Jau geras mėnuo, kai kiekvieno ketvirtadienio rytą Šilalėje, priešais „Maximos“ prekybos centrą, ant šaligatvio išsirikiuoja būrelis žmonių. Jų rankose – stiklainiai, puodynės, kibirėliai. Visi jie laukia, kol pasirodys visureigis, tempiantis nedidelę cisterną ir kurio salone prikrauta dėžių su sūriais. Netrukus pastatoma nedidukė žalia palapinė ir eilė pajuda...

Tūbiniškiai Salomėja ir Ar­tūras Bernotai savo gaminamos produkcijos jau gali ir nebereklamuoti – žinia apie jų spaudžiamus gardžius sūrius greitai pasklido Šilalėje. Iš pirmo žvilgsnio Bernotų ūkis niekuo neišsiskiria iš daugelio rajono ūkių – nei visai smulkus, nei stambus, nei ypač modernizuotas. Šei­myna, kaip ir daugelis mūsų kaimo žmonių, laiko bandą karvių, prieauglio, veršiukų, kone susiglaudusios ganyklo­je žolę peša 10 juodagalvių avių. Tačiau juos staiga plačiai išgarsino sūriai. Nors dar tik antras mėnuo, kai Sa­lomėja ir Artūras antradieniais laukiami Rietavo turguje, ketvirtadieniais – Šilalėje, o šeštadieniais ir sekmadieniais – Klaipėdoje.

„Teko galvoti, kaip už kibirą pieno uždirbti daugiau, nei supirkėjų mokamą eurą. Lengviausia, aišku, būtų par­duoti karvę, už kurią geriausiu atveju dabar begausi 400-500 eurų. Dar ne taip seniai dvigubai galėjai tikėtis. Prieš eurą už jaučio gyvo svorio kilogramą mokėjo virš 6 litų, t.y. beveik 2 eurus, dabar kainos kritusios kone per pusę. O kol veršelis tampa karve, reikia mažiausiai dviejų metų. Tokios supirkėjų bei valdžios politikos vadinti kitaip, kaip pasityčiojimu iš žemdirbio triūso, negaliu. Kam reikalinga tokia valdžia, kuri nesugeba įvesti elementarios tvarkos, kad visiems būtų įmanoma bent išgyventi?“- atvirai kalba Artūras.

Kai tik paaiškėjo, jog kainos nekils ir pragyventi iš nedidelio ūkio taps sunku, Bernotai nusprendė: pusvelčiui savo 25 melžiamų karvių pieno supirkėjams nebeparduos, o kaip jį realizuoti, rūpinsis patys.

Visus kaimiškus darbus mo­kantis Artūras su jau suaugusiais sūnumis (Valen­tui – 20 metų, Karoliui – 18) kuriam laikui atidėjo gyvenamojo namo tvarkymo darbus ir sumūrijo pastatą, kuriame įrengė  nedidelį pieno perdirbimo cechą. Dabar Bernotai separuoja pieną, daro kastinį, spaudžia kelių skonių varškės sūrį, į kurį maišo įvairių savo darže išaugintų prieskonių – mėtos, kmynų, peletrūno, saldžius sūrelius gardina žele, aguonomis, razinomis. Jau veikia ir nedidelė rūkykla, kurioje dalį jų parūko. Sako, sūroki, su kmynais, ypač tinka prie alaus.

Salomėja nėra varškės sūrių gaminimo naujokė. Prieš gerus porą dešimtmečių, kol dar buvo mokinukė ir tebegyveno su tėvais Beržėje, Medvėgalio papėdėje, padėdavo mamai iš rauginto pieno spausti sūrius ir veždavo juos į Telšius. Ir ten jos buvo laukiamos. Tiesa, tuomet juodvi neeksperimentavo su skoniais, bet visuotinio deficito laikais nė valandos neužtrukdavusios, kol „išleisdavusios“ dešimtis sūrių.

Spaudė juos ir jau sukūrusi savo ūkį, suko žemaitišką kastinį, kurio užsisakydavo kaimynės, pažįstami.

Anot ūkininkų, negi atsisakysi. O ir išrūgų išpilti nereikia – sugirdo veršeliams, atiduoda kaimynams.

Ir nors dabar šeimininkė jau eksperimentuoja, ieško naujų skonių, tačiau niekuomet nenusižengia seniausioms varškės sūrio gaminimo tradicijoms – traukinti jį iš natūraliai surauginto pieno.

Dabar laikai – ne tie. Par­duotuvės pilnos įvairiausių pavadinimų Lietuvos ir užsienio gamintojų produktų. Bet žmonės jau „atsikando“ cheminiais konservantais prifar­širuotos produkcijos, nori na­tūralaus skonio. O Bernotų gaminiuose - jokios chemijos, viskas daroma tradiciškai. Beje,  sūriai rūkomi natūralios medienos dūmuose.

Jie stengiasi įsiklausyti į žmonių pageidavimus ir susiformavusius įpročius. Pavyzdžiui, jau gali pasakyti, jog mūsų krašto žemaičiai labiausiai mėgsta paprastus, neįmantrius skonius, klaipėdiečiai ieško aštresnių produktų, moterys ir vaikai dažniausiai renkasi desertinius, saldesnius sūrelius.

O natūralus karvės pienas, ypač jei ji šeriama ekologiškais, nerūgštingais, be specifinio pašalinio kvapo pašarais, - nepakeičiamas lietuvio produktas.

Nusipirko ūkininkai ir specialią talpą žaliam pienui vežti – atsuka kranelį, ir subėga jis į pirkėjų atsineštus indus.

„Kad nebūtų tarp pirkėjų kokių nesutarimų esą vienas gal gavo tokį pieną, kitam atseit įleido kitokio“, - nusijuokia Artūras.

Jie sako jokiu būdu neperšantys savo produkcijos. Tuo labiau, kad kai kuriems žmonėms niekaip neįsiūlysi naminių produktų, nors ir kaip besistengtumei.

„Pažįstu dieduką, kuris sūrius, pieną perka iš mūsų, o jo žmona žygiuoja į prekybos centrą. Nieko nepadarysi, per ilgą laiką jau įpratome prie skonio stimuliatorių“, - visai nesistebi Salomėja.

Užtat ją stebina valdžia, visiškai nesirūpinanti smulkiais maisto produktų prekiautojais. Norėjo Bernotai prekiauti Šilalės turguje, bet, pasirodo, ten nėra vietos. Kita vertus, nors tikriausiai kur nors ir būtų tilpę, dar labiau įskaudino pačių prekiautojų nedraugiškumas.

„Rodos, niekam su savo sūriais nebuvau konkurentė, tačiau pardavinėjantieji augalus pradėjo pykti, kone varyti iš turgaus, nes esą mano pirkėjai jiems užstojantys prekes... Laimei, atsirado vietos Dariaus ir Girėno gatvėje, prie buvusios kebabinės. O ir prekeiviai rūbais draugiškesni. Juk kiek ta mano palapinė teužima,“ – sako Salomėja.

O kokią naudą Bernotai „spaudžia“ iš avių?

„Kerpame vilną, vežame verpti, pati šiek tiek mezgu, tačiau didžiausią dalį parduodame. Per aštuonioliktąjį gimtadienį vyriausiasis sūnus užsiprašė neįprastos dovanos – avies. Kur dingsi, jei vaikas nori. Padovanojome. Antrąją nusipirko pats, o per porą metų jų padaugėjo iki dešimties. Dar galvosime, didinti jų būrį, ar galbūt visas skersime. Bet nuostolių neturėtų būti, štai žolės pjauti nereikia“, - samprotauja Sa­lomėja. O gal net kokią naujo verslo mintį rezga, tik neišduoda.

Ką gali žinoti, gal avis perims vyriausiasis sūnus, nes mažasis, šiemet baigiantis gimnaziją, planuoja „stoti į aulinius batus“ ir žygiuoti į kariuomenę. Mat kol kas neapsisprendė, kokią profesiją norėtų įgyti. Vyresnėlis Valentas šiuo metu gilinasi į automechaniko profesiją. Tėvas Artūras – diplomuotas agronomas, tačiau ūkyje jis specializuojasi pieninėje galvijininkystėje. Salomėja ilgą laiką dirbo pardavėja, bet kai ūkis ėmė vis labiau plėstis, apsisprendė būti savo ūkio šeimininke. Beje, Salomėja ir­ Artūras formaliai turi du atskirus ūkius, nors dirba kartu, darbuose vienas kitam talkininkauja. Šeima prisipažįsta nelinkusi lįsti į bankų kišenes, jie neprašo ir jokios paramos iš valstybės ar Europos Sąjungos. Neplanuoja kol kas ir dalyvauti jokiose programose – norint plėstis, reikia žemės, norint turėti didesnę bandą, reikia samdomų žmonių. O iš kur visko gauti? Jei vienadienių darbininkų dar įmanoma susirasti, tai nuolatinį gauti yra sunku. Tiesa, abu ūkiai samdo profesio­nalias buhalterinės apskaitos tarnybas. Ne tik dėl to, jog būtina, bet ir todėl, kad žinotų pelningumą, galėtų su specialistais pasitarti dėl perspektyvos.

„Tegu tik moka, kiek mūsų darbas yra vertas. Ir viskas bus gerai“,- tvirtina vienu balsu.

Ar pradėję savo gyvulių pieną perdirbti ūkininkai praturtės, parodys ateitis. Tačiau šeimininkai nusiteikę optimistiškai – bent jau perdirbėjai iš jų dovanų negauna, t.y. pusdykiai pieno nereikia atiduoti. Nors, norint to išvengti, prisieina suktis. Bernotai pripažįsta, jog prieš prekybos dienas būna naktų, kai temiega po 4-5 valandas.

„Nieko tokio. Jei mums seksis taip, kaip dabar, neprapulsime. Pamažu nusipirksime modernesnės technikos, įsirengsime namą (kurį kol kas vadina vasarnamiu – A.B.). Nesame gobšūs, tik norime, jog darbas būtų vertinamas, atsipirktų, kas įdėta“, - sako Artūras.

Salomėja viliasi, jog kasdien ieškodami kažko naujo, keisdami savo gaminamos produkcijos skonį ir vertindami tuos pirkėjus, kurie be jų sūrio jau nebeįsivaizduoja pusryčių, nepražus. 

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Po Lietuvą keliauja nemokama socialinių įgūdžių stovykla „Voratinklis“. Ji ypatinga tuo, jog ne vaikai važiuoja į stovyklą, bet stovykla atvyksta pas vaikus. Šis projektas yra prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos nacionalinės socialinio saugumo kampanijos „Už saugią Lietuvą“ dalis. Lietuvos vaikų ir jaunimo centras vieną iš stotelių pasirinko Obelyno pagrindinę mokyklą.

„Labai smagu, kad Naujajame Obelyne stovykla sulaukė per dvidešimt vaikų. Visi labai draugiški, aktyvūs, puikiai atliko užduotis“, - gyrė moksleivius stovyklos vadovai Agnė Samulytė ir Simas Janulis.

Dvi dienas mokykloje virė tikras gyvenimas inscenizuotame voratinklyje. Netrūko nei žaidimų, nei atvirų pokalbių apie vaikams aktualias problemas. Jie taip pat buvo skatinami aktyviai bendrauti, kūrė teatrines improvizacijas, susipažino su fotografijos menu, žiūrėjo filmus bei juos aptarė. Anot stovyklos vadovo S.Janulio, didelio susidomėjimo sulaukė užduotis kuo išradingiau pristatyti savąjį miestą. Vėliau šie pristatymai keliaus į kitą stovyklą ir bus savotiškas linkėjimas bei kvietimas bendraamžiams atvykti pasisvečiuoti.

„Stovykla nesitęsia ilgai, tačiau ir per trumpą laiką galima daug ką nuveikti. Norime, jog vaikai įdomiai, smagiai bei prasmingai praleistų laiką. Mūsų programą sudaro bendravimo, bendradarbiavimo, pasitikėjimo savimi, kūrybiškumo įgūdžių ugdymo užsiėmimai. Pramogų užtenka visiems“, – įsitikinusi A.Samulytė.

Mindaugas ARMONAS

Obelyno pagrindinės mokyklos

istorijos mokytojas

AUTORIAUS nuotr.

Pajūrio 10-osios kuopos jaunųjų šaulių vadas Algimantas Dragūnas ir socialinė pedagogė Jurgita Rumšienė gimnazijoje organizavo jaunųjų šaulių stovyklą. Išklausę instruktažą, susiskirstėme į tris būrius, kuriems vadovavo Simas Mazrimas, Eitautas Rupšys ir Dovilė Skierytė.

Kiekvienas būrys gavo užduotis: reikėjo sukurti savo būrio vėliavą ir skanduotę. O vėliau jaunieji šauliai mokėsi rikiuotės pagrindų, taktikos, orientavimosi vietoje, mokėsi mėtyti granatas, šliaužti virve, tinkamai užsimaskuoti ir pasislėpti miške. Kiekvienam būriui teko dalyvauti ,,Fotomedžioklėje“, kuri suteikė progą labiau pažinti Pajūrio miestelį.

Stovykloje buvome supažindinti su ginklais bei šaudymo specifika, dalyvavome šaudymo pratybose. Skyrėme laiko ir pramogoms - žygiavome į Jono Biržiškio sodybą, kurioje ilsėjomės, žaidėme įvairius komandinius žaidimus ir pan.

Ketvirtą stovyklos dieną prie Pajūrio 10-osios kuopos šaulių prisijungė ir Tauragės šauliai, vadovaujami Alvydo Skurdelio. Tądien žygiavome į mokytojos Dianos Rupšienės sodybą Visdžiauguose. Įsikūrę, pasistatę palapines, laukėme Žemaičių apygardos 3-osios rinktinės 308 pėstininkų kuopos vado Kęstučio Dembinsko. Mūsų krašto savanoriai su kuopos vadu jaunuosius šaulius mokė saugaus elgesio su ginklu. Išklausę teorinių žinių, miške mokėmės šaudyti ir, žinoma, pasivaržėme tarpusavyje. Geriausieji buvo apdovanoti, o po užsiėmimų šauliai laiką leido prie laužo.

Paskutinę stovyklavimo dieną praleidome Klaipėdoje: plaukėme laivu, dalyvavome viktorinoje. Grįžusius stovyklos vadai Algimantas ir Jurgita apdovanojo diplomais bei atminimo dovanėlėmis. Dėkojame visiems, kurie prisidėjo prie jaunųjų šaulių laisvalaikio.

Dovilė SKIERYTĖ,

Pajūrio 10-osios kuopos jaunoji šaulė

Jurgita RUMŠIENĖ,

socialinė pedagogė

AUTORIŲ nuotr.

Birželio 10-11 d. Šilalėje vyko jau XIX-osios tarptautinės dviratininkų lenktynės, kuriose dalyvavo net 150 sportininkų iš stipriausių jaunuo­sius dviračių sporto atstovus ruošiančių Lietuvos, Latvijos ir Belgijos mokyklų. Dviratininkai varžėsi dėl geriausio pastarojo meto sportinin­ko - Lietuvą visame pasaulyje garsinančio dviratininko Ramūno Navardaus­ko - taurės.

Tiesa, pats R.Navardauskas savo vardo taurės varžybose nedalyvavo: prizus geriausių rezultatų pasiekusiems sportininkams įteikė jo brolis Edmas.

Tokio masto renginys – tikras iššūkis jo organizatoriams. Todėl dviračių sporto klubo „Kvėdarna“ treneris Kęs­tutis Česaitis sako esąs be galo dėkingas Šilalės bei Tauragės policijos pareigūnams ir policijos savanoriams.

Nors oro sąlygos dalyviams nebuvo pačios palan­kiausios, tai nesutrukdė pa­siek­ti aukštų rezultatų. Ne vienoje lyderių pozicijoje at­sidūrė ir Šilalės sporto mokyklos dviračių sporto klu­bo „Kvėdarna“ auklėtiniai (tre­ne­ris K.Česaitis).

„Šilalės artojas“, informacinis šių lenktynių rėmėjas, skaitytojams pristato greičiau­siai dviračių pedalus mynusius ir ant aukščiausių apdovanojimų laiptelių užkopusius mūsų rajono sportininkus.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šeštadienį šalia Medvėgalio susirinko būrys svečių, kuriuos čia sukvietė Karūžiškės dvaro šeimininkė Snieguolė Jurskytė-Akstinienė su savo vyru Domu Akstinu. Ir nors per oficialiąją renginio dalį pylė stiprus lietus, jis neišvaikė patriotiškai nusiteikusių žmonių, susibūrusių paminėti Lietuvos radijo 90-metį ir jo įkūrėjo Alfonso Jurskio 50-ąsias mirties metines. Tą dieną sodyboje veikė Lietuvos radijo mėgėjų draugijos proginė mėgėjiška radijo stotis, kuri savo šaukiniu LY90RADIO skelbė visam pasauliui apie mūsų radijo sukaktį.

- Profesorius A.Jurskis buvo ne tik pirmasis Kauno radijo stoties viršininkas, bet ir mūsų draugijos įkūrėjas, - minėjime sakė Lietuvos radijo mėgėjų draugijos valdybos narys Bronius Sriubas.

Visi norintys galėjo iš arti pasižiūrėti, kaip veikia radijo stotis, užsidėti ausines ir pasiklausyti, kaip tarpusavyje bendrauja  pasaulio radijo mėgėjai. Šiandien sunku įsivaizduoti mūsų gyvenimą be radijo - juk jo bangomis dar veikia ir televizoriai, ir mobilieji telefonai, net mikrobangų krosnelės. O tada, prieš 90 metų, A.Jurskis tik užbaigė radijo stoties statybą. ­1926 -ųjų­­ birželio 12 dieną eteryje pasigirdo pirmieji  lietuviški šaukiniai - Lietuvos radijas prabilo.

Daug ar mažai 90 metų?

- Tai visai solidi data, - sakė B.Sriubas. - Lietuva neatsiliko nuo kitų šalių, nes kaip tik tada radijo stotys dygo visoje Europoje.

A.Jurskio vadovauja­­ma sto­­tis labai greitai darėsi populiari. Operatyvi informacija, muzika, švietėjiškos laidos bei kultūros sklaida sparčiai plėtė klausytojų ratą. Ir jeigu 1926 m., kai Kauno radijo stotis pradėjo reguliarias transliacijas, Lietuvoje buvo tik 323 radijo imtuvai, tai po ketverių metų - jau 16 tūkst. abonentų. Apie visa tai galima sužinoti sodybos muziejuje, kur surinkti svarbiausi Jurskių giminės eksponatai.

A.Jurskio būta šviesaus ir naujoves mėgstan­­­čio žmo­­gaus. Bai­gęs Pe­­ter­­bur­­go po­li­tech­­ni­­­kos institutą, jis gilino žinias Paryžiaus aukštojoje elektrotechnikos mokykloje, kur įgijo inži­nie­riaus radio­techniko diplomą. Jo vadove buvo žymi fizikė profesorė Marija Sklodovska-Kiuri.

Be to, A.Jurskis išsiskyrė ne tik žiniomis, bet ir buvo didelis patriotas.

- Gyvendamas Amerikoje, jis svajojo grįžti į Lietuvą gydyti jos žaizdų, - kalbėjo mitinge D.Akstinas. - Ir nors to nepadarė, bet jo pasišventimas Lietuvai dabar savotiškai gydo mus.

Užtat grįžo duktė Snie­guo­lė. Jį parvažiavo į tą pačią Karūžiškę, iš kur 1944 metais kartu su tėvais pasitraukė į Vakarus. Deja, tėviškę rado labai sužalotą. Gyvenamasis namas buvo nugriautas - dabar ten stovi atminimo akmuo. Vargingai atrodė ir svirnas, kuriame kolūkis laikė trąšas. Kieme - kalnai šiukšlių, užakęs prūdas... Visa tai buvo prieš keletą metų. Dabar čia vėl yra jauki sodyba, iš kurios svečiai nenorėjo skirstytis ir po oficialaus mitingo. Jie vaikštinėjo po kiemą, po svirne įrengtą mu­zie­jų. Sunku patikėti, kad visa tai sutvarkyta dviejų žmonių - Snieguolės ir jos vyro Domo - lėšomis bei jėgomis.

- Aš tiesiog negalėjau negrįžti, - kažkada „Šilalės artojui“ yra sakiusi Snieguolė. - Karūžiškė buvo mūsų gyvenimo centras. Lietuva - mūsų tikslas...

Tenai, Amerikoje, ji sako dažnai prisimindavusį ir gal­vo­davusi apie Liet­uvą. Būdavo, vakare mama suguldo vaikus į lovą, ir pasakoja:

- Vaike­liai, už­­­­­si­­­­­mer­ki­te, į­si­vaiz­duo­kite Ka­rūžiškę, Me­d­vėgalį, mū­sų se­­­ną­­­­jį ąžuo­­lą... Ge­rai įsi­klausykite, netrukus išgirsite paukščių balsus.

Ir tikrai! At­ro­­dy­davo, jog ne­­­tru­­kus pasigirsta paukštelių čireni­mas­, senajame ąžuole snapu sukalena gandras. Tas ąžuolas tebestovi ir šiandien.

Didžiausia Snie­­­guolės sva­­jo­nė buvo grą­žin­ti­ Karūžiškei Jurs­­kių dva­­­­sią­. At­­ro­do, kad tai­ pa­vyko.  Moderni da­­­bar­tis čia persipina su anomis dienomis. Se­nieji svir­nai, nudažy­ti­ rus­vai, švyti iš tolo. Viename įsikūrė Snieguolė ir­ Do­mas, kitame įrengtas Jurskių giminės muziejus. Viduje viskas sutvarkyta puikiai: yra vandentiekis, kanalizacija, centrinis šildymas. Ir kartu tai senieji namai, anos epochos kultūros reliktas.

Šeštadienį, minint garbius jubiliejus, susirinkusieji į Karūžiškę neskubėda­mi vaikš­­ti­­nė­­jo po iš­puoselėtą sodybą, o paskui rinkosi prie kareiviškos virtuvės, kuria vaišino Šilalės savanoriai. Du radijo mėgėjai - Albinas Veiverys ir Romas Vilčinskas - atvyko­ iš Marijampolės, būrelis atvažiavo iš Pasvalio, iš A.Jurskio tėviškės. Tarp pasvališkių - Vitalija Pečiulienė, A.Jurskio dukterėčia. Jos tėvas Henrikas Jurskis buvo jaunesnysis Alfonso brolis. Žuvo Karagandos lageriuose. Šeima atsipirko tremtimi į Irkutsko sritį...

- Gimiau ir augau toje pačioje Jurskių sodyboje, kur gimė ir mano dėdė Alfonsas, - „Šilalės artojui“ sakė V.Pečiulienė. - Dabar tos sodybos nebėra, ten stovi koplytstulpis.

A.Jurskio atminimas labiausiai saugomas čia, Ka­rūžiškėje. O tokios šventės,­ kaip ši - dar ir giminės su­sitikimai. Tėvo atminimui­ juos kasmet rengia Snie­guolė. Jos pastangomis tėvo palaikai 2012 m. vasarą perlaidoti Medvėgalio kalno papėdėje. Gyvenęs Lietuvai ir dirbęs dėl Lietuvos pulkininkas leitenantas A.Jurskis bent simboliškai į ją vis tik grįžo...

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

Karūžiškėje šeštadienį veikė Lietuvos radijo mėgėjų draugijos proginė mėgėjiška radijo stotis

S. ir D. Akstinai

Jurskių giminės muziejuje galima sužinoti ir apie Lietuvos radijo įkūrėją

Susirinkusieji prisiminė Lietuvos radijo įkūrėją ir paminėjo radijo 90-metį

Vasaros pradžia - itin nerami rajono ugniage­siams. Pastaruoju metu nesiilsinti ugnis didesnių ar smulkesnių bėdų pridaro tai viename, tai kitame rajono gale. Antradienio vakarą didelis gaisras įsiplieskė Didkiemio seniūnijoje esančiame Lau­menų kaime.

Apie 17.50 val. pranešta, jog dega grupei savininkų priklausantis ūkinis pastatas. Į įvykio vietą išsiųstos gausios ugniagesių - gelbėtojų pajėgos. Kol atvyko pagalba, sujungti tvartas, daržinė bei malkinė jau pleškėjo atvira liepsna, stogas buvo visiškai sukritęs. Nors vanduo liepsnoms malšinti buvo imamas iš čia pat esančio tvenkinio, išsaugoti rąstinio pastato nepavyko.

Kartu su sienomis bei stogu supleškėjo ir viduje buvęs turtas: malkos, 3 grandininiai pjūk­lai, guminė valtis su varikliu, naujas ir brangus elektrinis motoroleris, oro kompresorius, kiti daiktai. Gaisro metu nukentėjo ir gyvuliai. Iš pradžių teigta, kad gaisre sudegė kiaulė ir 10 vištų, tačiau vėliau Šilalės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos VPPP viršininkas Ruslanas Pačkovskis patikslino, jog nugaišo 5 vištos, kiaulė ir šuo.

Negana to, ugnis prarijo ir šalia ūkinio pastato stovėjusį automobilį „Fiat Cinquescento“ (1993 m.). Nedaug trūko, kad pavojingos liepsnos būtų persimetusios ir į medinį gyvenamąjį namą. Dėl ko kilo nelaimė, tiriama. Supleškėjęs pastatas priklausė trims šeimininkams.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šiuo metu jau įsibėgėja šienapjūtė. O žemės ūkio plotuose, dirbamuose laukuose bei pievose vasarą sutinkama daug gyvūnų. Nemaža jų dalis čia gyvena tik šiuo metu, nes atviruose plotuose lengviau išvengti įkyrių kraujasiurbių vabzdžių, gausesnis maisto pasirinkimas. Be to, gyvūnams juose lengviau pastebėti pavojų, todėl stirnos, kiškiai čia veda jauniklius.

Laukuose bei pievose peri kurapkos, griežlės, putpelės, daug žvirblinių paukščių. Pra­sidėjus šienapjūtei, iškyla pavojus šių gyvūnų lizdų bei jų jauniklių saugumui. Kasmet šienapjūtės metu žūva tūkstančiai stirniukų, kiškiukų ir suaugusių kiškių, kurapkų, suardoma daug ant žemės perinčių paukščių lizdų.

Daugelio tokių žūčių galima išvengti, tik reikia pasirinkti teisingą šienavimo būdą. Pradėti pjauti rekomenduo­jama nuo lauko vidurio. Me­džiotojai, žemės plotų savi­ninkai prieš važiuodami į lau­kus, daugelį gyvūnų gali išbaidyti ir vaikščiodami po pievą. Labai efektyvios yra prie šienapjovių įrengtos pačios paprasčiausios atbaidančios priemonės: prieš dalgį per žolę velkamos grandinės, virvės. Atstumas tarp baidymo įrenginio ir šienapjovės dalgio turėtų būti ne mažesnis kaip 2–2,5 metro, kad gyvūnai suspėtų išvengti žūties.

Laukinės gyvūnijos įstatymas įpareigoja asmenis, besiverčiančius ūkine veikla, užtikrinti, jog vykdant ūkinę veiklą nebūtų neigiamo poveikio laukinei gyvūnijai arba jis būtų minimalus. Primename, kad medžioklės plotų vienete rastus per susidūrimą su transporto priemonėmis ar žemės ūkio technika žuvusius medžiojamuosius gyvūnus plotų naudotojui savavališkai pasisavinti draudžiama. Apie sužalotus ar rastus negyvus medžiojamuosius gyvūnus bū­tina pranešti bendruoju pagalbos tel. 112.

Antanas LEŠČAUSKAS

Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Šilalės agentūros vedėjas

Nė viename šalies įstatyme nėra punkto, reikalaujančio teisės aktą taikyti, laikantis žmoniškumo principo. Tačiau jei jį pamirštume ir gyvenime, taptume ne žmonių bendruomene, o vilkų gauja. Naujojo Obelyno kaime gyvenanti buvusi mokytoja Adelė Augustienė sako šventai tikėjusi, kad kam jau kam, o Šilalės me­rui žmogiškumo netrūksta - juk jam rajono gyventojai patikėjo svarbiausią valdžios postą. Bet Jonas Gudauskas laikosi įstatymų, o jie su žmoniškumu, atrodo, kartais net labai prasilenkia.

„Mane pas jus atvarė meras. Ne, ne jis pats, o jo mąstymas“,- Seimo nario Re­mi­gijaus Žemaitaičio priimamajame išpyškino obelyniškė A.Augustienė.

Moteris jau ne kartą buvo atėjusi tartis su Seimo nariu, kaip reikėtų suremontuoti­ griū­vantį administracinį pas­ta­tą Naujajame Obelyne. Pir­masis jo aukštas priklauso savivaldybei ir AB TEO, o antrąjį senais privatizavimo laikais įsigijo A.Augustienė. Planavo, vaikams paaugus, kurti verslą, bet gyvenimas kitaip sudėliojo prioritetus.

„Dabar jau aišku, kad sūnus nieko jame nesiruošia daryti“,- pripažino moteris.

Ji skundėsi negalinti naudotis patalpomis, nes pastato stogas - kiauras kaip rėtis. Adelė įsitikinusi, jog savivaldybė, kuriai priklauso beveik tokia pat pastato dalis, kaip ir jai, stogo dengti nenori.

„Meras reikalauja, kad aš pirmiau sudėčiau langus ir duris. Bet aš nesu kvaila: kam dėti langus, jei per stogą kiaurai bėga? Pirmiausia reikia uždengti stogą“,- tiesdama Seimo nariui Šilalės mero J.Gudausko pasirašytą raštą, aiškino garbaus amžiaus moteris.

Gegužės viduryje meras informavo A.Augustienę, kad savivaldybė jos pastato dalies pirkti neketina ir priminė, jog 2012 metais buvo sudaryta stogo remonto lokalinė sąmata. Suskaičiuota, kad naujas stogas pastatui kainuotų 26 tūkst. 280 litų (7,6 tūkst. eurų).

Pasak Turto valdymo ir ekonomikos skyriaus specialistų, rengusių šį raštą, šitą sumą proporcingai padalijus patalpų savininkams, savivaldybė turėjo skirti 46 proc. stogo remonto išlaidų sąmatinės vertės – 12 tūkst. 088,98 Lt. A.Augustienei atsiųsta­me raš­­te­ informuojama, jog savivaldybė sutiko šiuos pinigus skirti ir primenama, kad moteriai buvo patarta raštu kreiptis į TEO dėl sutikimo atlikti  pastato stogo remontą.

Tačiau buvusi mokytoja sako įtarianti, jog meras meluoja - jokių pinigų savivaldybė, anot jos,  neskyrusi ir stogo remontuoti net nežadėjusi.

„Man atsiuntė tik sąmatą, kurioje buvo nurodyta, kiek pinigų reikia stogui dengti. AB TEO parašė, kad privaloma skelbti viešųjų pirkimų konkursą. Ar tai aš, sena, nukvaršusi, turiu tokius dalykus daryti, kai savivaldybėje sėdi keli šimtai valdininkų? Jei būčiau meras, būčiau tą seną žmogų pasikvietęs ir žmoniškai pasitaręs, kaip tą reikalą sutvarkyti“,- neslėpė nuoskaudos A.Augustienė.

Ji įsitikinusi, kad merui pritrūko žmoniškumo - ji, kaip ir daug kitų šilališkių,  J.Gudaus­ku pasitikėjusi, ­o išrinktas šis atsuko nugarą.

„Anksčiau maniau, kad partija pastatė, tai partijai ir dirba. Bet po tiesioginių merų rinkimų tikėjausi, jog visų žmonių rinktas meras visiems ir dirbs. Tačiau niekas nepasikeitė - ponu buvo, ponu ir liko.

Keturiasdešimt metų vaikučius už rankų vedžiojau, ištisas kartas užauginau. Jei taip valdiškai būčiau dirbusi, kas būtų ačiū pasakęs? Kaip motina kiekvieną globojau, todėl turiu teisę manyti, kad ir meras savo rinkėjus privalo kaip įmanydamas globoti, jiems padėti, o ne raštais atsirašinėti“,- braukė ašaras A.Augustienė.

Buvusios mokytojos grau­­dintasi ne be reikalo: ją skaudina dar ir savivaldybės politikų sprendimas apmokestinti apleistus statinius didesniu nekilnojamojo turto mokesčiu. Moteris tikino, kad jai tai atsieina 50 eurų per mėnesį.

Pavartęs raštus ir pasikalbėjęs su savivaldybės Tur­to valdymo ir ekonomikos sky­riaus specialiste Nijole Maroziene, rengusia atsakymą A.Augustienei, Seimo narys R.Žemaitaitis tik skėstelėjo ran­komis: valdininkai­ įs­ta­tymui nenusižengė. A.Augus­tienė, valdanti 47 dalis pastato, turėtų skelbti viešųjų pirkimų konkursą ir stogui uždengti rasti mažiausią kainą siūlantį rangovą. Nei savivaldybei, valdančiai vos viena dalele mažiau už A.Augustienę, nei AB TEO, atrodo, nerūpi, jog pensininkė, neturinti jokios administravimo patirties, negali užsiregistruoti Viešųjų pirkimų tarnybos elektroninių pirkimų sistemo­je­ ir nesugeba at­lik­ti pirkimo pro­­cedūrų.

Kita vertus, gal­ dėl to ir nerūpi, kad nėra suinteresuotų remontuoti griūvančio pastato? Juk šiaip­­ ar taip, o savivaldybės taryba, apkrovusi dideliais mokesčiais iš pensijos gyvenančią mokytoją, sau jų nepasiskyrė - nors taip pat šeimininkauja apleistame pastate. Bet tai irgi moralės, o ne įstatymų problema. O moralė dabar, deja, menkai konvertuojama valiuta.

A.Augustienė tvirtino per teis­mą reikalausianti, jog savivaldybės administracija kompensuotų jai nuostolius, susidariusius dėl to, kad dėl neuždengto stogo negali nau­dotis savo turtu. Tačiau ir be teismo sprendimo aiš­­ku, kad įveikti savivaldybės jai greičiausiai ne­pa­vyks.

Obelyniškė tikino neturinti pi­nigų pas­tato stogui sutvarkyti, to­dėl negali savo dalies ir parduoti. O siūlyti kam nors tokį apleistą, būtų tolygu atiduoti dykai.

Socialiai pažeidžiamą žmo­gų įstatymais nesunku įsprausti į kampą, ypač, kai valdžia nesuinteresuota jam padėti. Obelyniškiai sako, jog turėtų būti atvirkščiai: apgriuvęs dviaukštis su virš durų jau vešinčiais berželiais anaiptol nepuošia gyvenvietės ir žmonių gerovei negali bū­ti deramai panaudojamas. Privatizacijos laikus daugelis­ jau pamiršo, da­bar nemažai žmonių gailisi kažkada už čekius, pajus ar net grynuosius pinigus prisipirkę nereikalingo turto ir daugelis mielai jo atsikratytų. Bet suprantamas ir jų nenoras patirti nuostolių. Matyt, tai irgi viena iš priežasčių, kodėl mūsų rajone yra tiek daug pamažu dūlėjančių griuvėsių.

Savivaldybės administracijos Turto ir ekonomikos skyriaus duomenimis, Šilalės rajone yra net 67  apleisti, pavojų aplinkiniams keliantys statiniai. Tik 11, tarp jų - ir A.Augustienės valdos Naujajame Obelyne, apmokestinti maksimaliu 3 proc. nekilnojamojo turto vertės mokesčiu, nes įstatymas  suteikia lengvatų žemės ūkio paskirties pastatų savininkams.

Neseniai dėl pačiame gyvenvietės centre griūvančios ir vaizdą darkančios buvusios kolūkio kontoros sukilo jomantiškiai. Tačiau jei keli solidūs ūkininkai – verslininkai nesugeba susitarti ir susitvarkyti griuvėsių, tai ko norėti iš pensininkės?

Įstatymai įstatymais, bet reikalauti, jog eilinis žmogus skelbtų ir vykdytų viešuosius pirkimus, savivaldybei turėtų būti gėda.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Paštomatai – vis labiau populiarėjantys visą parą veikiantys savitarnos siuntų terminalai. Jais naudojantis galima ir atsisiųsti prekes, ir išsiųsti siuntinius Lietuvoje bei į užsienio šalis.

Šiuo metu „Omniva“ sparčiai plečia paštomatų tinklą. Birželio pabaigoje, įgyvendinus plėtros planus, „Omniva“ paštomatai bus pasiekiami net 41 Lietuvos mieste. Tai leis patogiau siųsti siuntas ir greičiau jas gauti, negaištant laiko eilėse pašte.

Birželio 10 -ąją „Omniva“ savitarnos siuntų terminalas įrengtas Šilalėje, prie prekybos centro „Norfa“ (Nepriklausomybės g. 13A), tad miesto gyventojai jau gali naudotis šia paslauga.

Naudotis paštomatais - patogu ir greita 

Paštomatų paslauga Lietuvoje dar gana nauja, tačiau sparčiai populiarėjanti. Ypatingai jais naudojasi gyventojai, kurie internetu perka mažesnės vertės ar nedidelių išmatavimų daiktus: smulkią buitinę techniką, kosmetiką, avalynę, drabužius.Elektroninių parduotuvių klientai tikisi gauti prekes greitai ir patogiai, vos kelių mygtukų paspaudimu, todėl siuntų savitarna pasinaudoja vis daugiau gyventojų. Jie renkasi šį būdą dar ir dėl to, jog gali atsiimti prekes bet kuriuo metu, visą parą. Be to, čia niekada nebūna eilių. Per „Omniva“ savitarną gyventojai gali siųsti daiktus, telpančius į trijų dydžių spinteles: S, M ir L. Didžiausio siuntinio aukštis gali siekti 64, ilgis – 38, o plotis – 39 centimetrus, t.y. ne mažesnis nei rankinio bagažo matmenis atitinkantis lagaminas.

Siųsti ir atsiimti siuntinį - nesudėtinga 

Išsiųsti siuntinį savitarnos terminalu yra paprasta. Paštomato liečiamajame ekrane reikia pasirinkti šalį ir siuntos dydį: S, M arba L. Po to pasirinkti miestą ir savitarnos siuntų terminalą, iš kurio gavėjas pageidauja atsiimti siuntą, įvesti gavėjo bei savo mobiliojo telefono numerius. Tuomet reikia banko kortele atlikti apmokėjimą. Prie paštomato atsispausdinus siuntos lipduką, jį būtina užklijuoti ant siuntos, šią įdėti į spintelę, uždaryti dureles ir patvirtinti tai ekrane.

Norint atsiimti siuntinį taip pat teks atvykti prie paštomato. Siuntinio gavėjas į mobilųjį telefoną gauna SMS žinutę, kurioje nurodytas spintelės atidarymo kodas. Ekrane palietus mygtuką „Atsiimti siuntą“ ir surinkus nurodytą kodą, spintelės, kurioje įdėtas siuntinys, durelės automatiškai atsidaro. Jeigu už prekę būna nesumokėta, tai galima padaryti savitarnos terminale. 

Ruošiant siuntą, svarbiausia ją supakuoti taip, kad, ją gabenant, niekas nesudužtų, nesulūžtų ir nesusigadintų. Paprastai siunta pakuojama naudojant gofruotą kartoną, kartonines dėžes, burbulinius vokus.

Suntinio numeris nurodomas siuntos kvite, kurį galima atsispausdinti, įdėjus siuntą į spintelę, todėl „Omniva“ interneto svetainėje galima sekti siuntinio buvimo vietą. 

Privalumai - lankstumas ir greitis

Tik „Omniva“ terminaluo­se siun­­­tos yra sau­gomos maksimalų laiką – 7 dienas. Siuntėjas, išvykęs kelioms dienoms, gali būti ramus, kad siunta nebus sugrąžinta siuntėjui ar papildomai apmokestinta dėl ilgesnio saugojimo. Pristačius į gavėjo mieste esantį savitarnos terminalą, siuntėjas ir gavėjas nedelsiant bus informuotas SMS žinute.

Siuntiniai, siunčiami per „Om­niva“ savitarnos terminalus, Lie­tu­voje atgabenami darbo dienomis per PER VIENĄ DARBO DIENĄ (didžiuosiuose miestuose – ir šeštadieniais). Siuntos Latviją pasiekia per 1, o Estiją – per 1-2 darbo dienas. Į kitas užsienio šalis siuntas nugabenti užtrunka iki 8 darbo dienų. Gyventojai per terminalą gali išsiųsti siuntinį per 1-2 minutes, o pasiimti - per mažiau nei pusę minutės. Didžiausias „Omniva“ siuntinio svoris – 30 kilogramų. Tiek gali sverti bet kurio dydžio – S, M arba L – siunta, o jos siuntimo kaina priklausys tik nuo pasirinkto siuntos dydžio. Tai ypač aktualu užsienyje gyvenantiems, studentams bei jų tėvams, taip pat iš Lietuvos emigravusių piliečių artimiesiems, kurie siunčia didesnio svorio siuntas.

Visas bendrovės skelbiamas akcijas bei nuolaidas galima rasti „Omniva“ puslapyje www.omniva.lt. Taip pat apie tai informuojama „Omniva Lietuva“ puslapyje „Facebook“ tinkle. Tame pačiame internetiniame puslapyje yra nurodyti veikiančių paštomatų adresai visuose Lietuvos miestuose ir kitose Baltijos šalyse bei siuntų pristatymo ir jų išėmimo tvarkaraštis. 

Aldona BIELICIENĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

(Užs. Nr. 88)

1941 metų birželio 14-ąją iš Lietuvos į Si­birą iškeliavo pirmieji ešelonai su tremtiniais. Tarp jų daugiausiai buvo politinio, karinio ir ūkinio Lietuvos elito atstovų. Nuo tų skaudžių okupantų nusikaltimų mūsų tautai prabėgo 75-eri metai. Šiandien stabtelėkime bei prisiminkime tuos, kurie įvairiais būdais kovojo su okupacine valdžia. Vienas iš jų – Antanas Leonardas Rubšys, Popiežiaus rūmų prelatas, visame pasaulyje pripažintas Šventojo Rašto vertėjas.

1939-aisiais į Lietuvą buvo įvedami Sovietų sąjungos daliniai, 1940 m. šalis okupuota. Tuo laiku Šilalės apylinkėse intensyviai steigėsi su pogrindine veikla susiję būreliai. 1940-1941 m. Šilalės gimnazijoje buvo pastebimos antitarybinės nuotaikos, miestelyje ant telefono ir elektros stulpų pasirodydavo ranka rašytų proklamacijų. Tai, jog prie šito aktyviai prisidėjo ir A.Rubšys, patvirtina ir mokytojas Kazimieras Šetkus. Pasak jo, maždaug apie 1940 m. ar 1941 m. gimnazistai A.Rubšys bei Stasys Žilys paprašė jo iš sėtinio išdrožti nedideles raides, ku­rias padažius rašalu, buvo galima spausdinti tekstą. Ką jaunuoliai spausdino, jis nežinojęs – gimnazistai nieko nepasakoję. Tačiau enkave­distai greitai išsiaiškino šių proklamacijų autorius. 1941-ųjų pavasarį grupė Ši­la­lės gimnazistų, tarp jų - ir A.Rubšys, buvo areštuoti bei įkalinti vadinamoje „šuberti­nėje“, Tauragės saugume. Ir tik laimingo atsitiktinumo dė­ka Antanui pavyko iš ten ištrūkti gyvam.

Apie savo pogrindinę veik­lą jis pasakojo: ,,Besimokant teko išgyventi net dvi okupa­cijas – rusų ir vo­kiečių. Ir prieš abi kovojome, t.y. veikė pogrindinės gimnazistų or­ganizacijos, ku­rių branduolį daž­nai sudary­da­vo apie tris moksleivius. Mes platindavome spaudą, rašydavome atsišaukimus, būdavome partizanų ryšininkai“. 

Po kelių dešimtmečių jis rašė: „Tada mokykloje buvome svetimųjų gundomi palikti savo tautinę bei religinę praeitį kaip atgyveną ir kurti naują ateitį su naujo žmogaus tipu“.

1943-iaisiais A.Rubšys, baigęs gimnaziją, įstojo į Telšių kunigų seminariją. Toks jo sprendimas artimuosius labai nustebino, nes Antanas buvo pasaulietiškas, bend­raujantis, mėgo pasilinksmin­ti, tiesa, alkoholio nevartojo. Ir nors visa šeima buvo nustebinta šitokiu sprendimu, tėvai džiaugėsi, jog sūnus no­ri tapti kunigu.

Antano sesuo Teresė Rub­šytė-Ūksienė yra sakiusi, kad gamta Antaną apdovanojo ne­eiliniais gabumais. Jis ypač domėjosi egzotiškomis Ar­ti­­mųjų Rytų šalimis bei svajojo kada nors jas pamatyti, be atvangos žaidė krepšinį, mokėjo net penkias užsienio kalbas.

Studijuodamas Telšių kuni­gų seminarijoje, Antanas pra­dėjo gilintis į Šv. Raštą: „Šven­tasis Raštas mane masino, o juo besidomintys profesoriai mane domino“.

Vasaros atostogų metu jaunasis klierikas tapdavo vaikų traukos centru: padėdavo jiems pasiruošti Pirmajai komunijai, mokydavo poterių ir katekizmo. Būdamas gabus studentas, A.Rubšys stengėsi ir kaimo vaikams perduoti savo žinias, supažindinti juos su tikėjimo tiesomis. 

1944 m. Žemaitijoje vis dar vyko mūšiai tarp sovietų ir vokiečių armijų. Rudenį, karo frontui artėjant prie Du­bysos, tėvas išvežė Antaną į Telšių kunigų seminariją tęsti mokslų. Po vasaros atostogų sugrįžus į Telšius, artėjant frontui, klierikams buvo pasiūly­ta per­­sikelti į Vo­kietiją, į Ei­chs­tato aukštąją teolo­gijos-fi­lo­sofijos mo­kyklą. A.Rub­­šiui te­ko pėsčiomis žings­niuoti iki Kre­­tingos, iš ten traukiniu ant platformos keliauti iki Ka­ra­­liaučiaus.

Elena Zi­vi­­čiū­tė-Dar­gie­nė, A.Rub­­šio draugė, pasa­kojo, kad 1944-ųjų rugsėjo pabaigoje, prieš keliantis per Ne­muną, jį kankino abejonės. Tada Antanas, pasak jos, atvertęs Bibliją ir pirštu dūręs į ją. Ten buvo parašyta: „Eik toliau pasirinktu keliu“. Tuo viskas ir pasakyta. A.Rubšio kelionė į Vokietiją truko dvi savaites...

Kaip itin gabus studentas, 1945 m. jis buvo pasiųs­tas į Romos popiežiškąjį Griga­­liaus universitetą gilintis į bib­lines studijas. 1948-ųjų gruodžio 18 d. Romoje A.Rubšys įšventintas kunigu. 

Pokario Roma mažai ką ga­lėjo pasiūlyti jaunam moks­lininkui, todėl 1951 m. rudenį Antanas išplaukė į Ame­riką. San Diego Nekaltojo Pra­si­dė­­­­jimo kunigų seminarijoje kun. A.Rubšys metus dėstė Šv. Raš­tą. 1958-aisiais jis buvo pakviestas į Manhattano kolegiją Niujorke, kur dirbo net 30 metų.

Nepamiršo prelatas A.Rub­šys ir Lietuvos. Bičiulio arkivyskupo Audrio Juozo Bač­kio kvietimu, 1994–2002 m. Šv. Rašto disciplinas jis dėstė Vil­niaus, Telšių kunigų semi­narijose, Vytauto Di­džiojo uni­versitete Kaune.

1994-aisiais popiežius Jo­nas Paulius II kun. A.Rubšiui su­teikė Popiežiaus rūmų pre­lato titulą, o 1995 m. už Se­nojo Testamento vertimą iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų bei knygas „Raktas į Se­nąjį Testamentą“ ir „Rak­tas į Naująjį Testamentą“, „Šven­tojo Rašto kraštuose“ jis tapo Lietuvos valstybinės premijos laureatu.

Remiantis dr. Aldonos Vasi­liauskienės surinktais faktais, per beveik 79 savo gyvenimo metus A.Rubšys akademinėms studijoms paskyrė 15 metų, pedagoginiam ir moksliniam darbui – 44 metus. Mirė jis 2002 m. rugpjūčio 27 d. Niujorke. Prelato pa­laikai atvežti į Lietuvą bei palaidoti Laukuvos Šv. Kry­žiaus Atradimo bažnyčios šven­­­toriuje. Jo asmeninis archyvas, vykdant testamente išreikštą valią, perduotas Vy­tauto Didžiojo universiteto Ka­talikų teologijos fakultetui. 

Monika RUPŠYTĖ

Nuotr. iš A.Rubšio sesers T.Ūksienės archyvo