Kada tik užeinu pas savo bičiulį Alių, jis sėdi prie kompiuterio ir vis žiūri seną reklaminį liberalų filmuką. Tame filmuke parašyta „Korupcija“, bet prieina Masiulis, duoda kūju, ir korupcija byra į šipulius. „O korupciją nušluosime su trenksmu!“ - tvirtai garantuoja.

Filmukas pasibaigia, tačiau Alius ir vėl jį įsijungia. Ir vėl korupcija byra į šipulius. Dar prieina Šimašius ir sako: „Pa­skambink man, ir pasakysiu - kaip“. Bet Alius jau žino pats.

- Balsuosiu už liberalus, ir bus gerai! - pareiškia garsiai ir dar sykį įsijungia tą patį vaizdelį.

- Aliau, ar pablūdai? - sakėme jam visi. - Masiulis jau degė, 100 ar net dvigubai tiek tūkstančių jo kišenėje rado!

- Na tai kas? - stebisi Alius.

- Kaip tai kas? Korupcija! Ši­tokie pinigai! O tu dabar bal­suosi už korupciją?

- Ne, mes ją sunaikinsime. Balsuosiu už liberalus, o jie sunaikins korupciją.

- Aliau, kyšis jau paimtas, kovotojai jau nupirkti! Ar tu žinai, kad liberalai, kaip visur skelbiama, gavo 100 tūkstančių eurų kyšį? Ar tu supranti, ką šneki?

- Tai jūs nežinote, ką šnekate! - įsižeidė Alius. - Manot, korupcija - veršis, plikomis ran­komis ją sulaikysi? Aš jau bandžiau kovoti, skundžiau matininką, jog tas pusę hektaro kaimynei nusuko, tačiau man pasakė: eik ir bylinėkis. Už kokias utėles? Va, patekčiau į Seimą, išleisčiau įstatymą, išgaudyčiau parazitus! Bet kas tave, ubagą, rinks? Kas tuščias kišenes reklamuos? O liberalai pinigo turi, šimtas tūkstančių tau ne pelės uodega. Su tokiais pinigais ir į Seimą, ir į Vyriausybę gali prasimušti. Va tada jie ir sudaužys korupciją!

- Durnas, ar ką? - stebėjomės mes.

- Jūs patys durni! - įsižeidė Alius. - Štai, pažiūrėkite!

Jis vėl įjungė filmuką. Vėl pasirodė Masiulis.

- Negi nematote?

Masiulis vėl užsimojo kūju. Bac!.. Korupcija biro į šipulius.

- Taigi tikrai! - nusistebėjome mes...

Alius ŠAKINIS

Stasys Blinstrubas iš Šiauduvos savo ūkį įregistravo tik prieš metus, jo nuosavybėje kol kas - vos pusšimtis hektarų. Tačiau žinant, kad Stasiui - tik 24-eri, nustembi, jog visas galimybes mokytis užsienyje, dirbti Lietuvos ar užsienio firmose turėjęs jaunuolis grįžo į tėviškę ir atsispyrė tėvo, stambaus ūkininko, bei mamos atkal­binėjimams kišti galvą į ūkį.

Baigęs Šilalės Simono Gau­dėšiaus gimnaziją, pagal „Vers­lios Lietuvos“ finansuojamą jaunųjų eksporto lyderių prog­ramą finansų ekonomikos mokslų krimsti Stasys išvyko į Velsą. Trejus metus ten sėmėsi teorinių žinių, vėliau dve­jus - praktikos įgūdžių Lie­­tuvos įmonėse.

Pasak vaikino tėvo Stanis­lovo, jis skatinęs sūnų kol kas neskubėti į kaimą, bet padirbėti miestų įmonėse. Tuo labiau, kad Stasiui sekėsi visai gerai, turėjo neblogai apmokamą darbą, lankėsi komandiruotėse Europos bei Azijos šalyse. Tačiau užsienyje jis nieko bendro su žeme neturėjo, o komandiruotėse klausėsi tik finansų ekonomikos specialistų pranešimų.

„susilaikyti nuo grįžimo į tėviškę ir ūkininkavimo ypač atkalbinėjo mama. Sakė, jog suspėsiu ir po trejų ar penkerių metų. Bet nu­sprendžiau, kad tai gana ilgas laiko tarpas, per kurį savo ūky­je galiu daug nuveikti“, - nepasidavė tėvų spaudimui Stasys.

Daug kas pasakys, jog bepigu pradėti ūkininkauti, kai tėvas - stambus ūkininkas, sa­vo valdas skaičiuojantis šimtais hektarų. Vaikinas ir neneigia, kad dalį žemių jam perdavė tėvas, bet šiek tiek nusipirko ir pats. Tačiau, anot jaunojo ūkininko, didžiausia tėvo investicija į jo ūkį yra patarimai ir, žinoma, materialinė bazė. Be to, jam nereikia samdyti buhalterio – ūkio apskaitą seniai yra „perkandusi“ mama Zita. O be kvalifikuotos buhalterinės apskaitos šiais laikais toli nenueisi, ypač jei nori dalyvauti įvairiose programose. Stasio teigimu, šiemet jis jau pateikė paraiškas dviem Europos Sąjungos remiamoms prog­ramoms: jaunųjų ūkininkų bei paramos investicijoms į žemės ūkio valdas.

Ką gi augina Stasys savo plotuose? Apie pusę laukų užima kmynai, likusi dalis skirta javams bei sėklinėms daugiametėms žolėms. Užaugintai produkcijai jaunajam ūkininkui pačiam rinkos ieškoti nereikia - tai jau padarė tėvai. Dalis kmynų lieka Lietuvos maisto pramonės įmonėse, dalį į užsienį išsiveža perpardavėjai.

Kmynai, anot Stasio, - rizikinga kultūra. Vienais metais juos superka už gerą kainą, kitais jie teikia vien nuostolį. Todėl tenka sėti ir kitų augalų, kurie naudingi tuo, kad gerina sėjomainą.

„Nors aplinkui jau beveik nebėra parduodamų žemių, visgi ketinu savo ūkį dar didinti. Taigi esu užsiėmęs ir žemės paieškomis, o jei pasiseks prasiplėsti, teks pasukti galvą ir dėl rinkos“, - mąsto vaikinas. 

Kol kas Stasys gyvena tėvų namuose.

„Kol nevaro „iš palėpės“, tai ir glaudžiuosi. Visas pajamas skiriu investicijoms į ūkį. Reikia technikos, be to, su tėčiu planuojame modernizuoti sandėlius, kad liktų kuo mažiau juodo darbo“, - sako Stasys.

Būstas tėvų „palėpėje“ kol kas neturi oficialios šeimininkės. Tačiau vieta, kaip pokštauja vaikinas, jau rezervuota. Stasio draugė Šarūnė irgi turi nedidelį verslą - organizuoja šventes vaikams.

„Nusprendėme, jog aš neužsiimsiu renginiais mažiesiems, o Šarūnė nesės už traktoriaus vairo“, - tvirtą nuomonę išsako Stasys.

Dar kategoriškesnis jis dėl aktyvaus dalyvavimo politikoje. Vaikinas, kaip ir tėvas, mano, kad politika yra rim­tas verslas, o sėkmingai vy­s­tyti du verslus - sudėtinga.

Imtis gyvulininkystės jaunasis Blinstrubas neketina. Nors jo sesuo Alma su vyru yra stambaus mišraus ūkio savininkai Šilu­tės rajone, Stasio gyvuliai netraukia. Galima pagalvoti, jog augalininkystė yra vienas ma­lonumas: suarei, pa­sėjai, patręšei, nupurškei nuo kenkėjų, nukūlei - ir tai visas darbas. O vėliau - tik poilsis?

„Nieko panašaus. Jei nereikia eiti prie gyvulių, nereiškia, jog augalininkyste užsiimantis ūkininkas neturi ką veikti. Nuėmus derlių, laukia sunkus darbas sandėliuose: valymas, džiovinimas, vėdinimas. Reikia praeiti visus etapus. Šiam darbui labiau mechanizuoti bei paspartinti mudu su tėčiu planuojame skirti itin daug investicijų. Nemažai laiko atima žemės pirkimo ar nuomos, geriausią kainą siūlančių patikimų produkcijos pirkėjų paieškos, sutarčių sudarymas. O kur dar technikos priežiūra, remontas?

Tačiau aš manau, kad žemės ūkis Lietuvoje turi perspektyvą. Ateis metas, kai ne tik Žemaitijos bei Suvalkijos laukai bus dirbami, bet ir dabar apleisti rytų Lietuvos pakraščiai, sulaukę šeimininkų, duos derlių“, - įsitikinęs jaunasis Šiauduvos kaimo ūkininkas.

Keletą dienų, kol pliaupė lietus, Stanislovas ir Stasys Blinstrubai į laukus neišva­žiavo. Bet vos tik nušvito sau­lė, suskubo abu. Tokia jau žem­dirbio dalia: su gamta nepakovosi, bet, pasitelkus žinias, savo bei kitų patirtį, gali išnaudoti kiekvieną palankų šansą.

Aldona BIELICIENĖ

Laiškas iš Vokietijos Balsiuose gyvenančiam Zigmui Pilypui prilygo griausmui iš giedro dangaus – jame buvo nurodoma, jog jis pažeidė kelių eismo taisykles bei privalo susimokėti baudą. Vokietijoje niekada nebuvęs ir ramiai iki šiol gyvenęs žmogus nė pagalvoti negalėjo, kad jo vardu gali kas nors pasinaudoti. Pranešimas apie tolimame krašte jam paskirtą baudą privertė Z.Pilypą sunerimti, jog net ir pačiam doriausiam žmogui kada nors gali tekti pasimatuoti antrankius.

Balsiai pastarąjį dešimtmetį vis labiau panašėja į Šilalės priemiestį. Nedaug kas šioje gyvenvietėje dar laiko gyvulių, bet aštuonbutyje gyvenantys Danutė ir Zigmas Pi­lypai po senovei verčiasi ūkiškai - nusipeni paršiuką, turi porą karvučių, ir sau, ir kaimynams kokį sūrį suspaudžia. Ūkis jiems neleidžia po pasaulį blaškytis, laiko pririšęs prie namų. Nors kažkada kolūkio rengtose ekskursijose „po plačiąją tėvynę“ mielai dalyvaudavo abu Pilypai, dabar tolimų kelionių nė vienas nepasigenda - nei Europoje, nei už Atlanto gyvenančių vaikų bei kitų artimų žmonių neturi, o ilsėtis dar nėra kada. Todėl gegužės pradžioje iš Vokietijos Z.Pilypui atėjęs laiš­kas iškart nusmelkė negera nuojauta. Nors nė vienas šeimos narys vokiškai nemoka, jame parašytas Zigmo vardas, pavardė bei tikslus adresas neleido suabejoti, kad pranešimas skirtas būtent jam. Danutė rado laišką išversti galintį kaimyną, ir šis surašė, ko vokiečiai nori iš jos Zigmo. Kaip Z.Pilypas ir spėjo, tai buvo pranešimas apie greičio viršijimą. Helmstedt savivaldybės Eismo tvarkos tarnyba pranešė, jog vilkiko „DAF“ su priekaba, kurios valstybiniai numeriai JU-150, vairuotojas šių metų kovo 10 d., 6.04 val., už gyvenvietės ribos, Dortmundo kryptimi, viršijo leistiną greitį 8 km/val.

„Pagal šiuos parodymus jūs esate atsakingas už pažeidimą. Prašome nurodyti vairuotojo vardą, pavardę ir per savaitę atsiųsti  pridėtą anketą“, -  rašoma vokiškai surašytame pra­nešime.

Kitame jo lape ir be vertimo aiškiai matyti, kad Z.Pilypui paskirta 15 eurų bauda, kurią reikia sumokėti į nurodytą sąskaitą. Kelių tvarkos taisyk­lių pažeidimo įrodymas – pridėta nuskenuota neaiški fotografija, kurioje visiškai nematyti vilkiko numerių.

„Žmogus toje fotografijoje net nepanašus į mane, aiškiai matyti, jog daug jaunesnis. Ir jokio vilkiko - nei DAF, nei kokio kito aš neturiu ir niekada neturėjau. Todėl nesuprantu, kodėl man tokius pranešimus siunčia“, - prieš eidamas į Šilalės policijos komisariatą svarstė Z.Pilypas.

Deja, jokios pagalbos pareigūnai žmogui nesuteikė.

„Susirinkę keli inspektoriai pavartė man atsiųstus popierius ir paaiškino, kad per savaitę turiu su vertėju paskambinti nurodytu telefonu. Nebežinojau, kur daugiau eiti, jokių vertėjų nepažįstu, niekada su jais neturėjau reikalų, todėl nusprendžiau prašyti „Šilalės artojo“ pagalbos“, - aiškino  rūpesčių prispaustas Z.Pilypas.

Išsiaiškinti, kas atsitiko ir kodėl Vokietijos savivaldybė kreipėsi į neva „eismo tvarkos taisykles pažeidusį“ balsiškį, niekada nebuvusį jokioje Europos Sąjungos šalyje ir nė neturintį nė vieno vilkiko, padėjo Seimo narys Remigijus Žemaitaitis. Pirmiausia jis paprašė Z.Pilypo nuvažiuoti į Tauragę ir iš transporto priemonių registracijos įstaigos paimti pažymą apie turimus automobilius bei vairuotojo kategorijas.

Išgirdę, kam reikia pažymos, „Regitros“ darbuotojai žvilgtelėjo į vokiškus dokumentus, pavartė kompiuterio puslapius ir paklausė Z.Pi­lypo, ar jis turi automobilio priekabą.

„Sako: žiūrėk, ant to vilkiko tavo priekabikės numeriai JU-150. Tarnautojai man paaiškino, kad tokių numerių ant vilkiko niekas nededa, todėl aišku, jog kažkas mano vardu susuko aferą. Kai pasakiau, kad buvau dėl to policijoje, šyptelėjo: pareigūnai prastai dirba, jei tokių dalykų nemato“, - pasakojo Z.Pilypas.

Jis spėja, jog greičiausiai kažkas labai gudriai pasinaudojo prieš keletą metų jo prarastais dokumentais. Kur tąsyk dingo vairuotojo pažymėjimas, jis iki šiol nesupranta. Gal išslydo iš kišenės, o gal kažkas iškraustė automobilio daiktų dėtuvę. Bet tuomet Tauragės „Regitra“ išdavė ki­tą vairuotojo pažymėjimą, o apie šį įvykį Zigmas ir pamiršo.

Seimo narys kreipėsi į Lie­tuvos ambasadą Vokietijos Fe­­deracinėje Respublikoje ir paprašė jos darbuotojų Vo­kie­tijos teisėsaugos institucijose išsiaiškinti Z.Pilypui pa­skirtos baudos už greičio viršijimą aplinkybes bei galbūt suklastotų transporto prie­mo­nės valstybinių numerių panaudojimo tikslą.

Lietuvos ambasados Vokie­tijos Federacinėje Respub­li­koje darbuotojai susisiekė su Helmstedt miesto administracija. Kelių eismo priežiūros skyriaus atsakinga darbuotoja p. Erxleben ambasados atstovams paaiškino, jog Z.Pily­pas baudos gali nemokėti, nes tai esąs tik įspėjamasis baudos skyrimo raštas.

Šią savaitę tokį pat Helms­tedt miesto administracijos Kelių eismo priežiūros skyriaus pranešimą gavo ir pats Z.Pi­lypas.

Tą pačią dieną jam pranešimą atsiuntė ir Šilalės policijos komisariato pareigūnai, į kuriuos dėl galimai suklastotų valstybinių transporto priemonės numerių panaudojimo Vokietijoje kreipėsi Seimo narys R.Žemaitaitis.

Tyrėja rūpesčio slegiamam žmogui pranešė, kad administracinis teisės pažeidimas nebuvo padarytas, nes... suklastoti numeriai panaudoti ne Lietuvoje, o Vokietijoje.

„ATPK (Administracinis tei­­sės pažeidimų kodeksas) ga­lioja tik Lietuvoje, o šiuo at­veju pažeidimas padarytas Vo­kietijos Federacinėje Res­publikoje, todėl atsakomybė turi būti taikoma pagal galio­jančius Vokietijos Fede­ra­ci­nės Respublikos įstatymus“, - rašoma Šilalės policijos komisariato atsiųstame nutarime nepradėti administ­racinės tei­senos.

Belieka tikėtis, jog Lietuvos ambasados darbuotojai pareikalavo Vokietijos teisėsaugos institucijų išsiaiškinti galimą numerių suklastojimo faktą, ir Z.Pilypas nesulauks dienos, kai tie patys pareigūnai, kurie dabar atsisako tirti akivaizdų pažeidimą, neatvyks į jo namus su antrankiais. Skamba šokiruojančiai, bet juk geriems darbams, kaip sako Zigmas, suklastoti automobilio numeriai nenaudojami.

Daiva BARTKIENĖ

Šiemet sukanka 105 metai nuo Upynos mokyklos įkū­rimo, 50 metų - nuo jos veikimo naujajame pastate ir 84-eri - kai įsteigta Patulės kaimo mokykla kaip Upy­nos mokyklos trečiasis komplektas. Ji ne iš karto at­ėjo į kaimą, kurdama raštingesnę, sąmoningesnę, kul­tūringesnę visuomenę. Kas gali įvertinti, kiek ankstes­nės kartos patyrė pažeminimo, skriaudos bei nepatogumų vien todėl, kad nemokėjo perskaityti teksto, pasirašyti gavus dokumentą. Susikūrus Nepriklausomai Lie­tuvai ir 1922-aisiais paskelbus privalomąjį pradinio mo­kymo įstatymą, visi 7-14 metų vaikai privalėjo lankyti ir baigti pradinę mokyklą. Ši švietimo banga nuvilnijo ir per Šilalės bei Skaudvilės valsčių kaimus. Vienas iš tokių - Patulė, kurioje buvo apie 20 sodybų.

Mokyklos puoselėjimo lūkesčiai Patulėje 

Patulės vaikai daugiausiai lan­kydavo už trijų kilomet­rų esančią Upynos, vienas ki­tas - ir Ringalių pradinę. Įsteigti mokyklą Patulėje bu­vo tėvų iniciatyva - jie norėjo kad ji vaikams būtų arčiau. Reikėjo surasti geriausią vietą tarp Skaud­vilės valsčiui priklausiančių Pa­tulės, Ruibiškės, So­da­lės, Monkaičių, Ringalių kai­mų. 1932-aisiais šių kaimų gyventojai pa­ra­šė pra­šymą Tauragės apskrities pradžios mo­kyklos inspektoriui K.Jan­kaus­kui, guos­da­miesi, jog į Ringalius vaikams eiti yra toli, todėl tikslinga įsteigti pradinę mokyklą Patulėje, Domininko Martišiaus name. Iš viso Patulės mokyklą lankyti pretendavo 52 mokiniai. Tačiau Ringalių pradinės tėvų komitetas nesutiko jos uždaryti ir kreipėsi į Tauragės apskrities viršininką su priešingais argumentais. Mokyklos šeimininkas K.Puidokas tė­vų komiteto vardu prašė mo­kyk­los iš Ringalių į Patulę ne­iškelti ir grindė tai tinkamu jos įrengimu: jau esą pagaminti suolai, lenta bei kiti baldai, o ūkininkai skyrę mokyklos reikmėms 2162 kv.m žemės. Pretenduojančių lankyti šią mokyklą nurodomi 39 vaikai. Be to, tai mažažemių at­žalos, tėvai neturi kaip pavėžėti jų į toliau esančią mo­kyklą.

Kilus tokiems nesutarimams, Skaudvilės savivaldybės atstovas vyko į minėtus kaimus aiškintis, kurioje vietovėje aktualiausia įsteigti pradinę mokyklą. Prieita nuomonės, jog, stokojant lėšų, įkurti Pil­sūdo mokyklos komplekto ne­galima, o Patulėje atidaryta nauja pradinė pritrauktų ir dalį Pilsūdo vaikų.

Mokyklų išdėstymo paieškas užbaigė Švietimo ministerijos 1932 m. rugsėjo 24 d. sprendimas atidaryti Patu­lėje mokyklą ir ją vadinti Upynos mokyklos trečiuoju komp­lektu. D.Martišius prieš pirmąjį pasaulinį karą buvo išvykęs į JAV uždarbiauti, tad galėjo skirti lėšų sodybai įrengti. Mokyklos veikimo sąlygos pagerėjo, kuomet, kai­mui išsiskirsčius į vien­sėdžius, sodybą ant Šunijos kranto pasistatė jo sūnus Jonas.

Namas buvo pastatytas ant tvirtų pamatų, su gonkomis, dideliais langais ir  mokyklai skirtomis erdviomis patalpomis abiejuose galuose. Už klasės nuomą savininkui Skaud­vilės valsčiaus savivaldybė mokėjo 74 litus. 

1932 m. lapkričio 7 d. mo­kyklos duris pravėrė 34 Pa­tu­lės, Ruibiškių, Sodalės, Ber­­žynės, Monkaičių kaimų mo­kiniai (21 berniukas ir 13 mergaičių). Iš Petro Juškio (Ruibiškių k.) daugiavaikės  šeimos atėjo 5 vaikai, D.Jončos iš So­dalės - 3, K.Martišiaus iš Pa­­tulės - 2, J.Survilos - 3, I.Ko­­­valskio iš Monkaičių - 3 vai­­kai. Daugiavaikės šeimos siekė mokyti po kelias atžalas. Pagal tradiciją, kaip ir kitose Žemaitijos vietovėse, vyriausiasis sūnus likdavo namuose ūkininkauti.

1938-aisiais, sumažėjus Pa­tulėje vaikų, mokykla buvo perkelta į Sodalę. Po karo, sovietiniu laikotarpiu, Patulės mokykla atkūrė savo veiklą, veikė kaip Upynos mokyklos padalinys.

Patulės mokytojai

Mokyklai vadovauti ėmė mo­kytoja Sofija Pipiraitė. Ji siekė sukurti patrauklią ap­linką, rūpinosi pamokų lankomumu, mokymo priemonėmis.

S.Pipiraitė-Tomarienė (1913-2002) gimė Pajūryje, vargo­ni­ninko šei­moje. Bai­gusi Tauragės mo­­­kytojų seminariją, moky­to­ja­vo įvairiose Tau­ra­gės ap­s­kri­ties mokyk­lose, nuo 1932 m. - Upynoje ir Patulėje. Ji įsitraukė į visuomeninę veiklą, aktyviai dalyvavo 1933 m. steigiant Tautininkų jaunimo sąjungos „Jaunosios Lietuvos“ skyrių Upynoje, tapo šio skyriaus valdybos pirmininke. Sofija dirbo su I-III bei II-IV skyrių mokiniais. 1939 m. išvyko į Ameriką aplankyti giminaičių, bet prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, vėliau - pokario politinė padėtis užkirto galimybę grįžti į gimtinę. Ji įsikūrė Čikagoje ir liko visam laikui. Baigė kolegiją, studijavo literatūrą ir kalbas, ištekėjo, įsitraukė į visuomeninį bei kultūrinį lietuvių išeivijos gyvenimą. reiškėsi ir kaip poetė bei literatė, išleido eilėraščių, pasakų rinkinių, knygų vaikams. Nenutraukė ryšių ir su gimtine: 1971 m. kartu su vyru graikų kilmės poetu To­maru apsilankė Upy­noje.

Pokario laikotarpiu Pa­tu­lėje mokytojauti pradėjo Izi­­do­rius  Stonys (1903-1978), kilęs iš Raseinių apskrities Nemakščių valsčiaus. Jis, bai­gęs Tauragės mokytojų seminariją, dirbo Nemakščių valsčiaus Pabal­či? pradin?je ų pradinėje mokykloje mo­ky­to­ju - ve­dė­ju. Dirbo ir Pa­balčių bibliotekoje, kur turėjo ga­limybę plačiau su­si­pažinti su litera­tūra, buvo pra­mokęs vokiečių kal­­bos. Reikšmingi jo profesinėje veik­­lo­je laikomi 1948-1950 m., kai jis tapo Nemakščių progimnazijos direktoriumi. 1950 m., vyk­dant Lietuvos ad­­ministracinį pa­da­li­jimą, įkur­tas Skaud­vilės ra­jo­nas, kuriam buvo priskirti ir Ne­makš­čiai. I.Stonys nau­jai su­sikūrusio ra­jono val­džiai „neį­tiko, todėl buvo ap­krautas papeikimais ir įspėjimais bei 1950 m. rugsėjį atleistas“ (A.Girčys. Ne­makščiai: monografija, 2010). Šeš­tajame dešimtmetyje jis tapo Patu­lės mokyk­­los vedėju. Tuomet 4 skyrių mokykloje buvo 24 moki­niai. 

Kaip nurodo A.Mar­tišiūtė-Iva­naus­­kie­nė, J.Mar­ti­­šiaus duk­tė, I.Sto­nys buvo atsidavęs pedagoginiam darbui, palaikė glaudžius ry­šius su tėvais, sukūrė sąlygas vaikams toliau sėk­min­gai mokytis Upy­nos vidurinėje.

Kaip mokykla atliko savo švietėjišką misiją

Kelionė į mokyk­los praeitį leidžia atkurti mūsų protėvių veržimąsi į šviesą, mokytojų pastangas prusinti mokinius, jų tikėjimą mokslo galia. Patulės mokykla, labai kukliomis są­lygomis mokydama raštingumo, suvienijo kaimo bendruomenę bend­ram tikslui. Ji tapo įvairaus amžiaus žmonių (vaikų, jaunimo, tėvų, senelių) sueigų, susirinkimų, bendruomenės socialinio gyvenimo centru, kuris sprendė aktualias vaikų mokymosi, elgesio prob­lemas, organizavo religines bei pramogines šventes ir kt. Tėvai, mokytojo padedami, skiepijo vaikams tai, kuo patys gyveno, kas jiems buvo brangiausia - meilę darbui, žmogui, gamtai, tikėjimui. Šeimose šalia maldaknygės atsirado Esmaičio-S.Matjošaičio „Sa­ka­lėlis“, J.Da­mijonaičio „ABC pradžiamokslis“ bei daug kitų leidinių. Knygos teikė atsakymus į nemažai iškilusių gyvenimo, buities klausimų. Tėvai, bendraudami su vaikais, įgijo įvairių žinių, tvirtėjo kartų ryšiai, plėtėsi akiratis. Tačiau svarbiausia, jog tėvai, rūpindamiesi vaikų mokymusi, ir patys atrado aukštesnį gyvenimo tikslą. Iš mokyklos gautos pamokos nenuėjo vel­tui - įgyta bend­ravimo pa­tirtis, gyvensenos būdas išlieka ir tada, kai mokykla nebeveikia.

Deja, šiuo metu kaimo mokyklos uždaromos ekonominiais sumetimais, nesuvokiant, kokią didelę reikš­mę jos turi.

Romanas VASILIAUSKAS

Nuotr. iš autoriaus archyvo

Pirmoje eilėje - D.Martišius su žmona Bar­­bora, antroje - sūnus Jonas su žmona. Viduryje - mo­kytoja S.Pipiraitė

Mokyt. Ūmanto nuotr.: S.Pipiraitės–Tomarienės ir jos vyro sutikimas Upynos mokyklos bendruomenėje

Mokyt. I.Stonys su Patulės mokyklos mokiniais

Tauragės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (APGV) Parengties užtikrinimo skyriaus viršininko Vaidoto Kėblos vadovaujamas Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje veikiantis jaunųjų ugniagesių būrelis dažnai rengia mokomąsias pratybas, stebi ugniagesių mokymus, dalyvauja varžybose. Ko yra išmokę, vaikai parodė Tauragės apskrities jaunųjų ugniagesių sąskrydyje, kuris antrus metus vyko Šilalės pušyne.

Tauragės APGV ir ugniagesių gelbėtojų klubo „Tauragės ugnis“ surengtoje šventėje var­žėsi apie pusšimtį jaunų­jų ugniagesių iš Šilalės, Jur­barko bei Pagėgių sa­vival­dy­bės. Sąskrydį pradėjo Tau­ra­gės APGV virši­ninkas, vidaus tarny­bos pul­kinin­kas Min­­dau­gas Mi­ku­tavi­čius, Ši­la­­lės ra­­jo­no sa­vi­val­­dybės ats­to­­vai.

Sąskrydžio dalyviams rei­kėjo įveikti kapitono, estafetės, ko­vinio išsidėstymo bei futbolo rungtis. Bene sunkiausia ir įdomiausia – kovinis išsidėstymas. Penki kiekvienos komandos nariai turėjo kuo greičiau bei teisingiau ištiesti gaisrines žarnas, sujungti skirstytuvus bei, paleidus vandens srovę, numušti už tam tikro atstumo esančius stovelius. Su šia užduotimi geriausiai susitvarkė Šilalės jaunieji ugniagesiai.

Bendroje įskaitoje pergalė atiteko Pagėgių komandai. Ji lyderių pozicijos neužleidžia jau antrus metus iš eilės. Po jų rikiavosi  jurbarkiškiai, treti liko šilališkiai.

Po varžybų vaikai vaišinosi UAB „Molupis ir Ko“ dovanotais skanumynais, o atgauti jėgų buvo pakviesti į Šilalės sporto ir laisvalaikio centrą. Jauniesiems ugniagesiams taip pat atiteko Šilalės savivaldybės mero dovanoti ša­kočiai, o šilališkių būrelio va­dovui V.Kėblai įteikta padė­ka.

Birutė PALIAKIENĖ

Tokio skaudaus eismo įvykio, nutikusio gegužės 17-ąją Vilkaviškio rajone, turbūt seniai nebeatmena nei gyventojai, nei pareigūnai. Antradienio popietę ties Rūdos kaimu, kelių Gižai-Pilviškiai ir Marijampolė-Kybartai sank­ryžoje, automobilis „Peugeot“ su priekaba, vairuojamas laukuviškio Virgilijaus R. (g. 1968 m.), nepraleido pagrindiniu keliu važiavusio vilkiko „Mercedes Benz“, kurį vairavo 54-erių vyras, ir su juo susidūrė. Per avariją žuvo „Peugeot“ gale sėdėjusios keleivės, o vairuotojas bei priekyje buvęs jaunas vyras komos būsenos išvežti į ligoninę.

Kad stipriai suniokotame lengvajame automobilyje važiavo mūsų rajono gyventojai, gelbėtojai nustatė pagal priekabą – ji buvo pažymėta Šilalės priekabų nuomos rek­lama. Beveik visi šio ekipažo nariai – Laukuvos gyventojai, keturi iš vienos šeimos: tėvas, dvi dukterys, žentas ir dukterų draugė. Seserys Ir­ma R. (gim. 1990 m.) bei Simo­na R. (gim. 1991 m.) nuo smūgio žuvo iš karto, o judviejų draugės Reginos B. (gim. 1989 m.) gyvybė užgeso pakeliui į ligoninę. Našlaičiais liko trys vaikai, nes abi seserys augino po mažametį sūnų, Regina - duk­relę ir laukėsi ant­ro kūdikio.

Sunkiai sužeisti ir mašiną vairavęs Virgilijus R. bei Ir­mos gyvenimo draugas mari­jampolietis Alius M. (gim. 1989 m.). Dėl jų gyvybių ko­voja medikai, abiem atliktos operacijos, tačiau vyrų būk­­lė – itin sunki. Gyvybines funkcijas palaiko tik aparatai.

„Peugeot“ ekipažas ant­ra­dienį iš Laukuvos į Marijam­polę vyko parsivežti Irmos bei Aliaus daiktų, nes pora ketino iš Suvalkijos kraustytis gyventi į Laukuvą. Čia jau buvo nusižiūrėję butą, susitarę dėl jo nuomos, tvarkėsi aplinką.

Regina B. gyveno Laukuvoje kartu su tėvais.

Virgilijus R. su žmona Vio­le­ta turėjo tris dukteris. Po kraupios avarijos liko tik jau­niausioji, septynmetė Gab­rie­lė.

Po žinios apie dukterų žū­tį ir vyro bei žento būklę, Violetai stipriai sustreikavo sveikata. Dėl širdies smūgio ji atsidūrė Kauno klinikose.

„Tai didžiulė netektis tiek Laukuvai, tiek Gulbių kaimui, kuriame šeima gyveno ir prieš porą metų persikraustė į miestelį. Jie buvo visų gerbiami, darbštūs, tvarkingi žmonės. Padėsime, kuo tik ga­lėsime. Visi žuvusieji pašarvoti Laukuvos kultūros na­muose, laidotuvės - šiandien“, - „Šilalės artojui“ sakė Bilionių seniūnė Loreta Daukantienė.

Birutė PALIAKIENĖ

Kai ištinka nelaimė, belaukiant pagalbos, kiekviena sekundė tampa aukso vertės. Dažnai skundžiamės, kad medikai, ugniagesiai ar policininkai nespėja atvykti laiku, bei keiksnojame visus, pradedant gelbėtojais, baigiant pagalbos centro operatoriais ar aukščiausiais valdžios atstovais. Tačiau praėjusį antradienį rajone vykusi policijos akcija „Švyturėliai“ parodė, jog neretai patys ir „suvalgome“ tas kelias minutes, kelyje nepraleisdami „greitosios“ ar „gaisrinės“. Be to, paaiškėjo ir dar vienas šokiruojantis dalykas: kai kurie vairuotojai nė nežino, ką jie privalo daryti, kai kelyje pasirodo specialusis transportas su įjungtais garsiniais signalais.

Tą patvirtina ir Šilalės rajono policijos komisariato Vie­­šosios policijos skyriaus Vie­šosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio vyres­nio­ji spe­cialistė Lijana Būd­vytienė. Anot pareigūnės, tokios prevencinės akcijos yra būtinos, nes akivaizdu, kad nemažai vairuotojų vis dar trūksta są­moningumo. Reaguodami į kas­dienius iškvietimus, poli­cininkai pastebi, jog dar daug eismo dalyvių nėra linkę at­laisvinti kelio specialiajam trans­portui. Antradienį nuspręsta patikrinti, kiek tokių nedrausmingų vairuotojų važinėja mūsų keliuose.

Nuo 10 val. iki 12 val. Šilalės aplinkkeliuose patruliavę du policijos ekipažai nubaudė net 6 vairuotojus. Dauguma iš jų teisinosi nespėję reaguoti į signalus ar jų paprasčiausiai nepamatę ir neišgirdę.

Balsiuose policijos automo­bilio nepraleidęs „Opel Vect­ra“ vairuotojas Petras nuste­bino savo pasiaiškinimu. Ju­cai­tiškis sakė galvojęs, kad iš galo važiuoja ne policija, o... greitoji medicinos pagalba.Kuo jos skiriasi, taip ir liko neaišku: vyras, atrodo, nežino, jog privalo praleisti ir medikų automobilį, jei jis skuba su švyturėliais.

Vairuotojas prisipažino va­žiavęs į autoservisą, nes ruo­šia savo „Opelį“ techninei ap­žiūrai. Ir nors jis nuoširdžiai at­­gai­lavo dėl tokio savo poel­gio, nuo bau­dos iš­­si­sukti nepavyko - pa­žeidėjui surašytas ad­minist­ra­cinių teisės pažeidimų protokolas.

To paties sulaukė ir Šiluose sustabdytas Jo­nas. Taksi automobilį „Ford Galaxy“ vairavęs vyras ne tik nereagavo į pareigūnų ekipažo sig­nalus, bet dar ir bandė aplenkti prieš jį važiavusias mašinas, kurios tvarkingai pasuko į šalikelę.

Šilališkis atrodė labai nustebęs – esą jis jokio pažeidimo nepadarė, o taksi sėdėjusi klientė gerokai išsigando.

„Atleiskite šį sykiuką. Grei­čio niekada neviršiju, būkite geri, nerašykite to akto. Dėl tokio menkniekio rašote protokolus, o girti vairuotojai laksto didžiausiais greičiais. Aš net švyturėlių nemačiau“, - bandė išmelsti policijos malonę taksistas.

Nors Jonas dievagojosi nie­kada neviršijantis greičio, po­­licijos sistema parodė, jog praėjusių metų rugsėjį jam bauda skirta būtent už tokį pažeidimą. Šį kartą vyrui teks sumokėti 60 eurų baudą.

Nemažai pažeidėjų nustatyta kelyje Šilalė-Kvėdarna. Netoli Lingiškės sustabdyti du  „Renault“ vairuotojai, tačiau visus pranoko autobusiuką „Ford Transit“ vairavusi Jūratė. Kvėdarnos link riedėjusi Skerdynų kaimo gyventoja nė centimetro nesuktelėjo į šoną, išvydusi priešpriešiais dideliu greičiu atvažiuojantį policijos automobilį su visais privalomais signalais. Pa­reigūnams apsisukus bei pri­­sivijus nedrausmingą vairuotoją, ši vis tiek nekreipė dėmesio į sirenas ir toliau važiavo kaip važiavusi. Moterį pavyko sustabdyti tik racijos pagalba ir pusiau užblokavus jos „Fordą“. Jūratė atrodė gerokai sutrikusi.

„Norite pasakyti, kad aš turiu trauktis net tada, kai policija važiuoja ne iš galo, o kita eismo juosta? Galvojau, kažkur skubate savais reika­lais“, - sakė 20 metų vairuotojo pažymėjimą turinti moteris.

Pareigūnai primena, jog už su specialiais garsiniais bei šviesos signalais važiuojančio transporto nepraleidimą taikoma administracinė atsakomybė. Už šį pažeidimą gresia  bauda nuo 57 iki 115 Eur arba vairuotojo pažymėjimo atėmimas nuo 2 iki 4 mėnesių. Praleisti specialųjį transportą bei stabtelėti dešinėje pusėje būtina ne tik važiuojant ta pačia, bet ir priešinga kryptimi.

Birutė PALIAKIENĖ

Jei reikėtų rinkti, kuri socialinė grupė Lietuvoje yra labiausiai neapginta, šį „prizą“ be konkurencijos laimėtų… mokesčių mokėtojai. Netikite? 

Džiaugiatės suremontuotu mokyklos stogu ar miesto aikš­­te? Dėkingumo nusipelnė ne meras ir ne Seimo narys, atvažiavęs perkirpti juostelės. Ačiū pasakykite Tomui, kuris turi kioskelį. Vai­dai, kuri parduotuvėje sveria dešrą. Ar vietiniam verslininkui, kuris gamina prekes. Tai jie sunešė lėšas mokyklos stogui ar miesto aikštės plytelėms. Jei jūs irgi – mokesčių mokėtojas, pasiplokite per petį ir sau. Tik mokesčių mokėtojų dėka įvyko šie gražūs dalykai.

Meras giriasi išasfaltuotomis gatvėmis? Seimo narys pri­ima padėkas už įrengtą žai­dimų aikštelę? Ministrė sako pensininkams padidinusi pensijas? Melagiai. Už šiuos dalykus sumokėjote jūs. Be jūsų nebūtų nei gatvių, nei aikštelių, nei pensijų. Be mokesčių mokėtojų politikai galėtų žarstyti tik neįgyvendinamus pažadus bei reklamines skrajutes. Norite dar daugiau ironijos? Už reklamines skrajutes ir nubalintas politikų šypsenas irgi sumokėjo mokesčių mokėtojai.

Kiekvienas, per mėnesį uždirbantis 500 „į rankas“ bei juos išleidžiantis, per metus sumoka daugiau kaip 5000 eurų mokesčių. Uždirbate 1000 eurų – sumokate apie 10 tūkst. 700 eurų. Uždirbate 300 – sumokate beveik 2600 eurų per metus (pasitikrinti galite mokumokescius.lt). Iš to finansuojamos pensijos, poliklinikos bei ligoninės, mokyklos, keliai, policija, gaisrinė ir t.t.

Mūsų valstybėje mėgs­­tama ginti visus, bet tik ne tuos, kurie ją išlaiko. Valdininkams per krizę reikėjo sumažinti atlyginimus, nes pritrūko pi­nigų. Dabar jiems atlyginimai bus kompensuoti. Iš kokio nors gausybės rago? Ne, iš mokesčių mokėtojų. O kas „kompensuos“ mokesčių mokėtojams už tai, jog per krizę jų atlyginimai irgi sumažėjo? Niekas.

Kas būna, kai mokesčių mokėtojas pavėluoja sumokėti mokesčius valstybei? Gra­si­nan­tys laiškai, sąskaitų areštai ir pan. Tačiau kas būna, kai mokesčių mokėtojui skolinga tampa valstybė, pavyzdžiui, val­diškos įstaigos neatsiskaito už prekes ar mokesčių inspekcija laiku negrąžina mokesčių permokos? Nieko.

Kas nutinka, jei kas nors pasiūlo sumažinti mokesčius, kad daugiau pinigų liktų mokesčių mokėtojų kišenėse? Valdžia puola rypuoti, jog nėra pinigų. Įsijungia pašaipus teisuolių choras, sakantis, kad „jei kažkur sumažiname, tai kažkur reikia padidinti“. O kas nutinka, kai mokesčiai yra padidinami, kai jų surenkama daugiau, nes mokesčių mokėtojai daugiau dirbo ir daugiau uždirbo? Nieko.

Beje, ar kada nors girdėjote, jog mokesčių mokėtojams kas nors būtų padėkojęs? Nors mažytį ačiū pasakęs? „Ačiū, kad pinigus, kuriuos sąžiningai uždirbote ir turite moralinę teisę skirti savo šeimai, skyrėte kitiems“. Ar gavote kada nors tokį atviruką iš Mokesčių inspekcijos? Negavote ir negausite. Turime gausybę atmintinų dienų – nuo teatro iki jūrų kiaulės dienos. Tačiau nė vienos mokesčių mokėtojo indėliui pagerbti. Todėl ačiū jums, mokesčių mokėtojai.

Žilvinas ŠILĖNAS, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas 

Šilalės lopšelio-darželio „Žiogelis“ „Drugelių“ grupės ugdytiniai lankėsi Lietuvos kariuomenės Motorizuotoje pėstininkų brigadoje.

Vyresnysis seržantas Egidijus Danisevičius pravedė įdomią pamokėlę apie tarnybą, papasakojo, kaip galima tapti kariu, pademonstravo tarnyboje naudojamas priemones. Vaikai matavosi šalmą, apžiūrėjo didžiules karių kuprines. Taip pat pademonstravo šaunamuosius ginklus, kuriuos vaikai net galėjo palaikyti rankose. Garažuose apžiūrėjome karinę techniką, susipažinome su karių buitimi.

Išvyka pas karius pasitarnaus pilietiškumo, tarpusavio supratimo bei tolerancijos ugdymui.

Vilma JUZAITIENĖ,

Inga KAZLAUSKIENĖ

Šilalės lopšelio-darželio „Žiogelis“ „Drugelių“ grupės auklėtojos

AUTORIŲ nuotr.