* * *

Buvau dvylikos metų. Atėjo šienapjūtė. Tėtukas suruošė keturis dalgius, nors namuose buvo tik trys vyrai: tėtukas ir du vyresni mano broliai. Tėtis šyptelėjęs pasakė: „Klemukas pjaus ketvirtu dalgiu“. Pava­kary ir išeinam į pievas keturi vyrai. Aš einu gale, o dalgis toks didelis ir sunkus. Tačiau nuotaika šventinė: pagaliau ir aš su vyrais, kaip lygus su jais. Pradėjome pjauti. Tėtukas su broliais varosi tolyn. Aš pra­dedu atsilikti. Jie jau su­grį­žo, ima pjauti po antrą pradalgę, o aš tebevargstu su pirmąja. Šiaip ne taip ją už­baigiau. Bro­­liai traukia per dantį, kad ne­spėju su jais. Tė­tukas pa­si­žiū­­rėjo į mano ne­lygią, iš­drai­kytą pradalgę ir sako: „Nu, kaip pirma pradalgė, tai dar neblogai. Nukapok šitą griovio kraštą ir eik namo, iš­sivaryk paganyti karves“.

Parėjau be nuotaikos, išsi­variau karves, o akys vis kryps­ta į lauko galą, kur liko mano pirmoji pradalgė, kur tėtukas su broliais pjovė pievą. Taip tą kartą ir netapau tikru pjovėju, nors kiaulėms žolės jau prikapodavau.

* * *

Tremties siaubo mūsų šei­mai patirti neteko, bet vyk­da­vo toks nebylus pasi­ruo­­šimas. Ant trobos viškų bū­davo pakabinta pora mai­šų sudžiovintos duonos (cu­korių), numegzta vilnonių ko­­ji­nių. Kai pasklisdavo kal­bos, jog bus trėmimai, tėvai mus, vaikus, išsiųsdavo mie­goti pas kaimynus, dažnai kiek­vieną į skirtingas vie­tas. Vakare, išeinant į kai­my­­nus, mus visus tėtukas per­žegnodavo, išdalindavo šei­­­mos nuotraukas, kad jos ne­prapultų. Nešdavomės šiek tiek drabužių. Aš pasiimdavau ir seną dainų sąsiuvinį. Rytą žiū­rėdavome, kokį ženk­lą pa­matysime savo namuose. Jei ant tvoros pakabinta balta gūnia - galime pareiti.

Tą dieną, kai išvežė iš Vy­to­galos Stanislovo Valan­to šei­­mą, ant tvoros ženklo ne­bu­vo. Tada pirmą kartą pa­ma­čiau tremiamus žmones: pravažiavo vežimas su S. Va­lan­to šeima, netrukus nuo Obelyno keliais veži­mais atga­beno Kirž­galvius. Pa­va­kare vie­nas iš Kirž­galvių, pa­bė­gęs nuo stri­bų, laukais par­grįžo Obe­­lyno link.

* * *

Giliai atmintyje paliko pirmieji varymo į kolchozus metai. Padažnėjo aktyvistų apsilankymai. Tai buvo kareiviai, stribai, rajono valdžios atstovai, paruošų tarnautojai. Jie tik­rindavo, kiek ūkininkas turi arklių, galvijų, grūdų, koks jo žemės ūkio inventorius, ar sumokėti mokesčiai, atpiltos pyliavos, žiūrėdavo, kiek žmonių yra šeimoje, ragindavo rašyti pareiškimus stoti į kolchozą.

Tėtukas jaujos peludėje iškasė didelę duobę, joje paslėpė tris dideles dėžes, pripiltas įvairių grūdų. Į durpynę sumetė porą plūgų, drapaką. Tuo metu daugelio žmonių neapleido viltis, jog kada nors vėl reikės dirbti savo žemę, jog tokia betvarkė negali ilgai tęstis. Tada ir pravers paslėptas inventorius. 1949-ųjų rudenį kiekvienas ūkininkas jau turėjo į bendrą tvartą atvesti nustatytą skaičių arklių, karvių, supilti javų sėklą. Dažną dieną vyrai ėjo į fermas, nešdami savo arkliams tai avižų kišenėje, tai duonos abraką. Pavasarį, trūkstant pašaro, daugelis arklių nebeatsikeldavo. Silpniausius ištempdavo į lauką ir palikdavo likimo valiai. Keletą arklių žmonės atšėrė, atgaivino. Bet vėliau  juos vėl turėjo atiduoti į kolchozą. Nugaišusius reikėdavo nulup­ti. Pamenu, kaip ūkininkas Pet­ras Vaičys verkė prie savo lu­pamo Bėrio.

* * *

Apie sovietinių valdininkų neišmanymą sukurti anekdotai sklisdavo per kelis rajonus. Pamenu pasakojimą, kaip vienas kolūkietis pateko į pirmininko nemalonę. Pirmininkas briga­di­nin­kui nurodė ko­­lū­­kie­čio arus atmatuoti šla­pio­je pievoje. Žmogus pasiskundė pirmajam Šilutės rajono partsekretoriui. Atvažiavo komisija tirti. Sekretorius klau­sia, kuo žmogus nepaten­kin­tas. Bėda ta, sako kolūkietis, jog man bulves sodin­ti liepia šlapioje vietoje. Sekreto­rius aiškina, kad Leni­nas pasakė, jog nė­ra blogos žemės, o yra blogi gaspadoriai. Žmogus sutinka: taip, Leninas buvo protingas žmogus, jis žinojo, kad javus, bulves reikia sodin­ti ten, kur jie auga. Tik Le­ni­nas nežinojo vieno dalyko. Sek­re­torius sukluso - kokio? Žmo­gus sako: Leninas nežinojo, jog atsiras tokių durnių, kurie lieps bulves sodinti į pelkę.

Po tokio paaiškinimo komisija išvirto pro vartelius ir nuvažiavo. Tačiau po savaitės brigadininkas davė bulvėms sodinti geros žemės.

Klemensas LOVČIKAS

(Bus daugiau)

Dabar lengvai galite sužinoti, ar nesutriko skydliaukės hormonų gamyba – tereikia ištirti kraują. Rizikos grupės vyrams verta pasitikrinti ir prostatą – atlikti PSA tyrimą.

Šalčiai slūgsta, bet jūs vis tiek nuolat drebate, šąla rankos ir kojos? Neįveikiate mieguistumo ir tingumo, netgi aplanko depresinė nuotaika? Be to, auga svoris, sausėja oda, užkietėja viduriai ar sutrinka menstruacijos? Tai gali reikšti, jog kaklo priekyje esanti skyd­liaukė nebepajėgia gaminti pakankamai hormonų, ir Jūs sergate hipotiroze.

Nesigydant būklė dar labiau pablogėja žiemą, kai organizmo laikrodis – skydliaukė – dirba daug sunkiau. Prasidėjus šalčiams, daugeliui žmo­nių ji dažnai nebeįstengia „įšildyti“ organizmo. Tada silpsta ir imunitetas, lengviau įveikia peršalimo ligos.

Jei skydliaukė pradeda veikti per daug aktyviai, suserga­ma hipertireoze. Jos požymiai: dirglumas, greitas nuo­vargis, rankų drebulys, šir­dies permušimai, svorio kri­timas, viduriavimas bei kt.

Sutrikus skydliaukės veik­­lai, sekinamas visas organizmas. Jos ligos prasideda nepastebimai. Todėl rekomenduojama skydliaukės hormonus išsitirti profilaktiškai.

Šalčiai ir saulės šviesos stygius blogai veikia ir vyrų „ant­rąją širdį“ – prostatą. Di­desnis sergamumas prostatos vė­žiu pastebėtas būtent Šiaurės šalyse. Manoma, jog šaltas oras nusodina teršalus bei pesticidus, kurie paskatina ligą. Be to, vystosi vitamino D deficitas.

Lietuvoje pros­tatos vėžys kasmet nusineša 500–600 gyvybių. Tačiau daugybę vyrų būtų galima ištraukti iš tyliai atsėlinan­čios ligos gniauž­tų, jeigu ji bū­tų nustatyta anksti. Tai padaryti padeda re­guliariai iš kraujo mėginio atliekami PSA tyrimai. Svar­biausia – ryžtis laiku juos atlikti.

AKCIJA! Skydliaukės hormonus ir pros­tatą – PSA, laisvą PSA – pigiau išsitirkite „Medicina practica“ laboratorijoje Šilalės ligoninėje (Vytauto Didžiojo g. 19, tel. (8-449) 4-67-63). Akcija vyksta iki vasario pabaigos. Iš anksto registruotis nereikia. Pas mus - aukščiausi kokybės standartai.

Interneto svetainė: www.medicinapractica.lt.

Menkiausias daiktas ūkyje kainuoja didelius pinigus. Bet negi būtinai pirkti? Štai ūkininkas ir tolimųjų reisų vairuotojas nuo Paežerio Rimantas Zobiela, jeigu ko reikia, beveik viską pasidaro pats. Visi jo kūriniai - tai buvęs metalo laužas.

- Nori, paleisiu sparnus? - klausia Rimantas ir nedelsdamas kabarojasi aukštyn į vėjo malūną.

Vėjo šiandien beveik nėra, tačiau ten, penkių met­rų aukštyje, jis šiaušia vyrui plaukus. Šeimininkas atriša diržą, kuriuo vienas sparnas pritvirtintas prie bokštelio. Didžiulis malūnas kiek padvejoja, paskui pakreipia plačią uodegą, atsistoja tiesiai prieš vėją ir ima mojuoti sparnais. O Rimantas man nuo viršaus pamojuoja ranka.

Sukasi!

O kai jis pernai pradėjo darbą, buvo visokių kalbų. Kiti sakė, kad malūnas neveiks.

- Buvau „praganęs“ teises ir metus neturėjau darbo. O be darbo sėdėti man neišeina. Negaliu, nors ką! - sako vy­ras. - Tai ir pradėjau vėjo malūną.

Viską konstravo, virino, jungė pats. Tik bokštelį nupirko gatavą. Jis stovėjo tenai, kitoje ežero pusėje, ir buvo kaip stebėjimo bokštas. Dešimties kilovatų galingumo elektros generatorių turėjo dar iš anų laikų, o visa kita yra metalo laužas. Sparnai - iš metalo laužo, pavaros velenas nuo viršaus iki apačios - metalo supirktuvėje įsigytas metalinis vamzdis. Reduktorių atstojo sena automobilio ZIL pavarų dėžė. Junginėdamas pavaras, Rimantas nustatė, kiek sykių reikia padidinti apsukas, kad generatorius imtų gaminti elektrą. Pavarų dėžė - labai patogu.

- Padidinau apsukas 12 kartų, ir užsidegė elektros lemputė. Paskui prijungiau penkių kilovatų elektrinį šildytuvą. Veikia, nors sparnai ima suktis lėčiau, - pasakoja savamokslis konstruktorius.

Tačiau šiandien nei generatorius sukasi, nei lemputė dega. Tenai, viršuje, nuo didelio vėjo lūžo reduktorius. Rimantas jį ne tik remontuos, bet ir rekonstruos.

- Keli statūs kampai nėra gerai - perduodant judesį, žūva dalis energijos. Generatorių kelsiu į viršų - gal ne šitą, gal kiek mažesnį...

Rimantas dar nėra apsisprendęs, kam naudos savo vėjo jėgainę. Kaupti energiją akumuliatoriuose bei naudoti namo apšvietimui nebūtų labai racionalu. Daug paprasčiau savadarbe elektra šildyti namą ir vandenį. Kai vėjas stip­rus, jis labiau ataušina trobą. Reikia daugiau šilumos. Tačiau nuo stipraus vėjo ir elekt­ros bus gerokai daugiau!

Kol kas iš savo didžiulio vėjo malūno šeimininkas neturėjo nė cento naudos. Bet dėl to galvos nesuka. Juk vis tiek viskas į naudą. Jeigu sudėtumei į krūvą visus jo kūrinius ir įkainotumei, geras pelnas išeitų. Tikrai nemaža sumelė! Tai ir malūnas tikriausiai atsipirks.

Rimantas pro metalo laužo krūvas vedasi mane į daržinę ant kalvelės netoli namų. Me­talo laužas - tik­ra brangenybė. Šauna į galvą padirbti ką nors - medžiaga čia pat, po ranka. Nereikia važiuoti į krautuves ir mokėti didelius pinigus. O ta daržinė - visai ne daržinė. Pasirodo, tai lentpjūvė. Buvusi.

- Turėjau 10 vyrų briga­dą, - sako šeimininkas. - Pjovėme rąstus, lentas, dalis me­diniams pa­dėklams... Ką reikėjo, tą darėme.

Gaterį Rimantas parsivežė iš metalo laužo. Suremontavo, sutvarkė, ir tas dirbo puikiausiai. Reikėjo medžio frezavimo staklių - pasidarė, prireikė daugiapjūk­lių - irgi. Netgi pjūklų galandimo mašina - jo kūrinys.

- Kiek čia medienos išpjovėme! - prisimena šeiminin­kas. - Juk ir namas - iš mano pjautos medžiagos. Namas yra medinis, tik paskui apmūrijau plytomis. O kiek mano pjautos medienos iškeliavo į užsienį!..

Tačiau šiandien Ri­­man­tas neparodys, kaip bilda gateris ir kaip sukasi jo sukurtos frezavimo stak­lės. Lentpjūvė seniai nebeveikia. Jau ir elektra atjungta.

- Atsirado juostinės staklės ir mane nukonkuravo, - sako jis paprastai.

Dabar meistras turi kitų darbų. Paties statytoje fermoje stovi 10 karvių. Kai šeimininkas išvažiuoja į reisą, su jomis tvarkosi žmona Regina. Čia daug kas mechanizuota. Mėšlą iš fermos į mėšlidę suvaro Rimanto darytas elektrinis transporteris. Iš mėšlidės šeimininkas mėšlą savo sukonst­ruotu elektriniu ekskavatoriumi iškabina ir sukrauna į traktoriaus priekabą. Ji irgi paties surinkta, tik traktorius - ne.

- Buvau galvojęs daryti, bet atsisakiau, - sako savamokslis konstruktorius. - Tokį daiktą paprasčiau nusipirkti.

Rimantas yra bai­gęs Šilutės staty­bi­­ninkų mokyk­lą, taigi iš profesi­jos sta­tybininkas, o ne me­chanikas. Me­cha­ni­­ka - pašaukimas, bet ne profesija. Arba išgyvenimo būdas. Štai prireikė išvežti iš daržinės suplėkusį šieną. Negi kabinsi paprasta šake ir krausi į priekabą? O traktoriaus šakės kainuoja apie 2000 eurų. Tad pasirausė po savo metalo laužą, pasidarbavo suvirinimo aparatu - ir štai puikiausios šakės traktoriui. Ir dar re­guliuoja­mos - gali pla­tesnes, gali siauresnes nusistatyti. Grynais pinigais 200 eurų kainavo tik dantys. Visa kita - jo smegenų ir rankų darbas.

Pirmasis Ri­manto kūrinys buvo nedidelis vėjo malūnas, kuris suko dinamą bei gamino elektrą elektriniam piemeniui. Tai buvo anų laikų pabaiga, kai jis dar gyveno savo gimtuosiuose Varsėdžiuose ir pradėjo ūkininkauti. Tada parduotuvės dar buvo tuščios, o elektriniai piemenys - retenybė. Tačiau pasidirbi - ir nekainuoja nieko!

Dabar Rimantas baigs tvarkyti vėjo jėgainę ir pasidarys sniego buldozerį. Ne šiaip sau buldozerio peilį, kuris stumtų sniegą į šoną ir suvarytų jo kalnus, bet su sraigtu, kuris besisukdamas purkštų sniegą į šalis. Sraigtą meistras jau turi. Bereikia viską gerai apgalvoti ir imtis darbo.

- Kai man užeina mintis, tai neturiu ramybės, kol nepadarau. Naktį guliu, vartausi, neužmiegu, mėginu įsivaizduoti, kaip tai atrodys, mintyse konst­ruoju... - prisipažįsta R.Zobiela.

- Taip, kai jam kyla kokia mintis, namuose nebūna ramybės, - pritaria žmo­na.

Kol kas didesnių projektų Rimantas nekuria. Bet štai prie metalo laužo krūvos stovi didžiulė metalinė bačka. Ar nenorėtų jis pasidaryti biodujų generatoriaus ir iš mėšlo gamintis dujas?

- Man ir vaikai sakė... Tik ar išeitų? Ar būtų tų dujų?

- Kur nebus! - sakau jam. - Banda nemaža, mėšlo daug - dujų užtektų ne tik valgiui virti, bet ir namui šildyti liktų. Dar ir variklį galima užsikurti...

- Tikrai? - sublizga Rimanto akys.

- Taip, aš juk pasidariau!

Tikrai turiu pasidaręs tokį generatorių ir apsirūpinu dujomis. Nelaikau gyvulių, tačiau skysto mėšlo pavasarį atveža kaimynas, o per vasarą generatorių papildau nuo kiemo nupjauta bei su vandeniu sumaišyta žole, obuoliais krituoliais, obuolių išspaudomis...

Išgirdęs tai, šeimininkas suklūsta, susidomi ir žmona. Kur tą bačką statyti, kad būtų pilna mėšlo, koks turi būti tas mėšlas - tirštas ar skystas, kaip jį paskui iš bačkos iškrapštyti?.. Taip žodis po žodžio būsimas generatorius ima ryškėti Rimanto galvoje.

- O, čia tai idėja! - džiaugiasi jis. - Bet reikia viską gerai mintyse sudėlioti, kas ir kaip...

Regina netikėtai supranta, kas dabar nutiks. Namuose vėl nebebus ramybės! Dabar niekas daugiau jam nerūpės, naktimis jis vartysis nuo šono ant šono, nemiegos. Ir nesustos, kol darbas nepaju­dės.

- Ir kam reikėjo sakyti? - papriekaištauja ji man, paskui numoja ranka ir išeina melžti bandos.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

Palipęs į patį savo jėgainės viršų, meist­ras atrodo visai mažytis

Nemažai vyresnių žmonių dar važinėja autobu­sais. Vienas iš tokių dėl patiriamų nepatogumų pasiguodė „Šilalės artojo“ redakcijai. Pasirodo, į Pajūrio autobusų stotelę autobusai nė neužsuka, o sustoja tiesiog gatvės pakraštyje.

Į „Šilalės artoją“ paskambinusi pajūriškė skundėsi keistu autobusų vairuotojų elgesiu. At­rodytų, stotelės tam ir yra, kad autobusai jose galėtų sustoti išleisti atvykusius keleivius, neskubėdami suliptų tie, kuriems reikia kažkur važiuoti. Tačiau, pasirodo, kai kurių maršrutų autobusų vairuotojai įsigudrino labiau paisyti savo patogumo.

„Pajūryje į autobusų stotelę reikia kiek pasukti, nes ji yra ne prie pat gatvės. Bet vairuotojai į stotelę nesuka, tik stabteli prie klebonijos. O laukti autobuso toje vietoje yra labai nepatogu: nėra jokios užuovėjos, todėl šalta stovėti. Ypač kai yra vėjuota ar šlapdriba. Be to, net prisėsti nėra kur. Kodėl vairuotojai negali įsukti į stotelę, kur paprastai ir laukia žmonės? Tiesa, mokinius vežantis au­tobuso vairuotojas visada, kaip ir dera, išleidžia juos stotelėje. O kiti daro, ką nori“, – piktinosi vairuotojų elgesiu Pa­jūrio gyventoja.

Neprisistačiusi UAB „Šilalės autobusų parkas“ darbuotoja „Šilalės artojui“ tvirtino, kad, jei yra stotelė, vairuotojai privalo į ją užsukti, o ne sustoti kur nors kitur.

„Jei žinotume tikslų laiką, kada važiavo tie autobusai, kurie neužsuko į stotelę, galėtume pasakyti, kuriam autobusų parkui jie priklauso. Per Pajūrį važiuoja ir Tauragės, ir Klaipėdos bei kitų parkų maršrutiniai autobusai. Gali būti, jog kuris nors iš jų ir neužsuka“, – pripažino Šilalės au­tobusų parko darbuotoja.

Šilutės autobusų parko vadovai, pasirodo, visi besą sergantys, ir neatsirado tokio, ku­ris sutiktų pakomentuoti situaciją. Visgi telefonu atsiliepusi darbuotoja teigė, kad į stotelę užsukti autobusų vairuotojams privalu, ir pažadėjo perduoti informaciją viršininkui, jog šis juos įspėtų.

Daugiau informacijos suteikė Taura­gės autobusų parko direktorius Rimantas Mar­tina­vičius.

„Dirbame daug metų, bet tokį dalyką išgirdau pirmą kartą. Blogai, jeigu vairuotojai nesuka į stotelę. Būtinai su jais apie tai pasikalbėsiu“, – užtikrino direktorius.

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisaria­to Ko­munikacijos grupės spe­cia­­lis­tė Rūta Janavičiūtė paaiškino, jog Kelių eismo taisyklėse (KET) nėra nurodyta, kaip privalo sustoti maršrutiniai autobusai:

„Autobuso vairuotojui, kaip ir bet kuriam kitam eismo dalyviui, galioja bendrosios KET nuostatos, kuriomis būtina vadovautis. Vairuotojai negali sustoti ir stovėti greitėjimo bei lėtėjimo juostose, ant tiltų, viadukų, estakadų bei po jais (išskyrus, kai tai numato kelio ženklai), pėsčiųjų perėjose bei arčiau kaip 5 metrų atstumu prieš jas, ant vejos, šaligatvio ir t. t.“

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Spontaniškas Arvydo M. sprendimas „pasiskolinti“ svetimą automobilį, kad grįžtų namo po linksmybių su draugais, baigėsi teisiamųjų suole. Vyras, iš Paragaudžio kaime gyvenančios poros nugvelbęs „VW Passat“, savo kaltę pripažino. Teismas jam skyrė laisvės at­ėmi­mo bausmę.

Į teismą pareigūnų atvesdintas kaltinamasis Šilutės rajono gyventojas Arvydas M. apklausiamas pasakojo, kad praėjusių metų birželio 4-osios vakarą su draugais linksminosi Kvėdarnoje. Jau po vidurnakčio bičiuliai nusprendė išgerti, tačiau Arvydas M. neketino su jais pasilikti ir apie 3 valandą nakties pasiprašė parvežamas namo. Tačiau pavėžėjančių neatsirado, todėl jis patraukė pėsčiomis. Eidamas sugalvojo „pasiimti“ automobilį pats: tiesiog užsuko į pirmą pasitaikiusį kiemą, kuriame pamatė „VW Passat“. Pasirodo, automobilis buvo ne tik nerakintas, bet ir su viduje paliktu užvedimo rakteliu. Tad Arvydas M. sėdo ir nuvažiavo...

Ilgapirštis patikrino ir mašinoje rastą rankinuką. Teisme išvardintas ilgas sąrašas dokumentų, buvusių automobilyje: nukentėjusiųjų Dai­niaus J. ir Aurelijos R. asmens dokumentai, vairuotojų pažymėjimai, bankų kortelės su PIN kodais, žvejo mėgėjo bilietas, socialinio draudimo pažymėjimai bei kiti svarbūs dokumentai. Buvo ir grynų­jų pinigų bei kitų vertingų daiktų: garso stiprintuvas, vandens siurblys, žvejybos reik­menys ir navigacijos įran­ga.

Skaičiuojama, jog Dainius J. patyrė 2904,98 Eur, o Aurelija R. – 45 Eur turtinę žalą. 

Teismui Arvydas M. teigė iš pradžių tik norėjęs parsigauti namo. Deja, važiuodamas Šilalės rajono ribose jis kliudė gatvėje stovėjusį automobilį. Po smūgio „VW Passat“ buvo apgadintas, tačiau vyras to nepaisė ir vyko toliau. Sauguose (Šilutės r.) užsuko pas savo merginą, ir abu išvažiavo į Klaipėdą. Ten statydamas automo­bilį aikštelėje, priekiniu buferiu užvažiavo ant šaligatvio ir, pajudėjęs atbuline eiga, jį nuplėšė. Teisme kaltinamasis aiškino, kad jam pavyko buferį uždėti, ir jis tęsė kelionę, kol sustabdė policijos pareigūnai.

Mašina su visais pavogtais dokumentais grąžintas tikriesiems savininkams. Tiesa, gerokai apgadinta. Vis dėlto nukentėjusieji civilinio ieškinio dėl nuostolių atlyginimo nepateikė.

Šešis kartus teistas, baigęs 9 klases, niekur nesimokantis bei nedirbantis ir neužsiregistravęs darbo biržoje Arvydas M. teisme savo kaltę visiškai pripažino, bet prašė kuo švelnesnės bausmės. Aiškino su savo drauge ketinąs kurti šeimą, žadėjo daugiau niekada negrįžti į kaltinamųjų suolą.

Tačiau teismo tai neįtikino, mat kaltinamasis nesugebėjo laikytis ikiteisminio tyrimo metu paskirtos kardomosios priemonės – periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Paskelbus Arvydo M. paiešką ir jį suradus, jam buvo skirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas.

Svetimo turto pagrobimu atviru būdu, asmens dokumentų bei elektroninių duomenų, banko mokėjimo kortelių vagystėmis kaltintas vyras pripažintas kaltu. Šiuos nusikaltimus jis padarė dar nesibaigus ankstesniam teistumui. Anksčiau skirtos švelnesnės bausmės Šilutės rajono gyventojo neatgrasė nuo nusikalstamo gyvenimo būdo. Apgailestavimas, kaltės pripažinimas teismo neįtikino, ir jis Arvydui M. skyrė vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, kurią vyras turės atlikti pataisos namuose.

Nuosprendis nuo paskelbimo per 20 dienų gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui.

Morta MIKUTYTĖ

„Šilalės artojas“ praėjusį rudenį rašė apie Traksėdžio miške įsikū­rusį Albiną Jurkų, jo patirtas negandas ir valdžios abe­jingumą. Visai neseniai vėl sulaukėme jo skambučio - šįkart vyras skundėsi, kad jį skriaudžia kaimynai, bet nei valdžia, nei policija jam apsiginti nepadeda.

Kaimynai grasina?

Praėjusį rudenį kalbinome A. Jurkų miške, kur jis gyveno. Žmogus laukė socia­linio būsto ir dalinosi savo didžiuliu nusivylimu, kai sužinojo, jog netikėtai atsidūrė kone eilės gale, todėl tikimybė gauti būstą – labai menka. Tačiau iškėlus šią problemą į viešumą, Afganistane kariavęs ir nukentėjęs vyras sulaukė geros žinios: jam buvo suteikta galimybė apsigyventi Šilalėje, Žemaitės gatvės 10-ajame name. Tiesa, niekam ne pas­laptis, kad bendrabučiu vadinamas daugiabutis turi savo „aurą“, o gyvenimas ten teka pagal savas taisykles...

Šį sykį A. Jurkus laikraščio pagalbos paprašė po to, kai, jo tvirtinimu, kaimynai, linkę į nusikalstamą gyvenimo būdą, pradėjo gąsdinti susidorojimu.

„Mane čia artimiausiu metu užmuš. Vienoje koridoriaus pusėje gyvena normalūs žmo­nės, bet kitoje – vagys ir al­ko­holikai. Tai viena ir pasamdė du „pacanus“, kad mane užmuštų. Jie metaliniu strypu išdaužė duris. Pas mane tąsyk buvo draugė. Ji turi prob­lemų dėl širdies, jai taip ėmė drebėti rankos, jog negalėjo net policijai paskambinti. Tai aš pats, laikydamas duris, iškviečiau pareigūnus. Jie greitai atvažiavo, gal per 10 minučių. Tačiau, užuot gaudę tuos chuliganus, pareikalavo, kad pasitikrinčiau blaivumą. Visi žino, jog esu ūmaus būdo, tai, matyt, ir nusprendė, kad pats tas duris trankau. Bet yra liudininkė – mano draugė. Taip, tą vakarą buvau išgėręs, bet tikrai netriukšmavau, ji gali paliudyti. Ji taip pat matė pareigūnų elgesį. Jie mane norėjo į mašiną nusitempti, bet paskui atėjo su tuo aparatu ir patikrino, ar aš išgėręs. Duris išlaužę chuliganai jau buvo pasislėpę. Nežinau aš jų, tačiau pasislėpė tame pačiame bendrabutyje. Jei pareigūnai būtų iškart puolę jų ieškoti, tikrai būtų sučiu­pę“, – guodėsi A. Jurkus.

Vyras teigė sergąs plaučių uždegimu ir netrukus turįs gultis į ligoninę. Tačiau kaip palikti kambarį be durų?

„Šitame kambaryje nebuvo nieko, iš pradžių gulėjau ant paprasto čiužinio. Po truputį pavyko šį bei tą nusipirkti, dabar jau turiu ir spintą, ir sofą, ir stalą. Bet jau ne kartą iš manęs išnešė smulkių daiktų. Kai sykį girtas miegojau, kažkas įėjo ir susirinko viską, ką galima į kišenes susidėti... O kai išvažiuosiu į ligoninę, išvogs likusius daiktus. Net ir tą menką turtelį“, – baiminosi vyras.

A. Jurkus pasakojo, kad po chuliganų išpuolio iškvietė savivaldybės darbuotojus apžiūrėti visiškai sulaužytų durų. Tačiau jie tik pasakę, jog socialiniame būste gyvenantis asmuo turės jas įsistatyti pats.

„Kaip aš tą padarysiu iš 102 eurų pašalpos?“ – nesupranta Albinas.

Dėl pareigūnų veiksmų gali rašyti skundą

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ko­munikacijos grupės specialistė Rūta Janavičiūtė „Šilalės artoją“ informavo, jog konfliktas kilo prieš gerą savaitę, užpraėjusį sekmadienį.

„Policijai buvo pranešta, kad kaimynai vyrą grasina sumušti, daužo duris. Po kelių minučių atvykęs policijos ekipažas laiptinėje jokių asmenų nerado. Pareigūnams žmogus nenurodė, kas jie tokie. Pats pranešėjas nenukentėjo, tačiau pareigūnai rado apgadintas duris. Kadangi, kaip nurodė vyras, butas priklauso ne jam, o savivaldybei, pareigūnai paaiškino, jog pirmadienį jis turėtų kreiptis į savivaldybę bei informuoti apie sugadintą turtą.

Pareigūnai duomenų užpildymui ir blaivumo nustatymui asmens paprašė eiti su jais į lauke stovintį tarnybinį automobilį. Tačiau, jam nesutikus bei pasakius, kad blaivumą gali pasitikrinti bute, pareigūnai visus reikalingus veiksmus atliko kambaryje ir išvažiavo“, – paaiškino Tauragės AVPK atstovė.

Pasak jos, kol kas iš A. Jurkaus pareiškimas dėl turto sugadinimo nėra gautas. O jei pilietis mano, jog pareigūnai pažeidė jo teises, jis turi teisę su skundu kreiptis į Tauragės AVPK.

Savivaldybė pažvelgė valdiškai

Remiantis tarp socialinio būsto nuomininko bei Šilalės savivaldybės administracijos pasirašyta būsto nuomos sutartimi, nuomininkas įsipa­reigoja rūpintis jam patikėtu turtu. Vadinasi, iš 102 Eur pašalpos gyvenantis vyras naujas duris įstatyti privalės pats.

„Šilalės rajono savivaldybės administracijai situacija yra žinoma, todėl administracijos direktorius 2017 m. sausio 17 d. įsakymu sudarė komisiją minėtai situacijai patik­rinti.

Šis savivaldybės būstas A. Jur­kui išnuomotas 2016 m. spalio 31 d. Su nuomininku 2016 m. lapkričio 2 d. sudaryta būsto nuomos sutartis. Jos 4.2 punkte nurodyta, jog nuomininkas įsipareigoja naudoti savivaldybės būstą pagal pas­kirtį, jį prižiūrėti ir laikyti tvarkingą. 4.6 punkte teigiama, kad nuomininkas įsipareigoja savo lėšomis daryti einamąjį savivaldybės būsto remontą, kai nuomotojas, patik­rinęs savivaldybės būsto būklę bei palyginęs ją su buvusia perdavimo-priėmimo ak­te, nusprendžia, jog šis remontas yra būtinas.

Komisijos pateiktose išvadose nurodoma, kad savivaldybės gyvenamųjų patalpų, esančių Žemaitės g. 10, nuomininkas A. Jurkus įpareigotas sutvarkyti arba pakeisti naujomis jam išnuomoto būsto duris. Be to, jis turi pranešti policijai apie įvykį dėl turto suniokojimo ir žalos išieškojimo iš kaltų asmenų“, – „Šilalės artojui“ raštu atsiųstame atsakyme teigė Šilalės savivaldybės Komunikacijos ir informacinių technologijų skyriaus vyr. specialistė Auksė Kavaliauskaitė.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

2017-ieji prasidėjo su bent šešiolika padidėjusių mo­kesčių. Nuo pabrangintų verslo liudijimų, dar labiau ap­mokestintų autorinių sutarčių - iki didesnių akcizų. Nuo eilinį kartą išaugusių valstybės rinkliavų - iki bedarbio pašalpų, kurios bus apmokestintos jau nuo liepos. Mokesčių sumažėjimas? Pakeistas neapmokestinamasis pajamų dydis, kuris vidutinį atlyginimą gaunančiojo kišenę papildys 8 eurais. Kodėl ir 2017-ieji prasidėjo mokesčių mokėtojo nenaudai?

Pirma - Darbo kodeksas sustabdytas, dau­guma mokes­čių – ne. Pasiaiškinimas daug­­maž toks: praėjusi valdžia vasarą padarė daug mokestinių pakeitimų, tai negi naujoji valdžia dabar ims ir stabdys ankstesniosios darbą. Tačiau toks pasiaiškinimas neįtikina. Esminė socia­linio modelio dalis – Darbo kodeksas – buvo sustabdytas, nepaisant to, kad jį priėmė buvusi valdžia. Naujoji Seimo dauguma galėtų būti bent sąžininga bei pasakyti, ar ji palaiko visus naujus mokestinius pakeitimus. Jei ne, sustabdyti naujų mokesčių įsigaliojimą. Taip, kaip sustabdė naujo Darbo kodekso įsigaliojimą.

Antra - reikia pinigų. Visos valdžios mokesčius keičia, o tiksliau - kelia, nes reikia pinigų valdžios planams įgyvendinti. Prisižadėta didinti atlyginimus biudžetininkams, kelti pensijas. O iš kur paimti lėšų? Lengviausia – iš mokesčių mokėtojų.

Aišku, labai norint, pinigų būtų galima pasemti iš valdiško neefektyvumo tvenkinių. Biudžeto išlaidos, valstybinės įmonės, neefektyviai valdomas valstybės turtas - štai ten slepiasi sumos, ku­rių užtektų ir dar liktų. Ta­­čiau biudžeto išlaidas judinti sunku, nes tada reikėtų reformuoti viešąjį sektorių (ne tik kalbėti apie tai). Vals­tybės įmonės? Jos nuolat randa priežasčių, kodėl nemokėti dividendų į biudžetą. Valstybės turtas? Iš viso šventvagystė. Valdiškas turtas yra tam, jog valdžia jį turėtų, o ne tam, kad jis tarnautų mokesčių mokėtojams.

Tad lieka tik mokesčių mokėtojai. Jie per daug užsiėmę pinigų uždirbimu bei mokesčių mokėjimu, kad organizuotų protestus ar klajotų valdžios koridoriais. O jei ir paburbės, tai koks nors iš mokesčių mokėtojų kišenės gyvenantis politikas juos paauklės, jog dėl valstybės tie mokesčius mokantys ir taip stengiasi per mažai. Parodykite valdžią, kuri elgėsi kitaip.

Trečia priežastis – „mokesčių sulyginimas“. Suvie­no­din­ti taisykles savaime būtų sveikintina iniciatyva. Tačiau kodėl visos mokesčių „sulyginimo” iniciatyvos baigiasi jų kėlimu? Jei tik turime situaciją, kur Jonas moka 20 proc., o Petras – 40 proc., išlenda koks mokesčių „lygintuvas” ir sako: „Tegul Jonas irgi moka 40!”

Bet juk galima ir kitaip. Galima siūlyti, kad ir Petras mokėtų 20 proc. Arba kad abu mokėtų po 30 proc. Irgi būtų lygios taisyklės. Kodėl mokesčiai lyginami, juos tik didinant? Mokesčių „lygintuvas” atsakys, jog Lietuvoje mokesčiai ir taip per maži. O apskritai – reikia pinigų.

Gal ir reikia, bet tada vadinkime daiktus tikraisiais vardais. Vandens pašildymas iki kambario temperatūros yra „pašildymas“, o ne „sulyginimas“ su kambario temperatūra. Jeigu Jono mokesčiai kyla iki Petro mokesčių lyg­mens, tai yra mokesčių didinimas, o ne „sulyginimas“.

Ketvirta – aiškinama, neva čia yra ne mokesčių kėlimas, o žmonių įtraukimas į draudimo sistemą. Suprask: mokesčių mokėtojas kone turėtų jaustis dėkingas, jog valdžia jį privertė dalyvauti draudimo sistemoje už jo paties pinigus.

Iš kur toks perdėtas rūpes­tis mokesčių mokėtoju? Grįž­kime prie banalios priežas­ties – reikia pinigų. Pensijų dydis priklauso nuo politinių pažadų, o pinigų kiekis valdiškoje sistemoje – nuo realybės, t.y. nuo to, kiek suneša mokesčių mokėtojai. Jei pažadai lenkia realybę, reikia didinti pinigų kiekį sistemoje. Kadangi valdiška pensijų sistema nekaupia, neinvestuoja, o tik užsiima pinigų surinkimu bei išdalinimu, pinigų kiekį galima padidinti, tik keliant mokesčius arba didinant dalyvių skaičių, t.y. įtraukiant joje anksčiau nedalyvavusius.

Ką su šiais visais mokesčiais galėtų greitai padaryti valdžia, jeigu ji tikrai siekia pokyčių, o ne dar vieno mokesčių kėlimo?

Pirma - atidėti naujų mokesčių įsigaliojimą iki tol, kol bus išspręsti Darbo kodekso reikalai. Jei Darbo kodeksas neliberalizuos darbo santykių, nėra ko didinti su tuo susijusių mokesčių, tarkime, didesnių mokesčių terminuotoms darbo sutartims.

Antra - leisti visiems naujai draudžiamiems žmonėms pasirinkti, nori jie būti apdrausti, ar ne. Jei jau sakoma, jog įtraukimas į draudimą yra ne mokesčių kėlimas, o nauda pačiam žmogui, tai gal ir reikėtų leisti apsispręsti pačiam žmogui, o ne spręsti už jį.

Žiūrint plačiau, būtina prisiminti, kad, didinant apdraustųjų skaičių, didės ir išmokų skaičius. Tačiau dėl demografinės situacijos ateityje bus mažiau mokesčių mokėtojų ir jie suneš mažiau pajamų. O kadangi valdiška pensija yra pagrįsta pažadais, pažadai gali būti neištesėti: pavyzdžiui, vėlinamas amžius, nuo kada galima pradėti gauti pensiją, valdiškos pensijos dydis niekaip nepasivys augančių kainų bei pan.

Jau 26 metus politikai didina ne žmonių savarankiškumą ir atsakomybę už savo ateitį, o gretas tų, kurie apmokestinti, ir tų, kuriems kažkas pažadėta.

Žilvinas ŠILĖNAS

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

2017-uosius Seimas yra paskelbęs Tautinio kostiu­­mo, Piliakalnių, Lietuvių kalbos kultūros, Algir­­do Juliaus Greimo, Ievos Simonaitytės, Kazio Bradūno, Spor­to ir Reformacijos metais.

Penk­ta­dienį gausus būrys svečių rinkosi ant Medvė­galio, kur oficialiai paskelbta Piliakalnių ir Tautinio kos­tiumo metų pradžia. Vėliau renginio dalyviai pakviesti į Šiauduvoje vykusius seminarus, o jaunimas nekant­riai laukė etnokultūrinės nakties, kuomet visi šoko ir dainavo, lankė Dievyčio piliakalnį bei dalyvavo „Polka-tūpt“ maratone. Linksmybės tęsėsi iki paryčių.

Šaltas ir tirštas rūkas neišgąsdino žiūrovų – ant piliakalnio rinkosi istorijos ir etninės kultūros puoselėtojai, jai neabejingi žmonės. Po iškilmingo vėliavų pakėlimo nuskambėjo Tautinė giesmė, pagerbiant tradicijas, uždegtas didžiulis laužas, aplink sukio­josi Žemaitukų asociacijos rai­teliai su savo žirgais, tauti­niais kostiumais pasipuošę žemaičiai. Pritariant kank­lėms, susirinkusieji traukė že­­­maitiškas dainas, o visa Lie­tuva ir Že­maitijos kraštas pagerbti šūvių salvėmis.

Laukuvos Norberto Vė­liaus gimnazijos direktorė Rai­mon­da Kauneckienė linkėjo saugoti unikalų paveldą ir tradicijas, Laukuvos seniūnas Vir­­­gi­lijus Ačas sakė, jog didžiuojasi būdamas žemaičiu, o už puikų renginį jo organiza­toriams - Etninės kultūros globos tarybai, Šilalės savivaldybei bei Kultūros centrui, VšĮ „Etnoklubas“, Šilalės krašto Žemaičių draugijai, Lau­ku­vos seniūnijai, Šiau­du­vos bendruomenei ir kt. - dėkojo Kultūros ministerijos vyr. specialistas Romanas Senapėdis.

Po atidarymo šventės Šiau­duvos laisvalaikio salėje vyko seminaras „Vietinės bendruomenės ir piliakalniai: bendrakultūrinis ryšys ir tradicijos“.

„Su delegacija iš Vilniaus aplankėme Dionizo Poškos Baub­lius Bijotuose, Klemenso Lov­či­ko muziejų. Smagu, jog šio­mis tradicijomis aktyviai domisi jaunimas. Viena iš seminaro pranešėjų Karolina Ta­mašauskaitė pateikė idėjų, kaip išnaudoti piliakalnius ren­giniams, šventėms, įvairiems susibūrimams. Lietuvos archeologijos draugijos atstovas dr. Gintautas Zabiela primi­nė, kad dar, deja, ne iki galo įtvirtinti įstatymai, kurie apibrėžtų piliakalnių savininkus. O juk piliakalniai yra baltų kultūros ir anksty­vo­sios Lietuvos valstybės sim­bolis, Lietuvos Didžiosios Ku­nigaikštystės vals­tybingumo liudijimas bei tau­tinio atgimimo sąjūdžio įkvė­pimo šaltinis“ - „Šilalės ar­tojui“ sakė vienas iš renginio organizatorių Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas Vir­ginijus Jo­cys.

Tautinis drabužis, pasak jo, yra viena iš etninio tapatumo bei nacionalinės kultūros išraiškos formų. Todėl ir seminaro tikslas buvo padėti geriau suvokti baltų (aisčių) paveldą, įkvėpti pasididžiavimą mūsų protėvių palikimu. O visi šie renginiai - įžanga į modernios Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimą.

Nepatingėjo į šią šventę atvykti ir audėjos Zita Pau­­li­­kie­nė, kurios audiniai pa­­puošė dizainerio Juozo Stat­ke­vi­čiaus kolekciją, bei Salo­mė­ja Udo­vičienė, atsivežusi į Šiau­duvą audimo stakles. Prie jų, beje,  išdrįso prisėsti ir išbandyti savo gebėjimus ne vienas dalyvis.

Po diskusijų laukė linksmybės – naktišokiai. Jų metu projekto „Visa mokykla šoka“ dalyviai mokėsi tautinių šokių žingsnelių. Be to, į kelią išlydėtas specia­lus autobusiukas – šio projekto koordinatoriai aplankys kiekvieną rajono mokyklą ir visus norinčiuosius pamokys tautinių šokių.

Kaip pasakojo Šilalės kultūros centro folkloristė Jolanta Kažukauskienė, Šiauduvoje vy­kusioje etnokultūrinėje naktyje šėlo daugiau nei 300 dalyvių iš įvairiausių Lietuvos kampelių.

„Žygiavome ant Dievyčio pi­liakalnio naktį, kur kaltinė­niš­kė Aušra Vitaitė papasako­jo pi­liakalnio padavimą, pa­šo­ko­­­me, padainavome. Grį­žę gar­­džiavomės lauke virta sriu­­ba, koše bei arbata. Iš­tver­­­min­giau­sieji linksminosi vi­są naktį“, – sakė J. Ka­žu­kaus­kie­nė. 

Paryčiais suorganizuotame „Polka-tūpt“ maratone jauni­mas šoko polką ir rungėsi, kas ilgiau ištvers. Laimėtojai paaiškėjo po 34 minučių. Jais tapo iš Šiaulių atvykusi tarptautinė pora – latvis Ansis Ber­zins ir Ieva Vorobjovaitė. Ant­ri liko šilališkiai Aušrinė Viršilaitė ir Netas Klimavičius.

Morta MIKUTYTĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) analizė at­s­kleidė, jog Šilalės rajono savivaldybėje vienam moki­niui, skai­čiuojant ugdymo ir mokyklų aplinkos išlaikymo lėšas, 2015 m. buvo skiriama 2430 eurų. Ši suma - 10 proc. didesnė už mažųjų savivaldybių (vertinant pagal gy­­ventojų tankį) vidurkį, kuris siekia 2200 Eur.

„Vienam Šilalės mokiniui 2015 m. teko 15,2 kv. m bend­ro mokyklų ploto (šalies vidurkis – 13,4 kv. m) bei 5,4 kv. m klasių ploto (šalyje – 5,2 kv. m). Didesni plotai reiškia, kad daugiau pinigų reikia skirti nereikalingiems pasta­tams išlaikyti, valyti, šildy­ti”, – teigia LLRI analitikė Ais­tė Čepu­kai­tė.

Tyrimai parodė, jog Lietu­vos mastu per metus būtų galima sutaupyti 22 mln. Eur vien efektyviau naudojant bei prižiūrint mokyklų infrast­ruktūrą. Sutaupius per­teklinei infrastruktūrai skiriamų lėšų, jas būtų galima panaudoti ugdymo procesui ir mokytojų atlyginimams kelti.

2015 m. mokinių ugdymui iš viso išleista 452 mln. Eur (vidutiniškai – 1429 Eur mokiniui), o mokyklų aplinkos priežiūrai – 179 mln. (566 Eur vaikui). Lėšos pasiskirsto labai netolygiai: vienam mokiniui per metus tenkanti suma skirtingose savivaldybėse ski­riasi net 3 kartus.

„Skirtumai yra ne tarp didelių ir mažų savivaldybių, didelių ar mažų mokyklų, bet tarp efektyvių bei ne­efektyvių. Kai savivaldybėse moksleivių skaičius yra panašus, o švietimui išleidžiama net keliais milijonais daugiau, akivaizdu, jog dalis savivaldybių mokyklų tinklą sutvarkė racionaliau nei kitos. Apytuštės mokymo įstaigos reiškia per kaminą paleidžiamus švietimo pinigus”, – teigia LLRI analitikė A. Čepukaitė.

Pavyzdžiui, Radviliškio rajonas, kur mokosi apie  tūkstantį mokinių, optimizavęs mokyklų tinklą taip, kaip tai yra padaręs Plun­gės rajonas, sutaupytų 2,5 mln. Eur. Apie 3,3 tūkst. mokinių turinti Šilalės rajono savival­dybė per metus sutaupytų 0,9 mln. Eur, jei mokyklų aplinkai išlaikyti skirtų tiek, kiek skiria panašų moksleivių skaičių turintis Kelmės rajonas. Jurbarko rajono savivaldybė sutaupytų 1 mln. Eur, Panevė­žio – 1,3 mln. ir t.t. Ša­lies mastu pinigų ugdymui bei mokytojų algoms būtų galima ras­ti mažiausiai 22 mln. Eur.

„Savivaldybės ir pa­čios mokyklos turi ieš­ko­ti būdų persitvar­ky­­­ti – jungtis, ne­­nau­do­jamas patalpas par­­­duo­­­ti, nuo­­moti ar ki­taip išnau­doti. Ki­tu at­veju, ma­žė­jant mo­ki­nių, vis daugiau pi­ni­gų reikės skirti ne pačiam švie­­ti­mui, o ne­reika­lingų patal­pų išlaiky­mui”, – teigia LLRI pre­zi­dentas Žil­­vinas Šilė­nas.

Daugelyje mokyklų vienam mokiniui tenka 10-15 kv. m bendro ploto, tačiau yra tokių, kuriose plotas yra didesnis už vidutinį lietuvio būstą. Net 41 šalies mokykloje vienam mokiniui tenka daugiau kaip 50 kv. m. Skirtumai yra akivaizdūs, net jeigu lygintume ir tik vienam moksleiviui tenkantį klasių plotą. Rezultatas – vidutinės išlaidos infrastruktūrai skiriasi du kartus ar net daugiau.

„Pinigų mokytojų atlyginimams bei švietimo kokybei didinti reikia ieškoti ir efektyviau tvarkant mokyk­lų tink­lą. Savivaldybės turėtų pasinaudoti pavyzdžiu tų, kurios, turėdamos tokį pat moksleivių skaičių, sugeba mažiau pinigų išleisti pastatų priežiūrai, šildymui ar valymui. Nepersitvarkius prob­lemų išspręsti nepadės nei papildomos biudžeto lėšos švietimui, nei klasės krepšelis, nei etatinis pedagogų apmokėjimas”, – pastebi Ž. Ši­lė­nas.

Daugiausiai lėšų, skaičiuojant vienam mokiniui, teko Neringos savivaldybėje, mažiausiai – Alytaus mieste.

Asta NARMONTĖ

LLRI komunikacijos vadovė

Šilalės rajono apylinkės teisme baigta nag­rinėti admi­nistracinė byla, pradėta dar 2015 metais. Nors įžūliai į stirnas iš automobilio šaudžiusiems (t. y. neleistinu būdu sumedžiojusiems) šilališkiams baudos buvo pa­skirtos, tačiau šiems sprendimą apskundus, byla vėl grąžinta Šilalės teismui. Bet ir po papildomų balistinių ekspertizių teismo sprendimas nepasikeitė: vyrai turės sumokėti po 579 eurus baudos, konfiskuotas jų automobilis bei ginklas, taip pat metams atimta teisė medžioti.

2015 m. lapkričio 13-ąją Did­kiemio seniūnijoje, Lau­menų bei Pažiuržmočio kaimų ribose, buvo nušautos trys stirnos. Istorija gal ir nebūtų išvydusi dienos šviesos, jeigu ne pilietiški liudininkai. Netoliese žaidusios dvi mergaitės papasakojo savo tėvui mačiusios šviesios spalvos automobilį, iš kurio pasipylė šūviai. Mergaičių tėvas apie tai pranešė aplinkosaugininkams, kurie nedelsdami ėmėsi veiksmų: jiems pavyko susekti medžiotojus, kurių automobilyje buvo trys, vienas iš jų – neblaivus.

Aplinkosaugininkams sustabdžius automobilį bei pasiteiravus, kur vyrai traukia, šie prasitarė besiruošią į medžioklę tykant. Tačiau aplinkosaugos inspektoriaus apgauti nepavyko: nuo šautuvo sklido parako kvapas, be to, ginklas buvo dar šiltas. Tad inspektorius įtarė, kad iš jo galimai ką tik šauta. Patikrinus šautuvą, paaiškėjo, jog dėkle likęs tik vienas šovinys. Koks medžiotojas išsiruošia į medžioklę su vienu šoviniu?

Pasikliaudami liudytojų aiškinimais, aplinkosaugininkai ėmė ieškoti nudobtų žvėrių. Pastangos neliko bevaisės: ne­trukus buvo surasta viena, o apžiūrint vietovę kitą die­ną, - dar dvi nušautos stirnos.

Įkliuvę medžiotojai ėmė teisintis kitaip: esą buvo susiruošę apžiūrėti vietą, kur galima statyti bokštelį, bet netikėtai sumanę užpildyti medžioklės lapą ir, jei būsią laiko, papramogauti. Tačiau sutemus neva nusprendė, kad jau per vėlu, ir nebemedžiojo. Administracinėn atsakomybėn traukiami vyrai tikino, jog tą vakarą esą lankėsi visai kitose vietose, siūlė apklausti juos neva mačiusius liudininkus.

Vis dėlto 2016 m. pavasarį vykusio teismo posėdžio metu teismo tokia medžiotojų versija neįtikino. Teismas nusprendė, kad liudininkų pasakojimai, rastos tuščios gilzės bei kruvina servetėlė įrodo, jog stirnas nušovė būtent K. V. ir V. A., kurie automobilyje turėjo tam tinkamą gink­lą. Teismo sprendimu dviem medžioklės lape įrašytiems vyrams skirta po 579 Eur baudos, konfiskuotas automobilis „Toyota Avensis Verso“, abiem šauliams metams atimta teisė medžioti.

Tačiau brakonieriai nebuvo linkę lengvai pasiduoti. Teismo sprendimą jie apskundė Klaipėdos apygardos teismui, kuris bylą grąžino nag­rinėti į Šilalę. Klaipėdos apygardos teismo nutarty­je rašoma, kad Šilalės rajono apylinkės teismas „savo procesinio sprendimo nepagrindė visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu“. Taip pat iškelta abejonė liudininkų parodymais, mat nė vienas iš jų nematė šaudymo betarpiškai. Vienintelės tai mačiusios – dvi mažametės mergaitės, kurių pasakojimu kliaudamasis, tėvas iškvietė aplinkosaugininkus. Aukštesnės instancijos teismui buvo neaišku ir tai, kaip aplinkosaugos pareigūnas pamatavo ginklo temperatūrą bei iš kvapo nustatė, jog ką tik iš jo buvo šauta – esą tai pernelyg subjektyvus vertinimas. Tad nutartimi nuspręsta bylą grąžinti pirmos instancijos teismui į Šilalę, kad būtų nag­rinėjama iš naujo.

Šįkart į Šilalės rajono apylinkės teismo posėdį buvo iškviesta nepilnametė liudytoja, kuri kartu su seseria matė šūvių „ugnikes“, sklindančias iš šviesios spalvos automobilio. Paauglė buvo apklausiama specialioje patalpoje, o teisėjo ir bylos dalyvių pateiktus klausimus jai perdavinėjo Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė. Apklausos metu žemėlapyje žymėtas kiekvienas teiginys, siekiant kuo tiksliau nustatyti liudininkų matytus įvykius. Kiek vėliau liudijo mergaitės tėvas. Paskesniuose teismo posėdžiuose dalyvavo ir daugiau liudininkų.

Galiausiai teismas darė per­t­rauką bei pareikalavo atlikti balistinę ekspertizę. Taip pat ištirti, ar automobilyje ras­tas naktinio matymo prietaisas nėra naktinio matymo taikiklis, o infraraudonųjų spindulių prožektorius nėra lazerinis taikiklis. Tačiau ekspertų tvirtinimu, abu prietaisai, tiek sujungti, tiek atskirai, nėra skirti tvirtinti prie ginklo, kurį turėjo administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys.

Priimtame nutarime teismas priminė, jog medžiotojai savo pirminiuose paaiškinimuose aplinkosaugininkams teigė susiruošę į medžioklę tykant. Vėliau šiuos parodymus pakeitė ir ėmė tvirtinti vykę apžiūrėti vietos medžioklės bokšteliui. Galiausiai kaltinamieji bei jų liudininkas įrodinėjo įvykio metu buvę kitoje vietoje. Bet čia jiems koją pakišo iš UAB „Tele2“ bend­rovės gauti duomenys. Pagal telefonų išklotines, K. V. turėtas telefonas veikė per celę, kuri yra netoli vietos, kur nušautos stirnos.

Kaltinimus dėl medžioklės esant neblaiviam K. V. teismas atmetė, mat nerasta įrodymų, jog būtent medžioklės metu vyras buvo išgėręs.

Šilalės rajono apylinkės teis­mas dar kartą pripažino, kad nenuoseklūs kaltinamųjų parodymai apie vykimo tikslą rodo jų siekį išvengti atsakomybės dėl neteisėto medžiojimo. Tai, jog sustabdymo metu pas V. A. buvo tik vienas neiššautas šovinys, o viena gilzė išmesta ten, kur jie buvo sulaikyti, patvirtina norą nuslėpti patį medžioklės faktą. O paaiškinimas, kad vyrai ruošėsi medžioti su vienu šoviniu, apskritai yra nelogiš­kas.

Tad teismo nutarimas liko koks buvęs – šilališkiai K. V. ir V. A. turės sumokėti 579 Eur baudas bei metams netenka teisės medžioti. Konfiskuotas V. A. priklausantis automobilis „Toyota Avensis Verso“, iš kurio buvo šaudoma į stirnas. Šautuvo medžiotojai taip pat neatgaus – jis teismo sprendimu pateks į Lietuvos Respub­likos ginklų fondą.

Nutarimas per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui.

Morta MIKUTYTĖ