Sekmadienį Pajūryje vykusiame atnaujintos Tremtinių aikštės atidaryme lankėsi Seimo Pirmininkas Viktoras PRANCKIETIS. Nors Parlamento Pirmininkas ir niekur ne­skubėjo, pasikalbėti su juo galėjo ne kiekvienas – ap­suptas rajono vadovų, budriai saugomas pečiuitų vy­rų tamsiais akiniais, jis atrodė neprieinamas. Visgi iš anksto pažadėtą interviu gavome, ir tai buvo puiki pro­ga užduoti Seimo Pirmininkui tuos klausimus, kurie labiausiai rūpi toli nuo sostinės, „kitoje Lietuvoje“ gyvenantiems žmonėms. 

- Esate akademinės visuomenės atstovas, darbą Aleksandro Stulginskio universitete iškeitėte į politiką. Kaip jaučiatės Seime?

- Kaip tarp įdomesnių studentų. Studentai būna įdomūs ir labai įdomūs, tai Seime – įdomesni. Seimo Pirmininkas nėra viršininkas Seimo nariams. Saulius Skvernelis yra Vyriausybės vadovas, Prezidentė irgi yra vadovė, o Seimo Pirmininkas, deja, yra tik atstovas – niekam nieko negali nurodyti.

- Seimas šiemet bene daugiausiai laiko skyrė kovai su alkoholiu. Nemažai daliai žmonių tai atrodo labai svarbu, tačiau bene tiek pat mano, kad politikai užsi­ima niekais. Kaip manote, ar pre­kybos alkoholiu apribojimai yra pats svarbiausias dalykas Lietuvoje - svarbesnių darbų nėra?

- Prekybos alkoholiu apribojimai jau priimti, diskusijos baigtos, dabar ši tema jau niekam neįdomi.

Bet taip, tai yra labai svarbu. Ir prekybos laiko apribojimas, ir reklamos uždraudimas mažina alkoholio prieinamumą – tie dalykai nėra nauja praktika, Pasaulio sveikatos organizacijos seniai įrodyta, kad jie veikia. Visomis įmanomomis priemonėmis turime mažinti alkoholizmą Lietuvoje, ir tikrai niekas nė vieno protingo žmogaus neįtikins, kad gerai taip, kaip dabar yra. Keista klausytis tokių pasvarstymų, kaip vienos Seimo narės, klaususios, ką dabar jaunimas veiks.

Dirbs! Tiek Lietuvoje trūksta darbuotojų, tiek trūksta darbininkų, o mes norime žmones skatinti gerti? Negalime auginti naujų geriančių kartų. Pripažinkite, kad turime didžiulę problemą. Ir tarp kitko, ji labai siejasi su tuo, apie ką šiandien Pajūryje, atidarydami Tremtinių aikštę, kal­bame.  Jei paklaustumėte tų žmonių, kurie gyveno Sta­lino laikais, jie papasakotų, kaip Kaune, eidami į demonst­raciją, kioskelyje turėdavo nusipirkti degtinės. Negeriančius valdžia laikydavo liaudies priešais. Taip mūsų tauta buvo išmokyta gerti.

- Brangstantis gyvenimas lietuvius varo į neviltį, vis daugiau žmonių renkasi emig­raciją. Ateidami į valdžią, valstiečiai žadėjo, jog gyvenimas gerės. Kol kas jokių permainų nematyti. Kokių pozityvių sprendimų iš šios valdžios dar galime tikėtis?

- Vaikų išmokos, sureguliuoti mokesčiai – viskas daroma tam, kad silpniausiai aprūpintiems žmonėms būtų suteikta kuo didesnė parama. Tie socialiniai klausimai mums yra labai, labai svarbūs. Žinote, tų, kurie blogai gyvena, Lietuvoje nėra tiek daug, kiek garsiai apie tai rėkiama. Pažiūrėkite į statistiką: taip, yra gyvenančių skurde, bet ir daroma viskas, jog tiems skurdžiausiai gyvenantiems parama būtų išreikšta kuo aiškiau, ir kad realiai jie gautų daugiau pinigų. 

- Dažnai girdime kalbant, jog vienintelis būdas išsaugoti Lietuvą yra protinga regionų politika. Tačiau gyvenant Šilalėje akivaizdu, kad jos nėra - žmonės murkdosi nedarbo ir nevilties liūne. Kada Seimas atsimins, jog yra ne tik Vilnius, bet ir „kita Lietuva“ - ekonomistai jau seniai naudoja tokį terminą?

- Žmonės skursta dėl ankstesnės politikos pasekmių. Šilalės rajone apie 70 proc. žmonių gyvena kaime. Atėjo laikas, kai intensyvumas žemės ūkyje turi būti toks, jog apsimokėtų dirbti. Naujoji mokesčių sistema nepalies smulkiųjų ūkių, bet stambieji privalės pasidalinti naudą su visuomene ir taip iš dalies prisidės prie smulkesniųjų verslo skatinimo.

Sakantiems, kad gyventi regionuose yra blogai, pirmiausia trūksta pozityvaus nusiteikimo. Kažkodėl visi matome tik tai, kas blogai. Šaukiame, kad nėra darbo. Taip, darbo kieme gal ir nėra, tačiau yra už 30 ar 50 kilometrų. Norint uždirbti ir oriai gyventi, reikia judėti, važiuoti ten, kur darbuotojų trūksta. Pajūrio miestelio gyventojams tikriausiai nėra sunku nuvažiuoti į Klaipėdą. Suvirintojai ten uždirba dvi profesoriaus algas. Statybininkai taip pat. Klaipėdoje labai trūksta  darbininkiškų profesijų žmonių – ir daug. Taigi darbo yra, gyventi tikrai galima. Kam reikia išsikelti į Norvegiją metams ar pusmečiui, jei galima savaitei nuvažiuoti į Klaipėdą ar kitą didesnį miestą?

Įsivaizduokite, verslininkai jau prašo leidimo atsivežti įdarbinti užsieniečius. Mūsų darbininkų trūksta – įmonės priima visus elektrikus, mūrininkus, tinkuotojus. Visus, kiek ateina. Tačiau Lietuvoje vyrauja nusistatymas, jog darbininkiškos profesijos  nėra siekiamybė. Aš manau, kad turime siekti oriai gyventi iš savo darbo.

- Vyriausybė rengia mokesčių reformą. Skaudžiausiai reaguota į lengvatų žem­dirbiams naikinimą. Ar manote, kad mūsų kaimo žmonės jau yra tokie turtingi, jog reikėtų palikti juos be valstybės pagalbos?

- Paprašiau, kad Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos darbuotojai suskaičiuotų bei palygintų, kiek mokesčių sumoka vienodo dydžio ir panašiai tiek pat gyvulių turintis ūkininkas ir žemės ūkio bendrovė, dirbanti pagal įmonėms privalomus apskaitos standartus. Atsakymo dar negavau. Kai turėsiu skaičius, galėsiu diskutuoti plačiau. Dabar vyksta emocijų kalba, o aš noriu kalbėti skaičiais.

Europoje kaimuose dirba iki 5 proc. gyventojų, nes didėja darbo našumas. Turime suprasti, kad ir pas mus vyksta tie patys procesai, kaip visame pasaulyje. Tikėtis, jog išgyvensime, laikydami dvi karvutes, nebegalime. Gal ir būtų gerai sau tai leisti, bet  turėtume žinoti, kad taip dirbant išlaidos neatsipirks, ir jokios pridėtinės vertės negausime. Todėl reikia keisti požiūrį į darbą, keisti požiūrį į save, patikėti, kad galime daugiau, nei dabar darome. Ir patikėti, kad galime gyventi geriau.

- Ko palinkėtumėte šilališkiams - kantriems ir darbštiems, visas Nepriklausomos Lietuvos negandas ant sa­vo pečių užsikrovusiems že­maičių žemdirbiams?

- Palinkėčiau negalvoti apie tai, kas bloga, o ką nors – bet ką! – daryti, kad būtų geriau. Kiekvienas paklauskite savęs, ką aš padariau, jog man būtų gerai. Aš irgi užaugau labai sunkiai besiverčiančioje šeimoje – skurdome ir vaikystėje, tokia buvo visa jaunystė. Tačiau visą laiką aš pats kūriau sau gyvenimą. Todėl dabar tikrai turiu teisę sakyti, kad norėdamas žmogus gali siekti ir labai daug pasiekti.

Nusivylimą turi pakeisti ieš­kojimas, bet kartais mūsų žmonėms tam trūksta žinių ir ryžto.

- Kaip darbas Seime pakeitė Jūsų požiūrį į gyvenimą Lietuvoje? Ar taip pat galvojote ir anksčiau?

- Visada kalbėjau tai, ką galvoju. Užtat gyvenime esu daug kartų nukentėjęs, baustas, daug kur netikau. Tačiau niekada ir niekam nepataikavau. Ir dabar, atsakydamas jums, nepataikauju – sakau tai, ką galvoju, nes tuo tikiu. Toks tegul būna ir šio interviu pavadinimas.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šią temą pasiūlė keletas ūkininkų. Girdi, Ręsčių kai­me netoli Laukuvos gyvena tokie Lelėnai, kurie itin ne­palankiomis ūkininkavimo sąlygomis rado originalų spren­­dimą.

- Matydami, kokia menka nauda iš mėsos ir pieno, jie pardavė lenkams bandą, o žemę naudoja, tiems patiems lenkams ruošdami pašarą. Jeigu čia, Lietuvoje, nereikalinga mėsa ir pienas, tai dar galima išsiversti, auginant pašarus, - sakė žmonės. O kaip yra iš tiesų?

Užsukus į Lelėnų sodybą, iškart matyti, kad ūkininkauti čia buvo rimtai nusiteikta.  Kieme dar stovi žemės ūkio technika, atokiau nuo gyvenamųjų namų - didžiulė moderni srutų saugykla. Akivaizdu, kad ji skirta dideliai bandai.

- Šiokių tokių galvų, sudėjus visus veršius, laikėme 90, melžiamų karvių - 45, - sako Ramūnas Lelėnas. - Žemės per visus nuomotus gabalus buvo irgi per šimtą hek­tarų.

Lietuvoje, kur vis labiau įsi­viešpatauja saujelė stambiausiųjų žemvaldžių, tai visiškai nedidelis, šnekant tų pačių žemvaldžių žargonu,  vos ne „smulkus ūkelis“. Bet Europos Sąjungos mastu, kur vidutinis pieno ūkis - tik 30 karvių, tai visai nesmulkus, gerokai didesnis už vidutinį ūkis. Kas nulėmė tokią jo pabai­gą?

Taip, žinoma, kainos. Supirkimo kainos krito visiems, tačiau savo bandas kol kas pardavė ne visi ūkininkai. Dau­gelis vis dar mėgina laikytis sukandę dantis. Ramūnui ir Daliai Lelėnams prisidėjo dar keletas nepalankių aplinkybių.

- Mūsų žemės nebuvo vienoje vietoje, - sako Ramū­nas. - Čia pat - tik keli gabaliukai. Savos turime tiktai 25 hektarus, o didžiąją dalį nuomojome. Ji buvo toli, Rietavo savivaldybėje, prie Labardžių... Brangu kasdien po du sykius važiuoti 20 kilometrų ten ir atgal.  Kol buvo normalios kainos, apsimokėjo vargti. Paskui sušlubavo sveikata... Samdyti nėra ko, pats nepajėgiu, o naudos tiek, kad už­tenka tik padengti išlaidas. Nebeliko jokios prasmės dirb­ti.

Lelėnai užaugino keturis vaikus - sūnų ir tris dukras. Kam ieškoti svetimų darbininkų, jeigu yra savo jėgos?

Abu tėvai šypsosi ir purto galvas. Ne, jokios vilties, jog sūnus, dukterys ar žentai pareitų į Ręsčius. Dvi dukros jau įsitvirtino Danijoje, trečioji dar gyvena Vilniuje, tačiau ir ji per atostogas Danijoje uždarbiauja. Sūnus yra baigęs Vilniaus Gedimino technikos universitetą, gyvena Lie­tuvoje. Inžinierius, bet irgi važiuoja į Daniją prisidurti prie algos. Ręsčiuose tikrai neprisidursi.

- Iš pradžių dukros išvykdavo tik laikinai, tiktai užsidirbti, - pasakoja D. Lelėnienė. - Vienam sezonui, paskui antram, trečiam... O galiausiai laikini darbininkai tapo sėsliais Danijos gyventojais. Dirba jie labai paprastus darbus, žvėrelių fermose prižiūri audines. Audinių šėrikas ten uždirba daugiau, negu Lietuvoje inžinierius. Jokios vilties, jog kuris nors grįžtų perimti ūkio.

Ko gero, ta aplinkybė padėjo paskutinį tašką Lelėnų ūkio istorijoje. Būtų vilties susigrąžinti bent vieną vaiką, gal dar mėgintų vargti. Dabar jau aišku, kad ūkis vaikams nereikalingas.

- O juk turėjome vilčių ir planų, jog ūkį vaikai perims! - sako Dalia. - Netgi ketinome statyti didesnę fermą, turime parengtą projektą. Dabar jis niekam nereikalingas.

Didžiausias paradoksas, kad kaip tik dėl vaikų Lelėnai ir pradėjo ūkininkauti. Gyveno Ruskiuose, važinėjo dirbti į Labardžių lentpjūvę. Dvi algos šešioms burnoms nebuvo daug, reikėjo prasimanyti pajamų iš šalies.

- Tada savas ūkelis atrodė visai patrauklus dalykas, - prisimena Dalia. - Apsimokėjo laikyti ir vieną, ir dvi karvutes. Pradėjome galvoti: kam važiuoti į ganyklas dėl vienos karvės, ar ne geriau dėl dviejų? O paskui: kam dėl dviejų, jeigu galima dėl penkių?.. Taip pamažu ir didinome bandą.

- Mes pavėlavome į trauki­nį, - sako Ramūnas. - Kai pra­dėjome savo ūkį, žemės ap­link jau buvo išsidalintos. Kad būtų patogiau ūkininkauti, iš Ruskių persikėlėme į Ręsčius, bet jau nebegalėjome suformuoti didesnių laukų. Teko kelti bandą už Labardžių. Bet ir tai apsimokėjo. Kai už litrą pieno mokėjo per litą, o litas buvo stiprus, viskas atrodė gerai. Nė nemaniau, jog kainos gali tiek nukristi. Na, galvojau, sumažės dešimt, dvidešimt centų... Tačiau kad nukristų tiek?!

Šiandien Lelėnai neturi nė vienos karvės, bet neina į krautuvę ir pieno neperka.

- Aš negaliu matyti, jog lit­ras nugriebto pieno, beveik vandens, tenai kainuoja kone eurą, o ūkininkams už riebų, su grietine, teduoda 12 centų! - piktinasi Ramūnas. - Dar baisiau žiūrėti, kad iš krano į butelius supilstytas vanduo yra brangesnis už ūkininko melžiamą pieną. Žinote, tai jau pasityčiojimas. Verčiau nueinu pas kaimyną, paprašau stik­lainio...

Lelėnai puikiausiai supranta, jog Lietuvos ūkininkai dabar palikti perdirbėjų savivalei. Kreiptis į Seimo narius ar ministrus nėra jokios prasmės. Vos imi kalbėti apie diskriminacines kainas, valdžios atstovai bemat atsako, kad tai esanti rinka, o jie kištis į rinkos kainas negali. Kas tai per rinka ir kas per ekonomika, jei perdirbėjai pieną veža iš latvių ar estų, mokėdami jiems daugiau, o saviškius dusina? Juk tai kažkokia išskirtinė lietuviška ekonomika, kur veikia visai kitokie dėsniai, negu, sakysime, Lenkijoje! Lenkai savo ūkininkams už pieną ir mėsą moka gerokai daugiau, o parduotuvėje maistas yra pigesnis, nei Lietuvoje. Argi neaišku, kad tai jokia rinka, kad čia žmogus paprasčiausiai stumiamas nuo žemės?

Lelėnai priėjo išvados, kad jei Lietuvoje žmogaus darbas nereikalingas, geriau lenkams viską parduoti. Pardavę bandą lenkams, jie gavo truputį brangiau, nei būtų gavę parduodami lietuviams perdirbėjams.

O kaip su šienu? Ar tikrai Lelėnai augina žolę ir parduoda pašarus lenkams?

- Ne, apie tai geriau nekalbėkime, - numoja ranka šeimininkas. - Tos žmonių kalbos apie pašarų auginimą lenkams nėra visai iš piršto laužtos, bet tai - ne išeitis. Kiek pardavėme, dar neatgavome visų pinigų. Su tais dalykais reikia atsargiai, aš ir kitiems patarčiau pasisaugoti atvykėlių pirklių. Mums pasitaikė ne ūkininkai, o kažkokie tarpininkai, perpardavinėtojai. Jeigu su tokiais ryžtiesi ką nors daryti - tai tik griežtai pagal sutartis.

Štai įsismarkavo vasara, kai­mynai šienauja, o Lelėnams - nei šienas, nei gyvuliai. Kaip tai atrodo buvusiems ūkininkams?

- Būna, kad pasigendu, - prisipažįsta Ramūnas. - Subaubia karvė kur nors - man dar pasivaidena, kad tai maniškė, kad pasileido... Dar negaliu visai atprasti.

Ar jie nesigaili? Ar jiems ir dabar atrodo, jog prieš metus žengtas žingsnis buvo teisingas, jog tai nebuvo pasikarščiavimas?

- Mūsų dažnai šito paklausia, - linkteli galva Dalia. - Visada atsakau: jeigu gailiuosi ko nors, tai tik dėl to, kad kažkada ėmėmės to ūkio. Ir kam viso to reikėjo?..

Petras DARGIS

Vasara – atostogų metas. Deja, būna atvejų, kai džiugią jų nuotaiką apkartina ūmios ligos ar įvykiai, sukeliantys kritinę sveikatos būklę. O tada be greitosios medicinos pagalbos neišsiversi.  Valstybinė ligonių kasa (VLK) atkreipia dėmesį į tai, jog greitosios medicinos pagalbos (GMP) paslaugos yra apmokamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis. Primename kelias taisykles, būtinas žinoti kviečiant greitąją.

Pirmoji – į šias paslaugas teikiančius medikus kreipiamasi tik prireikus būtinosios medicinos pagalbos. Antroji – GMP paslaugos nemokamai teikiamos visiems asmenims, kuriems ji būtina dėl sveikatos būklės – tiek apdraustiems privalomuoju sveikatos draudimu, tiek neapsidraudusiems. Trečioji – nors ši pagalba teikiama visą parą (darbo, švenčių ir poilsio dienomis), svarbu žinoti, jog užtikrinti nepertraukiamą prisirašiusių prie gydymo įstaigos apdraustų privalomuoju sveikatos draudimu pacientų sveikatos priežiūrą yra įpareigotos visos šeimos medicinos paslaugas teikiančios įstaigos.

„Bendrojo pagalbos cent­ro skubios pagalbos telefonu 112 bei greitosios pagalbos numeriu 033 skambinama tada, kai prireikia skubios pagalbos, staiga iškyla reali grėsmė žmogaus sveikatai bei gyvybei. Pavyzdžiui, žmogui netekus sąmonės, patekus į autoįvykį, apsinuodijus bei pan. Prieš kviečiant GMP, itin svarbu įvertinti situaciją ir skambinti tik tuomet, kai iš tik­rųjų pagalba yra reikalinga. Kitais atvejais pirmiausia reikėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją“, – sako VLK Sveikatos priežiūros paslaugų departamento direktorius Viačeslavas Zaksas.

Vis dar pasitaiko, kai greitoji pagalba kviečiama lėtinių susirgimų atvejais, pakilus kraujospūdžiui, skaudant gerklei, karščiuojant ar pan. Šiais atvejais pacientas turėtų kreiptis į polikliniką, prie kurios yra prisirašęs.

„Bet kokiu atveju kvietimą įvertina dispečeris, užduodamas klausimus, kurių reikia situacijai įvertinti. Kartais žmogui pakanka patarimo telefonu“, – sako V. Zaksas.

VLK primena, jog visos pirminės sveikatos priežiūros įstaigos privalo užtikrinti prie jų prisirašiusiems pacientams nepertraukiamą (visą parą – tiek darbo, tiek švenčių dienomis) medicinos paslaugų teikimą.  Tiesa, vienos įstaigos jas nepertraukiamai teikia pačios, o kai kurios dėl jų teikimo yra sudariusios sutartis su kitomis sveikatos priežiūros įstaigomis. Tad sunegalavusiems pa­cien­tams neverta iš karto kviestis GMP ar skubėti į ligoninę.

„GMP specialistai teikia pagalbą pagal savo kompetenciją ir, kai tai būtina, kuo skubiau gabena pacientą į artimiausios ligoninės priėmimo-skubios pagalbos skyrių. Jie nenustato galutinės diag­nozės, neskiria tolesnio gydymo. Tai daro priėmimo-skubios pagalbos skyriaus gydytojai, ištyrę ligonį. Jie taip pat sprendžia, ar reikia jį gydyti ligoninėje“, – teigia V. Zaksas.

Be paslaugų, apmokamų iš PSDF, GMP medikai teikia ir kitas paslaugas. Kai kuriais atvejais už jas sumoka gydymo įstaigos pagal sutartį su šių paslaugų teikėju, kitais – pacientas moka pats.

Kai greitoji pagalba pacientą perveža iš vienos ligoninės į kitą dėl tolesnio gydymo ar diagnostinėms, gydomosioms procedūroms, tyrimams, pervežimo išlaidas apmoka siunčiančioji įstaiga pagal sutartį su GMP teikėju.

„Tačiau tiek apdraustiems privalomuoju sveikatos draudimu, tiek neapsidraudusiems už paciento pervežimą jo ar jo artimųjų prašymu, jei tai nėra būtina dėl jo sveikatos būklės, pacientas (arba jo artimieji) sumoka savo lėšomis“, – sako V. Zaksas.

Rimantas ZAGREBAJEV

Valstybinės ligonių kasos Ryšių su visuomene skyriaus vedėjas

Savivaldybės taryba įpareigojo administraciją ieškoti papildomų lėšų Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos remontui. Atlikus viešuosius pirkimus, paaiškėjo, kad Švietimo ir mokslo ministerijos paskirtų 381 tūkst. euro iš Valstybės investicijų programos šiemet numatytiems darbams neužteks.

Viešųjų pirkimų konkursą laimėjusi UAB „Šilalės statyba“ suremontuoti trijų aukštų gimnazijos korpusą ir užbaigti darbus senajame korpuse pasiūlė už 396 tūkst. Eur. Ir tai yra pati mažiausia iš šešių pirkime dalyvavusių bendrovių pasiūlytų kainų.

Skelbti naują konkursą bei rizikuoti, kad ministerijos skirtas finansavimas iki metų pabaigos nebus panaudotas, gim­nazijos vadovai nesiryžo. Jie pranešė savivaldybei, jog remontui šiemet trūks 14 tūkst. Eur, be to, dar apie 10 tūkst. Eur teks mokėti už remonto techninės priežiūros darbus. Lėšų tam gimnazija taip pat neturi.

Savivaldybės tarybos posėdyje išklausę Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktoriaus Stasio Norbuto paaiškinimą, tarybos nariai neprieštaravo, kad savivaldybės administracija ieškotų papildomo finansavimo (iki 25 tūkst. 239 Eur), jei ateinančiais metais Švietimo ir mokslo ministerija gimnazijos rekonstrukcijos projektui pinigų neskirs.

Pasak rajono mero Jono Gudausko, Švietimo ir mokslo ministerija ir kitąmet turėtų finansuoti pradėtus įgyvendinti projektus - tikimasi gauti panašią sumą lėšų, kaip ir šiemet. Dar apie 300 tūkst. Eur gimnazijos rekonstrukcijai numatyta gauti iš regioninei plėtrai skiriamų Europos Sąjungos paramos lėšų.

Likusių darbų sąmatinė ver­tė - 2,5 mln. Eur, tačiau savivaldybės vadovai įsitikinę, jog tiek pinigų gimnazijos remontui užbaigti nereikės. Patirtis rodo, kad pastaraisiais metais viešųjų pirkimų konkurse siūloma darbus atlikti net trečdaliu pigiau nei būna numatyta sąmatose.

Meras siūlė skelbti konkursą gimnazijos rekonstrukcijai užbaigti - pasak jo, tada ministerija matys, kiek pinigų realiai reikia, ir skirs finansavimą. Tačiau tokiam pasiūlymui, regis, nelabai yra linkęs pritarti savivaldybės admi­nistracijos direktorius Rai­mundas Vaitiekus. Jis įspėjo, jog ministerija pinigų gali ir neskirti, o rajono biudžetas ateinančiais metais bus net 2 mln. Eur mažesnis.

„O ir skelbti konkursą, neturint finansavimo šaltinių, nėra leidžiama“, - priminė R. Vaitiekus.

Skirtingai nei politikai, savivaldybės administracijos di­rektorius yra priverstas skai­čiuoti pinigus, nes administ­racija bene kasdien gauna prašymų papildomam finansavimui. Nors Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos remontas užsitęsė jau bene dešimtmetį, neatidėliotinų poreikių turi ir kitos bendrojo lavinimo įstaigos.

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos vadovams reikia gauti bent 20 tūkst. Eur liftui įrengti - nuo rugsėjo 1-osios gimnazijoje pradės mokytis judėjimo negalią turinti penk­tokė. Bet gali būti, kad ir tokios sumos problemai išspręsti neužteks.

Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Vera Macienė siūlė, kaip pati sakė, žiaurų sprendimą: Teneniuose gyvenančią mokinę vežioti į progimnaziją Šilalėje, nes ši mokykla kol kas vienintelė turi liftą.

Tačiau, pasak administracijos direktoriaus, tai nieko nepakeis: baigęs progimnaziją, vaikas ateis mokytis į gimnaziją, todėl ir ten teks įrengti liftą. Panašias problemas netrukus teks spręsti Laukuvoje ir Kaltinėnuose.

Kad bendrojo lavinimo mokyklose liftai netrukus bus būtini, galima spręsti iš akivaizdžios tendencijos: vaikų su judėjimo negalia daugėja, be to, liftai reikalingi ir traumas patyrusiems mokiniams.

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktorius S. Nor­butas pastebėjo, jog keturių aukštų korpusui liftas su šachta iš šono kainuotų ne mažiau kaip 64 tūkst. Eur. Ir tik laiko klausimas, kada tokio įrenginio gali prireikti.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Birželio 25 dieną Šilalėje, Bendruomenių parke, vyko Rasos-Joninių šventė. Šilališkiai ir svečiai rinkosi palydėti trumpiausią naktį ir dalyvauti Šilalės rajono kapelų varžytuvėse. Iškilmių dalyviai, eidami pro šventinius vartus, dalyvavo simbolinėje Rasų apsiprausimo-apsivalymo apeigoje.

Pagrindiniai Rasų šventės simboliai yra keturi: oras, vanduo, ugnis ir žemė su augmenija. Todėl vėliau ėjome uždegti Joninių laužą bei pagarbinti ugnį, sukdami ugnies ir gyvenimo ratus. Prie laužo dalijomės gira, o apgalvoję savo sėkmes ir nesėkmes, norus bei palinkėjimus, į laužą metėme po saują druskos. Merginos pynė ir mėtė vainikus, dalyvavo gražiausio vainiko konkurse, o vaikinai  savo miklumą, ištvermę demonstravo folklorinio šokio „Mikita” konkurse, kartu su merginomis šoko „Suktinuką“ bei kitus folklorinius šokius. Visi Jonai ir Janinos buvo vainikuoti bei apdovanoti prizais.

Kai jaunimas patraukė plukdyti vainikų, prasidėjo Šilalės rajono liaudiškos muzikos kapelų varžytuvės. Jose dalyvavo „Šilojus“ (vad. A. Šimkus), „Bijotaičiai“ (vad. K. Mizgirienė, S. Bugenis), „Laukuva“ (vad. A. Šniaukas), „Padkava“  (vad. A.Juodviršis ), Kūtymų laisvalaikio salės kapela (vad. V. Rudys), Tarvydų parko kapela (vad. K. Tarvydas), Kaltinėnų kultūros namų kapela (vad. V. Gailevičienė).

Žiūrovams buvo išdalinta 500 balsavimo lapelių, kuriuos jie metė į labiausiai patikusios kapelos krepšelį.

Jaunatviškiausios kapelos nominaciją laimėjo „Laukuva“, originaliausia pripažinta „Padkava“, švelniausia – Kaltinėnų kultūros namų kapela, trankiausia - Tarvydų parko kapela, nuoširdžiausia - „Šilojus“, išradingiausia - Kūtymų laisvalaikio salės kapela. Geriausia kapela žiūrovai išrinko „Bijotaičius“. Jai atiteko tautodailininko Alfonso Mauliaus išdrožtas prizas „Geriausia Šilalės rajono kapela-2017“.

Šventę užbaigė modernaus folkloro grupė „Aisva“ iš Jonavos.

Ilona RAUDONIENĖ, Jolanta KAŽUKAUSKIENĖ,

folkloro ansamblio vadovės

Stasio ČEKIO nuotr.

Šį pavasarį suėjo lygiai dveji metai, kai darbą pradėjo šios kadencijos savivaldybės taryba. 2015 m. balandžio 20-ąją įvyko pirmasis tarybos narių, išrinktų 2015-2019 m. laikotarpiui, posėdis. Dirbti Šilalės kraštui bei jo žmonėms jame prisiekė penkių partijų ir vieno visuo­meninio rinkimų komiteto atstovai. Tačiau kad ir kaip vietos politikai muštųsi į krūtinę, įrodinėdami, kad į valdžią atėjo tik iš idėjos, nė vienas iš 25 kas mėnesį iš rajono biudžeto jam skiriamos beveik 232 eurų iš­mo­kos atsisakęs nėra. Šių pinigų vienodai jaučiasi nusipelnę ir tie, kurie stropiai lanko posėdžius, ir tie, kurie juose pasirodo gerokai rečiau.

2015-2019 m. kadencijos tarybą sudaro 6 moterys ir 19 vyrų, jų amžiaus vidurkis - 51 metai. Jauniausio tarybos nario „titulas“ jau antrą kadenciją priklauso liepos viduryje 28-ąjį gimtadienį švęsiančiam partijos „Tvarka ir teisingumas“ atstovui Tadui Bartkui, o vyriausia tarp politikų yra maždaug po savaitės 86-erių sukaktį minėsianti konservatorė Teresė Ūksienė. 

Savo veiklos pusiaukelę šios kadencijos taryba įveikė be didesnių ginčų ir diskusijų, o bene 90 proc. sprendimų buvo priimta kone vienbalsiai. Ir tai suprantama, mat į valdančiąją daugumą yra susibūrę net 20 politikų: joje dirba 8 konservatoriai, po tris socialdemokratus ir Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) narius, 4 visuomeninio rinkimų komiteto „Šilališkiai“ atstovai ir 2 „darbiečiai“. Todėl nors į tarybą išrinkti 5 partijos „Tvarka ir teisingumas“ atstovai yra pasiskelbę oficialia opozicija, dažniausiai jų balsas „į dangų neina“...

Remiantis savivaldybės me­ro konservatoriaus Jono Gu­dausko tarybai pateikta pra­ėjusių metų ataskaita, 2016 m. įvyko 14 tarybos posėdžių, o savivaldybės administracijos darbuotojai parengė 306 spren­dimų projektus. Iš jų svars­tymui pateikti 302, priimti 299 sprendimai.

„Aktyviausi tarybos posė­džių metu buvo ir daugiausiai klausimų pateikė T. Bart­kus, Algirdas Meiženis, Vir­gi­ni­jus Noreika, Rolandas To­lei­­kis. Ge­riausiai posėdžius lan­kė ir nė vieno nepraleido Kris­­ti­na Dambrauskienė, J. Gu­­daus­kas, Alfonsas Mo­tu­zas, Hen­rikas Girčys, Lo­re­­ta Kal­ni­kaitė, Gintautas Ma­­ce­­vi­čius, R. Toleikis, T. Ūk­sie­nė, Sau­lė Olendrienė, Sta­sys Ska­laus­kas, Rimas Vai­či­­kaus­kas“, - rašoma mero atas­kai­toje.

2015 m. taryba posėdžiavo 15 kartų, apsvarstė 319 klausimų, priėmė 315 sprendimų. 

Ir užpernai, remiantis 2015 m. tarybos veiklos ataskaita, aktyviausiai joje dirbo T. Bart­kus, A. Meiženis, V. Noreika, Vytautas Jucius, R. Toleikis.

Deja, regis, ne visi vietos politikai atsakingai vertina rinkėjų suteiktą pasi­ti­kėjimą ir tinkamai atlieka jiems patikėtas pareigas. Vėl­gi remiantis ta pačia atskai­ta, 2016 m. daugiausiai posė­džių - net šešis - praleido so­cialdemokratas Albinas Ežers­kis, penkiuose nedaly­vavo  Lietuvos laisvės sąjun­gai (liberalams) priklausan­tis Jonas Šedbaras, o „dar­bietė“ Genovaitė Da­mu­lienė ne­at­ėjo į keturis posėdžius. Tie­sa, tokie praleidinėjimai pažymimi nuoroda „dėl pateisinamų priežasčių“. Tačiau kokios jos yra, paprastai viešai neskelbiama. 

Komitetų posėdžių nelankymo rekordą pernai taip pat sumušė A. Ežerskis – jis iš 15 posėdžių nerado laiko dalyvauti net 13-oje. Už tokį elgesį politiką svarstė ir savivaldybės tarybos Etikos ko­misija, pripažinusi, jog jis pažeidė ir LR Vietos savivaldos įstatymą, ir Šilalės savivaldybės tarybos veiklos reglamentą. Ta­čiau pats tarybos narys didelės bėdos ne­įžvelgė, mat, pasak jo, turi „pakankamai patirties savivaldybės tarybos darbe“. O savo paaiškinime Etikos komisijai jis nurodė, kad „pagal susiklosčiusias aplinkybes neturėjo galimybių dalyvauti komiteto posėdžiuose, kadangi tuo metu ministerijoje (kai A. Ežerskis dar dirbo žemės ūkio viceministru – red. pastaba) vyksta pirmadieniniai pagrindiniai pasitarimai“.

Deja, nei A. Ežerskiui, nei kitiems posėdžius praleidinė­jantiems politikams jokios sankcijos netaikomos. Nors veikla taryboje, regis, turėtų būti vertinama lygiai taip pat, kaip bet kuri kita - vargu ar atrastume dar bent vieną įstaigą, kurioje darbo drausmės pažeidimai būtų toleruojami. Ir netgi mokami pinigai.

Savivaldybės administraci­jos pateiktais duomenimis, Ši­lalės savivaldybės tarybos nariams su tarybos nario veikla susijusioms išlaidoms kompensuoti 2016 m. buvo išmokėta daugiau nei 65 tūkst. 890 Eur. Kas mėnesį iš rajono biudžeto skiriamos 231,70 Eur išmokos neatsisakė nė vienas politikas. Didžiausia dalis šių lėšų buvo išleista transportui – 2016 m. kuro į savo automobilius tarybos nariai prisipylė už 60 tūkst. 726 Eur. Telefono, interneto ryšio paslaugoms pernai panaudota beveik 2776 Eur, o kanceliarijos prekių mūsų išrinktieji įsigijo už 2400 Eur.

Pirmąjį šių metų ketvirtį Šilalės savivaldybės tarybos narių išmokoms iš rajono biudžeto jau skirta kone 16 tūkst. Eur. Iki paskutinio cento - 695,10 Eur - už tris pirmuosius 2017 m. mėnesius pasiėmė 18 politikų. Gali būti, jog likusiems keliems (konservatorius Algirdas Taroza gavo 683,60 Eur, J. Šedbaras - 664,14 Eur, „tvarkietis“ Riman­tas Rim­kus - 666,30 Eur, G. Damu­lienė - 659,47 Eur) iki nu­statytos ribos pritrūko pa­tei­sinančių dokumentų, t. y. nepasisekė surinkti kasos aparatų čekių ar sąskaitų-faktūrų. A. Ežerskiui šiemet jau išmokėta virš 422 Eur, o tuo tarpu „tvarkietis“ A. Meiženis per pirmąjį ketvirtį panaudojo vos trečdalį jam priklausančios sumos - 192,39 Eur. Pasirodo, su daug kuklesne suma, palyginti su 2016 m., gali išsisukti ir didesnį nei 2700 Eur vidutinį mėnesio atlyginimą gaunantis meras J. Gudauskas – jei pernai jis išleido visą tarybos nario veik­lai skirtą sumą, tai 2017 m. kol kas tepaėmė apie 134 Eur. Tačiau jo pavaduotojas Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) Šilalės skyriaus pirmininkas Valdemaras Ja­se­vičius, kurio vidutinė mėnesio alga perkopia 2250 Eur, regis, nėra nusiteikęs atsisakyti biudžeto lėšų  – pirmąjį šių metų ketvirtį jam išmokėta visa priklausanti 695,10 Eur suma. 

Jei tarybos nariai per jų veik­lai likusius porą metų nepakeis pačių nustatytos išmokos dydžio, per ketverių metų kadenciją kiekvienas politi­kas už darbą taryboje gali gauti daugiau nei 11 tūkst. Eur. Visų 25 tarybos narių kadencija rajono biudžetui gali atsieiti beveik 300 tūkst. Eur. Be to, jie turi ir kitų privilegijų: atrodo, smulkmena, bet prieš kiekvieną posėdį stalai apkraunami nemokamų vaisvandenių buteliukais, nereikia politikams ieškoti piniginės ir po „oficialių“ pie­tų kavinėse, nes už juos taip pat apmoka mokesčių mokėtojai, ir pan.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Lietuvos seniūnijų žaidynės - didžiausias sporto ren­ginys, apimantis ne tik plačiausią šalies geografiją, bet ir sukviečiantis gyventojus reguliariai sportuoti ir to­kiu būdu didinti savo fizinį aktyvumą, kaip svarbiausią sveikatingumo veiksnį.

Tokias seniūnijų sporto žaidynes jau 10 metų organizuoja Šilalės sporto mokykla. Šiemet jos vyko Pajūrio seniūnijoje, o tarpusavyje varžėsi 14 komandų. Pajėgiausios pateko į antrojo etapo varžybas, kurios rengiamos Jurbarko savivaldybėje. Dėl patekimo į finalines kovas susigrums ne tik šeimininkų, bet ir Mažeikių, Plungės, Tauragės, Tel­šių bei Pagėgių savivaldybių komandos. O iškovojusios šioje zonoje I-III vietas pateks į finalines varžybas, kurios rugsėjo 16 d. vyks Jonavoje.

X-osiose Šilalės rajono seniūnijų sporto žaidynėse dalyviai jėgas išmėgino aštuoniose rungtyse (krepšinio, tinklinio, smiginio, stalo teniso, futbolo, virvės traukimo, šaškių ir šachmatų).

Didžiausio susidomėjimo laukta krepšinio (3x3) varžybose. Deja, tiek vyrų, tiek senjorų grupėje dalyvavo šešios seniūnijos, o moterų komandas tesubūrė keturios. Vyrų amžiaus grupėje 20-40 m. ir 41+ kovos vyko pogrupiuose. Vėliau komandos žaidė pusfinalių ir finalinius susitikimus. 41+ grupėje nenugalimi buvo Bilionių seniūnijos vyrai, o vyrų 20-40 m. grupėje nugalėtoja tapo Šilalės miesto komanda.

Moterų krepšinio (3x3) var­žybos sulaukė mažesnio populiarumo, nes rungėsi tik keturios komandos. Visos dvikovos vyko atkakliai ir tik sėk­mės pritrūko Laukuvos seniūnijos komandai, kad ji taptų žaidynių čempione. Surinkusios vienodai taškų su Pajūrio krepšininkėmis, laukuviškės turėjo tenkintis ant­rąja vieta, kadangi tarpusavio susitikimo santykis palankesnis buvo pajūriškėms.

Smiginio varžybose, kur pirmąją vietą iškovojo šeimininkai, taip pat dalyvavo 13 seniūnijų. Prie taikinių geriausiai sekėsi Pajūrio, Laukuvos ir Bijotų sportininkams.

Prie šaškių ir šachmatų lentų vėl nenugalimi buvo Pajūrio šachmatininkai bei šaškių profesionalai iš Kvėdarnos, tinklinio varžybose, kaip ir praėjusiais metais, Šilalės rajonui tolesnėse kovose atstovaus Šilalės miesto moterų bei Pajūrio vyrų tink­linio komandos.

Tiek virvės traukimo, tiek fut­bolo susitikimuose sen­sa­ci­jų nesulaukta. Šilalės miesto galiūnai virvės traukimo rungtyje bei futbolininkai, neužleidę lyderių pozicijos, šiemet taip pat atstovaus savo seniūnijai kituose etapuose.

Susumavus visų rungčių rezultatus, paaiškėjo, kad X-ųjų Šilalės rajono savivaldybės se­niūnijų sporto žaidynių nugalėtoja tapo Pajūrio seniūnija, surinkusi 82,5 taško. Šilalės miesto seniūnijos komanda (73,5 tšk.) užėmė antrąją vietą, o nuo jos atsilikusi vos 14 taškų trečia liko Laukuvos seniūnija (68,5 tšk.). Pagal varžybų nuostatus, šiame etape svarbiausios buvo kiek­vienos sporto šakos varžybos, nes į finalą vyks tik rungčių nugalėtojai.

Šilalės sporto mokyklos inform.

Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras kasmet kviečia bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokyklų komandas dalyvauti etnokultūros projekte „Mū­sų lobynai“. Juo siekiama ugdyti asmenybes, be­si­didžiuojančias savo tautine kultūra bei suvokiančias save kaip tos kultūros puoselėtojas, skatinti moki­nius neužmiršti ir saugoti tarmes, pagilinti jau turimas etninės kultūros žinias, kurios padėtų suvokti bei formuoti savo kaip lietuvio tapatybę, o etnokultūrą vertinti kaip reiškinį, apimantį visas mūsų tautos gyve­nimo sritis bei poreikius, sudaryti sąlygas talentingiems jauniems žmonėms kūrybiškai perteikti mintis ir požiūrį į savo tautos ir krašto praeitį.

Šis projektas jungia dvejas varžytuves: „Atverk tautos lobynų gelmes“ ir mokinių, gebančių kalbėti tarmiškai, varžytuves „Tarmių lobynai“. Pir­masis etapas organizuoja­mas regionuose, o pirmąsias vietas pelnę mokiniai bei jų mokytojai kviečiami dalyvauti respublikinėse varžytuvėse. 

Obelyno pagrindinės mokyk­­los komanda (vadovė - lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Zi­ta Ka­si­liauskienė), tapusi Že­mai­tijos regiono nugalėtoja, buvo pakviesta į finalą, kuriame teko varžytis su geriausiomis regionų komandomis iš Šakių rajono Plokščių mokyklosdaugiafunkcio centro, Va­rė­nos r. Merkinės Vinco Krėvės gimnazijos, Zarasų r. Salako pagrindinės mokyklos bei Ši­lutės Pamario pagrindinės mo­kyklos.

Mokiniai turėjo paruošti komandų prisistatymą ir pademonstruoti savo regiono tautinius kostiumus, taip pat varžėsi tautosakos paveldo (dainos, šokio, žaidimo, ratelio) bei kulinarinio paveldo pristatymo rungtyse. Jaunieji etnokultūros puoselėtojai pasakojo savo gimtųjų miestų ir miestelių istorijas, atsiradimo legendas bei kt.

Obelyniškiai Vytautas Mont­rimas (6 kl.), Gabrielė Ger­­daus­kaitė (6 kl.) , Justinas Ži­­le­vi­čius (7 kl.), Jokūbas Vi­liu­šis (7 kl.), Evelina Ku­li­kaus­kaitė (7 kl.), Emilija Girčytė (7 kl.), Eglė Aurylaitė (8 kl.), Eglė Ačai­tė (8 kl.), Karolina Čia­rai­tė (9 kl.) ir Robertas Zo­bė­­­la (9 kl.) didžiuodamiesi prisistatė atvykę iš Šilalės krašto, seniau Karšuva vadinto, o Šilalė – patriotiškiausias miestas Lietuvoje. Iš autentiškos skrynios traukdami austus rankšluosčius, gintarinius karolius, liaudiškus vaistus, vaikai rodė, kokių dar lobių, kuriuose sudėta mūsų senolių išmintis, papročiai, darbštumas, esama mūsų krašte.

Tautosakos paveldo rungty­je vaikai kitas varžytuvių ko­mandas mokė šokti žemai­tiš­ką šokį „Grečenkę“, o ku­­­li­­na­­ri­nį pa­veldą atskleidė patiekalais iš juodos duonos – „čiul­kiais“ ir „meškos ka­kučiais“. Pas­ta­rasis patiekalas ypač su­domino komisiją, už jį buvo skir­tas atskiras prizas.

Kompetentinga komisija, vadovaujama Lietuvių literatū­ros ir tautosakos instituto et­nologės Gražinos Kadžytės, Obe­lyno pagrindinės mokyk­los komandą pripažino varžytuvių „Atverk tautos lobynų gelmes“ pirmosios vietos laimėtoja.

Gerai obelyniškiams sekėsi ir „Tarmių lobynų“ varžytuvėse, kuriose jaunieji skaitovai gimtąja tarme pasakojo juokingas bei pamokančias istorijas, sekė pa­sakas, savo krašto padavimus ir sakmes. Trečiokė Viktorija Kulikauskaitė (mokytoja Jolanta Viliušienė) tarp mažiausiųjų da­lyvių (1-4 kl.) užėmė ant­­rąją vietą. To­kią pat vie­tą  pelnė ir septintokė E. Girčy­tė (mo­kyt. Z. Ka­si­liaus­­­kie­nė), o 9 kl. mokinė K. Čiaraitė (mokyt. Jurgita Gražinskienė) buvo trečia.

Visi projek­to dalyviai ap­dovanoti Švie­ti­mo ir mokslo ministerijos diplomais bei Lie­­tu­vos moki­nių neformaliojo švietimo cent­ro atmini­mo prizais, mokytojai – padėkos raštais.

Zita KASILIAUSKIENĖ

Obelyno pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė

AUTORĖS nuotr.

Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos (NVSPL) Klaipėdos skyrius Šilalės rajone kasmet vykdo akciją „Gerkime švarų vandenį ir būkime sveiki“, kurios tikslas yra skatinti sąmoningą požiūrį į vandenį bei jo svarbą žmogui. Jos metu buvo ištirti 25 vandens mėginiai. Didesnis nei Lietuvos higienos normoje HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ leidžiamas amonio kiekis rastas viena­me mėginyje, pristatytame iš Tūbinių I kaimo (artezinio gręžinio vanduo). Šachtiniuose šuliniuose nitratų kie­kis didesnis nei galima aptiktas dviejuose mėginiuo­se - iš Vingininkų bei Dirkintų, o didesnis nitritų kiekis - mėginyje, atvežtame iš Gatautiškės kaimo. 

Šulinio vandens kokybė priklauso nuo jo vie­tos parinkimo, įrengimo bei priežiūros. At­liekant vandens cheminį ty­­rimą, rekomen­duo­ja­ma ištir­ti nit­ritų, nitratų, amo­nio kiekius, permanganato indeksą ir savitąjį elektros laidį.

Šie tyrimai reglamentuojami pagal Lietuvos higienos nor­mą HN 43:2003 „Šuliniai ir versmės: įrengimo bei priežiū­ros saugos sveikatai reikala­vimai“. Nit­ra­tai ir nitritai – toksiniai elementai, kuriais už­terštas vanduo neturi specifinio skonio, kvapo ar spalvos. Jie nepašalinami nei virinimu, nei buitiniais vandens filtrais. Didesni nitratų bei nitritų kiekiai ypač pavojingi nėščioms moterims ir kūdikiams iki 6 mėn. nes jų organizme nepakanka nitratus skaidančio fermento, dėl to gali išsivystyti methemoglobinemija („pamėlusių kūdikių“ sindromas).

Padidėjęs amonio kiekis ga­li signalizuoti apie dides­nį bakteriologinį užterštu­mą ar puvimo procesus. Per­man­ganato indeksas parodo bendrą užterštumą organinės kilmės ter­šalais, o savitasis elektros lai­dis - bendrą įvairių neorganinės kilmės druskų kiekį.

Atliekant gręžinio (giluminio) vandens cheminį tyrimą, rekomenduojama ištirti geležies, nitritų, nitratų, amonio, chlorido, sulfato, mangano kie­kius, vandens ph, drumstumą, spalvą, permanganato indeksą, savitąjį elektros laidį.

Nacionalinėje visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijoje tiriami ir kiti elementai. Visus minėtus tyrimus galima užsisakyti atskirai, pagal kiek­vieno poreikius bei problemų aktualumą.

Gręžinio vandens suminio kietumo tyrimus reikia atlikti, jeigu būtina išsiaiškinti, ar verta buityje naudoti vandens minkštinimo įrangą. Vandens kietumas pagal HN 24:2003 nėra normuojamas, nes jį sudaro kalcio ir magnio jonai. Šie mikroelementai yra labai reikalingi žmogaus sveikatai, bet jie krenta į nuosėdas, sudarydami kalkes, kenkiančias buitiniams prietaisams. Tačiau prieš įsigyjant vandens minkštinimo filtrus, pravartu žinoti, jog jie kartais taip išvalo vandenį, kad jame nebelieka žmogui reikalingų kalcio ir magnio mikroelementų, o padidėja natrio kiekis, kuris geriamajame vandenyje yra ribojamas (iki 200 mg/l).

NVSPL atliktų tyrimų rezul­tatai rodo, kad gręžinio vandenyje dažniausiai aptinkami geležies ir mangano leistiną normą viršijantys kiekiai. Geležis - vandens indikatorinis rodiklis, todėl nedidelis jo perteklius nėra kenksmingas sveikatai, tik nėra estetiškas, nes geležis vandeniui suteikia rudą atspalvį. Mangano perteklius kenkia vidaus organų veiklai. Norint sumažinti šių elementų, vandenyje yra statomi geležies filtrai.

Šeimoms, auginančioms kūdikius iki 6 mėn., bei nėščiosioms šachtinių šulinių vandens tyrimai dėl nitratų ir nitritų atliekami valstybės lėšomis. Asmens sveikatos priežiūros įstaigos šeimos gydy­tojui pateikus pranešimą Nacionaliniam visuomenės svei­katos centrui, organizuojamas vandens ištyrimas, o apie gautus rezultatus informuojama raštu.

Janina VAITIEKIENĖ

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Tauragės departamento Šilalės skyriaus visuomenės sveikatos specialistė