Varsėdžiai, kaip ir daugelis Lietuvos kaimų, pamažu nyksta. Nyksta, bet ir gražėja kartu. Deja, atrodo, tuo patenkinti ne visi. Štai tokie Varsėdžių paradoksai.

Kaimas keičiasi

Dabar Varsėdžiai pagražėję. Kai atvažiuoji po poros metų, labai aiškiai matai, kad daug kas čia pasikeitę. Ypač - cent­ras, teritorija prie bažnyčios. Redakcijos archyve yra išlikusių senesnių nuotraukų, todėl galime lyginti. Pirmiausia užmeskime akį į darytas 2014-ųjų pavasarį. Štai dvi moterys knisa žemę prie parduotuvės. Tai šiaulietė Irena Šniukienė su drauge, taip pat šiauliške, Atėne Gedminiene. Atėnė kilusi iš Šilalės, bet su Varsėdžiais susijusi tik per savo draugus. Irena - apželdinimo specialistė. Visą gyvenimą dirbo finansininke, o prieš devynerius metus baigė Šiaulių universiteto dekoratyvinės želdininkystės studijas, turi individualią įmonę, kuri užsiima želdiniais.  Šiauliuose už tokią veiklą ji gautų atlyginimą, bet čia dirba dykai ir dar išleidžia savo pinigų.

Kam tas gėlynas prie svetimos krautuvės?

- Kelias į bažnyčią turi būti gražus, - atsakė tada Irena.

Šiemet jis jau tikrai gražus. O prie bažnyčios nebėra į krūvas suverstų akmenų. Prieš porą metų čia riogsojo valgyk­los pamatų griuvenos. Irena pasamdė buldozerį, padarė dailią aikštelę, akį džiugina žalia veja. Ji čia pat, už trijų angelų, kurie saugo varsėdiškio tautodailininko Zigmo Rimgailos atminimą.

Irenos paslaptis

Šis tas naujo atsirado ir atokiau nuo centro. Atvažiuojant nuo Upynos, ties Varsėdžių riboženkliu, pakelėje, maty­ti spalvotais akmenukais nuklotas plotas ir išdėliotas užrašas „Varsėdžiai 595“. Šalia - mūrinis namas. Tai gal ši pakrantė priklauso sodybai? Kol foto­grafuoju, prisistato ir šeimininkė.

- Ne, tai ne mano darbas, - paaiškina ji. - Aš tik žoles paraviu.

Kas visa tai padarė?

- Tokia Irena iš Šiaulių. Ji tik paklausė manęs, ar leisčiau. Kaip neleisi! Argi blogai padaryta?

Ji atvažiuoja ir tvarko Var­sė­džius. Ar daug surasi žmonių, kurie dykai tvarkytų kaimą?

Tai ir yra keisčiausia. O gal vis tik turi kokios naudos. 

Elena kažkaip keistai pažiūri. 

- Kodėl šito klausiate? Ką turite galvoje? 

Taip gerai prasidėjęs pokalbis ima strigti. Na, bet jei žmogus atvažiuoja ir dirba dykai, juk turi būti kažkoks motyvas! 

- Ji - dūšios žmogus! - paaiškina Elena. - Mūsų Zigmo gyvenimo draugė. Jis mirė, o ji saugo jo atminimą. 

Gal čia ta pati verslininkė, kuri Varsėdžiuose įsteigė bendruomenę? 

- Ir gerai, kad įsteigė! Atsi­rado žmogus, kuris apsiėmė tą popierinį vargą, - tvirtina Elena. - O kodėl klausinėjate?

Laikas atidengti kortas - „Ši­lalės artojas“ neseniai ga­vo laišką, kuriame išdėsty­tus faktus reikia patikrinti. Remiantis tuo, kas tame laiš­­ke surašyta, atrodo, Var­sė­džiuose yra žmonių, nepatenkintų I.Šniukienės darbais ir jos įkurta bendruomene.

- Gal kam ir nepatinka, - patraukia pečiais varsėdiškė. - Visokių yra, visokių reikia. O kas negerai? 

Tiesą sakant, daug kas. Laiš­­ke teigiama, jog neva Sta­sys Skalauskas savo namuose įsteigė kaimo bendruomenę, tačiau perleido ją šiauliškei verslininkei, tokiu būdu nu­vildamas kaimo žmones. La­­biausiai neramu, kaip teigia­ma laiške, esą dėl to, kad bend­ruomenė neva įregist­ruo­ta ne Šilalėje, bet kažkur Ša­kiuose. Ir svarbiausia, pasak laiško autorių, iš bendruome­nės narių reikalaujama asmens kodų. 

- Šakiuose? - stebisi Elena. - Pirmą sykį girdžiu!

Išsiaiškiname, jog bend­ruo­­menė iš tiesų įregist­ruota Plau­šiniškės kaime, esančiame prie Varsėdžių. Tai labai lengvai galima patikrinti. To­dėl pradeda kilti įtarimų, kad laišką redakcijai rašė arba nieko nenutuokiantis žmogus, arba manantis, jog re­dak­­cija laiškus skelbia, nepa­tik­­rinusi faktų.

Kalbėjome ir su S.Ska­laus­ku. Šis sakė nesąs didelis aktyvistas, tik padėjęs įsteig­ti bend­ruomenę ir leidęs ją regist­ruoti iš tėvų paveldėtoje sodyboje. Kiekviena bendruomenė privalo turėti adresą, net jei neturi nuosavo kampo. Tai negi gaila?

- Jeigu žmogus kažką daro, būtų nuodėmė atsisakyti, - tvirtina S.Skalauskas. - Aš taip ir žmonėms sakiau.

Tad vis dėlto kodėl galėjo gimti toks laiškas?

- Jaučiu, kas tai galėtų būti, bet geriau į tai nesikiški­me, - išmintingai pataria Ele­na. - Kam tie konfliktai? Yra žmo­gus, kuris moka ir gali daugiau. Yra kitas žmogus, kuris nieko nesugeba. Štai ir atsiranda pavydas. Aš taip sakyčiau. O jeigu atrodo, kad Irena, sutvarkydama aplinką, kažką sugadino, tai kodėl visi po atlaidų bėga fotografuotis prie to sugadinto paveldo? Juk daugelis fotografuo­ja­si prie jos angelų! Dabar tai yra gra­­žiausia vieta. Ir pro mūsų namus važiuodami žmonės pristabdo mašinas, žiūri, kas čia išdėliota. Tie skaičiai - Varsėdžių jubiliejui. Eime, parodysiu, kokį miške radome akmenį.

Elenos kieme ak­muo tik­rai gražus. Šei­mininkė paaiškina, kad jame yra tokia tarsi spe­ciali vieta gėlei padėti. Tačiau akmuo visiškai natūralus, prie jo nagų nekišta - jis tik iš miško partemptas. Tikrai įdo­mu, bet dar įdomiau - bend­ruomenės pirmininkės pas­laptis. Jeigu žmogus važiuoja iš Šiaulių į Varsėdžius, tvarko kaimą, sodina gėles, stato angelus, rūpinasi jubiliejumi ir steigia bendruomenę, turi juk būti koks nors motyvas!

- Galiu pasaky­ti, - sako Ele­na. - Me­nininkas Z.Rim­gaila buvo varsėdiškis, Ire­na - jo draugė. Matyt, Zigmas sva­jodavo, ką jis norėtų padaryti Varsėdžiams. Arba jie abu svajodavo. Tačiau Zigmas mirė, tad Irena užsibrėžė tai, ką jis planavo, įgyvendinti. Štai ir visa paslaptis. Ji man pati prasitarė. Juk sakiau - dūšios žmogus. Bet ne visi gali suprasti.

Kaimas nėra suskilęs

Netoli baž­ny­čios su­tin­ka­­me ir pačią bendruomenės pirmininkę. Iš Šiaulių į Var­sėdžius ji atvažiuoja kiek­vieną savaitę.

- Vėl kas nors negerai? - šypsosi.

Irena prisi­me­na, jog prieš porą me­­tų panašiu reikalu šmiri­nėjau po Var­sėdžius ir už­davinėjau ne­labai malonius klausimus. Ta­da I.Šniukienės veikloje savivalę įžiūrėjo Var­sėdžių bažnyčios zakristi­jo­nas Arū­nas Smirinenka: gir­di, an­gelai pastatyti per daug garbingoje vietoje, per ar­ti baž­nyčios, valstybės sau­­gomoje teritorijoje ir dar be parapijos tarybos sutikimo. Tačiau Upynos parapijos klebonas kun. Eduardas Steponavičius, kuris ir vadovauja Var­sė­džių parapijos tary­bai, tuomet nemat? jo?kios savival?s ir nieko anė jo­kios savivalės ir nieko antikrikščioniško. Pasirodo, bu­­vęs ir parapijos tarybos su­tikimas, o klausimas, daly­vaujant Šilalės dekanui, svars­tytas kelis kartus. Jokių prie­kaištų neturėjo nei aplinko­saugininkai, nei Upynos seniūnė Stefa Kažukauskienė. 

- Būna, žmogus pajudina pirštą, bet po to eina ir reikalauja kokios malonės. O I.Šniukienė nieko neprašo, tik leiskime jai dirbti, - sakė tada seniūnė. 

Kas rašė skundą dabar, neaišku. Mat laiškas - anoniminis. 

- Jaučiu, kas tai galėtų būti, bet nesigilinkime, - pasiūlo I.Šniukienė. - Mes jau turime bendruomenę, žmonės susirenka, puošia Varsėdžius. Per Roko atlaidus pasidarome kaimo šventę - be alkoholio,  vaišinamės ledais,  gira. Šiemet rajono savivaldybė da­vė šiek tiek lėšų muzikantams pasisamdyti, pasikviesime „Bijotaičius“. Artėja 600 metų jubiliejus, laikas apie jį galvoti. Onutė Stanytė dovanojo du ąžuolus - iš jų padarysime stogastulpius jubiliejaus garbei ir pastatysime ties Varsėdžių riboženkliais. Štai čia reikėtų iškirsti krūmus, išvalyti daubą bei iškasti gražų tvenkinį. Esame bendruomenė ir jau galime gauti Žemės ūkio ministerijos paramą, kuri remia tokius projektus.

O kaip su tais asmens kodais? Kodėl jų reikalaujama?

- Nerei­kalau­ja­me! - sako pir­mininkė. - Kas norėjo - sakė, kas nenorėjo - nesakė. Norint gauti projektui finansinę paramą, reikia turėti realią bend­ruomenę ir gerai sutvarkyti dokumentus. Aš maniau, jog bendruomenės narių sąraše reikalingi ir asmens kodai. Pasirodo, ne. Bet nieko blogo, kad sužinojome. Iš jų galima išskaityti gimtadienius, pasisveikiname vienas kitą.

Atrodytų, iš nieko pučiamas burbulas. Tačiau yra ir šis tas rimtesnio. Keletas „Šilalės artojo“ kalbintų varsėdiškių nenoromis užsiminė apie bend­ruomenei kišamus pagalius. Pavyzdžiui, S.Skalauskas sakė nesuprantąs, kam bendruomenei statytis savo pastatą, jeigu yra puikiausi parapijos namai. Juk tie patys žmonės priklauso parapijai, tie patys - bend­ruomenei. Išeitų, jog dirbtinai kuriamos dvi bendruomenės. Kaime žmonių vis mažiau, ir tie patys dirbtinai priešinami.

Tačiau bendruomenės pirmininkė nemano, kad kaimas yra suskilęs. Žmonės, anot jos, geranoriškai sutiko iniciatyvą, savo darbais bei aukomis prisideda prie bendro reikalo. Jeigu yra nepatenkintų, tai - ne tragedija.

- Labas, Irena! - prie parduotuvės pasveikina kažkoks varsėdiškis. - Aš jau sugalvojau, ką daryti su elektra! Skydinė bus. 

- Gal atvežti kokio metalo? - klausia Irena. 

- Neimkit į galvą, viskas bus padaryta, - užtikrina vyriškis ir nueina. 

Irena paaiškina, jog tai - Vy­tautas Patlaba. Kaimo cent­re žmonės pasisodino eglutę, ku­rią pasipuošia Ka­lė­­doms. Tiesą sa­kant, ją puo­šia Lai­mu­tė Pat­labienė. Ap­­švietimui nuo Pat­­labų sody­bos atvesta elektra, ji irgi do­vanai. Reikėtų elekt­rai kažko pastovesnio, patikimes­nio - ko­kios nors skydinės. Taigi V.Pat­laba padarys. 

Prie mūsų prieina dar vienas vyras, ima dėkoti Irenai už kažkokią dovanotą striukę ir piršti jai vyrą. 

- Esate puiki moteris, Jums reikia gero vyro, - pradeda įtikinėti.

Taip mėgstama kal­bėtis, kai būrin susirenka giminės. Klau­sausi, galvoju: ar ga­li būti, jog kaimo žmonės šitos moters nepažįsta ir apie ją nieko nežino? Tačiau paskaitykime kelias eilutes iš anoniminio laiško: „Dabartinės pirmininkės mes nei pažįstame, nei žinome, kas ji ir iš kur. Tas pasakymas, kad ji yra verslininkė iš Šiaulių, mums nieko dar nesako“.

Ar gali būti, jog šitaip parašė žmogus, gyvenantis Var­sėdžiuose? Bet, atrodo, jis iš tiesų čia gyvena! Gyvena, ma­to ir nieko nežino?

Ir vis dėlto kaimas gražėja. Žmonės susirenka, mokosi dirbti ir švęsti kartu. O tai jau šis tas.

Petras DARGIS

Autoriaus nuotr.

Gegužės 29 d. Žemaičių kultūros draugijos Šilalės skyriaus nariai rinko naują seniūną, nes daug metų šias pareigas ėjęs Kazys Juknius dėl ligos pasitraukė iš aktyvaus visuomeninio darbo. Dabar šis darbas patikėtas etatinei savivaldybės kultūros paveldo apsaugos vyr. specialistei Jurgitai Viršilienei.

Ir nors sakoma, jog naujoji seniūnė buvo išrinkta, realiais rinkimais, deja, to negalima pavadinti: į šią vietą buvo pasiūlytas vos vienas kandidatas, todėl susirinkusiems maždaug 30-čiai žmonių nieko kito neliko, kaip tik vienbalsiai balsuoti už K.Juknių panorusią pakeisti J.Viršilienę.

Buvusio seniūno aktyvumu, atsidavimu tam, ką daro, bei gebėjimais nuoširdžiai įsitraukti į visuomeninę veiklą tikriausiai niekas neabejoja. Jis daug ką naujo sukūrė mūsų rajone, ragino žmones būti pilietiškus, aktyviai kelti į viešumą problemas. Dirbo iš širdies ir atiduodavo savo idėjai visas jėgas. Be to, Kazys sugebėdavo suburti žmones taip, kad jie patys eidavo jam į pagalbą. Beje, ne be jo inicia­tyvos sukurtas ir žemaičių herbas „Meška“.

Gerai prisimenu, kai 2000-ųjų kovo 10 d. su K.Jukniumi įėjome į Prezidentūros svečių salę, kuri buvo puspilnė. Savo nuostabai išgirdau balsus: „O, Šilalė, Kazys“. Tai rodo, jog apie jo veiklą žinojo ir plačiau, o jį patį, kaip asmenį, pažinojo iniciatyvūs Lietuvos žmonės.

Bet grįžkime prie seniūno rinkimų. Susirinkime buvo smagu klausytis J.Viršilienės kalbos. Ji daug ir plačiai pasakojo apie savo tie­sioginį darbą, apie pamink­lų apsaugą, jų priežiūrą, įteisinimą bei kt. Sutinku, kad tai yra būti­na. Deja, mes, susirinkusieji, neišgirdome, kaip naujoji seniūnė žada susitvarkyti su visuomeninėmis parei­gomis. Ar Žemaičių kultūros draugijos veikla nuo šiol vystysis tik po darbo valandų? Juk užsiimti ja tiesioginio darbo laiku J.Viršilienė lyg ir negali. Be to, ji dar neakivaizdžiai studijuoja, o vakare laukia šeima...

Todėl nori nenori peršasi išvada, jog kažkuris užsiėmimas nukentės. Arba Žemaičių kultūros draugijos seniūnės pareigos bus atliekamos formaliai, arba J.Viršilienės darbas „kultūros paveldo apsaugos vyr. specialiste“ savivaldybėje yra tik etatas, už kurį iš mokesčių mokėtojų kišenės jai mokama alga.

Apmaudu, bet tokių etatų, mano nuomone, savivaldybėje yra ir daugiau.

Danutė PIETERIENĖ

„Bočių“ bendrijos

garbės pirmininkė

Šią situaciją galėčiau pavadinti komiška, jeigu ji ne­kenktų mano nedideliam verslui.

Keliolikos arų plote auginu agurkus. Šio pavasario pradžia buvo gana šalta, todėl net naktimis tekdavo keltis pašildyti šiltnamių. Įdarbinau kelias moteris daigams susodinti bei prižiūrėti, daug triūso teko ir pačiam, kol pagaliau užaugo pirmasis derlius. Kaip ir pernai, atsivežiau porą maišų ir, pasidėjęs miesto turgelio prieigose, ramiai prekiavau. Pirkėjų netrūko, nes mano  užaugintas daržoves jie mėgsta.

Tačiau sklandžią prekybą netikėtai sutrukdė savivaldybės valdininkė, paliepusi su savo agurkais kraustytis kitur. Bandžiau aiškinti, jog niekam nekeliu jokių nepatogumų, bet stropioji valdžios atstovė, matyt, vyresnybės pa­siųsta, su­kėlė šurmulį, iškvietė policiją. Jaučiausi kaip koks nusikaltėlis, nors prekiavau sa­vo užaugintomis daržovėmis, o ne tokiomis, kokias dažnai atsiveža perpardavinėtojai, prekiaujantys ant to paties šaligat­vio.

Bandžiau teisybės ieškoti miesto seniūnijoje. Tačiau supratau, kad ji mažai gali, kad yra viršesnių, duodančių įsakymus bei nurodymus, kam ir kur prekiauti.

Apmaudu, jog valdininkai, nuolat tvirtinantys, kad jie tarnauja žmonėms, negali iš­spręsti paprasčiausios prob­lemos, o siuntinėja vienas pas kitą. Dienos bėga, mano agurkai auga ir, ko gero, nebus kitos išeities, kaip atvežti ir supilti juos savivaldybės aikštėje...

Nesuprantu, kam užlipau ant nuospaudos, jog negaliu užimti poros metrų šaligat­vio? Kai tuo tarpu nuolat čia stovi automobilinė priekaba, iš kurios prekiaujama sėk­lomis, vaisiais, daržovėmis, šaligatviai nukloti gėlėmis, drabužiais. Deja, man kažkodėl negalima. Ar kiti geriau moka? Klausimas – kam? Pa­sakykite, susimokėsiu ir aš.

O gal valstybės lėšomis sutvarkyti šaligatviai Šilalėje jau perduoti pasiturintiems verslininkams, kurie pelnosi dar ir iš tokios nuomos?.. Kaip toje dainoje: mažas esi ir suprasti negali...

Virginijus MONKEVIČIUS

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šią savaitę Šilalės rajono gyventojas Tadas į savo namus pagaliau parsiveš antrąjį gimtadienį švenčiančią dukrytę. Tik laimingo atsitiktinumo dėka mamos globojama mažylė išliko gyva - gegužės pabaigoje stipriai apsinuodijusi alkoholiu ir dėl to net praradusi sąmonę mergaitė į Tauragės ligoninę buvo pristatyta iš naujojo jos mamos draugo namų. Abejotinos reputacijos vyriškis pareigūnams aiškino, jog dvejų metukų dar neturintis vaikas esą naktį užsimanė gerti, pats atsidarė šaldytuvą ir netyčia iš butelio atsigėrė degtinės.

Istorija prasidėjo paskutinį gegužės sekmadienį Ringalių kaime, netoli Tauragės, kur pas sugyventinį yra apsistojusi dvidešimtmetė šilališkė. Ankstų rytą į ligoninę atvežta mažametė buvo panirusi į komą, išmarginta mėlynėmis. Diagnozavę apsinuodijimą alkoholiu bei kūno sumušimą, medikai mažylę reanimobiliu išsiuntė į Klaipėdos vaikų ligoninę. Ištyrus į Reanimacijos skyrių paguldytos mergytės šlapimą, nustatyta net 1,73 promilės alkoholio.

Policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl fizinio skausmo mažamečiui sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo. Tačiau medikams kilo įtarimų, jog mirtinai nugirdyta mergaitė dar galėjo būti ir tvirkinama, todėl Klaipėdos vaikų ligoninės direktorė Klau­dija Bobianskienė mažylės ap­žiūrėti iškvietė ekspertą. 

Į ligoninę iš Šilalės atskubėjęs mergaitės tėvas „Šilalės artojui“ pasakojo, kad su duk­ryte buvo bendravęs prieš savaitę, tada ji jokių mėlynių neturėjusi, buvusi visiškai sveika. Vyrui nerimą kėlęs tik mergaitės elgesys, dėl to jis įtaręs, jog vaikui naujuosiuose buvusios draugės namuose nėra gerai. Įtarimais, kad mažylė gali būti skriaudžiama, jis teigia ne kartą dalijęsis su Šilalės savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojomis.

„Jau daugiau nei du mėnesiai teisme kovoju dėl vaiko globos. Buvusi mano draugė viena nesugeba pasirūpinti dukryte, nemoka jos prižiūrėti, bet Vaiko teisių apsaugos specialistės įsitikinusios, jog tokia maža mergytė turi gyventi su mama. Jos netikėjo, kad ši moteris išsikėlė į gretimą rajoną, kad jos sugyventinio namuose vaikui gali būti nesaugu. Prašiau, jog patikrintų, kur ir su kuo gyvena vaikas, lyg būčiau nu­jautęs, kad kažkas turi atsitikti. Klausiau savivaldybės dar­buotojų, ar jos laukia, kol vaiką įmes į šulinį“, - pasakojo Klaipėdos ligoninėje dukrytę slaugantis Tadas.

Tauragiškiai puse lūpų prasitaria, kad šilališkės naujojo sugyventinio namuose dažnai kilnojamas stikliukas, juose lankosi linksmą gyvenimo bū­dą pamėgusios kompanijos.

„Kaimynai nieko nesako, o ir visas kaimas to žmogaus bijo, nes jis neprognozuojamas“, - aiškino vyriškis, kuriam teisme nepavyko prisiteisti mažametės dukters globos.

Trejus metus nuomojamame būste gyvenusi šeima išsiskyrė šių metų sausį. Moteris trumpam buvo išvykusi į Ang­liją ieškoti darbo, tačiau greitai vėl grįžo į Lietuvą. Tado nuomone, jo buvusiai draugei trūksta elementariausių socia­linių įgūdžių, todėl savarankiškai auginti vaiko ji negali, be to, neturi net kur gyventi.

Smulkųjį verslą turintis ir namuose dirbantis Tadas gyvena su mama, dėl to net ir jam išvykus, būtų kas prižiūri mergytę. Būtent todėl šilališkiui apmaudu, kad juo nepasitikėjo motinai pirmenybę au­ginti dukrą suteikusios Vai­ko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos ir jų siūlomą spren­dimą priėmęs teismas.  

Po tragedijos globos klausimas išsisprendė savaime: nuskriaustą dukrytę Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai Tadui leido parsivežti į savo namus Šilalės rajone. Klaipėdos vaikų ligoninėje mergaitę slaugantis vyras tikėjosi jau praėjusią savaitę grįžti su ja namo, tačiau planus pakeitė tyrimus atlikę me­dikai - įtarta, jog pažeisti mergaitės vidaus organai.

„Gydytojai dabar svarsto, ar pakitimai kepenyse atsirado dėl vienkartinio smarkaus ap­sinuodijimo alkoholiu, ar vaikas galbūt buvo nuolat svaiginamas alkoholiniais gėrimais“, - „Šilalės artojui“ sakė vyriškis. Jis patvirtino, kad mergytę apžiūrėjo ekspertas, bet ekspertizės iš­va­dos dar nepateiktos.

Tikėtina, jog Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai išsiaiškins, kas ir kaip skriaudė dvejų metukų dar neturintį vaiką ir nubaus kaltininkus. Skaudi nelaimė, galimai sugadinusi mergaitei gyvenimą, neabejotinai turėtų tapti pamoka ir valdininkams, neįsiklausiusiems į Tado nuogąstavimus dėl buvusios draugės abejotino gyvenimo būdo. O juk ga­lėjo šios istorijos ir nebūti - jei tik valdininkai būtų pasidomėję, kur ir su kuo iš tiesų gyvena vaiko motina ir ar ji tinkamai rūpinasi dukra. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Pieno kainos ir  pieno ūkių ateitis - vienas svarbiausių klausimų šią vasarą. Protesto akcijos, kuriomis kaip tribūna propagandai pasinaudojo partijų kandidatai į Seimo rinkimus, kol kas nedavė jokių rezultatų. Pieno kainos vis dar krenta, o smulkių ūkių savininkai jau net nebežino - parduoti karves, ar dar kentėti.

Nežino, ką atsakyti

Nuo birželio daugeliui ūkininkų pieno kaina sumažėjo dar centu ar net dviem - kai kurie, parduodantys itin mažus pieno kiekius, dabar gauna mažiau nei patys sumoka už vandenį. Net vasarą, karves išginus į ganyklas, pieno kaina nepadengia menkos sa­vikainos, o apie pašarų ruo­šimą kai kurie žemdirbiai jau nebegalvoja. Vis dėlto nušienauti pievas būtina, mat to reikalauja Nacionalinė mokėjimo agentūra, turinti teisę iš nesilaikančiųjų taisyklių atimti tiesiogines išmokas.

„Ką mums daryti: ar dar laikyti, ar jau kuo greičiau parduoti tas karves? Ankstyvą pavasarį visi tik ir kalbėjo apie Europos Sąjungos paramą, žemės ūkio ministrė žadėjo derėtis, prašyti, reikalauti, bet dabar viskas nutilo. Todėl nežinome, ar duos tos paramos bent vieną centą smulkiesiems, ar nieko nebeverta laukti. Nieko konkretaus nepasako ir savivaldybės Žemės ūkio skyriaus specialistai. To­­dėl žmonės, susirinkę prie pieno supirkimo punktų, dalijasi įvairiomis nuogirdomis, tačiau kaip bus iš tikrųjų, niekam neaišku“, - paskambinusi į „Šilalės artojo“ redakciją, skundėsi keturias karves laikanti ūkininkė.

Išties, ko tikėtis ir kas gaus paramą, sunku pasakyti ne tik žurnalistams, bet ir Žemės ūkio skyriaus specialistams, jokių naujų nurodymų iš ministerijos nesulaukiantiems.

Žemės ūkio skyriaus vedė­jas Algimantas Olendra pri­pa­žįsta nujaučiantis, jog smul­kūs pieno ūkiai gali būti pa­likti natūraliam išnykimui.

„Daug kas manęs to paties klausia, tačiau pasakyti neturiu ką. Paskutinis Žemės ūkio ministerijos sprendimas - išmokėti už kiekvieną karvę po 78 eurus ūkininkams ir po 86 Eur kooperatyvų nariams. Tokiu būdu mūsų kraš­to žemdirbiai gavo apie 1,257 mln. Eur papildomų pa­jamų. Dar neaišku, ką Premjeras susitars Briu­selyje, susitikęs su žemės ūkio komisaru, ir ar pavyks jam išsiderėti papildomos pa­ramos pieno gamintojams“, - penktadienį „Šilalės artojui“ sakė savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas.

Žemės ūkio skyriaus duomenimis, rajono pieno ūkių savininkai per praėjusius ir šiuos metus gavo 4 mln. 911 tūkst. Eur. Sausio 1 d. duomenimis, Šilalės rajone buvo 16954 pieninės karvės, taigi vienai valstybė vidutiniškai skyrė 289,6 Eur paramą. 

Susitarė kainų nemažinti

Po nemokamų pieno dalijimo akcijų Vilniuje, Rokiškyje bei kituose Lietuvos rajonuose Žemės ūkio ministerija pri­tilo. Naujausia informaci­ja - prieš porą savaičių paskelbta balandžio mėnesio na­tūralaus pieno vidutinė su­­pirkimo kaina. Ministerijos duomenimis, už 4,25 proc. riebumo ir 3,2 proc. baltymingumo natūralų pieną supirkėjai balandį vidutiniškai mokėjo 19,38 ct/kg. Vidutinė bazinių rodiklių kaina, palyginus su kovu, sumažėjo beveik 4 proc. ir balandį buvo 16,1 ct/kg. Pernai, tuo pačiu laiku, už natūralų pieną ūkininkai vidutiniškai gaudavo 23,2 ct/kg arba 16,6 proc. daugiau nei dabar.

Prieš rinkimus kiekvieną savivaldybę aplankyti pasiryžęs Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius aiškina, kad perdirbėjai esą sutiko užfiksuoti birželio mėnesio kainas, o Konkurencijos taryba tokiam susitarimui neprieštarausianti. Žemės ūkio ministerija, išmokėjusi ūkininkams 18 mln. Eur kompensacijų, pasak A.Butkevičiaus, iš dalies jau padengė jų nuostolius, Vyriausybė pieno gamintojams ieško dar 11 mln. Eur.

Išgirdęs, jog perdirbėjai nuo birželio ar liepos sudarinėja naujas sutartis ir naudojasi galimybe dar labiau sumažinti kainas, Premjeras pratrūko.

„Reikia kooperuotis. Be to neišsiversime. Lenkijoje 82 proc., Vokietijoje 95 proc., o Lie­tuvoje tik 5 proc. ūkininkų yra susikooperavę. Norite senu „Belorusu“ lenktyniauti su šiuolaikiniais traktoriais? Jei mes Kinijoje nebūtume ra­dę rinkų, šita problema bū­­tų privertusi sumažinti Lie­­tuvoje pieno gamybą per pu­sę“, - užverstas ūkininkų klau­simų dėl pieno ūkių ateities dėstė A.Butkevičius.

Nors daugelis agrarinio vers­lo specialistų pripažįsta, jog kooperacijai Lietuvoje nėra jokio pagrindo - visas žemdirbiams išdalintas perdirbimo įmonių akcijas senų seniausiai už grašius supirko stambusis kapitalas.  

Daugiau žalos nei naudos 

Prieš rinkimus politikai įvai­riais būdais bando gelbėti į nuostolių liūną smunkantį kaimo verslą - netgi buvo priėmę įsigalioti taip ir nespėjusį pieno supirkimo kainas fiksuojantį įstatymą.

Šilalėje, kur daug smulkių ūkių, išrinktas Seimo narys Remigijus Žemaitaitis įsitikinęs, jog Seimo apsisprendimas nustatyti fiksuotą pieno kainą buvo didžiulė klaida, paskatinusi pieno perdirbėjus mažinti ne tik kainas, bet ir pieno supirkimą.

„Beveik vi­suose su­siti­ki­­muo­se su gy­ventojais gir­džiu klau­simų apie pie­no kainas. Ir visada kyla dis­­kusijų, ar Lie­tuvai vis dar reikia pieno, nes perdirbimo įmonės didelius jo kiekius įsiveža ne tik iš greta esančios Lat­vi­jos, bet ir Es­tijos, kitų šalių. Žmonės yra sunerimę, prisiklausę kal­bų, reikalauja pasakyti, kas sugalvojo fiksuoti pieno kainas, ir ką darau, kad smulkūs ūkiai neliktų be vienintelio pragyvenimo šaltinio. Susitikimuose įsitikinau, jog  Seimo vienai dienai priimtas kainų reguliavimo įstatymas padarė didžiulę žalą, todėl gerai nusprendėme, kad šio įstatymo net neverta taisy­ti“, - tvirtina R.Žemaitaitis.

Pasak Seimo nario, tai, jog išvykęs komandiruotėn į Briu­selį, jis negalėjo dalyvauti Ši­­­lalėje vykusiame pieno gamintojų susirinkime, anaiptol nereiškia, kaip vis dar bando įtikinti rajono vadovai, kad jis nesidomi kaimo žmonių prob­lemomis.

„Seimo Ekonomikos komitetas, kuriam vadovauju, išplėstiniame posėdyje svarstė pieno supirkimo kainas fiksuojančio įstatymo nuostatas bei nusprendė, kad joms negalima pritarti, nes toks įstatymas diskriminuotų smulkiuosius ūkininkus. Šilalės savivaldybės Žemės ūkio skyriaus duomenimis, šių metų pradžioje beveik 90 proc. ra­jono ūkininkų laikė iki 10 karvių. Prieš Velykas jiems jau buvo išsiuntinėti įspėji­mai, jog pienas iš smulkių ūkių nebus superkamas. Ta žinia žmones privertė rimtai pagalvoti apie savo ateitį“, - pripažįsta R.Žemaitaitis.

Jo teigimu, AB „Rokiškio sūris“ valdybos pirmininkas Dalius Trumpa komiteto posėdyje patvirtino, kad toks įstatymas leistų jiems nutraukti sutartis su smulkiaisiais ūkininkais, nes išlaikyti pieno supirkimo punktus taptų ekonomiškai nenaudinga. AB „Žemaitijos pienas“ yra suskaičiavęs, jog, įsigaliojus 16,5 ct fiksuotai kainai, įmonei kas mėnesį papildomai reikėtų apie 250 tūkst. Eur.

Įmonių atstovai teigia, kad mažai už pieną mokama dėl to, jog Lietuvoje vidutinis pieno ūkis yra dešimt kartų mažesnis nei Europoje ir brangiai atsieina jo surinkimo bei pervežimo kaštai. Stambiausi šalies ūkiai ir be kainų reguliavimo už pieną gauna apie 80-85 proc. ES vidutinės pieno supirkimo kainos.

Siūlo griežčiau kontroliuoti

R.Žemaitaitis sutinka, kad susidariusi padėtis yra nenormali, o ūkiai tikrai atsidūrė ant išnykimo ribos, nes daug žmonių rimtai svarsto, ar jau parduoti karves, ar palaukti rudens bei pasiūlyti pirkėjams kartu įsigyti dar ir paruoštus pašarus.

„Pritariu Žemės ūkio rūmų pirmininko Andriejaus Stan­čiko nuomonei, jog, atsisakę pieno ūkių, kai kurie žemdirbiai galbūt imsis kitos veiklos - augins mėsinius galvijus ar avis. Tačiau pieno perdirbimo pramonei tai gresia tikrų tikriausiu bankrotu. Laiko klausimas, kada pradės atleidinėti darbuotojus ir žlugs savo žaliavų neturinti pramonė. Dėl to valstybė privalo įjungti teisinio reguliavimo mechanizmą, tik ne tokia primityvia forma, kokia buvo pasiūlyta prieš Velykas, siekiant apraminti vilties netenkančius smulkiuosius ūkininkus“, - įsitikinęs Seimo narys. 

Jis pateikė Seimui pasiūlymą tobulinti Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymą ir jame įteisinti galimybę Vyriausybei leisti ne ilgiau nei vieneriems metams nustatyti žemės ūkio produkcijos kainą, apskaičiuojant ją pagal ES valstybių narių vidutinį tos produkcijos kainų lygį.

Pataisose numatyta, kad žemės ūkio produkcijos pir­kėjai privalėtų pateikti Kon­kurencijos tarybai perkamos žemės ūkio produkcijos kainos pagrindimą, atsižvelgiant į gamybos ir logistikos kaštus.

„Taip pat siūlome žemės ūkio produkcijos supirkėjams uždrausti sąžiningai ūki­nės veiklos praktikai prieš­taraujančius veiksmus bei reikalauti iš žemės ūkio produkcijos pardavėjo tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėti daugiau kaip 10 procentų šios produkcijos pardavimo skatinimo išlaidų“, - įstatymo pakeitimus komentavo parlamentaras.

Jis įsitikinęs, kad ekstremaliomis situacijomis labai svarbu ne tik reguliuoti supirkimo kainas, bet ir nustatyti griežtesnę kontrolę - ypač prekybos įmonių, pasiimančių už žemės ūkio produkcijos pardavimą „liūto“ dalį.

„Kodėl mes nesutikome su žemės ūkio ministrės pasiūlytomis Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pie­ną bei prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiks­­mų draudimo įstatymo nuostatomis dėl prekybos cent­rų antkainių? Todėl, kad šios įstatymo nuostatos būtų galiojusios tik trims didžiausioms prekybos įmonėms. O turėtų būti visoms vienodos. Siūlome Konkurencijos tarybai suteikti įgaliojimus griežčiau kontroliuoti visus prekybininkus, kurių apyvarta siekia 1,5 mln. Eur“, - sako R.Žemaitaitis.

Jei Šilalėje išrinkto Seimo nario pasiūlytos Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo pataisos būtų priimtos, Konkurencijos taryba būtų įgaliota nustatyti, kokios maisto produktų kainų sudedamosios dalys tenka maisto grandinėje dalyvaujantiems gamintojams, perdirbėjams ir prekybininkams. Nustačius, jog atskiri ūkio subjektai gauna nepagrįstai dideles pajamas, Konkurencijos taryba turėtų teikti Vyriausybei išvadas bei pasiūlymus, kaip tą grandinę sureguliuoti.

„Būtent to - kontroliuoti prekybininkus - ir reikalauja ne tik žemdirbių organizacijos, bet ir į susitikimus ateinantys gyventojai“, - tvirtina Seimo narys.

Politikas įsitikinęs, kad smul­kūs ūkiai, laikantys vos ke­lias karves, gali išgyventi, jei patys perdirba žaliavinį pieną bei parduoda vartotojui galutinę produkciją. Tai neabejotinai yra sunkesnis kelias nei nunešti pieną į supirkimo punktą, tačiau pelningesnis bei patikimesnis. Perdirbančių pie­­ną - spaudžiančių sūrius, ga­minančių varškę, grietinę bei kitus produktus - Ši­lalėje jau yra ne taip mažai ir nė vienas nesiskundžia, jog už pieną jiems mažai moka.

Penktadienį Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius Briuselyje susitiko su Europos Komisijos (EK) Pirmininku Žanu Klodu Junkeriu. Susitikimo metu Premjeras EK vadovo paprašė papildomos tikslinės paramos Lietuvos pieno gamintojams.

„Žinau, kad sunkumus pieno sektoriuje išgyvena ir kitos Europos Sąjungos šalys, tačiau Lietuva po Rusijos embargo nukentėjo labiausiai. Esame dėkingi EK už jau pasiūlytas nacionalinės paramos priemones, visas jas intensyviai naudojame, taip pat darome viską, ką galime, nacionaliniu lygiu. Tačiau Lietuvai būtina papildoma ES finansinė parama pieno gamintojams, jog pieno sektorius išsilaikytų šiuo ypač sunkiu laikotarpiu. Šiandien situacija Lietuvos pieno sektoriuje išlieka kritinė ir toliau blogėja, pieno gamintojams ES tikslinės paramos reikia kuo greičiau“, – sakė Vyriausybės vadovas.

EK pirmininkas Ž.K.Junkeris teigiamai įvertino Vy­riau­sybės pastangas, siekiant įveikti krizę pieno sektoriuje, bei pripažino, jog Lietuva dėl Rusijos embargo maisto produktams patyrė didžiausių nuostolių. Klausimą dėl papildomos paramos Lietuvai EK vadovas pažadėjo iškelti, kalbėdamas su EK komisaru, atsakingu už žemės ūkį bei kaimo plėtrą, Philu Hoganu. 

Premjeras susitikime teigė, jog supranta, kad Lietuva negali tikėtis išskirtinių sąlygų, todėl prašė peržiūrėti galimybes spręsti šį klausimą sistemiškai.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Dar metų pradžioje Obelyno pag­rindinės mokyk­los aštuntokai, vado­vau­jami istorijos mokytojo Mindaugo Ar­mo­no, parengė projektą konkursui „Eik taip, kaip eina laisvė!“, skirtą Sausio 13-osios 25-erių metų paminėjimui. Mokiniai tapo laureatais, buvo apdovanoti Švietimo ir mokslo ministerijoje. Viena iš prizų – Mobiliosios mokslinės laboratorijos ant ra­tų „MoMoLab“ apsilankymas mokykloje gegužės pabaigoje.

Nors laboratorijos vizitai yra skirti vyresniųjų klasių mokiniams, šį kartą su moksline aplinka bei tyrimams naudojama įranga susipažino ir pradinukai. Vaikai įgijo fizikos bei (mikro)biologijos žinių, stebėjo įvairius eksperimentus, o paprastesnius atliko ir patys.

Kartu su „Jau­nojo tyrėjo“ komanda jie aiškinosi mag­netinio lauko prigimtį, su­sipažino su greitaveike ka­mera, žiūrėjo lazerių pasirodymą bei eksperimentą „Miniraketa“. Vėliau per mik­roskopą stebėjo ląstelių sandarą, tyrinėjo krak­molo koncentraciją vaisiuose bei daržovėse.

Tikimės, jog galimybė vaikams jau nuo mažumės susipažinti su moksline veikla didins jų motyvaciją mokytis.

Mindaugas ARMONAS, Obelyno pagrindinės mokyklos istorijos mokytojas

AUTORIAUS nuotr.

Staiga pakilusi oro temperatūra dažnai paskatina širdies ir kraujagyslių ligų paūmėjimą. Laiku įvertinti organizmo „variklio“ atsparumą padeda ir pažangūs kraujo tyrimai.

Karštis, kaip ir kitos ekstremalios sąlygos, žmogui sukelia didelį stresą. Dėl organizme vykstančių pokyčių gali išsibalansuoti kraujospūdis, sutrikti širdies ritmas ir kt. Neatsitiktinai, prasidėjus staigioms orų permainoms, padaugėja infarktų bei insultų, paūmėja širdies nepakankamumas. 

Labiausiai nukenčia lėtinėmis kraujotakos ligomis sergantys asmenys. Tačiau sveikata netikėtai gali pablogėti ir iš pažiūros sveikiems žmonėms. Būtų daug ramiau, jei savo širdies atsparumą įvertintume anksčiau nei tai padarys stresas. Atlikus svarbius kraujo tyrimus, yra aiškiau, kokių atsargumo priemonių reikia imtis.

Pirmiausia svarbu nustatyti, ar kraujagyslių nepažeidė lėtinis uždegimas. Vis plačiau tvirtinama, kad tai yra klastingosios aterosklerozės pagrindas. Apie šią ligą bei galimas jos komplikacijas – širdies ritmo sutrikimą, infarktą, insultą, širdies nepakankamumą ir kt. – laiku gali perspėti didelio jautrumo C reaktyvinio baltymo tyrimas (hs-CRB) bei lipidograma (cholesterolio dalių tyrimas). Efektyviausia širdies nepakankamumo diagnostika – širdies žymenų ištyrimas. Paėmus kraujo bei atlikus NTpro BNP tyrimą, ne tik galima nustatyti šią ligą, bet ir įvertinti jos gydymo efektyvumą. 

Beveik pusė žmonių, išsityrusių kraują „Medicina practica“ laboratorijoje dėl širdies nepakankamumo, lengviau atsikvėpė. Tačiau likusiai daliai pacientų NT-pro BNP tyrimas rodė šios pavojingesnės už vėžį ligos grėsmę.

AKCIJA! Lipidogramą, didelio jautrumo CRB ir NT-pro BNP tyrimus Jums atliks „Medicina practica“ laboratorijoje Šilalės ligoninėje (Vytauto Didžiojo g. 19, tel. (8-449) 4-67-63). Prieš tyrimą būtina bent 12 val. nevalgyti. Iš anksto registruotis nereikia. Akcija vyksta iki birželio 30 d. 

Interneto svetainė: www.medicinapractica.lt.

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijoje toliau vykdomas ERASMUS+projektas „Jaunimo daugiakalbiškumas ir darbo perspektyvos Europoje“. Mokiniai jau svečiavosi Bulgarijoje ir Grai­kijoje, o gegužę su mokomuoju vizitu vyko į Rumuniją.

Šeši gimnazistai bei istorijos mokytojos Laima Baltutienė ir Nomeda Kas­mauskaitė Pe­risoru mieste kartu su Ispanijos, Grai­kijos, Bul­garijos bei Len­kijos delegacijomis ne tik susipažino su Ru­mu­nijos istorija, gamta, tradicijo­mis, bet ir gilino anglų kalbos žinias, įvairiose darbo gru­pėse taikė aktyvius bei kūrybiškus metodus. Turėjome būti paruošę pristatymus, vesti pamokas apie darbo rinką, pramonę, biomokslą, farmaciją, biomediciną, agrokultūrą ir ateities transportą Europoje bei savo šalyje. Dei­mantė Ko­šytė ir Dajana Lat­vys rengė pristatymą apie atsinaujinan­čios energe­tikos šaltinius Eu­ro­poje, o į aktyvią bei kūrybiškumo reikalaujan­čią pamoką vi­sus projek­to dalyvius įtrau­kė Auš­ra Vi­taitė, Do­vi­­lė Pet­raus­kai­tė, Mikas Ka­­mins­kas ir Deividas Ku­­zas.

Perisoru gimnazijos mo­kiniai bei mokytojai supažindino mus su savo miestelio ir mo­kyk­los istorija, šalyje la­­biausiai vertinamu Mur­­­fatlar vynuogynu ir ten esančiu muziejumi. Ap­žiūrėjome vieną seniausių Rumunijos miestų bei vieną didžiausių Eu­ro­pos uostų Konstancą. Ap­lankė­me Ru­munijos pasidi­džiavimą – Bra­ną, kitaip va­dinamą Dra­ku­los pilimi. Pirmą kartą joje eksponuojama baldų ir meno kūrinių kolekcija, surinkta Rumunijos karalienės Ma­ri­jos. Kalno apačioje įrengtas muziejus po atviru dangumi, kuriame galima pamatyti Rumunijos valstiečių darbo įrankius, pastatus. Didžiulį įspūdį paliko ir Rasnov tvirtovė, pastatyta XIII a. apsaugai nuo turkų bei totorių invazijos. Iš išorės ji atrodo apgriuvusi, bet viduje įkurtas visas miestelis su mažomis gatvelėmis, trobelėmis. Jis aptvertas stora siena, iš viršaus atsiveria Karpatų kalnų panorama.

Paskutinę dieną šeimininkai mums surengė ekskursiją po vietinį ūkį, kurį galėjome palyginti su lietuvišku.

Projekto dalyviai artimiau susipažino vakarėliuose, šo­ko tautinius šokius, dainavo karaokė, žaidė ir skanavo nacionalinius valgius.

Nomeda KASMAUSKAITĖ, Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos istorijos mokytoja metodininkė

AUTORĖS nuotr.

Artėjančios šventės proga – kelios istorijos apie draugystę su tėvu.

„Mudu mokėmės sykiu“

Vytalijus DAUNORAS, Kal­ti­nėnų Aleksandro Stul­gins­kio gimnazijos mokyto­jas:

- Kai važiavome į Klaipėdą, į Jūrininkų ligoninę, nieko blogo neįtariau. Tėvas kalbėjo nedaug. Bet jis visada taip. Jam labiau patikdavo, jeigu kalba kiti. Todėl šalia jo visi galėjome reikštis, kiek tinkami. Apie savo ligas, kurių daugėjo, jis irgi nemėgo šnekėti. Jeigu prasitardavo, kad skauda, turėdavome klausti - kur.

- Pamaudžia biškį.

- Kur?

- Krūtinėje.

Jeigu pamaudžia, reikia važiuoti. Gali būti kas nors rimčiau.

Ligoninėje mus pasitiko dak­tarė Violeta Butkevičienė.

- Labas, mokytojau! - apsidžiaugė ji.

- O, Leta!.. - pradžiugo ir tėvas.

Kaltinėniškė Violeta And­rei­kutė tėvui ir mums taip ir liko Leta. O tėvas jai - mokytojas. Matyt, dėstė ką nors. Tikriausiai fiziką arba gal piešimą, braižybą?

Prieš keletą metų panašiai jis buvo sutiktas ir Vilniaus klinikose. Priėmime priėjo pro­fesorius Narūnas Pur­va­­nec­­kas, pasisveikino bei pareiškė visam personalui:

- Štai, pristatau - tai mano mokytojas. Pra­šau mylėti ir gerbti, padaryti viską, ką galite!

Tėvas buvo iš tų, kurie nebijojo sutikti buvusių mokinių. Man atrodo, ir mokiniai nevengdavo savo buvusio mo­­kytojo. Ar aš tuo didžiavausi? Negalėčiau taip pasakyti. Aišku, man nereikėdavo gėdytis tėvo, bet ir pasikelti negalėdavau. Neduodavo tokio šanso. Juk nuo to, jog tėvas dėsto kokį dalyką, man nebūdavo nei lengviau, nei sunkiau. Jis norėjo būti teisingas ir per pamokas su manimi elgdavosi kaip ir su visais kitais. Jokių vilčių gauti leng­vesnį klausimą arba geresnį pažymį. Ir tai atrodė savaime suprantama.

Tačiau privalumas buvo. Juk daug ko išmokau gerokai anksčiau už kitus bendraam­žius. Visi eina į aktų salę žiūrėti kokio filmuko, o aš su tėvu - į radijo tašką. Rodysiu aš! Matot, koks svarbus žmogus? Iš anksto žinodavau ir galėdavau kitiems pasakyti, kokių filmų atvežė ir ką žiūrėsime.

Labai anksti iš tėvo išmokau fotografuoti, ryškinti juos­tas, daryti nuotraukas. Pir­moji mūsų fotolaboratorija buvo namuose, kur su tėvu patamsiais maišėme ryškalus ir nekantraudami laukdavome rezultato. Šių dienų skait­meninė fotografija neturi to jaudulio, nes juk visada „išeina“, o tada būdavo visko. Kai tėvas nusipirko mėgėjišką kino kamerą, tai buvo tikras stebuklas! Abu mokėmės filmuoti.

Mes daug ko sykiu mokė­mės. Man atrodo, kad jis vi­są gyvenimą ko nors mokė­si. Pamato naują dalyką, susidomi, o tada turi pažinti. Jis tik 1980 metais baigė Vil­niaus pedago­gi­nį institutą, bet dar iki to sėk­mingai mo­kė fizikos, muzi­kos, pieši­mo, braižybos. Panašiai - ir namuose. Neprisimenu, jog tėvas bū­tų kvietęsis kokį elekt­riką, santechniką ar šaltkalvį. Vandentiekis, šildymo siste­ma, elektros instaliacija - vis­kas sutvarkyta jo paties ran­komis. Visur, žinoma, dalyvaudavau aš, todėl atrodė, kad darome „mes“. Prisimenu, kaip iš dviejų dvi­račių sumeistravome dvivie­tį, vadinamąjį tandemą. Su­pjaustėme, sukonstravome, mies­telio kalvis Pūdževis suvirino. Važiuoja!..

Atsibodo minti pedalus - pritaisėme motorą. Mūsų kū­rinys tobulėjo, kaip ir mes patys. Idėja, žinoma, buvo tėvo: jis buvo tikrasis konst­ruktorius, bet aš prisidėjau, tad jaučiausi tikru kūrėju. Tėvas kitų niekada neužgoždavo, todėl nė vienas, dirbdamas šalia jo, nepasijusdavo menkesnis ar nevykėlis. Tad man visada būdavo taip jauku ką nors meistrauti kartu su juo. Nepavyko? Pavyks! Sulūžo kas nors - irgi ne bėda. Galima sutaisyti!

Mokyklos dirbtuvėse po pamokų apie jį sukdavosi daug vaikų. Vieni bandė meistrauti iš medžio, kiti ėmėsi metalo. Jurgis Kairys lakūno svajonę pradėjo mažais veikiančių lėktuviukų modeliais. Sigitas Andreika jaunųjų kartingistų lenktynėms pats susikonst­ravo kartą, o užaugęs pasinešė į automobilių lenktynes. Lietuvoje gerai žinomas fotografas Petras Katauskas pirmąsias nuotraukas darė tėvo įrengtoje mokyklos fotolaboratorijoje. Žinoma, tie, kurie lankė jaunųjų konstruktorių ar fotografų būrelius, patys kūrė, patys bandė, patys mokėsi, bet tėvas buvo šalia. Toks jo buvimas daug kam padėjo.

Ir štai mes likome be tėvo. Kai važiavome į ligoninę, at­rodė, jog užteks gerai patik­rinti jo sveikatą ir kai ką pataisyti. Tačiau buvo šimtą sy­kių blogiau negu galėjai suprasti iš jo ramios natūros ir to „biškį pamaudžia“. Į namus jis nebegrįžo. Deja, atėjo toks laikas...

Man atrodo, kad aš nepraleidau savo šanso ir iš tėvo daug ko išmokau. Tik gaila, jog apie jį patį išklausinėjau labai mažai. Apie tai, kaip augo Kaune, kodėl paliko didelį tėvų namą, kėlėsi į Prienus, paskui į Kaltinėnus, nežinau nieko. Bijojo atsidurti Sibire? Gal. Tuo labiau, kad jo tėvas, mano senelis, buvo dar ir JAV pilietis... Tėvo jaunystėje turėjo būti kažkas dramatiško, tačiau laiku nepaklausiau. O jis pats neskubėjo pasakoti.

„Šalia jo buvo jauku“

Kornelijus ANDRIJAUS­KAS, Kaltinėnų pirminės svei­ka­tos priežiūros centro vyr. gydytojas:

- Kai mirė tėvas, man buvo tik 29-eri. Atrodė, visą Šilalę keliais apeičiau, kad tik jis pagyventų dar bent penketą metų. Paskui atsitokėjau. Nei aš tokių kelių turiu, nei jo prikelsiu. Jeigu jis būtų gimęs vėliau ir gyvenęs šiais laikais, su savo liga jis dar būtų galėjęs gyventi 20 metų. Bet buvo ne tie laikai, ne tas medicinos lygis. Ir mes dėl to nekalti.

Dėl tėvo tapau gydytoju. Iš tiesų man labiau būtų pa­tikęs statybi­nin­ko darbas. Kai augau, Plungėje buvo statomas linų audinių fab­rikas, per vasaros atostogas paauglys uždarbiaudavau ir aš. Dirbau kartu su kaliniais - nešiojau plytas, skiedinį, ir man visai patiko. Tačiau mama įkalbėjo po vidurinės sukti į mediciną.

- Stok į daktarus, tėčiui padėsi, - sakydavo ji.

Tėvo ligos prasidėjo anksti, kai mes dar gyvenome Šilalėje. Bet vaikai ne viską suprasdavome. Mama išvažiuodavo į Kauno klinikas jo lankyti ir mus su sese palikdavo visam mėnesiui. Sykį parvažiuoja, atsisėda prie sta­lo ir verkia. Kas atsitiko? Pa­sirodo, ji po stiklu rado tris rublius, kuriuos turėjo palikti maistui, bet paprasčiausiai pamiršo. O mes išgyvenome puikiausiai. Paskaldei kaimy­nams malkų - pinigų yra. Ko­kios problemos?

Prisimenu jaukius vakarus namuose, kai su tėčiu užsidangstydavome langus ir darydavome nuotraukas. Sėdime, lau­kia­me, kada išryškės juostelė. Tė­vas buvo geras fotografas, darydavo kokybiškas nuotraukas, tam reikalui nu­sipirko plačiajuostį fotoapa­ra­tą.

Arba užsidangstome kambario langus ir žiūrime tėčio kiną. Ateidavo pažiūrėti tėvų draugai bei kai­mynai. Namuose trūkdavo pinigų, o jis nusipirko kino ka­merą. Logiškai gal­vojant, dėl to galėjo kilti kokių nesutarimų, tačiau šito nebuvo. Mūsų šeima neturėjo piniginių problemų, nes tų pinigų paprasčiausiai nebūdavo. Tė­vai gyveno kitomis vertybėmis.

Prisimenu, kaip tėvas nusivesdavo mane į Šilalės bufetą ir vaišindavo pomidorų sultimis. Aš negalėdavau suprasti, kam jis perka tas sultis. Jos man būdavo tokios šlykščios! Bet jeigu tėtis duoda, vadi­na­si, reikia, geras dalykas. Ger­davau nesiraukydamas. Tai buvo toks autoritetas, kad aš, vaikas, abe­joti nė negalėdavau.

Nežiūrint į prastą sveikatą, jis buvo stiprus žmogus. Turiu galvoje, psichologiškai tvirtas. Vyresnės kartos „Šilalės artojo“ skaitytojai tikriausiai dar prisimena tokį Tadą Ylą, jo feljetonus, kandžius ketureilius. Tadas Yla - tai mano tėvas. Formaliai jis buvo ne žurnalistas, o redakcijos buhalteris. Dirbo kurį laiką ir korespondentu, tačiau valdžia išsiaiškino mamos pas­laptį ir uždraudė. Tada buvo surastas kompromisas: jeigu tėvas negali dirbti žurnalistu, tegu formaliai įsidarbina buhalteriu, pasirašinėja Tadu Yra, o buhalteriją sutvarkys žmona. Mūsų mama buvo buhalterė.

Kokia mamos paslaptis gadino gyvenimą?

Mama buvo kilusi iš turtingos šeimos, turėjo važiuoti į Sibirą. Bet sutiko Vaclovą Andri­jauską, greituoju būdu pakeitė pavardę, tapo Andri­jauskiene ir kuriam laikui dingo iš valdininkų akių. Kai paslaptis išaiškėjo, jau buvo truputėlį kitokie laikai, į Si­bi­rą nebetremdavo. Tačiau tėvas, susidėjęs su „klasiniu priešu“, negalėjo dirbti žurnalistu. Da­bar tai atrodo juokinga, o tada juokai buvo menki.

Man atrodo, jog tėvas buvo gimęs žurnalistu. Turėjo jumoro jausmą, mokėjo pasakyti bei parašyti kandžiai, sklandžiai ir logiškai dėstė mintis. Prisimenu, kaip aš, jaunas gydytojas, rašiau pirmąją ataskaitą kvalifikacijos kategorijai gauti. Susirinkau duomenis, sėdžiu, suku galvą, nuo ko čia pradėjus. Tėvas ir sako:

- Ką čia vargsti? Duok man!

Paėmė ir surašė tokią sklandžią ataskaitą, kad komisijos pirmininkas stebėjosi. Sakė, man priklausytų ne trečia, bet antra kategorija, jeigu turėčiau stažą. Ataskaita buvo puiki, tačiau antrai kategorijai aš dar buvau per jaunas.

Taip, man su tėvu buvo jauku. Netgi tada, kai sunkiai sirgo, o aš, jaunas gydytojas, kaip įmanydamas ilginau jo dienas, jis man buvo užuovėja.

„Laikas be tėvo - tarsi juoda skylė“

Danutė RADŽIENĖ, kalti­nė­niškė saviveiklininkė, ke­lių pjesių autorė ir režisierė:

- Prisimenu, kaip jį išsivežė trys šautuvais ginkluoti vyrai. Vienas, pats baisiausias, buvo toks raudonplaukis. Kal­­tinė­nų stribai. Tas raudonplaukis buvo jų va­das.

Išvažiuodamas tėvas ramino:

- Neverkit, vaikai, aš tuoj sugrįšiu.

Dar visai maža negalėjau suprasti, kas atsitiko. Kodėl jie gąsdina ginklais, kodėl šaukia? Paaugusi sužinojau teisybę. Tėvas kliudė, jį reikėjo nustumti nuo sodybos Pelkių kaime, kur gyvenome. Į kolūkį stoti jis nenorėjo, o tai - puiki proga susidoroti. Girdi, pavogė kolūkio šieną. Tą šieną prisimenu. Iš tiesų mes jį savo žemėje, kuri jau buvo ne mūsų, bet atimta, tik sugrėbėme ir sudėjome į kupetas. Artėjo lietus, labai skubėjome. O brigadininkas apskundė stribams, jog pavogėme. Kad būtų tvirčiau, darė politinę bylą. Girdi, tėvas pakėlęs arklio uodegą ir pasakęs brigadininkui:

- Tegu Stalinas čia pabučiuoja!

Iš tiesų jis šito nesakė, bet stribai reikalavo prisipažinti. To mokė mamą ir tas raudonplaukis. Vakare, kai tėtis jau buvo išvežtas, jis atvažiavo į mūsų namus ir aiškino mamai, ką sakyti teisme. Girdi, jei pasakysi teisybę, jog tėvas yra šitaip pasakęs, tai bus leng­vinanti aplinkybė. Mama ir patikėjo...

Kitą dieną iš Kaltinėnų, kur vyko teismas, ji parnešė baisią naujieną:

- Vaikai, tėvelio nematysite 12 metų...

Dvylika me­tų? Man tai bu­vo kažkoks ne­suvokiamas dy­dis. Juk tebuvau šešerių. Aš net negalė­jau suvokti, kaip gy­vensiu be savo tėvelio. Nes iki tol augau, įsikibusi jam į ran­ką. Ar jis į ganyk­las, ar žemės ar­ti - aš visada šalia. Kaip gera būdavo paskui jį eiti vaga, kai jis ardavo žemę! O kai akėdavo dirvą, paduodavo man vadžias. Jose susipainiodavau, bet koks džiaugsmas pamėgdžioti tėtį! Juk su vadžiomis aš tokia kaip jis. Kartu su juo jodavome į ganyklą. Ant vieno arklio - jis, ant kito - aš. Sykį jis buvo labai pavargęs, tai patikėjo vienai. Prisimenu, kaip pasidarė baisu. Be tėčio atrodė, kad arklys padidėjo, kad sėdžiu beveik ant debesų. Bet nujojau! Ir kokia didelė sugrįžau! Partempiau į namus brizgilus ir visai kaip tėvelis mečiau juos į vežimą. Jaučiausi tokia pat kaip jis.

Tėvas nenorėjo stoti į kolūkį, tai įsidarbino Kaltinėnų pieninėje. Iš ten parnešdavo tokio saldaus, kaip tada atrodė, cukraus.

Kol buvo tėtis, gyvenau rojuje. Jeigu rūpėjo kas nors, tai tik sulaukti jo ir įsikibti jam į ranką.

Staiga rojus pavirto pragaru. Žiūrint šių dienų akimis, tai iš tiesų buvo pragaras. Mama paprasčiausiai nemokėjo gyventi ir rūpintis mumis: vieną dukrą priglaudė tėvo sesuo, kitas paleido į kaimus. Aš ėjau per žmones ir siūliausi:

- Gal pasupti vaiką? Gal paganyti karves?

Šeimininkai nu­­žiūri mane, visai pyplę... Kam aš tokia reikalinga? Kiti, būdavo, įsileidžia, duoda lėkš­tę sriubos, pa­rodo, kur eiti. Atsirado šeimų, kurios sutiko im­ti mane už tar­naitę. Tada, po­­ka­rio metais, apie vaikų teises niekas net ne­sapnavo. Buvo viena šeima, kur su visais galėjau sėdėti prie stalo. Kiti prie stalo sėstis neleido. Gauni lėkštę sriubos - dink kur nors į pakampę...

Baisiausia, kas tada atsiti­ko, - tėvas išnyko man iš galvos. Matyt, vaiko protelis negalėjo pakelti tokios ne­tekties, suveikė kažkokia apsauga. Apie tėvą nieko negalvojau. Tarsi būčiau jo nė neturėjusi.

Kai pamačiau vėl - išsigandau. Mes, trys seserys, jau gyvenome pas tetą. Ketvirtoji buvo kažkur dingusi. Tą dieną ruošėmės eiti į Kaltinėnus, į šv. Jono atlaidus. Aš gavau vyresnių sesių išaugtinius drabužius, stypinėjau patenkinta. Ir staiga atsidaro durys, įeina nepažįstamas vyras. Tikriausiai ubagas. Vasaros vidurys, o jis - su žiemine kepure, vatinėmis kelnėmis, šimtasiūle... Kaip sužinojau vėliau, po ta šimtasiūle jis nieko daugiau ir neturėjo. Katiliukas prie diržo, auliniai batai, iš aulo kyšo aliumininis šaukštas.

- Jonai, Jonai! - sušuko teta.

Kodėl ji puola bučiuotis su tuo ubagu?

- Vaikai, jūsų tėvelis grįžo!

Tėvelis? Ne, jis ne toks! Aš, jo mylimiausia dukra, net nėjau pasisveikinti.

Teta jį aprengė švaresniais dėdės drabužiais, tada visi išėjome į atlaidus. Šventoriuje pažįstami stebėjosi:

- Jonai, grįžai?!

Buvo keista. Gal čia tikrai jis?

Kai Stalinas mirė, politinius kalinius paleido į laisvę. Tėvas iš kalėjimo patraukė pas mus. Šitokį kelią tai pėsčias ėjo, tai pavežė kas...

Metai be tėvo buvo skaudus praradimas, tokia juoda skylė, kad netgi sugrįžęs jis nebegalėjo visko užtaisyti. Grįžo tėtis - vėl turime namus, mes vėl - mylimos dukros. Tačiau laikas jau buvo prarastas. Tė­vas norėjo, jog baigtume mokslus, visada lauktuvių par­veždavo kokią knygą. Net iš kalėjimo parnešė pasakų kny­gą „1000 ir viena naktis“. Ji buvo išleista rusiškai, tai jis skaitydavo mums ir versdavo į lietuvių kalbą.

Dabar, kai viską prisimenu, negaliu atsistebėti: iš kur tėvas turėjo tiek jėgų atlaikyti kalėjimą bei pradėti viską nuo nulio, surinkti išbarstytas dukras, vėl sulipdyti šeimą? Tačiau viena jo svajonė liko neįgyvendinta - mes jau negalėjome baigti didelių moks­lų. Išgyventi buvo svarbiau - dienomis dirbau, mokiausi vakarais, baigiau vidurinę, technikumą - neakivaizdžiai.

Jeigu vaikystėje iš mūsų nebūtų atėmę tėčio? Mūsų gyvenimas būtų buvęs kitoks.

Bet aš jį turėjau - patį geriausią pasaulyje tėtį!

Petras DARGIS

Autoriaus ir pašnekovų albumų nuotr.

Jomantai – gerokai nuo rajono centro nutolusi gyvenvietė. Kaip ir nemažai tokių vietovių, kažkada buvusi gyvybinga ir judri, dabar, skirtingai nuo Europos Sąjungos lėšomis gaivinamų miestelių bei didesnių kaimų, ši gyvenvietė, regis, visų pamiršta bei palikta merdėti.

Apie apverktiną Jomantų būklę prakalbo į „Šilalės artojo“ redakciją užsukęs vietos verslininkas Kęstutis Tar­vy­das, „Tarvydų sodybos“, įsikūrusios Jomantuose, žinomos kaip apgyvendinimo bei maitinimo paslaugas teikiančios užeigos, savininkas.

„Kentėjau daug metų, bet kantrybė baigiasi. Ir ne tik kantrybė. Matau, kad abejingumas, o gal net apsileidimas prišauks bėdą. Jomantuose stūkso turbūt labiausiai gyvenvietėje apleistas griūvantis pastatas – buvusio kolūkio kontora. Ji ne tik daug metų nebenaudojama, bet ir beviltiškai užmiršta. Kiek žinau, pastatas priklauso keturiems asmenims. Esu su daugeliu iš jų pažįstamas, ne kartą kalbėjau ir raginau avariniu statiniu kažkaip pasirūpinti. Gal reikėtų jį nugriauti, kol pats nenuvirto ir ko nors nesužalojo: jis yra šalia parduotuvės, pro šalį nuolat vaikšto žmonės. Kai kurie asmenys ten užsukti nevengia, kai nori „praleisti laisvalaikį“. Arba reikėtų šį statinį užkonservuoti. Juk yra įstatymai, pagal kuriuos savininkai privalo pasirūpinti savo turtu, jog šis nekeltų grėsmės visuomenei.

Mano žiniomis, prieš kelis metus verslininkai iš Danijos pageidavo investuoti savo pi­nigus į šį pastatą bei jį suremontuoti, du klien­tai netgi norėjo pirkti. Deja, atrodo, savininkų jiems įkalbėti nepavyko. Taigi pastatas teberiogso ir tebegadina bendrą vaiz­­dą. Mūsų parko sodybos panoramą – taip pat, nes stovi priešais. Dar kai tik pradėjau verslą, iš užsienio atvykęs svečias stebėjosi, kas čia per griuvena šalia kėpso. Pasakiau, jog tai toks sovietinių laikų reliktas, užsienie­tis tik pasijuokė. Neseniai jis ir vėl apsilankė Jo­mantuose. Tačiau dabar jau ne juokėsi, o labai stebėjosi: argi pas jus visi statiniai yra tokios būklės ir ar nėra privalu jais bent kiek pasirūpinti?

Iš tikrųjų keista, kodėl niekas neparagina savininkų sutvarkyti šį vaiduoklį. Nors ir aš pats rajono merui tiesiai šviesiai esu sakęs: patys dažnai at­važiuojate, atsi­vežate svečių, ne­gi prieš juos ne gėda? O ir prieš vietinius tu­rėtų būti ne­jau­­ku: juk Jo­man­­tai yra turbūt vienintelė gyvenvietė, ku­riai neskiriama jokių investicijų. Kai kolūkių laikais nutiesė vandentiekį, tai šitiek metų jis nėra tvarkytas. Būna, kad trasos sutrūkinėja po du-tris kartus per metus, tada vandentiekininkai atvažiuoja, po galiuką vamzdžių pakeičia. Dėl sukeltų rūdžių vandens kelias dienas neįmanoma naudoti.

Rajono vadovų vietoje man būtų gėda prieš vietinius žmones. Kai vyksta susitikimai, tos jų kalbos būna apie nieką. Kai paklausi, ar Jomantuose kada nors bus kas tvarkoma, numykia, jog gyventojai išvažiuoja, jaunimo nėra, atseit kam čia gražinti ką. Štai toks yra valdžios požiūris! Tačiau kaip tas jaunimas grįš, jei gyvenvietė yra tar­si išbraukta iš rajono žemėlapio! Net apšvietimas neaišku nuo kokių laikų tas pats: kaip švietė kažkada kelios lempos, tiek ir tebešviečia. Jo­kio progreso.

Gyvenu Jomantuose, čia ma­­­no namai ir verslas. Išsi­ug­­dėme ge­rus darbuo­tojus, sulaukiame ne­mažai lankytojų, šil­tų atsiliepimų. Neslėp­siu, kartais iš savo kišenės užmoku darbininkams, kad šie ap­tvarkytų tą buvusios kontoros pastatą, arba net ir gyvenvietės žmonėms nepa­gailiu, jog apsivalytų kie­mus“, - pasakojo K.Tarvydas.

Tačiau labiausiai, jo teigimu, Jomantai yra nuskriausti atsainaus valdžios požiūrio bei pasmerkti tyliai vegetuoti. Ar ilgai?

Dėl grėsmingos buvusios kolūkio kontoros būklės nerimauja ir Pajūrio seniūnė Roma Veščiūnienė.

„Kiek žinau, statinys Re­gistrų centre yra registruotas Algirdo Tarozos vardu, tačiau priklauso keliems savininkams. (Rajono sa­­vivaldybės tarybos narys konservatorius A.Taroza dar yra ir rajono Ūkininkų sąjungos pirmininkas - red. pastaba.) Jau ne kartą jam buvo pareikštas žodinis įspėjimas, tačiau šis teisinasi jokių priemonių imtis negalįs, nes esą į kalbas apie pastato tvarkymą nesileidžia vienas iš bendrasavininkių.

K.Tarvydas išties bu­vo suradęs ne vieną, kuris būtų nupirkęs šį statinį, bet vėlgi tarp savininkų kilo nesutarimų. O apgriuvusi kontora tikrai kelia grėsmę. Baisu, jog netyčia užklys vaikai arba sumanys jame prisiglausti mėgstantys išgerti gyvenvietės žmogeliai – užkristi gali ir plytos, ir langų rėmai, kurie vos vos kabo. Be to, kai vieta apleista, ir viduje, ir aplink mėtosi šiukšlės, vėjas jas visur išnešioja. Todėl vaizdas tikrai baisus.

Problemos sprendimo kliū­tis – pastato bendrasavinin­kių nesutarimas. Ją, kiek ži­nau, bus bandoma spręs­ti: rajono savivaldybės ta­ryba žada taikyti nemenką nekilnojamojo turto mokestį, galbūt savininkui bus skiriama bauda.

Kita vertus, nenorė­čiau su­tikti, jog Joman­tų gyvenvietė yra labai apleista. Vaizdas, mano manymu, joje pagerėjo, įsteigus bendruome­nę, kuriai vadovauja Jurgi­ta Kumžienė. Bend­ruo­me­nės iniciatyva sutvarkytas šalia esantis miškelis, už socialines pašalpas atidirbantys žmonės prižiūri aplinką. Seniūnijos lėšomis yra numatyta palygin­ti duobes gat­vėse. O dėl vandentiekio – tai visi žinome, kad miesteliuose jie buvo rekonst­ruoti iš Europos Sąjungos lėšų. Manau, jos kada nors pasieks ir Jomantus, tad į ateitį žiūriu optimistiškai“, - sakė Pajūrio seniūnė R.Veščiūnienė.

Savivaldybės duome­nimis, rajone iš viso yra net 67 nenaudojami apleisti statiniai. Vienuolika komercinės bei administracinės pas­kirties ne­prižiūrimų, ne­naudojamų pa­gal pas­kirtį statinių numa­tyta apmokestinti nekilnojamojo turto mo­kes­čiu – šiemet pirmą kartą bus taikomas maksimalus 3 proc. pastato mokestinės vertės tarifas. Rajono savivaldybės tarybos nariai akcentuoja, jog tokius pastatus „sužiūrėti“ privalo seniūnai, kurių pa­reiga pirmiausia įspėti jų savininkus. O jei savininkai nereaguoja ir jų valdomas turtas kelia pavojų visuomenei, jiems turi būti taikoma atsakomybė pagal LR Statybos įstatymą. Jeigu ir tai nepadeda, siūloma bausti administracine tvarka – 150 eurų bauda.

Šilalės savivaldybės suda­ry­tame nekilnojamojo turto ob­­jektų, kurie yra apleisti, ne­prižiūrimi, nenaudojami ar naudojami ne pagal paskirtį, sąraše nurodoma, jog pastatas, esantis Jomantuose, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip dviejų savininkų nuosavybė: jau minėto A.Tarozos ir AB „TEO LT“.

Taigi kas iš tikrųjų kratosi atsakomybės už grėsmę keliantį statinį ir kodėl jau šitiek metų laikosi kažkokių nepaaiškinamų principų?

A.Tarozos komentaras:

„Kaip vienintelis iš fizinių asmenų šio pastato savininku aš esu įvardijamas tik „ant po­pieriaus“. Iš tikrųjų, be manęs, jį dar valdo Egi­dijus Gečas ir Juozas Raudonius.

Tą problemą žinome, neseniai buvome susitikę ir sprendėme, ką da­ryti. Nutarėme per du mė­nesius buvusią kontorą truputį aptvarkyti: pamūryti palanges, langus užtraukti plėvele.

O neparduodame dėl to, kad niekas neperka. Gal „Artojo“ redakcijai reikia?

x x x

AB „TEO“ atstovo spau­dai Audriaus Sta­siu­laičio komentaras:

„Bendrovei „Teo“ priklauso labai nedidelė (3/100) statinio dalis, kur anksčiau stovėjo telefonų stotis. Šių patalpų veiklai seniai nenaudojame, jos yra įtrauktos į parduodamo turto sąrašą. Esame pasirengę bendradarbiauti su pag­rindiniu patalpų savininku, sprendžiant tolesnę šio pastato ateitį. Iš savo pusės taip pat įvertinsime dabartinę statinio būklę bei galimus veiksmus“.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.