Šilalės policija kreipiasi į visuomenę ir prašo atsiliepti žmones, kurie galbūt matė, kaip kol kas nenustatytas automobilis partrenkė 13-metę. Po avarijos automobilis iš įvykio vietos nuvažiavo.

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilalės rajono policijos komisariato pareigūnai prašo visuomenės pagalbos, kai galbūt kas nors matė ar užfiksavo vaizdo registratoriais eismo įvykį, kurio metu automobilis kliudė dviratininkę. Avarija įvyko spalio 6 d., apie 7 val. 40 min., Kvėdarnos seniūnijoje, Lembo kaime, kelio Mažeikiai–Plungė–Tauragė 97 km, kai nenustatyto automobilio vairuotojas (automobilis gali būti sidabrinės arba pilkos spalvos) partrenkė dviračiu šalikele važiavusią 13 metų mergaitę. Eismo įvykio metu buvo sužalota paauglė bei apgadintas jos dviratis.

„Prašome gyventojų, turint reikšmingos informacijos arba duomenų apie eismo įvykį, informuoti tel. (8-700) 6-41-10, (8-652) 8-15-47, 112 arba atvykti į Šilalės rajono policijos komisariatą (Šilalė, Struikų g. 5, 101 kab.).

Tauragės AVPK inform.

Klientų patogumui „Tele2“ kviečia išbandyti savitarnos svetainę, kurioje lengvai ir greitai galėsite pasitikrinti savo duomenis ir sąskaitas, patogiai keisti mokėjimo planus bei pasirinkti kitas norimas paslaugas. Savitarną privatiems ir verslo klientams rasite http://mano.tele2.lt 

Reikalinga informacija pasiekiama akimirksniu

„Tele2“ savitarnos svetainė sukurta, atsižvelgiant į klientų poreikius – čia nereikia laukti, o rasti atsakymus į iškilusius klausimus ar atlikti pakeitimus ypač paprasta. Prie savitarnos jungiantis pirmą kartą, prireiks tik jūsų telefono numerio – tuomet SMS žinute gausite laikiną slaptažodį, kurį galėsite pakeisti.

Prisijungę prie savitarnos puslapio, matysite daug aktualios informacijos: dabartinį mokėjimo planą, jo galiojimo laiką, einamojo mėnesio išlaidas, išklotines, sąskaitas ir naujus, jums skirtus pasiūlymus.

„Tele2“ savitarnos paskyroje vos per kelias minutes galite ne tik patikrinti savo duomenis, bet ir pakeisti savo planą, atstatyti užblokuotą telefono PIN kodą ar atlikti daugelį kitų veiksmų. Taip jums net nereikės vykti į saloną.

Viską valdote patys – naujas sutartis, mokėjimo būdus ar kredito limitą

Savitarnos svetainėje mano.tele2.lt kiekvienas „Tele2“ klientas gali paprastai tvarkyti savo sutartis. Sudarysite naują ar pratęsite ankstesnę sutartį, pasibaigus jos terminui arba likus ne daugiau nei vienam mėnesiui iki termino pabaigos.

Lengvai galima pakeisti ir mokėjimo planą. Jei sutarties terminas jau pasibaigęs, mokėjimo planą galima keisti į bet kurį iš tuo metu siūlomų. Jeigu sutarties terminas dar nepasibaigęs, mokėjimo planą galima keisti į planą tik su didesniu mėnesiniu mokesčiu.

Taip pat čia visuomet galite pasitikrinti savo einamojo mėnesio sąskaitos dydį ir išrašytos sąskaitos mokėtiną sumą. Patogu ir tai, kad savitarnoje bet kada galite pasikeisti paslaugų kredito limito dydį – jis padeda apsisaugoti nuo netikėtai didelių sąskaitų ir įspėja, kai nustatytas limitas yra pasiekiamas.

Be to, savo asmeninėje „Tele2“ paskyroje rasite visą informaciją apie sąskaitų apmokėjimo būdus, terminus ar permokas. Prireikus čia pat galėsite peržiūrėti savo paslaugų išklotinę. Užblokavę PIN kodą, savitarnoje rasite savo telefono SIM kortelės PUK kodą, kurio prireiks telefono įjungimui.

„Mano Tele2“ – jūsų išmaniajame telefone

Kasdienes „Tele2“ paslaugas tvarkyti galite ir patogioje savitarnos programėlėje „Mano Tele2“. „Android“ naudotojai ją ras internetinėje parduotuvėje „Google Play“, o turintys „iPhone“ išmaniuosius – „App Store“.

Programėlėje taip pat galėsite peržiūrėti duomenų kiekio likutį, apmokėti sąskaitas, sekti kredito naudojimą, užsisakyti papildomą duomenų paketą ar kitas paslaugas.

Be to, pagrindiniame telefono ekrane įsidiegę programėlės valdiklį, galėsite greitai ir net neįjungdami programėlės pasitikrinti duomenų likutį ir einamosios sąskaitos dydį.

Informacija atnaujinama net ir naudojantis „Wi-Fi“ ryšiu, o savo numerio informaciją matysite prie programėlės prisijungę ir kitame telefone.

Daugiau informacijos rasite www.tele2.lt, „Tele2“ salonuose arba paskambinę telefonu 117.

Jovita JARUTIENĖ

Vykstant išankstiniam balsavimui į Seimą, Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) sulaukia vis daugiau pranešimų apie pastebėtus galimus neteisingai skleidžiamos politinės reklamos atvejus. Informuojame, kad, vadovaujantis Seimo rinkimų įstatymu, rinkimų agitacija, neatsižvelgiant į jos būdus, formas bei priemones, draudžiama likus 30 valandų iki rinkimų pradžios ir rinkimų dieną iki balsavimo pabaigos, išskyrus išorinę politinę reklamą, iškabintą iki prasidedant šiam rinkimų agitacijos draudimui.

Rinkimų agitacijos draudimo laikotarpiu ir balsavimo iš anksto metu jokių vaizdinių ir garsinių rinkimų agitacijos priemonių (išskyrus tas, kurias išleido Vyriausioji rinkimų komisija) negali būti balsavimo patalpoje ir 50 metrų atstumu aplink pastatą, kuriame yra balsavimo patalpa.  

VRK ragina atkreipti dėmesį, kad šiemet, stengiantis išvengti koronaviruso pandemijos plitimo, Lietuvos miestų savivaldybės įrengė papildomas balsavimo vietas ne tik savivaldybių pastatuose, todėl minėto įstatymo nuostatos galioja ir išorinei rinkimų agitacijai šalia papildomų balsavimo vietų. Jokios išimtys rinkimų agitacijos draudimui nenumatytos.

Visą balsavimo iš anksto vietų sąrašą galite rasti čia - https://bit.ly/3iiltQU

VRK primena, kad politinė reklama turi būti teisės aktų nustatyta tvarka pažymėta, nurodant lėšų šaltinį, ir aiškiai atskirta nuo kitos skleidžiamos informacijos. Draudžiama skleisti politinę reklamą pirmame periodinio spaudos leidinio puslapyje. Taip pat politinė reklama yra draudžiama, jeigu jos skleidimas prieštarauja Konstitucijai ir kitiems įstatymams.

Pagrindinis rinkimų organizatorius įspėja, kad įrengti ir skleisti išorinę politinę reklamą draudžiama:

· ant statinių, kuriuose veikia valstybės valdžios, teisėsaugos, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos;

· valstybės ar savivaldybių įmonėms priklausančiose viešojo transporto priemonėse ir ant jų, išskyrus atvejus, kai reklamos plotai ar vaizdo transliavimo įrenginiai priklauso ar yra perduoti naudotis tretiesiems asmenims, kuriems valstybės ar savivaldybių įmonės negali daryti tiesioginio ar netiesioginio lemiamo poveikio;

· automobilių keliuose ir jų sanitarinės apsaugos zonose, taip pat gatvėse ir prie jų, jeigu ji gali užstoti technines eismo reguliavimo priemones, kelio ženklus, pabloginti matomumą, akinti eismo dalyvius, atitraukti jų dėmesį ir taip kelti pavojų eismo dalyviams, taip pat draudžiama naudoti reklamą, imituojančią kelio ženklus;

· ant skulptūrų ir paminklų;

· 50 metrų atstumu aplink pastatą, kuriame yra balsavimo patalpa;

· neturint žemės, statinių ar kitų objektų, ant kurių ar kuriuose ji įrengiama, savininko sutikimo.

Išorinė politinė reklama saugomose teritorijose ir nekilnojamosiose kultūros vertybėse, taip pat jų teritorijose leidžiama tik suderinus su valstybės įstaiga, atsakinga už kultūros vertybių apsaugą, ir saugomos teritorijos steigėjo įgaliota įstaiga.

Pareiga nuimti išorinę politinę reklamą iki prasidedant įstatymų nustatytam laikui, kai rinkimų agitacija draudžiama, tenka išorinę politinę reklamą paskelbusiam asmeniui.

Asmenys, pažeidę nustatytus išorinės politinės reklamos įrengimo ir skleidimo tvarkos reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

VRK primena, kad rinkimų agitacija, nepaisant jos būdų, formų ir priemonių, draudžiama likus 30 valandų iki rinkimų pradžios, t. y. nuo 2020 m. spalio 10 d. 1 val., ir rinkimų dieną iki balsavimo pabaigos, išskyrus nuolatinę vaizdinę agitaciją, kuri iškabinta iki prasidedant šiam rinkimų agitacijos draudimui ir kurios pašalinimas susijęs su sudėtingais veiksmais.

Rinkimų agitacijos draudimo laikotarpiu ir balsavimo iš anksto metu jokių vaizdinių rinkimų agitacijos priemonių (išskyrus tas, kurias išleido VRK) negali būti balsavimo patalpoje ir 50 metrų atstumu aplink pastatą, kuriame yra balsavimo patalpa, ir pastate, kuriame balsuojama tik balsavimui sudarytuose specialiuose balsavimo.

VRK ragina pilietiškus žmones, pastebėjusius galimus rinkimų įstatymų pažeidimus, pranešti trumpuoju numeriu 1855, el. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. arba bendruoju pagalbos telefono numeriu 112.

Vyriausiosios rinkimų komisijos inform.

Anot asociacijos „Dyslexia International“, pasaulyje disleksiją (skaitymo sutrikimą) turi iki 10 proc. žmonių. Disleksija lydi visą gyvenimą, todėl svarbu padėti žmogui išmokti su ja gyventi dar vaikystėje. Lietuvos aklųjų biblioteka ir „Dyslexia centras“ spalio 5–11 d. kviečia švietimo institucijas, tėvus ir vaikus jungtis prie pasaulinės iniciatyvos „Go Red for Dyslexia“ ir atkreipti dėmesį į tūkstančius Lietuvos vaikų, turinčių skaitymo sutrikimą.

Pirmieji ženklai pastebimi dar darželyje

Pasak logopedės Anos Leonovič, laiku neaptikus disleksijos, gali atsirasti neigiamas pėdsakas visoje tolesnėje vaiko ugdymo veikloje.

„Paprastai disleksija išryškėja, kai vaikas pradeda mokytis skaityti ir rašyti. Mokykloje ir namuose nuolat susiduriant su reikalavimais, kurių vaikas negali įvykdyti, atsiranda lėtinė stresinė situacija, kuri paveikia jo savivertę. Deja, dažnai kaip viso to priežastį tėvai bei mokytojai klaidingai nurodo vaiko tingumą, jo asmenybės bruožus ir hiperaktyvumą“, – teigia logopedė.

Specialistės nuomone, skaitymo sutrikimą taip pat gali lydėti disgrafija (rašymo sutrikimai) ir diskalkulija (matematinių sąvokų bei operacijų atlikimo sutrikimai). Dėl šių priežasčių mokytojai turėtų būti apmokyti, kaip atpažinti disleksiją turintį vaiką, kad galėtų pakeisti mokymo metodus, informuoti ir nukreipti tėvus pas logopedą ar kitą specialistą.

Pirmuosius disleksijos požymius galima pastebėti vaikui pradėjus lankyti darželį: sunku įsiminti eilėraštukus, daineles, atkartoti ritmą. Būtent darželyje sūnaus Žilvino sunkumus pastebėjo ir mama Edita.

„Patvirtinimą, jog turime disleksiją, gavome iš Pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT), bet įtarimų atsirado dar darželyje, lankantis pas logopedę dėl neaiškios vaiko kalbos. Tada pirmąkart išgirdau, kad yra toks dalykas – disleksija. Priešmokyklinėje grupėje sūnus niekaip negalėdavo įsiminti raidžių visus metus. Apie skaitymą net kalbos būti negalėjo. Raides išmoko tik 2-oje klasėje“, – pasakoja Edita.

Jos teigimu, sūnus patirdavo daug streso dėl komentarų iš mokytojų ir net artimųjų, jog „mažai stengiasi“ ir raginimų „tiesiog ilgiau prie knygų pasėdėti“. Deja, panašių replikų sulaukia didelė dalis vaikų, kuriems pasireiškia disleksija.

Kaip atpažinti disleksiją?

Susipažinus su galimais požymiais, nevertėtų nustatinėti diagnozę savarankiškai – tikėtina, kad net disleksijos neturintys žmonės vieną kitą požymį galėtų pritaikyti sau. Užtikrintai disleksijos diagnozę gali nustatyti tik specialistai. Pasireiškus keliems iš žemiau išvardintų požymių, patartina ieškoti pagalbos: lėtas skaitymo tempas; skaitydamas vaikas vietomis keičia skiemenis, spėlioja; painioja panašias raides; daro daug klaidų rašydamas, painiai jungia raides, būna sunku perkoduoti garsus į raides; sunku suprasti perskaitytą tekstą ir jį atpasakoti; pakitęs erdvinis suvokimas; sunku suprasti laiko („anksčiau – vėliau“, „vakar – rytoj“), metų laikų sąvokas, jų seką; skaitymo ir rašymo įgūdžiai įsisavinami nuo bendraamžių atsiliekant mažiausiai 2 metais.

Liūdniausia, jog vaikas, turintis disleksiją, nuolat patiria stresą bei patyčias, o tai stipriai žeidžia jo savivertę. Logopedė A. Leonovič išskiria vieną pagrindinę priežastį: „Deja, tėvai vis dar yra pagrindinis vaikų patiriamo streso šaltinis. Pirmiausia tėvai turi „susidraugauti“ su disleksija, siūlyti skaityti tai, kas yra įdomu vaikui, o privalomą literatūrą skaityti kartu. Aiškinti pamokas remiantis vaizdine medžiaga, patiems būti ramiems ir daugiau bendrauti su vaiku, nei iš jo reikalauti.“

Į pagalbą disleksiją turinčiam vaikui

Švietimo pagrindas – tekstai, o šie disleksiją turintiems vaikams sunkiai įveikiami. Vieną iš sprendimo būdų siūlo Lietuvos aklųjų biblioteka, leidžianti garsines ne tik grožinės ar akademinės, bet privalomosios mokyklinės literatūros kūrinių versijas.

„Vis daugiau disleksiją turinčių vaikų ir jų tėvų atranda virtualią biblioteką ELVIS, kurioje saugoma daugiau nei 13 tūkst. pavadinimų garsinių knygų“, – sako bibliotekos direktorė Inga Davidonienė. „Užuot patyrę stresą skaitydami, disleksiją turintys vaikai gali klausytis profesionalių diktorių įgarsintų leidinių. Labai svarbu tiek mokytojams, tiek tėvams padėti atrasti garsines knygas – tai gali įnešti esminį pokytį į visą ugdymo procesą.“

Kad disleksija nėra nuosprendis, patvirtina ir Edita: „Žilvino silpnoji pusė – skaitymas, tačiau jis puikiai konstruoja, turi puikią vaizduotę ir begalę neįtikėtinų idėjų, kas gerokai kompensuoja skaitymo sunkumus. Stebėtina tai, jog Žilvinas mokykloje negali per pamokas įsiminti angliškų žodžių ar įvairių taisyklių, tačiau vaizdo įrašų ir animacijos pagalba išmoko neblogai susikalbėti rusiškai, ėmė domėtis Antrojo pasaulinio karo istorija ir dar daugybe dalykų. Džiaugiamės, kad vaikas neužsidaro savyje ir tęsia domėjimąsi pasauliu JAM prieinamu būdu.“

Po Lietuvos aklųjų bibliotekos stogu įsikūręs „Dyslexia centras“ taip pat teikia tęstinę logopedo, psichologo ir konsultacinę pagalbą, padeda nustatyti sutrikimą ir tiesiogiai dirba su disleksiją turinčiais vaikais.

„Mūsų centras yra ta vieta, kurioje tėvai gauna maksimaliai žinių, kaip padėti savo vaikui, kad jis lavėtų, neprarastų pasitikėjimo savimi ir, nepaisant turimo skaitymo sutrikimo, būtų tiesiog laimingas vaikas“, – sako centro įkūrėja Jurgita Pocienė.

Ramunė BALČIKONIENĖ

Ne kartą teko girdėti aplinkinių ir net ilgamečių bičiulių nuostabą, kai greta esan­­tis žmo­gus tarsi pražysta naujomis spalvomis. Kūrėjai dažnai triūsia, kaip patys sa­ko, tyliai, savo aplinkoje, o į viešumą kūrinius ryžtasi iškelti tik tada, kai gerokai pa­to­bu­lėja. 

Kūryba peržengė namų sienas

Roberta Pocienė dirba Šilalės rajono socialinių paslaugų namuose. Tiesa, neseniai, nes iki tol darbavosi Pajūrio vaikų globos namuose. Tad gal ir nenuostabu, kad Robertos bend­radarbiai ir vadovas apie jos meninius gabumus sužinojo tik tada, kai ji pagaliau sutiko parodyti savo darbus viešumoje. Kūrinių pristatymo metu įstaigos, kurioje moteris dirba, direktorius Gediminas Raudonius sakė, jog apie tokius darbuotojos gabumus sužinojo pirmą kartą, ir sveikindamas su parodos atidarymu, klausė, gal Roberta kada ryšis savo kūrinius parodyti ir Socia­linių paslaugų namuose, o gal praves edukacinius užsiėmimus. Šiai minčiai antrino Pajūrio bendruomenės nariai, patikinę, kad tokie užsiėmimai pas juos jau vyko ir gal dar bus organizuojami ateityje. Pati autorė savo kūry­bą vadina tiesiog pomėgiu ir menininke savęs nelaiko, tačiau neslepia: malonu, kai aplinkiniai įvertina.

Savitas žvilgsnis į pasaulį

R. Pocienė gimė Kaune, tik vėliau, kai tėvai nusprendė iš didmiesčio grįžti į gimtinę, šeima persikėlė į Pajūrį.

„Mokyklą lankiau jau Pajūry­je ir visas mano gyvenimas bėga šioje nuostabioje Jūros slėnio gyvenvietėje. Nežinau, iš kur atsirado pomėgis kurti. Galbūt tai genai: mano tėveliai Juozas ir Vladislava irgi negali be kūrybos. Jie kažkaip ypatingai žvelgia į aplinką: namuose visada kas nors buvo ne taip, kaip pas kitus: kitokie tapetai, kitaip apipavidalintas veid­rodis bei pan. Ir jiems, ir man svarbu kažką kurti ir negalvoti apie materialią grąžą. Galiausiai turbūt visi turime meninių gyslelių, tik gal ne kiekvienas jas tobuliname, o aplinkiniai viską mato kitomis akimis“, – pasakoja Roberta.

Moteris sako, kad apie jokias meno krypties studijas niekada negalvojo. Kūryba jos gyve­nime atsirado gerokai vėliau, jau sukūrus šeimą, gimus dviem sūnums.

„Tikriausiai sunku būtų rasti rankdarbių rūšį, kurios nebū­čiau išbandžiusi. Taip mano gy­venime atsirado ir popierinių gėlių gamyba. Atsitiktinai, naršant internete, besidomint rank­darbiais. Sudomino vienas video, ir nusprendžiau pabandyti, net negalvodama, kad pasiseks. O gavosi atvirkščiai – gėlių žiedų įvairovė, spalvų gausybė iki šiol vis labiau įtrau­kia“, – prisipažįsta Roberta.

Moteris sako, kad jos kūrybai būtinas įkvėpimas – jeigu jo nėra, atvirauja Roberta, ji negali prisiversti dirbti. 

„Labai „užveda“ tai, kai rankose gimsta laukiamas rezultatas, o dar labiau – aplinki­nių teigiami įvertinimai. Iš vienos pusės tas susidomėjimas lyg ir skatina kurti, ieškoti kažko naujo, neatrasto, bet kai šitai tampa ne mėgavimusi, o darbu, ima sekinti. Todėl mano kūryba yra epizodinė: būna, jog dirbu kelis mėnesius be atvangos, o po to prireikia tiek pat laiko, kol ateina naujas įkvėpimas“, – pasakoja nuostabių gėlių autorė.

Popierinių gėlių gimimas – stebuklas 

Tad kokie tie Robertos darbai? Pirmiausia patraukia didieji žiedai. Jų nemačiusiems sunku įsivaizduoti, kad viena popierinė gėlė gali būti lygi su suaugusiu žmogumi ar net už jį aukštesnė. Paklausta, kur jas daro, viename Pajūrio daugiabučių gyvenanti moteris atsako, jog virtuvėje.

„Dėl tokios kūrybinės laisvės esu dėkinga savo vyrui Alfonsui, sūnums Rokui ir Albertui. Be jų pagalbos, kantrybės bei supratingumo nieko nebūtų. Vai­kai žino, kad, jeigu mama virtuvę pavertė dirbtuvėmis, reikia su tuo susigyventi. O vyras ne tik yra mano pirmasis kritikas, bet ir realiais darbais prisideda prie kūrybos. Tik pagalvokite, kaip išsilaikytų dvimet­rinis iš popieriaus pagamintas gėlės žiedas? Alfonsas padaro ir stovus, ir gėlių kotų rėmus, o sūnūs, kai būna namuose, padeda žiedus transportuoti, lydi į parodas“, – savo darbo „virtuvę“ atskleidžia pašnekovė.

Užsienyje – Bulgarijoje bei Ang­lijoje – studijuojantys sūnūs, anot Robertos, taip pat yra linkę į menus: vienas gilinasi į maisto gamybos šedevrus, ant­rasis užsiima tekstų rašymu. Ar jų gyvenimai ateityje siesis su menais, parodys laikas.

Robertos kuriamos didžiosios gėlės, pasirodo, yra išmon­tuojamos ir sumontuojamos. Sunkiausia pagaminti daug vie­nodų gėlių, nes kūrėja kiekvienąsyk mėgsta padaryti kažką vis kitaip. Tačiau būta tokių užsakymų, kai reikėjo būtent vienodų žiedų. 

R. Pocienės gėlės viešumoje pirmąkart pasirodė televizi­jos laidoje „Auksiniai svogūnai“ (dai­nininko Deivio pasirodymui), pernai jų buvo išsinuomojęs Kauno miestas, kai organizavo „Kaimyno dieną“, vežė Roberta savo gėles ir į Klaipėdą, kur vyko kūrybinės dirbtuvės-mugė „Tai pagamino mano mama“. Užsakovai, pasak moters, visada ją susiranda patys: ji turi sukūrusi profilį socialiniuose tink­luose, kurį pavadino paprastai: „Popierinės GĖLĖS Roberta“. Kauniečiai užsakė 50 vienodų žiedų. Moteris iki šiol atsimena tą akimirką – tokiam kiekiui pagaminti reikėjo visos šeimos susitelkimo bei pritarimo. 

„Supratome, jog tai – likimas, išbandymas, kurį įveikę, patys sau įrodytume, kad galime daugiau. Ir mums pavyko. Tikėtina, jog užsakymų būtų daugiau, bet aš labai myliu savo gėles ir negaliu jų įduoti per tarpininkus, noriu žinoti, kad jos bus surinktos ir eksponuojamos tinkamai. Gyvenant Pajūryje, kai užsakovai – iš kito Lietuvos krašto, tai sunkoka įgyvendinti. Todėl bent kuriam laikui verslo planus atidedu“, – neslepia R. Pocienė.

Be to, kol kas jos darbų planus stabdo pasaulį ištikusi pan­demija, tačiau moteris tikisi savo veik­lą atnaujinti. O dar šiuo metu Roberta turi mažiau laiko, nes nusprendė siekti magistro laipsnio Klaipėdos universitete. 

„Kurti galiu tik po darbo, taigi vos kelias valandas per parą ir tai tik tada, kai jaučiu įkvėpimą. O darbo yra daug. Per trejus metus sukaupiau patirties, tad dabar viskas vyksta greičiau. Tačiau gaminu ne tik didelius, bet ir mažus žiedus, kuriems sukurti reikia daugiau kruopštumo ir laiko“, – akcentuodama, jog stambieji žiedai palieka didesnį įspūdį, o mažieji yra didesnės meninės vertės, sako pašnekovė.

Roberta įsitikinusi, kad bet kokia meno rūšis reiškia savotišką terapiją, atsipalaidavimą, todėl, moters tikinimu, gėlių iš popieriaus gamybos gali imtis bet kuris žmogus, kuriam artimi rankdarbiai, kruopštumas, imlumas naujovėms. Meniška prigimtis nebūtina: jeigu patinka – ieškai informacijos ir gamini. Aišku, anot Robertos, geras rezultatas džiuginti pradeda tik įdėjus daug darbo bei pastangų. 

Žiedai keičia spalvą ir nuotaiką namuose

Daugeliui gali pasirodyti, kad Roberta yra studijavusi floristiką, tačiau ji sako, jog net nežino kai kurių gėlių pavadinimų. Kokį žiedą gaminti, moteris renkasi intuityviai. Tad būna, kad prie vieno užtrunka vos vieną vakarą, o prie kito prasėdi visą savaitę. 

Roberta puikiai atsimena, ka­da ir kam sukūrė pirmąją gėlę.

„Tai buvo prieš trejus metus, liepos mėnesį, nes dariau ją mergaitei, vardu Liepa. Dabar, kai pažiūriu į savo pirmuosius darbus, aiškiai matau, ką dariau ne taip. Blogiausia, jog Lietuvoje ne visada galima gauti reikiamos spalvos ar kokybės krepinio popieriaus. Kita problema – informacijos stoka: kaip ką gaminti, reikia sugalvoti pačiam, nes lietuviškos literatūros šia tema nėra, o internete paslaptys taip pat nėra iki galo atskleidžiamos. Todėl būna momentų, kai nusprendžiu toliau to žiedo nebedaryti, bet, praėjus kuriam laikui, grįžtu jo užbaigti“, – apie savo kūrybinius ieškojimus atvirauja moteris.

Ji priduria, kad itališkas krepinis popierius yra kitoks nei tas, kurį perkame mūsų parduotuvėse. Iš jo pagaminti žiedai ne tik puikiai išlaiko formą, bet ir nebijo stipresnių vėjo gūsių, net keli lietaus lašai tokioms gėlėms nereiškia pražūties. Tačiau, Robertos teigimu, visi jos darbai yra trumpalaikis menas – gėlės ryškias spalvas išlaiko iki metų–pusantrų, vėliau ir kotai, ir lapai pakeičia spalvą: visai kaip gamtoje – žali lapai pamažu ruduoja, ryškūs žiedai blunka ir galiausiai visiškai nubąla. 

Paklausta apie planus, Rober­ta sako, kad krepinis popierius jos gyvenime išliks, tik ji tikisi atrasti dar daugiau kūrybos subtilybių, o tuo pačiu ir labiau tobulėti.

Šiuo metu R. Pocienės darbai puošia Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus erdves, tai yra pirmoji personalinė jos darbų paroda. Ją dar galima aplankyti iki spalio 10 d.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS ir R. Pocienės asmeninio archyvo nuotr.

Šie išskirtiniai metai pakeitė daugelį gyvenimo sričių, mes iki šiol tokios patirties neturėjome. Turbūt dažnas pajautė, ką reiškia laisvė, su ja susijusių kelionių, paslaugų, prekybos, mitybos, tikėjimo apribojimai. Buvęs Vilniaus universiteto orientalistikos centro dėstytojas, dabar Liuk­semburge dirbantis teisininkas-lingvistas Valdas Mikalauskas so­cia­linėje paskyroje rašo, jog įdomu, kaip pandemija pakeitė religiją: pir­mą kartą pasaulio istorijoje daugelyje šalių buvo visiškai nutrauktos masinės religinės apeigos, uždarytos bažnyčios, mečetės, sinagogos. Nei Velykos, nei Ramadanas neatsilaikė prieš virusą...

Nė vienas tikėjimo autoritetas nesakė, kad tikėjimo užtenka, jog virusas neplistų. Racionalumas nugalėjo tikėjimą. Tiesa, pasitaikė pavienių atvejų, kai buvo mėginama tikinti, jog prisilietimas prie ypatingų relikvijų gali išgydyti, tačiau į tokius išsišokimus niekas per daug nekreipė dėmesio, o ir aukštesnė religinė valdžia jų netoleravo. Kita vertus, kai kurie kunigai taip tiesmukai laikėsi gydytojų nurodymų, kad net negalėjo suteikti Paskutinio patepimo sakramento. Nuo tų laikų, kai žmonės buvo deginami ant laužo, siekiant išgelbėti jų sielą, viskas pasikeitė. Bet visgi, kas svarbiau: žmogaus kūnas ar siela? Yra apie ką pamąstyti sociologams, religijotyrininkams ir mums visiems...

Pandemijos apraiškos staigiai pakeitė ir švietimą. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad klasė, sukurta industrijos amžiuje, prieš daugiau nei du šimtus metų, mažai kuo pasikeitė. Kartais pasigirsdavo balsų – imkim šluotą ir nušluokime dabartinę edukacinę sistemą. Bet kuomet per porą savaičių reikėjo pasiruošti instrumentus, susirasti platformas, susikurti bendravimo tink­lus ir realizuoti „karantininį švietimą“, mokykla, kaip institutas, gerokai krūptelėjo. Tačiau atsilaikė. Matematinis rebusas leido įsijungti naujam kūrybiškumo režimui ir realizuoti iškeltus tikslus. Svarbu, jog mokykla neliko viena – kad ji išsilaikytų, prisidėjo socialiniai partneriai iš privataus, viešojo sektoriaus su naujos realybės inst­rumentais, todėl reikėtų pasakyti ačiū verslui. Galima pajuokauti: patrankos ir kiti šaunamieji ginklai nužudė viduramžius, o epidemiologinis virusas bei su juo susiję apribojimai – tradicinę pamoką. Tai, kuo mes jau seniai naudojamės (informacija, bendravimas, buitis, gydymas), pagaliau atėjo ir į švietimą. Galima sakyti, jog buvo paspaustas greičio pedalas, ir staiga sugriuvo viskas, kas netinkama, ir atsirado niša naujiems, tobulesniems dalykams. 

Baigėsi pirmasis ypatingų mokslo me­tų mėnuo. Turime naujus švietimo įstaigų veiklos prioritetus mokslo metams. Tai ir pedagogų profesinis augi­mas, įgyvendinant šiuolaikinį ugdymo/ mokymo turinį, kompetencijų, reikalin­gų veiksmingai ugdyti skirtingų ugdymosi poreikių turinčius mokinius, tobulinimas, vadovavimo bei lyderystės ugdymo/mokymo ir administravimo pro­cesui kompetencijų plėtojimas bei kt. 

Turbūt dažnas sutiks, kad mokiniams bei mokytojams reikalingi ir formalūs, ir neformalūs įkvėpimų šaltiniai bei pasitikėjimas instituciniu ir asmeniniu gerumu. Kaip žinia, finansiniai institutai žengia priekyje ir atlieka įvairius tyrimus, įvardija potencialus, kaip įgyvendinti efektyvumo siekius ekonomikoje. Štai neseniai Mask­vos Lomonosovo valstybinio universi­teto ekonomikos fakulteto dekanas Alek­sandras Auzanas citavo šaltinį, jog maksimaliai pakėlus pasitikėjimą, bendrasis vidaus produktas Rusijoje kiltų 69 proc., Čekijoje – 40 proc., Prancūzijoje – 9 proc., Vokietijoje – 7 proc.  Tiesa, minėto rodiklio iliustracijų edukacijoje nepavyko rasti, tad šiuo atveju galime daryti tik prielaidas. Pasitikėjimas švietime gali reikšti individualias lavinimosi ir lavinimo trajektorijas, stimuliuojančią aplinką, pedagoginę įvairovę, atsisakymą betikslės kont­rolės, daugiau vietos paliekant imp­rovizacijoms. Puikiai žinome, jog išsilavinimas reikalingas tam, kad gyvenimas būtų šiuolaikiškas, ryškus, su platesnėmis perspektyvomis. Nors pastaruoju metu pas mus situacija dėl koronoviruso šiek tiek isteriška, norisi pacituoti Klaipėdos rajono Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos direktorės Laimos Navickienės mokytojų tarybos posėdyje išsakytus žodžius, kad „nėra sunkumų, kurių negali įveikti pedagogai“...

Arūnas MIKALAUSKAS 

Klaipėdos rajono Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos istorijos mokytojas

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Nuo pirmadienio prasidėjo išankstinis balsavimas Seimo rinkimuose. Kitaip nei ankstesniais metais, šį sykį iš anksto savo pilietinę valią galima pareikšti keturias dienas: spalio 5, 6, 7 ir 8 d., nuo 7 iki 20 val., sa­vivaldybės pastate. 41-osios Kelmės-Šilalės rinkimų apygardos ko­misijos pirmininkas Arūnas Kasparavičius neslepia, jog šiųmetis apygardos junginys – išskirtinis ir reikalaujantis didesnio susitelkimo.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.78

Pavasarį Lietuvą užklupus koronaviruso protrūkiui, vi­si buvo sukrėsti. Situacija – nauja, neeilinė, ir niekas ne­žinojo, kaip teisingai elgtis, koks yra šio viruso elgesys, sudėtis, plitimo kelias, užkrečiamumas, imlumas bei ki­tos savybės. Dėl žinių stokos visuomenėje prasidėjo įvai­riausios spekuliacijos, kurios iki šiol klaidina žmones.

Apie tai, kodėl negalime pasitikėti nepagrįstomis teorijomis apie koronavirusą, kokią pagrindinę informaciją jau žinome ir ko galėtume pasimokyti iš kitų šalių pavyzdžių, pasakoja Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Svei­katos apsaugos ministerijos Užkrečiamųjų ligų val­dy­mo skyriaus vyriausioji specialistė Daiva Raz­mu­vie­nė. Taip pat apie šių dienų situaciją Vokietijoje ir ten ga­liojančius reikalavimus pasakoja Lėro miesto klinikoje dir­banti gydytoja rezidentė Aušrinė Radišauskaitė. 

Kilmė – vis dar neaiški

Visiškai naujo viruso grėsmė atėjo iš Kinijos, o visa informacija ir naujausios žinios pirmiausia taip pat plūdo iš šios valstybės. Vėliau, kai virusas pradėjo plisti plačiau ir atsirado daugiau paveiktų šalių, kartu pagausėjo ir mokslininkų bei medikų tyrimų, bandymų išsiaiškinti situaciją. Tačiau šiandien, praėjus daugiau nei devyniems mėnesiams po koronaviruso atsiradimo Lietuvoje, vis dar yra gausybė neatsakytų klausimų. 

Kita vertus, jau patvirtinta, jog šis virusas yra iš septynių virusų šeimos, bet kol kas nėra aiški konkreti jo kilmė. 

„Nors mokslininkai jau yra suradę daug genetinių analogų ir esame girdėję begalę samprotavimų, kad šis virusas kilo iš šikšnosparnių ar kitų egzotinių gyvūnų, galutinis atsakymas į šį klausimą dar nėra rastas. Tačiau faktas yra tai, jog užsikrėtė žmogus ir kad virusas nuo žmogaus plinta žmogui – galima užsikrėsti kalbant, kosint, čiaudint, o tai parodė realią grėsmę“, – teigia D. Razmuvienė.

Pagrindiniai saugumo principai

Vis dar nėra aišku, ar žmogaus, persirgusio simptomine forma, organizmas suformuoja imunitetą, ar galima sirgti antrą kartą, kiek asmenų gali užkrėsti sergantysis, – visa tai ypač svarbu, norint suvaldyti viruso plitimą. 

Anot D. Razmuvienės, neaiškių klausimų yra nemažai, tačiau mes jau žinome itin reikšmingos informacijos apie tai, kaip turime saugotis. 

„Koronavirusas plinta oro lašeliniu keliu, todėl ypač svarbu išlaikyti dviejų metrų fizinį atstumą tarp žmonių, taip pat labai svarbi tinkama rankų higiena ir dezinfekcija, nes oro lašeliai nusėda ant įvairių paviršių, kuriuos mes liečiame. Būtina nepamiršti ir nosį bei burną dengiančių apsaugos priemonių, kad oro lašeliniu būdu plintančios seilės nepatektų ant įvairių paviršių ir ant šalia esančių žmonių. Šios trys apsaugos priemonės yra žinomos jau seniai, o įvertinant tai, kad dar neturime specifinės apsaugos priemonės – vakcinos ir vaistų, privalome itin atsakingai laikytis trijų pagrindinių saugumo principų, norėdami apsaugoti ne tik save, bet ir kitus“, – tvirtina D. Razmuvienė. 

Piliečių sąmoningumo ir atsakomybės stoka

Lyginant su Lietuva, daugelis šalių ir atskirų miestų vis dar laikosi griežtesnių saugu­mo taisyklių: kai kuriuose Pran­cūzijos regionuose kaukių dėvėjimas bei dezinfekci­nių prie­­monių naudojimas yra priva­lo­mas, Briu­se­lio mokyk­lose reika­lau­ja­ma dėvėti kau­­kes, o Por­tu­ga­li­joje į aukštesnio ly­gio restoranus klientai įleidžia­mi tik tuomet, kai nu­si­plauna ne tik rankas, bet ir kojas. 

„Man kelia nuostabą tai, jog lietuviai, išvažiavę svetur, laikosi visų rei­kalavimų, tačiau grįžę į gimti­nę, piktinasi ir kartais ne­gerbia priimtų prie­monių. Pa­­vyz­džiui, kai Skan­di­na­vijoje žmo­nėms yra kažkas rekomenduojama, jie tai priima kaip taisyklę, o jeigu pas mus kažkas yra rekomenduojama,  iškart kyla klausimas dėl rekomen­dacijos termino iš­aiškinimo“, – svars­to D. Raz­mu­vie­nė.

Visuomenėje pasigendama pačių žmonių atsakomybės, ir galima tik pasvarstyti apie tai, kad jeigu piliečiai dar labiau atsipalaiduos ir nesilaikys rekomendacijų, tikėtina, jog, atšalus orams ir visiems suėjus į uždaras patalpas, viruso plitimas bus dar didesnis.

Svetur gyvenančios tautietės pastebėjimai

Vokietijoje gydytoja rezidente dirbanti A. Radišauskaitė pasakoja, kad, vos tik pasklidus žinioms apie koronaviruso įsibėgėjimą Europoje, visoje šalyje kasdienybė pradėjo labai greitai keistis, atsirado begalė naujų taisyklių. 

„Nuo maždaug kovo mėnesio ligoninėse, o po to – viešosiose vietose buvo nurodyta privalomai dėvėti kaukes, dezinfektuoti rankas. Į parduotuves negalima įeiti be kaukių ant veido, nenusi­dezinfekavus rankų ir nepasiėmus pirkiniams skirtų vežimėlių – tokiu būdu stengiamasi reguliuoti vartotojų srautus bei padėti laikytis ats­tumo. Kaip pirkėjai to laikosi, labai kruopščiai stebi tiek patys darbuotojai, tiek ir apsaugos personalas“, – tvirtina A. Radišauskaitė. 

Lėro miesto klinikoje dirbanti mergina mano, jog šios šalies gyventojai yra sąmo­ningi, bendruomeniški ir lai­ko­si valdžios nustatytų taisyk­­lių.

„Žinoma, akivaizdu ir normalu tai, kad žmonės yra pervargę nuo šios situacijos, bet vis dėlto į viską žiūri atsakingai ir griežtai laikosi valdžios nustatytų reikalavimų. Jeigu nedėvėsi kaukės, niekaip nepavyks patekti į viešomis laikomas vietas, pavyzdžiui, kavines. Be to, dar būsi pamokytas, paprotintas ar netgi išvytas lauk“, – pasakoja A. Radišauskaitė.

Projektas „Sąmoningumas – raktas į sveiką kūną ir protą“ yra finansiškai remiamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija

Vilniuje vyko DofE aukso, sidabro ir bronzos ženklelių įteikimo ceremonija, kurioje apdovanoti 129 jauni žmo­nės. Net šešiems Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokiniams: Gabijai Pakalniškytei, Rugilei Dauk­šy­tei, Livetai Capaitei, Gabijai Stragauskytei, Matui Petravičiui, Da­riui Rupšiui ir buvosioms gimnazistėms, dabar jau stu­dentėms, Emilijai Pociūtei, Kamilei Dragūnaitei ir Beat­ri­čei Jo­kubaitytei įteikti bronzos medaliai. Dar trys moki­niai ak­tyviai siekia savo tikslų bei ženklelio. Džiau­gia­mės ir didžiuojamės gimnazistų pasiekimais.

The Duke of Edinburgh’s In­ternational Award (DofE) yra pasaulyje gerai žinoma ne­for­malaus ugdymosi prog­ra­­­ma jaunimui nuo 14 iki 24 me­­tų. Da­lyvaudami joje, jau­nuo­liai išsikelia asmeninio tobulėjimo tikslus. Siekdami jų, dalyvauja susitikimuose su prog­ramos vadovais, kurie padeda įveikti kylančius iššūkius bei atrasti motyvaciją tobulė­ti. Vadovai taip pat padeda pastebėti vykstantį pokytį, at­pažinti situacijas, kuriose jau­nas žmogus ugdosi efektyviausiai.

DofE apdovanojimų dalyviai nekonkuruoja tarpusavyje, jie tobulina savo asmenybę. Net jei jie vykdo tą pačią veiklą, jų tikslai ir siekimo greitis gali visiškai skirtis dėl gebėjimų, aplinkos poveikio, ankstesnės patirties. Kadangi programos tikslas yra tapti geresniu žmogumi, o ne aplenkti kitą, praktiškai visi dalyviai, parodę atkaklumą bei užsispyrimą, pasiekia savo tikslų. Geresnis savęs pažinimas bei asmeninių iššūkių įveikimas tampa didžiausiu apdovanojimu jaunam žmogui. 

Programa turi tris sudėtingumo lygius: bronzą, sidabrą ir auksą. Kiekvienas lygis reikalauja vis daugiau pastangų, tačiau jį įveikus, būtent toks ženklelis dalyviui ir yra įteikiamas Jungtinės Karalystės ambasadoje vykstančioje apdovanojimų ceremonijoje.

Jurgita RUMŠIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos socialinė pedagogė, DofE programos vadovė 

AUTORĖS nuotr.