Balandį ataskaitas rajono tarybai pateikė savivaldybės įmonių vadovai. Atrodo, praėję metai valdiškiems „uabams“ neatnešė nei turtų, nei sėkmės - keturios iš penkių savivaldybės įmonių dirbo nuostolingai. Šį sykį - apie dviejų rezultatus. 

Kalta šilta žiema?

Kiekvieną mėnesį Šilalės šilumos tinklų sąskaitas už šildymą bei karštą vandenį gaunantiems gyventojams ne tas pats, kaip sekasi šilumos tiekėjams. Balandį vietos politikai patvirtino Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytas kainas antriesiems bazinės kainos galiojimo metams - nuo gegužės 1 d. šiluma mūsų rajone pabrango 7 proc. Nors oficialiai teigiama, kad Šilalėje ji yra pigiausia Lietuvoje, mokantieji mokesčius įsitikinę, jog sąskaitos net ir šiltą žiemą prasilenkia su realybe.

UAB „Šilalės šilumos tink­lai“ direktorius Algirdas Šnie­pis pripažino, kad praėję metai nebuvo patys geriausi. 2014-aisiais patirta 50,9 tūkst. eurų, pernai - jau 64,1 tūkst. Eur nuostolių. A.Šnie­pis turėjo kuo pasiteisin­ti: vien Pajūrio katilinė, kurią savivaldybė perdavė eksploa­tuoti Šilalės šilumos tink­lams, pernai uždirbo 22 tūkst. Eur „minusą“. Bet blogiausia, pa­sak A.Šniepio, kad žiema buvo šilta, todėl įmonė mažiau pagamino, mažiau pardavė šilumos energijos, taigi mažiau ir uždirbo.

Finansinis rezultatas gal būtų buvęs geresnis, tačiau pernai bendrovė neturėjo lėšų pirkti kurą valstybinėje biokuro biržoje. Ten atsi­skaitymo terminai yra griežti, nepaprašysi palaukti. Todėl įmonės vadovams teko biokurą pagal sutartis iš tiekėjų pirkti brangiau. A.Šniepis tikino, jog šiemet jau laikosi Vyriausybės nustatytos tvarkos ir dalyvauja biokuro biržos sandoriuose.

Pernai Šilalės šilumos tink­lai tiekėjams liko skolingi 573,6 tūkst. Eur - net 225 tūkst. Eur mažiau nei 2014-aisiais. Deja, didžiausią dalį įsiskolinimų vis dar sudaro skolos už kurą. Nemaža skola ir bankui - 431 tūkst. Eur. Šiemet teks grąžinti 143 tūkst. Eur.

Šilumos vartotojai praėjusiais metais įmonei liko skolingi beveik 205 tūkst. Eur. Iš jų 124,5 tūkst. Eur - gyventojai. A.Šniepis pasidžiaugė, kad pernai gyventojų skolos sumažėjo 25 tūkst. Eur. Nemokiausi Šilalėje yra socialinių būstų nuomininkai: jų įsiskolinimai vien Šilalės šilumos tinklams sudaro 77,7 tūkst. Eur, ir pernai jie padidėjo 3,6 tūkst. Eur.

Anot A.Šniepio, įmonė kant­riai dirba su skolininkais. Praėjusiais metais išieškota 27 tūkst. Eur, užpernai - 23 tūkst. Eur priteistų skolų. Visgi beviltiškos skolos auga kaip ant mielių. 2015 m. joms buvo priskirta įsiskolinimų už 25 tūkst. Eur. Iš viso įmonė turi 222,5 tūkst. Eur abejotinų skolų.

Renovacija optimizmo nežadina

UAB „Šilalės šilumos tink­lai“ direktorius tarybos nariams tvirtino, jog įmonės finansinė padėtis gerėja. Šie­met įsiskolinimas už kurą sumažėjo dar 170 tūkst. Eur, grąžinta dalis kredito bankui, tikimasi, kad pavyks išgyventi be naujų paskolų. Tačiau daugiabučių namų renovacija didelio optimizmo šilumininkams nežadina. Tai, kas gerai gyventojams, nelabai paranku šilumos gamintojams.

A.Šniepio skaičiavimais, re­­novuoti namai šilumos su­nau­doja perpus mažiau už ne­renovuotus, o mažėjančios ši­lumos gamybos apimtys klam­pina įmonę į nuostolius.

„Suskaičiavome, jog vieną mėnesį dėl to negavome 8 tūkst. Eur. Mums tai yra nuostolis“, - guodėsi Šilumos tink­lų vadovas.

Per du etapus Šilalėje žadama renovuoti 18 namų. Tačiau kol kas šis procesas juda labai lėtai, ir dabar baigiasi tik pirmojo etapo darbai - gegužę turi būti priduotas eksploatuoti paskutinis atnaujintas daugiabutis.

Valdžia tyli, bet ateityje gali pasireikšti visiškai nepageidaujamas kainų kilimo efektas. Kuo daugiau renovuotų namų, tuo brangesnė gali tapti šiluma, nes mažesniam kiekiui šiluminės energijos pagaminti reikės tokių pat pastovių išlaidų. Šilumos gamybos sąnaudose kuro kaina sudaro tik trečdalį, visa kita - pastovios išlaidos.

Nenori gerti chloruoto vandens

UAB „Šilalės vandenys“ per­nai eksploatavo 200 ki­lo­metrų vandentiekio ir 100 km nuotekų tinklų. Pristatydamas tarybai praėju­sių metų veik­los ataskaitą, direktorius Ed­mundas Auš­kalnis sviedė ak­menį į gyventojų daržą: „Žmo­nės yra nevalyvūs, viską meta į kanalizaciją kaip į šiukšlinę, todėl per savaitę po kartą turime valyti visas 45 siurblines“.

Bet tikrai ne dėl gyventojų nevalyvumo įmonė pernai „uždirbo“ 103 tūkst. Eur nuostolių. Direktoriaus teigimu, nuostolis yra „popierinis“, nes suskaičiuotas dėl amortizacijos.

„Pinigų turime, sąskaitoje li­ko, tačiau nuostolis vis tiek skai­čiuojamas“, - savivaldybės tary­bai aiškino bendrovės vadovas.

Pernai UAB „Šilalės vande­nys“ pirko automobilį, dvi priekabas, signalų imtuvą ir kitokio ilgalaikio turto už 24 tūkst. Eur. E.Auškalnis įsitikinęs, jog šiemet įmonės finansinė padėtis dar labiau pagerės.

Bet kitaip ir negalėtų būti, nes nuo kovo 1 d. Šilalėje įsigaliojo naujos, bene 20 proc. didesnės, vandens pardavimo bei nuotekų tvarkymo kainos.

Kita vertus, ne viskas taip gražu, kaip norima parodyti. Štai pajūriškiai itin vangiai jungiasi prie vandentiekio ir kanalizacijos tinklų, nors tapti centralizuotai tiekiamo vandens vartotojais jie privalo iki šių metų pabaigos. Antraip įmonė gali netekti dalies vandentvarkai skirtos Europos Sąjungos paramos. Savivaldybės vadovams lankantis seniūnijose, Tenenių gyventojai skundėsi labai pras­ta vandens kokybe bei tvirtino, jog chloruoto vandens neįmanoma naudoti mais­tui, jis bjauriai smirdi.

E.Auškalnis sutiko, kad Te­neniuose vandens kokybė išties kelia rūpesčių: jame yra organinių dalelių, todėl išgaunamas vanduo turi gleivių, nuo jų atsiranda puvėsių kvapas. Dėl to esą kaltas durpėtas dirvožemis.

„Nėra kitos išeities, tik ieškoti vietos kitai vandenvietei. Bet nežinome, ar ir kitoje vietoje išgausime geresnį vandenį. Važiuojame į Tenenius kelis kartus per savaitę, nors nieko negalime padaryti“, - skundėsi vietos politikams E.Auškalnis.

Direktoriaus nuomone, chlo­ruotas vanduo - ne tokia jau ir didelė bėda.

„Miestuose dar ne tiek chloruoja, o mes vos vienoje vandenvietėje tą nuolat darome, kitur - tik profilaktiškai“, - teisinosi E.Auškalnis. 

Daiva BARTKIENĖ

Kaltinėniškė Ūla Ivinskytė, kaip ir daugelis jos bendra­amžių, yra paskendusi paaugliškuose rūpesčiuose: mo­kykla, namų darbai, būreliai, draugai, internetas, mu­zika, mada... Mergaitė - kaip ir visos, pamanysite. Tačiau Ūla, kukli mergaičiukė iš provincijos, šį pavasarį pasipuošė visai nekukliu titulu - Lietuvos kyokushin karate čem­pionate iškovojo jaunučių vicečempionės vardą. Nuo septynerių sportuojančiai kaltinėniškei treneriai prognozuoja puikią ateitį.

Trapiame kūne – tvirta siela

Prieš nutraukdamas Ūlos treniruotę ir pakviesdamas ją pokalbiui iš sporto salės, treneris Gintaras Cemnalianskis įspėjo: ji - labai kukli. Kukli, bet kieta.

„Ūla yra mūsų fenomenas. Per savo darbo praktiką esu treniravęs ne vieną Lietuvos, Europos čempioną. Daug bu­vo ir tų vadinamų čempionų, tačiau Ūla - išskirtinė. Ji dvejus metus iš eilės yra antra Lietuvoje. Čempionatuose da­lyvauja nuo dviejų iki penkių šimtų sportininkų, todėl tapti Lietuvos čempionato prizininku ar čempionu yra ne taip paprasta. Gal netgi sunkiau nei Europos čempionu, kadangi mūsų sportininkai yra išties aukšto lygio. Jei laimi Lietuvoje, Europoje turi tikrai nemažai šansų. Ūla yra labai stipri sportininkė. O reikia nepamiršti, jog mes treniruojamės vos du kartus per savaitę.

Mergaitė iš kaimo sportuoti į Šilalę važinėja jau šešti metai. Jau vien tai parodo jos tvirtą būdą bei užsispyrimą. Treniruotis pradėjo gal septynerių, buvo nedrąsi, nekalbi ir tik žiūrėjo didelėmis akimis. Tačiau ko jau ko, bet darbštumo jai nepaskolinsi. Darbštumas bei kuklumas yra pagrindinės Ūlos savybės, kurios padeda siekti gerų rezultatų“, - šiltai apie savo auklėtinę kalba G.Cemnalianskis.

Taip, kuklumo iš Ūlos išties neatimsi. Tikėjausi tarpduryje išvysti savimi pasitikinčią, tvirtą, aukštai galvą iškėlusią Lietuvos vicečempionę, o atskubėjo mergaičiukė su plačia vaikiška šypsena veide. Todėl net keista, kaip ant tatamio ji virsta vieną po kito varžovus triuškinančia kovotoja. Tačiau tas kuklumas Ūlai tinka, ir kalbantis nejučia imi tuo gėrėtis - suvoki, jog seniai bematei nuoširdų, aplinkos nesugadintą, „nepasikėlusį“ pa­­auglį.

Ūla klesteli ant kėdės ir ima pasakoti, kaip jai šovė mintis lankyti karate. Tikrai smalsu, visgi toks sportas - anaiptol ne mergaitiškas.

Kovoje dėl čempionės vardo – apmaudi klaida

„Iš tikrųjų tą sugalvojau ne aš, o mama. Perskaičiusi skelbimą, kad Šilalėje prasidėjo tokios treniruotės, pasiūlė pabandyti. Pagalvojau: kodėl gi ne? Taip nuo antros klasės jau šešti metai negaliu be karate gyventi“, - šypsosi Ūla.

O kaip gi dėl kreivų žvilgsnių bei pasakymų, jog šis sportas mergaitei galbūt netinka? Paauglė neslepia, kad šis stereotipas ją persekioja nuo pirmos treniruotės. Daug kas stebisi, kaip iš pažiūros trapi šviesiaplaukė nusprendė kumščiuotis ir spardytis. Ypatingai sutrikę buvo Ūlos bendraklasiai. Tačiau turėdama savus įsitikinimus bei tvirtą mamos, močiutės ir sesės palaikymą, mergaitė į tokias pastabas nekreipia dėmesio. Ūla nė už ką nesutinka, kad šis sportas skirtas vien vyrams, ir net nebando slėpti: ji ant tatamio yra patiesusi ne vieną vyriškos giminės atstovą. o silpnesnių bendraamžių berniukų už save sutinka dažnai...

Tiesa, varžybų metu kovoti tenka tik su mergaitėmis. Ir su pačia savimi. Kaltinėniškė prasitaria, jog nusiteikti rung­tynėms kartais būna neleng­va, apima didelis jaudulys bei nerimas. O jeigu nepavyksta susitvarkyti su emocijomis, sunkios treniruotės ir alinantis darbas gali nueiti šuniui ant uodegos. Bet akivaizdu, kad Ūla jau atrado būdą, kaip maksimaliai susikoncentruoti. Tai byloja jos pasiekimų sąrašas: Lietuvos kyokushin karate taurės varžybų fi­­na­lo, Lietuvos kyokushin karate vaikų čempionato ir  Moksleivių kyokushin karate taurės finalo III-iosios vietos, Vakarų Lietuvos kyo­kushin karate varžybų, kyo­kushin karate moksleivių tau­rės varžybų finalo, Ma­ri­jampolės savivaldybės kyokushin karate pirmenybių ir Lietuvos kyokushin karate jaunučių čempionato II-osios vietos bei pelnytas kyokushin karate klubų taurės „Taurus vs Shin“ nugalėtojos vardas.

Didžiausiu savo pasiekimu Ūla laiko balandžio mėnesį iškovotą Lietuvos kyokushin karate jaunučių čempionato sidabrą. Įdomu, o kartu ir apmaudu tai, jog pritrūko vos pusės taškelio, kad ji būtų pasipuošusi aukso medaliu.

„Buvo dvi kovos, keturios varžovės. Finale susitikau su marijampoliete Samanta. Jė­gos buvo vienodos, rezulta­tas - lygus. Teko daryti pratęsimą. Mano varžovė laimė­jo turėdama puse taško dau­giau, nes nežinau, kaip, bet pačioje pa­ba­igoje praleidau nedidelį brūkštelėjimą per skruostą... Ir viskas, tik dėl to likau ant­ra“, - dabar jau be apmaudo kalba sportininkė.

Beje, ji tvirtina dar prieš išvažiuodama į čempionatą pasakiusi sau, jog be antros vietos negrįš. Gal kitąsyk vertėtų pasižadėti negrįžti be pir­mosios?

Pusiaukelėje iki juodojo diržo

Su tokiu rezultatu, kokį pasiekė Ūla, atsiveria tiesus kelias į Europos čempionatą. Deja, kol kas tam koją kiša amžius - kaltinėniškė tokio masto varžyboms dar per jauna. Tačiau keturiolikmetė nosies nenukabina - juk viskas prieš akis.

Ūla prisipažįsta dar nedrįstanti svaidytis skambiais pareiškimais dėl ateities, studijų pasirinkimo, bet žino vie­na - karate iš jos gyvenimo niekur nedings. Bent jau kol nepasieks juodojo diržo.

Šiuo metu Ūlos kimono juo­sia geltonas diržas su žalia juostele. Tai - maždaug pu­siaukelė juodojo link. Iki jo li­ko išsilaikyti žalio, žalio su ruda juostele, rudo, rudo su juoda juostele ir juodojo diržo kvalifikacinius egzaminus. Septintokė įsitikinusi, jog iki mokyklos baigimo to įgyvendinti nespės, bet sako, kad  savo tikslo neišsižadės ir studijuodama.

Siekti aukštojo mokslo Ūla sako norinti tik Lietuvoje, tačiau kokią specialybę rinksis, dar neprognozuoja.

„Per anksti spręsti, nes ma­no norai greitai keičiasi. Kažkada sakiau, kad būsiu ar­chitektė, vėliau norėjau tap­ti stomatologe, o dabar at­rodo, jog nei to, nei to nestudijuočiau“, - juokiasi mergina ir prisipažįsta, kad labiausiai sekasi užsienio kalbos, dailė.

Ūla treniruojasi du kartus per savaitę. Prieš rimtas varžybas treniruočių skaičius iš­­auga, todėl tenka važinėti į Tau­ragę. O ir iki Šilalės iš Kaltinėnų du sykius pirmyn atgal suvažinėti ryžtųsi toli gražu ne kiekvienas vaikas. Ūla neslepia, kad ir ji kartais norėtų patingėti, galvą kvaršina pamokos, namų darbai, būreliai. Bet var­dan savo pomėgio ji galėtų ir kalnus nuversti. Be to, jau įprato prie tokio ritmo, tad ir atstumas nuo namų iki sporto salės nebeatrodo didelis. Juo labiau, kad draugiją palaiko artimas žmogus - į treniruotes vežioja močiutė Biruta.

Nors apie sportinę ateitį Ūla kalba nedrąsiai, treneriai įsi­tikinę, kad ji gali pasiekti daug. Sportininkė išduoda tu­rinti dvi svajones: lygiuotis į Lietuvos karate čempionę Margaritą Čiuplytę bei aplankyti šios sporto šakos tėvynę Japoniją. 

Jei Ūla ir toliau bus tokia darbšti, kantri ir užsispyrusi, jos troškimai neabejotinai išsipil­dys.

Birutė PALIAKIENĖ

Autorės ir klubo „Taurus“ nuotr.

Sunkios širdies ligos atakuoja vis jaunesnius žmones. Todėl jau sulaukus 25-erių, siūloma pasitikrinti širdies ir kraujagyslių būklę, kurią įvertinti padeda kraujo tyrimai. 

Stresas, miego stygius, mažas fizinis aktyvumas, ant­svoris bei kiti žalingi veiksniai vis labiau jaunina širdies ir kraujagyslių ligas. Štai pastaruoju metu daugėja miokardo infarkto pakirstų pacientų, kuriems yra vos per 30 metų.

Tokia grėsminga situacija ver­čia jau nuo jaunų metų rū­pintis savo širdies sveikata. Laiku nustačius gresiančią li­­gą, galima suspėti atsisakyti blogų gyve­ni­­­mo įpročių. Viena iš svar­biausių pro­fi­lak­tikos prie­monių – anks­tyvosios ate­ro­sklerozės kont­rolė, kurią at­likti leidžia krau­jo tyrimai. Ši klastinga li­­ga siaurina bei užkemša gyvybiškai svarbias arterijas. Ji gali prasidėti jaunystėje ir tyliai progresuoti dešimtmečiais, kol kartą ne­tikėtai praneš apie save. Infarktas, insultas, širdies nepakankamumas ir kt. – tai aterosklerozės komplikacijos.

Aterosklerozei pradžią duo­da lėtinis kraujagyslių užde­gimas. Jį anksti galima nustatyti, atlikus didelio jautrumo C reaktyvinio baltymo tyrimą (hs-CRB). Kitas svarbus kraujo tyrimas – lipidograma. Ji parodo bendrojo, „gerojo“, „blo­gojo“ cholesterolio bei tri­gliceridų kiekį. Blogieji krau­jo riebalai spartina atero­sklerozės progresavimą.

Po ūmaus infarkto bei kitų komp­likacijų seka ūmus arba lėtinis širdies nepakankamumas. Tai pastarųjų metų naujoji epidemija. Šią mirtinai pa­vojingą ligą galima iškart nustatyti, atlikus NT-pro BNP tyrimą. Jis taip pat padeda įvertinti, ar širdies nepakankamumas tinkamai gydomas.

AKCIJA! Lipidogramą, didelio jautrumo CRB ir NT-pro BNP tyrimus Jums atliks „Medicina practica“ laboratorijoje Šilalės ligoninėje (Vytauto Didžiojo g. 19, tel. (8-449) 4-67-63). Prieš tyrimą būtina bent 12 val. nevalgyti. Iš anksto registruotis nereikia. Akcija tęsis iki birželio 30 d.

Interneto svetainė: www.medicinapractica.lt.

Gaisrų statistikos kreivė Šilalės rajone pastaruoju metu nekilo aukštai – ugnis buvo kiek aprimusi. Tačiau ketvirtadienio vakarą ji vėl priminė apie save. Vos per kelias valandas Šilalėje įsiplieskė du gaisrai, kurių metu degė ūkinis pastatas bei pirtis.

Kaip informavo Šilalės prieš­gaisrinės gelbėjimo tar­ny­bos VPPP vyr. inspektorė Lai­ma Kazlauskienė, apie 20.20 val. gautas pranešimas, kad Šilalės centre, Ne­pri­klausomybės g. 3, prie Švietimo pagalbos tarnybos, dega ūkinis pastatas. Į įvykio vietą išsiųstos gausios ugniagesių pajėgos. Kadangi gelbėtojai prisistatė nedelsiant, didelių nuostolių pa­vy­ko išvengti. Gaisro metu vieno aukšto mūriniame pas­tate, kurio pu­sė priklauso Šilalės savivaldybės socialiniam būstui, išdegė sandėliukas su viduje buvusiomis šiukšlėmis bei namų apyvokos daiktais, nuardyta dalis stogo. Dėl ko kilo gaisras, dar tiria Šilalės rajono policijos komisariatas.

Vos baigę pas­kutinius darbus pirmojoje gais­ravietėje, ug­niagesiai netru­kus sulaukė dar vieno iš­kvie­­timo - apie 23.30 val. pra­neš­ta, kad Pie­­vų g. 2 dega pavėsinė, priklau­santi Šilalės ra­jono ligoninės direktoriui An­ta­nui Da­muliui. Kol atvyko pagalba, ugnis persimetė į šalia esančią pirtį. Gaisro metu išdegė viduję buvę baldai, vonia, tualetas, dalis pirties, prieškambaris, aprūko likusios patalpos. Be to, liepsnos apgadino ir šalia stovėjusį automobilį „Mercedez Benz“, priklausantį įmonei.

Policijos pareigūnai ir dėl šio gaisro pradėjo tyrimą, mat pastatų savininkas pareiškime policijai nurodė įtariąs padegimą.

Birutė PALIAKIENĖ

Praėjusio ketvirtadienio vakaras Šilalėje buvo neramus: kaukė sirenos ir griaudėjo varikliai. Ramų miesto gyvenimą tądien sudrumstė ne tik keli gaisrai, bet ir įžūlaus motociklininko gaudynės. Policijai nestojęs beprotis ant kojų sukėlė ne vien Šilalės, bet ir Tauragės pareigūnus. Nors jam ne kartą pavyko juos pergudrauti, kelionę jis baigė greitosios medicinos pagalbos automobilyje – tėškėsi į kelią jam užtvėrusią mašiną ir nuskriejo į pievas.

Kaip informavo Tauragės apskrities vyriausiojo poli­­ci­jos komisariato Ko­munika­ci­jos grupės specialistė Rū­ta Janavičiūtė, motociklą „Ya­ma­ha“ be valstybinių numerių Šilalės rajono policijos komisariato pareigūnai pas­tebėjo patruliuodami. Kilus įtarimų, jog motociklas galimai yra vogtas, nuspręsta jį sustabdyti. Deja, vairuotojas nepakluso pareigūnų reika­lavimams ir, padidinęs greitį, nulėkė tolyn. Sprukdamas nuo policijos, bėglys pademonst­ravo tai, ką daugelis matome tik įtempto siužeto veiksmo filmuose: jis manevravo ant vieno motociklo rato, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, taip sukeldamas pavojų ne tik sau, bet ir kitiems eismo dalyviams.

Dideliu greičiu sprunkantį „britvininką“ pas­tebėjo ir Ši­lalės centre buvę patrulių ko­legos, kurie įsijungė į pažeidėjo persekio­jimą. Pamatę, jog jis va­žiuoja Tauragės pusėn, šilališkiai paprašė kaimynų pa­galbos. Motociklininką mėginta stabdyti, blokuojant kelią tarnybiniu automobiliu, tačiau bėglys be vargo pro jį pra­smuko. Iš priekio parvažiuojantis kitas ekipažas, supratęs, kad vieniems nežmonišku greičiu skriejančio motocik­lininko sugauti nepavyks, netoli Mažonų kaimo (Tauragės r.) į pagalbą pasitelkė pro šalį važiavusio„Volvo XC90“ vai­ruo­toją, kuris savo mašina taip pat užtvėrė kelią.

Pavojingai manevruojantis ir dideliu greičiu lekiantis motociklininkas, išvydęs kliūtį, kiek prilėtino greitį, tačiau pama­nęs, jog pro automobilių tar­pą pasiseks pratilpti, nusprendė rizikuoti. Vis tik bandymas buvo nesėkmingas - jis kliudė „Volvo“ ir, nesuvaldęs motociklo, nuskriejo nuo kelio.

Liudininkų teigimu, nors bėg­lys po smūgio apie 100 metrų čiuožė asfaltu, tačiau grei­čiau­siai specialus kos­tiu­mas apsaugojo jį nuo rimtesnių sužalojimų. Ši­la­liškis – tikras laimės kūdikis: atsipirko tik kojos sumušimu ir dabar jau gydosi namuose.

Gaudynių liu­di­­­­nin­kais tapę žmo­­­nės teigė, kad mo­to­cik­li­­nin­kas įžūlumo ne­prarado ir po skrydžio į pievą. Net ir paguldytas ant neštuvų bei nešamas į greitosios pagalbos automobilį, jis plūdo pareigūnus, keikėsi.

Kaip paaiškėjo vėliau, šis ne­progno­zuo­jamas „baikeris“ - 25-erių Šilalės gyventojas. Jis motociklą vairavo be teisių, nes jas jau buvo praradęs anksčiau. Negana to, yra baustas ir dėl kitų kelių eismo taisyklių pažeidimų.

Pareigūnai nustatė, jog pas­kutiniu savo pasivažinėjimu šilališkis padarė bemaž de­šimt pažeidimų: neturėjo teisės vai­ruoti, nepakluso reikalavimui sustoti, kėlė grėsmę eismo saugumui, važiavo chuliganiškai ir kt. Be to, jo „Ya­ma­ha“ buvo ne tik neregist­ruota, bet ir be techninės apžiūros bei nedrausta.

Kadangi mo­tociklas, kuriuo skriejo šilališkis, nė­ra draustas, apdaužyto „Volvo“ savininkui padarytus nuostolius teks apmokėti policijai. Ji žalos atlyginimą turės išsiieškoti iš eismo įvykio kaltininko. Neoficialiais duomenimis, šis jau prisipažįsta priviręs košės ir siūlosi atlyginti visus nuostolius.

Birutė PALIAKIENĖ

POLICIJOS nuotr.

Kada tik užeinu pas savo bičiulį Alių, jis sėdi prie kompiuterio ir vis žiūri seną reklaminį liberalų filmuką. Tame filmuke parašyta „Korupcija“, bet prieina Masiulis, duoda kūju, ir korupcija byra į šipulius. „O korupciją nušluosime su trenksmu!“ - tvirtai garantuoja.

Filmukas pasibaigia, tačiau Alius ir vėl jį įsijungia. Ir vėl korupcija byra į šipulius. Dar prieina Šimašius ir sako: „Pa­skambink man, ir pasakysiu - kaip“. Bet Alius jau žino pats.

- Balsuosiu už liberalus, ir bus gerai! - pareiškia garsiai ir dar sykį įsijungia tą patį vaizdelį.

- Aliau, ar pablūdai? - sakėme jam visi. - Masiulis jau degė, 100 ar net dvigubai tiek tūkstančių jo kišenėje rado!

- Na tai kas? - stebisi Alius.

- Kaip tai kas? Korupcija! Ši­tokie pinigai! O tu dabar bal­suosi už korupciją?

- Ne, mes ją sunaikinsime. Balsuosiu už liberalus, o jie sunaikins korupciją.

- Aliau, kyšis jau paimtas, kovotojai jau nupirkti! Ar tu žinai, kad liberalai, kaip visur skelbiama, gavo 100 tūkstančių eurų kyšį? Ar tu supranti, ką šneki?

- Tai jūs nežinote, ką šnekate! - įsižeidė Alius. - Manot, korupcija - veršis, plikomis ran­komis ją sulaikysi? Aš jau bandžiau kovoti, skundžiau matininką, jog tas pusę hektaro kaimynei nusuko, tačiau man pasakė: eik ir bylinėkis. Už kokias utėles? Va, patekčiau į Seimą, išleisčiau įstatymą, išgaudyčiau parazitus! Bet kas tave, ubagą, rinks? Kas tuščias kišenes reklamuos? O liberalai pinigo turi, šimtas tūkstančių tau ne pelės uodega. Su tokiais pinigais ir į Seimą, ir į Vyriausybę gali prasimušti. Va tada jie ir sudaužys korupciją!

- Durnas, ar ką? - stebėjomės mes.

- Jūs patys durni! - įsižeidė Alius. - Štai, pažiūrėkite!

Jis vėl įjungė filmuką. Vėl pasirodė Masiulis.

- Negi nematote?

Masiulis vėl užsimojo kūju. Bac!.. Korupcija biro į šipulius.

- Taigi tikrai! - nusistebėjome mes...

Alius ŠAKINIS

Stasys Blinstrubas iš Šiauduvos savo ūkį įregistravo tik prieš metus, jo nuosavybėje kol kas - vos pusšimtis hektarų. Tačiau žinant, kad Stasiui - tik 24-eri, nustembi, jog visas galimybes mokytis užsienyje, dirbti Lietuvos ar užsienio firmose turėjęs jaunuolis grįžo į tėviškę ir atsispyrė tėvo, stambaus ūkininko, bei mamos atkal­binėjimams kišti galvą į ūkį.

Baigęs Šilalės Simono Gau­dėšiaus gimnaziją, pagal „Vers­lios Lietuvos“ finansuojamą jaunųjų eksporto lyderių prog­ramą finansų ekonomikos mokslų krimsti Stasys išvyko į Velsą. Trejus metus ten sėmėsi teorinių žinių, vėliau dve­jus - praktikos įgūdžių Lie­­tuvos įmonėse.

Pasak vaikino tėvo Stanis­lovo, jis skatinęs sūnų kol kas neskubėti į kaimą, bet padirbėti miestų įmonėse. Tuo labiau, kad Stasiui sekėsi visai gerai, turėjo neblogai apmokamą darbą, lankėsi komandiruotėse Europos bei Azijos šalyse. Tačiau užsienyje jis nieko bendro su žeme neturėjo, o komandiruotėse klausėsi tik finansų ekonomikos specialistų pranešimų.

„susilaikyti nuo grįžimo į tėviškę ir ūkininkavimo ypač atkalbinėjo mama. Sakė, jog suspėsiu ir po trejų ar penkerių metų. Bet nu­sprendžiau, kad tai gana ilgas laiko tarpas, per kurį savo ūky­je galiu daug nuveikti“, - nepasidavė tėvų spaudimui Stasys.

Daug kas pasakys, jog bepigu pradėti ūkininkauti, kai tėvas - stambus ūkininkas, sa­vo valdas skaičiuojantis šimtais hektarų. Vaikinas ir neneigia, kad dalį žemių jam perdavė tėvas, bet šiek tiek nusipirko ir pats. Tačiau, anot jaunojo ūkininko, didžiausia tėvo investicija į jo ūkį yra patarimai ir, žinoma, materialinė bazė. Be to, jam nereikia samdyti buhalterio – ūkio apskaitą seniai yra „perkandusi“ mama Zita. O be kvalifikuotos buhalterinės apskaitos šiais laikais toli nenueisi, ypač jei nori dalyvauti įvairiose programose. Stasio teigimu, šiemet jis jau pateikė paraiškas dviem Europos Sąjungos remiamoms prog­ramoms: jaunųjų ūkininkų bei paramos investicijoms į žemės ūkio valdas.

Ką gi augina Stasys savo plotuose? Apie pusę laukų užima kmynai, likusi dalis skirta javams bei sėklinėms daugiametėms žolėms. Užaugintai produkcijai jaunajam ūkininkui pačiam rinkos ieškoti nereikia - tai jau padarė tėvai. Dalis kmynų lieka Lietuvos maisto pramonės įmonėse, dalį į užsienį išsiveža perpardavėjai.

Kmynai, anot Stasio, - rizikinga kultūra. Vienais metais juos superka už gerą kainą, kitais jie teikia vien nuostolį. Todėl tenka sėti ir kitų augalų, kurie naudingi tuo, kad gerina sėjomainą.

„Nors aplinkui jau beveik nebėra parduodamų žemių, visgi ketinu savo ūkį dar didinti. Taigi esu užsiėmęs ir žemės paieškomis, o jei pasiseks prasiplėsti, teks pasukti galvą ir dėl rinkos“, - mąsto vaikinas. 

Kol kas Stasys gyvena tėvų namuose.

„Kol nevaro „iš palėpės“, tai ir glaudžiuosi. Visas pajamas skiriu investicijoms į ūkį. Reikia technikos, be to, su tėčiu planuojame modernizuoti sandėlius, kad liktų kuo mažiau juodo darbo“, - sako Stasys.

Būstas tėvų „palėpėje“ kol kas neturi oficialios šeimininkės. Tačiau vieta, kaip pokštauja vaikinas, jau rezervuota. Stasio draugė Šarūnė irgi turi nedidelį verslą - organizuoja šventes vaikams.

„Nusprendėme, jog aš neužsiimsiu renginiais mažiesiems, o Šarūnė nesės už traktoriaus vairo“, - tvirtą nuomonę išsako Stasys.

Dar kategoriškesnis jis dėl aktyvaus dalyvavimo politikoje. Vaikinas, kaip ir tėvas, mano, kad politika yra rim­tas verslas, o sėkmingai vy­s­tyti du verslus - sudėtinga.

Imtis gyvulininkystės jaunasis Blinstrubas neketina. Nors jo sesuo Alma su vyru yra stambaus mišraus ūkio savininkai Šilu­tės rajone, Stasio gyvuliai netraukia. Galima pagalvoti, jog augalininkystė yra vienas ma­lonumas: suarei, pa­sėjai, patręšei, nupurškei nuo kenkėjų, nukūlei - ir tai visas darbas. O vėliau - tik poilsis?

„Nieko panašaus. Jei nereikia eiti prie gyvulių, nereiškia, jog augalininkyste užsiimantis ūkininkas neturi ką veikti. Nuėmus derlių, laukia sunkus darbas sandėliuose: valymas, džiovinimas, vėdinimas. Reikia praeiti visus etapus. Šiam darbui labiau mechanizuoti bei paspartinti mudu su tėčiu planuojame skirti itin daug investicijų. Nemažai laiko atima žemės pirkimo ar nuomos, geriausią kainą siūlančių patikimų produkcijos pirkėjų paieškos, sutarčių sudarymas. O kur dar technikos priežiūra, remontas?

Tačiau aš manau, kad žemės ūkis Lietuvoje turi perspektyvą. Ateis metas, kai ne tik Žemaitijos bei Suvalkijos laukai bus dirbami, bet ir dabar apleisti rytų Lietuvos pakraščiai, sulaukę šeimininkų, duos derlių“, - įsitikinęs jaunasis Šiauduvos kaimo ūkininkas.

Keletą dienų, kol pliaupė lietus, Stanislovas ir Stasys Blinstrubai į laukus neišva­žiavo. Bet vos tik nušvito sau­lė, suskubo abu. Tokia jau žem­dirbio dalia: su gamta nepakovosi, bet, pasitelkus žinias, savo bei kitų patirtį, gali išnaudoti kiekvieną palankų šansą.

Aldona BIELICIENĖ

Laiškas iš Vokietijos Balsiuose gyvenančiam Zigmui Pilypui prilygo griausmui iš giedro dangaus – jame buvo nurodoma, jog jis pažeidė kelių eismo taisykles bei privalo susimokėti baudą. Vokietijoje niekada nebuvęs ir ramiai iki šiol gyvenęs žmogus nė pagalvoti negalėjo, kad jo vardu gali kas nors pasinaudoti. Pranešimas apie tolimame krašte jam paskirtą baudą privertė Z.Pilypą sunerimti, jog net ir pačiam doriausiam žmogui kada nors gali tekti pasimatuoti antrankius.

Balsiai pastarąjį dešimtmetį vis labiau panašėja į Šilalės priemiestį. Nedaug kas šioje gyvenvietėje dar laiko gyvulių, bet aštuonbutyje gyvenantys Danutė ir Zigmas Pi­lypai po senovei verčiasi ūkiškai - nusipeni paršiuką, turi porą karvučių, ir sau, ir kaimynams kokį sūrį suspaudžia. Ūkis jiems neleidžia po pasaulį blaškytis, laiko pririšęs prie namų. Nors kažkada kolūkio rengtose ekskursijose „po plačiąją tėvynę“ mielai dalyvaudavo abu Pilypai, dabar tolimų kelionių nė vienas nepasigenda - nei Europoje, nei už Atlanto gyvenančių vaikų bei kitų artimų žmonių neturi, o ilsėtis dar nėra kada. Todėl gegužės pradžioje iš Vokietijos Z.Pilypui atėjęs laiš­kas iškart nusmelkė negera nuojauta. Nors nė vienas šeimos narys vokiškai nemoka, jame parašytas Zigmo vardas, pavardė bei tikslus adresas neleido suabejoti, kad pranešimas skirtas būtent jam. Danutė rado laišką išversti galintį kaimyną, ir šis surašė, ko vokiečiai nori iš jos Zigmo. Kaip Z.Pilypas ir spėjo, tai buvo pranešimas apie greičio viršijimą. Helmstedt savivaldybės Eismo tvarkos tarnyba pranešė, jog vilkiko „DAF“ su priekaba, kurios valstybiniai numeriai JU-150, vairuotojas šių metų kovo 10 d., 6.04 val., už gyvenvietės ribos, Dortmundo kryptimi, viršijo leistiną greitį 8 km/val.

„Pagal šiuos parodymus jūs esate atsakingas už pažeidimą. Prašome nurodyti vairuotojo vardą, pavardę ir per savaitę atsiųsti  pridėtą anketą“, -  rašoma vokiškai surašytame pra­nešime.

Kitame jo lape ir be vertimo aiškiai matyti, kad Z.Pilypui paskirta 15 eurų bauda, kurią reikia sumokėti į nurodytą sąskaitą. Kelių tvarkos taisyk­lių pažeidimo įrodymas – pridėta nuskenuota neaiški fotografija, kurioje visiškai nematyti vilkiko numerių.

„Žmogus toje fotografijoje net nepanašus į mane, aiškiai matyti, jog daug jaunesnis. Ir jokio vilkiko - nei DAF, nei kokio kito aš neturiu ir niekada neturėjau. Todėl nesuprantu, kodėl man tokius pranešimus siunčia“, - prieš eidamas į Šilalės policijos komisariatą svarstė Z.Pilypas.

Deja, jokios pagalbos pareigūnai žmogui nesuteikė.

„Susirinkę keli inspektoriai pavartė man atsiųstus popierius ir paaiškino, kad per savaitę turiu su vertėju paskambinti nurodytu telefonu. Nebežinojau, kur daugiau eiti, jokių vertėjų nepažįstu, niekada su jais neturėjau reikalų, todėl nusprendžiau prašyti „Šilalės artojo“ pagalbos“, - aiškino  rūpesčių prispaustas Z.Pilypas.

Išsiaiškinti, kas atsitiko ir kodėl Vokietijos savivaldybė kreipėsi į neva „eismo tvarkos taisykles pažeidusį“ balsiškį, niekada nebuvusį jokioje Europos Sąjungos šalyje ir nė neturintį nė vieno vilkiko, padėjo Seimo narys Remigijus Žemaitaitis. Pirmiausia jis paprašė Z.Pilypo nuvažiuoti į Tauragę ir iš transporto priemonių registracijos įstaigos paimti pažymą apie turimus automobilius bei vairuotojo kategorijas.

Išgirdę, kam reikia pažymos, „Regitros“ darbuotojai žvilgtelėjo į vokiškus dokumentus, pavartė kompiuterio puslapius ir paklausė Z.Pi­lypo, ar jis turi automobilio priekabą.

„Sako: žiūrėk, ant to vilkiko tavo priekabikės numeriai JU-150. Tarnautojai man paaiškino, kad tokių numerių ant vilkiko niekas nededa, todėl aišku, jog kažkas mano vardu susuko aferą. Kai pasakiau, kad buvau dėl to policijoje, šyptelėjo: pareigūnai prastai dirba, jei tokių dalykų nemato“, - pasakojo Z.Pilypas.

Jis spėja, jog greičiausiai kažkas labai gudriai pasinaudojo prieš keletą metų jo prarastais dokumentais. Kur tąsyk dingo vairuotojo pažymėjimas, jis iki šiol nesupranta. Gal išslydo iš kišenės, o gal kažkas iškraustė automobilio daiktų dėtuvę. Bet tuomet Tauragės „Regitra“ išdavė ki­tą vairuotojo pažymėjimą, o apie šį įvykį Zigmas ir pamiršo.

Seimo narys kreipėsi į Lie­tuvos ambasadą Vokietijos Fe­­deracinėje Respublikoje ir paprašė jos darbuotojų Vo­kie­tijos teisėsaugos institucijose išsiaiškinti Z.Pilypui pa­skirtos baudos už greičio viršijimą aplinkybes bei galbūt suklastotų transporto prie­mo­nės valstybinių numerių panaudojimo tikslą.

Lietuvos ambasados Vokie­tijos Federacinėje Respub­li­koje darbuotojai susisiekė su Helmstedt miesto administracija. Kelių eismo priežiūros skyriaus atsakinga darbuotoja p. Erxleben ambasados atstovams paaiškino, jog Z.Pily­pas baudos gali nemokėti, nes tai esąs tik įspėjamasis baudos skyrimo raštas.

Šią savaitę tokį pat Helms­tedt miesto administracijos Kelių eismo priežiūros skyriaus pranešimą gavo ir pats Z.Pi­lypas.

Tą pačią dieną jam pranešimą atsiuntė ir Šilalės policijos komisariato pareigūnai, į kuriuos dėl galimai suklastotų valstybinių transporto priemonės numerių panaudojimo Vokietijoje kreipėsi Seimo narys R.Žemaitaitis.

Tyrėja rūpesčio slegiamam žmogui pranešė, kad administracinis teisės pažeidimas nebuvo padarytas, nes... suklastoti numeriai panaudoti ne Lietuvoje, o Vokietijoje.

„ATPK (Administracinis tei­­sės pažeidimų kodeksas) ga­lioja tik Lietuvoje, o šiuo at­veju pažeidimas padarytas Vo­kietijos Federacinėje Res­publikoje, todėl atsakomybė turi būti taikoma pagal galio­jančius Vokietijos Fede­ra­ci­nės Respublikos įstatymus“, - rašoma Šilalės policijos komisariato atsiųstame nutarime nepradėti administ­racinės tei­senos.

Belieka tikėtis, jog Lietuvos ambasados darbuotojai pareikalavo Vokietijos teisėsaugos institucijų išsiaiškinti galimą numerių suklastojimo faktą, ir Z.Pilypas nesulauks dienos, kai tie patys pareigūnai, kurie dabar atsisako tirti akivaizdų pažeidimą, neatvyks į jo namus su antrankiais. Skamba šokiruojančiai, bet juk geriems darbams, kaip sako Zigmas, suklastoti automobilio numeriai nenaudojami.

Daiva BARTKIENĖ

Šiemet sukanka 105 metai nuo Upynos mokyklos įkū­rimo, 50 metų - nuo jos veikimo naujajame pastate ir 84-eri - kai įsteigta Patulės kaimo mokykla kaip Upy­nos mokyklos trečiasis komplektas. Ji ne iš karto at­ėjo į kaimą, kurdama raštingesnę, sąmoningesnę, kul­tūringesnę visuomenę. Kas gali įvertinti, kiek ankstes­nės kartos patyrė pažeminimo, skriaudos bei nepatogumų vien todėl, kad nemokėjo perskaityti teksto, pasirašyti gavus dokumentą. Susikūrus Nepriklausomai Lie­tuvai ir 1922-aisiais paskelbus privalomąjį pradinio mo­kymo įstatymą, visi 7-14 metų vaikai privalėjo lankyti ir baigti pradinę mokyklą. Ši švietimo banga nuvilnijo ir per Šilalės bei Skaudvilės valsčių kaimus. Vienas iš tokių - Patulė, kurioje buvo apie 20 sodybų.

Mokyklos puoselėjimo lūkesčiai Patulėje 

Patulės vaikai daugiausiai lan­kydavo už trijų kilomet­rų esančią Upynos, vienas ki­tas - ir Ringalių pradinę. Įsteigti mokyklą Patulėje bu­vo tėvų iniciatyva - jie norėjo kad ji vaikams būtų arčiau. Reikėjo surasti geriausią vietą tarp Skaud­vilės valsčiui priklausiančių Pa­tulės, Ruibiškės, So­da­lės, Monkaičių, Ringalių kai­mų. 1932-aisiais šių kaimų gyventojai pa­ra­šė pra­šymą Tauragės apskrities pradžios mo­kyklos inspektoriui K.Jan­kaus­kui, guos­da­miesi, jog į Ringalius vaikams eiti yra toli, todėl tikslinga įsteigti pradinę mokyklą Patulėje, Domininko Martišiaus name. Iš viso Patulės mokyklą lankyti pretendavo 52 mokiniai. Tačiau Ringalių pradinės tėvų komitetas nesutiko jos uždaryti ir kreipėsi į Tauragės apskrities viršininką su priešingais argumentais. Mokyklos šeimininkas K.Puidokas tė­vų komiteto vardu prašė mo­kyk­los iš Ringalių į Patulę ne­iškelti ir grindė tai tinkamu jos įrengimu: jau esą pagaminti suolai, lenta bei kiti baldai, o ūkininkai skyrę mokyklos reikmėms 2162 kv.m žemės. Pretenduojančių lankyti šią mokyklą nurodomi 39 vaikai. Be to, tai mažažemių at­žalos, tėvai neturi kaip pavėžėti jų į toliau esančią mo­kyklą.

Kilus tokiems nesutarimams, Skaudvilės savivaldybės atstovas vyko į minėtus kaimus aiškintis, kurioje vietovėje aktualiausia įsteigti pradinę mokyklą. Prieita nuomonės, jog, stokojant lėšų, įkurti Pil­sūdo mokyklos komplekto ne­galima, o Patulėje atidaryta nauja pradinė pritrauktų ir dalį Pilsūdo vaikų.

Mokyklų išdėstymo paieškas užbaigė Švietimo ministerijos 1932 m. rugsėjo 24 d. sprendimas atidaryti Patu­lėje mokyklą ir ją vadinti Upynos mokyklos trečiuoju komp­lektu. D.Martišius prieš pirmąjį pasaulinį karą buvo išvykęs į JAV uždarbiauti, tad galėjo skirti lėšų sodybai įrengti. Mokyklos veikimo sąlygos pagerėjo, kuomet, kai­mui išsiskirsčius į vien­sėdžius, sodybą ant Šunijos kranto pasistatė jo sūnus Jonas.

Namas buvo pastatytas ant tvirtų pamatų, su gonkomis, dideliais langais ir  mokyklai skirtomis erdviomis patalpomis abiejuose galuose. Už klasės nuomą savininkui Skaud­vilės valsčiaus savivaldybė mokėjo 74 litus. 

1932 m. lapkričio 7 d. mo­kyklos duris pravėrė 34 Pa­tu­lės, Ruibiškių, Sodalės, Ber­­žynės, Monkaičių kaimų mo­kiniai (21 berniukas ir 13 mergaičių). Iš Petro Juškio (Ruibiškių k.) daugiavaikės  šeimos atėjo 5 vaikai, D.Jončos iš So­dalės - 3, K.Martišiaus iš Pa­­tulės - 2, J.Survilos - 3, I.Ko­­­valskio iš Monkaičių - 3 vai­­kai. Daugiavaikės šeimos siekė mokyti po kelias atžalas. Pagal tradiciją, kaip ir kitose Žemaitijos vietovėse, vyriausiasis sūnus likdavo namuose ūkininkauti.

1938-aisiais, sumažėjus Pa­tulėje vaikų, mokykla buvo perkelta į Sodalę. Po karo, sovietiniu laikotarpiu, Patulės mokykla atkūrė savo veiklą, veikė kaip Upynos mokyklos padalinys.

Patulės mokytojai

Mokyklai vadovauti ėmė mo­kytoja Sofija Pipiraitė. Ji siekė sukurti patrauklią ap­linką, rūpinosi pamokų lankomumu, mokymo priemonėmis.

S.Pipiraitė-Tomarienė (1913-2002) gimė Pajūryje, vargo­ni­ninko šei­moje. Bai­gusi Tauragės mo­­­kytojų seminariją, moky­to­ja­vo įvairiose Tau­ra­gės ap­s­kri­ties mokyk­lose, nuo 1932 m. - Upynoje ir Patulėje. Ji įsitraukė į visuomeninę veiklą, aktyviai dalyvavo 1933 m. steigiant Tautininkų jaunimo sąjungos „Jaunosios Lietuvos“ skyrių Upynoje, tapo šio skyriaus valdybos pirmininke. Sofija dirbo su I-III bei II-IV skyrių mokiniais. 1939 m. išvyko į Ameriką aplankyti giminaičių, bet prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, vėliau - pokario politinė padėtis užkirto galimybę grįžti į gimtinę. Ji įsikūrė Čikagoje ir liko visam laikui. Baigė kolegiją, studijavo literatūrą ir kalbas, ištekėjo, įsitraukė į visuomeninį bei kultūrinį lietuvių išeivijos gyvenimą. reiškėsi ir kaip poetė bei literatė, išleido eilėraščių, pasakų rinkinių, knygų vaikams. Nenutraukė ryšių ir su gimtine: 1971 m. kartu su vyru graikų kilmės poetu To­maru apsilankė Upy­noje.

Pokario laikotarpiu Pa­tu­lėje mokytojauti pradėjo Izi­­do­rius  Stonys (1903-1978), kilęs iš Raseinių apskrities Nemakščių valsčiaus. Jis, bai­gęs Tauragės mokytojų seminariją, dirbo Nemakščių valsčiaus Pabal­či? pradin?je ų pradinėje mokykloje mo­ky­to­ju - ve­dė­ju. Dirbo ir Pa­balčių bibliotekoje, kur turėjo ga­limybę plačiau su­si­pažinti su litera­tūra, buvo pra­mokęs vokiečių kal­­bos. Reikšmingi jo profesinėje veik­­lo­je laikomi 1948-1950 m., kai jis tapo Nemakščių progimnazijos direktoriumi. 1950 m., vyk­dant Lietuvos ad­­ministracinį pa­da­li­jimą, įkur­tas Skaud­vilės ra­jo­nas, kuriam buvo priskirti ir Ne­makš­čiai. I.Stonys nau­jai su­sikūrusio ra­jono val­džiai „neį­tiko, todėl buvo ap­krautas papeikimais ir įspėjimais bei 1950 m. rugsėjį atleistas“ (A.Girčys. Ne­makščiai: monografija, 2010). Šeš­tajame dešimtmetyje jis tapo Patu­lės mokyk­­los vedėju. Tuomet 4 skyrių mokykloje buvo 24 moki­niai. 

Kaip nurodo A.Mar­tišiūtė-Iva­naus­­kie­nė, J.Mar­ti­­šiaus duk­tė, I.Sto­nys buvo atsidavęs pedagoginiam darbui, palaikė glaudžius ry­šius su tėvais, sukūrė sąlygas vaikams toliau sėk­min­gai mokytis Upy­nos vidurinėje.

Kaip mokykla atliko savo švietėjišką misiją

Kelionė į mokyk­los praeitį leidžia atkurti mūsų protėvių veržimąsi į šviesą, mokytojų pastangas prusinti mokinius, jų tikėjimą mokslo galia. Patulės mokykla, labai kukliomis są­lygomis mokydama raštingumo, suvienijo kaimo bendruomenę bend­ram tikslui. Ji tapo įvairaus amžiaus žmonių (vaikų, jaunimo, tėvų, senelių) sueigų, susirinkimų, bendruomenės socialinio gyvenimo centru, kuris sprendė aktualias vaikų mokymosi, elgesio prob­lemas, organizavo religines bei pramogines šventes ir kt. Tėvai, mokytojo padedami, skiepijo vaikams tai, kuo patys gyveno, kas jiems buvo brangiausia - meilę darbui, žmogui, gamtai, tikėjimui. Šeimose šalia maldaknygės atsirado Esmaičio-S.Matjošaičio „Sa­ka­lėlis“, J.Da­mijonaičio „ABC pradžiamokslis“ bei daug kitų leidinių. Knygos teikė atsakymus į nemažai iškilusių gyvenimo, buities klausimų. Tėvai, bendraudami su vaikais, įgijo įvairių žinių, tvirtėjo kartų ryšiai, plėtėsi akiratis. Tačiau svarbiausia, jog tėvai, rūpindamiesi vaikų mokymusi, ir patys atrado aukštesnį gyvenimo tikslą. Iš mokyklos gautos pamokos nenuėjo vel­tui - įgyta bend­ravimo pa­tirtis, gyvensenos būdas išlieka ir tada, kai mokykla nebeveikia.

Deja, šiuo metu kaimo mokyklos uždaromos ekonominiais sumetimais, nesuvokiant, kokią didelę reikš­mę jos turi.

Romanas VASILIAUSKAS

Nuotr. iš autoriaus archyvo

Pirmoje eilėje - D.Martišius su žmona Bar­­bora, antroje - sūnus Jonas su žmona. Viduryje - mo­kytoja S.Pipiraitė

Mokyt. Ūmanto nuotr.: S.Pipiraitės–Tomarienės ir jos vyro sutikimas Upynos mokyklos bendruomenėje

Mokyt. I.Stonys su Patulės mokyklos mokiniais

Tauragės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (APGV) Parengties užtikrinimo skyriaus viršininko Vaidoto Kėblos vadovaujamas Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje veikiantis jaunųjų ugniagesių būrelis dažnai rengia mokomąsias pratybas, stebi ugniagesių mokymus, dalyvauja varžybose. Ko yra išmokę, vaikai parodė Tauragės apskrities jaunųjų ugniagesių sąskrydyje, kuris antrus metus vyko Šilalės pušyne.

Tauragės APGV ir ugniagesių gelbėtojų klubo „Tauragės ugnis“ surengtoje šventėje var­žėsi apie pusšimtį jaunų­jų ugniagesių iš Šilalės, Jur­barko bei Pagėgių sa­vival­dy­bės. Sąskrydį pradėjo Tau­ra­gės APGV virši­ninkas, vidaus tarny­bos pul­kinin­kas Min­­dau­gas Mi­ku­tavi­čius, Ši­la­­lės ra­­jo­no sa­vi­val­­dybės ats­to­­vai.

Sąskrydžio dalyviams rei­kėjo įveikti kapitono, estafetės, ko­vinio išsidėstymo bei futbolo rungtis. Bene sunkiausia ir įdomiausia – kovinis išsidėstymas. Penki kiekvienos komandos nariai turėjo kuo greičiau bei teisingiau ištiesti gaisrines žarnas, sujungti skirstytuvus bei, paleidus vandens srovę, numušti už tam tikro atstumo esančius stovelius. Su šia užduotimi geriausiai susitvarkė Šilalės jaunieji ugniagesiai.

Bendroje įskaitoje pergalė atiteko Pagėgių komandai. Ji lyderių pozicijos neužleidžia jau antrus metus iš eilės. Po jų rikiavosi  jurbarkiškiai, treti liko šilališkiai.

Po varžybų vaikai vaišinosi UAB „Molupis ir Ko“ dovanotais skanumynais, o atgauti jėgų buvo pakviesti į Šilalės sporto ir laisvalaikio centrą. Jauniesiems ugniagesiams taip pat atiteko Šilalės savivaldybės mero dovanoti ša­kočiai, o šilališkių būrelio va­dovui V.Kėblai įteikta padė­ka.

Birutė PALIAKIENĖ