Kasmet mokesčių mokėtojai į šalies biudžetą suneša milijardus, tačiau net ir to nepakanka vis augančioms išlaidoms apmokėti. Maža to: gyventojai mano, jog net pusė jų uždirbtų ir valdžiai atiduotų pinigų yra išleidžiami neefektyviai (Lietuvos laisvosios rinkos ins­tituto užsakymu „Spinter” atlikta apklausa). Kodėl taip brangiai mokame už paslaugas, kuriomis net nesame patenkinti?

Žinoma, klausimas daugiau retorinis. Skir­tingai nei parduotuvėje, sumokėtų mokesčių žmonėms niekas negrąžina, jei jie nėra patenkinti viešosiomis paslaugomis. Tad ar verta nerimauti? Taip, ir tam yra bent dvi priežastys.

Pirma yra ta, kad mokesčiams atiduodame išties daug dėl vis augančių valdžios išlaidų. Šiemet numatomos vie­šo­sios išlaidos yra net 770 mln. eurų didesnės nei 2016 m. Di­džioji jų dalis skiriama socia­linėms, sveikatos apsaugos bei švietimo reik­mėms. Nors ir čia būtų galima klausti, ar už tai, jog sumokame daugiau, gauname geresnes viešąsias paslaugas? Ar viskas padaroma taip, kad kiek­vienas euras būtų išleidžiamas efektyviai?

Klausimų kyla ir dėl to, ar reikia didinti išlaidas pačios valdžios išlaiky­mui. Pa­vyz­džiui, Seimui, Vy­riausy­bės kan­celia­rijai, savivaldybių ad­minist­racijoms, mokesčių surinkimo administravimui bei kitoms valstybės aparato reikmėms šiemet prireiks bent 70 milijonų eurų daugiau nei pernai. Gyventojų skaičiui ma­žėjant ir valdžios darbo ko­kybei nedžiuginant, reikėtų tikėtis taupymo, o ne dar di­desnio išlaidavimo.

Antra priežastis, dėl ko gyventojai turėtų piktintis, tai KAIP mokesčių mokėtojų sunešti pinigai yra naudojami. Vis labiau į akis krenta nuolat pasitaikantys švaistymai, korupcijos atvejai, nepagrįstai augančios išlaidos bei kiti neatsakingo biudžeto lėšų naudojimo atvejai.

Tų pavyzdžių – kur dursi pirštu, ten pataikysi. Štai Viešųjų pirkimų tarnyba ištyrė, kad valdiškos įmonės, pirkdamos miltus maitinimo paslaugoms teikti, už juos moka 22 proc. brangiau nei vidutinė rinkos kaina. Jei būtų pirkta už rinkos kainą, per penkerius metus būtų sutaupyta apie 430 tūkst. eurų. Gal ir ne milijonai, bet čia tik vien už miltus.

Negana to, pasirodo, valdiškos įmonės perka ne tik brangiau nei rinkos kaina, bet netgi brangiau negu kitos šalys! Štai pavyzdys: Lietuva auto­greiderius pirko net 42 proc. brangiau nei Lenkija. Vidutiniškai visos Eu­ropos Są­jungos šalys už šią techniką moka 8 proc. mažiau nei mes.

Į mokesčių mokėtojų pini­gų švaistymą pirštu nuolat baksnoja ir Valstybės kontrolė. Neapdairios išlaidos per valstybės investicinius projek­tus (apie 1,4 mlrd. eurų per metus), socialinius būstus (2012-2014 m. - 25 mln.), mokslinius tyrimus bei eks­perimentinę plėtrą (2007-2016 m. - 628 mln.), statybų dokumentus (1 mln.), elekt­roninę sveikatos sistemą (nuo 2005 m. - 40 mln. eurų) - būtų galima tęsti ir tęsti. At­rodo, sunkiau surasti sritį, kurioje biudžeto pinigai būtų leidžiami atsakingai ir efektyviai.

Privačiame sektoriuje už ne­tinkamai atliktą darbą žmo­nės yra atleidžiami, o savininkai patiria nuostolį. Su val­džia – gerokai sudėtingiau. O juk jos vienas pagrindinių darbų yra atsakingai leisti mokesčių mokėtojų pinigus, kad jie geriausiai tarnautų visuomenės poreikiams. Bet jei gyventojai mano, jog kas ant­ras jų suneštas euras yra iššvaistomas, akivaizdu, kad žmonių lūkesčių valdžia nepateisina.

Taigi ką daryti? Pirmiausia - daugiau domėtis, kiek iš tiesų sumokame valdžiai ir kaip tie pinigai yra panaudojami. Lietuvos laisvosios rinkos instituto skaičiavimu, šiemet simbolinė laisvės nuo mokesčių diena atėjo net 5 dienomis vėliau nei pernai. Tai reiškia, jog žmogui šiemet reikia dirbti 5 dienomis ilgiau mokesčiams, kad pradėtų dirbti sau.

Antra - reikėtų nebijoti garsiai klausti: valdžia tokia brangi, bet ar kokybiška? Liūd­­na, tačiau valdžios darbo klai­dos jau įprastas reiškinys, nors taip neturėtų būti. O pradėjus dažniau viešai kelti klausimus dėl mūsų pinigų panaudojimo, atsakymų turėtų būti daugiau.

Aistė ČEPUKAITĖ

Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikė

Šilalės priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje lankėsi Šilalės darbo biržos jaunimas pagal EFS finansuojamo projekto veiklą „Atrask save“. Susitikimo metu pristatytos Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbų sąlygos, karjeros galimybės.

Šilalės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas Vaidotas Kėbla ir viršininko pavaduotojas Stasys Ričkus jauniems žmonėms papasakojo, kokie reikalavimai yra keliami norintiesiems įgyti ugniagesio-gelbėtojo kvalifikaciją. Akcentuota, jog šios srities darbuotojams reikia ne tik žinių, bet ir gero fizinio pasirengimo bei moralinių principų laikymosi. Nors tai yra daugiau vyriška specialybė, tačiau ugniagesėmis-gelbėtojomis gali dirbti ir moterys.

Budinčios pamainos pareigūnai papasakojo, kokiose situacijose dažniausiai jiems tenka gesinti gaisrus, atlikti gelbėjimo darbus, pristatė, su kokia technika dirba, pademonstravo darbo įrangą, aprangą. Suteikta informacija apie savanorių ugniagesių darbo specifiką, priėmimo tvarką, savanorių ugniagesių mokymo programą, socialines garantijas, kvalifikacijos tobulinimo galimybes.

Susitikime dalyvavę jaunuoliai aktyviai uždavinėjo klausimus pareigūnams ir domėjosi galimybe įsidarbinti Valstybinė priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje.

Laima KAZLAUSKIENĖ

Tauragės APGV Šilalės PGT VPPP vyresnioji inspektorė

Kvėdarnos Prano Liatuko pradinės mokyklos antrokai lankosi tėvelių darbovietėse ir iš arčiau sužino apie jų darbą. 

Į susitikimą mus pakvietė Domo mama, kuri dirba savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriuje. Savivaldybės tarybos posėdžių salėje vaikai susipažino su Šilalės krašto herbu, vėliava, sužinojo, ką reiškia jos spalvos, stilizuotas ąžuolas vėliavos fone. Susitikę su meru, ap­žiūrėjome jo darbo kabine­tą.

Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojos paaiškino, kad jų funkcija - ginti ir saugoti vaikų interesus bei jiems atstovauti. Diskutuota apie šeimą, kokios vertybės yra svarbiausios ir kokią šeimą vaikai norėtų turėti. Kartu nusprendėme, kad labai svarbu, jog mama ir tėtis rodytų tinkamą pavyzdį. Pasibaigus pokalbiui, buvome pavaišinti karštu sultiniu ir kibinais.

Kelionė tęsėsi Šilalės socia­linių paslaugų namuose, kur apsistoja laikinai globojami vaikai. Iš šeimų paimti vaikai gyvena puikiai: turi atskirus kambarius, vonią, virtuvę, poilsio zoną, patalpą pamokų ruošai ir didelį sporto aikštyną. Socialinės darbuotojos supažindino, kuo skiriasi globojamas vaikas nuo įvaikinto, kokie reikalavimai taikomi žmonėms, norintiems paimti iš globos institucijos pasisvečiuoti globojamą vaiką.

Gražina ŠIKŠNIENĖ, 

2 klasės mokytoja metodininkė 

AUTORĖS nuotr.

Šaltas šių metų pavasaris rajono dviratininkus pasitiko ligo­mis bei sunkiomis treniruočių są­ly­gomis. Teko daug pa­dirbėti, kad petys į petį ga­lėtume rungtis su Lietuvos bei kitų šalių sportininkais. Dalyvavome ne vie­nose lenktynėse ir džiaugiamės pasiektais rezultatais. Mūsų jaunės Justė Juškevičiūtė ir Gintarė Kiupelytė su Lietuvos rinktine išbandė jėgas dviejose varžybose - Na­cijų taurėse Citiglio (Italija) ir Belgijoje. Taip pat Lenkijoje, kur Justei kriteriumo lenktynėse pavyko užlipti ant prizininkų pakylos - iškovota trečioji vieta.

Džiugu, kad iš kiekvienų varžybų grįžtame su apdovanojimais. Nors sezonas dar tik įsibėgėja, daugiausiai – net penkias pergales - mergaičių grupėje iškovojo Gus­tė Stanišauskaitė: Utenoje vykusiame porinių lenktynių bei kriteriumo čempionate, Skuode - asmeninėse lenktynėse laikui, Dobelėje (Latvija) - asmeninėse varžybose, Kekavoje (Latvija) grupinėse lenktynėse du kartus tapo sidabro, vieną - bronzos medalio laimėtoja.

Keturias pergales moterų grupėje iškovojo Ernesta Strai­­nytė: Krekenavoje - asmeninėse varžybose laikui, Jūrmaloje (Latvija), „Šakiai Classic“ ir Kekavoje - grupinėse lenktynėse.

Ernestos seseriai Auksei pirmajai pavyko finišuoti porinėse lenktynėse Utenoje, grupinėse - Skuode, Lietuvos kalnų dviračių mokinių žaidynėse - asmeninėje įskaitoje. Komandinėje įskaitoje mūsų mergaičių ketvertukas – G. Stanišauskaitė, Monika Juškevičiūtė, Brigita Lingytė ir A. Strainytė - iškovojo pirmąją vietą. Auksė įvairiose lenktynėse  4 kartus užėmė antrąsias vietas, vienąsyk finišavo trečia.

Keturias pergales jaunučių merginų grupėje iškovojo Rimantė Žiliūtė, vieną kartą finišavo trečia. Išskirtinė pergalė - asmeninėse 15 km lenktynėse Krekena­voje.

R. Žiliūtė suge­bė­jo aplenkti stip­riau­sias Lietuvos, Lat­vijos ir Belgijos dviratininkes. Trimis per­galėmis gali pasigirti J. Juškevičiūtė, laimėjusi Lietuvos jaunių kriteriumo čempionatą Utenoje, grupines jaunių lenktynes Kekavoje bei Jūrmaloje. Be to, Justė kartą finišavo antra ir 2 kartus - trečia. G. Kiupelytė laimėjo jaunių grupines lenktynes „Šakiai Classic“, po 2 kartus finišavo antra ir trečia. B. Lingytė laimėjo jaunesniųjų mergaičių lenktynes Dobelėje. Skaistė Kamilė Mikašauskaitė, Dobelėje užėmusi antrąją vietą, Skuode iš grupės laimėjusi finišą, bendroje įskaitoje buvo ketvirta.

Aivaras Mikutis dukart užėmė antrąsias vietas ir trečiąją grupinėse lenktynėse Kekavoje. Įsimintiniausios varžybos - Lietuvos pirmenybės Krekenavoje, kuomet 15 km asmeninių lenktynių distancijoje iki pergalės jam pritrūko vos trijų sekundžių.

Kristupas Mikutis Lietuvos mokinių kalnų dviračių žaidynėse į prizinę vietą „ištraukė“ Kvėdarnos gimnazijos komandą. Kristupas pelnė bronzos medalį, o komanda - Kristijonas Tarvydas, Darius Kazlauskis, Žygimantas Grigišas, K. Mikutis - užėmė antrąją vietą.

Kęstutis ČESAITIS, 

treneris 

Nuotr. ir asmeninio albumo

Lietuvos muziejų asociacija įgyvendina kultūros pa­veldo aktualinimo, kultūros ir meno sklaidos bei mo­dernių muziejinių iniciatyvų edukacinį projektą „Lietuvos muziejų kelias“, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo 100 metų jubiliejui.

Tarptautinę muziejų dieną Dionizo Poškos Baublių muziejuje atidaryta ir pristatyta Istorinės Lietuvos Prezidentūros Kaune paroda „Gimęs tai vietai ir toms pareigoms: Prezidentas Aleksand­ras Stulginskis (1922–1926 m.)“. Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos mokiniai išsamiai pristatė A. Stulginskio biografiją, prezidentavimo lai­kotarpį, supažindino su Prezidento veikla, įgyvendinant svarbiausius Steigiamojo Seimo nutarimus, apžvelgė didžiausius jaunos valstybės vi­daus politikos pasiekimus. Ren­ginyje netrūko skambių dainų, kurias atliko gimnazistai.

Parodos atidaryme dalyvavo Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus, rajono savivaldybės, Bijotų ir Kaltinėnų seniūnijų atstovai, vietos gyventojai.

Edita MERKELIENĖ

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus muziejininkė 

AUTORĖS nuotr.

Mantas ką tik grįžo po pamainos vienoje apsaugos tarnyboje, tai dabar galės dvi dienas užsiimti ūkiu. Bulvės pasodintos, reikia pasirūpinti banda ir ganyklomis. Kartu su tėvais jie iš viso laiko 60 galvų. Iš jų - 24 melžiamos karvės. Dar penkios avys su avinu. Avys mėsai ar vilnai?

- Dėl grožio, - šypsosi Mantas. - Paleidžiam į ganyklą kartu su veršiais. Avinas labai jaukus, tarsi šuo. Kai ateiname girdyti, pamatęs žmogų, pirmasis atbėga jis. Iš pas­kos - visa banda. Avinas yra vadas. Labai patogu prižiūrėti.

Šalia Manto trobos teliūškuoja nemaža kūdra. Ji irgi labiausiai dėl grožio, nors pilna žuvies. Čia - gražus ir jaukus nuosavas kampas, kur labiausiai su meškere mėgsta sėdėti Manto gyvenimo draugė ir būsimoji žmona Aistė. Šalia - didžiulis tėvų namas, bendras Paliakų kiemas ir bendras visų draugas aviganis šuo.

Iš tokių smulkmenų susideda įprastas kaimo žmogaus gyvenimas: savas kampas Padvarninkų kaime, šalia Žadeikių, savas, šimtus kartų nuvažinėtas, nuartas ir nuakėtas žemės lopas, gimtoji troba, tėvai, draugai, jaukus lyg šuo avinas, prie būdos sėdintis ir tavęs amžinai laukiantis grynaveislis aviganis... Viskas taip įprasta, kad negali atprasti. Ak taip, ir senas mėlynas tėvo traktorius MTZ-80! Švarus kaip naujas vis dar stovi daržinėje.

- Tikriausiai jį pasiliksime kaip paminklą, - sako Mantas.

Nuo jo viskas ir prasidėjo.

„Kam tu kiši nagus į žemę? Kam lendi į vargą?“- klausė tėvai.

Bet Mantas jau buvo gerai pasivažinėjęs traktoriumi ir perpratęs darbus. Berniukui sėsti prie traktoriaus vairo - tai daug daugiau, negu apsiauti didelius tėvo batus. Tėvai kaip tik pradėjo kurti nuosavą ūkį, ir toks padėjėjas buvo labai reikalingas.

- Jiems, aišku, patiko, kad pasilieku kaime, kad padedu. Tačiau jie nenorėjo, jog lįsčiau į žemės ūkį, - prisimena Mantas.

Ar jis nė nemėgino eiti kur nors kitur? Mėgino! Jis dar prisimena, kaip studijavo Klai­pėdos teisės kolegijoje ir kaip su draugu tris mėnesius nuomojosi butą. Kaip tik tada Klaipėdoje atsirado „Akropolis“. Tai jiedu vakarais į jį tarsi į kokį muziejų eidavo. Kelias dienas buvo visai įdomu, bet kiek gali eiti ir eiti vis į tą pačią vietą? O ką daugiau mieste daryti? Tūnoti bute tarsi kokiame kalėjime? Ten netgi kiemo nėra! Ką bešnekėti apie sodą, upelį, tėvo traktorių...

- Mečiau tą butą, ėmiau kasdien į paskaitas važinėti, - sako Mantas. - O draugas liko bute. Kiti gali gyventi svetur.

Vadinasi, iš jo būtų nekoks emigrantas? Mantas purto gal­­vą - apie tai nenori nė galvoti. Buvo nuvykęs pasisvečiuoti pas sesę į Norvegiją. Labai graži šalis. Bet praleido ten tik savaitę. Daugiau nereikia.

O Aistė jau paragavo emig­rantės duonos. Anglijoje dirb­dama pačius paprasčiausius darbus, per savaitę gaudavo 300 eurų. Prekių kainos tenai panašios į mūsiškes. 1200 eurų per mėnesį - apie tokią algą čia svajoja daugelis Aistės pažįstamų. Tačiau ji išbuvo svetur tik metus. Apsisuko ir lėkė atgal.

- Jeigu turėtų kur, tikriausiai grįžtų visi, - sako ji.

Manto sesuo jau treji metai svetur. Vis šneka ir šneka, jog grįš. Svajoja, kad susitaupys pinigų, pasistatys namą Šilalėje arba Klaipėdoje. Tačiau Mantas tuo labai abejoja. Pasistatys namą, bet ką čia darys? Iš ko gyvens?

- Kita mano sesuo gyvena Šilalėje. Ji turi darbą, gauna per mėnesį 500 eurų. O ana Anglijoje - per savaitę 800. Štai tokia aritmetika, - lygina Mantas.

- Mano sesuo jau septyneri metai Anglijoje, - sako Aistė. - Irgi kalba vis tą patį: užsidirbs, susitaupys, grįš... Kur grįš, iš ko versis? Iš santaupų? Šilalėje buto nuoma kainuoja 100 eurų. O dar visi mokesčiai. Nuo minimalios algos geriausiu atveju liks 150 erų. Štai ir pradėk gyvenimą!

Mantas dar laviruoja. Baigęs kolegiją ir įgijęs teisininko diplomą, būtų galėjęs dirbti policininku. Tuometinis Šilalės komisaras jau buvo pažadėjęs Žadeikiuose vietą. Tačiau leteną uždėjo medicinos komisija. Atseit vaikystėje augo per greitai, bus per menki kaulai... Todėl dabar dirba vienoje saugos tarnyboje, grynųjų užsidirba.

Palaukit, palaukit!..

Savo žemės Paliakai turi 50 hektarų, dar 10 nuomojamos. Ar tai - nepakankamas ūkis? Ne taip seniai į Šilalę atvažiavęs žemės ūkio ministras Bronius Markauskas aiškino, kad panašiai toks yra Europos Sąjungos vidutinis pieno ūkis - 33 melžiamos karvės. Vidutinis ūkis Lietuvoje neišmaitina ūkininko? Tai ką jau bekalbėti apie smulkų?

- Ne, jokiu būdu! Mano tėvai irgi dirba. Tėvas - vairuotoju, surinkinėja pieną. Ma­ma - mokytoja, turi pamokų Žadeikių pagrindinėje mokyk­loje, Kvėdarnos gimnazijoje... Be darbo kitur nieko nebūtų, - tvirtina Mantas.

Kaip jaunasis ūkininkas jis gavo Europos Sąjungos paramą, įsigijo traktorių su frontaliniu keltuvu, grėblius, šienapjovę. Bet padargai - ne kokie aitvarai. Kai dvejus metus auginę jie parduoda bulius, tai pinigų atrodo daug. Tačiau kai išdalija mėnesiais - ašaros.

- Mes juk neskaičiuojame savo algos, - sako jaunasis ūkininkas. - Net nežinau, kaip aš sau išsimokėčiau algą. Minimali tik­rai neišeitų. Dabar nustatytos tokios supirkimo kainos, kad žemė neišmaitintų. Mažesnieji jau stumiami. Juk tik čia, po Žemaitijos kalvas, mes įsikibę dar išsilaikome. O kai per Suvalkiją važiuoju į Lenkiją nusipirkti mėsos, apie Šakius ar Marijampolę jau nematau smulkesnių ūkių. Plyni laukai, kai kur viduryje - sena lūšnelė užkaltais langais. Dabar tik­riausiai mūsų eilė.

Kaip čia yra? M. Paliakas, ūkininkas, važiuoja į Lenkiją pirkti mėsos?

- Ne tik aš - daug kas ten važiuoja. Nes Lietuvos parduotuvėse mums yra per brangu. Štai toks paradoksas. Kai atvažiuoja lenkai pirkti galvijų, jie moka daugiau už lietuvius perdirbėjus. O kai mums patiems reikia mėsos, geriau vykti į Lenkiją. Lenkai už žaliavą moka brangiau, o apdorotą parduoda pigiau. Matote, kokios pas mus žirklės? Ar sau mes dirbame? - klausia ūkininkas. - Mūsų darbas - perdirbėjams ir prekybos cent­rams.

Ar jis nesigaili, kad nepaklausė tėvų ir pasiliko kaime, prie žemės? Ne, Mantas nesigaili. Be to, jis prisimena, jog tuo metu buvo geriau. Tada, kai už litrą pieno gaudavo virš lito, o litas dar buvo stip­rus, panašiai, kaip dabar euras. Tuomet buvo optimizmo laikas, visi statėsi, remontavosi fermas, tvarkėsi buitį. Tada niekas nestūmė nuo žemės. Ją dirbti apsimokėjo.

Bet gal ir vėl pasidarys geriau? Mantas nori šituo tikėti, tačiau labai abejoja.

- Tos kalbos, kad Lietuvos kaime yra per daug žmonių, užsiimančių smulkiais ūkeliais, kad ūkininkai dar per gerai gyvena, kad turime per daug lengvatų, nieko gero nežada. Valdžioje - pačių stambiausių žemvaldžių partija. Žiūrint jų akimis, mūsų tikrai per daug, - neslepia apmaudo vis dar vilties išsilaikyti kaime neprarandantis jaunas ūkininkas.

Štai todėl Mantas tvirtai nesako ir to, jog niekada nesitrenks į užsienį.

Apie emigraciją jis kalba atsargiai:

- Norėčiau išsilaikyti.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

Savas kampas, kurio Mantas nenorėtų nė už ką palikti. Todėl jis turi išsilaikyti

Klaipėdos apygardos teismas praėjusią savaitę pa­skelbė nuosprendį byloje dėl tragiškų 2016-ųjų spalio įvykių. Už šilališkio Stasio Lapinsko nužudymą 28-erių Tomas Saulius, teismo sprendimu, už grotų turės praleisti daugiau nei septynerius metus.

Kovo mėnesį „Šilalės arto­juje“ jau rašėme apie prasi­dėjusį bylos nagrinėjimą. Tra­gedija nutiko pernai, spalio 15-ąją, kai kaltinamasis T. Sau­lius atvyko pas bičiulį. Čia buvo dar pora pažįstamų. Vy­­rai išgėrė du 0,7 lit­ro talpos butelius degtinės. Kal­ti­namasis tvirtino, jog Stasys esą ėmė rėkti ant savo artimųjų, todėl jis įsikišo į kon­fliktą. Vyrai susigrūmė. Ne­tru­kus muštynės persikėlė į kiemą, kur T. Saulius toliau spardė ir trankė namų šeimininką. Žuvusiojo žmonai niekaip nepavyko vyrų išskirti.

Nukentėjusiąja byloje pripažinta Stasio žmona teismui pasakojo, jog minėtą dieną į jų namus buvo užsukę draugai. Kiek vėliau atvyko ir T. Saulius, jis pasigyrė nusipirkęs naują automobilį. Ta proga vyrai nusprendė dar išgerti.

Moteris teismui pripažino, kad tarp jos ir jos sutuoktinio kilo ginčas. Tačiau nors svečiui ji aiškino žinanti, kaip nuraminti įsiaudrinusį vyrą, šis esą nekreipė dėmesio ir toliau gilino konfliktą.

Nukentėjusioji teismui sa­kė gynusi vyrą nuo sugėro­vo, stengėsi juos išskirti. Be­ginant ir pačiai kliuvo ne vienas smūgis, liko mėlynės.

Pablogėjus savijautai, S. La­pinskas buvo išvežtas į ligoninę, bet medikai nebegalė­jo padėti. Sužalotasis po tri­­jų dienų ligoninėje mirė. Eks­pertai nustatė, kad aukai bu­vo kelis kartus smogta ranko­mis ir spirta į galvą.

Kal­­tinamojo advokatas sa­vo bai­giamojoje kalboje prašė teismo kaltinimus kvalifikuoti ne kaip tyčinį nužudymą, o kaip nužudymą labai susijaudinus. Tačiau teismas atsižvelgė į tai, kad konfliktas tęsėsi ilgą laiką ir su pertraukomis, o tai rodo, jog nusikaltimas buvo įvykdytas nesant afekto būsenos.

Klaipėdos apygardos teismas pripažino T. Saulių kaltu dėl tyčinės žmogžudystės ir skyrė jam 7 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose. Kaltinamasis taip pat turės atlyginti nužudytojo žmonai neturtinę žalą, kuri siekia 25 tūkst. eurų. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai iš jo priteista per 1000 Eur, o Vals­tybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės sky­riui – virš 400 Eur turtinės žalos atlyginimas bei 138 Eur – valstybei.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.

Morta MIKUTYTĖ

Į redakciją užsukęs Juozas Kačinskas iš Katyčių kai­mo piktinosi policijos pareigūnų surašytu protokolu, kurį esą gavo jis vienintelis iš visos eilės pažeidėjų. O problemų sukėlė laikinasis šviesoforas Šilų kaime.

Pagal surašytą protokolą J. Kačinskui skirta 30 eurų bau­da už važiavimą degant rau­donam šviesoforo signalui. Vyras aiškino ilgai laukęs užsidegančio žalio signalo ir, visai eilei pajudėjus, ėmė važiuoti ir jis. Tad nė nepastebėjo, kaip, jam prisiartinus prie šviesoforo, staiga užsidegė raudonas signalas, todėl važiavo toliau. Tada jį sustabdė pareigūnai ir surašė administracinio nusižengimo protokolą.

J. Kačinskas teigė suprantantis, už ką gavo baudą. Ta­čiau jam iškilo natūralus klau­simas: kodėl pareigūnai nebaudė važiavusiųjų jam iš paskos?

„Vairuoju daugiau nei 50 me­tų ir niekada nesu baustas. Esu tikrai labai atidus ir atsargus žmogus. Tačiau tą rytą stovėjau prie šviesofo­ro gal 10 minučių ilgiau­sioje eilėje, o paskui pareigūnai, slė­pęsi kažkur krūmuose, ma­ne sustabdė ir nubaudė. Ne­paste­bė­jau, ar užsidegė raudonas, ar ne. Bet man iš paskos riedėjo dar gerokai daugiau mašinų. Kodėl jų nestabdė? Juk jie irgi važiavo degant rau­donam šviesoforo signalui. Paklausiau šito pareigūnų, tačiau man atsakė, jog taip jie neva užtvertų visą kelią, todėl negali stabdyti visų. Kas čia per atranka, ką bausti, o ko ne? Tegu anuliuoja man surašytą protokolą, taip elgtis nesąžininga ir negalima“, – įsitikinęs J. Ka­čins­kas.

Tauragės apskrities vyriau­siojo policijos komisariato Ši­­la­­lės po­licijos Re­aga­vimo skyriaus vy­riau­siasis ty­rėjas Gied­rius Vyštar­tas, atsakydamas į repliką, patikino, jog šis vyras nebuvo vienintelis nubaustųjų sąraše.

„Antradienį, apie 7 val., pareigūnams patruliuojant Ši­­lų k., prie remontuojamo kelio ruožo, kur automobilių eismas yra reguliuojamas šviesoforu, buvo pastebėti automobiliai, kurių vairuoto­jai važiavo pro šviesoforą, degant raudonam signalui. Tarp vairuotojų, kurie pažei­dė kelių eismo taisykles (KET), buvo ir J. Kačinskas. Pa­žy­mė­tina, kad be minėto piliečio, tuo pat metu administraci­nėn atsakomybėn patraukti ir dar keletas vairuotojų, kurie padarė tokio pat pobūdžio KET pažeidimus, jiems irgi surašyti administracinių nusižengimų protokolai. Policijos pa­­rei­gū­nai, pastebėję pažeidi­mus bei vykdydami jiems teisės aktų nustatyta tvarka numatytas funkcijas, tarp ku­rių yra ir saugaus eismo prie­žiūra (KET pažeidimų nustatymas, tyrimas bei prevencija), atliko savo pareigas ir pagal turimas galimybes bei pajėgumus fiksavo daromus pa­žeidimus.

J. Kačinskas tuo metu nebuvo vienintelis ar išskirtinis asmuo, patrauktas administ­racinėn atsakomybėn. Primin­tina, jog Lietuvos Res­pub­­likos įstatymai, KET, Ad­mi­nistracinių nusižengi­mų ko­deksas galioja visiems piliečiams be išimties, šiuo at­veju - ir J. Kačinskui. Kiek­vienas vairuotojas privalo pats asmeniškai žinoti ir laikytis teisės aktų reikalavimų, o ne žiūrėti į kitus vairuotojus, kurie daro pažeidimus. Pareigūnai, vykdę tarnybines funkcijas, nebuvo kažkur pasislėpę, jog būtų specialiai mažiau matomi. Policijos pareigūnai šiuo konkrečiu atveju išvažiavo iš šalutinio kelio į pagrindinį, remontuojamą kelio ruožą, ir pastebėjo akivaizdų KET pažeidimą, kurį ir užfiksavo.

Šiuo atveju surašytas administracinio nusižengimo protokolas pil. J. Kačinskui nebus anuliuotas, nes buvo nustatytas KET pažeidimas, dėl kurio vairuotojas patrauktas ad­ministracinėn atsakomybėn. Kiekvienas pilietis, taip pat ir J. Kačinskas, priimtus sprendimus teisės aktų nustatyta tvarka gali apskųsti. Primintina, jog be savo teisių vairuotojai turi ir atitinkamas pareigas, kurių privalo laikytis. Policija ir toliau pagal turimas galimybes bei pajėgumus fiksuos KET pažeidimus, už kuriuos nedrausmingi vairuotojai bus traukiami administracinėn atsakomybėn. Vai­ruotojai, važiuojantys pro šviesoforą, degant draudžiamam signalui, mažų mažiausiai netaupo savo bei kitų vairuotojų laiko, tyčia sudarydami automobilių spūstis, be to, rizikuoja sukelti avarinę situaciją ar pakliūti į eismo įvykį dėl priešpriešais atvažiuojančių transporto priemonių“, – aiškino G. Vyštartas.

Už važiavimą degant raudonam švie­soforo signalui numatyta nuo 60 iki 90 Eur bauda. Taip pat gali būti skiriamas tei­sės vairuoti transporto prie­­monę atėmimas nuo 1 iki 6 mėnesių.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Prieš pat Paskutinio skambučio šventę žurnalas „Reitingai“ pristatė oficialų šalies mokyklų reitingą. Iš Šilalės rajono gimnazijų bene geriausiai atrodo Simono Gau­dėšiaus gimnazija, kuri iš 2016 m. turėtos 130-osios pozicijos šoktelėjo į 71-ąją. Antrajame šimtuke liko Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazija, iš 200-osios vietos pakilusi į 133-iąją. Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijai praėjusieji metai, remiantis skelbiamais rezultatais, buvo ne tokie sėkmingi.

Pagrindinės mokyklos šįkart nebuvo reitinguojamos, tačiau viešai paskelbti de­šimtokų žinių patikrinimo vidurkiai gąsdina – susidaro įspūdis, jog vaikai mokykloje neišmoksta nei skaityti, nei rašyti. Ką jau kalbėti apie matematinį raštingumą.

Gimnazijų pozicijos – skirtingos

Labiausiai, lyginant su anks­tesniais metais, šių metų reitingo lentelėje kilo aukštyn Šilalės Simono Gaudėšiaus ir Kaltinėnų Aleksandro Stul­gins­­kio gimnazijos. Tam įtakos turėjo geri egzaminų rezultatai. Štai Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija pernai išleido abiturientą, kuris du brandos egzaminus išlaikė su 100 balų įvertinimu, dar du abiturientai gavo po vieną 100-uką. Šimtuku pra­ėjusiais metais buvo įvertintas ir vienas Kaltinėnų Alek­sandro Stulginskio gimnazijos auklėtinis.

„Pernai turėjome labai gerą ir motyvuotą abiturientų laidą. Be abejo, matau ir pedagogų kolektyvo pastangas. Pra­ėjusi laida 9 klasėje buvo gausesnė: mokytis pradėjo 143 mokiniai, o baigė 120. Dalis moksleivių įgijo pagrindinį išsilavinimą ir išėjo mokytis į profesines mokyklas. Manau, tai yra gerai, nes ne visi nori arba gali siekti akademinių aukštumų“, – džiaugiasi rezultatais Šilalės Simono Gau­dė­šiaus gim­nazijos direktorius Stasys Nor­butas.

Mokyklos vadovas pripažįsta, kad kylantys gimnazijos reitingai įpareigoja dar labiau stengtis, jog rezultatai išliktų geri.

„Kasdien jaučiu atsakomy­bę. Visas mokytojų kolekty­vas siekia, kad būtume ge­­riausia švietimo įstaiga re­gio­ne. Ka­dan­gi pas mus mo­kiniai ateina nuo 9 klasės, susiduriame su tam tikrais iššūkiais: yra adaptacijos periodas, kuomet jiems tenka prisitaikyti, apsiprasti su naujais pedagogais. Tai užtrunka, bet mes stengiamės matyti kiekvieną vaiką“, – sako direktorius.

Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos pozicijos nuo 2014 m. keitėsi itin radikaliai: iš 216-osios vietos, užimtos 2014 m., ji 2015 m. kilo net į 74-ąją. Tačiau po kritimo 2016-aisiais į 109-ąją vietą atsitiesti kažkodėl nesiseka. Šiemet gimnazija yra 236-a.

Gimnazijos direktorė Rai­monda Kauneckienė teigia, jog tam įtakos turi mokinių sąmoningumas.

„Tokių rezultatų priežastys yra įvairios, tačiau bene pag­rindinės - motyvacijos bei no­ro mokytis stoka. Ne­re­tai vyresnių klasių mokiniai, užuot lankę pamokas, pirmenybę teikia vairavimo kursams, kurie vyksta pamokų metu. Labai norisi tikėti, kad kita abiturientų laida pademonstruos geresnius rezultatus“, – viliasi gimnazijos va­dovė.

Kvėdarnos Kazimiero Jau­niaus gimnazija stabiliai laikosi antrojo šimtuko gale. 2016 m. mokykla užėmė 161-ąją poziciją, o šiemet liko 198-a.

Neblizganti padėtis ir Pa­jū­ryje - Stanislovo Biržiškio gimnazija nuo 2014-ųjų laikosi ketvirtajame šimtuke: pernai buvo 309-oje vietoje, šiemet tepakilo į 307-ąją.

Dešimtokų aukščiausias vidurkis – 6

Žurnalo „Reitingai“ akiratyje atsidūrė ir pagrindinės mokyklos. Jos nebuvo reitinguojamos, tačiau visuomenei pateikti dešimtokų žinių patikrinimo vidurkiai. Sudarant šią lentelę, buvo atsižvelgiama į lietuvių kalbos bei matematikos pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo rezultatų vidurkį. Deja, realybė gąsdina. Geriausius rezultatus mūsų rajone pademonst­ravo Obelyno pagrindinė, ku­­rioje dešimtokų vidurkis sie­kia tik 6 balus. Atrodo, būtų galima pasidžiaugti, jei ne faktas, jog šioje mokykloje praėjusiais metais (reitinguojamu laikotarpiu) 10-oje klasėje mo­kėsi vos 7 mokiniai.

Upynos Stasio Girėno mokykloje dešimtokai žinių patikrinime pasiekė šiek tiek didesnį nei 5,7 balų vidurkį. Žadeikių pagrindinės mokyklos dešimtokų vidurkis – 5 balai. Žemiausi įvertinimai užfiksuoti Pajūralio pagrindinėje – vos 4,9 balo vidurkis lietuvių kalbos ir matematikos žinių patikrinime. O bend­ras vidurkis slepia dar liūdnesnę žinią – matematikos įvertinimo vidurkis nesiekia nė 4 balų, lietuvių kalbos vos vos viršija 6.

Tačiau Pajūralio pagrindinės mokyklos vadovė Renata Rimkuvienė įsitikinusi, jog toks vertinimas - siauras požiūris.

„Gaila, kad mokyklos vertinamos tik vienu pjūviu, t. y. pagrindiniais rodikliais laiko­mi formalūs akademiniai – egzaminų, pasiekimų patikrinimo, testų – rezultatai, nors strateginiuose Lietuvos švietimo dokumentuose akcentuojamas visapusiškas as­me­nybės ugdymas. Ge­ros mokyklos kon­cepcijoje pag­rindiniai mokyk­los veik­los rezultatai – mokinių asmenybės branda, in­di­vidua­lias galimybes atitinkan­tys ugdymo(si) pasiekimai ir nuo­latinė ugdymo(si) pažanga. Kadangi matematinis raštingumo lygis yra labai žemas visoje Lietuvoje, mokykloje šiais mokslo metais mokiniams ski­riamos lietuvių kalbos ir ma­tematikos konsultacinės va­landos, teikiama specialiojo pedagogo pagalba darbui su specialiųjų poreikių mokiniais. Kiekvienais metais dalyvaujame 2, 4, 6 ir 8 klasių nacionaliniuose mokinių pasiekimų patikrinimuose. 2017 m. 4-8 klasių mokinių matematikos rezultatai yra aukštesni negu šalies pagrindinių ar vidurinių mokyklų/gimnazijų, o 8-6 klasių skaitymo ir rašymo – geresni už miestų mokyklų mokinių pasiekimus“, – dėsto savo argumentus  Pajūralio mokyk­los vadovė.

Žurnalas „Reitingai“ straips­nyje „Tūkstančiai moki­nių Lie­tuvos mokyklose daro bet ką, tik ne mokosi“ pateikia išvadas, jog pagrindinės mokyklos mūsų švietimo sistemoje lieka podukros vie­toje. O straipsnyje cituojama Na­cio­na­linio egzaminų centro direktorė Saulė Vingelienė yra tos nuomonės, kad pagrindinių mokyklų turėtų visai nelikti.

Išvyksta dirbti

„Šilalės artojas“ jau rašė apie tai, jog mokyklose nemažai problemų kyla dėl prasto pamokų lankomumo. Deja, nors mokymo įstaigų vadovai neturi teisės mokinių atleisti nuo pamokų nesibaigus mokslo metams, tėvai atkakliai neša tokius prašymus. Štai Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos vadovas 2016 m. gavo 15 tokių prašymų - 5 gimnazistai norėjo išvykti dirbti į užsienį. Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktorė atskleidė pernai sulaukusi keturių prašymų, Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijoje gauti du.

„Neturiu teisės jų išleisti. Moks­lo metų pabaiga yra nu­statyta. Bet jei tėvai nusprendžia, nelabai ką galime padaryti. Ten­ka ieškoti kompromiso, ypač tada, kai tėvai pasako, jog sunkiai verčiasi ir būsimasis abiturientas nori užsidirbti vairavimo kursams arba jau ima kaupti tolesniam išsilavinimui. Todėl siekiame, kad mokiniai galėtų atsiskaityti prieš išvykdami. Prašau, jog su mokytojais aptartų užduotis, kurias privalo atlikti. Mokinys mokslo metų gale turi gauti pusmetinį ir metinį įvertinimą. Kol kas visi atsiskaito. Deja, turime ir tokių, kurie ir lankydami mokyklą švaisto laiką, nieko neveikia, o tokiam elgesiui pateisinti randa įvairių priežasčių. Nors tai yra tiesiog neatsakingas požiūris į savo gyvenimą“, – apgailestauja Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos vadovas.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.