Tiesios dalgiu nupjautos vešlios žolės pradalgės. Stiklinė žemuogių rasotą rytą.

Į šulinį leidžiamas pieno bidonėlis. Atversta knyga. Tikslūs atsakymai į bet kokius klausimus. Ramybė. Tai - Tėvo paveikslas. 

Kirsiu miške medį,

išsidrošiu sau tėvą,

atsupsiu kvėpavimą,

užsiauginsiu,

gražų vardą uždėsiu jam ant galvos,

išdrošiu vežimą,

o paskui vežimą - šunelį,

kad būtų arkliai pakinkyti,

akis išrašysiu,

kad rytas vis auštų ir auštų

ir kad iš po kojų arkliams

paukštis ankstyvas pakiltų,

džiaugsmingai suklikęs gyvenimą.

(M. Martinaitis)

O Tavo silpnumo akimirkomis visada prisimenu V. Daujotytės interpretaciją: „Boružė ropoja plentu. Ji tokia maža, tokia silpna, kad niekas nepajėgia jos nei sutrypti, nei suvažinėti. Ji ropoja plentu sau vienai žinomais keliais, ir jėga prieš ją bejėgė: silpnumas - taip pat jėga.“ Būk laimingas, Tėti!

Rima PETRAITIENĖ

Kaip atrodo būti aštuonių vaikų tėvu?

- Taip ir atrodo, - šypsosi tūjainiškis Žydrūnas Pundinas.

Jo mažoji Ugnė jau išsirito iš vežimėlio, krypuodama eina į tėvo garažą. Čia yra varžtų, raktų ir kitokių įdomybių. Net akys išsprogsta nuo šitokių lobių. Imi ir paprasčiausiai meti. Vieni daiktai nukritę lieka gulėti, o kiti kažkodėl rieda toliau. Tėvas žiūri ir tyli - Ugnei geriau nedrausti. Bus ne šiaip triukšmas, o kils tikra audra. Jau verčiau tegu numeta vieną kitą varžtą - nesunku susirinkti. O paskui uždaryti garažo duris, ir mažoji meistrė neįsilauš.

Laurynas irgi solidus žmogus: prieina, paduoda ranką, bet su nepažįstamu nesileidžia į ilgas kalbas. Kaip sako tėvas, jis viską supranta, tačiau šneka dar nedaug, ir tai - savo kalba. Suprasi - gerai, nesuprasi - tavo prob­lemos. Kai tėvas atidarė garažo duris, Laurynas prisvilo prie jo ir seka kaip uodega. Jis žino - akimirkai nukreipsi akis ir pražiopsojai nepaprastą mo­mentą. Laurynas puikiausiai numato, kada tėvas eis dirbti traktoriumi. Jeigu velkasi darbinius drabužius arba ieško garažo raktų, negali atsilikti nė žingsnio. Štai ir dabar visai gali būti, jog tėvas lips į kabiną. Vaiko net akys išsipučia.

Bet tėvas į traktorių šiandien nelips. Darbymetis baigtas. Visi 30 hektarų išpurenti, patręšti ir apsėti. Dėl kokio nieko gali pavažiuoti Marius arba Martynas. Mariui jau 13, dar metai kiti, ir galės laikyti teises.

- Mano smogiamoji jėga, - didžiuojasi tėvas.

Kai visi darbai susistumia į krūvą, jis vienas niekaip nespėtų. Samdyti? Iš ko samdysi, kai ir taip reikia aštuonias burnas šerti? Ir kam svetimas, jeigu savi jau tikri vyrai.

Taip jie sukibę didžiausią

darbą paverčia nuotykiu. O jeigu kas - yra vyriausias teisėjas. Tėvas.

Negi tėvas tik tam, kad už­dirbtų visiems duoną? Žyd­rūnas tikina, jog vaikų mušti nereikia - užtenka žiūrėti tvarkos. Jeigu tvarka teisinga, visi ją palaikys. Ne tik berniukai.

- Kiti ūkininkai neturi sūnų, tai moko dukras dirbti traktoriais. Man šitos problemos nėra, - sako Žydrūnas. - Štai išvažiuosiu į reisą savaitei, turėsiu kam palikti raktus. Tikrus vyrus namuose palieku.

Kristinai - 15, Kamilijai - 10 metų. Urtė ir Audrius - dvynukai, tačiau mergaitės norai jau ne tokie, kaip brolio. Audrių vis labiau traukia vyriškoji šeimos dalis, Urtė su kitomis sesėmis lieka arčiau mamos. Dukros - mamos pasaulis.

Jau išverda pietus?

- Ne, dar anksti, - sako Ieva Pundinienė.

Išvirti tokiai šeimynai pietus - tai tau ne vieną prisvilusį blyną iškepti. Kai tokie dideli katilai, klysti negalima. Todėl mama atžaloms dar nepatiki samčio. Dukros - tik padėjėjos.

Ir kaip jie visi sutelpa prie stalo?

- Sutelpam, - šypsosi Ieva.

Jie puikiausiai telpa nedideliame namelyje, vasarnamyje, kuris turėjo būti tik laikina pastogė. Kai Žydrūnas nupirko sodybą, tas vienas pastatas normalus ir tebuvo. Ūkinis sukiužęs, plytomis apmūrytas medinis gyvenamasis namas kiauru stogu net remontui netiko. Dabar jo vietoje stovi mūrinis - naujas, gražus. Bet dar ne­įrengtas. Žydrūnas Tūjainiuose nupirko dar vieną sodybą, tačiau pastatai tiko tik nugriovimui. Taip jis prisidūrė žemės. Neturėjo nė aro, o dabar valdo jau 30 hektarų. Stalino laikais tokius į Si­birą veždavo.

- Ir dabar kitų akimis aš buožė, - sako Žydrūnas.

Taip, žinoma! Ir žemės turi, ir technikos pilnas kiemas, net savas kombainas. Nesvarbu, kad sena - juk veikianti! Užtat visus darbus nudirba patys, be pašalinių pagalbos. Jis taip įpratęs - viską pasiekti pats.

- Aš negavau jokių palikimų, jokių dovanų ir paveldėjimų. Ką turiu, tą užsidirbau.

Ir dar aštuoni vaikai! Kaip tai įmanoma?

- Reikia ne gerti, o dirbti, - žino paslaptį šeimos galva. - Kas geria, tas neturės nieko.

Žydrūnas yra turtuolis ir dabartinės valdžios akimis. Toks turtuolis, kad jam nereikia paramos vaikams auginti. Tiesa, šiokią tokią pradėjo gauti: aštuoniems vaikams - per šimtą eurų mėnesiui. Bijotų seniūnas Steponas Jasaitis sumąstė, jog paramos dideliai šeimai reikėtų daugiau.

- Kartu su seniūnu rinkome popierius, turėjau pateikti visokius duomenis, - pasakoja Žydrūnas. - O tada paaiškėjo, kad turiu per daug žemės. Neduoda - nereikia. Ir nemaldausiu!

Žydrūnas jau susitvarkė Bal­tarusijos vizą ir pradeda tolimųjų reisų vairuotojo gyvenimą.

- Dirbdamas vairuotoju tik Lietuvoje, daugiau 600 eurų neuždirbsi. O aš iš 600 eurų tokios šeimos neišlaikau.

O žemė?

- Ką ta žemė... - numoja ranka Žydrūnas. - Ką turiu pasėjęs - tai taupomoji knygelė. Dabar padėjau pinigus, rudenį pasiimsiu. Iš ko gyventi iki rudens?

Todėl jie gyvens iš Žydrūno algos, o pinigai už grūdus bus kokiam didesniam pirkiniui. Gal ir namo vidui liks šiek tiek.

- Dabar visi taip verčiasi. Tūjainiuose esame trys šeimos, kurios dar auginame vaikus. Kas turi darbo mieste, tiems lengviau, nes žemė jau neišmaitina.

Pundinų sodyba yra bene gražiausia visame kaime. Per­nai čia, pievutėje prie jų pirtelės ir tvenkinio, susirinko tūjainiškiai - ir likusieji, ir išsilakstę po visą pasaulį. Kai suėjo šitoks būrys, net akys apsidžiaugė. Juk buvo didelis kaimas, Žydrūnas prisimena, jog čia gyveno apie 70 šeimų. Tūjainiai turėjo savo krautuvę, Žydrūno mama dirbo pardavėja. Pritrūkdavo prekių, tačiau žmonių ir gyvybės čia niekada nestigo.

Dabar mirštantis kaimas gyvena iš paskutinių rezervų. Štai Žydrūnas pavasarį apkrėtė savo laukus mėšlu. Iš kur mėšlas, jeigu gyvulių nebelaiko? Negi pirko?

- Kam pirkti, jei mėšlo ir taip kalnai? - sako jis. - Kas laiko kelias karves, per žiemą prie tvarto sukaupia nemažas krūvas. Imk, vežkis, kad tik neprikibtų aplinkosauga! O pats išgabenti ant savo laukų žmogus neturi technikos, samdyti nėra iš ko. Už vieną išbarstytą kratytuvą jis turėtų mokėti 15 eurų. Aš su vaikais šį pavasarį išvežiau 50 kratytuvų. Už juos būtų reikėję mokėti 750 eurų. Kiek metų reikia melžti savo karvę, kad surinktumei šitokius pinigus? Paskutinės kaimo karvės gyvena iš ganyk­lų ir pievų, kurios jau virto natūraliomis. Žolė dar auga, gyvuliai dar ėda. Atnaujinti pievų žmonės neturi iš ko ir nebemato prasmės.

Anksčiau, kai Žydrūnas statėsi namą, kai supirkinėjo žemę, buvo truputį geriau. Kuo­met už pieno litrą galėdavai gauti litą, jie ir gyvulių laikė. Atrodė, dar truputėlį paspaus, dar vieną kitą litą pridurs, ir namas bus baigtas. Bet netikėtai viskas užstrigo, ir verskis per galvą - nejuda.

- Bene septyneri metai taip, - svarsto šeimininkas. - Ko gero, namui dar teks palaukti, nes dabar turiu pasirūpinti vaikais, kad jiems nieko netrūktų. Jie auga, didėja ir jų poreikiai. Štai tokia dabar investicija!

Valdininkai kartais paklausia, kodėl Žydrūnas nekaupia pensijai, kodėl nuo savo algos neatideda kokiam papildomam pensijų fondui? Negi mano, jog senatvė jam niekada neateis?

- Žinau, senatvė ateis. Tačiau netikiu tais fondais. Mano vaikai - štai tikrasis draudimas, mano tikroji pensija. Tikiu, jog su jais mano senatvė bus ori, - kalba Žydrūnas.

O savaitgalis bus nuostabus. Jis visai neseniai nupirko devynių vietų autobusiuką, sušoks visi ir nulėks prie jūros.

- Šį pavasarį visi gerai padirbėjo, lengvai būriu įveikėme didelį darbą. Tegu mano šaunuoliams išvyka bus kaip premija! - džiaugiasi tėvas.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

Ir prieš Tėvo dieną netikėtai iškilo klausimas, ar daugiavaikė šeima yra vertybė, o gal..? Petras Gečas iš Rugienų kaimo pats jį ir uždavė, nors netiesiogiai. „Nes mes, daugiavaikiai, kai kurių Seimo narių nuomone, neva esame potencialūs pašalpų prašytojai. Nemėgsta jie gausių šeimų“, - pasigirsta balse slepiama nuoskauda. Niekas neneigia, jog yra šeimų, ku­rios vien tik reikalauja, kad viskas būtų paduo­ta ant lėkštutės. Tačiau ar ne per drąsiai mauname visus ant vieno kurpalio? Įpratę aukščiau visko statyti materialinę gerovę, nė kiek nesigėdydami niekiname tuos, kurie jos turi mažiau. Taip, daugiavaikėse šeimose dažniausiai ko nors stinga. Tačiau ar norime ir, svarbiausia, ar gebame įžvelgti, kokį neįkainojamą moralinį turtą turi sukaupusios tvarkingos, darbščios šeimos, kiek jose yra meilės, pagarbos, pasiaukojimo vienas kitam ir darnos? Žinoma, viskas priklauso nuo Motinos ir Tėvo, kuris šeimos likime vaidina svarbų vaidmenį.

Petras skubėjo pašerti savo taip mylimas gražiai įmitusias jaunas kumeles, kurios, sakė, dar nemokytos - nekinkytos. Pradėti arklius pratinti prie jiems būdingų darbų yra sudėtinga, ir Petras dar nėra tikras, kad jo imsis. Nes kartą, kai jis vos vos ranka stumtelėjo vieną iš savo augintinių, po akimirkos spėjo greičiau pajusti nei pamatyti, kaip pro ausis prašvilpė kanopa... Nuo to laiko, anot Petro žmonos Linos, jie savo kumelaites šeria ir girdo tik per tvorą. Nors moteriai gaila: šitokie gražūs gyvūnai,  kaip parduoti? Atvažiuos supirkėjai ir paims mėsai... O juk juos nuo mažų užaugino.

Gal ne per geriausia pasakojimą apie tėvą pradėti nuo žmogaus sentimentų gyvuliams. Tačiau arklys juk nuo seno lietuvių tautai yra neatsiejamas nuo šeimos, ir dažnas prisimename, kaip rūpestingai mūsų tėčiai su jais elgdavosi.

Linos ir Petro Gečų sodyba – viena vienintelė Rugienų kaime. Įkurta ji, Petro teigimu, jo senelio dar 1932-aisiais. O prie Smetonos kaime buvę 28 vienkiemiai. Tačiau, sako šeimininkas, prasidėjus melioracijai, nusikėlė kas į Kū­tymus, kas į Jo­kūbaičius. Kad sodyba sena, liudija dar išlikę senoviniai pastatai, šalia kurių iškilę ir naujų. Vien­kiemis alsuoja ramybe, kurią sudrumsčia nebent ištikimie­ji keturkojai sargai, pasi­ro­džius kieme nepažįsta­miems, ir stiproki gūsiai vė­juotą dieną.

Visą savo amžių sėslusis Pet­ras leidžia senelių, tėvų kurtame gyvenime. Na, išskyrus dvejus metus, kai tarnavo sovietinėje kariuomenėje. Grįžęs įsidarbino autotransporto įmonėje. Paskui, pasiligojus tėvams, teko būti arčiau namų, tad vairavo kolūkio „gaziką“, kuris ir dabar kieme tebestovi. O kai vienas po kito Anapilin išėjo tėvai, perėmė ūkį. Juo labiau, kad šeimoje, be keturių seserų, jis buvo vienintelis sūnus. Petras sako, jog iš viso jo tėvams gimė gal dešimt vaikų, tačiau kiti neišgyveno.

Į gimtąją sodybą iš gretimo Kūtymų kaimo parsivedė žmoną Liną. Tiesa, vyras pripažįsta, kad ne piemenukas buvęs, o sulaukęs jau Kristaus amžiaus – 33-ejų.

Kodėl tiek ilgai delsė?

„Auginausi sau žmoną“, - šmaikščiai atsako vyras. Mat Lina už Petrą jaunesnė 13 metų.

„Pradžioje požiūriai kai kur gal ir skyrėsi. Jis mano vienaip, man atrodo kitaip. Dabar to nebesijaučia. Žmonės, kartu gyvendami, supanašėja, ir amžiaus skirtumas neturi jokios reikšmės“, - garantuoja Lina.

Žinoma, koks gi gali būti nuomonių nesutapimas, kai viskas daroma vardan šeimos, vaikų. Tad darbus būtina rikiuoti taip, kad jie vyktų sklandžiai. Ir dar: sutarimas ir dermė tarp Linos ir Petro matyti, kaip sakoma, plika akimi. Net kalbėdamiesi su mumis, pašaliniais, jiedu seka vienas kito žvilgsnius, lyg tardamiesi, jog atsakymas būtų bend­ras, tarsi įrodytų, kad judviejų požiūriai yra vieningi visais klausimais. O tai liudija didžiulę pagarbą vienas kitam.

Bendro gyvenimo pradžia, anot sutuoktinių, buvo kaip ir daugelio porų tuo laiku. Už pačių sutaupytus pinigus išsikėlė ves­tuves, likusieji, deja, netrukus nu­vertėjo. Reikėjo Ge­čams ir trobą, ir ūkinius pastatus persitvarkyti. Tačiau darbštūs žmonės nei pradžioje, nei dabar, kai nebe taip toli sidabrinių vestuvių sukaktis, dėl didesnio vargo kaime nedejuoja – taip yra ir taip turi būti.

Bet didžiausias Gečų džiaugs­mas – vaikai. Net dešimt atžalų glaudžiasi po mylinčių, rūpestingų, atsidavusių tėčio ir mamos sparnu.

„Gal kiek sunkiau buvo su pirmaisiais ir kol ma­ži. Aišku, sunku, kai suserga. O kai sveiki, žvalūs – tai tik džiaugsmas“, - žiūrėdamas į žmoną, kurios veide nė minutei nedingsta šypsena, sako Pet­ras.

Žinoma, tolokai nuo asfaltuoto kelio gyvenantiems vaikams į mokyklą tenka išsiruošti anksčiau. Bet tė­velis paveža – laimei, džiaugiasi Petras, dabar jau yra neblogas ke­lias. Tačiau bū­ta visaip. Vy­ras prisimena, kaip gimdyti žmo­ną iki išvažiuojamo kelio va­sarį, per pūgas, arkliu rogėmis gabeno. O kai pirmuosius vaikus augino, anot Linos, teko vystyklus ir kanalo vandenyje skalauti. Kartais ir dabar, kai šulinys išdžiūsta, skalbti tenka ne automatine skalbykle. Ją labai stebina šiuolaikinės mamos, kurios yra tokios išpuikusios, viskas joms sunku...

O namuose paprastomis die­nomis - tik pačios mažiausios Gečų atžalos: trejų Ri­tutė, penkerių Edita ir šešerių Vita. Antrokas Kostas, trečiaklasis Justas, devinto­kė Ir­ma bei dešimtokas Jo­nas, kuris, Linos teigimu, yra didžiausias tėvelio pagalbi­ninkas, - mokykloje. 20-metis Min­dau­gas lanko už­siėmimus Šilalės socialinių pas­laugų namuose, Erika baigia finansų studijas Vilniuje ir dirba audito firmoje. Vy­riau­sioji Inga jau ištekėjusi. Inga – Linos dukra, tačiau Petro mylima, kaip sava. Tėtis dar mažą ją norėjo įsidukrinti, bet atgrasė daugybė biurokratinių reikalavimų. Viskam išpildyti, anot Petro, reikėjo daug laiko, o jo atliekamo, gyvenant kaime, nėra.

Ir Lina, ir Petras pripažįsta, jog neleng­va auginti tokį būrį vaikų. Finansiškai turbūt sunkiausia, pasak tėčio, kai tenka suruošti visus į mokyk­lą – tada pinigų reikia daug ir iš karto. Tačiau Gečai sukasi. Petras, Linos teigimu, yra labai taupus: devynis kartus pasvarstys ir tik dešimtą padarys. Tad šeima pinigų netgi pasitaupo.

„Visada vaikus išleidžiame į ekskursijas. O Erikutė studijavo mokamoje prog­ramoje“, - sako Petras.

Tėtis pripažįsta, kad vaikai nedaug kur yra pabuvę, lyginant su kitais... Nuo ūkio ne kažin kur gali pabėgti. Be to, ir mašinos, jog galėtų susėsti visi, neturi. Iš pusvelčiui parduodamos ūkio produkcijos prasigyventi nėra paprasta.

„Tėvai gyvena dėl vaikų. Nori, kad jiems viskas sektų­si, nieko netrūktų. Vai­kai tėvams visada geri, nepaisant kas benutiktų. Mes nesame savųjų baudę. Pasikalbame, ir žodžio užtenka. Paauglystė juk praeina, proto įgaunama su amžiumi. Žinoma, reikia sergėti, nes visokio blogio gali pasigauti, dabar ypač daug pagundų... Gaila man jaunų šeimų, kai vyrai išvažiuoja uždarbiauti, palikę žmonas, vaikus. Atstumai išskiria, gyvenimai sugriūva“, - apgailestauja Petras.

„Aš tik viena sakau: neturėk tėvelio – vaikams viskas...“ - taip aukštai įvertina savo šeimos tėvą Lina.

Petras jai padėkoja šypsena.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Lietuvos liaudies buities muzie­juje Rumšiškėse vyko renginys „Lietuvos regioni­niams parkams – 25“. Ši sukaktis paminėta kartu su Liau­dies buities muziejaus organizuojama tradicine Ama­tų die­na.

Lietuvoje yra 30 regioninių parkų. Paprastai geriausiai pažįstame tuos, kurie yra arčiausiai mūsų: tauragiškiai ir šilališkiai – Pagramančio, Rambyno arba Varnių, vilniečiai – Pavilnių ir Verkių, kauniečiai – Kauno marių, o klaipėdiečiai bei pajūrio gyventojai – Pajūrio. Svarbiausias parkų tikslas – išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo vertybes, kraštovaizdį, biologinę įvairovę. Šie parkai užima daugiau kaip pusę visų šalies saugomų teritorijų ploto, turi lankytojų cent­rus, gamtos mo­kyklas. Regioni­niai par­kai yra pritaikyti lankymui: didžioji jų dalis gali pasi­girti modernio­mis vidaus ekspozicijomis lankytojų cent­ruose, lauko informacinėmis sistemomis. Juose tvarkomi paveldo objektai, atkuriamos bei prižiūrimos buveinės, fiksuojami kraštovaizdžio, biologinės įvairovės pokyčiai, vyksta gamtosauginiai renginiai, propaguojamos tradicijos.

Regioninių parkų direkcijos kartu su etnografiniais ansambliais, vietos amatininkais, bendruomenėmis pristatė ir kultūros bei kulinarinį paveldą. Šventės metu buvo galima susipažinti su įdomiausiais visų regioninių parkų objektais, maršrutais bei edukacijomis.

Lina MISIULYTĖ

Pagramančio regioninio parko kultūrologė

AUTORĖS nuotr.

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos Tenenių daugiafunkciame centre vyko Šeimos šventė, kurioje dalyvavo dideli ir maži, jauni ir seni.

Pradinių klasių mokiniai pa­deklamavo eilėraščių, smagiai pašoko ir padainavo. Nuo jų neatsiliko ir priešmokyklinės bei ikimokyklinės grupės auklėtiniai. Visi šventės dalyviai susižavėję klausėsi šių metų rajono mokinių meninio skaitymo konkurso nugalėtojos ketvirtokės Evelinos Gečaitės skaitomo kūrinio. Vaikučiai savo tėveliams ir seneliams įteikė savo rankų darbo dovanėles.

Laima BRUŽAITIENĖ 

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos Tenenių daugiafunkcio centro mokytojos padėjėja 

AUTORĖS nuotr.

Dalyvaudami projekte „Erasmus+“, aplankėme nema­žai šalių (Lenkiją, Ispaniją, Turkiją, Vengriją, Čekiją). Susipažinome su skirtingomis kultūromis, patyrėme daug nuotykių, smagių akimirkų. Paskutinis vizitas šiais metais buvo Lenkijoje.

Lagievnik miestelyje mus apgyvendino šeimose, o kitą dieną laukė šilta sutikimo šventė mokykloje. Vėliau dalyvavome seminare ,,Vanduo yra gyvenimas“, piešėme plakatus. Paskui kopėme į  Šleza kalną, nuo kurio atsivėrė nuostabus miesto vaizdas. Vėliau keliavome į Kudovą ir Pstrazną, aplankėme Liaudies kultūros muziejų. Vroclave apžiūrėjome senamiestį, Šimt­mečio salę, garlaiviu plaukėme Odros upe. Grįžę mokyk­loje gaminome sveiką maistą, o vakare linksminomės karaokė.

Kitą dieną mokykloje vyko Europos dienos minėjimas. Po įvairių Europos šalių pristatymo gaminome vieną iš populiariausių Lenkijos patiekalų – koldūnus. Papietavę išvykome susitikti su Lagievnik miestelio meru.

Atsisveikinimo vakaras bu­vo ir naudingas (pamatėme daug pasirodymų apie kiek­vieną šalį, dalyvavusią „Eras­mus+“ projekte), ir smagus. O rytą laukė kelionė namo. Grįždami aplankėme Ve­lič­kos druskų kasyklas, Krokuvą, su kurios įžymybėmis supažindino gidė.

Natalija GEDGAUDAITĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos 8 klasės mokinė 

AUTORĖS nuotr.                                                                         

Kone šimtas aktyvų laisvalaikį mėgstančių žmonių ilgai prisimins VŠĮ „Lai­­mės vaikai” suorganizuotą 20 kilometrų žygį „Pėsčiomis su lakš­tin­ga­lomis-2017“.

Žygeiviai iš įvairiausių Lietuvos kampelių - Šiaulių, Rad­viliškio, Klaipėdos, Kauno, Tauragės bei Šilalės - suplūdo į Pagramančio regioninio parko teritorijoje esantį „Lakštingalų slėnį“, iš kur ir prasidėjo žygis. Dalyvių minia pajudėjo Tuščių kaimo link, pasiekė Kreivių piliakalnį. Sakoma, kad jo pavadinimas kilęs nuo kažkada ant piliakalnio gyvenusio baltų vyriausiojo žynio Krivio.

Trumpai stabtelėję, žygeiviai traukė Pūtvės link, aplankė Didžiąją Akmenos rėvą, kur sustojo pailsėti, užkąsti ar atsigaivinti upėje. Pra­ėję Kilpines, Mišučius, Burkėnus, aplankė Andriejaičius, apžiūrėjo senąsias kaimo kapines, menančias pagony­bės laikus, bei 23 metrų aukščio ąžuolą.

Ir pagaliau – fini­šo tiesioji „Lakštingalų slėnio“ link. Įveikę maršrutą, žy­gio dalyviai gavo tai  patvirtinančius diplomus.

Karolina RADZEVIČIŪTĖ, VŠĮ „Laimės vaikai“ narė

Tomo Tverijono nuotr.

Kitais metais Lietuva minės valstybės atkūrimo šimt­metį. Tai milžiniškas žmonių, nepabūgusių prisiimti at­sakomybės už visų mūsų ateitį, laimėjimas.

Praėjusį penktadienį ant Kal­tinėnų piliakalnio buvo surengtas koncertas „Įkvėpti ateities“, skirtas Lie­tuvos valstybės atkūrimo šimt­mečiui ir Prezidento, Vasario 16-osios akto signataro Aleksandro Stul­ginskio atminimui.

Pranešimą apie A. Stulgins­kį skaitė istorikas, rašytojas, dip­lomatas, habilituotas mokslų daktaras prof. Alfonsas Ei­dintas. Koncertavo Šilalės kul­tūros centro, Kvėdarnos, Lau­ku­vos, Kaltinėnų, Upynos kultūros namų, Pajūralio, Žadeikių, Bijotų, Traksėdžio, Kūtymų, Did­kiemio, Pajūrio laisvalaikio salių mėgėjų meno kolektyvai.

Šilalės kultūros centras Kal­ti­nėnų seniūnijai perdavė liaudies meistro Dainiaus Jankausko padarytą „Menininkų suolelį“, kuris bus pastatytas A. Stulginskio tėviškėje Kutalių kaime.

Antanas KAZLAUSKAS

Šilalės kultūros centro direktoriaus pavaduotojas

AUTORIAUS nuotr.

Į redakciją užsukusi kvėdarniškė teigė esanti sunerimusi dėl pačiame Kvėdarnos centre sto­vinčio koplytstulpio likimo. Moters teigimu, seniūnas tu­rėtų pasirūpinti, jog šie medžio dirbiniai nesupūtų. Tačiau pats seniūnas baiminasi kitų gyventojų reakcijos: pasak jo, vieni nori, kad koplytstulpiai būtų nudažyti, tačiau kitiems neįtinka spalva, todėl tokių darbų jis iš viso vengia.

„Kone kiekvieną vasarą miestely­je organizuojami di­­džiausi festivaliai, vyksta Meliora­to­rių šventė, bet ap­linkai dėmesio niekas neskiria. Pavyzdžiui, koplyt­stulpiai – vienas iš jų yra Rūpintojėlis – stovi ir pūva. Net gėda prieš svečius. Negi seniūnas negalėtų nupirkti kokio „Pinotexo“, o viešuosius darbus atliekantys žmonės viską nudažytų. Argi tai būtų sudėtinga? Juk negražu. Galų gale, netvarkomos medžio skulptūros vieną dieną supus, beliks jas tik nuversti“, – nuogąstavo kvėdar­niškė.

Kvėdarnos seniūnas Aivaras Dobilas, išgirdęs apie prob­lemą, teigė tiks­liai nenumanan­tis, apie kuriuos objektus kalbama. Tačiau tuoj pat paaiškino dažymo darbų neskubėsiąs imtis.

„Būtų gerai, kad moteris man paskambintų ir pasakytų, kur tiksliai yra tie koplytstulpiai. Mano telefonas viešas ir visiems prieinamas. Reikia išsiaiškinti, kieno tai objektas ir kas jį statė. Kol to nežinau, nieko negaliu padaryti. Yra viena koplytėlė skvere, skirta tremtiniams. Bet ją jie patys ir prižiūri. Be to, ji yra kultūros paveldo objektas, kurio tvarkyti be specia­lių leidimų, kaip užsimanę, net negalime. Su medinėmis skulptūromis menki juokai. Nes vienam atrodys gražiai, kitas tuoj piktinsis, kad ne taip padaryta. Seniūnija prižiūri teritorijas, nupjauna žolę, sutvarko tvore­les aplink paminklus. Tačiau ne mūsų statytų paminklų neliesime“, – aiškino seniū­nas.

Jis dar kartą prašo „Šilalės artojo“ skaitytojos su juo susisiekti ir bendrai aptarti, kaip būtų galima sutvarkyti jos minimus koplytstulpius.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.