Vienoje šalyje, kur aukštuomenė vertėsi iš pašalpų, o jos išrinktieji pasistatė baseiną ir maudėsi piniguose, kaimiškoji varguomenė vieną dieną neteko savo seniūno. Tas jų seniūnas, pavarde Slidžius, vidury darbo dienos tiesiog išslydo visiems iš akių. Manoma, kad jį nusinešė angelai.

Žinia apie angelus atskrido prieš pietus. Buvo penktadienis, sunki diena po Kalėdų su pratęsimais, be to, kosminiu greičiu artėjo Naujieji metai – buvo pats laikas repetuoti naujus tostus. O tada kaimiškoji prastuomenė užsuko pas savo aukštuomenę ir rado seniūną, kalbantį su angelais.

- Dar tik pusiaudienis, o jis jau kalba su angelais! - stebėjosi kaimo prastuomenė. Ir paskambino „Šilalės artojui“, bene tas galįs ką padaryti. Ką čia padarysi - pranešėme dar aukštesnei aukštuomenei. Toji skubiai sudarė komisiją, bet Slidžius išslydo jai iš akių. Visiems buvo įdomu, kaip atrodo tie angelai, tačiau niekas nematė, kaip Slidžius bėgo per aukštuomenės kiemą, kaip vinguriavo už tos ir kitos mašinos, kaip atsidūrė anapus garažų. Taip pat niekas nematė, kaip jis sėdo į mašiną ir dingo iš pavojingos zonos. Todėl yra manoma, kad jį nusinešė balti angelai – gal net tie patys, su kuriais jis bendravo nuo ryto.

Aukštuomenės komisija tiria viską toliau, bet nieko kol kas negali nei ištirti, nei nustatyti. O ir ką dabar jau berasi... Tuo labiau, jog šią savaitę seniūnas žvalus, sveikas ir ramiai gyvena tarp konservatorių. O tie angelai - viso labo legenda. Juk savivaldybėje ne vienas žino, kad angelai ateina tik pagiriomis...

Alius ŠAKINIS

„Medicina practica“ laboratorijoje ga­lima pigiau profilaktiškai išsitirti skydliaukės hormonus ir dėl prostatos vėžio – tereikia kraujo tyrimo.

Amžinas nuovargis, labai svyruoja nuotaika, nuolat šalta? Svoris auga, stipriai prakaituojama, permuša širdį, sutriko mėnesinės? Galima prielaida, jog sutriko skydliaukės hormonų gamyba.

Kaklo priekyje esanti mažytė skydliaukė reguliuoja viso organizmo medžiagų apykaitą. Todėl ir „Medicina practica“ laboratorijos profilaktinių tyrimų akcija pavadinta „Skydliaukė – tavo gyvenimo laikrodis!“

Skydliaukės hormonų gamybos sutrikimas iš pradžių nepastebimas. Per vėlai jį nustačius, gali tekti gydyti ne vieną gyvybiškai svarbų organą.

Skydliaukė yra labai jautri, jos veikla gali pablogėti dėl daugybės priežasčių. Rizika didėja su amžiumi, todėl rekomenduojama skydliaukės hormonus išsitirti visiems, sulaukus 35 metų. Tyrimui imama kraujo iš venos.

Vyrų jautrioji sritis – prostata. Nuo jos pri­klauso darbingumas bei lytinė potencija. Didžiau­sias pavojus – prostatos vėžys, tačiau anksti diag­no­zuo­tas jis yra išgydomas.

Prostatos vėžys iš pradžių neturi aiškių požymių. Jį anksti aptikti galima, reguliariai atliekant PSA tyrimus. Jie pigiau atsieina akcijos „Prostata – vyro gyvenimo kokybė!“ metu.

PSA išsitirti turėtų kiekvienas vyras, sulaukęs 40 metų, 45-erių – kartą, o 50-ies – 2 kartus per metus. Laiku atliktas PSA tyrimas gali padėti išgelbėti ne tik gyvybę, bet ir vyriškumą.

AKCIJA! Pigiau išsitirkite skyd­liaukės hormonus ir prostatą – PSA, laisvą PSA – „Medicina practica“ laboratorijo­je Ši­la­lės ligoninėje (Vy­tau­to Didžiojo g. 19, tel. (8-449) 4-67-63). Ak­cija vyks iki vasario pabaigos. Prieš tyrimą būtina bent 12 val. nevalgyti. Iš anksto regist­ruotis nereikia.

Interneto svetainė: www.medicinapractica.lt.

Didžiuosiuose miestų prekybos centruose, kur gausu įvai­riausių parduotuvių, įrengti suoliukai, kur galima pri­sėsti ir pailsėti, pasidėjus pirkinius. Nors Šilalėje tokių didelių prekybos vietų nėra, tačiau vyresni žmonės skun­džiasi, jog apie galimybę jiems atsikvėpti nepagalvota.

Į „Šilalės artojo“ redakciją paskambinusi laukuviškė teiravosi, kodėl mūsų miesto parduotuvėse nėra jokių suoliukų ar kėdžių vyresnio amžiaus pirkėjams.

„Atvažiuojame į Šilalę au­to­busu. Dažnai vyresniam žmogui pati kelionė jau yra iš­šū­kis – ateiti iki stotelės, atvykus į miestą, pasiekti parduotuvę. O ten su pilnu krepšiu neretai tenka luktelėti ilgoje eilėje, kol kasininkė aptarnaus. Su pirkinių maišeliu vėl nėra kur dėtis – turi eiti lauk, nes jokio suoliuko, ant kurio galėtumei minu­tei prisėsti, nematyti“, – guodėsi garbaus amžiaus mote­ris.

Prekybos tinklo „Norfa“ atstovas Darius Ryliškis teigė, kad šitoks mūsų rajono klientų pageidavimas būtinai bus apsvarstytas.

„Vyresnių žmonių noras yra suprantamas, tačiau reikia pri­pažinti ir tai, jog Šilalės par­duotuvėje trūksta erdvės. Vis­gi prekybos tinklo vadovybė užtikrino, kad artimiausiu metu šį klausimą svarstys ir ieškos galimybių pageidavimą išpildyti“, – tvirtino D. Ry­liškis.

„Maxima LT“ komunikacijos vadovė Renata Dantė „Šilalės artojui“ taip pat garantavo, jog pirkėjų nuomonės bei pasiūlymai jiems yra svarbūs.

„Šiuo metu Šilalėje veikiančioje vienu X ženklu pažymėtoje „Maximoje“ iš tiesų nėra įrengta vietų pirkėjams atsisėsti. Į savo klientų nuomones ir poreikius reaguojame, tikrai suprantame, kad senyvo amžiaus žmonės vaikščiodami nuvargsta ir kartais nori pailsėti. Todėl apsvarstysime technines galimybes ir, jei sąlygos leis, pastatysime suoliukų netoli kasų“, – užtikrino R. Dantė.

Morta MIKUTYTĖ

Širdyje nuolat kirbėjo svajonė pamatyti šiau­rės kraštus, Šiaurės pašvaistės nu­spalvintą dangų. Ir štai vieną ankstyvą pra­ėjusių metų gruodžio rytą su anūkės šeima nusileidome Keflaviko oro uoste Islandijoje, ku­ris nuo šalies sostinės Reikjaviko nutolęs 50 kilo­metrų.

Islandija – to paties pavadinimo (island) saloje įsikūrusi valstybė. Tai prieš daugelį amžių vulkanų suformuota sala, ugnikalnių, geizerių, krioklių, kalnų bei ledynų kraštas. Sala, skalaujama Atlanto vandenyno, yra šiaurinėje jo dalyje, 300 km nuo Grenlandijos.

Pirmieji Islandijos gyventojai – airių vienuoliai ir norvegų vikingai. Į salą jie atsikraustė IX  amžiaus pabaigoje. Jei 1703 metais, kaip pavyko rasti internete, gyveno apie 50 gyventojų, tai 2015-aisiais jau apie 330 tūkst., išsimėčiusių 10300 kv. km plote. Islandija – rečiausiai apgyvendinta valstybė visoje Europoje. Vienam kvadratiniam kilometrui tenka vos keturi žmonės.

Šalis gana svetinga, toleran­tiška. Pragyvenimas čia brangus, bet uždarbis - labai aukštas. Gal dėl to, kad maloni ap­linka, geros gyvenimo sąly­gos, čia daug svetimšalių - apie 7 proc. (maždaug 25 tūkst.). Labiausiai Islandiją pamėgę len­kai, lietuviai, vokiečiai, danai, latviai bei kt.

Kadaise garsėjusi vikingų žy­giais, dabar Islandija labai taiki šalis: nėra nei kariuomenės, nei jūrų ar oro karinių pajėgų. Ilgus metus ši valstybė garsėjo mažu nusikalstamumu. Deja, dabar jais „garsina“ lenkai, lietuviai... Tačiau islandai supranta, jog ne visi atvykėliai yra nusikaltėliai.

Islandai – ilgaamžiai. Vyrų gyvenimo trukmė vidutiniškai siekia 80 m., moterų – 84-erius. Čia grynas oras, šva­rus geriamasis vanduo. Žmo­nės valgo daug žuvies, avienos. Ge­ria daug kavos.

Telefonų knygoje islandai surašyti pagal vardus. Štai skaitai internete: „Vaikas, gimęs Is­landijoje, gauna vieną ar du vardus bei tėvavardį (išskirtiniais atvejais - motinos vardą). Tėvavardis su­sidaro iš tėvo vardo ir galū­nės son (sū­nus) arba dottir (duktė): Ke­ransson, Keransdottir“.

* * *

Keflaviko oro uoste jau laukė iš anksto užsakytas automobilis, apsigyventi turėjome nuošaliame namelyje kalvų papėdėje. Ilgai negaišę, sumetėme mantą į mašiną ir leidomės į kelionę po salą. Sniego nė lašo, laukai skurdūs, akmenuoti, apaugę kerpėmis, samanomis. Jokios žalumos.

Sustojome prie tektoninio lūžio - tarpeklio, skiriančio Šiau­rės Ameriką nuo Eu­razi­jos, per kurį nutiestas tiltas jungia du kontinentus. In­for­macinėje lentelėje rašoma, jog kasmet šio lūžio vietoje kontinentai nutolsta vienas nuo kito po 2 centimet­rus. Pučiant stip­riam, gūsin­gam vėjui, perėjome per tiltą, iš abiejų šo­nų saugojo įrengti pa­aukš­tinimai. Ma­tė­si tik ak­mens kalnai ir dauba, jungianti abu polius, akmenuotos lygumos.

Artėjo vaka­ras, o mūsų nak­vynės namelis dar toli, gal pusantro šimto kilometrų už Reikja­viko. Leidomės ieško­ti. Pa­sie­kus Kefla­vi­ką, kelias vingiavo Reikjaviko link. Diena jau merkėsi. Tiek jos ir tėra gruodį. Saulė pasirodo apie vienuoliktą, o trečią jau vėl skubinasi už horizonto. Kol šviesu, žvalgėmės aplinkui - nykios, akmenuotos pakelės, kur ne kur nedidukai vienaukščiai nameliai. Prie jų ar laukuose ganėsi bandos arklių, panašių į poni. Tikri Islandijos žirgai. Veisliniai. Kaip ir mes žemaitukus, taip ir islandai labai saugo savo ark­lių veislės grynumą.

Medinį namelį kalvų papėdėje pasiekėme gerokai pritemus. Prieš įėjimą - atvira paaukštinta, lentomis išklota veranda. Joje naktimis stebėdavau dangų, nesugebantį atsikratyti tiršto debesų apdangalo. Jis trukdė grožėtis Šiaurės pašvaiste. Todėl džiaugėmės, kad jau pirmąjį viešnagės vakarą padangė nusiblaivė, atriedėjo Didieji ir Mažieji Grįžulo ratai, Paukščių takas sumirgėjo begalybės žvaigždučių juosta. Šiaurės pašvaistė šoktelėjo aukštyn, paniro Grįžulo ratuose ir vėl pasislėpė. Laikas bėgo. De­šimta, vienuolikta valanda. Jau ruošė­mės pasinerti į sapnų ka­ra­lystę, kai šiaurė ėmė svaidyti nuostabaus grožio žėrinčias juostas. Šviesos šokinėjo, ki­lo, mainėsi. Šiaurė papuošė dangų žaliomis juostomis. O pačiame pakraštyje kilo, ver­žėsi, ruošėsi šuoliui naujos žaltvykslės. Reginys ne­pa­mirš­tamas.

Namelis įrengtas patogiai: ši­luma reguliuojama, langai atveriami, du miegamieji, salonėlyje-virtuvėje - šaldytuvas, elektrinė viryklė, valgomasis stalas, gana patogi sofa, televizorius. Vanduo - šaltas ir karštas. Tualetas, dušas. Pa­togu, gera. Ir tik 100 eurų parai. Poilsiautojų skaičius ne­svarbu, tik būtina iš anksto su namelio savininku susitarti bei užsimokėti.

Kitą dieną pirmiausia pasiekėme Skalholtą – buvusią Islan­dijos vyskupystę, šalies istorijos bei kultūros lopšį. Akis patraukia didinga bažnyčia, erd­vi aplinka. Prieš 1000 metų ši vietovė buvo islandų etnoso formavimosi centras. Čia įkurta pirmoji spaustu­vė, pirmoji šalies mokykla, iš čia sklido reformacijos idėjos. Aplankėme bažnyčią, kurios vidaus erdvės tie­siog pakylėja šir­dis aukštyn.

Stebėdami per naktį pasikeitusią gamtą, papuoštą baltu apdaru, keliavome toliau. Stebino aptva­ruo­se be­siganan­tys arkliukai, avys, jau­čiai ar kar­vės. Pasiekę Thing­vellirą, aplankėme se­niau­­sio pasaulyje parlamento Al­tingo būstinę bei tarpek­lį nacionaliniame parke. Tai viena iš Islandijos įžymybių. Isto­ri­nė vietovė stebina gamtos ste­buk­lais.

Thingvelliras apima Parla­men­­to lygumą, tarpek­lį ir Thing­valatno ežerą, o vi­sa tai yra seniausiame Islandi­jos na­cionaliniame par­ke. Par­la­mento lyguma – Thing­vel­li­ro  pasidi­džiavimas. Ka­daise čia buvo Altingo, didžiausio pasaulyje parlamento, būstinė. Jis įsteigtas 930 m., rinkdavosi kasmet iki 1789-ųjų. Dėl žemės drebėjimo pasislinkus lygumai, jis persikėlė į Reik­ja­viką.

Toliau kelionės maršrutas vedė prie įspūdingo Gullfoss krioklio. Automobilį palikę aikštelėje, leidomės nuokalne, kol prieš akis atsivėrė nuostabus reginys. Giliai slėnyje tarsi prarajon dingsta įspūdinga didžiulė vandens masė, kuri kaskadomis krinta žemyn. Į slėnį veda aplediję mediniai laiptai. Jų ne mažiau kaip šimtas, tačiau žingeidumas neleido susimąstyti, ar nebus per sunku jais grįžti. Grožėjomės di­dinga vandens stichija, pačiu gražiausiu Islandijoje, gal net pasaulyje, kriokliu. O kopti laiptais į viršų nebuvo sudėtinga, nes batus saugojo apkaustai.

Geysir - garsioji Islandijos gei­zerių vieta. Didysis geizeris - Geysir - vienas seniausių bei įspūdingiausių. Šalia jo yra Strokkuras. Jis, kitaip nei Didysis geizeris, ištrykšta maždaug kas 5-10 min., išmesdamas iki 30 m aukščio karšto vandens čiurkšles. Prie Didžiojo geizerio laukėme ga­na ilgokai, tačiau jis tylėjo. Tai, atrodo, antras pasaulyje pagal išmetamo karšto vandens stulpą geizeris – iki 80 m.

Gilų įspūdį paliko Atlanto paplūdimiai. Įtūžęs, putojantis Atlantas grėsmingomis bangomis daužė krantą, staugdamas grūmojo besiartinantiems artyn. Paplūdimį saugo milžiniškos uolos. O jo smėlis - juodas juodas! Paimu saujon - netepa. Tolygus Bal­tijos paplūdimių auksiniam. Tik spalva kita. Viskas be galo įdomu, stebinančiai gražu.

Aplankėme islandų fermą – gy­venvietę prieš tūkstantį me­tų. Teisingiau, jos maketą. Gy­venvietė atstatyta pagal vul­­kanų išsiveržimo sugriautos fermos pavyzdį. Ir stogas, ir sienos mūrytos iš kerpių bei samanų plytų. Pamatai – iš ak­menų. Viršuje pora kaminų. Lan­go jokio, tad nepamatysi, kas viduje, o ten, sako, yra į ką pasižiūrėti. Muziejus atviras tik vasarą.  

Neįprasta lietuviams Islan­dijos gamta, akmenynai - ug­ni­kalnių išsiveržimų liekanos, pelenais nukloti laukai, slėniai su sustingusios lavos upėmis. Ir patys ugnikalniai. Privažiavome prie Heklos ugnikalnio. Gūbrį dengia storas sniego sluoksnis. Rūkui  išblėsus, pasimato jo didybė.

Miela, patraukli nuostabio­ji Islandija. Brangi ji turbūt kiekvienam Lietuvos pi­lie­čiui – juk ši šalis pirmoji išdrįso pripa­žin­ti mūsų iškovotą Nepri­klau­so­mybę.

Teresė ŪKSIENĖ

Nuotr. iš autorės albumo

Vaidindami vaikai mokosi bendrauti, pažinti save ir supantį pasaulį. Įsijausdami į improvizuojamo herojaus aplinką, jie geriau supranta pasakas bei jų veikėjus, dažnai jų poelgius tam tikrose situacijose pritaiko ir sau. Kalėdinis karnavalas nekuria šventinės nuotaikos vaiko širdyje, jeigu jis yra primityvus, kasmet panašaus turinio bei neleidžiantis išbandyti savo galimybių. Siekdama ugdyti mokinių kūrybiškumą, fantaziją, muziki­nius bei teatrinės raiškos gebėjimus, pasiūliau kalėdinį karnavalą paversti kelione per pa­sakų pasaulį, kurios tikslas – susitikimas su vaikučių labai laukiamu Kalėdų Seneliu.

Pagrindinė šio spektaklio mintis - reikia tikėti stebuk­lais, nes jie išsipildo taip pat, kaip ir pasakų pasaulyje, kuris mažai kuo skiriasi nuo realybės. Paralelė tarp žmonių bei pasakų herojų - labai ryški, nes ir vieniems, ir kitiems kelias tikslo link nėra lengvas, jame reikia įveikti nemažai priešų, kliūčių.

Ruošdamiesi šio spektak­lio premjerai, įtraukėme ir tėvelius – paskyrėme jiems vaidmenis, o tai labai motyvavo vaikus: stebėdami vaidinančius tėvus, jie dar labiau stengėsi įsijausti į persona­žo charakterį bei pasiekti kuo geresnių rezultatų. Žiū­rovai - tėveliai, seneliai, broliai ir seserys - scenoje vienu metu išvydo kone visų laikų garsiausių pasaulio pasakų inscenizacijas: „Katinėlis ir gaidelis“, „Vilkas ir ožiukai“, „Zuikis puikis“, „Auksaplaukė ir trys lokiai“, „Trys paršiukai“, „Vilkas ir lapė“, „Brėmeno muzikantai“, kurias sėkmingai įkūnijo priešmokyklinės grupės bei pradinių klasių mokinukai, pasitelkę dainas, šokius ir vaidybą. Įsilieję į nuostabų pasakų pasaulį, vaikai sulaukė atpildo - į Kaltinėnų kultūros namų salę įžengė Kalėdų Senelio „elniai“, traukdami pil­nas roges saldžių dovanų, iš paskos atskubėjo ir pats Ka­lėdų Senelis.

Viliuosi, kad mums pavyko sukurti gerą nuotaiką, įkvėpti tikėjimo kalėdiniu stebuk­lu. Dėkoju visiems, prisidėju­siems bei parėmusiems or­­ganizuojant šventę vaikams, mokyklos bei miestelio bend­­ruomenei.

Valda JEGOROVIENĖ

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos pradinių klasių mokytoja metodininkė 

AUTORĖS nuotr.

Dėl vilkų antpuolių Šilalės ūkininkai kasmet netenka dešimčių jau paaugintų ir net gerokai įmitusių gy­vulių, o savivaldybė pritrūksta lėšų kompensacijoms už plėšrūnų padarytą žalą. Valdininkams atrodo, kad ūkininkai specialiai nenaudoja padėtį pakeisti galinčių prevencinių priemonių, tuo tarpu medžiotojai bei nuo vilkų kenčiantys kaimo žmonės įsitikinę, jog pilkių priviso gerokai per daug. Prieš pat naujuosius europarlamentaro Bronio Ropės biuras Tauragėje į dis­kusiją „Sau­gi avis vilkų gyvenamojoje teritorijoje. Misija (ne)­įmanoma?“ sukvietė visas suinteresuotas pu­ses - ūkininkus, aplinkosaugininkus, Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų atstovus. Kone pusdienį trukęs pokal­bis tik dar kartą patvirtino, kad valstybė vilkus saugo žemdirbių sąskaita.

Sunaikino didžiulę fermą

Žemės ūkio ministerijos duo­menimis, iki ganiavos pabaigos 2016 m. vilkai ša­lyje papjovė 1380 naminių gyvūnų: galvijų, ožkų, o Akmenėje ir Šakiuose - net arklių. Di­džiau­sių nuostolių patyrė Že­mai­tijos ūkininkai.

Europarlamentaro B. Ropės padėjėjas aplinkosaugos ir maisto saugos klausimais And­rejus Gaidamavičius įsitikinęs, jog vilkų daroma žala auga ne dėl didėjančios jų populiacijos, o dėl to, kad ūkininkai augina daugiau gyvulių, ypač avių. Tai akivaizdu: Tauragės apskrityje, kur daugiausiai Lietuvoje lai­koma gy­vulių, ir nuostoliai yra didžiausi. Todėl kalbėti reikia ne apie vilkų skaičių, o apie tai, kaip būtų galima patobulinti žalos kompensavi­mo mechanizmą ir kokias geriausias prevencijos priemones taikyti ūkiuose.

Šilalės savivaldybės Že­mės ūkio skyriaus vedėjas Al­gimantas Olend­­ra suskaičiavo, jog mūsų ra­­jo­ne per pastaruosius tre­jus me­tus ūki­ninkai neteko vienos didelės fermos - 155 galvijų ir 55 avių. Vilkų daromi nuostoliai buvo dideli: 2013 m. jie siekė 15 tūkst. Lt, 2014 m. - 35 tūkst. Lt, 2015 m. - 16 tūkst. eurų, o 2016-aisiais rajono ūkininkai patyrė 11,5 tūkst. Eur nuostolių. Kaip ir 2015-aisiais, 2016 m. Šilalės savivaldybei pritrūko Ap­linkos apsaugos specialiosios programos lėšų - ūkininkams ji liko skolinga  6,5 tūkst. Eur.

„Aš ne prieš vilkus, o prieš jų gausą. Kai stovi prie pusiau suėsto gyvulio, sunku atsilaikyti prieš žmogaus patirtą skausmą. Mūsų rajono ūkiai yra maži, vidutiniškai tik 13 hektarų. Žmonės gyvena miesteliuose, laiko 5-6 galvijus ir važiuoja pas juos po 4-5 kilometrus - neturi jokių galimybių kasdien suvaryti jų į tvartus. Mūsų nuomone, vilkų yra per daug. vien Tenenių miškuose medžiotojai jų suskaičiavo 11, o juk netrūksta ir kituose. Dėl to prasidėjo chaosas“, - mano A. Olendra.

Pasak Žemės ūkio skyriaus vedėjo, reikia suteikti galimybę išgyventi ne tik plėšrūnui, bet ir kelis galvijus laikančiam smulkiajam ūkininkui.

„Nuo ankstyvo pavasario ra­­šėme Aplinkos ministeri­jai, Agen­tūrai: išsiuntėme 7, jie mums - 6 raštus. Galų gale rugsėjo 19-ąją gavome raš­tą, jog galime sumedžioti 2 vilkus. Rugsėjo 29 d. sukvietėme medžioto­jus, mąs­tėme, ką ir kaip daryti, tačiau nei 2015 m., nei 2016-aisiais nesumedžiota nė vieno. Turime būti lankstesni, kad žmonės nesakytų, jog niekas jiems negali padėti“, - tvirtino A. Olendra.

Voljerai - ne avims, o vilkams

Jam pritarė ir tauragiškiai ūkininkai. Alvydas Merkelis iš Žygaičių priminė, kad vilkų buvo ir anksčiau, bet jie tokios didelės žalos nedarė, o dabar nuo ankstyvo pavasario prie ūkinių pasta­tų - vien vilkų pėdsakai.

„Kiek jų yra, jeigu jau eina prie pastatų? Pagal pėdų gausą bei tai, kokius gyvulius pjauna, matyti, kad traukia didžiulėmis šeimomis. Įsigijome dujinę patranką, bet jie bemat prie jos priprato. Užtvėrėme stacionarias tvoras su lentomis, tačiau ir iš tokių aptvarų vilkai sugeba gyvulius išvaryti. Elekt­rinius piemenis jau visi naudoja, bet jie nieko nepadeda“, - sakė ūkininkas, kuriam plėšrūnai papjovė besiveršiuojančią karvę.

Pasak A. Merkelio, Lietuva daroma dideliu voljeru, o gyvuliai tampa pašaru vilkams.

„Jeigu verčiate mus auginti vilkus, tai patys tverkite voljerus ir juos saugokite“, - sakė jis.

Kompensacijos - akių dūmimas

B. Ropės padėjėja Tauragės apskrityje Jolanta Vaitiekienė klausė ūkininkų, ar visi praneša savivaldybėms apie patirtą žalą. A. Olendros nuomone, apie 10 procentų atvejų dėl įvairių priežasčių į ofi­cialią statistiką nepatenka. A. Mer­­­kelis pripažino, jog vienkiemiuose iš ganyklų dingsta daug nesuženk­lintų avių ir ožkų, bet žmonės negali įrodyti, kad tai vilkų darbas.

„Aš ir pats ne kartą esu numojęs ranka į kompensacijas. Jeigu telyčia kainuoja 1000 Eur, o apskaičiuoja 50 Eur kompensaciją ir dar pačiam tenka sumokėti už utilizavimą, tai šitoks žalos atlyginimas yra tik pasityčiojimas“, - neslėpė pasipiktinimo žygaitiškis.

Tauragės savivaldybės Žemės ūkio sky­riaus darbuotojai patiksli­no, jog didžioji dauguma stam­biųjų ūkininkų kom­pen­­sa­cijų už vilkų padarytą žalą negali gauti dėl programos „de minimis“ nustatytų pagalbos teikimo apribojimų.

„Visiškai sutinku, kad kompensacijų skaičiavimo metodiką reikia tobulinti, o ūkininkams turi būti atlyginta visa žala, ypač už veislinius gyvulius. Tuo pat metu privalote išnaudoti visas prevencijos galimybes. Pusę sąnaudų kompensuoja kaimo plėt­ros fondas - gal ūkininkams ir atrodo, jog yra svarbesnių investicijų nei tvorų tvėrimas, tačiau varinėti gyvulius kiekvieną vakarą į fermas neįmanoma. Žemės ūkio ministerijos pozicija yra vienareikšmė: reikia didinti vilkų sumedžiojimo limitus tuose regionuose, kur daroma didžiausia žala“, - tvirtino ŽŪM Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktorius Rimantas Kra­suckis.

Prevencijai lėšų neskiria

Ant savivaldybių pečių perkelti dėl vilkų kylančius rūpesčius linkęs ir Aplinkos ministerijos Miškų departamento Miškininkystės skyriaus vedėjas Zbignevas Glazko. Pasak jo, savivaldybės neefektyviai naudoja aplinkosaugai numatytas lėšas, nes neskiria finansavimo prevencinėms prie­monėms įsigyti.

Miškininkystės skyriaus vedėjas suskaičiavo, kad 2015 m. savivaldybės aplinkosaugos fonduose turėjo 1,6 mln. Eur, tačiau panaudojo tik 880 tūkst. Eur ir 90 proc. šių lėšų skyrė įsigytoms prevencinėms miško apsaugos priemonėms kompensuoti. Tuo tarpu dėl vilkų padarytos žalos iki rugsėjo 1 d. tebuvo išmokėta 61 tūkst. Eur.

„Mūsų požiūriu, yra daug galimybių ūkininkams apsisaugoti, nes iš tų programų ne tik galima kompensuoti žalą, bet ir įsigyti prevencinių priemonių. Savivaldybės nustato rėmimo tvarką ir pagal ją galima kreiptis. Nors dauguma dar nepakeitė rėmimo aprašų, nes negavo tokių prašymų“, - sakė Aplinkos ministerijos atstovas.

Tauragės savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėja Romutė Noreikienė sostinės valdininkams paaiškino, jog savivaldybių Aplinkos apsaugos specialiosios programos dvigubų kompensacijų - ir už papjautus gyvulius, ir už tveriamas tvoras - mokėti negali, o ir nėra tokios turtingos, kad įstengtų kompensuoti veislinių gyvulių kainą. Tauragė 2016 m. visoms aplinkosaugos reikmėms turėjo 17 tūkst. Eur, Šilalė - 18 tūkst. Eur, Pagėgiai - vos 10 tūkst. Eur.

„Grįžę į Vilnių, turėsime padaryti, kad tos nesąmonės nebūtų“, - žadėjo R. Krasuckis.

Medžioklė problemų neišspręs?

Savo požiūrį į vilkus bei dėl jų kylančius ūkinin­kų rūpes­čius išdėstė ir aplinkosaugi­ninkai. Europos Sąjungos do­ku­­mentuo­se nurodyta, kad Lie­tuva turi užtikrinti, jog šalyje būtų bent minimali 250 vilkų populiacija. Pernai jų suskaičiuota ne mažiau kaip 300. Vilko apsau­gos plane nustatyta, kad jei jų yra mažiau nei 500, leidžiamas 20 proc. medžioklės limitas. Kai jis išnaudojamas, taikomas saugomų rūšių naudojimo tvarkos aprašas, kurį 2016 m. rugsėjo mėnesį Aplinkos ministerija patikslino. Dabar leidimas paimti probleminį vilką iš gamtos suteikiamas tada, jei užfiksuojama 10 ir daugiau žalos atvejų.

2015-aisiais buvo išduoti 8 lei­dimai paimti iš gamtos 28 prob­leminius vilkus, 2016 m. savivaldybės gavo 6 leidimus sumedžioti 12 plėšrūnų. Ir vie­nais, ir kitais metais sumedžiota po 3, visi - Anykščių rajone. 

„Artėjame prie skaičių, kiek vilkų buvo, nelimituojant medžioklės. Aplinkos ministerija kreipėsi į Aleksandro Stulginskio universitetą ir paprašė mokslininkų parengti tikslesnę vilkų skaičiavimo metodiką“, - sakė Aplinkos mi­nisterijos atstovas.

Vilkų gyvenimo būdu besidomintis A. Gaidamavičius įsitikinęs, kad medžioklė prob­lemos neišspręs. Iki 1980 m. Sovietų sąjungoje buvo manoma, jog reikia visiškai išnaikinti vilkus. Tačiau Europos šalių patirtis parodė, kad išstumti juos iš jų teritori­jos - klaidingas sprendimas, nes miškui jie yra labai reikalingi. Anot A. Gaidamavičiaus, net 70 proc. nušautų plėšrūnų sirgo trichinelioze, vadinasi, pašalino iš ekosistemos ir sergančių gyvūnų. Vilkai dėl ligų gyvena 5 metus, o lytiškai subręsta tik trečiaisiais gyvenimo metais, todėl atsiveda vidutiniškai tiktai dvi jauniklių vadas.

Telšių urėdijos miškininkas Petras Dabrišius taip pat ma­no, kad dėl vilkų agresijos esą kalti iš miškų juos išvarę žmonės.

„Pilni miškai bokštelių - nepalikome vilkui erdvės, jis neturi kur medžioti, todėl eina į ganyklas. Reikėtų uždrausti naktį žmonėms būti miške, ir problema išnyktų savaime“, - mano „Žvėrinčiaus“, kuriame gyvena vilkai, savininkas.

Tinklinės tvoros - per brangu

Aplinkosaugininkai pripažįsta, jog vilkai ūkininkams sukelia daug problemų.

„Jei ūkininkas nesiima jokių prevencinių priemonių ir jam nepadeda valstybė, jis tampa vilkų augintoju. Pavyzdžiui, Por­tugalijoje vilkai minta vien naminiais gyvuliais, o štai Len­kijoje tris kartus didesnis vilkų skaičius padaro tris kartus mažiau žalos nei Lietuvoje“, - sakė A. Gaidamavičius.

Iniciatyvą „Saugi avis“ įgyvendinančios gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkas And­­rius Laurinavičius neslėpė, jog vilkai greitai pripranta maitintis naminiais gyvuliais - vieną papjovę, jie vėl ir vėl grįžta į tą pačią ganyk­lą, todėl po vilkų atakos gyvulių ten pa­likti nebegalima. A. Lau­­rinavičius rekomendavo ūkininkams aptverti ganyk­las 1,2 metro aukščio tinklinėmis tvoromis, įrengti kilnojamas pašiūres, į kurias būtų galima nakčiai suvaryti gyvulius, didesniuose ūkiuose - naudoti specialių veislių aviganius šunis.

Išgirdę, kad aptverti 1 ha ganyklos kainuoja maždaug 1000 Eur, nustebo ne tik ūkininkai. Savivaldybių atstovai pripažino, jog daugelis smulkiųjų gyvulių augintojų tokių investicijų negalėtų sau leisti, todėl vargu ar pasinaudos patarimu.

Nutarta prašyti Europos Parlamento nario B. Ropės kreiptis į Žemės ūkio ministeriją dėl kompensavimo tvarkos tobulinimo bei ieškoti galimybių keisti valstybės paramos programą, kad stambesniems ūkininkams nenumatytos aplinkybės neužkirstų kelio padengti vilkų padarytų nuostolių.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Įsigaliojo naujas Administracinių nusižengimų kodeksas (ANK), o kai kurie nusižengimai iš jo yra perkelti į Baudžiamąjį kodeksą.

Nuo sausio 1 d. nebelieka administracinio arešto. Neatliktos nuobaudos dalis keičiama į viešuosius darbus, vieną ad­ministracinio arešto dieną pri­ly­ginant trims viešųjų darbų valandoms. Asmeniui nesutikus ar vengiant atlikti viešuosius darbus, neatlikta administracinio arešto dalis keičiama į baudą, vieną arešto dieną prilyginant 17 Eur baudos.

Taip pat naikinama tėvų ar globėjų administracinė atsakomybė už jų 14-15 m. vaikų padarytus administracinius teisės pažeidimus. Tėvai bus traukiami administracinėn atsakomybėn tik už tėvų valdžios nepanaudojimą ar panaudojimą priešingai vaiko interesams, t. y. už kaltas veikas. Vaikams iki 16 m. už administracinių nusižengimų požymių turinčias veikas galės būti taikomi Vaikų minimalios ir vidutinės priežiūros įstatyme numatytos priemonės.

Daugiau administracinių nu­sižengimų bylų bus nagrinė­jama ne teisme. Apylinkių teismai pirma instancija nagrinėtų administracinių nusižengimų bylas, jeigu maksimalus baudos dydis yra daugiau kaip 1500 Eur, jeigu atsakomybėn traukiamas asmuo arba nukentėjusysis yra nepilnametis, jeigu gali būti skiriamas turto, kuriam privaloma teisinė registracija, konfiskavimas. Dar viena naujo­vė - tai įpareigojimas pažeidėjui daly­vauti prevencijos, resocializacijos, bendravimo su vaikais tobulinimo, smurtinį elgesį keičiančiose ir kitose programose.

Administracinių nusižengimų bylas nagrinėjančios institucijos taip pat galės taikyti dar vieną naują įpareigojimą asmenims, pažeidinėjantiems viešąją tvarką renginiuose - draudimą juose lankytis.

Taip pat praplėstos administracinio nurodymo, t. y. pasiūlymo susimokėti pusę numatytos minimalios piniginės baudos už pirmą kartą per metus padarytą nusižengimą, taikymo galimybės.

„Šilalės artojo“ inform.

Niekas nėra suskaičiavęs, kiek žemėje liko naftos ir dujų, bet visi sutinka, kad jų atsargos kada nors baigsis. Ar galėtume išsiversti be iškastinio kuro, ar jį galėtų pakeisti saulės, vėjo, vandens energija? Nuo Kvėdarnos kilęs tauragiškis išradėjas Viktoras Jokubaitis tikina, jog tai yra visiškai įmanoma. Dabar jis važinėja po aplinkinius rajonus, savivaldybių vadovams bei vers­lininkams rodo du savo išradimus, kurie, autoriaus tikinimu, galėtų pakeisti uždarytą Ignalinos atominę elektrinę.

Leidžiamės į Tauragės Martyno Mažvydo progimnazijos pusrūsį, einame ilgu koridoriumi iki darbų klasės, kur vaikai ant darbastalių lipdo iš molio viską, kas tik ateina į galvą. Dabar - molinukų valandos. Tačiau čia savo valandų turi ir V. Jokubaitis, kuris dirba progimnazijos neformaliojo vaikų švietimo mokytoju ir vadovauja techninės kūrybos būreliui. Bet tai - ne pagrindinis jo užsiėmimas.

- Su tuo būreliu dirbu labiau iš idėjos, - sako neformalusis mokytojas. - Be to, čia man leidžia laikyti savo išradimus.

Ant darbastalio stovi keistas agregatas, panašus gal į velomobilį, gal į invalido vežimėlį, tik su sparnais, o priekyje turi propelerį. Pasirodo, tai vienas pirmųjų jo išradimų, darytų dar anais laikais ir užpatentuotas prie anos valdžios. Aerodinaminis treniruoklis pradedančiųjų lakūnų pradiniams įgūdžiams ugdyti. Įsijungus propeleriui, treniruoklis imituoja skraidymo aparatą, ir pradedantysis lakūnas, nepakildamas nuo žemės, gali mokytis jį valdyti, o tuo pačiu lavinti savo vestibiuliarinį aparatą. 

V. Jokubaitis yra sukūręs ir sudėtingesnių treniruoklių la­kūnams. Tačiau ne treniruok­liai dabar yra jo svarbiausias rūpestis. Iš maišo jis ištraukia du nedidelius dailiai padarytus keistus modelius ir deda ant stalo.

- Štai! - sako.

Vaikai meta savo molinukus ir puola žiūrėti. Tikrai įdomu. Kas tai galėtų būti? Iš vėjo malūnėlių galima spėti, kad tai vėjo jėgainių modeliai, o tas ilgas tamsus stogas tik­riausiai yra saulės baterijos. Bet, pasirodo, ne vien baterijos! Kada lietus, jos paviršiumi bėgantis vanduo gali būti surenkamas bei panaudojamas hidroenergijai išgauti.  Kuo vandens daugiau ir kuo iš aukščiau jis tekės, tuo daugiau bus energijos.

V. Jokubaitis savo idėją pavadino „Hibridiniu saulės, vėjo ir vandens energetiniu seg­mentu“ ir Lietuvos valstybi­niame patentų biure užpatentavo 2015 metais. Jo manymu, hibridinis segmentas turėtų išspręsti vieną didelę atsinaujinančios energetikos problemą.

Saulės ir vėjo energija - labai nepastovi. Saulė tai šviečia, tai ne, o elektros tinkluose reikia išlaikyti pastovią įtampą. Vėjas irgi nepatikimas - tai pučia, tai nusiramina. Norint užtikrinti pastovų elektros energijos tiekimą, Elektrėnų elektrinėje tenka laikyti atsargines turbinas ir jas nedelsiant užkurti, kai vėjo jėgainės sustoja, o saulė užlindusi už debesų. Kaip tik užkuriant bei paleidžiant turbinas, į atmosferą patenka didžiausi teršalų kiekiai. Taigi „švarioji“ energetika pasidaro nelabai „švari“.

Mėginama suktis iš padėties, panaudojant ne vieną, bet kelias gamtos jėgas. Kai saulės nėra, gali pūsti stiprus vėjas, o kai jis nutyksta, dažniausiai šviečia saulė.

- Lietuvoje yra ir vėjo jėgainių, ir saulės elektrinių, tačiau jos išmėtytos po visą šalies teritoriją, - sako išradė­jas. - Aš siūlau į vieną ilgą grandinę sujungti visus segmentus, kurie veiktų kaip energetiniai kapiliarai. Tokį įrenginį galima įvardinti kaip kapiliarinę jėgainę, o tokios rūšies energetiką – kapiliarine.

V. Jokubaitis tvirtina, jog į vieną grandinę sujungtus seg­mentus būtų lengviau valdyti ir aptarnauti. Tokia mišri saulės, vėjo, lietaus jėgainė labai tiktų autostradai Kaunas - Klaipėdai, kuri orientuota tarp rytų bei vakarų, todėl saulės baterijos būtų nukreiptos į pietus. Tarp dviejų autostrados gyslų sumontuota energetinė grandinė neuž­imtų dirbamos žemės, o jos vėjo jėgainės netrikdytų žmonių ramybės, nes autostrada eina atokiau nuo gyvenviečių.

Kiek naudos būtų galima tikėtis iš tokios mišrios elekt­rinės?

- Vienas kilometras kapiliarinės jėgainės duotų elektros kaip ir Kauno hidroelektrinė, o 10 kilometrų prilygtų Ignalinos atominei, - tikina autorius. - Ir turėkime omenyje, kad atominė energetika labai pavojinga, o šita - nė kiek!

Viktoras yra paskaičiavęs, jog vėjas duotų daugiausiai - 70 procentų, saulė - 25 procentus, vanduo - 5 procentus elektros energijos.

V. Jokubaitis rodo kitą modelį, panašų į energetinį medį. Tie patys vėjo, saulės ir vandens segmentai sumontuoti į vieną bokštą, kuris galėtų siekti 50 metrų aukščio. Didžiausias tokio energetinio medžio pliusas turėtų būti greitas jo atsipirkimas. Juk, pastatęs vėjo jėgainę, savininkas naudos gauna tiktai iš vėjo, o čia jos dar būtų ir iš saulės bei lietaus vandens. Autorius paskaičiavo, kad toks įrenginys kainuotų 1-2 mln. eurų, generuotų 1-2 megavatus elektros energijos ir atsipirktų per 1-2 metus.

Tuos du savo išradimus V. Jo­kubaitis dabar ir reklamuoja, pristatydamas juos savivaldybių vadovams bei verslininkams. Kaip pats sako, visur sulaukia didelio dėmesio. O praktiškai? Deja, praktikoje dar nė vienas jo įrenginys nepradėtas statyti.

- Postūmį tokioms idėjoms galėtų duoti keturios jėgos: valdžia, mokslo įstaigos, verslas ir, aišku, pats autorius. Kai jos susivienys, tada tikrai proveržis bus, - tiki Viktoras.

V. Jokubaitis daugelį metų dirbo Tauragės apskrities centrinio pašto direktoriumi, o prieš keletą metų išėjęs į pensiją užsiima tik išradimais. Kartu su sūnumi Vytautu įsteigė uždarąją akcinę bendrovę „Globalios technologijos“, kurioje jiedu ir dirba. Sūnus - direktorius, tė­vas - išradėjas. Turėdami oficialią bendrovę, jie gauna Europos Sąjungos paramą, kuri reikalinga išradimų registravimui bei autorinių teisių apsaugai. Kaip sako autorius, tie dalykai labai brangiai kainuoja.

Petras DARGIS 

AUTORIAUS nuotr.

V. Jokubaitis tiki, kad jo idėjos bus įgyvendintos ir iš esmės pakeis mūsų energetikos ūkį

Tai tik maketas, kuriuo parodyta, kaip į vieną ilgą grandinę galėtų būti sujungti vėjo, saulės ir vandens segmentai. Tokia energetinė grandinė galėtų būti nutiesta autostrados Kaunas – Klaipėda viduriu ir savo galingumu pakeistų uždarytą Ignalinos atominę elektrinę

Pirmą kartą Lietuvoje sudarytas darbingo amžiaus gyventojų širdies ir kraujagyslių ligų sergamumo bei mirtingumo žemėlapis atskleidė, jog Šilalės rajone sergančių ir mirštančių nuo šių ligų skaičius nėra didesnis nei Lietuvos vidurkis. Tačiau jis ženkliai viršija Europos vidurkį, ligonių amžius jaunėja, o profilaktikos programomis žmonės vis dar naudojasi vangiai.

Serga rečiau, o miršta triskart dažniau

Pasak Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų gydytojo kardiologo, prof. habil. dr. Aleksandro Lau­ce­vi­čiaus, pagal Higienos instituto duo­menis sudarytas žemėlapis patvirtina skaudžią tiesą – 56 proc. žmonių mūsų šalyje miršta nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Šilalės rajone 2015 m. (skaičiuojant 100 tūkst. gyventojų) 159 moterų bei 474 vyrų gyvybes nusinešė būtent šios ligos.

„Situacija liūdna, nes dėl to miršta kas antras žmogus. Kita vertus, nėra tiesioginio ryšio tarp sergamumo ir mirtingumo. Tarkime, Visagine, kur fiksuojamas didžiausias sergamumas, mirtingumas nė­ra didesnis už vidurkį. Ki­taip tariant, kuo aktyviau žmo­nės tikrinasi, dalyvauja prevencijos programoje, tuo daugiau duomenų surenkama. Taip ga­lime anksčiau diagnozuoti problemas ir kont­roliuoti li­gą, o paskyrus tinkamą gydymą, išvengti skaudžių pasek­mių“, – sako prof. A.Laucevičius.

Iš beveik 280 tūkst. sergančiųjų daugiau nei 156 tūkst. yra moterų. Tačiau nuo širdies ir kraujagyslių ligų darbingo amžiaus vyrai miršta tris kartus dažniau.

„Moterys labiau linkusios išsitirti, dalyvauja prevencijos programose, yra įtrau­kia­mos į statistiką bei sugeba kontroliuoti savo ligą. Tuo tarpu didžiąją dalį vyrų mirtis ištinka staiga, jie nebūna jautę nei simptomų, nei išgirdę diagnozės. To išvengti galima, stebint savo sveikatos būklę, atsisakant ža­lingų įpročių (rūkymo), kei­čiant mi­tybą, didinant fizinį ak­tyvumą“, – teigia profesorius.

Kompleksinės profilaktikos priemonės

Jos širdies ir kraujagyslių ligų profilaktikai yra būtinos, tačiau specialistai pabrėžia, kad didžioji dalis rizikos veiksnių yra kontroliuojami.

„Nagrinėjant pagrindinių rizikos veiksnių paplitimą Lie­tu­voje 2009-2015 m., vyrauja arterinė hipertenzija, pilvinis nutukimas, cukri­nis diabetas, metabolinis sindromas bei rūkymas. Dalyvaudami šir­dies ir kraujagyslių ligų pre­vencijos prog­ramoje, vyrai nuo 40 m. ir moterys nuo 50 m. gali kartą per metus nemokamai atlikti visus reikalingus tyrimus ir, esant reikalui, gauti gydymą. Žinoma, mitybos, fizinio krūvio reguliavimas bei žalingų įpročių atsisakymas priklauso nuo pa­ties žmogaus“, – aiškina prof.  A.Laucevičius.

Valstybės kompensuojama šir­dies ir kraujagyslių ligų pre­vencijos programa leidžia kar­tą per metus išsitirti širdies bei kraujagyslių sistemos būk­lę. Jei šeimos gydytojas nustato, kad šių ligų tikimybė yra didelė, siunčia pacientą į specializuotus cent­rus ištirti išsamiau. Svarbu žinoti, jog kartą per metus nemokamai gali būti nustatoma gliukozės, cholesterolio, trigliceridų koncentracija kraujyje, atliekama elektrokardiograma bei kiti tyrimai, parodantys, ar žmogus priskirtinas didelės rizikos grupei. Jei nustatoma, jog pacientas jai priklauso, sudaromas individualus profilaktikos planas, skiriamos priemonės, esant reikalui - priešhipertenziniai vaistai.

„Kalbant apie pagrindinius rizikos faktorius, reikėtų išskirti ir ypatingą rūkymo žalą. Nustatyta, jog, kasdien surūkant pakelį cigarečių, miokardo infarkto grėsmė padvigubėja, o dar didesnis ci­garečių kiekis šią riziką net patrigubina. Rūkantiesiems širdies infarktas dažniau baigiasi mirtimi, didesnė kartotinio infarkto tikimybė. Rūkančias moteris ši liga ištinka dažniau už nerūkančias, nes susilp­nėja moteriš­kųjų hormonų estrogenų ap­­sauga. Ypač pavojingas derinys moterims – rūkymas ir kontraceptikų vartojimas. Širdies ir kraujagyslių ligų paplitimui daug įtakos turi ir nutukimas. Lietuvoje ypač pavojingu didelio ir labai didelio laipsnio nutukimu serga apie 62,6 tūkst. žmonių. Labai dažnas derinys: nutukimas, kraujo riebalų, gliukozės apykaitos sutrikimai ir arterinė hipertenzija. Tai - 21 amžiaus rykštė. Todėl kviečiame gyventojus profilaktiškai pasitik­rinti, išsiaiškinti riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis bei keisti gyvenseną“, – ragina prof. A.Laucevičius.

Agnė PIKELIENĖ