Šilališkę akušerę Rasą Šiaudvytienę pažįsta ne tik moterys, kurių kūdikiams ji kelis dešimtmečius padėjo ateiti į šį pasaulį. Rasa seniai nusipelnė daugelio pagarbos, nes jau dešimt metų dirba Greitosios medicinos pagalbos stotyje, o per tą laiką šimtus kartų apvažiavo visą rajoną ir padėjo išgelbėti daugybės žmonių gyvybes. Bent kartą susitikęs su šia medike, negali atsistebėti jos optimistišku požiūriu į gyvenimą, gera nuotaika, jautrumu ir begaliniu noru padėti žmogui net tada, kai padėtis atrodo beviltiška. 

Visada žinojo, ko nori

Kai Rasa dirba Olgos Šaud­vytienės ginekologijos kabinete, laukiamajame susė­du­sios moterys pamiršta lai­ką. Ji kiekvieną pakalbina, iš toliau atvykusioms išverda arbatos, paklausia, kaip sekasi vaikams. Kad vizito pas gydytoją laukiančioms moterims būtų patogiau, joms pasiūloma įsispirti į šlepetes, apžiūrai užsidėti specia­lų rūbą. Atrodo, smulkmenos, bet šir­dis atlėgsta net toms, kurios kenčia skausmus, nerimauja dėl savo pačios ar po širdimi nešiojamo vaikelio sveikatos.

Nuo pat jaunystės aplinkiniams įspūdį darė spinduliuojanti Rasos šypsena, artistiškumas ir jautrumas, to­­dėl ne tik bendraklasiai, bet ir mokytojai ragino ją rink­tis su menu susijusią spe­cialybę. Tačiau Rasai įdomi buvo tik medicina.

Bet gydytoja R. Šiaud­vy­tie­nė netapo. Ir gali būti tik dėl to, kad neturėjo turtingų tėvų bei įtakingų užtarė­jų – Vil­niaus universitete išlaikiusi egzaminus į gydomąją mediciną, pritrūko vos pusės balo. Grįžusi į Šilalę, įsidarbino laiškininke. Dar ir dabar vyresni žmonės atsimena jos paslaugumą bei draugiškumą. Po metų, apsisprendusi studijuoti akušeriją, Rasa išvyko į Klaipėdą. Mokydamasi visus trejus metus dirbo gimdykloje sanitare. Tvarkyti patalpą, kurioje per parą pagimdo 15 ar net 20 moterų, rink­ti placentinį kraują ir atlikti kitus nelabai švarius darbus nėra lengva, tačiau energija trykštanti mergina niekada nesiskundė nuovargiu.

„Dirbti gimdykloje man labai patiko, iki šiol jaučiu jos kvapą“, - su šypsena prisimena akušerė.

Gavusi diplomą, buvo pasiųsta į Šilutę. Ten įgijo labai svarbios, nors ir ne praktinės, patirties. Kartą, vyresniosios medicinos sesers pakviesta apžiūrėti gimdymo skyriaus, pasibaisėjo, išgirdusi, kaip pagyvenusi akušerė rėkia ant gimdančios moters.

„Ir dabar plaukai ant galvos šiaušiasi, kai tai prisimenu. Tąsyk daviau sau priesaiką niekada taip nesielgti“, - sako R. Šiaudvytienė, Šilalėje pri­ėmusi gal net kelis tūkstančius naujagimių, verkiančius vaikelius naktimis girdžiusi arbatėle ir švelniai čiūčiavusi. 

Rasa sako, jog nežino mielesnio darbo nei akušerės. Jei ligoninėje nebūtų uždarę Gimdymo skyriaus, dar ir dabar ja dirbtų, nes kiekviena nauja gyvybė - stebuklas, kuriam Dievas leidžia įvykti.

Energijos suteikia stresas

Uždarius Šilalės ligoninėje Gimdymo skyrių, Rasa neliko be darbo. Talkino gydytojai O. Šaudvytienei jos ginekologijos kabinete, įsidarbino socia­linių išmokų specialiste savivaldybėje, per trejus metus baigė Klaipėdos universitetą ir gavo socialinio darbuotojo diplomą.

Bet vos tik kolegės pakvietė ateiti dirbti į Šilalės greitosios medicinos pagalbos stotį, suprato, kad ji, kaip vilkė, - miške gimusi, visą laiką į mišką ir žiūrės - be medicinos negali gyventi. Ir žavi ją ne vien ši profesija, bet ir jai būdingas gyvenimo ritmas.

„Sėdėti prie kompiuterio ir dėlioti iš vienos krūvelės į kitą dokumentus man buvo velniškai sunku - nepavydžiu nė vienam valdiškoje įstaigoje dirbančiam žmogui. Esu įpratusi prie darbo paromis, man patinka toks gyvenimo ritmas, kai gali ir „grožio miego“, pasak šviesaus atminimo režisierės Galinos Dauguvietytės, prigulti, ir savo reikalus neskubėdamas susitvarkyti“, - pri­pažįsta Rasa.

Tačiau lengvas darbas, gyvenimas be streso - ne jai. Rasa tikina, kad stresas jai net reikalingas, jis suteikia energijos, priverčia greičiau mąstyti. Dirbant akušere gimdykloje, įtampos niekada netrūko, bet, anot Rasos, buvo gerokai lengviau nei dabar, budint Greitosios medicinos pagalbos stotyje. Akušerė turi prisiimti daug atsakomybės, tačiau už jos visada stovi gydytojas, kuris ir nurodo, ką daryti. O dirbdamas „greitojoje“, atvažiavus, tarkime, prie griovio, kuriame guli gyvybės ženklų nerodantis žmogus, privalai pats nuspręsti, kaip jį išplėšti iš mirties nagų.

Po tokių iškvietimų dažnai norisi verkti, nusvyra rankos, galvoje sukasi mintys apie pernelyg trapų ir trumpą, todėl gal net beprasmišką žmogaus gyvenimą. Tada supranta, kaip labai reikėtų  psichologo pagalbos, tik Grei­tosios medicinos pagalbos stoties medikėms tokios prabangos niekas nesuteikia. Tad nubraukia ašarą ir vyksta į kitą iškvietimą. Kartais per parą tenka net kelias dešimtis kartų griebti bene 15 kilogramų sveriantį pirmosios pagalbos lagaminėlį ir kūlversčiais lėkti pas ligonį. 

Rasa turi tik vieną privalumą: ji drąsiau nei kitos „greitosios“ medikės veža gimdyves į Tauragės ar Klaipėdos ligonines. Ne dėl to, kad galėtų pati priimti gimdymą automobilyje - net jai tai būtų didžiulė atsakomybė. Bet ji, akušerė, daugiau už kitas felčeres žino, kaip padėti gimdyvei iškęsti sąrėmius, gali pamokyti kvėpavimo pratimų, žino, kaip nukreipti dėmesį, jog sąmonės neužvaldytų skausmas. Grįždami po tokių kelionių, abu su vairuoto­ju neslepia džiaugs­mo, kad vis­kas laimingai bai­gė­si.

Apie riziką negalvoja

„Mane nuo ma­žens mama mo­kė, jog su kitais žmonėmis reikia elgtis taip, kaip pats norėtumei, kad su tavimi elgtųsi. Stengiuosi niekur nevėluoti, neatidėti jokių darbų rytojui, jog neįskaudinčiau ligonių, nenuvilčiau gydytojų, su kuriais dirbu“, - tikina R. Šiaudvytienė.

Akušerė juokiasi, kad per daugybę darbo metų susikaupė nemažai šiltų prisiminimų. Dažnai Greitosios medicinos pagalbos automobiliu atvykusią felčerę ligonio artimieji pasitinka su šypsena, primena, kad pas ją gimdė savo vaikus. Tačiau labiausiai Rasą nustebino ir pradžiugino moteris, pasakiusi, jog savo duk­rai specialiai davė jos vardą – kaip padėką už nuoširdumą.

R. Šiaudvytienė niekada neatsisakė padėti, nes kuo rizikuoja, pagalvodavo tik tuomet, kai pavojus jau būdavo praėjęs. Vieną Velykų naktį, po to, kai ligoninėje uždarė Gimdymo skyrių, jai paskambino Skubios pagalbos skyriuje budėjusi pediatrė.

„Sako, Rasa, gelbėk: gimdo šešiolikmetė, nėra nei gi­nekologo, nei akušerio. Šo­kau į automobilį ir nulėkiau. Priėmiau vaikelį, išlydėjau gim­dyvę su naujagimiu į Tau­ragės ligoninę ir tik tada pagalvojau, kas būtų, jei sėkmė nuo manęs staiga būtų nusisukusi - juk Šilalės ligoninėje nedirbu, priimti gimdymo neturėjau teisės. Bet tokiais atvejais apie save negalvoji, darai taip, kaip reikalauja žmoniškumas“, - įsitikinusi R. Šiaudvytienė.

Rasa prisimena, kaip, kai prieš daugelį metų grįžo dirbti į Šilalę, šviesaus atminimo akušerė Bronelė Joku­baus­kienė atsiduso: „Jau galiu eiti į pensiją, nes atėjo dirbti akušerė, kurią pati priėmiau“.

Rasa tikina, kad dabar jau ir pati yra priėmusi moterų, kurios pas ją gimė, vaikelius. Tai pats didžiausias džiaugsmas kiekvienai, kaip niekas kitas gyvybę vertinti sugebančiai, akušerei. 

R. Šiaudvytienė neslepia, jog kaskart su širdgėla kaimo moteris veža gimdyti į Tauragės ar Klaipėdos ligonines, kur jos nieko nepažįsta, aplinka, deja, irgi ne visada būna draugiška. Todėl drąsina tas moteris kaip galėdama.

„Gimdymo skyriaus užda­ry­mas, man atrodo, buvo pats blogiausias vadovų pri­im­tas spren­dimas, smarkiai nuskriaudęs mūsų mote­ris. Ypač tas, kurios neturi galimybių pačios nuvykti į didesnį miestą. Taip, didesniuose mies­tuose ir gydytojai galbūt labiau patyrę, ir aparatūra geresnė, bet gerai žinome, kad ir savos sienos kartais padeda. Dabar kai kurios moterys išvežamos į nežinią, neturtin­gai gyvenantys jų artimieji net neįsivaizduoja, kur yra ligo­ninė, iš kurios reikės parsivež­ti naujagimį“, - svarsto R. Šiaud­vy­tienė.

Gydo ne tik tabletės

Daug kalbama apie tai, kaip gyventi sveikai, tačiau retas kuris demonstruoja tokį gyvenimo būdą. Rasa visiems pirmiausia pataria daugiau judėti. Ji pirmoji Šilalėje pradėjo į darbą važinėti dviračiu. Prieš dešimtmetį tai buvo nemažas iššūkis. Prieš dešimt­metį ar daugiau ne vienas mažame mūsų miestelyje stebėjosi ir tuo, kad ji nuo ankstyvo pavasario užsideda akinius nuo saulės.

„Bet dabar vis dar turiu sveikas akis“, - džiaugiasi R. Šiaud­vytienė, kuriai šviesos garsu sklindančios apkalbos - kaip vanduo nuo žąsies.

Ji stebisi, jog žmonės mieliau ryja saujomis tabletes nei padeda patys sau. Baigusi aerobikos kursus, akušerė daug metų Šilalės moterims vesdavo užsiėmimus, nuolat lanko sporto klubą ir džiaugiasi, kad ten sutinka ne vien jaunas, savo figūra susirūpinusias moteris.

„Fiziniai pratimai gali pakeisti labai daug vaistų, bet nė vienas vaistas negali pakeisti fizinių pratimų“, - populiarią sentenciją nuolat kartoja Rasa.

Tačiau ir ji, visada besišypsanti bei gyvenimo džiaugsmu spinduliuojanti moteris, žino, ką reiškia bejėgiškos būklės gulėti reanimacijos palatoje. Po širdies operacijos ne tik mokėsi iš naujo vaikščioti, bet ir perkainavo visas gyvenimo vertybes, išmoko branginti laiką, džiaugtis laimingomis akimirkomis, mažiau dėmesio skirti materialiniams dalykams.

„Medikui, kuris nuolat susiduria su kitų žmonių skausmu ir, deja, kartais nuo jo atbunka, tai labai vertinga patirtis“, - mano R. Šiaudvytienė.

Savigyda gali pakenkti

Akušerė ne vieną dešimt­metį mokiniams ir suaugusiesiems įvairiausiose Šilalės organizacijose skaitė paskaitas apie ligas bei jų prevenciją, švietė jaunimą lytinio gyvenimo klausimais. Rasa gal­voja, kad daugeliui ir dabar tokių paskaitų reikėtų. Ji sutinka, jog į ginekologo kabinetą ateina nemažai išprususių žmonių, kartais atrodo, kad jie viską žino taip gerai, jog ir gydytojo konsultacijos nebereikia. Tačiau kur kas daugiau yra naivių, vien televizijos pramogines – bulvarines laidas žiūrinčių moterų, patikinčių pramogų pasaulio žvaigždžių ar net burtininkių „patarimais“. Tai, ką perskaito internete, ne visada teisingai supranta, todėl savigyda ne padeda, o pakenkia savo sveikatai. Rasos praktikoje buvo atvejų, kai artimieji vos spėjo atvežti į ligoninę susižavėjusią gimdymu vandenyje ir vonioje nusprendusią gimdyti moterį...

Važinėdama „greitąja“ po kaimus, Rasa mato, kaip skurdžiai gyvena žmonės, kiek daug yra apsileidusių, į patį gyvenimo dugną nukritusių vyrų ir moterų, kaip skaudžiai nuo smurto, nepritek­lių, aplinkinių pašaipų kenčia jų vaikai. Tokias moteris į ginekologo kabinetą dažniausiai palydi socialinės darbuotojos, kartais pinigų nuo nėštumo apsaugančiai gimdos spiralei surenka artimieji ir giminaičiai, jas dėdama, labdarą daro ir gydytoja Olga.

O štai moterų iš normalių šeimų, kurios galėtų auginti po keletą vaikelių, Šilalėje kasmet vis mažiau. Pastebima ir tendencija gimdyti užsienyje, kur vaikai gauna pilietybę, didesnę finansinę paramą, jiems skiriami kraiteliai, dovanos.

Bet Rasa džiaugiasi, kad, turėdamos visas galimybes atlikti pačius naujausius tyrimus bei nustatyti apsigimimų riziką, moterys kaip įmanydamos stengiasi išsaugoti savo kūdikius. Kol gyvybė bus stebuklas, mediko profesija netaps amatu.

Daiva BARTKIENĖ 

AUTORĖS nuotr.

Po truputį aiškėja, kuo išsiskirs šio Seimo ketverių metų laikotarpis. Ant Vyriausybės stalo gula viena po kitos vadinamosios reformos, kurių esmė – skaičių ekvilibristika. Valdžia jau kurį laiką užsiima gryna numerologija: tam tikrų laiko, kiekio ar dar kokių nors kiekybinių parametrų perdėliojimu bei sumažinimu.

Žinoma, dažna reforma bū­na susijusi su tam tikromis kiekybinėmis permainomis, tačiau paprastai jos ateina kaip reformos pasekmė. Tuo tarpu šiandieniniuose reformų svarstymuose numerologija griežia pirmu smuiku, o kiekybiniai parametrai yra tapę pagrindiniu reformų tikslu.

Štai Švietimo ir mokslo ministerija nori ilginti mokslo metų trukmę, nes Lietuvoje mokiniai mokosi labai trumpai. Mokslo metai trumpesni tik Latvijoje. Atsiliekame ir pagal mokymo rezultatus. Bet ar pailginus mokslo metus, pagerėtų mokymosi rezultatai? Visoms kitoms sąlygoms išlikus nepakitusioms, greičiausiai ne, nes jei mokymosi programos ir mokymo metodikos, pedagogų kvalifikacija ir jų motyvacija bei dar daug kitų dalykų lieka tokie pat,

tai mokslo metų ilginimas yra tik numerologija. Kai dar kokį dešimt­metį pasimokę ilgiau vis vien matysime prastus rezultatus, galėsime pasakyti: oi, mokslo trukmė - dar ne viskas, reikia kažko daugiau. Lyg šiandien to nežinotume.

Švietimo ir mokslo ministe­rijos sąraše yra ir dar viena numerologinė reforma – uni­versitetų skaičiaus maži­ni­mas. Pasakė, kad turi būti penki, tai dabar stumdomasi, kaip juos sudėlioti. Kaip tame žaidime, kai kėdžių yra mažiau nei norinčiųjų ant jų padėti sėdynę. Tačiau kai bet kaip sujungę universitetus, po penkerių metų taip ir nepateksime į jokius šimtukus, galėsime pasakyti: oi, universitetų skaičius - dar ne viskas. Reikia kažko daugiau. Lyg šian­dien to nežinotume.

Sveikatos apsaugos ministerija irgi myli numerologiją, gal net galėtų tapti numerologinių reformų lydere. Alkoholio prekybos laiką reikia sutrumpinti „nuo-iki“, sekmadieniais – dar labiau „iki“. Prekybos vietų skaičių irgi sumažinti „nuo-iki“. Amžių, nuo kada galima vartoti alkoholį, pailginti – „iki“. Akcizus pakelti, dar pakelti ir dar pakelti. Tada laukti tautos išblaivėjimo. Kaip viskas paprasta: pasirodo, vienintelė kliūtis, kurią reikia įveikti, - niekdariai gamintojai bei prekybininkai. Ta­čiau kai po ketverių metų neliks dalies gamintojų ir prekybininkų, galėsime pasakyti: va, suklysta. Lyg šiandien to nežinotume.

Finansų ministerija, panašu, irgi yra numerologijos gerbėja. Štai suskaičiavo mokesčių lengvatas, ir jas naikins. O po lengvatomis patenka visi, kurie moka nors truputį mažiau nei maksimumą. Dar sujungs du mokesčius į vieną – „Sodrą“ ir gyventojų pajamų. Pasirodo, ketinama jungti tik tarifą, o administravimo – ne. Bus toks mokestis – Siamo dvynys. Lyg ir vienas, bet ne vienas. Du viename. Vieną mokestį administruos dvi institucijos. Žinome, kad devynios auklės – vaikas be galvos. Todėl kai ir po lengvatų panaikinimo bei mokesčių sujungimo biudžetas vis vien bus kiauras, galėsime pasakyti: bėda, nesuveikė. Reikia ekonominio aktyvumo. Lyg šiandien to nežinotume.

So­cialinės apsaugos ir darbo ministerija taip pat turi numerologinių planų. Ji gal junginės pensijų sistemą: mėgins sujungti antrą pakopą su trečia – jungs du nesujungiamus dalykus į vieną. Bazinę pensiją jungs prie valstybės biudžeto, o valstybės subsidiją gal ir visai „išjungs“. Kai pensija po kelių dešimtmečių bus trys riestainio skylės, galėsime pasakyti: valdžia negalvojo apie žmogų. Ji galvojo apie skaičiukus. Lyg šiandien to nežinotume.

Rūta VAINIENĖ,

ekonomikos ekspertė

Pirmąjį gegužės sekmadienį visi keliai veda į Motinų namus. Šiai šventei turbūt nė vieno nėra abejingo: nei mažo, nei didelio, netgi pražilusio, jau užauginusio savo vaikus, sukaupusio gyvenimo patirties... Bet vis tiek laukiančio Motinos patarimo, pasiilgusio švelnios glostančios rankos. Skubame apkabinti, padėkoti, iš­skai­­tyti atleidimą Motinos gerose, šiltose akyse už gal­būt atšiauresnį žodį ar nederamą poelgį. Juk žinome – Mamos širdis tokia bekraštė, jos meilė – pati tyriausia, ji nesu­kurta pykti ir viską savo vaikams atleidžia. Arba galbūt sustingstame prie šalto kapo ir mintimis tyliai kalbamės su savo Motulėmis: atrodo, Mama bus visada, tačiau ateina diena, ir susizgrimbi, jog tiek daug liko nepasakyta, nepaklausta, nesužinota. Ir galbūt neduota, nepadėkota, neįvertinta... Bet Mama juk niekada neteisia vaiko...

Jau ilgamete tradicija tapo prieš Motinos dieną „Šilalės artojo“ puslapiuose papasakoti apie šeimai pasiaukojusias motinas. Šian­dien pristatome moterį, užauginusią net vienuolika vaikų.

Kukliame keturbučio Vin­gi­ninkų kaime, kur gyvena Ge­novaitė Palkimienė, bute sienos nukabinėtos vaikų ir anū­kų nuotraukomis. Viena, ga­na didelė, iškart patraukia akį: cent­re – mama su geltonžiedžių gėlių puokšte, šalia – trys gražuolės dukros, už nugaros – aštuoni sūnūs kaip ąžuolai. Visi jie – Genovaitės vaikai jos šešiasdešimtojo jubiliejaus šventėje prieš šešerius metus. Tokia laimė – susirinkti visiems vienon krūvon – didelė retenybė ir begalinis džiaugsmas Ge­novaitės vaikams, kurie pasklidę ne tik po Lietuvą, bet ir po platųjį pasaulį.

„Susitikę jie turi tiek kalbos, kad aš visko nei išklausyti, nei įsiminti nespėju“, - sako mama.

Apie savo asmeninį gyvenimą ir vyrą moteris nelinkusi atvirauti bei svarstyti, kodėl nutiko taip, kaip nutiko – santuokoje jie pragyveno tik trylika metų. Kai tuokėsi, sako Genovaitė, tikrai mylėjo vienas kitą. O susipažino Mažeikiuose, iš kur abu ir kilę. Tik vėliau likimo vingiai juos atbloškė į Šilalę. Ir viskas pakrypo kita linkme – nei namai, nei vaikai vyrui pasidarė nebesvarbūs. Genovaitei vienai teko rūpintis, kad vaikai būtų ne tik aprengti, pavalgę, mokytųsi ir įgytų specialybes, bet ir sužiūrėti, jog nenukryptų blogais takais arba, trumpiau tariant, suvaldyti.

„Buvau griežta mama, reikalavau, kad vakarais visi bū­tų namuose. Žinoma, vaikai dėl to gal ir pykdavo, tačiau manęs klausydavo. Dabar jie už tai padėkoja – nė vienas nenuklydo, visi užaugo darbš­tūs, dori, geri žmonės“, - džiau­giasi mama.

Genovaitės vaikai turbūt ma­tė vargo. Tai tikrai nėra žeminantis apibūdinimas. Juk natūralu patirti sunkumų, kai di­desniesiems tenka rūpintis mažiukais, užuot palaksčius dviračiu ar paspardžius ka­muolį, vasarą lieti prakaitą, šienaujant ne tik sau, bet ir kai­mynams, o už uždirbtus pinigėlius nusipirkti būtiniausių daiktų.

„Visada laikėme karvę, užsiaugindavau kiaulių, paukščių. Vaikai mokykloje gaudavo nemokamus pietus - tai buvo didelė parama. Persivalgę tik­­rai nebuvome, - šypteli Ge­no­vaitė. - Dar geras dalykas bu­vo mokyklinės uniformos. Jei­gu taip, kaip dabar, kai rengiasi kas kaip nori, ne­įsi­vaizduoju, kaip būtų reikėję verstis. O tada išaugo didesnis drabužį – lieka mažesniajam. Nieko neišmesdavome. Juk vienu me­­tu į mokyklą tekdavo suruošti visą būrį vaikų“.

Anot mamos, vaikai neturi augti lepinami. Dabar į mokyk­las atveža, namo parveža, o jos sūnūs ir dukros nuo šešerių metukų pėsčiomis traukdavo. Ir ne tik jos: buvo laikas, kai vien iš jų keturbučio bene 17 vaikų į mokyklą eidavo. Žinoma, sako Genovaitė, yra daugiavaikių šeimų, kurios sugeba ir namus, ir mašinas išsireikalauti. Ji gi niekada nieko nereikalavo - gyvena kukliame trijų kambarių bute, kur užaugo visi vaikai. Bet Genovaitei labai skaudu, kad ir išsimokslinusiems sunku gauti darbą.

„Kaip jaustis jaunam žmogui, kuomet tūla valdininkė atšauna, kad piemenių jiems nereikia...“ - sako valdininkų elgesiu pasipiktinusi moteris.

Nors Genovaitei rūpesčių dėl tokio būrio vaikų tik­rai užteko, šiandien, kuomet jie jau užaugę ir visi sėkmingai gyvena, vargo, atrodo, tarsi nebuvę... Ne, ji niekada nebūtų galėjusi pasakyti, kad susilauks šitiek vaikų. Tačiau dabar jie – ne tik didžiulis džiaugsmas, bet ir parama mamai, gyvenančiai iš 168 eurų motinystės išmokos. Kodėl tik tiek? Ogi todėl, kad neturi darbo stažo. O stažo neturi dėl to, jog augino vaikus. Net vienuolika! Ar tai, valstybės vadovų manymu, ne darbas?

„Na, skiria motinoms tuos medalius... Bet kas iš to – geriau priimtų tokius įstatymus, kad daugiavaikės motinos galėtų gauti normalias pensijas ir lengviau išgyventų“, - įsitikinusi moteris.

Daugiausia kalbos liejosi apie vaikus, apie didžiulę meilę anūkams, kurių Ge­novaitė jau turi dešimt ir kurių ji sako labai pasiilgstanti. Tačiau ne už kalnų vasara, ir jos namuose mėnesį antrą vėl krykštaus mažesnieji anūkėliai.

Vyresnieji G. Palkimienės sū­­nūs Vidas ir Gintautas įsikūrę Mažeikiuose, Lai­­monas jau 13 metų gyve­na Anglijoje, Gedeminas – Če­ki­joje, Andrius dirba Šiauliuose prokuroro pa­­dėjėju, Renata – antsto­lių kontoroje Šilalėje. Ža­­netą paviliojo saulėtoji Italija, Astą likimas nubloškė į Čekiją. Vitalijus gyvena mūsų rajone, tačiau, kaip sako mama, laksto tarp Ja­po­nijos ir Norvegijos, nes dirba elektriku kruiziniuose laivuose. Valdas su Deividu taip pat likę arčiau mamos, abu neakivaizdžiai studijuoja My­kolo Romerio universitete. Dar Ge­novaitė pa­sigyrė, jog turi marčią uk­rainietę bei žen­tus italą ir čeką. Su Ania mo­teris teigia su­­sikalbanti rusiškai, su čeku Pė­­te­riu – padedant dukrai.

Deja, nors ir su­gels mamos širdis, tačiau nebus visiška tiesa, jei nepaminėsime, jog neaplenkė Ge­novaitės ir netek­ties skaus­mas – Am­ži­ny­bėn išėjo dvi duk­relės... 

Moteris sako dažnai internetu bendraujan­ti su toliau (ypač už­sienyje) gy­ve­nan­čiais vaikais, bet vis tiek visų labai pasi­ilgstanti. Ta­čiau ir pati jau du­kart pabu­vojo Ita­­­lijoje, vai­kai mamą pa­si­ima į keliones po Lie­tu­vą, Es­tiją.

„Dukros, grįžusios iš užsienio, labai pastebi kitokias mūsiškių žmonių nuotaikas. Sako, esame rūškani, pikti... Gal dėl to, jog mums sunku gyventi, to džiaugsmo belieka mažai...“ - svarsto Ge­no­­vaitė.

Bet Motinos dieną džiaugsmo bus pilni jos namai.

„Kurie yra čia, visi atvažiuoja“, - lakoniškai apie vaikų išreiškiamą pagarbą ir meilę jai, savo Motinai, tarsteli Ge­no­vai­tė.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir pašnekovės albumo nuotr.

Buvo laikas, kai padėkoti Mamai - nupieštame atviruke, parašytame laiške - buvo pamokos užduotis. Dabar „ačiū“ norisi pasakyti pačiai. Kartu tai padaryti darosi sunku: vis labiau suvokiu, koks mažas tas „ačiū“ prieš Tavo jaukų glėbį, šiltas rankas bei gilų žvilgsnį. 

Galiausiai, kokia maža pati tebesu prieš motinišką išmintį, ištvermę, kantrybę... „Kalbėjo apie didžią, gražią sielą,/praaugusią lyg aukštas medis girioje visus medžius“, - atmintyje išplaukia poeto Vytauto Mačernio eilutė. O po to - prieš kelis dešimtmečius metų mano, mažos mergaitės, Tau pasakyti žodžiai: „Mama, myliu Tave iki šaldytuvo, iki spintelės, iki saulės, iki mėnulio... Iki dangaus!“

Ir išties - ar galima sugalvoti ką nors taikliau nei pakartoti: myliu Tave iki dangaus. Tokia visa aprėpiančia, niekieno nesunaikinama meile. 

Ačiū, Mama, už gyvenimą meilėje.

Rima PETRAITIENĖ

Radviliškio rajono Baisogalos sporto arenoje „Au­ridana“ vyko Lietuvos mokinių olimpinio festiva­­lio 2016-2017 mokslo metų Lietuvos kai­mo vietovių mokyklų žaidynių „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“ esta­fečių (2006 m. gim. ir jaunesnių) finali­nės varžy­bos.

Į finalą pateko bei atkakliai kovėsi Kaltinėnų Alek­sandro Stulginskio gimna­zi­jos, Ma­ri­­jampolės savivaldybės Mo­kolų pag­rin­dinės mokyk­los, Bai­­soga­­­­los mokyklos-darželio, Ro­­­­kiškio rajono Ka­majų An­ta­­­no Straz­do gimnazijos koman­­dos.

Mū­sų pra­dinukams nu­si­šyp­­sojo ilgai laukta sėk­mė - užėmėme trečiąją vietą. Džiau­giuosi komandos ryžtu, noru nugalėti, esu dėkinga ir sveikinu Adrianą Zybartaitę, Da­nielę Kelpšaitę, Ramintą Pet­rauskytę, Gab­rie­­lę Nu­ga­ry­tę, Smiltę Tri­mir­­kaitę, Dei­­mantę Sla­boševičiūtę, Ing­­ridą Dar­gy­tę, Dovydą Dur­­šą, Igną Mi­lių, Paulių Ged­vilą, Arną Ma­čiu­lį, Emilį Nor­gai­lą, Rytį Raz­­ba­dauską bei Do­miny­ką Jo­nušką.

Ne­apsakomai laimingi grįžome namo su taure, medaliais ir dovanomis.

Augenija VIŠINSKIENĖ

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos pradinių klasių mokytoja metodininkė, komandos vadovė

AUTORĖS nuotr.

Slovakijos mieste Topol’čany visą savaitę vyko projekto „Better environment, better future“ vizitas. Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijai atstovavo Karolina Ra­dzevičiūtė, Paulina Bag­donaitė, Giedrė Gedeikytė ir Auš­rinė Mažulytė, jas lydėjo mokytojos Vitalija Gedei­kienė bei Dalia Kubaitienė.

Projekto dalyviai prista­tė savo šalis, atskleidė prob­lemų skirtumus ir pana­šumus. Vė­liau savival­dy­bėje mus pasveikino miesto meras. Tra­diciškai visi projek­to da­lyviai iš Lie­tu­vos, Len­ki­jos, Lat­vijos, Slo­va­ki­jos, Bul­garijos, Ita­lijos, Por­tu­galijos, Ispanijos bei Tur­­ki­jos „Margaretka“ parke pa­­­sodino po medelį.

Aplankėme Slovakijos sostinę Bratislavą, apžiūrėjome ne tik daug menantį sena­miestį, bet ir pabuvojome  par­lamente, kur vyko diskusija su vienu iš jo narių. Banska Štiavnica istorinėse aukso kasyklose pamatėme, kokios pa­vojingos auksakasių darbo sąlygos. O Aukštieji Tat­rai, didžiausios Slovakijos viršūnės, tiesiog atėmė žadą.

Įsijungėme į naudingas teo­rines bei praktines veik­las: išklausėme paskaitą apie Slo­­vakijos aplinkosaugą, per­so­dinome augalus į vazo­nėlius, pagamintus iš senų van­dens buteliukų, zoologijos sode gro­­žėjomės egzotiniais gyvūnais.

Lankėmės „Appo­niana“ bib­­liotekoje, kurios ap­­lin­ka priminė knygos „Ha­ris Po­te­ris“ erdvę. Oda įrištų, paauk­suotų knygų gausa pa­li­ko neišdildomą įspūdį. Ap­­žiū­rė­jome vienus iš istori­nių Slo­vakijos pilių griuvėsius.

Susitikimas baigėsi atsi­sveikinimo vakaru: ruošėme stalą su tradiciniais patiekalais ir smagiai pabendravome.

Karolina RADZEVIČIŪTĖ

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos IIId klasės mokinė 

AUTORĖS nuotr.

Šiemet, sausio pabaigoje, ant Medvėgalio startavę Piliakalnių metai (2017-ieji dar yra paskelbti ir Tautinio kostiumo bei Lietuvių kalbos kul­tūros metais) įprasminami gražiais renginiais bei įvai­riais įššūkiais. Vienas iš jų – kvietimas visiems, neabejingiems savo krašto kultūrai ir istorijai, aplankyti kuo daugiau piliakalnių. Mūsų rajone tokių entuziastų taip pat atsirado. Tačiau patys pirmieji į visus 33 Ši­la­lės krašte esančius pi­liakalnius užkopė žemaitukų žirgų augintojo, įvairių žygių jais orga­nizatoriaus Vaidoto Digaičio vadovaujami jaunieji raiteliai.

Archeologas dr. Gintautas Zabiela sako, jog Lietuva pelnytai gali vadintis piliakalnių kraštu, nes mūsų šalyje jų priskaičiuojama virš 900. Pasak jo, piliakalniai yra išskirtinis kultūros paveldo sluoksnis, kurio vertė iki šiol visuomenėje dar ne iki galo suvokta. O etnologas Libertas Klimka pritaria, kad piliakalniai, gamtos ir žmogaus kūriniai, yra labai svarbūs Lietuvos istoriniame kraštovaizdyje.

„Piliakalniams būdavo parenkamos natūralios kalvos, dažnai nudailintos prošal tekančių didesnių ar mažesnių upių, upokšnių. O supilti juose yra gynybiniai pylimai. Taigi žodis kilęs ne iš „pilies”, bet iš veiksmažodžio „pilti”. Žinia, dažname piliakalnyje dunksojo pilis, ir net mūrinė. Tačiau ankstyvuosiuose buvo tiesiog saugiai gyvenama. Pirmiausia reikėjo nukasti kalvos šlaitus, padaryti juos statesnius. Vėliau tose vietose atsirado įspūdingos griovių bei pylimų sistemos“, - istoriją primena etnologas.

Aplankyti vietas, kuriose būta mūsų protėvių, pagerbti bei įprasminti jų atminimą – tokį tikslą turėjo savaitę žygyje praleidę ir ant kiekvieno piliakalnio nakvynvietę įsirengdavę laukuviškis V. Digaitis, kurį ant piliakalnių nešė žirgai „Audronešis“ bei „Ąžuolas“, Marius Kleišmantas iš Var­sėdžių su „Kantu“ bei trys jaunosios raite­lės: kaltinėniškės Livija Kasmauskytė ir Deimantė Vitkutė (merginos į žygį išsiruošė su savo žirgais „Agripina“ ir „Kiru“) bei Jovita Trijonytė iš Paakmenio, piliakalnius įveikusi ant V. Digaičio „Kruizo“.

Šeštadienį ant Medvėgalio juos sutikę šilališkiai, bilioniškiai, laukuviškiai ir kitų aplinkinių bendruomenių atstovai dėkojo entuziastams už savo krašto garsinimą, kultūros puoselėjimą ir linkėjo surengti dar ne vieną įkvepiantį žygį.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Dar dažnai užsimerkiama prieš anemijos (maža­krau­jystės) ženklus, kol bendrasis kraujo tyrimas neparodo kritusio eritrocitų ar hemoglobino kiekio. Tačiau dabar galima aplenkti šią organizmą dusinančią ligą.

Greičiau pavargstama, padidėjo dirglumas, svaigs­ta galva, šiek tiek blykšta oda, kartais grei­čiau plaka širdis, ka­muoja depresija ar blo­gėja atmintis, o bendrasis kraujo tyrimas jokių problemų nerodo. Ir dėl pablogėjusios savijautos kaltė neretai suverčiama įtemptam darbui, miego stokai bei pan. Taip ir gyvenama, kol ilgainiui anemija visai neprilenkia prie žemės.

 Vis tik dažniausiai pasitaikančią geležies stokos anemiją galima aplenkti, jei, paėmus kraujo, atliekamas feritino tyrimas. Jis leidžia laiku įvertinti organizmo geležies atsargas. Jeigu jos mažėja, įtariama prasidedanti liga – slaptoji mažakraujystė. Anksti ją diagnozavus bei parin­kus teisingą gydymą, per vieną-du mėnesius žmogus vėl atgauna gyvenimo džiaugsmą.

Tvirtinama, kad žmonių, kuriems pradeda trūkti geležies, yra 2–3 kartus daugiau nei sergančiųjų jau išryškėjusia anemija. Norint laiku pagauti geležies stokos mažakraujystę, geriausia iškart atlikti kompleksinį – bendrąjį kraujo, geležies kiekio kraujyje ir feritino – tyrimą. Kitu atveju ligos gydymas gali būti gerokai uždelstas.

Anemija gali užklupti ir dėl vitamino B12 bei folio rūgšties stokos. Norint ją nustatyti, atliekamas homocisteino tyrimas. Mažakraujystė savaime nepraeina, o negydant gali baigtis labai liūdnai.

AKCIJA! Dabar bendrąjį kraujo, geležies kiekio, feritino ir homocisteino tyrimus su didele nuolaida jums atliks „Medicina practica“ laboratorijoje Šilalės ligoninėje (Vytauto Didžiojo g. 19, tel. (8-449) 4-67-63). Iš anksto registruotis nereikia. Tyrimus geriau atlikti nevalgius. Akcija vyksta tik iki balandžio pabaigos. Pas mus - aukščiausi kokybės standartai.

Interneto svetainė: www.medicinapractica.lt 

Tauragės medikai džiūgauja - nuo šiol kojų venų va­rikozė gydoma moderniu JAV gamybos lazeriu „VenaCure 1470“. Jį naudoja pažangiausios pasaulio klinikos. Tauragės ligoninėje juo sėkmingai atliktos aštuonios operacijos.

Venų varikozė - kai tai? 

Varikozė arba lėtinis venų nepakankamumas dažnai vadinama tiesiog išsiplėtusiomis venomis. Ji vystosi, kai dėl venų vožtuvų nesandarumo kraujui ėmus tekėti atbuline kryptimi, jo susikaupia pernelyg daug, išsiplečia paviršinės kojų venos ir susidaro poodinių mazgų. Išsiplėtusios kojų venos vargina daugybę žmonių, tarp jų net 40 proc. yra moterys, kurios šia liga serga 3 kartus dažniau nei vyrai. Negydoma varikozė gali grės­ti labai rimtomis komplikacijomis: opomis, paviršinių venų uždegimais, egzemomis, rože.

Pasak Tauragės ligoninės direktoriaus pavaduotojo me­dicinai Dano Masiulionio, pasitaiko, jog išsiplėtusios venos kamuoja ir jaunus žmones. Pats jauniausias jų įstaigos pacientas - 19 metų.

„Pirmieji varikozės simptomai iš pradžių atrodo tik kaip kosmetinis defektas, bet vėliau tai tampa sutrikusios kojų kraujotakos ir komplikacijų priežastimi. Gaila, tačiau dažnai žmonės į medikus kreipiasi tada, kai liga, jau būna gerokai įsibėgėjusi ir sukelia įvairių komplikacijų. Viena dažniausių - negyjančios ir vis atsinaujinančios opos kojų blauzdose“, - sako D.Masiulionis.

Anot mediko, esant pradinei ligos stadijai, gali būti skiriamas gydymas įvairiais geliais, medikamentais. Ypač veiksminga kompresinė terapija - mūvėti specialias medicinines elastines kojines.

Gydytis niekada nevėlu

Varikozei gydyti dar pernai Tauragės ligoninė įsigijo modernų lazerį bei specialų nuskausminimo aparatą.

„Todėl medikams tenka mokytis naujų dalykų. Tiek aš, tiek gydytojas chirurgas Žyd­rūnas Gečas žinių sėmėmės Olandijoje, jų suteikė Vilniaus Greitosios pagalbos ligoninės kraujagyslių chirurgas  Artū­ras Mackevičius. Rezultatai džiugina - pernai atliktos aštuonios operacijos, pacientai jautėsi gerai ir po paros galėjo vykti namo“, - teigia gydytojas.

Lazerio privalumai

Anot mediko, venų operacijos gali būti atliekamos senu būdu, naudojant venų ekst­raktorių, ir moderniai - naudojant lazerį, minimalius pjūvius.

„Atliekant operaciją senuoju būdu, daromas didesnis pjūvis, per kurį paviršinė varikozės pažeista vena užrišama tam tikroje vietoje ir jos kamienas šalinamas specialiu zondu. Taikant lazerinį gydymą, odoje padaroma punkcija, per kurią į veną įvedamas specialus kateteris. Per jį lazerio spindulio veikiama iš vidaus, pažeista venos dalis susitraukia, užanka ir galiausiai per keletą mėnesių išnyksta. Gydymo būdą pacientai pasirenka patys“, – aiškina gydytojas.

Operuojant senuoju būdu, pjūviai būna didesni, jų yra daugiau, šalinant veną zondu, nukenčia aplink esantys audiniai, limfmazgiai. Todėl po operacijos jaučiamas didesnis skausmas bei kojų patinimas. Be to, tokios operacijos metu nenaudojamas ult­ragarsinis aparatas, kuris leidžia kontroliuoti kiekvieną operacijos etapą. Taip pat jos yra skausmingesnės, todėl pacientams taikoma bendrinė ar spinalinė nejautra, jos lydimos įvairių komplikacijų bei papildomų rizikų.

Operuojant lazeriu, odoje daroma maža punkcija, suleidžiama nuskausminamųjų. Dvigubas venų skenavimas ultragarsu leidžia stebėti kiek­vieną lazeriu veikiamos venos centimetrą bei pašalinti tik nesveiką, išsaugant gerąją.

„Lazeriu galima operuoti netgi kojų opas. Taip pat tenka operuoti gana garbaus amžiaus žmones su gretutinėmis patalogijomis: šir­dies ritmo, kraujo krešumo sutrikimais, kai chirurginė operacija yra tikrai rizikinga. Lazeris šiais atvejais yra saugiausias gydymo meto­das“, - įsitikinęs D.Masiulionis.

Anot mediko, gydymo įstaigos naudoja lazerius su skirtingais šviesolaidžiais - žiediniu ir tulpiniu. Todėl pacientai teiraujasi, kuris yra geresnis.

„Tulpinis šviesolaidis - tai lyg šviestuvas, kurio spindulys eina tiesiai. Tokį lazerio spindulį sunkiau valdyti, jis dažniau pradegina venos sieneles, sukelia didesnį pooperacinį skausmą, kraujosrūvas. Mūsų naudojamas žiedinis šviesolaidis yra naujos kartos lazeris, tolygiai žiedu paskirstantis energiją į venos sieną, nesukeliant venos sienelės pradeginimo, tausojantis aplinkinius audinius“ - aiškina gydytojas.

Tauragės apskrities ligoninės Chirurgijos skyriuje lazeriniu būdu at­liekama kojų venų operacija kainuoja 240 eurų.

„Manau, jog ir Šilalės rajono gyventojai mielai rinksis operacijas mūsų ligoninėje“, - viliasi D. Masiulionis.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Platinantieji elektronines cigaretes skelbia, kad jos esančios puikus būdas mesti rūkyti. Tačiau jas pa­si­rin­kęs žmogus gauna nuodingų medžiagų dozę, taip pat ir nikotino, todėl dabar uždrausta jas rūkyti/turėti/parduoti nepilnamečiams asmenims. Vis dėlto jokie draudimai jaunimo nuo žalingų įpročių neatgraso.

Kovo pradžioje policijos pareigūnai patruliavo Pajūrio miestelyje ir pastebėjo kelis jaunus asmenis, rūkančius elektronines cigaretes. Patikrinus paaiškėjo, kad visi jie - nepilnamečiai.

„Pareigūnai apie 10.30 val. pamatė du nepilnamečius, rūkančius elektronines cigaretes, todėl surašė protokolus. Maždaug po valandos ant tiltelio užtiktas kitas būrelis jaunuolių (6-7), kurie taip pat rūkė cigaretes. Paaiškėjo, jog ir jie nepilnamečiai. Dar po kurio laiko Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos terito­rijoje paauglė irgi traukė elekt­roninę cigaretę. Visiems jaunuoliams buvo surašyti nusižengimų protokolai“, – informuoja Šilalės apylinkės teismo atstovė Monika Vyš­niaus­kienė.

Nepilnamečiai savo kaltę pripažino, todėl šį sykį jiems nuspręsta skirti tik įspėjimus. Bet įstatymas už tokį nusižengimą numato ir pinigines baudas nuo 20 iki 50 eurų.

Pajūrio Stanislovo Biržiš­kio gimnazijos direktorius Juozas Žymančius sako, jog pastaruoju metu elektroninių cigarečių rūkymas tapo savotišku socialinio statuso demonstravimu, „kietumo“ įro­dymu. Jo nuomone, ši problema egzistuoja daugelyje mokyklų.

„Elektroninės cigaretės tarp paauglių yra labai populiarios. Vieni tėvai kažkaip reaguoja į informaciją apie tai, kad jų vaikas rūko. Tačiau yra ir tokių, kuriems apie tai pranešus, tik gūžteli pečiais, sakydami „o ką aš jam padarysiu“. Bet ką tada mes galime padaryti? Turime vaizdo stebėjimo kamerą, stebime rūkančiųjų pamėgtus taškus ir stengiamės, kad jie bent jau mokyklos teritorijoje šito nedarytų“, – sako gimnazijos vadovas.

Jis teigia žinąs, jog kai kurie moksleiviai rūko namuose, tėvams matant. Prieš tokius atvejus mokyklos bendruomenė esanti bejėgė. Todėl bene didžiausia atsakomybė tenka tėvams – visų pirma reikėtų gerai pagalvoti, kiek paaugliams duoti pinigų ir, žinoma, domėtis, kam jie juos išleidžia.

Seimas turėti/rūkyti elekt­ronines cigaretes nepilname­čiams asmenims uždraudė 2014-ųjų gruodį. Pagal Ta­bako kontrolės įstatymo pataisas, nepilnamečiams drau­­džiama ne tik rūkyti, bet ir turėti su savimi elektroninių cigarečių bei jų skysčių. Deja, nors įstatymai neleidžia šių gaminių pardavi­nėti asmenims, nesulaukusiems 18 metų, šie sugeba jų įsigyti.

Mokslininkai tvirtina, kad, naudojant elektronines cigaretes, kartu su skystu nikotinu į organizmą patenka įvairių kancerogeninių medžiagų (sukeliančių vėžinius susirgimus), todėl organizmas yra lygiai taip pat nuodijamas.

Morta MIKUTYTĖ