Savivaldybė pradeda vykdyti Energinio efektyvumo dau­giabučiuose namuose ir savivaldybės viešajame pas­tate trečiojo etapo programą. Gegužės 25 d. posė­džiavę politikai daugiabučių modernizavimo administ­ratoriumi paskyrė UAB „Šilalės šilumos tinklai“.

Savivaldybės duomenimis, daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programos I ir II etapuose atnaujinta 19 daugiabučių. Dalyvauti energinio efektyvumo didinimo daugiabučiuose namuose programos trečiajame etape savivaldybės administracija buvo gavusi 15 paraiškų. Visiems daugiabučiams buvo parengti investiciniai planai, tačiau išanalizavusi sunaudo­jamos energijos kiekius ir gy­ventojų aktyvumą, Būsto ener­gijos taupymo agentūra programoje dalyvauti atrinko devynis.

Nustatyta, kad labiausiai šilumos energiją taupyti reikia Šilalėje esantiems Dariaus ir Girėno g. 37 ir 49, Dionizo Poškos g. 11 ir 12, Vasario 16-osios g. 28, Vytauto Di­džiojo g. 15 namų bei Kvėdar­noje Žaliosios g. 5 ir 6 namų gyventojams. Suskaičiuota, jog šiems namams atnaujinti bei energinio efektyvumo priemonėms juose įdiegti iš viso reikės 3 mln. 674 tūkst. eurų. Gyventojams teks 2 mln. 675 tūkst. Eur kreditų.

Trečiajame etape modernizuojamų daugiabučių gyventojams valstybė suteiks 30 proc. paramą. Gegužę Aplinkos ministerija pranešė, kad nuo šiol kompensacijos juos pasieks greičiau - iškart, kai tik bus įgyvendintas investicinis planas, valstybė perves 15 proc. lėšų, skirtų jame nurodytoms energinio efektyvumo priemonėms. Teigiama, jog šis pasikeitimas leis gyventojams sparčiau pajusti valstybės teikiamos paramos naudą, nes iš karto bus sumažinamas suteikto kredito dydis bei perskaičiuojama palūkanų grąžinimo mėnesinė įmoka. Be to, kitaip nei anksčiau, nebereikės kiekvieną mėnesį nurašinėti palūkanų iki nulio, kol bus pasiekta nustatyto 15 proc. dydžio parama.

Tačiau suklusti turėtų dar nebaigtų renovuoti antrojo etapo daugiabučių gyventojai. Būsto paramos agentūra pranešė, jog dabar atnau­ji­nami arba tam dar besiruošiantys daugiabučiai renovaciją privalėtų baigti iki šių metų galo – kitaip valstybės parama jiems sumažės iki 30 proc.

Savivaldybės viešojo pastato atnaujinimui pagaliau atrinktas Šilalės kultūros cent­ro pastatas.

Ir nors pirmieji renovacijos etapai mūsų mieste nebuvo visai sklandūs (kai kurie daugiabučiai dar ir dabar tebėra nebaigti, nors darbai turėjo būti priduoti jau seniai), norisi manyti, jog, įsibėgėjus trečiajam, pastatų atnaujinimas vyks sparčiau.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Išmintingos rajono valdžios pakviesti, visi vaikai stojo į karą prieš korupciją. Kadangi vaikiškas entuziazmas yra begalinis, vadinasi, pergalė ne už kalnų. Tiesa, kaip žinome iš vienos STT ataskaitos, korupcijos apraiškų mūsų rojaus kampelyje net nėra, bet vis tiek ją nugalėsime! Pakviesti valdžios, vaikai užbombarduos korupciją eilėraštukais. O kas daugiau, jeigu ne vaikai?..

Aukštuomenės kronika jau gavo pirmuosius eilėraščius. Štai ką mums rašo grupė mažųjų kovotojų:

„Vadovaudamiesi Šilalės ra­jo­no savivaldybės 2017–2019 metų strateginiu veik­los planu ir atsiliepdami į už korupcijos prevenciją ir kontrolę vykdančio Teisės ir vie­­šo­sios tvarkos sky­riaus vyr. spe­cia­listo Mar­ty­no Re­mei­kio kvietimą, vienin­gai sėdome kurti eilėraščių kon­­kursui „Aš prieš korupciją“. Kadangi kaip premijos yra pažadėti tik trys planšetiniai kompiuteriai trims prizininkams, tai ir siunčiame tris kovingus eilėraščius. Tikimės, jog objektyvi vertinimo komisija bus objektyvi ir tas planšetes dovanos mums - manome, kad geriau už mus tikrai niekas nesugalvos, kaip kovoti su ta korupcija“.

Turim draugą mes nedorą,

Jis gadina klasėj orą.

Baisiai storas, augalotas,

Jis tikriausiai korumpuotas.

Nufilmuosim planšete

Ir įduosim STT.

Alius, 10 m.

Ir antrokas, ir pirmokas

Už teisybę kautis moka.

Mes korupciją pagausim,

Tarsi grybą ją išrausim.

O paskui visi apstosim,

Ir vieningai apsysiosim.

Ją kentėti mums gana -

Bus korupcijai chana!

Aliukas, 9 m.

Popietuko nemiegosiu,

Su korupcija kovosiu.

Ant puoduko pasėdėsiu,

Oligarchus nugalėsiu.

Alytė, 6 m.

Tai va! O kai jau vaikai posmais įveiks visas bėdas, bus galima paskelbti ir dar vieną konkursą. Šį sykį - suaugu­siems dėdėms ir tetoms, t.y. savivaldybės tarybos nariams, rajono vadovams, skyrių vedėjams ir pan. Jie galėtų, pavyzdžiui, nupiešti, kaip kovo pabaigoje savivaldybėje STT agentai kratą darė ir po to pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimai neskaidriai viešųjų pirkimų bei piktnaudžiavimo tar­nybine padėtimi...

P.S. Vaikams prizus galima pristatyti į Aukštuomenės kro­niką.

Alius ŠAKINIS

Į redakciją kreipėsi viena mieste esančia dėvėtų dra­bužių parduotuve nusivylusi pirkėja. Moteris joje apsi­pirkti nusprendė po to, kai pamatė skelbimą, kuriame buvo nurodytos itin žemos kainos. Tačiau pasiėmusi megztinį, tik prie kasos sužinojo, jog mokėti teks brangiau.

Į „Šilalės artojo“ laikraštį verslininkai nuolat kreipiasi dėl reklamos užsakymų, skelbia įvairiausias akcijas ir kt. Deja, kartais, nesuprasi, sąmoningai ar ne, tačiau savo klientus jie nuvilia. Todėl natūralu, kad apgauti žmonės taip pat kreipiasi į laikraštį.

Štai šilališkė (pavardė redakcijai žinoma – aut. past.), paskambinusi į redakciją, pik­tinosi vienos dėvėtų drabužių parduotuvės reklama.

„Šilalės artojo“ laikraštyje perskaičiau, jog dėvėtų rūbų parduotuvė skelbia akciją: esą pirmadienį-antradienį už drabužį reikės mokėti 2 eurus, trečiadienį-ketvirtadienį - eurą, o penktadienį-šeštadienį prekės kainuos po 50 centų. Susigundžiau ir ket­virtadienį užsukau į šią parduotuvę. Deja, prie kasos už pasirinktą megztinį teko sumokėti 2 eurus. Kai paklausiau pardavėjos, kodėl taip yra, ji pasakė, jog kaip nori, taip daro. Ir čekio toje parduotuvėje negavau. Ar šitaip galima?“ – stebėjosi mo­teris.

Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (VVTAT) Tauragės apskrities skyriaus vedėjas Rimantas Knyzelis, kurio paprašėme pakomentuoti situaciją, patikino, kad skelbti netikslių kainų negalima.

„Aprašoma situacija gali­mai turi klaidinančios rekla­mos požymių. O LR Rek­la­mos įstatymo 5 straipsnio 1 da­lis nustato, jog skleisti tokią reklamą yra draudžiama. Pažymėtina, kad klaidinančios reklamos prie­žiūrą bei kont­rolę vykdo ir sankcijas už tai taiko Kon­ku­rencijos taryba. Todėl pastebėjus faktą apie galimai klaidinančią reklamą, reikėtų raš­tu kreiptis į šią instituciją, pateikiant aplinkybes patvirtinančius įrodymus (skelbiamos reklamos kopijas, pirkimo kvito kopiją ir kt.).

Tuo atveju, jei vartotojas turi turtinį reikalavimą par­davėjui, vadovaujantis Var­to­tojų teisių apsaugos įstatymo 21 str. 1 d. nuostatomis, pirmiausia reikėtų raštu kreiptis į pardavėją ir jį nurodyti. Prie prašymo svarbu pridėti pirkimo dokumento kopiją. Jei per 14 kalendorinių dienų nuo raštiško kreipimosi į pardavėją vartotojui nebus pateiktas atsakymas arba jis vartotojo netenkins, galima apie tai pranešti VVTAT“, – aiškino R. Knyzelis.

Tačiau, pasak jo, daug paprastesnis kelias išspręsti tokias situacijas būtų elementari pagarba: juk vieną kartą apgautas, pirkėjas į tą parduotuvę gali ir nebegrįžti.

Klaipėdos AVMI Mokestinių prievolių departamento direktorė Laimutė Mačernienė „Ši­lalės artojo“ skaitytojus infor­mavo, kad bet kuris veiklą vyk­dantis asmuo, gavęs atlygį už suteiktas paslaugas ar prekes, teisės aktų nustatyta tvarka turi išduoti apskaitos dokumentus. Tad pardavėja, paėmusi pinigus iš pirkėjo, visada privalo duoti kasos aparato kvitą, net jei jo neprašoma.

Pasak L. Mačernienės, Mo­kes­čių inspekcija prekeivių są­­žiningumą tikrina įvairiais metodais. Todėl geriausia elgtis pagal reikalavimus. Be to, ji pabrėžė, kad tik tada, kai visi sąžiningai mokėsime mokesčius, pasieksime, jog mūsų tėvai gautų didesnes pensijas, vaikams nereikėtų mokėti už vadovėlius mokyklose ir pan. O apie pastebėtus pažeidimus galima pranešti VMI pasitikėjimo telefonu 1882.

Morta MIKUTYTĖ

Boleslovui pasisekė, Onai - nelabai. Nuo ko tai priklausė? Šiandien jie abu traukia pečiais. Kartais sa­koma, kad ve­žė turtin­gus. Bet „turtuo­lis“ Bo­les­­­lovas ganė ki­tų karves, nes mama ne­įs­ten­gė visų vaikų išmaitinti, o „turtin­goji“ Ona prisimena, kaip jos mama kepė, džiovino duoną numatomai trem­čiai, tačiau vaikai val­gė grei­čiau, ir mama nie­kaip ne­­­galėjo sukaupti jo­kių at­sargų. Tokia skani buvo juo­da duona be nieko!

Keli epizodai iš Kučinskų gyvenimo

Po visų audrų gyvenimas Ku­činskus paliko ramybėje Pa­­sausalio kaime, netoli Kal­ti­nėnų. O suvedė juos Gi­neikių kultūros namuose, kur būdavo puikūs šokiai! Ta­da Ona buvo ką tik baigusi technikumą ir su paskyrimu atsiųsta jauna buhalterė, Boleslovas - žvitrus, tėviškėje pasilikęs ūkio inžinierius-mechanikas. Atrodo, tai buvo vakar. O šiandien jau ir vaikai išsilakstė kaip paukščiai.

Liūdna vieniems?

- Džiaugiuosi, kad vaikams nereikėjo palikti gimtinės, ieš­koti duonos svetimose šalyse, - sako Ona. - Nesvarbu, kad Kaune, Klaipėdoje, bet vi­si jie Lietuvoje!

Išvažiavo tūkstančiai, baigia ištuštėti Kaltinėnai ir visa Lietuva, tačiau Kučinskų vaikai išvengė naujosios tremties. Ar­gi neverta dėl to džiaugtis?

Ona prisimena, kaip visa šeima Bolšaja Kosuli kaime, sugulę ant palangės, vakarais žiū­rėdavo į saulėlydį. Juk ten, va­karuose - Lietuva! Tokia sa­va, bet atimta šalis...

Be mamos ar su mama?

Boleslovas Krasnojarsko kraš­­te nebuvo. Jiedu su broliu ganė pas dėdę karves Užlankio kaime, netoli Palentinio. Brolis Pet­ras pas kitą dėdę, Mon­kiš­kėje. Na­muose su mama buvo tik sesė Aldona. Tai juodvi ir išdundėjo.

Boleslovas prisimena, kaip atvažiavo Užlankio dvaro savininkas. Jų dėdės gyveno vie­name dvaro gale, savininkas Bilevičius - kitame. Dabar to dvaro nebėra, tik pamatai. Pre­zidento įsaku panaikintas ir kaimo pavadinimas.

- Tą rytą atėjo Bilevičius pas mus atsisveikinti, - prisimena Boleslovas. - Tikriausiai nujautė, kad išveš.

Tą patį rytą stribai išvežė ir jų mamą bei sesę...

Pavalgę pietus, jie eina atgal į ganyklas, girdi - šaukia kažkas. Atsisuka - kareiviai mojuoja rankomis, kviečia pareiti.

- Dingstam iš čia! - susiprato dviem metais vyresnis Bo­leslovo brolis. - Bilevičių išvežė, mus irgi išveš. Maunam į mišką!

Kareiviai jų nesivijo. Bijojo miško. Pasiuntė kaimynus ieškoti bėglių, bet kur tu krūmynuose rasi vaikus!

Paskui viskas nurimo. Petrui irgi pasisekė, jo irgi nerado. Šiandien tas „pasisekė“ skamba keistai ir ironiškai. Jie gi liko be mamos! Tėvas jau buvo miręs, tad tapo visiški našlaičiai.

- O mūsų mama džiaugėsi, kad visa šeima kartu važiuojam į Sibirą, - prisimena Ona. - Kad ir į nežinią, kad ir į vargus, tačiau kartu!

Karo dangus kitoks

Kas yra karas? Tai zyziantis, vabalų nusėtas dangus. Ona nepamiršo, kaip jie su broliu Antanu parkrito aukštielninki ant žolės. Karvės sugulė, tai ir jie žiūri į debesis. Ir staiga iš kažkur - ūžesys. Dangus apsipylė juodais taškais tarsi vabalais. Jie zyzė, garsas stiprėjo ir virto gaudesiu. Tai buvo lėktuvai, bet vaikai nesuprato. Pašoko ir pasileido namo.

Taip į Rukų kaimą Mosėdžio valsčiuje atskrido karas. Ka­rei­viai jų bėgančių vos nenušovė. Tačiau su­laikė kaimynai:

- Eto dėti! - šaukė jie rusiškai ir lietuviškai. - Vaikai, vaikai!

Kai degė Skuodas, naktį galėjai skaityti laikraštį. Ka­ras dundėjo Liepojos pusėn. Vo­kie­čiai traukėsi. Brolis Justi­nas kelis išvežė brikele. Tie pa­reikalavo vežimo ir arklio, bet atiduoti jį būtų baisus nuos­tolis. Justinas iš visų devynių vaikų buvo žvitriausias. Nedvejodamas šoko į vežimą. Girdi, pavešiu ir grįšiu atgal! Ar tėvai būtų leidę, jei būtų žinoję, kad vaiko daugiau nematys?

Rusų dalinys apsistojo netoli kaimo. Pasistatė lauko ligoninę, kepyklą. Kai jie nusivijo vokiečius ir paliko tuščią kepyklą, tėvas su kaimynu iš jos parsinešė tokią lemputę. Manė, jog tai žibalinė lempa. Paskui žmonės stebėjosi: kaip jie, du karus matę vyrai, nesuprato, kad tai - visai ne žibalinė lempa?

- Tas daiktas tikrai buvo panašus į žibalinę lempą, - prisimena Ona. - Jie pylė žibalo, mėgino užkurti. Bet lempa nedegė. Mes, kaimo vaikai, žiūrėjome apstoję. Buvo sek­madienis, o sekmadieniais vi­sų kelio galas buvo mūsų sodyba. Gal kad turėjome sodą, buvo obuolių, uogų? Tėvai laikė bičių, tai medaus negailėjo ir svetimiems. Tokie buvo žmonės. Taigi viso kaimo vaikai žiopsom, ką čia kaimynas ir tėvas daro su ta lempa. Tačiau ji vis nedegė, mums atsibodo, išbėgome į kiemą žaisti. Troboje, prie lango, liko tik pusantrų metukų Elytė. Ir staiga - baisus sprogi­mas.

Pažiro trobos langai. Su dūmų kamuoliu tarpduryje pasirodė kaimynas. Kruvinas, abi rankos nuplėštos...

Mirė jis po savaitės. Tėvas išgyveno dvi. Buvo mažiau sužeistas, į šlaunį. Kitas jo vietoje tikriausiai būtų pagijęs, tačiau du karai buvo padarę savo. Rusų-japonų ir pirmasis pasaulinis.

Devyni vaikai liko ant mamos pečių. Ak taip, skaičiuoja Ona, aštuoni. Justinas buvo išvežęs tuos vokiečius. Kartu važiavęs kaimynas grįžo, Justi­nas - ne.

- Iš to miestelio, kur išsiskyrėme, po bombardavimo liko tik akmuo ir vanduo, - pasakojo grįžęs kaimynas. Viskas visiems atrodė aišku.

Kai jie visi kalbėdavo poterius, mama liepdavo pasimelsti ir už Justino sielą.

O mažoji Elytė? Kaip ji po sprogimo?

Elytė liko gyva ir sveika. Tiesiog stebuklas.

15 minučių iki tremties

Tą rytą Ona atsimins visą gyvenimą. Dar niekada jos nie­kas šitaip nežadino. Kai ma­ma keldavo į mokyklą, būda­vo visai kitaip. Ir ne paryčiais, ne pusę keturių nakties.

- Visiems prie sienos!..

Dar nepabudusius išrikiavo visus nuo didžiausio iki mažiausios. Vienas iš tų stribų šūkaliojo lietuviškai, kiti du kalbėjo rusiškai. Įsakymas aiškus: jų mama Elena Simaitienė yra buožė, ir jie dabar, 1951 m. spalio 2-ąją, važiuos pas baltąsias meškas. Stribas taip ir pasakė:

- Pas baltąsias meškas! Pen­kiolika minučių pasiruošimui!

Ką tu išsigandęs spėsi per 15 minučių? Mama pradaro stalčių, griebia obligacijas, tos pažyra ant aslos.

- Kam tau obligacijos? - sako stribas ir kiša jas į kišenes.

Mama paskubomis meta ant aslos pagalves, patalus, šiltesnius drabužius. Kelis ryšu­lius spėjo surišti. O maisto?

Na­muose jo ne kažin kiek ir buvo. Po to, kai mirė tėvas ir valstybė jiems, buožėms, uždėjo šitokias pyliavas, jie vos išgyveno. Juoda duona be nie­ko buvo didžiausias ska­nės­tas. Bet netrukus ten, Kras­nojarsko krašte, jie paragaus ir bulvių skutenų...

- Namuose nė kiaulės nelaikėme, - prisimena Ona. - Kad valdžia neatimtų, ją auginome pas kaimyną. Ten ir nakvodavome naktimis, kad neišvežtų...

Kas naktį jie eidavo ten miegoti. O tą sykį lyg tyčia buvo visi namuose.

- Su mumis kažkas žiauriai pasielgė, - sako Ona. - Iš kitų tremtinių sužinojau, jog stribai jiems leido susidėti daiktus, kitiems net pasiskersti kiaulę... O mus po kelių mi­­nučių - į vežimus, į Mosėdį, iš Mo­sėdžio - sunkvežimiu į Skuodo geležinkelio stotį. Ten pusant­ros dienos laukėme traukinio. Tai kodėl nedavė susiruošti? Gal bijojo, kad vaikų būrys išsilakstys kaip žvirb­liai?

Ona prisimena, jog brolis Valius tikrai žadėjo pabėgti. Tačiau mama ramino: „Nebėk, vaikeli, visi būkime kartu!“

Kai vagone ji suskaičiavo vai­kus, apsidžiaugė: visi! Į šaltį, į nežinią, bet visi vaikai - jos akyse...

Kas yra šaltis?

Šaltis - tai važiuoti nekūrenamame gyvuliniame vagone? Pasirodo, ne. Ona sako, jog vagone šalta nebuvo - prigrūsta daugybė žmonių. Saviems reikalams buvo išpjauta skylė grindyse, tą vietą žmonės uždangstė paklodėmis.

Baisiausia buvo tamsa ir nežinia. Kur veža, kur esame? Nieko negalėjai suprasti, dienos maišėsi su naktimis. Tik stotyse, kai apsauga atidarydavo duris, kartu su gaivaus oro gūsiu į vagoną plūstelėdavo ir šviesa. Vyrai nueidavo parnešti katilo sriubos ir virinto vandens.

- Ta skysta kalinių sriuba mūsų šeimai buvo viskas, - prisimena Ona. - Maisto turėjome tik du maišus obuolių, kuriuos iš mūsų sodo į Skuodo geležinkelio stotį spėjo atvežti pusseserė.

Tikrą Sibiro šaltį jie pajuto galutinėje stotyje, kur atkabino kelis vagonus, visus išlaipino ir liepė laukti. Turėjo atvažiuoti kolūkių pirmininkai ir juos pasidalinti.

O tada užėjo žvaigždėta naktis.

- Vyrai ėjo, ar­dė senus vagonus, kūrė laužus. Nebegalėjo tverti, - pasakoja tremtinė. - Prie stoties gyveno žmonės, bet kas tau įsileis į vidų? Juk mes - kažkokie žmogėdros, nepribaigti fašistai!

Vietinių žmonių šaltumą ir baimę jie juto ir vėliau, kai jau bu­vo nuvežti į Bol­šaja Kosuli kai­mą ir atiduoti Le­nino vardo kolūkiui. Kolūkis buvo suvargęs, gyvuliai laikomi kiauruose tvartuose, išbadėjusios karvės baigė nupešti šiaudinius stogus. Darbininkų nelikę. Vyrai paimti į karą, likusios moterys ir vaikai. Tiesa, tėvai juos slėpė nuo atvežtųjų, neleido į gat­vę - banditai gali ką nors padaryti...

Namas nedidelis, vietinių rusų, kaip sužinojo vėliau, irgi kažkokių „buožių“, kuriuos val­džia nutrėmė dar toliau į Si­bi­rą. Dvidešimt žmonių turėjo tilpti dviejuose kambariuose. Gerai, kad daug žmonių - kitaip būtų sušalę. Juk malkų nebuvo.

- Mūsų langus aptraukė ledas, - prisimena Ona. - Bet mes prasipučiame skylę, žiūrime į gatvę. Priešais gyveno toks keistas rusas Timofėjus. Pasikinkydavo karvę, važiuodavo malkų į mišką. Taip įsikūrendavo trobą, kad vaikštinėdavo vienais apatiniais marš­kiniais. Kaip jam pavydėdavome!

Sistema prieš žmoniškumą

Tą dieną Ona irgi prisimins visą gyvenimą. Kaimynas ėjo per kaimą, pataikė į gedulo mitingą. Parėjęs pasakoja:

- Einu, žiūriu, stovi visi, kepures nusiėmę verkia. Aš ausines buvau gerai užsirišęs, užsitempė mazgas, negaliu at­mazgyti. Stoviu su kepure, mė­ginu verkti. Mirė draugas Sta­linas! Kad tik už tą kepurę nepripaišytų politikos!

Bet politikos jau nepripaišė. Kaime nebeliko komendantūros, nebereikėjo eiti kas mėnesį registruotis. Jie jau galėjo palikti kolūkį ir išvažiuoti dirbti į Bogotolo rajono cent­rą. Pinigų  reikėjo kelionei atgal.

Vietiniai rusai irgi nebelaikė nei fašistais, nei žvėrimis. Jie dirbo kartu, dalijosi vargą, statė fermas. Per tuos keletą metų, kai jie ten gyveno, kolūkis sutvirtėjo. Vietiniai nebuvo kvaili ir suprato, jog tai - tremtinių dėka.

- Kokio tai nuoširdumo žmonės! - pasakoja Ona. - Koks jų noras padėti bėdoje!

Jie niekaip negalėjo gauti traukinio bilietų. O laukti nebuvo kada, mama buvo visai be sveikatos, visi jautė, kad ilgai negyvens.

- Į Lietuvą labiausiai skubėjome dėl mamos, - pasako­ja Ona. - Norėjome, kad grįžtų gyva. Ir tai pavyko. Kai­mynė rusė padėjo gauti bilietus. Ta­da tūkstančiai žmonių iš Si­biro traukė atgal į savo namus. Traukiniai perpildyti. Gavome tik stovimų vietų. Mama jau nelabai nustovėjo. Vienoje sto­tyje įlipo būrys pasieniečių. Va­das pamatė, kad mūsų mamai blogai, liepė saviškiams užleisti jai vietą. Aš tą visada prisiminsiu.

Žmoniškumas pro neapykantą greitai prasimušė ir ta­me kolūkyje, kur vietiniai žmo­nės buvo nuteikti prieš juos. Tačiau kodėl reikėjo visus kiršinti?

- Valdžia turėjo kažkaip pag­rįsti savo represijas, pasiteisinti prieš saviškius, - svarsto Boleslovas. - Jeigu tremiami, tai juk kuo nors nusikaltę! Nes valdžia, kuri baudžia normalius, dorus žmones, pati yra ne­dora.

Boleslovas prisimena, jog žmo­nės buvo kiršinami ir Lie­tuvoje. Mama su keturiais vaikais vos išgyveno, bet buvo skelbiama buože, iš jos dalis žemės atrėžta naujakuriams. Paskui ir iš tų naujakurių že­mė atimta kolūkiui. Kam duoti, o po metų kitų atimti? Ogi kad būtų vadinamoji klasių kova!

- Valdžia vienam kaltinėniškiui atidavė mūsų karvę, - prisimena Boleslovas. - Tas atėjo, išsivedė. Po metų atvedė atgal. Sako, jūsų karvė, turėkite. Jis per metus užsiaugino telyčią... Žmonių visada buvo, ne visi norėjo piktumų.

O kaip Onos brolis Justinas?

Vieną dieną dėdės vardu iš Sidnėjaus atėjo laiškas. Rašė Justinas. Pasirodo, jis atsidūrė Australijoje.

Kiek būtų buvę džiaugsmo mamai. Jei tik ji bū­tų sulaukusi...

Petras DARGIS

AUTORIAUS ir KUČINSKŲ asmeninio albumo nuotr.

Trys seserys Simaitytės: Ona (stovi), Teodora (kairėje) ir Aleksandra Bolšaja Kosuli kaime apie 1955 m.

Gegužės pabaigoje Šilalės r. Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje kartu su „Erasmus+“ projekto „Let‘s Enjoy Dialoguing“ svečiais linksminomės jau tradicija tapusioje liaudiškų šokių vakaronėje „Naktišokiai“.

Paskutinę gegužės savaitę mūsų gimnazijoje svečiavosi projekto partneriai iš keturių Europos valstybių: Italijos, Ispanijos, Rumunijos ir Lenkijos. Prieš kelionę jiems uždavėme savotiškų namų darbų – paruošti savo šalies liaudies šokį. Mūsų draugai į šią užduotį pažvelgė labai atsakingai ir ne tik išmoko šokių, bet ir pademonstravo tautinius kostiumus. Šokių vakaras tarsi vainikavo projekto dalyvių susitikimą. Vieni kitus mokėme šokti ir smagiai praleidome laiką. Taip pat mūsų valgyklos darbuotojos pasirūpino, kad svečiai paragautų ir lietuviško plokštainio, mokiniai, mokytojai bei tėveliai vieni kitus vaišino kitais tradiciniais valgiais. Trankia muzika, skambia daina linksmino Tarvydų parko kapela. Esame dėkingi šauniems muzikantams.

Tokie renginiai neleidžia pamiršti savų tradicijų, moko kitų šalių kultūros. Tikime, kad „Naktišokių“ tradicija nebus pamiršta, ir kiekvienais metais išmoksime vis daugiau šokių.

Emilija POCIŪTĖ,

Pajūrio Stansilovo Biržiškio gimnazijos Iag klasės mokinė

Reginos RIMKUTĖS nuotr.

Šilalės sporto mokyklos trenerio Raimondo Matučio auklėtiniai dalyvavo krepšinio klubo „Rietavo liūtas“ organizuotame vaikų krepšinio turnyre, kuriame taip pat rungėsi 2008 m. gim. sportininkai iš Rietavo ir Plungės.

Per pirmąsias rungtynes Ši­lalės sporto mokykla-2008 su­sitiko su krepšinio klubu „Rietavo liūtas“ ir iš aikštes šei­mininkų išplėšė pergalę rezultatu 45:32. Antrose rungtynėse šilališkiai susirungė su Plungės krepšininkais, kur taip pat įrodė savo pranašumą rezultatu 64:15. Įveikę priešininkų komandas, jaunieji mū­sų sporto mo­kyklos žaidėjai tapo turnyro nugalėtojais ir buvo apdovano­ti medaliais bei taure. Ant­rąją turnyro vietą iškovojo „Rie­tavo liūtas“, tre­ti liko plungiškiai. 

Raimondas MATUTIS, 

treneris

Nuotr. iš sporto mokyklos albumo

Vasaroti gali būti daug ramiau, įvertinus savo širdies ir kraujagyslių būklę. Čia padeda svarbūs kraujo tyrimai, kurie dabar pigiau atliekami „Medicina practica“ laboratorijoje.

Ekstremalūs aplinkos poky­čiai organiz­mui sukelia di­­de­lį stresą. Širdžiai – tai tik­ras išbandy­mas. Štai naujas britų mokslininkų tyrimas parodė, kad net jaunų žmonių sveikatai gali kilti pavojus, jei dvi savaites tinginiauja­ma pliaže. Nusta­ty­ta, jog tokiu at­veju su­menks­ta raumenų masė, pa­didėja cholesterolio koncentracija, pablogė­ja širdies funkcija ir kt.

Daug kas žino, kad staigiai pakilusi oro temperatūra – didelis krūvis širdžiai bei kraujagyslėms. Tokiu metu padaugėja infarktų, insultų, paūmėja širdies nepakanka­mumas ir kt. Tačiau širdis gauna netikėtą krūvį ir tuomet, kai atostogų metu iškart bandoma aprėpti sodo darbus, pradedama aktyviai sportuoti. O kur dar varginančios kelionės, kertant laiko juostas bei prisitaikant prie egzotiško klimato, sutrikęs mitybos režimas...

Todėl prieš planuojant atos­togas geriausia išsitirti sa­vo širdies atsparumą. Tam pri­reikia ir kraujo tyrimų. Di­delio jautrumo C-reak­ty­­vi­nio bal­tymo tyrimas (hs-CRB) at­skleidžia širdies li­gų pranašą – kraujagyslių už­de­gimą. Bend­rojo, „gerojo“, „blogojo“ cholesterolio ir trigliceridų kiekis sužinomas atlikus lipidogramą. Taip kont­roliuojama klastingoji ate­rosklerozė.

Ypač svarbu anksti nustatyti širdies nepakankamumą. Tam paėmus kraujo atliekamas NT-pro BNP tyrimas. Dabar tai vienas efektyviausių šios labai pavojingos ligos diagnostikos būdų.

Beje, atsisakyti poilsio irgi nepatartina. Pastebėta, kad reguliariai neatostogaujantiems amerikiečiams gerokai pa­didėja mirties dėl infarkto rizika.

AKCIJA! Lipidogramą, didelio jautrumo CRB ir NT-pro BNP tyrimus Jums atliks „Medicina practica“ laboratorijoje  Šilalės ligoninėje (Vytauto Didžiojo g. 19, tel. (8-449) 4-67-63. Pas mus - aukščiausi kokybės standartai. Akcija vyksta iki birželio pabaigos. Nemokamas kraujo paėmimas. Prieš tyrimą būtina bent 12 val. nevalgyti. Iš anksto registruotis nereikia.

Interneto svetainė: www.medicinapractica.lt 

Gegužės paskutinį šeštadienį į Lietuvos klojimo teatrų festivalį „Pri klietelis“ Kvėdarnos seniūnijos, Lembo kai­me, prie Kazimiero Jauniaus klėtelės-muziejaus, susirinko gausus būrys mėgėjiško teatro aistruolių. Čia jų pasirodymai rengiami nuo 2014 -ųjų, o iš klojimo teatrų vakarų renginys išaugo į festivalį. Šiemet surengtas jau antras respublikinis festivalis buvo skirtas Lietuvos vals­tybės atkūrimo 100-mečiui.

Šį pavasarį Lembo kaime sulaukėme net dešimt mėgėjiško teatro kolektyvų. Susirinkusiems žiūrovams savo talentą ir artistinius gebėjimus demonstravo ne tik mūsų rajono kolektyvai (kaimų bendruomenės „Saulietekis“ mėgėjų teatras,  vadovė ir režisie­rė Danguolė Šerpetauskienė, Pajūralio laisvalaikio salės dramos kolektyvas, vad. ir rež. Alma Šimkuvienė, Bilio­nių laisvalaikio salės meno mėgėjų kolektyvas, vad. ir rež. Virginija Geštautienė, Kaltinėnų kultūros namų mėgėjų teatro kolektyvas, vad. ir rež. Neringa Eitutienė), bet ir kolektyvai iš Rietavo (vad. ir rež. Vincas Andriuška), Kupiškio raj. Noriūnų (vad. ir rež. Violeta Laucienė), Skuodo kultūros cent­ro (vad. ir rež. Gražina Ronkaitienė). Spektaklį „Amerika pirtyje“ atvežė Kelmės mažasis teatras (rež. Algimantas Armonas), Telšių raj. Nevarėnų kultūros centro teat­ras (vad. ir rež. Alvyda Kniurienė) suvaidino „Laimės kalvį“, o Plungės raj. Stalgėnų kolektyvas (vad. ir rež. Jurgita Latakienė) - komediją „Moterų reikalai“. Viso festivalio metu gerą nuotaiką palaikė Kvėdarnos kultūros namų folkloro ansamblis „Volungė“ (vad. Aldutė ir Albinas Rimkai), o žiūrovų skrandžiais rūpinosi Telšių raj. Luokės bendruomenė, pristačiusi kulinarinį paveldą ir atsivežtame malkomis kūrenamame pečiuje kepusi gardžias kaimiškas picas, bei Ligita ir Gedeminas Gedgaudai, virę kareivišką plovą. Smaližiai galėjo skanauti „Saldetos“ saldumynų.

Festivalį pasveikino ir rajono savivaldybės vadovai, įvairių įstaigų bei kolektyvų atstovai, linkėję mėgėjiško teat­ro dalyviams entuziazmo, o festivaliui – peraugti į tarptautinį.

Visi kolektyvai ir jų vadovai buvo apdovanoti specialiai pagamintais medaliais, padėkomis ir kt. dovanomis. Lėšų tam skyrė rajono savivaldybė, Kvėdarnos seniūnija ir, žinoma, rėmėjai.

Festivalis tęsėsi net dešimt valandų, tačiau nei patys artistai, nei žiūrovai nė kiek nepavargo, todėl ir laikas pralėkė labai greitai. Gerų emo­cijų kupini, pasisė­mę patirties, susiradę drau­gų, išsiskirstėme iki kitų metų, iki kito festivalio „Pri klietelis“.

Aldutė RIMKIENĖ

Kvėdarnos kultūros namų koncertų (spektaklių) organizatorė 

Nuotr. A. RIMKAUS, Pauliaus SKURDELIO, Algimanto AMBROZOS

Šių metų vasario 22-osios rytą Kvėdarnoje susidūrus dviem automobiliams, buvo sužalotas viename jų va­žiavęs nepilnametis. Nors įvykio aplinkybes iki šiol aiškinasi policijos pareigūnai, nukentėjusį nepilnametį sūnų vežusiai Rimai Petrošienei jau pareikšti įtarimai sukėlus avariją. Tačiau moteris, įsitikinusi savo ne­kal­tumu, prašo atsiliepti įvykio liudininkus.

Vasario 22-osios rytą R. Pet­rošienė važiavo Saulėtekio gat­ve. Kaip ji pasakojo „Šila­lės artojui“, ties sankryža su Pagojo gatve stabtelėjo apsižvalgyti, mat važiavo šalutiniu keliu.

„Ketinau važiuoti toliau Sau­lėtekio gatve, o ties minė­ta sankryža ši gatvė tampa pag­rindiniu keliu. Ten matomumas yra prastas, bet žinau tą kelią, todėl atidžiai apsižvalgiusi ir nieko atvažiuojant nepamačiusi, ėmiau sukti dešinėn. Ir tada į mano „Audi 100“ trenkėsi „VW Golf“, kuris važiavo Saulėtekio gatve tiesiai – į Pagojo gatvę. Smūgis buvo labai smarkus: mano ma­šiną nubloškė į kitą sank­ryžos pusę. O kartu važiavęs sūnus buvo sužeistas – mėnesį vaikščiojo sukabintu žandikauliu, negalėjo nei normaliai kalbėti, nei valgyti“, – teigia R. Petrošienė.

Moteris spėja, jog „VW Golf“ važiavo didesniu nei leistina greičiu, be to, lenkė kitą automobilį.

„Prie sankryžos, ten, kur mus nubloškė, yra pėsčiųjų perėja. Ar galima per pėsčiųjų perėją ir dar prieš sankryžą lenkti? Esu įsitikinusi, kad avarija būtent todėl ir įvyko: „Golfui“ lenkiant ir išvažiavus į priešpriešinę juostą. Susidūrėme, kai aš pradėjau sukti. O kas, jei tuo metu per perėją būtų ėjęs pėsčiasis? Jau gyvo jo nebebūtų...

Dalyvavau policijos apklausoje ir štai, gavau dokumentą, kuriame parašyta, jog man reiškiami įtarimai nesilaikius kelių eismo taisyklių. Bet tik­rai nesijaučiu kalta, todėl labai norėčiau, kad atsilieptų įvykio liudininkai, jei tokių yra. Gal pavyktų surasti vairuotoją, kurį tąkart „VW Golf“ lenkė ir jis pareigūnams papasakotų, kaip viskas nutiko. Nes iškart po įvykio tas vairuotojas nuvažiavo toliau, o aš susijaudinusi neįsidėmėjau nei mašinos spalvos, nei modelio. Pareigūnai klausė, gal numerius mačiau. Bet gi mano vaikas buvo sužalotas, tikrai ne tas rūpėjo“, – dabar sako moteris.

Ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis Tauragės apylin­kės prokuroras Egidijus Žy­lius teigia išsamių duomenų apie įvykį atskleisti negalintis. Tačiau patvirtina, jog būtent R. Petrošienė yra įtariama sukėlusi eismo įvykį.

„Šilalės policijos komisariate buvo pradėtas ir šiuo metu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, kur surinktų duomenų pagrindu yra įtariama, kad 2017 m. vasario 22 d., apie 7.50 val., Kvėdarnos Saulėte­kio gatvėje automobilio „Audi 100“ vairuotoja pažeidė Kelių eismo taisyklių 4, 5, 9, 154 punk­tų reikalavimus, t.y. nesilaikydama visų būtinų atsargumo priemonių, sukelda­ma pavojų kitiems eismo dalyviams, kitų asmenų turto saugumui, nelygiareikšmių kelių sankryžoje išvažiuodama iš šalutinio kelio, t. y. iš Saulėtekio gatvės, nepraleido pagrindiniu, t. y. Pagojo gatve, važiavusio automobilio „VW Golf“ ir su juo susidūrė. Taip sukėlė eismo įvykį, kurio metu sužalojo kartu važiavusį keleivį bei automobilio „VW Golf“ vairuotoją, pa­darydama vienam nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, o kitam – nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat sugadino 2000 eurų vertės automobilį „VW Golf“.

Šiuo metu ikiteisminis tyrimas tebevyksta, renkami tyrimui reikšmingi duomenys, pašaliniai asmenys, matę eismo įvykį, kol kas nėra nustatyti. Atsakyti, kada ir koks šiame tyrime bus priimtas procesinis sprendimas, kol kas yra per anksti“, – apie tyrimo eigą nedaugžodžiauja prokuroras.

Į redakciją prašyti pagalbos atėjusi moteris sako, jog po avarijos aplink susirinko daug stebėtojų. Ir nors tarp jų neatsirado mačiusiųjų patį susidūrimą, liudininkų pasa­kojimas padėtų tyrimui. Todėl ji labai prašo atsiliepti asmenis, mačiusius avariją.

Su R. Petrošiene galima su­sisiekti tel. (8-688) 9-14-93.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.