšaukti jį iš pareigų, komisijoje liko penki nariai. Laikinuoju pirmininku jie išsirinko Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktorių Stasį Norbutą. Komisijai priklauso T. Bartkaus rašte me­rui kaip posėdžių nelankantys minimi tarybos nariai T. Ūksienė bei J. Šed­baras, Šilalės Dariaus ir Gi­rėno progimnazijos mokytoja Helga Gavėnaitė bei Lie­tuvos šaulių sąjungos Tau­ragės apskrities LDK Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės Pajū­rio 10-osios kuo­pos vadas Algi­mantas Dra­gū­nas.

T. Bartkus įsitikinęs, jog nepriklausomai nuo to, koks tarybos sprendimas yra priimtas, niekas negali priversti jo daryti tai, ko nenori. Taigi nebalsuodama, kad sprendimas atleisti Etikos komisijos pirmininką iš pareigų nebūtų priimtas, valdančioji dauguma pasistengė, jog komisijos darbas ilgam būtų sustabdytas. O Etikos komisijoje nelikus opozicijos atstovo, rajono vadovai gali būti ramūs – kritikos jie nesulauks. Ir tai yra pati geriausia dovana, kurią valdžia gavo prieš praėjusias šventes...

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Jauna, ambicinga, tikslų siekianti ir atsargiai svajo­jan­ti – taip galima apibūdinti šilališkę Moniką Petkutę. Vilniaus universitete baigu­si anglų-ispanų kalbų bakalauro studijas, ji išvyko tęs­ti mokslų į Ispaniją. Valensijos universitete įgijusi magist­ro laipsnį, Monika gavo vietą stažuotei Europos Są­jungos intelektinės nuosavybės tar­nyboje. Ta­čiau, nepaisant sėk­mingai bepradedančios klos­tytis karjeros bei gyveni­mo saulėtoje šalyje priva­lu­mų, Monika sako, kad, įgijusi pro­fesinės patirties, būtinai grįš į Lietuvą.

Išdrąsėjo vesdama renginius

Su Monika susitikome, kai ji grįžo trumpų žiemos atostogų. Mergina prisipažino, jog labai džiaugėsi galimybe ne tik šeimos rate sutikti didžiausias mūsų šventes, bet ir pasimėgauti gražia bei jau pasiilgta žiema, mat Ispanijoje sniegas – retas reiškinys.

Pasakodama apie save, Mo­nika sako mokykloje buvusi stropi mokinė, mokslai sekėsi puikiai, ir užklasinės veiklos ji nevengdavo. Tiesa, pirmuosius savo bandymus šioje srityje prisimena su šypsena.

„Buvau nedrąsus vaikas, ta­čiau ūgtelėjusi pradėjau da­lyvauti raiškiojo skaitymo konkursuose. O tai jau buvo šioks toks pasirodymas prieš auditoriją. Vėliau sulaukiau pasiūlymo vesti renginį. Pa­mė­ginau ir supratau, kad man tai labai patinka, todėl ši veik­la tapo smagiu pomėgiu. Teko prisidėti organizuojant ir šimtadienio, ir paskutinio skambučio šventes. Man viskas buvo įdomu“, – prisimena šilališkė.

Turbūt retas mūsų krašte nėra girdėjęs apie daininin­kių Petkučių kvartetą, kuris, vadovaujamas mokytojos Lai­mos Petkuvienės, nuolat da­lyvaudavo „Dainų dainelės“ atrankose. Be Monikos, šiame ansamblyje dainavo ir jos sesuo bei pusseserės, mergaitės ne kartą pasirodė atran­ko­se televizijoje.

„Mums pavyko tris kartus patekti į filmavimus. Vi­sam ko­lektyvui buvo be galo smagu, kai taip būdavome įver­ti­namos. Be abejo, rimtos nuo­latinės repeticijos, pa­siruo­šimas atrankai vargindavo. Ne kartą teko ir vakarėlio su draugais atsisakyti, nes reikėdavo pailsėti, pasaugoti balso stygas – niekas neatidės konkurso dėl to, kad tu užkimęs... Su ansambliu koncertuodavome ir kituose miestuose, o tai, be abejonės, taip pat ugdė pasitikėjimą savimi“, – sako mergina.

Nors muzikavimas ir labai patiko, vis dėlto Monika teigia supratusi, jog ateityje duonos iš to nevalgys. O kadangi arčiau širdies buvo humanitariniai mokslai, kalbos, ji tvirtina iš pradžių galvojusi ir apie žurnalistikos studijas. Tačiau persigalvojo ir pasirinko ling­vistikos kryptį.

„Mokykloje puikiai sekėsi lie­tuvių bei anglų kalbos, tad nusprendžiau ateitį sieti su kalbomis. Renkantis studijų programą, akis užkliuvo už norvegų kalbos. Lyg ir vilio­jančiai pasirodė, bet kadangi net nebuvau girdėjusi jos skambesio, nesiryžau rinktis. Apsvarsčiusi visas galimybes, nutariau Vilniaus universitete studijuoti anglų-ispanų kalbų lingvistiką“, – pasakoja Monika.

Patobulinti žinių – į Ameriką

Studijuojant užsienio kalbą, svarbu ne tik nauji išmokti žodžiai ar sakinių daryba - būtina domėtis ir tos šalies kultūra, gyventojų mentalitetu, papročiais. Tada ir kalbėjimo maniera lengviau įsisavinama, ir naudingų žinių įgyjama.

„Nors studijuodama daug su­žinojau, neblogai įvaldžiau kalbas, tačiau norėjau tobulėti. Todėl nusprendžiau gilinti ang­lų kalbos žinias, pasinaudodama programos „Work and travel USA“ („Dirbk ir ke­liauk JAV“) galimybėmis. Taip su drauge atsidūrėme Jung­ti­nėse Amerikos valstijose, Va­jomingo valstijoje. Įsi­darbinome viešbutyje, kur buvo tikrai sunku: ir rankas, ir nugarą po darbo geldavo. Ta­čiau visus sunkumus atpirko galimybė pakeliauti po šalį, apžiūrėti Niujorką, gilinti ang­lų kalbos žinias“, – tikina M. Pet­kutė.

Pagyvenusi bei padirbėjusi Amerikoje, po dar vienų studijų metų šilališkė nusprendė, jog reikėtų aplankyti ir Ispaniją – juk būtent ispanų kalbos ji mokėsi universitete. Čia pagelbėjo pasaulyje itin populiari studentes aukles iš užsienio įdarbinanti „Au Pair“ programa.

„Renkantis vietą, šalies regionas man nebuvo svarbus. Ir vos paskelbiau savo an­ketą internetiniame puslapyje, iškart parašė viena mama. Pirmiausia su šeima teko bend­rauti „Skype“ programa. Vieni kitiems patikome, ir po kurio laiko, pabendravusi su dar keliomis kandidatėmis, ispanų šeima pranešė, kad jų dviejų vaikų aukle pasirinko mane. Ir džiaugiausi, ir nerimavau – juk šįkart važiuoju viena. Bet viskas klostėsi puikiai: mane pasitiko oro uoste, visi šeimos nariai buvo labai draugiški, nuoširdūs. O mano ispanų kalbos žinios patobulėjo kaip reikiant, nes jų aštuonmetis sūnus ir 11 metų duk­ra visai nekalbėjo angliškai. Tėvai su manimi taip pat bendravo tik ispaniškai“, – prisimena pirmuosius žingsnius Ispanijoje Mo­nika.

Tęsti studijas nusprendė saulėtame krašte

Monika teigia labai mylinti Lietuvą ir savo ateitį siejanti tik su ja. Tačiau bent kol kas apie grįžimą negalvoja, mat dar tikisi išmokti ko nors naujo, siekia tobulėti profesinėje srityje. Būtent šitokia nuostata, gavus bakalauro dip­lomą, atvedė ją į ir Valensiją. Magist­ro studijoms čia esančiame universi­te­te ji pasirinko  Žmogaus tei­sių, taikos ir darnaus vystymo­si prog­ramą.

„Sužinojusi, kad įstojau, susimąsčiau, ar tik­rai supra­siu per pas­kaitas pateikia­mą me­džiagą. Ta­čiau greitai pamačiau, jog nebuvo ko bai­mintis. Stu­di­juoti buvo be galo įdomu, nes čia suvažiavę daugybė studentų ne tik iš Europos, bet ir iš Lo­tynų Amerikos. Tarp mano ge­rų draugų yra kolumbiečių, bendrauju su mergina iš Meksikos. Visi buvome kaip šeima: kartu švęsdavome gim­tadienius, ruošdavomės pas­kaitoms ar leis­davome lais­valaikį“, – dalijasi įspūdžiais šilališkė, kuri, baigiantis studijų metams, susimąstė ir apie darbo Ispa­nijoje paieškas.

Monika neneigia, kad jo teko paieškoti ilgokai, potencialiems darbdaviams išsiuntė ne vieną gyvenimo aprašymą. Prisiėjo padirbėti ir anglų kalbos mokytoja, tačiau pedagoginis darbas nesužavėjo. Ir kai jau buvo beprarandanti viltį, draugė kolumbietė pasiūlė nusiųsti anketą į Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą, mat ten kaip tik buvo ieškoma stažuotojų.

„Ir nors atitikau visus keliamus reikalavimus: tuoj turėjau gauti ma­gistro diplomą, moku ispa­nų ir anglų kalbas, nebuvau garantuota, jog pasiseks – įsivaizdavau, kad konkurencija bus didžiulė. Bet, pagalvojau, kodėl nepabandžius. Kone pas­ku­tinę minutę parašiau motyvacinį laišką ir nunešiau į universitetą – jis atlieka pirminę atranką. Vėliau teko pabendrauti telefonu su tarnybos atstove bei pagrįsti savo norą dirbti. Ir tik rugsėjo mėnesį, eidama ginti magistro darbo, sužinojau, kad mane atrinko vienerių metų stažuotei Alikantės mieste. Tai buvo nuostabi naujiena“, – prisipažįsta šilališkė.

Patirtį semia pilnomis saujomis

Praėjusį spalį stažuotę pra­dėjusi Monika jau spėjo apsiprasti ir naujame mieste, ir tarp­tautinėje bend­ruomenėje, ku­rioje dabar sukasi. Lingvistinių sprendimų padalinyje dirbanti mergina džiūgauja ir dėl darbo teikiamų privalumų.

„Dirbu verslo komunikacijos padalinyje. Mano pa­reiga yra pasirūpinti, jog dokumentai įvairiomis kalbomis pasiektų reikiamus vertėjus, o išversti grįžtų pas siuntėją. Turiu daugybę kolegų, kurie bendrauja įvairiomis kalbomis, kai ku­rie - net septyniomis. Tarnyba suteikia galimybę rinktis norimus kursus, tad ėmiau mo­kytis prancūzų kalbos. Taip pat stažuotojai gali kaupti patirtį, stebėdami įvairius susirinkimus“, – sako mergina.

Anot Monikos, iš ispanų galima pasimokyti ramaus gyvenimo tempo bei mėgavi­mosi įvairiais gyvenimo ma­­lo­­nu­mais. Ji juokiasi, kad bičiuliai neretai stebisi jos greitu vaikščiojimu, kalbėjimu, visko at­likimu tuoj pat. Is­panijoje vis­kas vyks­ta lėčiau, žmonės daug bend­rauja. Geriausias pavyzdys yra vėlyvos vakarienės – prie stalo ispanai paprastai sėda apie devintą vakaro ir praleidžia kartu bent porą valandų. Mergina teigia pastebėjusi ir dar vieną skirtumą – Lie­tuvoje vyresni žmonės dažniausiai užsidarę namuose, mažai bend­rauja, tuo tarpu Ispanijoje išvysti vyresnių kompaniją – įprastas dalykas.

„Gal tokiam atsipalaidavimui įtakos turi ir gamta. Štai Alikantėje maudytis dar galima ir spalį – temperatūra paprastai siekia apie 24 laipsnius. Tiesa, ispanai tokiu laiku į vandenį jau nebelenda, jiems per vėsu“,– gyvenimą pietuose apibūdina M. Petkutė.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS ir M. Petkutės asmeninio albumo nuotr. 

Žiemą vengiame šalčio, tad stengiamės kuo mažiau būti lauke, ilgiau sėdime biure ar namuose. Gydytojai įspėja, jog, nors sveikiems sąnariams temperatūros pokyčiai ne tokie pavojingi, šaltis gali paskatinti jų ligas.

„Ilgai būnant lauke, kai šalta, ar šaltose patalpose, nepakankamai šiltai apsirengus, sušalus kojas, pasekmių kartais sulaukiama ne iš karto, todėl atrodo, jog problemų išvengiama. Pavyzdžiui, esant degeneraciniams pakitimams bei uždegiminiams art­ritams, šaltis gali provokuoti sąnario skausmą. To priežastis – dėl šalčio sulėtėjusi sąnario srities kraujotaka, kuri lemia sumažėjusią kremzlės mitybą, deguonies patekimą į ją“, – teigia gydytoja reumatologė Jūratė Ei­džiūnienė.

Nuo sąnarių skausmo kenčiantys žmonės nelaukia šaltų ir drėgnų dienų. Jiems net nereikia žiūrėti į termomet­rą, nes, pajutęs darganą, kūnas iškart reaguoja. Būtent tuomet gelia sąnarius, jie patinsta. Todėl tokiomis dienomis nereikėtų ilgai būti lauke, patartina šilčiau apsirengti, mūvėti pirštines, kojines bei šiltus batus. Mėgstantys džiaugtis žiemos pramogomis ar dirbti lauke šaltymečiu turi pasisaugoti. Žmonėms, jaučiantiems maudimą po didelio fizinio krūvio ar keičiantis orams, derėtų iš karto kreiptis į medikus.

Anot gydytojos, labiausiai apkraunami kelio ar klubų sąnariai, todėl jie greičiau­siai ir susidėvi. Ilgai nejudant, sąnariai sustingsta, tad neišsiskiria ir kremzlei sutepti reikalingas skystis. No­rint išsaugoti sveikus sąnarius, patariama mankštintis, vaikščioti su šiaurietiškomis laz­domis arba atlikti bent kelis pratimus (tempimo, jė­gos, stip­rinančius, toni­zuo­jan­čius). Prieš pradedant sportuoti, reikėtų padary­ti apšilimą, prieš mankštą skaudamus sąnarius sušildyti po šiltu dušu ar patrinti šiltu rankšluosčiu. Mankštinantis svarbiausia nepersistengti. Žmonėms, kuriems skauda sąnarius ar jie serga kitomis ko­jų ligomis, nerekomenduojama bėgioti, atlikti greitų bei staigių aerobikos pratimų. Sergantiesiems osteoartritu naudinga sportuoti vandenyje.

Tačiau gydytoja sako, jog žiemą darbe ar namuose praleisti daug laiko visiškai nejudant, taip pat nėra gerai. Visą darbo dieną tiek stovėti, tiek sėdėti yra žalinga, mat žmogui svarbu tinkamai suderinti fizinę apkrovą su poilsiu. Tad kokį darbą bedirbtumėte, išnaudokite trumpas pertraukėles leng­voms mankštoms, jomis pa­įvairinkite kasdienybę namuo­se: pavaikščiokite, atlikite rau­­­menų tempimo pratimus, pasukiokite liemenį, pečius, riešus, išeikite įkvėpti gryno oro.

Po varginančios dienos pajutus nežymų maudimą sąna­riuose, gydytoja siūlo ne grieb­tis vaistų, o įsiklausy­ti į or­ganizmo signalus. Skau­da­mas vietas galima patepti sąnariams skirtu geliu, kuris ne tik malšina nemalonius pojū­čius, bet ir mažina sąnarių trin­tį, gerina kremzlės kokybę bei juose esantį sinovinį skys­tį.

Marius GOROCHOVSKIS