Artėjančios šventės proga – kelios istorijos apie draugystę su tėvu.

„Mudu mokėmės sykiu“

Vytalijus DAUNORAS, Kal­ti­nėnų Aleksandro Stul­gins­kio gimnazijos mokyto­jas:

- Kai važiavome į Klaipėdą, į Jūrininkų ligoninę, nieko blogo neįtariau. Tėvas kalbėjo nedaug. Bet jis visada taip. Jam labiau patikdavo, jeigu kalba kiti. Todėl šalia jo visi galėjome reikštis, kiek tinkami. Apie savo ligas, kurių daugėjo, jis irgi nemėgo šnekėti. Jeigu prasitardavo, kad skauda, turėdavome klausti - kur.

- Pamaudžia biškį.

- Kur?

- Krūtinėje.

Jeigu pamaudžia, reikia važiuoti. Gali būti kas nors rimčiau.

Ligoninėje mus pasitiko dak­tarė Violeta Butkevičienė.

- Labas, mokytojau! - apsidžiaugė ji.

- O, Leta!.. - pradžiugo ir tėvas.

Kaltinėniškė Violeta And­rei­kutė tėvui ir mums taip ir liko Leta. O tėvas jai - mokytojas. Matyt, dėstė ką nors. Tikriausiai fiziką arba gal piešimą, braižybą?

Prieš keletą metų panašiai jis buvo sutiktas ir Vilniaus klinikose. Priėmime priėjo pro­fesorius Narūnas Pur­va­­nec­­kas, pasisveikino bei pareiškė visam personalui:

- Štai, pristatau - tai mano mokytojas. Pra­šau mylėti ir gerbti, padaryti viską, ką galite!

Tėvas buvo iš tų, kurie nebijojo sutikti buvusių mokinių. Man atrodo, ir mokiniai nevengdavo savo buvusio mo­­kytojo. Ar aš tuo didžiavausi? Negalėčiau taip pasakyti. Aišku, man nereikėdavo gėdytis tėvo, bet ir pasikelti negalėdavau. Neduodavo tokio šanso. Juk nuo to, jog tėvas dėsto kokį dalyką, man nebūdavo nei lengviau, nei sunkiau. Jis norėjo būti teisingas ir per pamokas su manimi elgdavosi kaip ir su visais kitais. Jokių vilčių gauti leng­vesnį klausimą arba geresnį pažymį. Ir tai atrodė savaime suprantama.

Tačiau privalumas buvo. Juk daug ko išmokau gerokai anksčiau už kitus bendraam­žius. Visi eina į aktų salę žiūrėti kokio filmuko, o aš su tėvu - į radijo tašką. Rodysiu aš! Matot, koks svarbus žmogus? Iš anksto žinodavau ir galėdavau kitiems pasakyti, kokių filmų atvežė ir ką žiūrėsime.

Labai anksti iš tėvo išmokau fotografuoti, ryškinti juos­tas, daryti nuotraukas. Pir­moji mūsų fotolaboratorija buvo namuose, kur su tėvu patamsiais maišėme ryškalus ir nekantraudami laukdavome rezultato. Šių dienų skait­meninė fotografija neturi to jaudulio, nes juk visada „išeina“, o tada būdavo visko. Kai tėvas nusipirko mėgėjišką kino kamerą, tai buvo tikras stebuklas! Abu mokėmės filmuoti.

Mes daug ko sykiu mokė­mės. Man atrodo, kad jis vi­są gyvenimą ko nors mokė­si. Pamato naują dalyką, susidomi, o tada turi pažinti. Jis tik 1980 metais baigė Vil­niaus pedago­gi­nį institutą, bet dar iki to sėk­mingai mo­kė fizikos, muzi­kos, pieši­mo, braižybos. Panašiai - ir namuose. Neprisimenu, jog tėvas bū­tų kvietęsis kokį elekt­riką, santechniką ar šaltkalvį. Vandentiekis, šildymo siste­ma, elektros instaliacija - vis­kas sutvarkyta jo paties ran­komis. Visur, žinoma, dalyvaudavau aš, todėl atrodė, kad darome „mes“. Prisimenu, kaip iš dviejų dvi­račių sumeistravome dvivie­tį, vadinamąjį tandemą. Su­pjaustėme, sukonstravome, mies­telio kalvis Pūdževis suvirino. Važiuoja!..

Atsibodo minti pedalus - pritaisėme motorą. Mūsų kū­rinys tobulėjo, kaip ir mes patys. Idėja, žinoma, buvo tėvo: jis buvo tikrasis konst­ruktorius, bet aš prisidėjau, tad jaučiausi tikru kūrėju. Tėvas kitų niekada neužgoždavo, todėl nė vienas, dirbdamas šalia jo, nepasijusdavo menkesnis ar nevykėlis. Tad man visada būdavo taip jauku ką nors meistrauti kartu su juo. Nepavyko? Pavyks! Sulūžo kas nors - irgi ne bėda. Galima sutaisyti!

Mokyklos dirbtuvėse po pamokų apie jį sukdavosi daug vaikų. Vieni bandė meistrauti iš medžio, kiti ėmėsi metalo. Jurgis Kairys lakūno svajonę pradėjo mažais veikiančių lėktuviukų modeliais. Sigitas Andreika jaunųjų kartingistų lenktynėms pats susikonst­ravo kartą, o užaugęs pasinešė į automobilių lenktynes. Lietuvoje gerai žinomas fotografas Petras Katauskas pirmąsias nuotraukas darė tėvo įrengtoje mokyklos fotolaboratorijoje. Žinoma, tie, kurie lankė jaunųjų konstruktorių ar fotografų būrelius, patys kūrė, patys bandė, patys mokėsi, bet tėvas buvo šalia. Toks jo buvimas daug kam padėjo.

Ir štai mes likome be tėvo. Kai važiavome į ligoninę, at­rodė, jog užteks gerai patik­rinti jo sveikatą ir kai ką pataisyti. Tačiau buvo šimtą sy­kių blogiau negu galėjai suprasti iš jo ramios natūros ir to „biškį pamaudžia“. Į namus jis nebegrįžo. Deja, atėjo toks laikas...

Man atrodo, kad aš nepraleidau savo šanso ir iš tėvo daug ko išmokau. Tik gaila, jog apie jį patį išklausinėjau labai mažai. Apie tai, kaip augo Kaune, kodėl paliko didelį tėvų namą, kėlėsi į Prienus, paskui į Kaltinėnus, nežinau nieko. Bijojo atsidurti Sibire? Gal. Tuo labiau, kad jo tėvas, mano senelis, buvo dar ir JAV pilietis... Tėvo jaunystėje turėjo būti kažkas dramatiško, tačiau laiku nepaklausiau. O jis pats neskubėjo pasakoti.

„Šalia jo buvo jauku“

Kornelijus ANDRIJAUS­KAS, Kaltinėnų pirminės svei­ka­tos priežiūros centro vyr. gydytojas:

- Kai mirė tėvas, man buvo tik 29-eri. Atrodė, visą Šilalę keliais apeičiau, kad tik jis pagyventų dar bent penketą metų. Paskui atsitokėjau. Nei aš tokių kelių turiu, nei jo prikelsiu. Jeigu jis būtų gimęs vėliau ir gyvenęs šiais laikais, su savo liga jis dar būtų galėjęs gyventi 20 metų. Bet buvo ne tie laikai, ne tas medicinos lygis. Ir mes dėl to nekalti.

Dėl tėvo tapau gydytoju. Iš tiesų man labiau būtų pa­tikęs statybi­nin­ko darbas. Kai augau, Plungėje buvo statomas linų audinių fab­rikas, per vasaros atostogas paauglys uždarbiaudavau ir aš. Dirbau kartu su kaliniais - nešiojau plytas, skiedinį, ir man visai patiko. Tačiau mama įkalbėjo po vidurinės sukti į mediciną.

- Stok į daktarus, tėčiui padėsi, - sakydavo ji.

Tėvo ligos prasidėjo anksti, kai mes dar gyvenome Šilalėje. Bet vaikai ne viską suprasdavome. Mama išvažiuodavo į Kauno klinikas jo lankyti ir mus su sese palikdavo visam mėnesiui. Sykį parvažiuoja, atsisėda prie sta­lo ir verkia. Kas atsitiko? Pa­sirodo, ji po stiklu rado tris rublius, kuriuos turėjo palikti maistui, bet paprasčiausiai pamiršo. O mes išgyvenome puikiausiai. Paskaldei kaimy­nams malkų - pinigų yra. Ko­kios problemos?

Prisimenu jaukius vakarus namuose, kai su tėčiu užsidangstydavome langus ir darydavome nuotraukas. Sėdime, lau­kia­me, kada išryškės juostelė. Tė­vas buvo geras fotografas, darydavo kokybiškas nuotraukas, tam reikalui nu­sipirko plačiajuostį fotoapa­ra­tą.

Arba užsidangstome kambario langus ir žiūrime tėčio kiną. Ateidavo pažiūrėti tėvų draugai bei kai­mynai. Namuose trūkdavo pinigų, o jis nusipirko kino ka­merą. Logiškai gal­vojant, dėl to galėjo kilti kokių nesutarimų, tačiau šito nebuvo. Mūsų šeima neturėjo piniginių problemų, nes tų pinigų paprasčiausiai nebūdavo. Tė­vai gyveno kitomis vertybėmis.

Prisimenu, kaip tėvas nusivesdavo mane į Šilalės bufetą ir vaišindavo pomidorų sultimis. Aš negalėdavau suprasti, kam jis perka tas sultis. Jos man būdavo tokios šlykščios! Bet jeigu tėtis duoda, vadi­na­si, reikia, geras dalykas. Ger­davau nesiraukydamas. Tai buvo toks autoritetas, kad aš, vaikas, abe­joti nė negalėdavau.

Nežiūrint į prastą sveikatą, jis buvo stiprus žmogus. Turiu galvoje, psichologiškai tvirtas. Vyresnės kartos „Šilalės artojo“ skaitytojai tikriausiai dar prisimena tokį Tadą Ylą, jo feljetonus, kandžius ketureilius. Tadas Yla - tai mano tėvas. Formaliai jis buvo ne žurnalistas, o redakcijos buhalteris. Dirbo kurį laiką ir korespondentu, tačiau valdžia išsiaiškino mamos pas­laptį ir uždraudė. Tada buvo surastas kompromisas: jeigu tėvas negali dirbti žurnalistu, tegu formaliai įsidarbina buhalteriu, pasirašinėja Tadu Yra, o buhalteriją sutvarkys žmona. Mūsų mama buvo buhalterė.

Kokia mamos paslaptis gadino gyvenimą?

Mama buvo kilusi iš turtingos šeimos, turėjo važiuoti į Sibirą. Bet sutiko Vaclovą Andri­jauską, greituoju būdu pakeitė pavardę, tapo Andri­jauskiene ir kuriam laikui dingo iš valdininkų akių. Kai paslaptis išaiškėjo, jau buvo truputėlį kitokie laikai, į Si­bi­rą nebetremdavo. Tačiau tėvas, susidėjęs su „klasiniu priešu“, negalėjo dirbti žurnalistu. Da­bar tai atrodo juokinga, o tada juokai buvo menki.

Man atrodo, jog tėvas buvo gimęs žurnalistu. Turėjo jumoro jausmą, mokėjo pasakyti bei parašyti kandžiai, sklandžiai ir logiškai dėstė mintis. Prisimenu, kaip aš, jaunas gydytojas, rašiau pirmąją ataskaitą kvalifikacijos kategorijai gauti. Susirinkau duomenis, sėdžiu, suku galvą, nuo ko čia pradėjus. Tėvas ir sako:

- Ką čia vargsti? Duok man!

Paėmė ir surašė tokią sklandžią ataskaitą, kad komisijos pirmininkas stebėjosi. Sakė, man priklausytų ne trečia, bet antra kategorija, jeigu turėčiau stažą. Ataskaita buvo puiki, tačiau antrai kategorijai aš dar buvau per jaunas.

Taip, man su tėvu buvo jauku. Netgi tada, kai sunkiai sirgo, o aš, jaunas gydytojas, kaip įmanydamas ilginau jo dienas, jis man buvo užuovėja.

„Laikas be tėvo - tarsi juoda skylė“

Danutė RADŽIENĖ, kalti­nė­niškė saviveiklininkė, ke­lių pjesių autorė ir režisierė:

- Prisimenu, kaip jį išsivežė trys šautuvais ginkluoti vyrai. Vienas, pats baisiausias, buvo toks raudonplaukis. Kal­­tinė­nų stribai. Tas raudonplaukis buvo jų va­das.

Išvažiuodamas tėvas ramino:

- Neverkit, vaikai, aš tuoj sugrįšiu.

Dar visai maža negalėjau suprasti, kas atsitiko. Kodėl jie gąsdina ginklais, kodėl šaukia? Paaugusi sužinojau teisybę. Tėvas kliudė, jį reikėjo nustumti nuo sodybos Pelkių kaime, kur gyvenome. Į kolūkį stoti jis nenorėjo, o tai - puiki proga susidoroti. Girdi, pavogė kolūkio šieną. Tą šieną prisimenu. Iš tiesų mes jį savo žemėje, kuri jau buvo ne mūsų, bet atimta, tik sugrėbėme ir sudėjome į kupetas. Artėjo lietus, labai skubėjome. O brigadininkas apskundė stribams, jog pavogėme. Kad būtų tvirčiau, darė politinę bylą. Girdi, tėvas pakėlęs arklio uodegą ir pasakęs brigadininkui:

- Tegu Stalinas čia pabučiuoja!

Iš tiesų jis šito nesakė, bet stribai reikalavo prisipažinti. To mokė mamą ir tas raudonplaukis. Vakare, kai tėtis jau buvo išvežtas, jis atvažiavo į mūsų namus ir aiškino mamai, ką sakyti teisme. Girdi, jei pasakysi teisybę, jog tėvas yra šitaip pasakęs, tai bus leng­vinanti aplinkybė. Mama ir patikėjo...

Kitą dieną iš Kaltinėnų, kur vyko teismas, ji parnešė baisią naujieną:

- Vaikai, tėvelio nematysite 12 metų...

Dvylika me­tų? Man tai bu­vo kažkoks ne­suvokiamas dy­dis. Juk tebuvau šešerių. Aš net negalė­jau suvokti, kaip gy­vensiu be savo tėvelio. Nes iki tol augau, įsikibusi jam į ran­ką. Ar jis į ganyk­las, ar žemės ar­ti - aš visada šalia. Kaip gera būdavo paskui jį eiti vaga, kai jis ardavo žemę! O kai akėdavo dirvą, paduodavo man vadžias. Jose susipainiodavau, bet koks džiaugsmas pamėgdžioti tėtį! Juk su vadžiomis aš tokia kaip jis. Kartu su juo jodavome į ganyklą. Ant vieno arklio - jis, ant kito - aš. Sykį jis buvo labai pavargęs, tai patikėjo vienai. Prisimenu, kaip pasidarė baisu. Be tėčio atrodė, kad arklys padidėjo, kad sėdžiu beveik ant debesų. Bet nujojau! Ir kokia didelė sugrįžau! Partempiau į namus brizgilus ir visai kaip tėvelis mečiau juos į vežimą. Jaučiausi tokia pat kaip jis.

Tėvas nenorėjo stoti į kolūkį, tai įsidarbino Kaltinėnų pieninėje. Iš ten parnešdavo tokio saldaus, kaip tada atrodė, cukraus.

Kol buvo tėtis, gyvenau rojuje. Jeigu rūpėjo kas nors, tai tik sulaukti jo ir įsikibti jam į ranką.

Staiga rojus pavirto pragaru. Žiūrint šių dienų akimis, tai iš tiesų buvo pragaras. Mama paprasčiausiai nemokėjo gyventi ir rūpintis mumis: vieną dukrą priglaudė tėvo sesuo, kitas paleido į kaimus. Aš ėjau per žmones ir siūliausi:

- Gal pasupti vaiką? Gal paganyti karves?

Šeimininkai nu­­žiūri mane, visai pyplę... Kam aš tokia reikalinga? Kiti, būdavo, įsileidžia, duoda lėkš­tę sriubos, pa­rodo, kur eiti. Atsirado šeimų, kurios sutiko im­ti mane už tar­naitę. Tada, po­­ka­rio metais, apie vaikų teises niekas net ne­sapnavo. Buvo viena šeima, kur su visais galėjau sėdėti prie stalo. Kiti prie stalo sėstis neleido. Gauni lėkštę sriubos - dink kur nors į pakampę...

Baisiausia, kas tada atsiti­ko, - tėvas išnyko man iš galvos. Matyt, vaiko protelis negalėjo pakelti tokios ne­tekties, suveikė kažkokia apsauga. Apie tėvą nieko negalvojau. Tarsi būčiau jo nė neturėjusi.

Kai pamačiau vėl - išsigandau. Mes, trys seserys, jau gyvenome pas tetą. Ketvirtoji buvo kažkur dingusi. Tą dieną ruošėmės eiti į Kaltinėnus, į šv. Jono atlaidus. Aš gavau vyresnių sesių išaugtinius drabužius, stypinėjau patenkinta. Ir staiga atsidaro durys, įeina nepažįstamas vyras. Tikriausiai ubagas. Vasaros vidurys, o jis - su žiemine kepure, vatinėmis kelnėmis, šimtasiūle... Kaip sužinojau vėliau, po ta šimtasiūle jis nieko daugiau ir neturėjo. Katiliukas prie diržo, auliniai batai, iš aulo kyšo aliumininis šaukštas.

- Jonai, Jonai! - sušuko teta.

Kodėl ji puola bučiuotis su tuo ubagu?

- Vaikai, jūsų tėvelis grįžo!

Tėvelis? Ne, jis ne toks! Aš, jo mylimiausia dukra, net nėjau pasisveikinti.

Teta jį aprengė švaresniais dėdės drabužiais, tada visi išėjome į atlaidus. Šventoriuje pažįstami stebėjosi:

- Jonai, grįžai?!

Buvo keista. Gal čia tikrai jis?

Kai Stalinas mirė, politinius kalinius paleido į laisvę. Tėvas iš kalėjimo patraukė pas mus. Šitokį kelią tai pėsčias ėjo, tai pavežė kas...

Metai be tėvo buvo skaudus praradimas, tokia juoda skylė, kad netgi sugrįžęs jis nebegalėjo visko užtaisyti. Grįžo tėtis - vėl turime namus, mes vėl - mylimos dukros. Tačiau laikas jau buvo prarastas. Tė­vas norėjo, jog baigtume mokslus, visada lauktuvių par­veždavo kokią knygą. Net iš kalėjimo parnešė pasakų kny­gą „1000 ir viena naktis“. Ji buvo išleista rusiškai, tai jis skaitydavo mums ir versdavo į lietuvių kalbą.

Dabar, kai viską prisimenu, negaliu atsistebėti: iš kur tėvas turėjo tiek jėgų atlaikyti kalėjimą bei pradėti viską nuo nulio, surinkti išbarstytas dukras, vėl sulipdyti šeimą? Tačiau viena jo svajonė liko neįgyvendinta - mes jau negalėjome baigti didelių moks­lų. Išgyventi buvo svarbiau - dienomis dirbau, mokiausi vakarais, baigiau vidurinę, technikumą - neakivaizdžiai.

Jeigu vaikystėje iš mūsų nebūtų atėmę tėčio? Mūsų gyvenimas būtų buvęs kitoks.

Bet aš jį turėjau - patį geriausią pasaulyje tėtį!

Petras DARGIS

Autoriaus ir pašnekovų albumų nuotr.

Jomantai – gerokai nuo rajono centro nutolusi gyvenvietė. Kaip ir nemažai tokių vietovių, kažkada buvusi gyvybinga ir judri, dabar, skirtingai nuo Europos Sąjungos lėšomis gaivinamų miestelių bei didesnių kaimų, ši gyvenvietė, regis, visų pamiršta bei palikta merdėti.

Apie apverktiną Jomantų būklę prakalbo į „Šilalės artojo“ redakciją užsukęs vietos verslininkas Kęstutis Tar­vy­das, „Tarvydų sodybos“, įsikūrusios Jomantuose, žinomos kaip apgyvendinimo bei maitinimo paslaugas teikiančios užeigos, savininkas.

„Kentėjau daug metų, bet kantrybė baigiasi. Ir ne tik kantrybė. Matau, kad abejingumas, o gal net apsileidimas prišauks bėdą. Jomantuose stūkso turbūt labiausiai gyvenvietėje apleistas griūvantis pastatas – buvusio kolūkio kontora. Ji ne tik daug metų nebenaudojama, bet ir beviltiškai užmiršta. Kiek žinau, pastatas priklauso keturiems asmenims. Esu su daugeliu iš jų pažįstamas, ne kartą kalbėjau ir raginau avariniu statiniu kažkaip pasirūpinti. Gal reikėtų jį nugriauti, kol pats nenuvirto ir ko nors nesužalojo: jis yra šalia parduotuvės, pro šalį nuolat vaikšto žmonės. Kai kurie asmenys ten užsukti nevengia, kai nori „praleisti laisvalaikį“. Arba reikėtų šį statinį užkonservuoti. Juk yra įstatymai, pagal kuriuos savininkai privalo pasirūpinti savo turtu, jog šis nekeltų grėsmės visuomenei.

Mano žiniomis, prieš kelis metus verslininkai iš Danijos pageidavo investuoti savo pi­nigus į šį pastatą bei jį suremontuoti, du klien­tai netgi norėjo pirkti. Deja, atrodo, savininkų jiems įkalbėti nepavyko. Taigi pastatas teberiogso ir tebegadina bendrą vaiz­­dą. Mūsų parko sodybos panoramą – taip pat, nes stovi priešais. Dar kai tik pradėjau verslą, iš užsienio atvykęs svečias stebėjosi, kas čia per griuvena šalia kėpso. Pasakiau, jog tai toks sovietinių laikų reliktas, užsienie­tis tik pasijuokė. Neseniai jis ir vėl apsilankė Jo­mantuose. Tačiau dabar jau ne juokėsi, o labai stebėjosi: argi pas jus visi statiniai yra tokios būklės ir ar nėra privalu jais bent kiek pasirūpinti?

Iš tikrųjų keista, kodėl niekas neparagina savininkų sutvarkyti šį vaiduoklį. Nors ir aš pats rajono merui tiesiai šviesiai esu sakęs: patys dažnai at­važiuojate, atsi­vežate svečių, ne­gi prieš juos ne gėda? O ir prieš vietinius tu­rėtų būti ne­jau­­ku: juk Jo­man­­tai yra turbūt vienintelė gyvenvietė, ku­riai neskiriama jokių investicijų. Kai kolūkių laikais nutiesė vandentiekį, tai šitiek metų jis nėra tvarkytas. Būna, kad trasos sutrūkinėja po du-tris kartus per metus, tada vandentiekininkai atvažiuoja, po galiuką vamzdžių pakeičia. Dėl sukeltų rūdžių vandens kelias dienas neįmanoma naudoti.

Rajono vadovų vietoje man būtų gėda prieš vietinius žmones. Kai vyksta susitikimai, tos jų kalbos būna apie nieką. Kai paklausi, ar Jomantuose kada nors bus kas tvarkoma, numykia, jog gyventojai išvažiuoja, jaunimo nėra, atseit kam čia gražinti ką. Štai toks yra valdžios požiūris! Tačiau kaip tas jaunimas grįš, jei gyvenvietė yra tar­si išbraukta iš rajono žemėlapio! Net apšvietimas neaišku nuo kokių laikų tas pats: kaip švietė kažkada kelios lempos, tiek ir tebešviečia. Jo­kio progreso.

Gyvenu Jomantuose, čia ma­­­no namai ir verslas. Išsi­ug­­dėme ge­rus darbuo­tojus, sulaukiame ne­mažai lankytojų, šil­tų atsiliepimų. Neslėp­siu, kartais iš savo kišenės užmoku darbininkams, kad šie ap­tvarkytų tą buvusios kontoros pastatą, arba net ir gyvenvietės žmonėms nepa­gailiu, jog apsivalytų kie­mus“, - pasakojo K.Tarvydas.

Tačiau labiausiai, jo teigimu, Jomantai yra nuskriausti atsainaus valdžios požiūrio bei pasmerkti tyliai vegetuoti. Ar ilgai?

Dėl grėsmingos buvusios kolūkio kontoros būklės nerimauja ir Pajūrio seniūnė Roma Veščiūnienė.

„Kiek žinau, statinys Re­gistrų centre yra registruotas Algirdo Tarozos vardu, tačiau priklauso keliems savininkams. (Rajono sa­­vivaldybės tarybos narys konservatorius A.Taroza dar yra ir rajono Ūkininkų sąjungos pirmininkas - red. pastaba.) Jau ne kartą jam buvo pareikštas žodinis įspėjimas, tačiau šis teisinasi jokių priemonių imtis negalįs, nes esą į kalbas apie pastato tvarkymą nesileidžia vienas iš bendrasavininkių.

K.Tarvydas išties bu­vo suradęs ne vieną, kuris būtų nupirkęs šį statinį, bet vėlgi tarp savininkų kilo nesutarimų. O apgriuvusi kontora tikrai kelia grėsmę. Baisu, jog netyčia užklys vaikai arba sumanys jame prisiglausti mėgstantys išgerti gyvenvietės žmogeliai – užkristi gali ir plytos, ir langų rėmai, kurie vos vos kabo. Be to, kai vieta apleista, ir viduje, ir aplink mėtosi šiukšlės, vėjas jas visur išnešioja. Todėl vaizdas tikrai baisus.

Problemos sprendimo kliū­tis – pastato bendrasavinin­kių nesutarimas. Ją, kiek ži­nau, bus bandoma spręs­ti: rajono savivaldybės ta­ryba žada taikyti nemenką nekilnojamojo turto mokestį, galbūt savininkui bus skiriama bauda.

Kita vertus, nenorė­čiau su­tikti, jog Joman­tų gyvenvietė yra labai apleista. Vaizdas, mano manymu, joje pagerėjo, įsteigus bendruome­nę, kuriai vadovauja Jurgi­ta Kumžienė. Bend­ruo­me­nės iniciatyva sutvarkytas šalia esantis miškelis, už socialines pašalpas atidirbantys žmonės prižiūri aplinką. Seniūnijos lėšomis yra numatyta palygin­ti duobes gat­vėse. O dėl vandentiekio – tai visi žinome, kad miesteliuose jie buvo rekonst­ruoti iš Europos Sąjungos lėšų. Manau, jos kada nors pasieks ir Jomantus, tad į ateitį žiūriu optimistiškai“, - sakė Pajūrio seniūnė R.Veščiūnienė.

Savivaldybės duome­nimis, rajone iš viso yra net 67 nenaudojami apleisti statiniai. Vienuolika komercinės bei administracinės pas­kirties ne­prižiūrimų, ne­naudojamų pa­gal pas­kirtį statinių numa­tyta apmokestinti nekilnojamojo turto mo­kes­čiu – šiemet pirmą kartą bus taikomas maksimalus 3 proc. pastato mokestinės vertės tarifas. Rajono savivaldybės tarybos nariai akcentuoja, jog tokius pastatus „sužiūrėti“ privalo seniūnai, kurių pa­reiga pirmiausia įspėti jų savininkus. O jei savininkai nereaguoja ir jų valdomas turtas kelia pavojų visuomenei, jiems turi būti taikoma atsakomybė pagal LR Statybos įstatymą. Jeigu ir tai nepadeda, siūloma bausti administracine tvarka – 150 eurų bauda.

Šilalės savivaldybės suda­ry­tame nekilnojamojo turto ob­­jektų, kurie yra apleisti, ne­prižiūrimi, nenaudojami ar naudojami ne pagal paskirtį, sąraše nurodoma, jog pastatas, esantis Jomantuose, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip dviejų savininkų nuosavybė: jau minėto A.Tarozos ir AB „TEO LT“.

Taigi kas iš tikrųjų kratosi atsakomybės už grėsmę keliantį statinį ir kodėl jau šitiek metų laikosi kažkokių nepaaiškinamų principų?

A.Tarozos komentaras:

„Kaip vienintelis iš fizinių asmenų šio pastato savininku aš esu įvardijamas tik „ant po­pieriaus“. Iš tikrųjų, be manęs, jį dar valdo Egi­dijus Gečas ir Juozas Raudonius.

Tą problemą žinome, neseniai buvome susitikę ir sprendėme, ką da­ryti. Nutarėme per du mė­nesius buvusią kontorą truputį aptvarkyti: pamūryti palanges, langus užtraukti plėvele.

O neparduodame dėl to, kad niekas neperka. Gal „Artojo“ redakcijai reikia?

x x x

AB „TEO“ atstovo spau­dai Audriaus Sta­siu­laičio komentaras:

„Bendrovei „Teo“ priklauso labai nedidelė (3/100) statinio dalis, kur anksčiau stovėjo telefonų stotis. Šių patalpų veiklai seniai nenaudojame, jos yra įtrauktos į parduodamo turto sąrašą. Esame pasirengę bendradarbiauti su pag­rindiniu patalpų savininku, sprendžiant tolesnę šio pastato ateitį. Iš savo pusės taip pat įvertinsime dabartinę statinio būklę bei galimus veiksmus“.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Jis šykšti parodyti savo gerumą, dangsto emocijas, nežeria švelnių žodžių. Santūrus, kantrus, atsakingas ir tvirtas – toks yra tikras Tėvas, visos šeimos užuovėja, atrama šeimos Motinai, vaikų gerovės garantas, jų tiltas į gyvenimą.

Juozo ir Stanislavos Krasauskų, gyvenančių Vinginin­kuose, namuose ateinantį sekmadienį bus didelis sujudimas – po daugelio metų susirinks visa gausi šeimyna: penki vaikai su antrosiomis pusėmis bei dešimt anūkų. Pargrįš iš užsienio, atvažiuos iš kaimyninio rajono ir vietiniai. „Pasakiau, kad šiemet, per Tėvo dieną, turite suvažiuoti visi!“ - prisipažino Stanislava, atrodo, visai netikėtai sugraudinusi savo vyrą. Beje, kalbos apie vaikus graudino jį ne kartą...

„Bene paveiksluosit Juo­zą?“ - paklausė Krasauskų kie­me sutikta moteris, matyt, kaimynė. Sužinojusi, jog taip, širdingai apsidžiaugė: „Tai ge­rai, toks puikus žmogus“. Tuo nė netenka abejoti. juo labiau - tvarkingi namai, įvairiausi ūkiniai pastatai, šiltnamiai, didžiulis, visko turtingas kiemas rodo, jog čia gyvena tradicinė lietuviška šeima: darbšti, sutarianti, vieninga. Tad nė kiek nenuostabu, o ir labai puiku, kad joje užaugo dori vaikai.

„Norėčiau savo tėveliui dabar palinkėti tik sveikatos - turtų mums jau užtenka. Dar - kad sveiki ir laimingi būtų mūsų vaikai bei anūkai. Juk jei vaikui blogai, tėvams širdis iš skausmo plyšta“, - linki savo vaikų tėvui Stanislava, ir abu nutyla įkvėpti oro...

Juozas su Stanislava kartu jau 43-eji metai. Abu pripažįsta, jog gyvenime buvo įvairių spalvų, bet juoda anaiptol netapo dominuojanti. Grei­čiau atvirkščiai - vyravo šviesios spalvos.

„O ko daugiau tėvui berei­kia: namą pastatė, medį pasodino ir net du sūnus užaugino. Padarė viską, dėl ko vyro gyvenimas, kaip sakoma, yra pilnavertis“, - giria saviškį žmo­na.

Iš Žadeikių kilęs Juozas Sta­nislavą nusižiūrėjo melio­ruodamas laukus. Jie dirbę prie Vingininkų, Stasikės ma­ma, labai gera gaspadinė, jiems valgį virdavusi. Taip jau­nuoliai susipažino, ir pen­keriais metais vyresnis berniokas nebepaleido jam patikusios merginos, kuriai buvo vos aštuoniolika.

Pas Juozo tėvus jauna šeima po vestuvių ilgai neištempė. Paskui gyveno ir Grimzduose, ir Teneniuose, galiausiai - Bir­žų Lauke. Tada ir nutarė statytis namą Vin­gininkuose. Juo labiau, kad Juozas iš savo tėvo palikiman buvo gavęs polinkį medžio darbams. Tad ketvirtaisiais metais nuo statybų pradžios įsikūrė dideliame mūriniame name su rūsiais ir „viškumi“.

Juozas, kaip puikus mechanizatorius („Iš garbės lentos kolūkyje niekada „neišlipdavo“, - įsiterpia Stanislava), ko­­lūkyje dirbo pačiais mo­der­niausiais tuo laiku trakto­riais. kol kartą nutiko bėda: užsifiksavus priekabai, traktorius nuslydo į griovį ir vertėsi. Po sudėtingos galvos operacijos vyras su technika atsisveikino ir pradėjo dirbti staliumi.

„Aš visą gyvenimą daugiau darbuose praleidau - reikėjo uždirbti pinigų šeimynai. Žmona vaikus augino, prižiūrėjo, triūsė po namus“, - neįvar­dija didelio savo nuopelno auklėjant vaikus Juozas. Stanislava, kai šie paūgėjo, sako surinkusi aštuonerius metus stažo.

Krasauskų virtuvė - didelė, erdvi, ir stalai stovi bent keli, kad, susirinkus gausesniam būriui šeimynykščių, laisvai su­sėstų. Jauniausiosios dukters Vaidos vyras Mantas, anot mamos, auksinių rankų meistras, padarė modernų remontą, daug kas yra atlikta ir paties Juozo. Namai blizga tvarka bei švara, juose jauku ir šviesu. Kartu su tėvais gyvena sūnus Žydrūnas su šeima. Marti Rita, anytos džiaugsmui, - puiki šeimininkė, anūkės Goda ir Gabija lanko mokyklą Šilalėje. Žydrūnas, uždarbiavęs ir Portugalijoje, ir Ispa­nijoje, galiausiai liko gimtinėje, dirba vietiniame autoservise, mašinas, sako, pažįsta, kaip penkis savo pirštus. Vyriausioji Giedrė gyvena Tauragės rajone, Balt­rušaičiuose, tačiau už­darbiau­ja Škotijoje. Jiedu su vyru Al­giu užaugino Raimondą ir Edviną. Raimondos vestuvės numatytos jau rugpjūčio mėnesį. Edvinas mokosi ir dirba Klaipėdoje, anot močiutės, turi merginą, tad „irgi kažin kiek vienas betrauks“. Sandra įsikūrusi Tauragėje, augina sūnus Deividą ir Kristupą. Pasak tėvų, nors su vyru Nerijumi yra išsiskyrę, šis buvusia šeima rūpinasi, bendrauja su vaikais. Stanislava stebisi, jog taip galima sutarti po skyrybų, juk paprastai girdime visai priešingas istorijas... Jauniausioji Vaida gyvena šalia Giedrės, dabar yra išvažiavusi uždarbiauti į Daniją. Jiedu su Mantu augina dukteris Faustą ir Estelą. Vidas Anglijoje - jau vienuolika metų. Ten būdamas susipažino su marijampoliete Svajūne, augina porikę: Mią ir Robertą. Po nemažai kartu pragyventų metų Vidas su Svajūne santuoką įregistruos jau šią liepą. Tėvai nori, kad ir jų vestuvėse dalyvautų visi šeimos nariai.

Anot Stanislavos, keturiems vaikams jiedu su tėvu kėlė vestuves. Mat yra didelė Juozo „meistrinė“, išnešus keletą „staliarystės“ prietaisų, vietos - užtektinai. Tačiau dabar, svarsto tė­vai, gal ir nebemadinga namuose vestuves šokti, tad pokylis numatytas Vingininkų bendruomenės pastate.

„Prislėgsiu sūrių, parūkysiu, Sandra pyragų prikeps - labai gardūs jai išeina, dar ko nors. Ką turėsime, tuo prisidėsime“, - gal kiek ir nelinksmai dėl to, kad paskutiniam vaikui ne jiedu su tėvu kels vestuves, kalba mama.

Juozas su Stanislava visada vertėsi ūkiškai. Turi apie aštuonis hektarus žemės, miško. Dar laiko keturias karves, bet dvi žada parduoti, nes, kai taip numušė pieno kainas, nebeapsimoka. Anksčiau, sako, turėję ir kiaulių (dabar irgi sugriežtino sąlygas), įvairiausių paukščių - apie tris šimtus! Ir dabar jų - pilni aptvarai, o dar 12 vištų peri, ir nežinia kiek ir kokių paukščių šeimyna vėl padaugės!

„Kaip atsikeliame nuo penkių ryto, taip ir „šiūruojame“. Bet ir gerai, kad darbo yra. Įpratusiam dirbti dykai sėdėti būtų peilis. Nors paskauda tai rankos, tai kojos, tačiau visko mesti nenorime.

Va, pažiūrėkite: vietos kieme - užtektinai. Mantas įrengė sūpynes, namelį mažiesiems. Atvažiuoja anūkai - kaip jie mėgsta čia pasiausti! O matytumėte, kaip greitai jie, tarsi skruzdėliukai, po pliauską malkas malkinėn suneša!.. Sodyba didelė, statinių daug, ganykla gyvuliams - prie pat namų. Gyvenk ir norėk. Tik sveikatos vis mažiau. Bet viskas liks vaikams. Nenorėtume, jog kada nors sodybą parduotų...“ - kol Juozas pozavo prieš fotoaparatą, vedžiodama po kiemą, kalbėjo Stanislava.

O Juozas, palinkėjus gražios Tėvo dienos mylimų vaikų bei anūkų rate, vėl sumirksi paraudusiomis akimis: „Graudoka bus...“

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Birželio 1-ąją, tarptautinę vaikų gynimo dieną. Atviro jaunimo centro „Pulsas“ savanorės Monikos Mingailienės ilgai planuota idėja virto smagia švente. Ji prasidėjo rajono savivaldybės, Viešosios policijos skyriaus atstovų sveikinimais, vaikams įteikti atšvaitai, pakabučiai, ryškiaspalviai balionai.

Šventės dalyvių laukė daug pramogų. Pūsti muilo burbulus bei pasipuošti nuotaikingais piešiniais ant veido kvietė linksmoji Kakė Makė. Jaunimo centro savanoriai Gabrielė Šiaudvytytė, Greta Jokubauskaitė, Berta Lapinskaitė, Gabija Jakštaitė kartu su Šilalės rajono visuomeninių jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritasis stalas“ savanoriais mokė gaminti popierinius vėjo malūnėlius, aitvarus bei lėktuvėlius. Meno mokyklos iniciatyva vaikai piešė kolektyvinį piešinį „Vaikystės svajonė“. Šilalės visuomenės sveikatos biuras kartu su trenere Giedre Fasci pravedė nuotaikingą aerobikos treniruotę.

Vaikams koncertavo Šilalės meno mokyklos pučiamųjų orkestras (vadovas Zigmas Levickis), Šilalės kultūros centro ir Šilalės meno mokyklos auklėtiniai.

Po koncerto vyko akcija „Taikos glėbys“. Visi buvo kviečiami sustoti kelioms akimirkoms, apsikabinti vienas kitą ir vienu metu ištarti žodį „taika“. Kartu išreiškėme kvietimą gyventi taikiai ir darniai.

Tvarka bei vaikų saugumu rūpinosi „Pulso“ savanoriai Matas Tunaitis, Artūras Vyštartas, Augustas Šeputis, Liudas Kvederys, tą dieną tapę jaunaisiais policijos rėmėjais.

Deividas VALAUSKIS, Atviro jaunimo centro „Pulsas“ darbuotojas

Rimantė DAUJOTIENĖ, Projekto „Atrask save“ vietos jaunimo garantijų iniciatyvos koordinatorė

AUTORIŲ nuotr.

Šilalės socialinių paslaugų namų sporto aikštėje vyko Atviro jaunimo centro „Pulsas“ savanorių organizuota sporto šventė „Atsipalaiduok - tapk alfa“.

Varžybose dalyvavo septynios komandos. Pirmajame pogrupyje rungėsi jaunimas iki 18 metų: „Dream team“, „Tris metus draugavom“, „SM Šilalė“ ir „Kalviai“. Antrą pogrupį sudarė komandos, kuriame sportavo jaunuoliai nuo 18 iki 29 m. Tai „Šilalės policija“, „Power team“ bei „Šilų lakūnai ir stiuardesės“.

Komandos varžėsi trijose rungtyse: krepšinio, futbolo bei tinklinio. Po įnirtingų kovų pergales išplėšė ir pirmąsias vietas laimėjo „Kalviai“ bei „Šilalės policija“. Nugalėtojams atiteko renginio pagrindinio rėmėjo - Taurų nuotykių parko kvietimai. Trijų prizinių vietų komandų nariai apdovanoti pačių savanorių pagamintais medaliais.

Nuoširdžiai dėkojame visiems, kurie geranoriškai prisidėjo bei parėmė renginį.

Matas TUNAITIS, Liudas KVEDERYS

Atviro jaunimo centro „Pulsas“ savanoriai

Vitos MERKELIENĖS nuotr.

Gegužės viduryje Kurtuvėnų dvaro ratinėje (Šiaulių r.) jau dvyliktą kartą vyko respublikinis tradicinių šokių festivalis „Patrepsynė“. Jame dalyvavo daugiau kaip šimtas šokėjų porų iš 18 savivaldybių, atrinktų rajonų  turuose. Šilalei atstovavo 26 šokėjų poros, išrinktos per folklorinių šokių šventę-varžytuves „Šok, žemaiti, šonke“. Kurtuvėnuose kojas miklino Laukuvos Norberto Vėliaus, Pajūrio Stanislovo Biržiškio, Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijų, Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos, Kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblių „Gers smuoks“ ir „Smuokiuka“ bei VšĮ „Etnoklubas šokėjai (vadovės Olga Jogminienė, Giedrė Fasci, Irmina Kėblienė, Jolanta Kažukauskienė).

Tradicinio lietuviško šokio varžytuvės yra labiau šventė nei lenktynės. Šiemet poros varžėsi ne tik trijose  (pradedančiųjų, pažengusiųjų ir patyrusiųjų) šokėjų grupėse, bet ir savo krašto šokių („Grečenikė“, „Greič­polkis“) varžytuvėse. Ge­­riausi šokėjai savo mokyk­loms laimėjo liaudiškų muzikos instrumentų, o įvairių nominacijų, rėmėjų dovanų bei prizų pelnė visi dalyviai.

Šauniausia pradedančiųjų gru­pės šokėjų pora tapo Ši­lalės Da­riaus ir Girėno progimnazijos penktokai Dia­na Pudžiamytė ir Orestas Jur­čys (vad. I.Kėblienė ir J.Ka­žu­kauskienė). Jie į savo progimnaziją parvežė vieną iš vertingiausių prizų – žemaitiškas Skalmanto Barkausko kankles.

Pažengusiųjų grupėje  ant­ri buvo Šilalės kultūros cent­ro vaikų bei jaunimo folkloro grupės „Gers smuoks“ šokėjai Aistė Kulikauskaitė ir Jonas Gudauskas. Patyrusiųjų šo­kė­jų grupėje „Etnoklubo“  na­riai Guoda Rupšytė ir Ne­tas Kli­mavičius tapo nominantais - nepriekaištingai sušokę „Pol­ką tūpt“, jie pateko į geriausių šios kategorijos šokėjų penketuką.

Šauniai pasirodė visi Šilalės rajono šokėjai, o tarp nominantų puikuojasi ir jauniausi dalyviai Gabrielė Bukauskytė bei Andrius Urbonas („Smuo­kiuka“). Tarp jų taip pat pa­­teko Austėja Ignotaitė ir Eit­­vydas Budreckas („Et­no­­klu­bas“), Ur­tė Kėb­laitė bei Rokas Auryla („Gers smuoks“). Ne­priekaištingai savo šokius at­liko ir Aušrinė Vir­šilaitė bei Do­vydas Moc­kevičius („Et­no­klubas“), Justė Bu­kaus­ky­tė ir Svajūnas Pet­ro­kas (Ši­lalės Si­mono Gau­dė­šiaus gim­nazija). Pau­li­na Tu­raus­ky­tė ir Nojus Ko­no­novas (Ši­lalės Dariaus ir Gi­rėno progimnazija) bei Kor­­nelija Andrejauskaitė ir Do­­minykas Dargevičius („Et­­noklubas“) puikiai pasiro­dė pus­finaliuose. Gerus šo­kė­jų įgūdžius pademonstravo ir Pajūrio Stanislovo Bir­žiškio gimnazijos mokiniai Guo­da Griš­kutė bei Giedrius Jo­ku­baus­kas.

„Patrepsynėje“ siekiama pro­paguoti lietuvių folklori­nius šokius tarp vaikų ir jau­nimo, skatinti kultūringą bend­ravi­mą laisvalaikiu. 

Jolanta KAŽUKAUSKIENĖ, Šilalės kultūros centro folkloristė

Alvydo JANUŠEVIČIAUS, Jolantos URBONIENĖS, Guodos JUŠKAITĖS nuotr.

- Esu grynas dzūkas, neturiu nė žmonos žemaitės, bet žemaičių žemė man dosni premijomis, - penktadienį per „Poezijos pavasario“ popietę Bijotuose juokavo rašytojas ir publicistas, Žemaitės, Ievos Simonaitytės, Zigmo Gėlės premijų laureatas Romas Sadauskas.

Šį sykį poezijos paukštė jam atnešė dar ir Dionizo Poškos premiją, kurią už trupmenų (nors mums trupmena primena matematiką, Dzūkijoje šis žodis reiškia trupinį) poemą „Sudzievuliu“ skyrė Šilalės rajono savivaldybė. D.Poškos premija tradiciškai įteikiama už literatūros kūrinius, kuriuose atspindimi etniniai motyvai, lietuviškos tradicijos bei istorinė tautos atmintis.

„Poezijos pavasario“ paukš­tė penktadienį rajone nutūpė du kartus. Prieš pietus - Pailgočio kaime, netoli Pajūrio, Šilalės garbės piliečio Jono Biržiškio tėviškėje, po pie­tų - Bijo­tuo­se, šalia Baub­lių. Čiulbėjo Žemai­tijoje ji net palestinietiškai - savo eilėraščių gimtą­ja kalba skaitė Palestinos poetas Ibrahim Nasrallah, o išgirdęs lietuvišką jų variantą galėjai pajusti Palestinos tragedijos kvapą, kai „nelieka gyvųjų ir mirusių, kai visi tampame kankiniai“. Poezijos gerbėjai klausėsi ne tik laureato R.Sadausko, bet ir Kornelijaus Platelio (Šiauliai), Lidijos Šimkutės (Skuodo r.), Sigito Birgelio (Punskas, Lenkija), Alio Bal­bieriaus (Biržų r.) bei vietinių poetų eilių.

Skambėjo ne tik eilėraš­čiai, bet ir Laukuvos Nor­berto Vėliaus gimnazijos tra­dicinių kanklių ansamblio kanklininkių grojamos bei dainuojamos liaudiškos melodijos.

Petras DARGIS

Autoriaus nuotr.

J.Vilūnaitė, K.Platelis, S.Birgelis, A.Balbierius, L.Šimkutė, Marija Mažulienė, R.Sadauskas, I.Nasrallah

Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos ansamblio kanklės irgi skambėjo kaip tikra poezija

Vienoje iš dviejų Juškaičių kaimo, kuris glaudžiasi pačiame Šilalės rajono paribyje su Skaudvilės seniūnija, sodybų ūkininkauja gausi kelių kartų Švalkūnų šeima – visus suskaičiavus, susidaro per dešimt žmonių. Tačiau seniausieji Onutė ir Vladas Švalkūnai, kurių amžius artėja prie šimtmečio, jau nebe pirmi metai nebesikiša į ūkio reikalus. Trys patys mažiausieji Švalkūniukai dar vilki sauskelnes. O į ūkio darbus kimba Onutė ir Česlovas bei jų atžalos Mindaugas, Kristina bei Andrius.

Kiekvienas turi mėgiamą ūkio šaką

„Nesilygiuojame į stambiuo­sius ūkininkus, mūsų visų žemė kartu su nuomojama sudaro tik apie šimtą hektarų. Vyriausiasis Mindaugas plečia melžiamų karvių bandą, šiuo metu jų turi 30, jauniausiasis Andrius daugiau laiko skiria javams ir pievoms bei ganykloms. Jam galvijus atstoja greitai besidauginantys triušiai. Mudu su žmona laikome mėsinių galvijų. Duk­ra Kristina savo ūkio neturi, tad padeda mamai vesti buhalterinę apskaitą, o ir šiaip kaimo sodyboje moteriškų darbų netrūksta“, - trumpai, kol vaikai susirinks krūvon, ūkį apibūdina Česlovas.

Tiesa, ūkininkavimo, o ypač žemdirbystės, patirties Min­daugas su Kristina „sėmėsi“ Norvegijos, Ang­lijos, Vo­kietijos žemės ūkio įmonėse. Nors nė vienas sunkiu fiziniu darbu nesiskundė. Kris­tina daugiausia sėdėdavo ant daržų sodinimo mašinos ir į sodykles dėliodavo daigus, yra tekę šiek tiek padirbėti braškių laukuose. Mindaugui vis pasisekdavo draugauti su mechanizmais. Vaikinas pri­si­me­na, kaip menkai apie techniką išmanantis lenkas mokė jį važiuoti traktoriumi, nors Mindaugo įgūdžiai buvo kur kas geresni.

Nors abu tam tikros patirties įgijo užsienyje, yra kategoriškai nusiteikę prieš vakarietišką žemės ūkio produkciją. Kaip sakė Mindaugas, ir dabar pre­kybos centruose nusisuka nuo at­vež­tinių braškių. Mat jam teko padirbėti uogų fasavimo ceche. Pamena, kaip būdavo sumaišomos ir kokybiškos, ir jau pradėjusios gesti uogos: sufasuoja, atšaldo ir išgabena į prekybos centrus. Anot vaikino, jau geriau kad ir ne tokia išvaizdi, bet sveika lietuviška, geriausia - savo darže išauginta uoga.

Padirbėję užsienyje, visi trys Švalkūnų vaikai nusprendė siekti mokslo. Kartu įstojo į tą pačią kolegiją bei įgijo tą pačią profesiją – agronomo.

Žinios, be abejo, yra puiku, tačiau be patirties, o labiausiai - be kantrybės žemės ūkyje nieko nepasieksi. Tad visa šeimyna atkakliai dirba ir planuoja metus kitus į priekį.

Viskas prasidėjo nuo senolio

Prieš pirmąjį pasaulinį karą Česlovo senelis numatė, jog Lietuvai artinasi sunkūs laikai, todėl ramiai pralaukti karo bei užsidirbti išplaukė į Ameriką. Po kelių metų parsivežė krūvą dolerių, nusipirko Juškaičiuose žemės bei pasistatė bene vieną pirmųjų šiuose kraštuose mūrinį namą. Jame iki šiol ir tebegyvena (pats diedukas yra kilęs nuo Raseinių, jo žmona - iš Eržvilko). Prieškaryje statytame mūrinuke dešimčiai žmo­nių dabar tapo ankštoka. Tad Onutės ir Česlovo sūnūs su savomis šeimynomis apsigyveno Skaudvilėje, o ūkininkauja tėviškėje. Mat, kol pieno bei mėsos supirkimo kainos buvo pusėtinos, Švalkūnai pra­plėtė ūkinius pastatus, pagal galimybes modernizavo, įsirengė mėšlides, siloso duobes, prisipirko technikos. Anot jų, ne pačios naujausios ir galingiausios, bet kad tiktų kalvotoms žemėms įdirbti.

Ūkį pakėlė europinės programos

„Kol ūkis dar nebuvo išdalintas, pasinaudojau įvairiomis Europos Sąjungos rėmimo programomis. Gal nebūčiau pasiryžusi, tačiau dalyvauti jose ragino tuo metu Žemės ūkio skyriuje dar vyr. specialistu dirbęs Algimantas Olendra. Sako, kol laikas, rašyk, prašyk, ir gausi. Ir gavome, iš tų pinigų šiek tiek pakėlėme ūkį. Dabar ir sūnus skatinu domėtis paramomis. Kai kas nors burba, kam atseit reikalingos įvairios žemės ūkio tarnybos, visuomet įrodinėju, kad jos padeda ūkininkams. Juk paprastam žmogui daug kas neaišku. Deja, iš širdies dirba tikrai ne visi specialistai“, - įsitikinusi O.Švalkūnienė.

„Daug kas pastebėjo, kad ūkininkai vos ne masiškai parduoda karves. Suprasti ir pateisinti juos galima - juk už litrą pieno temoka devynis centus ar dviem daugiau. Dabar tara yra brangesnė nei litras pieno. Karvių bandą išparduoti nėra sudėtinga, bet ją užsiauginti, atrinkti produktyviausias reikia mažiausiai pustrečių metų. Nors manoma, jog telyčaites galima kergti 15 mėnesių, realiai jos turi būti bent 18-os, taip pat kad būtų gero įmitimo. Tokia praktika mūsų pačių išbandyta. Žinoma, išsilaikys tik stipresni ūkiai - nuo rudens iš ūkininkų, turinčių mažiau nei penkias karves, pieno nebepirks. Politikai siūlo steigti kooperatyvus, atseit tada mokės centu kitu brangiau. Tačiau jie nepasako, jog kooperatyvai, kaip ir įmonės, bus apmokestinami 5 proc.“, - pastebi Mindaugas, vis dar tikintis vidutinio bei stambaus pienininkystės ūkio perspektyva.

Sūnui pritaria ir tėvai. Anot Česlovo, lietuvišką žlugdomą kiaulininkystę, ir tą leng­viau atstatyti. Arba būrelį vištų užsiauginti. Bet jie net tų stengiasi nebelaikyti. Kiek gi gali lapes, šeškus ar kiaunes šerti, juk aplink Švalkūnų ūkį – vien miškai. Štai lapė su šeimyna įsikūrė visai netoli. Ar neišauš diena, kai pas­kutines Onutės vištas lapiukams išneš?

Krūvoje darbas - lengvesnis ir spartesnis

Nors oficialiai Švalkūnai turi atskirus ūkius, tačiau dirba bendrai. Ypač visa šeima „solidarizuojasi“ melžiant karves, nes, kaip juokauja Onutė, tai yra kasdienis, bet pats nemėgiamiausias užsiėmimas. Svarbūs ir kiti darbai, ir tik­rai šienapjūtė bei derliaus nuėmimas nėra vienas malonumas ar laisvalaikio praleidimo forma, kaip kažkada Onutė girdėjo kalbant vieną iš Seimo narių.

„Tiesa, labai nepervargstame, nes turime visą reikalingiausią techniką. O jei kur nors dar prireikia rankų darbo, sveikatos užtenka“, - vyriausiajam broliui pritaria Andrius.

Jau prasideda šienapjūtė, ir kai kur laukuose boluoja susukto siloso ar šienainio rulonai. Ir Švalkūnai gal dvejus metus bandė tokį pašarų ruošimo būdą. Dabar apsigalvojo. Kodėl?

„Per brangu. Vien plėvelė kiek kainuoja, o vėliau dar laukia ir jos utilizavimo prob­lemos. Beje, ne taip lengva rulonuose kokybišką pašarą išlaikyti: būtina atsargiai sukrauti, saugoti, kad nepra­graužtų ne tik pelės ar žiurkės, bet ir kad katinai nepra­draskytų. Mes nupjautą žolę surenkame ją smulkinančiu rinktuvu, suverčiame į siloso duobes bei gerai suminame. Ir pašaras geras, ir apgedusio nedaug. Priklausomai nuo metų, šienaujame 2-3 kartus.

Taip ir dirbame - nesidairydami nei į Vakarus, nei į kaimynus. Skaičiuojame, mokomės iš kitų ir savo klaidų. Ir nenuleidžiame rankų“, - sako Čes­lo­vas.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Ketvirtadienį Šilalės savivaldybės tarybos Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas Gintautas Macevičius į posėdį susirinkusiems politikams bei savivaldybės administracijos darbuotojams pranešė gerą žinią: gegužės 26-ąją jis išrašė pirmąjį elektroninį receptą. 

Elektroninis receptas Lietu­voje funkcionuoti pradėjo pra­ėjusių metų lapkričio 2 d., tačiau dauguma gydymo įstaigų jo dar nenaudoja, o pacientai neįsivaizduoja, kaip pagal tokį receptą turėtų gauti vaistus.

Šilalės ligoninės Ambulato­riniame-konsultaci­niame sky­riuje dirbantis gydytojas G.Ma­cevičius sakė, jog pirmąjį receptą išrašė įstaigos vadovui, antrąjį - sau. Bandymas užtruko valandą, o užstrigusioms kompiuterinėms prog­ramoms atnaujinti prireikė Šilalės ligoninės informacinių technologijų specialisto pagalbos.

„Per tą laiką būčiau apžiūrėjęs bei paskyręs gydymą trims ar keturiems ligoniams. Ilgai trunka ne recepto išrašymas, bet duomenų apie simptomus ir ligą suvedimas į elektroninę paciento kortelę. O kol to nepadarai, programa išrašyti elektroninio recepto neleidžia“, - sakė gydytojas neurologas.

Elektroninius receptus medikai pasirašo elektroniniu parašu. Pasak G.Macevičiaus, kol kas Šilalėje elektroninius receptus aptarnauja vienin­telė „Eurovaistinė“, nors Svei­katos apsaugos ministerijai paleidžiant naująją sistemą, dar rudenį buvo tvirtinama, kad visi vaistinių tinklai tam yra pasiruošę.

Taigi nors pirmieji elektroniniai receptai Šilalėje jau išrašyti, tikriausiai kasdienybe jie greitai netaps. Sveikatos apsaugos ministerija visiškai perkelti su sveikatos apsauga susijusias funkcijas į elekt­roninę erdvę planuoja nuo 2018-ųjų kovo 1-osios. tačiau gyvenimas jau seniai parodė, jog visos tokios sistemos Lietuvoje prigyja sunkiai. Nors elektroninis receptas turi daug privalumų: pacientai jo niekada nepames, kompiuteriu išrašytas dokumentas visada bus įskaitomas ir aiškus, atsitikus nelaimei, li­goninės priėmimo skyriuose dirbantys gydytojai iš karto žinos, kokius vaistus naudoja, pavyzdžiui, be sąmonės atvežtas ligonis.

Sveikatos apsaugos ministerija skelbia, jog elektroninius receptus naudoja Danija, Norvegija, Švedija, Suomija, Estija, Ispanija, Jungtinė Ka­ralystė. Tačiau ir tose šalyse nenumatytiems atvejams dar išrašoma popierinių receptų.

Dešimt metų kurta ir maždaug 30 mln. eurų surijusi Nacionalinė elektroninė sveikatos sistema, regis, nepasiteisino – įranga jau ėmė senti, nors dar normaliai net neveikia. Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto duomenimis, net 38 savivaldybėse galimybės išrašyti elektroninį receptą nėra, o nuo metų pradžios iki balandžio vidurio 22 gydymo įstaigos išrašė 452 e.receptus.

Daiva BARTKIENĖ

Per Lietuvą nuvilnijus žiniai apie tuberkuliozės iš­plitimą mokyklose, kai moksleiviai galimai užsikrėtė nuo pedagogų, sirgusių atviros formos tuberkulioze, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Tauragės departamento Šilalės skyriaus specialistai sveikatos apsaugos ministro pavedimu atliko neplani­nius patikrinimus trijose rajono mokyklose. Atsitiktine tvarka buvo pasirinktos Upynos Stasio Girėno, Žadeikių pagrindinė bei Dariaus ir Girėno progimnazija.

Operatyviosios kontrolės me­tu patikrintos 125 mo­kytojų asmens medicininės kny­­gelės. Visi buvo pasitik­rinę sveikatą nustatyta tvar­ka. Pažymėtina, kad LR Vy­riausybės 1999 m. gegužės 7 d. nutarime Nr. 544 „Dėl darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamosiomis li­gomis, sąrašo bei šių darbuotojų sveikatos tikrinimosi tvarkos patvirtinimo“ 3 punkte yra nustatyta, jog darbuotojai, dirbantys vaikų (iki 18 m.) mokymo, ugdymo ir auklėjimo srityje, gali dirbti tik iš anksto pasitikrinę bei vėliau periodiškai besitikrinantys, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis.

Vėliau pedagogų profilak­tinio sveikatos tikrinimo ei­ga vertinta asmens sveika­tos priežiūros įstaigose: Šilalės pirminės sveikatos prie­žiūros centre, UAB „Ši­lalės šeimos gydytojo praktika“, Laukuvos bei Kvėdarnos am­bulatorijose. Iš atrinktų de­vynių asmenų rentgenologinis tyrimas per metus buvo atliktas tik dviems, bendras kraujo tyrimas – trims mokytojams. Vykdant periodinius sveikatos tikrinimus, šeimos medicinos paslaugas teikiantis gydytojas, esant indikacijų (bendras silpnumas, il­­gai trunkantis kosulys, subfebrili temperatūra, apetito stoka, svorio kritimas), turi paskirti krūtinės ląstos rentgenolo­ginį tyrimą. Jis rekomenduo­jamas Pasaulio sveikatos or­ga­nizacijos tuberkuliozės pro­filaktikai vykdyti bei padeda anksti diagnozuoti ne tik tuberkuliozę, bet ir plaučių vėžį, plaučių uždegimą.

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, tuberkuliozės mikobakterijos patenka į orą,  kai atvira plaučių tuberkulioze sergantis žmogus kalba, kosėja ar čiaudi. Šios bakterijos ore gali išlikti kelias valandas, priklauso­mai nuo aplinkos sąlygų. Žmo­gus, įkvėpęs mikobakterijomis už­teršto oro, gali užsikrėsti, tačiau dar nėra sergantis tu­berkulioze. Užsikrėtę asmenys savo organizme turi tuberkuliozės mikobakterijų, bet jos nėra aktyvios ir nesukelia ligos, nepasireiškia ligai būdingi požymiai, ir žmogus neplatina jos sukėlėjų. Nustatyta, kad tik dalis užsikrėtusiųjų (5-10 proc.) ga­li susirgti arba suserga tuberkulioze.

Sergančių atvira tuberku­lioze žmonių organizme bakterijos dauginasi aktyviai, jiems pasireiškia ligai būdingi simptomai, kosėdami jie platina užkratą. Šia liga dažniausiai užsikrečiama, jei yra kasdienis artimas sąlytis su sergančiais asmenimis gyvenamojoje aplinkoje, darbe, kitose įstaigose.

Tuberkuliozės mikobakterijų platinimo tikimybė sumažėja, jeigu atvira plaučių tuberkulioze sergantis ligonis laikosi asmeninės higienos: dėvi medicininę kaukę, kosėdamas vienkartine nosine prisidengia burną, nosį, nespjaudo ant grindų, daž­nai plauna rankas ar naudoja rankų dezinfekantą. Asmenims, kontaktuojantiems su sergan­­čiuoju, kurio diagnozė pa­­t­virtinta medicinos įstaigoje, re­komenduojama ilgai ne­būti su juo uždaroje pa­tal­­poje, kruopščiai plauti ran­­­­kas, nesinaudoti ligonio daik­tais, už­sidėti kvėpavimo takus apsaugančias medici­nines kaukes, reguliariai ir kuo dažniau vėdinti visas patalpas, švariai valyti aplinkos paviršius, atidžiai stebė­ti savo bei vaikų sveikatos būklę.

Jolanta PETROKIENĖ, NVSC Tauragės departamento Šilalės skyriaus vyriausioji specialistė