Tyrimai rodo, kad apie 30 proc. moterų bent kartą gy­venime yra sirgusios šlapimo pūslės uždegimu. Ši liga, pasireiškianti perštėjimu ir deginimu pilvo apačioje, sezono nesirenka: sergama tiek šaltuoju metų laiku, tiek vasarą.

Šlapimo pūslės uždegimas dažniausiai kamuoja mo­teris. Pasigavus šią infekciją, daugumai dailiosios lyties atstovių liga pasikartoja, smarkiau peršalus ar nusilpus imunitetui. Kaip elgtis, jog bjaurūs pojūčiai praeitų kuo greičiau?

Natūralūs gydymo metodai

Nuo šlapimo pūslės užde­gimo tinka įvairios arbatos: bruknių, spanguolių, meš­ka­uogių. Šias uogas galima valgyti ir žalias, sutrynus su medumi ar šaukšteliu cukraus. Taip pat padeda ir išvardintų uogų sultys. Jose esančios medžiagos dezinfekuoja šlapimo takus ir leidžia greičiau atsikratyti nemalonių pojūčių. Be to, jose gausu vitamino C, padedančio kovoti su uždegimu.

Skausmui malšinti galima naudoti garų voneles arba šilta pūsle šildyti apatinę pilvo dalį. Tačiau toks gydymas turėtų apsiriboti 15 min. per dieną, o vanduo ir garai neturi būti per aukštos temperatūros. Ilgas gulėjimas vonioje gali būti ir uždegimo priežastimi, nes kyla rizika į šlapimo pūslę patekti bakterijoms.

Sergama nepriklausomai nuo sezono 

Ne kiekvienas šlapimo pūslės uždegimas išgydomas arbatomis ir šiltais kompresais. Ginekologas Mindaugas Balnys įspėja, kad, jeigu, jais gydantis, per kelias dienas si­tuacija negerėja, būtina kreiptis į specialistus, kurie atliktų tyrimus bei paskirtų gydymą.

„Infekcija gali išplisti, apimti inkstus, peraugti į inkstų geldelių uždegimą, kurį lydi aukšta temperatūra, skausmai. Ypač pavojingas šlapimo pūslės uždegimas yra nėščiosioms. Todėl svarbu gydytojo skirtus vaistus vartoti visą gydymo kursą. Kitu atveju infekcija gali atsikartoti, ir gydymas tada trunka net ke­letą mėnesių“, - įspėja gyd. M. Balnys.

Vaistininkų dažnai klausiama, ar, pasikartojus uždegimui, galima vartoti anksčiau gydytojo skirtus antibiotikus. 

„Jeigu žmogus yra įsitikinęs, kad tai ta pati liga, vartoti likusius antibiotikus galima, tačiau nepatartina. Užsilikusio kiekio dažnai neužtenka kokybiškam gydymui, tad, nors simptomai gali pagerėti arba net kuriam laikui išnykti, negalavimas nebus įveiktas, ir bakterijos gali įgauti atsparumą, o tai yra labai pavojinga. Tokiu atveju uždegimas grįžtų dar stipresnis, o gy­dymas būtų gerokai sunkesnis“, – sako vaistininkė Jūratė Vitkauskaitė.

Pasak gyd. M. Balnio, šlapimo pūslės uždegimas neturi sezoniškumo – juo sergama visus metus. Beje, nors ši liga dažniausiai asocijuojasi su moterimis, ja taip pat gali sirgti ir vyrai.

Išprovokuoja ir netinkami įklotai 

Kaip ir visos ligos, šlapimo pūslės uždegimas labiausiai „kimba“ tuomet, kai nusilpsta imuninė sistema. Ginekologas akcentuoja, kad peršalimas ar sėdėjimas ant šaltos žemės retai būna pirmine susirgimo priežastimi.

„Dažniausiai šlapimo pūslės uždegimą lemia infekcijos patekimas iš makšties arba tarpvietės. Sėdėjimas ant žemės, imuniteto nusilpimas ligą gali paskatinti bei pasunkinti“, - sako gyd. M. Balnys.

Mediko nuomone, imuniteto stiprinimas, sveika gyvensena, pakankamas skysčių vartojimas ir nuo šlapimo pūslės uždegimo yra puiki apsauga.

Kitas svarbus aspektas – tinkama higiena. Higieniniai įklotai su kvapais ar nenatūraliais priedais taip pat gali išprovokuoti uždegimą. Jeigu organizmas yra jautresnis, patartina ieškoti kuo natūralesnės sudėties įklotų, mūvėti tik medvilninius apatinius. Jei uždegimas kartojasi labai dažnai, kaip prevencinę priemonę galima naudoti probiotikus – gerąsias bakterijas.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Būtent tokį klausimą, baigiantis gegužei, „Šilalės artojo“ redakcijai uždavė laikraščio skaitytojas.

Nors Aplinkos ministerija buvo išplatinusi informaciją, jog gegužę miškuose – ramybės metas, todėl turėjo būti ne tik ribojami miško darbai, bet ir skatinama nesilankyti ten, kur peri retieji paukščiai bei jauniklius veda žvėrys, pasirodo, šis įspėjimas galiojo ne visiems.

„Važiuojame žvejoti ir matome, kad miške, esančiame Kamš­čių kaime, netoli Balskų užtvankos, vyksta intensyvūs darbai: pjaunami medžiai, burzgia galinga technika. Ir bai­siausia, jog medžiai virs­ta su paukščių lizdais. Ta­čiau negi nebuvo galima palauk­ti, kol jie išves jauniklius? Ne­jau­gi tos kelios savaitės miško tvarkytojams ką nors būtų pakeitusios?

Įdomu, ar aplinkos apsaugos specialistai šituo domisi? Ir kas bei kodėl išduoda leidimus tokiems darbams ankstyvą pavasarį?“ -  klausė medžiotoju ir žveju prisistatęs ši­la­liškis.

Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Ši­la­­lės rajono agentūros vedėjas Antanas Leščauskas „Ši­la­­­lės ar­toją“ informavo, kad jo vadovaujama agentūra šituo nesirūpina: leidimus miškus kirsti išduoda Valstybinės miškų tarnybos specialistai. Tuo tarpu šios institucijos atstovai teigia, jog draudimas kirsti galioja ne visuose miškuose.

Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Klai­pėdos teritorinio poskyrio, kuriam yra priskirtos ir mūsų rajono teritorijos, vyriau­sioji specialistė Regina Kom­žienė patikino pasidomėsianti kirti­mo leidimais minėtame kaime.

„Yra miškų kirtimo taisyk­lės, kuriomis vadovaujantis, ir išduodami leidimai kirsti. Ne visi kirtimai šiuo laikotarpiu yra uždrausti. Apribojimai taikomi jaunuolynų bei pusamžių medynų miškuose, saugotinose teritorijose esančiuose miškuose.

Būtų gerai, jei galimus pažeidimus pastebėję žmonės su mumis susisiektų ir tiksliai nurodytų kertamas vietas. Tada mes galėtume patikrinti, ar tai daroma su leidimu“, - prieš savaitę aiškino R. Komžienė.

Ji informavo, kad, kilus įtarimų dėl galimai neteisėtai ker­tamų miškų Šilalės rajone, apie juos galima pranešti tel.: (8-449) 5-74-84, (8-663) 5-40-06, (8-693) 9-62-83.

Vakar susisiekus su specia­liste, ji teigė, jog leidimas kirs­ti nurodytame miške buvęs išduotas. Tačiau per savai­tę patikrinti, ar nebuvo nusižengta reikalavimams, Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Klaipėdos teritorinio poskyrio specialistai taip ir nespėjo...

Miško kirtimų taisyklės nuo kovo 15 d. iki rugpjūčio 1 d. visų nacionalinių parkų miškuose, visuose II miškų grupei priskirtuose miškuose ir III grupės miškuose, esančiuose saugomose teri­to­­rijose, draudžia kirsti bei ­trauk­ti medieną, išskyrus sa­ni­ta­ri­nius žalių eglių vėjavartų, vėjalaužų, snieglaužų ir labai pa­žeistų medžių, kol juose neapsigyveno medžių liemenų pavojingi kenkėjai, kirtimus ir visų rūšių medžių, kuriuose šie kenkėjai apsigyveno, kirtimus.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Dalyvaujantiesiems Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programos (KPP) priemonės „Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“ veiklose ūkininkams primename prisiimtus įsipareigojimus, susijusius su ganiavos laikotarpiu bei ganymo intensyvumu.

Dalyvaujantiesiems priemonės „Agrarinė aplinko­sau­­ga ir klimatas“ veiklo­se „Eksten­syvus pievų tvar­kymas, ganant gyvulius“, „Spe­cifinių pie­vų tvarkymas“, „Eks­tensy­vus šlapynių tvarkymas“, „Van­dens telkinių ap­sauga nuo taršos ir dirvos ero­zijos ariamoje že­mėje“, „Ri­zikos“ vandens telkinių būklės gerinimas“, „Nyks­tančios meldinių nendrinukių populiacijos buveinių saugojimas natū­ra­liose bei pusiau natūralio­se pievose“, „Nyks­­­tančios meldinių nendrinukių popu­liacijos buvei­nių saugojimas šlapynėse“ nustatytas gania­vos terminas nuo gegužės 1 d. iki spalio 30 d.

* Vykdantys veiklą „Eks­ten­­syvus pievų tvarkymas, ganant gy­vulius“ pareiš­kė­jai įsi­parei­go­tuose laukuose gany­ti gyvulius privalo ne ma­žesniu kaip 0,3 sutartinio gyvulio (SG)/ha ir ne di­desniu intensyvumu kaip 1 SG/ha. Nenuganytos žolės likučius nušienauti ir išvežti privalu iki spalio 30 d.

* Tvarkantys specifines pievas ūkininkai vidutiniškai ganiavos laikotarpiu turi ganyti ne didesniu intensyvumu kaip 1 SG/ha įsipareigotame pagal priemonės veiklą plote. Šienavimą pradėti jie gali ne anksčiau kaip liepos 15 d. Nušienautą žolę draudžiama smulkinti ir paskleisti, iki spalio 15 d. žolė privalo būti išvežta iš lauko. Taip pat iki šios datos būtina nušienauti nenuganytos žolės likučius.

* Dalyvaujant veikloje „Eks­tensyvus šlapynių tvarkymas“, ganiavos laikotarpiu ga­nyti galima ne didesniu intensyvumu kaip 1 SG/ha pagal veiklą deklaruotame lauko plote. Nenuganytos žolės likučiai turi būti nušienauti. Šienavimą galima pradėti ne anksčiau kaip liepos 15 d. Pašalinti nenušienautą žolę bei nenuganytos žolės likučius privalu iki kitų metų kovo 1 d.

* Ūkininkai, dalyvaujantys veikloje „Vandens telki­nių apsauga nuo taršos ir dirvos erozijos ariamoje že­mėje“, laikyti gyvulius ir vidutiniškai ganiavos laikotarpiu ganyti turi ne mažesniu intensyvumu kaip 0,3 SG/ha ir ne didesniu intensyvumu kaip 1 SG/ha deklaruoto ploto. Nenuganytos žolės likučius nušienauti ir išvežti būtina iki spalio 30 d.

* Jei ūkininkai, dalyvaujantys veikloje „Rizikos“ vandens telkinių būklės gerinimas“, ganykloje arba pieva paverstame lauke ganys gyvulius, ganyti jie privalės ne didesniu intensyvumu kaip 1 SG/ha įsipareigotame lauke. Nenuganytos žolės likučius nušienauti ir išvežti reikia iki spalio 30 d.

* Vykdydami veiklą „Nyks­tančios meldinių nendrinu­kių populiacijos buveinių saugojimas natūraliose ir pusiau natūraliose pievose“, pareiškėjai įsipareigoja eks­tensyviai ganyti tik nušienautose teritorijose ir ganyti nerišant gyvulių. Ganyti ganiavos laikotarpiu galima ne didesniu intensyvumu kaip 1 SG/ha įsipareigotame plote. Ganiavą privalu baigti spalio 15 d.

* Tuo tarpu pareiškėjai, dalyvaujantys veikloje „Nyks­tan­čios meldinių nendrinukių populiacijos buveinių saugojimas šlapynėse“, ganiavos laikotarpiu turi ganyti ne mažesniu intensyvumu kaip 0,3 SG/ha ir ne didesniu intensyvumu kaip 1 SG/ha dek­laruoto ploto. Ganyti galima visame pagal veiklą deklaruotame plote, ganymą baigti būtina iki spalio 15 d.

Nacionalinės mokėjimo agentūros inform.

Kasmet mokesčių mokėtojai į šalies biudžetą suneša milijardus, tačiau net ir to nepakanka vis augančioms išlaidoms apmokėti. Maža to: gyventojai mano, jog net pusė jų uždirbtų ir valdžiai atiduotų pinigų yra išleidžiami neefektyviai (Lietuvos laisvosios rinkos ins­tituto užsakymu „Spinter” atlikta apklausa). Kodėl taip brangiai mokame už paslaugas, kuriomis net nesame patenkinti?

Žinoma, klausimas daugiau retorinis. Skir­tingai nei parduotuvėje, sumokėtų mokesčių žmonėms niekas negrąžina, jei jie nėra patenkinti viešosiomis paslaugomis. Tad ar verta nerimauti? Taip, ir tam yra bent dvi priežastys.

Pirma yra ta, kad mokesčiams atiduodame išties daug dėl vis augančių valdžios išlaidų. Šiemet numatomos vie­šo­sios išlaidos yra net 770 mln. eurų didesnės nei 2016 m. Di­džioji jų dalis skiriama socia­linėms, sveikatos apsaugos bei švietimo reik­mėms. Nors ir čia būtų galima klausti, ar už tai, jog sumokame daugiau, gauname geresnes viešąsias paslaugas? Ar viskas padaroma taip, kad kiek­vienas euras būtų išleidžiamas efektyviai?

Klausimų kyla ir dėl to, ar reikia didinti išlaidas pačios valdžios išlaiky­mui. Pa­vyz­džiui, Seimui, Vy­riausy­bės kan­celia­rijai, savivaldybių ad­minist­racijoms, mokesčių surinkimo administravimui bei kitoms valstybės aparato reikmėms šiemet prireiks bent 70 milijonų eurų daugiau nei pernai. Gyventojų skaičiui ma­žėjant ir valdžios darbo ko­kybei nedžiuginant, reikėtų tikėtis taupymo, o ne dar di­desnio išlaidavimo.

Antra priežastis, dėl ko gyventojai turėtų piktintis, tai KAIP mokesčių mokėtojų sunešti pinigai yra naudojami. Vis labiau į akis krenta nuolat pasitaikantys švaistymai, korupcijos atvejai, nepagrįstai augančios išlaidos bei kiti neatsakingo biudžeto lėšų naudojimo atvejai.

Tų pavyzdžių – kur dursi pirštu, ten pataikysi. Štai Viešųjų pirkimų tarnyba ištyrė, kad valdiškos įmonės, pirkdamos miltus maitinimo paslaugoms teikti, už juos moka 22 proc. brangiau nei vidutinė rinkos kaina. Jei būtų pirkta už rinkos kainą, per penkerius metus būtų sutaupyta apie 430 tūkst. eurų. Gal ir ne milijonai, bet čia tik vien už miltus.

Negana to, pasirodo, valdiškos įmonės perka ne tik brangiau nei rinkos kaina, bet netgi brangiau negu kitos šalys! Štai pavyzdys: Lietuva auto­greiderius pirko net 42 proc. brangiau nei Lenkija. Vidutiniškai visos Eu­ropos Są­jungos šalys už šią techniką moka 8 proc. mažiau nei mes.

Į mokesčių mokėtojų pini­gų švaistymą pirštu nuolat baksnoja ir Valstybės kontrolė. Neapdairios išlaidos per valstybės investicinius projek­tus (apie 1,4 mlrd. eurų per metus), socialinius būstus (2012-2014 m. - 25 mln.), mokslinius tyrimus bei eks­perimentinę plėtrą (2007-2016 m. - 628 mln.), statybų dokumentus (1 mln.), elekt­roninę sveikatos sistemą (nuo 2005 m. - 40 mln. eurų) - būtų galima tęsti ir tęsti. At­rodo, sunkiau surasti sritį, kurioje biudžeto pinigai būtų leidžiami atsakingai ir efektyviai.

Privačiame sektoriuje už ne­tinkamai atliktą darbą žmo­nės yra atleidžiami, o savininkai patiria nuostolį. Su val­džia – gerokai sudėtingiau. O juk jos vienas pagrindinių darbų yra atsakingai leisti mokesčių mokėtojų pinigus, kad jie geriausiai tarnautų visuomenės poreikiams. Bet jei gyventojai mano, jog kas ant­ras jų suneštas euras yra iššvaistomas, akivaizdu, kad žmonių lūkesčių valdžia nepateisina.

Taigi ką daryti? Pirmiausia - daugiau domėtis, kiek iš tiesų sumokame valdžiai ir kaip tie pinigai yra panaudojami. Lietuvos laisvosios rinkos instituto skaičiavimu, šiemet simbolinė laisvės nuo mokesčių diena atėjo net 5 dienomis vėliau nei pernai. Tai reiškia, jog žmogui šiemet reikia dirbti 5 dienomis ilgiau mokesčiams, kad pradėtų dirbti sau.

Antra - reikėtų nebijoti garsiai klausti: valdžia tokia brangi, bet ar kokybiška? Liūd­­na, tačiau valdžios darbo klai­dos jau įprastas reiškinys, nors taip neturėtų būti. O pradėjus dažniau viešai kelti klausimus dėl mūsų pinigų panaudojimo, atsakymų turėtų būti daugiau.

Aistė ČEPUKAITĖ

Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikė

Šilalės priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje lankėsi Šilalės darbo biržos jaunimas pagal EFS finansuojamo projekto veiklą „Atrask save“. Susitikimo metu pristatytos Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbų sąlygos, karjeros galimybės.

Šilalės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas Vaidotas Kėbla ir viršininko pavaduotojas Stasys Ričkus jauniems žmonėms papasakojo, kokie reikalavimai yra keliami norintiesiems įgyti ugniagesio-gelbėtojo kvalifikaciją. Akcentuota, jog šios srities darbuotojams reikia ne tik žinių, bet ir gero fizinio pasirengimo bei moralinių principų laikymosi. Nors tai yra daugiau vyriška specialybė, tačiau ugniagesėmis-gelbėtojomis gali dirbti ir moterys.

Budinčios pamainos pareigūnai papasakojo, kokiose situacijose dažniausiai jiems tenka gesinti gaisrus, atlikti gelbėjimo darbus, pristatė, su kokia technika dirba, pademonstravo darbo įrangą, aprangą. Suteikta informacija apie savanorių ugniagesių darbo specifiką, priėmimo tvarką, savanorių ugniagesių mokymo programą, socialines garantijas, kvalifikacijos tobulinimo galimybes.

Susitikime dalyvavę jaunuoliai aktyviai uždavinėjo klausimus pareigūnams ir domėjosi galimybe įsidarbinti Valstybinė priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje.

Laima KAZLAUSKIENĖ

Tauragės APGV Šilalės PGT VPPP vyresnioji inspektorė

Kvėdarnos Prano Liatuko pradinės mokyklos antrokai lankosi tėvelių darbovietėse ir iš arčiau sužino apie jų darbą. 

Į susitikimą mus pakvietė Domo mama, kuri dirba savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriuje. Savivaldybės tarybos posėdžių salėje vaikai susipažino su Šilalės krašto herbu, vėliava, sužinojo, ką reiškia jos spalvos, stilizuotas ąžuolas vėliavos fone. Susitikę su meru, ap­žiūrėjome jo darbo kabine­tą.

Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojos paaiškino, kad jų funkcija - ginti ir saugoti vaikų interesus bei jiems atstovauti. Diskutuota apie šeimą, kokios vertybės yra svarbiausios ir kokią šeimą vaikai norėtų turėti. Kartu nusprendėme, kad labai svarbu, jog mama ir tėtis rodytų tinkamą pavyzdį. Pasibaigus pokalbiui, buvome pavaišinti karštu sultiniu ir kibinais.

Kelionė tęsėsi Šilalės socia­linių paslaugų namuose, kur apsistoja laikinai globojami vaikai. Iš šeimų paimti vaikai gyvena puikiai: turi atskirus kambarius, vonią, virtuvę, poilsio zoną, patalpą pamokų ruošai ir didelį sporto aikštyną. Socialinės darbuotojos supažindino, kuo skiriasi globojamas vaikas nuo įvaikinto, kokie reikalavimai taikomi žmonėms, norintiems paimti iš globos institucijos pasisvečiuoti globojamą vaiką.

Gražina ŠIKŠNIENĖ, 

2 klasės mokytoja metodininkė 

AUTORĖS nuotr.

Šaltas šių metų pavasaris rajono dviratininkus pasitiko ligo­mis bei sunkiomis treniruočių są­ly­gomis. Teko daug pa­dirbėti, kad petys į petį ga­lėtume rungtis su Lietuvos bei kitų šalių sportininkais. Dalyvavome ne vie­nose lenktynėse ir džiaugiamės pasiektais rezultatais. Mūsų jaunės Justė Juškevičiūtė ir Gintarė Kiupelytė su Lietuvos rinktine išbandė jėgas dviejose varžybose - Na­cijų taurėse Citiglio (Italija) ir Belgijoje. Taip pat Lenkijoje, kur Justei kriteriumo lenktynėse pavyko užlipti ant prizininkų pakylos - iškovota trečioji vieta.

Džiugu, kad iš kiekvienų varžybų grįžtame su apdovanojimais. Nors sezonas dar tik įsibėgėja, daugiausiai – net penkias pergales - mergaičių grupėje iškovojo Gus­tė Stanišauskaitė: Utenoje vykusiame porinių lenktynių bei kriteriumo čempionate, Skuode - asmeninėse lenktynėse laikui, Dobelėje (Latvija) - asmeninėse varžybose, Kekavoje (Latvija) grupinėse lenktynėse du kartus tapo sidabro, vieną - bronzos medalio laimėtoja.

Keturias pergales moterų grupėje iškovojo Ernesta Strai­­nytė: Krekenavoje - asmeninėse varžybose laikui, Jūrmaloje (Latvija), „Šakiai Classic“ ir Kekavoje - grupinėse lenktynėse.

Ernestos seseriai Auksei pirmajai pavyko finišuoti porinėse lenktynėse Utenoje, grupinėse - Skuode, Lietuvos kalnų dviračių mokinių žaidynėse - asmeninėje įskaitoje. Komandinėje įskaitoje mūsų mergaičių ketvertukas – G. Stanišauskaitė, Monika Juškevičiūtė, Brigita Lingytė ir A. Strainytė - iškovojo pirmąją vietą. Auksė įvairiose lenktynėse  4 kartus užėmė antrąsias vietas, vienąsyk finišavo trečia.

Keturias pergales jaunučių merginų grupėje iškovojo Rimantė Žiliūtė, vieną kartą finišavo trečia. Išskirtinė pergalė - asmeninėse 15 km lenktynėse Krekena­voje.

R. Žiliūtė suge­bė­jo aplenkti stip­riau­sias Lietuvos, Lat­vijos ir Belgijos dviratininkes. Trimis per­galėmis gali pasigirti J. Juškevičiūtė, laimėjusi Lietuvos jaunių kriteriumo čempionatą Utenoje, grupines jaunių lenktynes Kekavoje bei Jūrmaloje. Be to, Justė kartą finišavo antra ir 2 kartus - trečia. G. Kiupelytė laimėjo jaunių grupines lenktynes „Šakiai Classic“, po 2 kartus finišavo antra ir trečia. B. Lingytė laimėjo jaunesniųjų mergaičių lenktynes Dobelėje. Skaistė Kamilė Mikašauskaitė, Dobelėje užėmusi antrąją vietą, Skuode iš grupės laimėjusi finišą, bendroje įskaitoje buvo ketvirta.

Aivaras Mikutis dukart užėmė antrąsias vietas ir trečiąją grupinėse lenktynėse Kekavoje. Įsimintiniausios varžybos - Lietuvos pirmenybės Krekenavoje, kuomet 15 km asmeninių lenktynių distancijoje iki pergalės jam pritrūko vos trijų sekundžių.

Kristupas Mikutis Lietuvos mokinių kalnų dviračių žaidynėse į prizinę vietą „ištraukė“ Kvėdarnos gimnazijos komandą. Kristupas pelnė bronzos medalį, o komanda - Kristijonas Tarvydas, Darius Kazlauskis, Žygimantas Grigišas, K. Mikutis - užėmė antrąją vietą.

Kęstutis ČESAITIS, 

treneris 

Nuotr. ir asmeninio albumo

Lietuvos muziejų asociacija įgyvendina kultūros pa­veldo aktualinimo, kultūros ir meno sklaidos bei mo­dernių muziejinių iniciatyvų edukacinį projektą „Lietuvos muziejų kelias“, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo 100 metų jubiliejui.

Tarptautinę muziejų dieną Dionizo Poškos Baublių muziejuje atidaryta ir pristatyta Istorinės Lietuvos Prezidentūros Kaune paroda „Gimęs tai vietai ir toms pareigoms: Prezidentas Aleksand­ras Stulginskis (1922–1926 m.)“. Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos mokiniai išsamiai pristatė A. Stulginskio biografiją, prezidentavimo lai­kotarpį, supažindino su Prezidento veikla, įgyvendinant svarbiausius Steigiamojo Seimo nutarimus, apžvelgė didžiausius jaunos valstybės vi­daus politikos pasiekimus. Ren­ginyje netrūko skambių dainų, kurias atliko gimnazistai.

Parodos atidaryme dalyvavo Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus, rajono savivaldybės, Bijotų ir Kaltinėnų seniūnijų atstovai, vietos gyventojai.

Edita MERKELIENĖ

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus muziejininkė 

AUTORĖS nuotr.

Mantas ką tik grįžo po pamainos vienoje apsaugos tarnyboje, tai dabar galės dvi dienas užsiimti ūkiu. Bulvės pasodintos, reikia pasirūpinti banda ir ganyklomis. Kartu su tėvais jie iš viso laiko 60 galvų. Iš jų - 24 melžiamos karvės. Dar penkios avys su avinu. Avys mėsai ar vilnai?

- Dėl grožio, - šypsosi Mantas. - Paleidžiam į ganyklą kartu su veršiais. Avinas labai jaukus, tarsi šuo. Kai ateiname girdyti, pamatęs žmogų, pirmasis atbėga jis. Iš pas­kos - visa banda. Avinas yra vadas. Labai patogu prižiūrėti.

Šalia Manto trobos teliūškuoja nemaža kūdra. Ji irgi labiausiai dėl grožio, nors pilna žuvies. Čia - gražus ir jaukus nuosavas kampas, kur labiausiai su meškere mėgsta sėdėti Manto gyvenimo draugė ir būsimoji žmona Aistė. Šalia - didžiulis tėvų namas, bendras Paliakų kiemas ir bendras visų draugas aviganis šuo.

Iš tokių smulkmenų susideda įprastas kaimo žmogaus gyvenimas: savas kampas Padvarninkų kaime, šalia Žadeikių, savas, šimtus kartų nuvažinėtas, nuartas ir nuakėtas žemės lopas, gimtoji troba, tėvai, draugai, jaukus lyg šuo avinas, prie būdos sėdintis ir tavęs amžinai laukiantis grynaveislis aviganis... Viskas taip įprasta, kad negali atprasti. Ak taip, ir senas mėlynas tėvo traktorius MTZ-80! Švarus kaip naujas vis dar stovi daržinėje.

- Tikriausiai jį pasiliksime kaip paminklą, - sako Mantas.

Nuo jo viskas ir prasidėjo.

„Kam tu kiši nagus į žemę? Kam lendi į vargą?“- klausė tėvai.

Bet Mantas jau buvo gerai pasivažinėjęs traktoriumi ir perpratęs darbus. Berniukui sėsti prie traktoriaus vairo - tai daug daugiau, negu apsiauti didelius tėvo batus. Tėvai kaip tik pradėjo kurti nuosavą ūkį, ir toks padėjėjas buvo labai reikalingas.

- Jiems, aišku, patiko, kad pasilieku kaime, kad padedu. Tačiau jie nenorėjo, jog lįsčiau į žemės ūkį, - prisimena Mantas.

Ar jis nė nemėgino eiti kur nors kitur? Mėgino! Jis dar prisimena, kaip studijavo Klai­pėdos teisės kolegijoje ir kaip su draugu tris mėnesius nuomojosi butą. Kaip tik tada Klaipėdoje atsirado „Akropolis“. Tai jiedu vakarais į jį tarsi į kokį muziejų eidavo. Kelias dienas buvo visai įdomu, bet kiek gali eiti ir eiti vis į tą pačią vietą? O ką daugiau mieste daryti? Tūnoti bute tarsi kokiame kalėjime? Ten netgi kiemo nėra! Ką bešnekėti apie sodą, upelį, tėvo traktorių...

- Mečiau tą butą, ėmiau kasdien į paskaitas važinėti, - sako Mantas. - O draugas liko bute. Kiti gali gyventi svetur.

Vadinasi, iš jo būtų nekoks emigrantas? Mantas purto gal­­vą - apie tai nenori nė galvoti. Buvo nuvykęs pasisvečiuoti pas sesę į Norvegiją. Labai graži šalis. Bet praleido ten tik savaitę. Daugiau nereikia.

O Aistė jau paragavo emig­rantės duonos. Anglijoje dirb­dama pačius paprasčiausius darbus, per savaitę gaudavo 300 eurų. Prekių kainos tenai panašios į mūsiškes. 1200 eurų per mėnesį - apie tokią algą čia svajoja daugelis Aistės pažįstamų. Tačiau ji išbuvo svetur tik metus. Apsisuko ir lėkė atgal.

- Jeigu turėtų kur, tikriausiai grįžtų visi, - sako ji.

Manto sesuo jau treji metai svetur. Vis šneka ir šneka, jog grįš. Svajoja, kad susitaupys pinigų, pasistatys namą Šilalėje arba Klaipėdoje. Tačiau Mantas tuo labai abejoja. Pasistatys namą, bet ką čia darys? Iš ko gyvens?

- Kita mano sesuo gyvena Šilalėje. Ji turi darbą, gauna per mėnesį 500 eurų. O ana Anglijoje - per savaitę 800. Štai tokia aritmetika, - lygina Mantas.

- Mano sesuo jau septyneri metai Anglijoje, - sako Aistė. - Irgi kalba vis tą patį: užsidirbs, susitaupys, grįš... Kur grįš, iš ko versis? Iš santaupų? Šilalėje buto nuoma kainuoja 100 eurų. O dar visi mokesčiai. Nuo minimalios algos geriausiu atveju liks 150 erų. Štai ir pradėk gyvenimą!

Mantas dar laviruoja. Baigęs kolegiją ir įgijęs teisininko diplomą, būtų galėjęs dirbti policininku. Tuometinis Šilalės komisaras jau buvo pažadėjęs Žadeikiuose vietą. Tačiau leteną uždėjo medicinos komisija. Atseit vaikystėje augo per greitai, bus per menki kaulai... Todėl dabar dirba vienoje saugos tarnyboje, grynųjų užsidirba.

Palaukit, palaukit!..

Savo žemės Paliakai turi 50 hektarų, dar 10 nuomojamos. Ar tai - nepakankamas ūkis? Ne taip seniai į Šilalę atvažiavęs žemės ūkio ministras Bronius Markauskas aiškino, kad panašiai toks yra Europos Sąjungos vidutinis pieno ūkis - 33 melžiamos karvės. Vidutinis ūkis Lietuvoje neišmaitina ūkininko? Tai ką jau bekalbėti apie smulkų?

- Ne, jokiu būdu! Mano tėvai irgi dirba. Tėvas - vairuotoju, surinkinėja pieną. Ma­ma - mokytoja, turi pamokų Žadeikių pagrindinėje mokyk­loje, Kvėdarnos gimnazijoje... Be darbo kitur nieko nebūtų, - tvirtina Mantas.

Kaip jaunasis ūkininkas jis gavo Europos Sąjungos paramą, įsigijo traktorių su frontaliniu keltuvu, grėblius, šienapjovę. Bet padargai - ne kokie aitvarai. Kai dvejus metus auginę jie parduoda bulius, tai pinigų atrodo daug. Tačiau kai išdalija mėnesiais - ašaros.

- Mes juk neskaičiuojame savo algos, - sako jaunasis ūkininkas. - Net nežinau, kaip aš sau išsimokėčiau algą. Minimali tik­rai neišeitų. Dabar nustatytos tokios supirkimo kainos, kad žemė neišmaitintų. Mažesnieji jau stumiami. Juk tik čia, po Žemaitijos kalvas, mes įsikibę dar išsilaikome. O kai per Suvalkiją važiuoju į Lenkiją nusipirkti mėsos, apie Šakius ar Marijampolę jau nematau smulkesnių ūkių. Plyni laukai, kai kur viduryje - sena lūšnelė užkaltais langais. Dabar tik­riausiai mūsų eilė.

Kaip čia yra? M. Paliakas, ūkininkas, važiuoja į Lenkiją pirkti mėsos?

- Ne tik aš - daug kas ten važiuoja. Nes Lietuvos parduotuvėse mums yra per brangu. Štai toks paradoksas. Kai atvažiuoja lenkai pirkti galvijų, jie moka daugiau už lietuvius perdirbėjus. O kai mums patiems reikia mėsos, geriau vykti į Lenkiją. Lenkai už žaliavą moka brangiau, o apdorotą parduoda pigiau. Matote, kokios pas mus žirklės? Ar sau mes dirbame? - klausia ūkininkas. - Mūsų darbas - perdirbėjams ir prekybos cent­rams.

Ar jis nesigaili, kad nepaklausė tėvų ir pasiliko kaime, prie žemės? Ne, Mantas nesigaili. Be to, jis prisimena, jog tuo metu buvo geriau. Tada, kai už litrą pieno gaudavo virš lito, o litas dar buvo stip­rus, panašiai, kaip dabar euras. Tuomet buvo optimizmo laikas, visi statėsi, remontavosi fermas, tvarkėsi buitį. Tada niekas nestūmė nuo žemės. Ją dirbti apsimokėjo.

Bet gal ir vėl pasidarys geriau? Mantas nori šituo tikėti, tačiau labai abejoja.

- Tos kalbos, kad Lietuvos kaime yra per daug žmonių, užsiimančių smulkiais ūkeliais, kad ūkininkai dar per gerai gyvena, kad turime per daug lengvatų, nieko gero nežada. Valdžioje - pačių stambiausių žemvaldžių partija. Žiūrint jų akimis, mūsų tikrai per daug, - neslepia apmaudo vis dar vilties išsilaikyti kaime neprarandantis jaunas ūkininkas.

Štai todėl Mantas tvirtai nesako ir to, jog niekada nesitrenks į užsienį.

Apie emigraciją jis kalba atsargiai:

- Norėčiau išsilaikyti.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

Savas kampas, kurio Mantas nenorėtų nė už ką palikti. Todėl jis turi išsilaikyti