„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384
Redakcija

Redakcija

Pirmiau padarys, po to – perdarys?

Šilalės Rytinio kelio gatvės bei kelio Šilalė-Struikai sankryžą keikdavo ne vienas vairuotojas. Kad ir nedideli, bet autoįvykiai čia būdavo fiksuojami kone kiekvieną savaitę, o ypač - turgaus dienomis. Nesaugu buvo ir pėstiesiems, keliaujantiems į sodus ar į darbą. Todėl kai šioje vietoje buvo pradėta įrenginėti žiedinė sankryža, niekas per daug ne­pyko: žmonės tikėjosi, jog eismas pagerės, atsiras daugiau saugumo. Deja, regis, ir šį kartą pirma bus padaryta, o tik tada galvojama, ar patogu.

Šilalės mieste bei aplinkkeliuose įrengiamų transporto žiedų skaičius jau nieko nebestebina. Dauguma vairuotojų pripažįsta, jog tai yra visai neblogas sankryžų kirtimo būdas. Tačiau vairuotojus, ypač sėdinčius už didžiulių vilkikų vairo, nervina siauras šių žiedų diametras: sudėtinga saugiai apvažiuoti, kartais tenka ilgokai laviruoti, kol pasiseka.

Pastaruoju metu redakcija sulaukia ypatingai daug pasipiktinusių vairuotojų priekaištų naujojo žiedo projektuotojams bei statytojams. 

„Stebina tokie projektuotojai: atrodo, kad sankryžą braižė nė vidurinės nebaigę vaikigaliai. Niekaip nesuprantu, kaip ir ką jie skaičiuoja, bet ir eiliniam žmogui matyti, jog didele krovinine mašina šią sankryžą yra sudėtinga įveikti. Štai ką tik turėjau pasiekti mėsos įmonę – kaip manote, iš kelinto karto pavyko saugiai įsukti į tą kelią. O vairuoju nebe pirmus metus, važinėju įvairiais keliais, patirties tikrai užtenka. Todėl viešinkite šitą problemą, kol dar ne vėlu, kol kelininkai neišsikraustė iš objekto. Tegul jie atsipeikėja ir greičiau taiso klaidas“, - sakė į „Šilalės artoją“ paskambinęs vilkiko vairuotojas.

Pasak jo, žiedas padarytas taip, tarsi Šilalėje žemės trūktų. O juk tereikėtų bent pora metrų padidinti apvažiavimo spindulį ir problemos neliktų.

Žiedinės sankryžos įrengimo projektą už 106 tūkst. 352 eurus įgy­vendina UAB „Kauno keliai“. Įmonės dar­bų vadovas Al­gi­mantas Pet­ravičius neneigė, jog kiek­vieno žiedo ar kitokio kelio įrengimo, rekonst­rukcijos dar­bų metu vairuotojams ten­ka patirti tam tikrų nepatogumų. Jis pri­pažino, kad ypač sudėtinga manevruoti sunkiasvoriams automobiliams, velkantiems di­džiu­les puspriekabes ar prie­kabas.

„Bene sudėtingiausia yra tiems, kurie atvažiuoja nuo Balsių pusės ir suka Struikų kaimo link. Ta­čiau die­­ną mū­sų dar­­bi­ninkai sten­giasi pa­re­guliuoti eis­mą taip, kad žmo­nės patirtų kuo mažiau nepatogu­mų, netgi leidžiame važiuoti ne pagal tai­sykles. Pri­stab­dyti ir at­sargiau vairuoti tenka net lengviesiems automobiliams. Bet visa tai yra laikina. Juk dirbame tik ant­rą mėnesį, o kai paklosime asfaltą, tokių nesusipratimų jau neturėtų bū­ti“, - tikino A. Pet­ravičius.

Jis taip pat „mestelėjo akmenukų“ ir į vairuotojų pusę. Anot jo, nors dalis jų saugo ne tik savo automobilius, bet ir kelininkų darbą, tačiau kai kuriems tai nerūpi, mat kone kas rytą randama išverstų bortelių, sudaužytų kelio ženklų, šviestuvų. Vadinasi, yra vairuotojų, kurie galbūt nesugeba saugiai vairuoti, ignoruoja greičio apribojimą.

Galutinis objekto pridavimo terminas – gruodžio 22-oji. Tačiau, jei oro sąlygos bus palankios, važiuojamoji dalis turėtų būti užbaigta šią savaitę. Pasak UAB „Kauno keliai“ atstovo, tada ir sunkiasvoriam transportui nebebus problemų.

Tačiau, kaip sakė A. Petra­vičius, kaip atrodys galutinis objekto variantas, ar jis pasieks maksimalią naudą, priklauso ne tik nuo kelininkų, bet ir nuo užsakovų bei projektuotojų.

„Mes negalime nė centimet­ru nukrypti nuo projekto“, - užtikrino „Kauno kelių“ darbų vadovas.

Kas tiems projektuotojams, jei jie šiuo žiedu gal nė karto gyvenime nevažiuos. O jau sunkiasvoriu automobiliu – garantuotai.

Kita vertus, mūsuose gaji praktika, kai pirmiau padaroma nepatogiai, o paskui perdaroma geriau. Tik jau, aišku, už papildomas lėšas...

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Žemės nuomos mokestį moka, kas nori?

Garažą turinti šilališkė Irena (pavardė redakcijai žinoma), paskambinusi į redak­ciją, stebėjosi situacija, kai, jos manymu, žemės mokestį moka tik tie, kurie to nori. Tačiau argi jis neturėtų būti privalomas visiems, turintiesiems ga­ražus? Juk prieš įstatymą visi yra (arba bent jau turėtų būti) lygūs.

„Mes kiekvienais metais susimokame mokestį už garažą, esantį Dariaus ir Girėno gat­vėje. Priklausome ir bend­rijai. Bet girdėjau, kad kitose bend­rijose esančių garažų savininkai šito nedaro. Įdomu, kas turėtų šiuos reikalus tvar­kyti ir kodėl toleruojama tokia nelygybė?“ – teiravosi Irena.

Savivaldybės Turto valdymo ir ekonomikos skyriaus vyresnioji specialistė Nijolė Ma­rozienė paaiškino, jog sky­rius atlieka tik valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimą. Žemės mokestį administruoja Vals­tybinė mokesčių inspekcija.

„Ju­ri­dinių asmenų registre Šila­lėje yra užregistruo­tos 5 ga­ražų bendrijos. Vals­tybinės žemės nuomos mokestis yra skaičiuojamas ga­ra­­žų statybos bei eksploatavimo bend­rijoms „Že­­­­maitija“, „Sank­ryža“, „Lokysta“, „Signalas“, „Vairas“ ir Sigi­to Jasaičio vadovaujamai bend­rijai“, – „Ši­lalės artoją“ informavo N. Marozienė.

Savivaldybės specialistė teigė, kad, kilus neaiškumams, gyventojai turėtų kreiptis į savivaldybės Turto valdymo ir ekonomikos skyrių (215 kab.).

Garažų bendrijos „Že­mai­tija“ pirmininkas Remigijus Rau­donius pripažįsta, jog žemės nuomos mokestis yra privalomas visiems, tačiau mo­ka jį, deja, nedaugelis.

„Mūsų bendrijos žemė yra valstybinė ir susimokėti nuomos mokesčio tenka eiti į savivaldybę. Ten išrašo ir deklaraciją. Bet turiu pasakyti, kad labai sunku rasti žmones, kuriems priklauso garažai. Ir mūsų bendrijoje yra nemažai tokių, kurie apsimeta kvailiais ir nieko nemoka. Tai sumoku pats už juos iš savo kišenės, kad tik neturėtume problemų. O ką daryti? Dalis garažų yra mažai naudojami, į kai kuriuos net takai užžėlę. Kaip tuos žmones surasi?“ – kalbėjo R. Raudonius.

Kiek iš viso Šilalėje yra garažų, niekas taip ir neatsakė – neva tą žinoti privalo bend­rijų pirmininkai, o kitiems tokia apskaita nereikalinga. Ta­čiau Šilalės miesto seniūnas Alfonsas Pau­likas sutinka, jog šioje srityje vis dar vyrauja anarchija. Jo teigimu, daugelis bendrijų nėra tinkamai įregist­ruotos, dažnai keičiasi jų pirmininkai, garažai taip pat neturi įstatymiškai įregist­ruotų savininkų, todėl ir atsakomybės pareikalauti nėra iš ko.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

 

Paminėtos dvi sukaktys

Pastaraisiais metais Lietuvos ūkininkai yra smukdomi ir žemės ūkio produkcijos supirkėjų, ir, regis, pačios valstybės. Tačiau kaimo žmonės yra kantrūs ir stengia­si iš paskutiniųjų įdirbti žemę, kad ji nepagailėtų duonos ir pyrago, sviesto bei skilandžių.

Oficiali LR Žemės ūkio rūmų įkūrimo data yra laikoma 1926 m. gegužės 26-27 dienos, tačiau organizacinis suvažiavimas įvyko tik rugsėjo 23-24 d. Jame buvo išrinkta valdyba, kurios pirmuoju pirmininku tapo buvęs pirmasis Nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio ministras Jonas Pranas Aleksa (tuo metu Žemės ūkio ministerija ir Žemės ūkio rūmai dirbo drauge Kaune).

Rūmų veiklos pradžia galima laikyti dar Nepriklausomoje Lietuvoje prie keturių pradžios mokyklų įsteigtas pridėtines žemės ūkio klases. Jų tikslas buvo baigusiems pradžios mokyklas bei pasilikusiems kaime jaunuoliams suteikti būtiniausių žemdirbystės, gyvulininkystės, sodininkystės, daržininkystės, bi­tininkystės bei žemės ūkio kooperacijos pagrindų. Kai Lie­tuvoje atsirado kvalifikuotų specialistų, pradėtos steigti Žemės ūkio mokyklos. Pirmoji įkurta Alovėje (Alytaus apskrityje). Iki Rusijos okupacijos 1940-aisiais tokias studijas baigė apie 5 tūkstančius jaunų žmonių.

Okupacijos, ka­ro, pokario me­tais ir iki pat Lie­tuvos Nepriklau­somybės atkūrimo žemės ūkio rūmų veikla buvo sustabdyta. Manyta, jog kvalifikuoti specialistai reikalingi stambiems kolektyviniams ūkiams, o smulkūs arba nestambūs išnyks, tad nei žemdirbius gi­nančios organiza­cijos, nei ūkininkavimo pagrindai jiems nebus svarbūs.

Atkūrus Lietu­vos Nepriklau­so­­­my­bę, žemė ati­teko tik­rie­­­siems šeimininkams. O 1991-aisiais at­kurti Žemės ūkio rūmai per 25-erius metus tapo svarbia bei įtakinga žemdirbių savivaldos organizacija. Žemės ūkio rūmai prisidėjo prie modernaus konkurencingo Lietuvos ūkio kūrimo, savo žiniomis bei patarimais padėjo kaimo žmonėms efektyviai ir kantriai diegti kaimo plėtros priemones, išsaugant senąją, istorinę vertę turinčią aplinką ir kuriant naują.

Nuolatinis darbas, kasdienis bendravimas su ūkininkais, ypač smulkesniaisiais, padeda Žemės ūkio rūmams pelnyti jų pasitikėjimą. Šiandien po Žemės ūkio rūmų „skėčiu“ glaudžiasi 48 nevyriausybinės organizacijos.

Praėjusį savaitgalį ŽŪR Šilalės skyrius paminėjo net du jubiliejus: Lietuvos žemės ūkio rūmų įkūrimo 90-metį bei atkūrimo 25-metį. Že­mės ūkio rūmų istoriją susirinkusiesiems pristatė savivaldos organizatorė Stasė Erciuvienė, Žemės ūkio rūmų vardu kartu su savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjo pavaduotoju Vidu Toleikiu apdovanojusi aktyviausius, žin­geidžiausius įvairių kursų lankytojus, jaunuosius ūkininkus Sigitą Paliaką iš Žadeikių seniūnijos, brolius Karolį ir Tomą Žadeikius iš Laukuvos seniūnijos (apdovanojimą atsiėmė jų mama), kvėdarniškę Reginą Toliušienę, Valentiną Grybą iš Bijotų seniūnijos, Sigitą Petriką iš Vytogalos.

V. Toleikis padėkojo S.Erciu­vienei už gražų bendradarbiavimą, pagalbą, organizuojant bendrus renginius, mokymus, seminarus.

Renginį užbaigė teatro mėgėjų kolektyvas iš Bilionių, suvaidinęs Ed­mundo Untulio pjesę „Nosis su apgamu“.

Dar truputį pabendravę bei pasidaliję rūpesčiais ir džiaugsmais, ūkininkai išskubėjo namo, kur jų laukė kasdienė ruoša.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

R. Toliušienei LR ŽŪR apdovanojimus įteikia V. Toleikis ir S. Erciuvienė

Keliams valyti pinigų nepaliko

Atokesnių kaimo vietovių gyventojams šią žiemą reikia melsti Dievą, kad bent jau iki vasario vidurio nesnigtų ir nepustytų, nes savivaldybės politikai nesiteikė palikti pinigų rajono keliams valyti.

Nors prieš porą savaičių sniegas jau buvo baltai nuklojęs laukus ir kelius, žiema kol kas pasitraukė. Sinoptikai prognozuoja, jog šiųmetis gruo­dis esą turėtų būti šaltas. Šaltį mūsų kraštuose paprastai lydi ir sniegas, tačiau Šilalės savivaldybės vadovams kažkodėl atrodo, kad geriau visus pinigus skirti kaimo keliams greideriuoti. Toks nutarimas priimtas spalį, politikams tikslinant sprendimą dėl Kelių priežiūros bei plėtros programos lėšų naudojimo.

Sprendimas dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų paskirstymo buvo priimtas ir rekonstruojamų bei naujai tiesiamų kelių ir gat­vių sąrašas patvirtintas vasario mėnesį. Tačiau, atliekant darbus, valdžios planai bei užmojai keitėsi, o viešųjų pirkimų konkursai tikslino sąmatose numatytas sumas. Kai kurias - taip smarkiai, kad kilo net blogų įtarimų, jog specialiai buvo numatyta skirti lėšų daugiau nei reikia konkrečiam darbui atlikti.

Pavyzdžiui, Žvingių Kazi­mie­­­ro Pakalniškio gatvės pro­jekta­vimo paslaugoms bu­vo nu­ma­­tyta 10 tūkst. eurų, bet projektavimas kainuos tik 3 tūkst. Eur. Į opozicijos atstovų abejo­nes, ar tokie „dos­nūs“ paskaičia­vimai nesudaro ga­li­­mybės piktnaudžiauti. 

In­ves­ticijų ir statybos skyriaus ve­dėjas Faustas Sragauskas atsakė, jog pirkimuose siūloma kaina priklauso nuo įmonių turimo darbo kiekio.

„Mes tų skaičių nerodome“, - regis, tarybos nariams bandė dumti akis F. Sra­gaus­kas, nes savivaldybės tarybos sprendimų registre vieni juokai susirasti patvirtintą programą bei joje numatytą finansavimą. 

Tačiau savivaldybės administracijos direktorius Rai­mun­das Vaitiekus irgi mano, kad planavimas „iš akies“ nė­ra pats blogiausias daly­kas. Ir priminė, jog taryba Dirkintų keliui buvo numačiusi skirti 309 tūkst. Eur, o konkursą laimėjusi įmonė darbus atlikti pasiūlė už 147 tūkst. Eur. Pasak direktoriaus, penkerių metų garantinis laikotarpis turi apsaugoti nuo netikėtumų dėl kokybės. 

Investicijų ir statybos skyriaus vedėjo F. Sragausko teigimu, iš viso per viešuosius pirkimus buvo sutaupyta beveik 20 tūkst. Eur. Už 2,9 tūkst. Eur nupirkta papildomų inžinerinių paslaugų, o visos kitos lėšos skirtos Laukuvos miestelio Eitvydaičių gatvės rekonstrukcijai. Projektui įgy­vendinti reikia beveik 138 tūkst. Eur, o šiemet tebuvo skirta 66 tūkst. Eur - net mažiau nei pusė reikalingų lėšų.

Patikslintoje Kelių priežiū­ros bei plėtros programoje įteisintas ir Rakutiškės gat­vės remontas Gineikiuose. Va­sa­rio mėnesį taryba buvo numačiusi remontuoti šio kaimo Dionizo Poškos gatvę. Pri­ėmus sprendimą, apsižiūrėta, jog Rakutiškės gatvė yra ilgesnė, joje gyvena daugiau žmonių, todėl taryba rugpjūčio 4 d. vykusiame posėdyje nutarė savo valią pakeisti.

Iš viso šiemet Kelių priežiūrai ir plėtrai bei saugaus eismo priemonėms įgyvendinti Šilalės savivaldybė iš Lietuvos kelių direkcijos gavo 1 mln. 209,6 tūkst. Eur. Maždaug pusė sumos skirta keliams bei gat­­vėms re­konst­­ruoti ir nau­jiems pro­jek­­tams reng­ti. Ki­tos lėšos paskirstytos kelių bei gat­vių priežiūrai.

Didžioji dalis seniūnijų ke­lių priežiūrai atitekusių lėšų, pa­sak F. Sra­gaus­­ko, jau panaudota.

„Seniūni­joms skirto finansavimo nekeitėme, tik, seniūnų prašymu, per­skirs­tėme pinigus tarp ei­lu­čių - kai kurios seniūnijos atsi­sakė žiemos kelių priežiūrai skir­to fi­nansavimo. Viską, kas seniūnijose buvo sutaupyta, ati­davėme greide­riavimui“, - Kai­mo reikalų komiteto nariams aiškino F. Sra­gauskas.

Investicijų ir statybos skyriaus vedėjas tvirtino, kad keliams valyti pinigų pasilikti negalima, nes iki gruodžio 15 d. už atliktus darbus būtina atsiskaityti Lietuvos kelių direkcijai. Valdininko nuomone, jei gruodį kelius užsnigs ar užpustys, valyti bus galima kitų metų sąskaita.

Ar kas nors norės dirbti į skolą? Niekas F. Sragausko šito neklausė. Matyt, ir taip aišku. Šiemet įvairioms įmonėms, remontavusioms bei rekonst­ravusioms Šilalės ra­jo­no ke­lius, savivaldybė liko skolin­ga 428 tūkst. Eur. Vien Eit­­­vydaičių gat­vei Laukuvoje pri­trūko 54 tūkst. Eur.

Ar tai yra visos skolos ir kiek jų papildomai dar susidarys per gruodį, neverta nė spėlioti.

Kita vertus, kartais neįmanoma suprasti, kokia tvarka ir principu dirbama. Štai šiemet miesto seniūnijos gatvių priežiūrai buvo skirta daugiausiai lėšų - net 112,3 tūkst. Eur, tačiau šilališkiai skundžiasi, jog kai kurie miesto daugiabučių kiemai yra taip apleisti ir tokie duobėti, kad neįmanoma nei pėsčiam eiti, nei mašina važiuoti. Ne ką geresnė padėtis ir kai kuriuose kaimuose: redakcija nuolat sulaukia pasipiktinusių gy­ventojų skambučių, kviečiančių atvažiuoti bei nufotografuoti išmaltus kelius. Pasak žmonių, kai kurie keliukai greiderio nėra matę iš viso. Bet valdžios pinigai kelių priežiūrai vis tiek baigiasi, o pats bjauriausias metų laikas dar tik prasideda.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

K. Dembinskas: „Požiūris svarbesnis nei ginklas“

Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP) Šila­lė­je veikia jau ne vieneri metai, tačiau vis atsiranda nežinan­čių apie šią instituciją. Pasinaudodami proga – šį trečiadienį minima Kariuomenės diena, kalbi­na­me Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 308-osios pėstininkų kuopos vadą kapitoną Kęstutį Dem­binską. Jis ne tik organizuoja savanorių pratybas visame rajone, bet ir bendrauja su moksleiviais: kviečia atlikti pareigą šaliai bei tapti ka­riais savanoriais.

„Labai keistas dalykas. Nors esame įsikūrę ir dirbame Šila­lėje, pačiame cent­re, tačiau tarp savanorių šilališkių beveik neturime. Dau­guma ka­rių – iš rajono miestelių ir kai­mų. Nežinau, kodėl taip susiklostė. O juk būnant savanoriu, atlikti privalomąją tarnybą paprasta ir lengvai suderinama su studijomis ar dar­bu“, - kalbėjo K. Dem­bins­kas.

Šilalės rajono savanoriams vadovaujantis kariškis paaiš­kino, kad privalomąją tarnybą atlikti galima keliais bū­dais: eiti į 9 mėnesius trunkančią tarnybą kaip šauktiniui, tapti kariu savanoriu KASP, dalyvauti jaunesniųjų karininkų vadų mokymuose arba rinktis aukštojo mokslo studijas Lietuvos karo akademijoje. Anot K. Dem­binsko, paskutinieji du tarnybos būdai reikalauja nemažai žinių, todėl ten patenka ne kiekvienas. Atlikti intensyvią 9 mėnesių tarnybą taip pat ne visiems patogu – kai kurie nenori mesti mokslų, kiti turi šeimyninių ar darbo įsipareigojimų. Todėl jie dažniausiai tampa savanoriais.

„Beveik visi rajonų centrai turi savo savanorių kuopas. Pajėgos patyrė struktūrinę pertvarką, tačiau, priešingai nei šauktinių rezervas, nuo pat įkūrimo egzistuojame be jokių pertraukų. Žmonės mus paprastai žino kaip buvusį „karinį“, kur registruodavosi prievolininkai. Dabar jų ap­skaita perkelta į Tauragę, o pas mus atvyksta tie, kurie nori pareigą atlikti savanoriškai. Paprastai 9 mėnesių tarnybą dažniau renkasi vos pilnametystės sulaukę jaunuoliai, kurie dar gerai nežino, ką toliau gyvenime veiks“, – aiškino rajono savanorių vadas.

Jo teigimu, savanoriška tarnyba yra kur kas paprastes­nė. Tereikia dalyvauti pratybose savaitgaliais, vykti į mokymus ir budėjimus. Ži­noma, tuomet tarnauti tenka ilgiau nei 9 mėnesius – tarnyba tęsiasi nuo 3 iki 5 metų (priklausomai nuo pratybų bei mokymų lankomumo).

„Pratyboms rajone daž­niau­­siai renkamės miškingas, ramias ir mažiau gyventojų lankomas vietas. Tačiau ne visada. Štai ne taip seniai „mū­šius“ matė Didkiemio, Ža­­­dei­kių gyventojai. Kai kurie net išėjo pažiūrėti, kas čia vyksta.

Kariai privalo būti susipažinę su savo rajonu, jo apylinkėmis bei žmonėmis. Svarbu žinoti, kuriuo galima pasikliauti visiškai, o kuris galbūt dar laikosi prorusiškų pažiūrų. O karį siųsti į kolektyvines pratybas galima tik tada, kai kiekvienas jų yra individuliai gerai paruoštas“, – darbo subtilybes vardijo ketverius metus su savanoriais dirbantis K. Dembinskas.

Kiekvienas parengtas karys turi savo pareigas, ir visas būrys dirba sutartinai: vadas, jo pavaduotojas, ryšininkas, kulkosvaidininkas bei kiti.

Pasak pėstininkų kuopos vado, teorinių žinių savanoriai semiasi ne tik iš vadovėlių. Daug vertingų dalykų jiems perduoda karinius neramumus patiriantys ukrainiečiai. Atvykę jie atskleidžia realias situacijas, vykstančias mūšio lauke, paaiškina, kaip derėtų elgtis įvairiais atvejais, dalinasi praktiniais patarimais. Dėl galimų netikėtumų bei pačių baisiausių grėsmių savanoriai visada turi būti psichologiškai pasirengę.

„Kai kurie žmonės, sutikti pratybų metu, prašo mū­sų liautis gąsdinti aplinkinius. Tačiau mes ne gąsdiname, o mokomės. Ryžtas, prireikus ginti šalį, yra labai svarbu. O požiūris – net svar­besnis negu ginklas. Juk Seimą daugiau kaip prieš 20 metų apgynė visiškai beginkliai žmonės. Bet jie turėjo labai daug ryžto!“ - sakė K. Dem­binskas.

Šilalėje besidarbuojantys trys profesinės karo tarnybos kariai turi nemažai biurokratinės veiklos. Bet pakviesti jie stengiasi atrasti laiko ir vyksta į mokyklas, dalyvauja pilietinio ugdymo pamokose. Tokiu būdu ne tik agituojama jaunuolius tapti kariais, bet ir bendraujama su moksleiviais – gal jie netaps kariais, tačiau bus pilietiški ir mylintys savo šalį žmonės.

K. Dembinsko teigimu, pilietiškumo pagrindų paaug­liams suteikia ir jaunųjų šaulių būreliai, turintys aktyvius pedagogus, kurie stengiasi moksleiviams įskiepyti pa­trio­tizmą. Deja, anot savanorių vado, ne visi mokytojai gali būti šaulių būrelio vadovais.

Pasak K. Dembinsko, galingiausias ginklas šalių tarpusavio santykiuose yra informacijos skleidimas, visuomenės nuomonės formavimas. Mūsų šalis tai ypač jaučia: grėsmingą informacinį karą, anot kariškio, Rusija prieš Lietuvą bei kitas Baltijos valstybes veda jau seniai. Tad pilietinis ugdymas, kritiškas mąstymas bei domėjimasis istorija visiems piliečiams yra be galo svarbūs. Be viso to, būtinas bend­radarbiavimas.

„Jei savivaldybė dirbs sau, švietimas sau, kariai irgi sau – nieko nebus“, - sakė savanorių vadas.

„Didžiausias iššūkis – rasti bendrą kalbą ir veikti visiems kartu. Štai ūkininkai pratybų metu mūsų klausia, kas jiems iš to, jog leis eiti per jų laukus. Tada aš klausiu: o kas mums, jei, karo atveju, stosime jų ginti?

Tokių klausimų neturi kilti nei vieniems, nei kitiems. Nuostata turi būti viena: viskas, kas daroma, vardan mūsų šalies saugumo“, – įsitiki­nęs K. Dembinskas.

Kasmet lapkričio 23-iąją minima Lietuvos kariuomenės diena. Bū­tent šią dieną 1918 metais Lietuvos Respublikos Minist­ras Pirmininkas Augus­ti­nas Voldemaras pasirašė įsa­kymą, kuriuo pradėta oficia­liai kurti Lietuvos kariuomenė.

Kiekvienais metais, minint šią dieną, organizuojami įvairūs renginiai. Krašto apsaugos savanoriai šventę paminėjo kiek anksčiau – praėjusį penktadienį. Visa Žemaičių apygarda, susirinkusi Klaipė­doje, dalyvavo iškilmingoje rikiuotėje. Renginio metu, kaip ir kasmet, išklausyta gau­sybė sveikinimų, pagerbti labiausiai nusipelnę kariai savanoriai.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kas galėtų sudrausminti kalbančius telefonu prie vairo?

Net 7 iš 10 vairuotojų nevengia naudotis mobiliuoju te­lefonu vairuodami. Nors draudimas tai daryti įsigaliojo dar 2002 metais, tačiau naujausia „ERGO Insuran­ce“ Lie­tuvoje atlikta apklausa atskleidžia milžiniškus šio pažeidimo mastus – kas antras vairuotojas nepaiso kelių eismo taisyklių.

Lietuvos kelių policijos tarnybos duomenimis, kalbėjimas mobiliuoju telefonu vairuojant automobilį yra vienas dažniausių pažeidimų. Kasmet dėl jo nubaudžiama apie 20 tūkst. vairuotojų. Paradoksalu, tačiau net 75 proc. apklausos dalyvių sutinka, jog šitaip taisykles pažeidžiantys ir avarijas sukeliantys vairuotojai už privalomąjį vairuotojų civilinės atsakomybės draudimą turėtų mokėti brangiau nei drausmingi.

„Tyrimo rezultatai leidžia daryti išvadą, kad didžioji dalis šalies vairuotojų kalbėjimo telefonu prie vairo netraktuoja kaip kelių eismo taisyklių pažeidimo, todėl drau­dimo poliso kainos didinimas jiems atrodo logiškas kovos prieš pažeidėjus būdas. Ne paslaptis, jog privalomojo vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo kainą lemia visuma veiksnių, o vairuotojų pelnytos nuobaudos bei sukauptas pažeidimų kiekis yra vienas iš jų“, - teigia Europos bendrovės „ERGO Insurance“ Lietuvoje Draudimo departamento direktorius Tomas Nenartavičius.

Pasak jo, saugaus eismo specialistų atlikti tyrimai rodo, kad, vairuotojui kalbant telefonu, avarijos rizika išauga iki keturių kartų. Tad be jokios abejonės, mobilusis telefonas yra papildomas rizikos veiksnys, galintis nulemti ir skaudžią nelaimę.

Kaip aiškėja iš atliktos vairuotojų apklausos, tik 29 proc. jų vairuodami niekada nesinaudoja mobiliuoju telefonu, o kiti tai daro dažniau ar rečiau.

„40 proc. vairuotojų teisinasi, jog mobilųjį naudoja tik kritiniais atvejais, 21 proc. pripažįsta tai darantys retai, o dažnai ir nuolat – 10 proc. Vadinasi, didžioji dalis besinaudojančių telefonu sąmoningai suvokia šio įrenginio daromą žalą vairuojant, bet nuolaidžiauja sau, priklausomai nuo situacijos“, – sako draudimo ekspertas.

Tik kiek mažiau nei pusė visų vairuotojų (46 proc.), kurie naudojasi mobiliuoju važiuodami, tai daro laikydamiesi taisyklių – turi laisvųjų rankų įrangą. Kiti vairuotojai prie vairo net įsigudrina rašyti trumpąsias žinutes (13 proc.), naršyti internete bei socialiniuose tinkluose (2 proc.). Trys žmonės prisipažino, jog vairuodami sugeba žaisti telefonu vaizdo žaidimus.

Administracinių teisės pažeidimų kodekse numatyta, jog vairuotojams, kurie vairuodami naudojasi mobiliojo ryšio priemonėmis, gresia nuo 28 iki 86 eurų bauda. Mobiliuoju telefonu nedraudžiama naudotis tuo atveju, jei transporto priemonė sto­vi ir jos variklis yra iš­jung­tas.

T. Nenartavičius teigia, kad nors iš „ERGO Insurance“ apklausos aiškėja, jog pažeidimo mastai yra milžiniški, tačiau vairuotojai slepia, kad eismo nelaimės įvyksta dėl neatsakingo mobiliosios įrangos naudojimo.

„Prisimenu tik vieną atvejį, kai vairuotojas prisipažino, jog avarija įvyko dėl mobiliojo – esą vairuodamas jis bandė pakelti nukritusį telefoną, atitraukė žvilgsnį nuo kelio ir įvyko nelaimė“, – pasakoja T. Ne­nartavičius.

Mobilusis telefonas gali būti ne tik trukdis vairuojant, bet ir pagalbininkas – „ERGO Insurance“ Lietuvoje sukūrė programėlę „Vairuok saugiai“ (https://www.ergo.lt/lt/ pages/vairuok-saugiai), kuri pa­deda stebėti pagrindinius vairavimo parametrus: greičio viršijimą, staigų stabdymą, pavojingą pagreitėjimą. Įjungus programėlę, nuvažiavus bent 3 kilometrus ir ją sustabdžius, ekrane atsiranda vairavimo įvertinimas balais – nuo 0 iki 10.

Tyrimas, kuriuo siekta išsiaiškinti vairavimo ypatumus bei nuostatas, buvo atliktas spalio 17-lapkričio 2 d. Jo metu apklausta tūkstantis 18-74 metų amžiaus šalies gyventojų, kurie vairuoja transporto priemones.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

 

 

 

Pamoka apie verslumą

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos Erasmus+ pro­jekte „Riding the Rainbow to a Better Future” daly­vaujančių mokinių grupė su mokytoja Lineta Dargiene vyko į šalia Tauragės įsikūrusį Taurų nuotykių parką. Ši išvyka buvo vienos iš projekto veiklų dalis. 

Tarptautiniame Erasmus+ projekte dalyvaujantys mokiniai mokosi verslumo bei IT panaudojimo įvairiose gyvenimo srityse. Išvykos metu susitikome su parko savininku bei įkūrėju Antanu Venckumi. Uždavėme jam daug klausimų apie verslą, parką bei jo atsiradimą. Verslininkas atskleidė kai kuriuos ateities planus, kurie susiję su pažangiomis technologijomis. Jis patikino, jog svarbiausia versle turėti gerą idėją, didelį norą dirbti, mokėti išsisukti iš padėties, ir, žinoma, suburti atsidavusių bei atsakingų darbuotojų ko­mandą.

Po įdomios pamokos, išklausę inst­ruktoriaus patarimų, pasileidome į trasas, kurios nebuvo taip lengvai įveikiamos, kaip iš pradžių atrodė. Išbandėme ir vieną iš naujausių pramogų - čiuožimo kalnelį. Labai pati­ko. 

Supratome, kad, norint sukurti verslą, reikia didelio ryžto ir atkaklaus darbo.

Agnė DIRMANTAITĖ

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos 8a klasės mokinė

AUTORĖS nuotr.

Brangūs prisiminimai

Bijotų filialo bibliotekoje vyko knygos „Stasys Dautaras. Tautodailininkas“ pristatymas. Knygos autorius – jo brolis dr. Jonas Dautaras.

2015 m. kovo 1 d. po sunkios ligos tautodailininkas S. Dautaras (gim. 1941 m.) atsisveikino su šiuo pasauliu, palikdamas ryškų pėdsaką Lietuvos, ypač Že­maitijos, kultūroje. Gimė jis Pavėrių kaime, Dionizo Poškos apy­linkėje, mokėsi Stulgių septynmetėje mokykloje, Tel­šių taikomosios dailės technikume įgijo dailės dar­bų dailininko kvalifikaciją.

Knygoje atskleidžiama, kaip būsimasis tautodailininkas, mokydamasis Telšių taikomosios dailės technikume bei siekdamas savo tikslų, turėjo įveikti nemažai sunkumų. Tolesniuose gyvenimo etapuose, tiek dirbant Plungės liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“, tiek tautodailininkų kūrybinėse stovyklose, jį lydėjo sėkmė. Taip pat – ir mokytojaujant Telšių, Lauksodos, Žarėnų bendrojo ugdymo mokyklose.

S. Dautaro darbai sulaukė gero įvertinimo ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Veng­rijoje, Rusijoje, Lenkijoje bei kitose užsienio šalyse. Jis aktyviai dalyvavo liaudies meist­rų ir tautodailininkų rengiamose parodose, konkursuose, yra laimėjęs premijų bei apdovanojimų. Jo sukurtų sto­gastulpių galima užtikti ne viename Žemaitijos rajone, o smulkesnių dailės gaminių – muziejuose, tarp jų – ir Palangos Gintaro muziejuje.

Išsipildė ir S. Dautaro svajonė pakeliauti po pasaulį, iš arti pamatyti Egipto, Indijos, Šri Lankos, Tailando, Kinijos, Ispanijos, Graikijos, Sirijos bei daugelio kitų egzotiškų šalių gamtos ir žmonių kūrinius, susipažinti su jų gyvenimu, papročiais, tradicijomis.

Knygos pristatyme S. Dautaro bendradarbis, Tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus narys Vytautas Lučinskas išreiškė buvusiam kolegai didelę pagarbą, žavėjosi jo darbštumu, sugebėjimais. Profesorius, etnologas, suomių literatūros draugijos narys habilituotas dr. Stasys Skrodenis padėkojo dr. J. Dautarui už vertingą leidinį apie mūsų krašto šviesuolį, laiškų ištraukas iš prisiminimų knygos skaitė mokiniai Karolina Baltrušytė ir Justas Kvederis.

Nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie prisidėjo prie šio renginio organizavimo.

Stasė MARTIŠIENĖ

Margaritos LEONTJEVAITĖS nuotr.

 

Padėkime žmogui su negalia ginti savo teises

Kaip padėti žmonėms, kurie turi sunkią fizinę negalią ir nesikelia iš lovos? Ar valstybės teisinė pagalba gali padėti prisiteisti išlaikymą iš emigravusių vaikų bei giminaičių? Ar po darbe įvykusios nelaimės neįgaliu tapęs žmogus sulauktų pagalbos, bylinėjantis su darbdaviu? Šie ir daugybė kitų klausimų žmonėms yra labai aktualūs, todėl Vilniuje surengtame Lietuvos žmonių su negalia sąjungos forume vienas iš programos klausimų buvo skirtas būtent valstybės garantuojamos teisinės pagalbos temai, kurią pristatė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorė dr. Anželika Banevičienė.

Žmonės dažnai nežino, kur ir kaip kreiptis teisinės pagalbos. Todėl neįgaliojo globėjai, artimieji, bičiuliai turėtų padėti jam pasinaudoti pagalba, kurią nemokamai teikia valstybė. Kiekvienas asmuo, neatsižvelgiant į turtą, pajamas, turi teisę į nemokamą valandos konsultaciją iš savivaldybėje dirbančio pirminės teisinės pagalbos specialisto.

„Pirminės teisinės pagalbos specialistas privalo ne tik pakonsultuoti, bet ir parengti reikalingus dokumentus valstybės ar savivaldybės institucijai, tarp jų – ir Valstybės garantuojamos teisinės pagal­bos tarnybai, jeigu tektų klausimą spręsti teisme ir reikėtų advokato paslaugos“, – sa­ko A. Banevičienė. 

Beveik 30 proc. visų pirminės teisinės pagalbos konsultacijų sudaro būtent dokumentų rengimas antrinei teisinei pagalbai. Pernai pirmine teisine pagalba Lietuvoje pasinaudojo per 44 tūkst. žmo­nių.

Anot A. Banevičienės, nemokamai antrinę teisinę pagalbą gali gauti dauguma negalią turinčių žmonių, nes jų pajamos bei turtas paprastai neviršija tokiai pagalbai gauti nustatyto turto ir pajamų lygio.

„Valstybės garantuojama tei­sine pagalba, kuomet reikia advokato, galėtų pasinaudoti daugiau negalią turinčių žmonių, tačiau jie dažnai nežino, kaip tai padaryti“, - sako specialistė. Asmenims, turin­tiems sunkų neįgalumą, pripažintiems nedarbingais ar­ba turintiems nustatytą di­de­lių specialiųjų poreikių lygį bei jų globėjams, kai teisinė pa­galba reikalinga globotinio teisėms ir interesams atstovauti bei ginti, antrinė teisinė pagalba teikiama, neatsižvelgiant į turto ir pajamų lygį. Tarnybai būtina pateikti dokumentą, patvirtinantį neįgalumo lygį, darbingumo lygį arba specialiųjų poreikių lygį. Teisinė pagalba, neatsižvelgiant į turtą bei pajamas, taip pat teikiama asmenims, išlaikomiems stacionariose socialinės globos įstaigose, turintiems sunkų neįgalumą, gau­nantiems socialinę pašalpą ir kitais atvejais.

Kaip vertinamos asmens pajamos, į kokios rūšies pajamas, be darbo užmokesčio, yra atsižvelgiama, priimant sprendimą suteikti antrinę teisinę pagalbą?

„Be atlyginimo, atsižvelgiama į socialinę, motinystės (tėvystės) pašalpas, pašalpą žuvus dėl nelaimingo atsitikimo darbe (žalos atlyginimas), šalpos išmoką, kompensacinę išmoką teatrų ir koncertinių įstaigų kūrybiniams darbuotojams, rentą buvusiems sportininkams, periodinę drau­dimo išmoką apdraustajam mirus, kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas ir kt. Tačiau neatsižvelgiama į išmokas, kurios susijusios su kompensacijomis už komuna­lines paslaugas, transportą, slaugą, priežiūrą ar pagalbą. Ką reikia deklaruoti, informuoja pirminės teisinės pagalbos specialistas“, - sako A. Ba­ne­vičienė.

Antrinė teisinė pagalba teikiama ir tokiais atvejais, kuomet žmogus sužalojamas ar žūsta darbe. Sužalotas žmogus pats gali kreiptis į tarnybą dėl teisinės pagalbos, o netekties atveju - nukentėjusiais pripažinti žuvusiojo artimieji. Įvertinusi situaciją, tarnyba paskiria advokatą, kuris padeda prisiteisti iš darbdavio patirtą žalą. Beje, į tarnybą teisinės pagalbos gali kreiptis kiekvienas nukentėjusysis tais atvejais, kai siekia prisiteisti žalos atlyginimą dėl padaryto nusikaltimo. Pavyzdžiui, po avarijos iškeliama baudžiamoji byla, kurioje žmogus, pripažintas nukentėjusiuoju, gali prisiteisti patirtą žalą teisme. Tuomet tarnyba skiria advokatą, kuris padeda bylinėtis. Ir tokiais atvejais nesvarbu, kiek asmuo uždirba.

„Negalią turintiems žmonėms reikia žinoti, jog yra galimybė prisiteisti išlaikymą ne tik iš Lietuvoje gyvenančių, bet ir iš emigravusių vaikų ar giminaičių, jei­gu jiems ši prievolė priklauso.

Senyvo amžiaus, nedarbingi, neįgalūs žmonės dažnai nežino, kad turi teisę į išlaikymą, ir ta prievolė gali būti priskirta ne tik Lietuvoje gyvenantiems vaikams ar giminaičiams, bet ir išvykusiems į užsienį. Konk­rečiu atveju reikėtų konsultuotis su Vals­tybės garantuo­jamos teisinės pagalbos tar­­­nybos specialistais“, - tvirtina A. Ba­nevi­čienė.

Rima KUBILIŪTĖ

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Bendrųjų reikalų ir koordinavimo skyriaus vyriausioji specialistė

Kaimo mokslininkai kantriai dirba iš idėjos

Jau pusę amžiaus Kaltinėnuose gyvuojančioje bandy­mų stotyje pastaraisiais metais atliekami dirvožemio erozijos kalvotose vietovėse tyrimai. Mokslininkai taip pat teikia įvairias rekomendacijas ūkininkams, trąšų gamintojams bei Žemės ūkio ministerijai. Vis dėlto apytuštis pastatas bado akis – kadaise čia sugužėdavo net apie 30 darbuotojų, o dabar jų likę vos penki. Žemaitijos miestelyje įsikūrę mokslininkai dažnai kliaujasi pažintimis su vietiniais ūkininkais, kurie gelbs­ti savo šiuolaikine technika.

Biomedicinos mokslų daktarė, mokslo darbuotoja Ire­na Kinderienė Kaltinėnų bandymų stotyje dirba nuo 1982 metų. Moteris pasakoja, jog kadaise ši vieta klestėjo – triūsė daug specialistų, kurie atlikdavo įvairiausius tyrimus. Tačiau galiausiai liko tik penkiese. Įstaigos renesanso tikėtasi, ją priskyrus Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro (LAMMC) Vė­žaičių filialui. Tačiau ir tai nepadėjo. Bet, nepaisant „ap­trupėjusio“ kolektyvo bei ap­triušusio pastato fasado, mokslo darbuotojai tęsia veik­­­lą.

„Mūsų darbų pagrindas yra metodikų ruošimas. O tai užima nemažai laiko – kartais, kad rastumei naują, užtrunki visus metus ir net ilgiau. Naujausių žinių semiuosi iš užsienio literatūros. Ši vieta – vienintelė mūsų šalyje, kur reljefinėje vietovėje tiriama dirvožemio erozija bei su ja susiję procesai. Tyrimų duomenis galima pritaikyti įvairiose kalvotose vietovė­se. Lietuvoje dažniausiai – Že­­maitijos regione: Telšių, Tau­ragės, Plungės, Kelmės bei kituose rajonuose. Kai kurios mūsų rekomenduotinos priemonės turėtų tikti ir Bal­tijos aukštumoms“, – bandymų stoties veiklą pristato I. Kin­derienė.

Kaltinėnų bandymų stoties darbuotojai taip pat ruošia straipsnius, paremtus atliktų tyrimų duomenimis. Jie spausdinami tarptautinį pripažinimą turinčiuose leidiniuose.

„Nuo 2012 m. esame parengę 3 publikacijas Švedijos, Kroatijos šalių žurnaluose, taip pat Vilniaus Gedimino technikos universiteto leidiniui. Šie rašiniai eiliniam skaitytojui nebūtų įdomūs – jie aktualūs mokslo bendruomenei, kadangi pateikiame duomenis apie dirvožemio derlingumo atstatymą, erozijos sulaikymą, žemės dirbimo supaprastinimą. Tendencijos krypsta į tokias žemės dirbimo technologijas, kurios nereikalauja kasmetinio gilaus dirvos arimo. Mūsų rekomendacijos – taikyti lėkščiavimą, frezavimą bei kitus paviršinius žemės dir­bimo metodus, gilųjį purenimą. Taip erozija būtų kur kas mažesnė“, - dalija patarimus specialistė.

Bandymų stotis šiuo metu tyrimus atlieka keturiose kalvose. Dviejose iš jų naudojami vandens ir dirvožemio nuoplovų rinktuvai, kurie leidžia gauti itin tikslius duomenis. Šie tyrimai tęsiami jau bene 18 metų. Kuo jie svarbūs?

„Per daugiau nei dvide­šimt­­metį, pasak klimatolo­gės Aud­ronės Galvonaitės, tem­pe­ra­­tūra atšilo 0,7 laipsnio. Kei­­čian­tis klimatui, matome ir dir­­vožemio agrocheminių bei fizikinių savybių kitimą, galime pasakyti, ar dirvožemis šarmėja, ar rūgštėja. Mes patariame, kokia lauko sėjomaina ar augalai išlieka derlingiausi, kaip keičiasi vi­sai nenaudojamas (jau ap­au­gan­­tis medeliais) dir­vo­že­­mis. Dar at­liekame įvairius tyrimus pagal užsakymus“, - pasakoja kaltinėniš­kė.

Biomedicinos mokslų daktarė vardija trąšų ir cheminių preparatų platintojus, kurie kreipiasi į Bandymų sto­tį, prašydami išbandyti vienas ar kitas naujausias trą­šas, biologinius preparatus („Amalgerol“, „Black Jak“, „NPK Magic“, „Nit­roteam“) bei jų veikimą kalvotose vietovėse. Ne taip seniai buvo gautas ir lenkų firmos EKOPLON užsakymas. Tačiau pelningi užsakymai Kaltinėnams naudos beveik neduoda – pinigai už atliktus tyrimus keliauja cent­rinei būstinei, o kalti­nėniškiai tenkinasi gavę atlyginimus. Net technikos tu­­ri­miems sklypams įdirbti ten­­ka ieškoti pas ūkininkus.

„Iš bendrų lėšų, LAMMC direktoriaus Zenono Dapke­vi­­čiaus asmeniniu pavedimu, gavome žolės ­rink­tuvą, ku­ris gerokai palengvino dar­bą. Tačiau dažniausiai pa­gal­­bos prisieina kreiptis į vie­­tinius ūkininkus, kurie tu­ri naują techniką. Už para­mą esu dėkinga Milašių šeimai iš Gineikių, Ro­mui Ber­ta­šiui iš Bijotų, Rimui Gu­daus­kui, Vytautui Karbauskui bei Sigitui Lau­rina­vičiui iš Kal­ti­nėnų ir kitiems, taip pat mū­sų stoties mechanizatoriams Stanislovui Petkui bei Ed­var­dui Mei­ženiui, kurie, esant reikalui, savo technika įdirba laukus. Neseniai mūsų stotyje lankėsi nemažai valdininkų, tarp kurių buvo ir Žemės ūkio ministerijos atstovų. Kiek­vie­nas pažadėjo atvežti po padargą, bet kol kas nė vienas pažadų ne­išpildė“, - rankomis skėsteli mokslo darbuotoja.

Dalis dirbančiųjų Bandymų stotyje – vyresnės kartos ats­tovai. Todėl I. Kin­derienė tei­gia jau norinti rasti sau pamainą. Deja, didelės kant­rybės reikalaujančio darbo, kuris ne visada duoda greitą rezultatą, leidžiantį spręsti gamtai bei žemės ūkiui labai aktualius klausimus, trokšta ne kiekvienas. Ir nors į Bandymų stotį nuolat atvyksta mokinių, kurie, anot mokslininkės, net išsižioję klausosi pasakojimų apie tyrimus, bakalau­ro, magist­ro darbams stotį ren­ka­si studentai iš Klaipėdos uni­ver­siteto, ap­si­lanko net vie­nas kitas doktorantas, o darbais domisi ir užsieniečiai, ilgiau Kaltinėnuose neužsibūna nė vienas. I. Kin­de­­rienės manymu, daugeliui jau­nų žmonių trūksta kant­rybės, mat tyrimai trunka ne kelias savaites ar mėnesius, o kelis metus. Be to, atlyginimai (ypač eilinių darbininkų) čia yra mažesni net už bedarbio pašalpą.

„Per savo darbo praktiką esu paruošusi 9 rekomendacijas. Atrodo, nedaug. Bet kad galėčiau tinkamai parengti vieną, stebėti ir tirti pasirinktą sritį tenka 4-5 metus. Vis dėlto smagu, jog esame naudingi. Tarkime, jei konsultacijų kreipiasi ūkininkai, jie gali būti tikri, kad pas mus gaus moksliniais tyrimais paremtą atsakymą. Trą­šomis, herbicidais bei kitais žemės ūkiui reikalingais produktais prekiaujančios firmos daro biznį ir siūlo bei giria tik savo produktą, o mes ištiriame ir atrenkame visų geriausią ir galime jį rekomenduoti be jokio šališkumo“, - aiškina specialistė.

Ji apgailestauja, kad stotyje dirbantys mokslininkai bei jų bendradarbiai ne visada tinkamai įvertinami: pastaruoju metu labiausiai atsižvelgiama į tai, kiek straipsnių mokslo darbuotojai publikavo tarptautinį pripažinimą turinčiuose lei­diniuose. Todėl ilgametė Kal­tinėnų bandymų stoties darbuotoja tikisi, jog vertinimo kriterijai keisis ir kada nors svarbesnis taps įdirbis savo kraštui, bus atsižvelgiama į visą mokslo darbuotojo veik­lą iš esmės.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą