Redakcija

Girtaujantiems nepilnamečiams skirtos baudos

Šalį purto skandalai dėl geriančių ir vaikais nesi­rū­pi­nančių tėvų. Deja, akivaizdu, jog auga nauja karta, ku­ri šią „tradiciją“ tęs. Vis dažnesni atvejai, kai už gir­tavimą baudžiami paaugliai. O Šilalės rajono apylinkės teismo atstovė patvirtino, kad ne vienas pil­nametystės nesulaukęs jaunuolis jau baudžiamas ne pirmą kartą.

Vasario 25-osios nak­tį, apie 2.30 val., policijos pareigūnai vienoje Šilalės gat­vių pastebėjo nepilnametį G. P., kuris, nors jau buvo gerokai įkaušęs, viešoje vietoje gėrė alų. Savo kaltės vaikinukas neneigė, tačiau į teismo posėdį neatvyko. Nenustačius jokių sunkinančių aplinkybių, administracinėn atsakomybėn traukiamas G. P. nubaustas 10 eurų bauda.

Lygiai tuo pačiu metu girtaujanti pričiupta ir nepilnametė rajono gyventoja I. Š. Mergina irgi gurkšnojo alų. Ir nors ji taipogi vengė teismo posėdžio ir jame nepasirodė, nuo baudos išsisukti nepavyko – teks sumokėti 10 Eur.

Šilalės rajono apylinkės teis­mo atstovės Monikos Vyšniauskienės „Šilalės artojui“ pateiktais duomenimis, 2016 m. teisme buvo išnagrinėta 15 bylų dėl nepilnamečių (nuo 16 iki 18 m.) alkoholinių gėrimų vartojimo viešose vietose ar girto pasirodymo viešose vietose.

„Nuo 2017 m. pradžios jau svarstytos 5 tokio pobūdžio bylos. Tai tikrai nemaži skaičiai. Tuo labiau, kad yra nemažai nepilnamečių, kurie už šitokį pažeidimą baudžiami ne pirmą kartą. Tiesa, jie paprastai į teismo posėdį neatvyksta“, – aiškino M. Vyšniauskienė.

Belieka tik spėlioti, kokios yra šių jaunuolių šeimos ir kokius elgesio pavyzdžius jie mato namuose. Tačiau statistika grėsminga: skaičiuojama, jog kiekvienas Lietuvos gyventojas (nuo 15 m. ir vyresnis) per metus suvartoja 14 litrų legalaus alkoholio.

Morta MIKUTYTĖ

 

Kaip Alius kilo į dvasines aukštumas

Mano bičiulis ir bendravardis Alius įsigeidė įsilieti į aukštuomenę. Atbėgo jis pas mane ir sako:

- Noriu būti toks pūkuotas, kaip Seimo, toks doras, kaip mūsų tarybos, toks kultūringas, kaip viso elito na­riai - aukštesniosios klasės šviesa!

- Nori prieiti prie pinigų ir likti nenubaustas?

- Ne dėl pinigų, kaip nesupranti? Turime visko pri­sipirkę, esa­me prasukę visokių verslų, yra net trakto­rius, ferma, ta­čiau trūksta kažko, nors tu ką. Man ir žmona sa­ko, kad ne­augame dvasiškai...

Tikrai, jo žmona ir man skundėsi, jog Alius - prasčiokas, netašytas stuobrys, niekada, sutikęs kokį kaimyną ar šiaip pažįstamą, o ir nepažįstamą, neprieis, per petį nepaplekšnos, rankos nepaspaus... O juk būtų gerai nuvažiuoti į Lietuvos sostinę, nueiti į operos teatrą, pabūti kartu su aukštuomene. Bet kur tu su tokiu? Nei kalbėti protingai moka, nei rankos jis tau pabučiuos!

Vadinasi, tai tiesa. Alius suprato ir pats, kad vien visokių gėrybių negana, reikia turtėti ir dvasiškai.

O kuo aš galėčiau padėti?

- Tu bendrauji su Seimo, tarybos nariais, esi buvęs Vil­niuje, tai pamokyk mane, kaip kalbėtis su šviesuliais, kad nė vienas iš jų nesuprastų, koks iš tiesų prasčiokas ir netašytas stuobrys esu.

Neturėjau laiko gaišti su juo, tai liepiau eiti namo ir įsijungti televizijos laidą.

- Tačiau ne boksus, ne futbolus žiūrėk! - įspėjau griež­tai. - Ne šaudymus ir ne visokias ten pagalbas, kur vien keiksmažodžiai! Ir net ne žinias. Įsijunk kokią kultūrinę laidą, kur bendrauja jauni, kultūringi, išsilavinę žmonės. Sako, lyg ir ragavę meno.

Alius paklausė, parėjo na­mo, paskui skambina man:

- Ačiū, brolau, suradau tokią nuostabią laidą! Mačiau, joje dalyvauja ir vienas šilališkis, lyg ir solistas iš operos teatro (tiesa, kad yra iš Šilalės, jis neprisipažįsta, pri­sistato vil­niškiu, nes na kaip čia dabar: toks išsilavinęs - ir iš kažkokios provinci­jos).

- Tai puiku! - pritariau jam. - Žiūrėk ir dėkis į galvą.

Kitą dieną sutikau Aliaus žmoną.

- Kaip Alius? - paklausiau.

- Keistas kažkoks, -  prisipa­žino Aliaus pati. - Per naktį snaudė prie televizoriaus, rytą sėdo prie stalo, iš padilbų į mane žiūri... Niekada šitaip nebuvo!

Kitą rytą vėl sutinku. Ji dar labiau susirūpinusi.

- Aliui visai susisuko galva! - pasiguodė. - Naktį žiūri televizorių, dieną įsijungia kompiuterį, stebi kažkokį gyvenimą. Mane kekše, prostitute ir dar visaip panašiai vadina – per visą amžių nebuvau šitokių žodžių girdėjusi! Ir dar šaukia, kad aš Dovilė... Arba jam pasimaišė protas, arba jis tikrai įsižiūrėjo kokią Dovilę.

Trečią dieną Alienė atbėgo pas mane labai išsigandusi.

- Būk geras, gelbėk, Alius išėjo iš proto! - šaukė ji. - Kei­kiasi, triukšmauja, laksto išsprogusiom akim po kambarį, sako esąs Kasparas. Atseit šū­dai jam maišosi su kraujais! Paskambink jam, gal jis tavęs paklausys?

Bet Alius manęs neklausė.

- Čia tu, lochas ir runke­lis? - rėžė jis man. - Ką tu supranti?

Alius buvo visai kitas žmogus.

- Ką jis ten žiūri? - paklausiau jo žmonos.

- Kažką iš trečios ar šeštos televizijos!

Viską staiga supratau. Alius žiūrėjo laidą, kur dieną naktį filmuoja neva tai dainininkus, o tarp jų yra ir kažkoks Kasparas, atseit teatro solistas. Tai jis visai neseniai tokią keiksmažodžių ariją išdainavo, kad kitiems solistams giliai pasislėpti... Kasparas Aliui - pati tikroji aukštuome­nė, nes kilęs iš pamaldžios patriotų šeimos... Tai Alius ir mo­kosi - irgi nori būti aukštuomenė.

- Ką man daryti? - verkė Aliaus pati. - Kaip susigrąžinti senąjį Alių?

- Nieko tu nedaryk, - patariau jai. - Alius pramoks aukštuomenės elgesio, nusipirks kostiumą, kaklaraištį, išmoks apsimetinėti, šypsotis, o paskui, žiūrėk, ir prasimuš į žmones, pasidarys gudrus, apdairus, slidus politikas.

- Viskas aišku, - pareiškė Aliaus pati. - Aš pati jam įdėsiu aukštuomenę!..

Kitą dieną sutikau Alių mies­te. Jis ėjo į krautuvę, rankoje laikė raštelį, kur žmona buvo surašiusi, ką ir kiek turi parnešti. Po kaire akimi buvo neryški mėlynė ir dar kelios diskusijų žymės.

- Na kaip? - paklausiau jo.

- Gerai, - atsakė jis.

Mudu supratome viens kitą.

- Ir kaip galėjau kažko tikė­tis, - prisipažino jis man. - Kasparo aukštis - ne man!

Alius numojo ranka ir pasuko į krautuvę.

O aš galvoju: gal ir gerai, kad tas Kasparas prisistato vilniškiu – Šilalei tokio lygio aukštuomenė būtų nepakeliama, čia tokioms žvaigždėms nėr kur žibėti...

Alius ŠAKINIS

Specialistai perspėja: bendraukite su vaikais!

Policija, mokyklų administracijos bei psichologai siun­čia žinią tėvams: stebėkite savo vaikus ir jų veiksmus socialiniuose tinkluose. Iš Rusijos atskriejęs gy­vybei pavojingas žaidimas „Mėlynasis banginis“ jau plin­ta ir Lie­tuvoje. Apie jį žino ir Šilalės paaugliai. Vaikų psichiatro Lino Slušnio teigimu, žai­dimo organizatoriai šantažo metodais, pasinaudodami pa­auglio baimės ir meilės jausmais, priveda iki sa­­vižudybės.

Pavojingas mazochistinis žai­­dimas „Mėlynasis banginis“ sukėlė nerimo bangą. Per socialinius tinklus apie jį sužinoję paaugliai ima vykdyti anonimiškų kuratorių užduotis, ku­rios neretai baigiasi savęs žalojimais ar net savižudybe. Kaip skelbia žiniasklaida, žaidimas prasi­dė­jo Rusijoje. Jo kū­rėjas Fi­lipas Bu­deikinas tyčio­josi iš žaidėjų, sėdėdamas prieš kompiuterio ekraną, liep­da­­mas atlikti 50 užduočių, kurių paskutinioji – nu­sižudyti. Ta­čiau, kai po sa­vižudybių bangos policijos pareigūnai atvyko jo suimti, šis slėpėsi už lovos. Nors pag­rindinis kaltininkas jau sėdi už grotų, žaidimas plinta toliau kaip virusas.

Lietuvos policija, vos sužinojusi apie šio žaidimo apraiškas tarp paauglių, nu­spren­dė nedelsti. Išplatinti pranešimai tėvams, bendradarbiaujama su mokymo įstaigomis ir jose dirbančiais psichologais bei pedagogais.

„Nors šiuo metu plačiau šia tema komentuoti negalime, bet išties pavojingas žaidimas „Mėlynasis banginis“ pradedamas žaisti ir Lie­tuvoje. Jo metu 13-17 metų vaikai atlieka sveikatai pavojingas užduotis, kurios baigiasi savižudybe.

Kovojant su šio žaidimo apraiškomis, labai svarbus visuomenės ir ypač tėvų informavimas, nes, siekiant užkirsti ke­lią baisiai nelaimei, svarbu mokėti jas atpažinti. Dažniausiai, įsitraukę į žaidimą, vaikai slepia sužalotas kūno vietas, keliasi naktimis, atsiriboja nuo kitų ir nustoja bendrauti.

Patariame tėvams su savo atžalomis daug kalbėtis, patik­rinti, su kuo jie bendrauja socialiniuose tinkluose, ste­bėti, kokio pobūdžio informacija da­lijasi. Būtina suklusti, jei pastebėjote įtartinų sužaloji­mų ant vaiko kūno. Tai gali būti ženklas, kad jis dalyvauja tame pavojingame užsiėmime“, - aiškino Tauragės apskrities vyriausiojo policijos ko­­misariato atstovė spaudai Rū­ta Jana­vi­čiūtė.

Šilalės Dariaus ir Girėno pro­gimnazijos direktorius Arū­­nas Aleksandravičius mano, jog mokiniai šį žaidi­mą bando, vedami smalsumo.

„Pavojaus ženklų kol kas neturime. Perdavėme visą informaciją tėvams bei mokytojams, situaciją stebi visi. Su­sirinkime aptarėme, į ką būtina atkreipti dėmesį. Didžioji dalis mokinių suvokia, kad žaloti save nėra gerai. Bet, manau, blogą įtaką daro televizija, kuri šį dalyką pateikia kaip kokią reklamą, o vaikai juk nori pabandyti. Mes nepajėgūs vieni viską sutvarkyti, todėl džiaugiamės, jog tėvai yra geranoriški ir pakviesti visada atvyksta į mokyklą, bend­radarbiauja su pedagogais“, – kalbėjo direktorius.

Paklaustas, ar yra konkreti rizikos grupė, mokyklos vadovas tvirtino, kad žaidimu susidomėti gali bet kuris vaikas – tiek iš labai geros reputacijos šeimos, tiek iš rizikos šeimų sąrašo.

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje kovo pradžioje pradėjusi dirbti psichologė Dalia Tarvydienė įsitikinusi, jog, plintant žaidimui, labai didelį vaidmenį vaidina vaikui įskiepytos vertybės. Tik stip­rius vertybinius pamatus turintis paaug­lys gebės atsispirti pagundai.

„Iš to, kas rašoma interne­te, matyti, kad šis žaidimas – kaip patyčios, o patyčiose yra agresorius ir auka. Agresoriui tai pasipuikavimas prieš kitus, kuris sukelia didžiulį azartą: kuratoriaus kažkas klauso kaip tikro vadovo. Galbūt po tuo slepiasi ir bandymas uždirbti pinigų. Žinoma, auka pasirenkamas silpnesnis asmuo“, – įspėjo psichologė.

D. Tarvydienės teigimu, statistiškai Lietuvoje apie 30 proc. paauglių pagalvoja apie savižudybę. Tačiau gyventi nori visi, ir juos stabdo meilė artimiems žmonėms bei mirties baimė. Žaidimo kuratoriaus primygtinai siūlomos 50 užduočių – tik pradžia peržengti baimę. Kaip sako specialistė, tai yra psichologinis privedimas prie baimės atsikratymo.

„50 užduočių yra nemažai, joms atlikti reikia laiko. Taigi įmanoma pastebėti ne tik vaiko fizinius pokyčius, pavyzdžiui, supjaustytas rankas, bet ir emocinę būklę, pakitusį bendravimą. Šeimoje, kurioje vakare visi susirenka namuose, tai turėtų būti pastebima gana ankstyvoje stadijoje. Tėvai turi kalbėtis, tikrinti, ką vaikai veikia socia­liniuose tinkluose, su kuo ir kaip bend­rauja“, – patarė psichologė.

Jos nuomone, bendravime su vaiku labai svarbų vaidmenį atlieka klausimas „kaip tu jautiesi“. Anot psichologės, daugelis tėvų to pasiteirauti pamiršta, o vaikai apie jausmus kalbėti nemoka. Tačiau stengiantis domėtis nuolat, vaikas imtų at­viriau išsakyti savo išgyvenimus.

Savaitės pradžioje televizijoje žurnalistų kalbintas vaikų psichiatras L. Slušnys aiškino, kad vaikams paveikti naudojamos sunkios emocijos – baimė ir meilė.

„Visas šis žaidimas veda savęs naikinimo keliu. Atlikus užduotį, reikia pateikti įrodymus – videoįrašus, nuotraukas. Nuolat šantažuojant paauglius, naudojamasi baime: „Jei nepadarysi, pasakysim tė­vams“. O vaikas tėvus myli, tad stengiasi jų neskaudinti ir vykdo užduotis. Šio žaidimo eigoje paprastai pasireiškia vengiamojo pobūdžio bend­ravimas – vaikas ima slėpti telefoną, nesipasakoja, ką ir su kuo veikia, su kuo bend­rauja socialiniuose tinkluose. Tai signalas, jog kažkas yra negerai, ir į tai tėvai privalo reaguoti“, – tikino L. Slušnys.

Praėjusią savaitę Šilalės rajone gyvenantis nepilnametis pateko į ligoninę galimai susipjaustęs rankas. Kas paneigs, kad tai ne socialiniuose tinkluose plintančio žaidimo įtaka?

Šio kraupaus užsiėmimo kon­tekste svarbu paminėti, jog kiekvienas turi teisę pats spręsti, kokie bus jo veiksmai: ar aklai vykdyti užduotis žmogaus, besislepiančio už kompiute­rio ekrano, ar galvoti savo galva. Tuos, kurie nuspręstų ieškoti aukų, policijos pareigūnai įspėja – kurstymas nusižudyti reglamentuojamas baudžiamajame kodek­se. Tokią veiką vykdantys as­menys baudžiami laisvės ap­­ri­bo­jimu arba areštu, arba lais­­vės atėmimu iki ketverių metų.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Neužželiantis brangių projektų takelis vėl veda į ligoninę

Šilalės ligoninė neria į tarptautinius vandenis: sudarė bendradarbiavimo sutartį su Rusijos Federacijos Kaliningrado srities Baltijsko ligonine. Pagrindinis šitokio žingsnio tikslas – įsisavinti 600 tūkst. eurų paramą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, skirtų pasienio valstybių bendradarbiavimui stiprinti. Ir nors savi­valdybės tarybos nariai pripažįsta, jog mūsų rajono ligoninė po truputį tampa slaugos ligonine, kuriai vargu ar reikia prabangios reabilitacijos ir kineziterapijos įrangos, šios gydymo įstaigos vadovų norą kartu su Baltijsko centrine ligonine rengti bendrą paraišką „Medicininės pagalbos paslaugų kokybės ir prieinamumo gerinimas Baltijsko ir Šilalės rajono gyventojams“ praėjusiame tarybos posėdyje palaimino vienbalsiai ir be jokių svarstymų.

Paradoksas, bet Šilalę valdantys konservatoriai, regis, nuolat randa priežasčių žvalgytis į Rusijos pusę. Pavyz­džiui, pernai rajono mero Jo­no Gudausko vadovaujama de­legacija ten svečiavosi bene du kartus. Oficialiai teigiama, jog į Slavską ir Sovetską vykta su kilnia misija - padėti juose gyvenančioms lietuvių bend­ruomenėms. Bet ir per Šilalės miesto šventę prieš porą metų Rusijos Federacijos vėliava ant savivaldybės pastato suplevėsavo tik dėl gerų intencijų...

Dabar prasideda naujas bendradarbiavimo etapas. Šį sykį į jį neria Šilalės ligoninės direktorius Antanas Damulis, kurį, atrodo, pavergė Baltijskas. Gal ne pats miestas, primenantis Lietuvą gūdžiais brėžnevizmo laikais, o labiau pinigai, šviečiantys kaip saulė pro debesis. Mat projekto, kuriame mūsų ligoninė užsimojo dalyvauti, biudžetas stulbinantis - net 1,3 mln. Eur. Tikimasi, jog Šilalei iš jų atiteks 600 tūkst. Eur. Tiesa, dar 60 tūkst. Eur reikės pridėti pačiai savivaldybei iš rajono biudžeto. Tačiau, nepaisant šito fakto, vietos politikai nesiginčydami pritarė, kad Šilalės ligoninėje nenutrūktų jau turbūt dešimtmetį vykstantys remontai, modernizacijos bei kt., ir leido jos administracijai kartu su Kalining­rado srities Baltijsko centrine ligonine teikti bendrą paraišką „Medicininės pagalbos paslaugų kokybės ir prieinamumo gerinimas Baltijsko ir Šilalės rajono gyventojams“. Skelbiama, jog, įgyvendinus šį projektą, bus ne tik modernizuotos abiejų ligoninių patalpos, skirtos fizinei medicinai ir reabilitacijai, bet taip pat jos bus aprūpintos nauja įranga. Negana to, projektas esą „padės Baltijsko ir Šilalės rajonų gyventojus informuoti apie ligų, galinčių sukelti mirtį, profilaktiką bei gydymą, o abiejų įstaigų medicinos personalas pakels kvalifikaciją“...

Dar praėjusį rudenį apie planus bendradarbiauti su Baltijsku prabilęs Šilalės ligoninės direktorius A. Damulis įrodinėjo, kad Šilalės ligoninei verkiant reikia naujos reabilitacinės įrangos, nes turima savo amželį neva jau atgyveno ir tiktų nebent Baltijskui. Tačiau tuomet meras J. Gudauskas  ligoninės vadovo planams neskubėjo pritarti ir liepė viską gerai suskaičiuoti bei apgalvoti.

O galvoti A. Damuliui ir buvo, ir yra apie ką, nes būtent fizinės medicinos bei reabilitacijos paslaugos, kurios šiais sėdėjimų prie kompiuterių laikais yra reikalingos kone kiekvienam žmogui, maitina ir mero šeimą. Mat jo žmonai Zitai priklausančiuose grožio namuose „Aurum“ taip pat yra teikiamos fizioterapijos, kineziterapijos, masažo bei kitos sveikatinimo procedūros. Turint gydytojo siuntimą, už jas apmoka Valstybinė ligonių kasa. O skirtos sumos yra išties įspūdingos: Klai­pėdos teritorinės ligonių kasos pateiktais duomenimis, 2015 m. grožio namams „Aurum“ už suteiktas ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas iš Privalomojo sveikatos draudimo (PSD) fondo biudžeto buvo sumokėta 65 tūkst. 929 Eur, 2016 m. - 55 tūkst. 885 Eur.

Klaipėdos teritorinės ligonių kasos direktoriaus Alfrido Bumblio teigimu, šiemet sutartis su UAB grožio namai „Aurum“ dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir jų išlaidų apmokėji­mo dar nėra pasirašyta, kadangi kol kas nėra paskirstytas PSD fondo biudžetas. Tačiau reikia manyti, kad ir 2017 m. „Au­rum“ neliks nuskriausta – siuntimų į šį grožio bei sveikatos paslaugas teikiantį centrą gydytojai negaili... Todėl konkurencija, ką patvirtina ir duomenys apie gaunamas lėšas iš Ligonių kasos, lyg ir nebūtų naudinga. Bet, matyt, apie viską yra pagalvota.

Šilalės ligoninė, nusitaikiusi į 600 tūkst. Eur, norėtų įsigyti vertikalių vonių, kuriose būtų galima atlikti stuburo tempimus. Tikra tiesa, jog nugaros skausmais dabar skundžiasi vos ne kas antras žmogus. Tačiau ar dviem įstaigoms, teikiančioms beveik tokias pat paslaugas, užteks pacientų, už kurių procedūras apmoka Ligonių kasos?

Kita vertus, abejonių kelia ir teiginiai, esą reabilitacijai skirta įranga Šilalės ligoninėje yra susidėvėjusi. Deja, nė vienam tarybos nariui nekilo mintis atidžiau pasidomėti, ar tikrai galėjo taip nutikti, nepraėjus nė penkeriems metams - ambulatorinė reabilitacija Šilalės rajono ligoninėje buvo pradėta teikti tik 2012-ųjų spalio mėnesį. Tada buvo nupirktos ir visos tam būtinos priemonės, įrengti kabinetai...

Sutartis su Baltijsko ligonine jau pasirašyta, tarybos leidimas rengti ir teikti paraišką bei atlikti užsakovo funkcijas Šilalės ligoninei taip pat suteiktas. Belieka sulaukti pinigų. O partnerių jiems išleisti visada atsiras.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Skaudžioji Lietuvos istorija - iš liudininkės lūpų

Jadvyga Rimkienė, gyvenanti Iždonuose, skai­čiuoja pa­skutiniuosius savo devintojo de­šimt­mečio metus. Gi­mė, kai Lietuva šventė Ne­pri­klausomybės de­šimtmetį. Šiandien ji dar stebina puikia atmintimi, darbš­tumu. Net jaunos mezgėjos grožisi jos rankų vingriais mezginių raštais.

Vartome Jadvygos šeimos nuot­raukas, ir nejučia atgimsta prisiminimai...

Jadvyga gimė dabartiniame Kelmės rajone, netoli Pašilės. Šeimoje augo keturi vaikai. Jadvyga buvo vyriausia, todėl dar nesulaukusi keturiolikos, jau mokėjo rišti rugius, kepti duoną, austi lovatieses, siuvinėti. Jad­vy­gos tėvai Šimkevičiai valdė 37 hektarus žemės, bet samdinių nelaikė. Šeima buvo darbšti, turėjo didelę trobą, tvartus, jaują, ūkyje laikė 3 darbinius arklius, 10-12 karvių, prieaug­lio. Kaip ir kiti pasiturintys ūkininkai, buvo šviesūs žmonės, mokėjo lenkiškai, o tėvelis - dar ir vokiškai, skaitė „Ūkininko patarėją“, kuris mo­kė pažangaus ūkininkavimo.

Jadvyga Lenkvyčių pradžios mokykloje baigė keturis skyrius. Mokyk­lą lankė tuo ­metu, kai Lietu­vo­je buvo pats ne­ra­­miau­sias laikas. Pa­­sikeitė net trys val­­džios: į mokyk­lą pradėjo eiti dar lais­­voje Lietuvoje, mo­­kėsi pirmosios sovietinės okupaci­jos metais, o  ketvir­tą skyrių baigė, kai Lietu­vą okupavo na­ciai.

Moteris prisimena, jog pirmame sky­riuje tikybą dėstęs kunigas liepė sukalbėti poterius, o ji... nemokėjo. Mat mama ją poterius buvo išmokiusi lenkiškai. Ku­ni­gas liepė išmokti lie­­tu­viš­kai.

Jadvygos senelis, ieškodamas geresnio gyvenimo, bu­vo išvykęs į JAV. Dalis artimų giminaičių, anot senolės, ten ir liko. Jos pusbrolis tarnavo karo lakūnu JAV kariuomenėje ir žuvo per antrąjį pa­saulinį karą prie Ber­­ly­no.

Baigiantis karui, kai frontas jau priartėjo prie Du­bysos, tėvų namuose savaitę gyveno 10 vokiečių. Maisto jie atsigabendavo patys, važinėdavosi dviračiais, baidydavo kieme žąsis, bet jų neliesdavo. Per karą tėvai kiaules laikydavo ant tvarto, kad kareiviai neatimtų. Pašerdavo palipę kopėčiomis, uždėdavo lentų, o kopėčias nuimdavo.

Skaudžiausias Jad­vy­gos gyvenimo puslapis - pokaris. Į jų namus užsukdavo partizanai. Stribai apie tai sužinojo ir apsupo sodybą. Tėvų namuose tuomet nebuvo, todėl Jadvygą bei jos brolį suėmė ir uždarė Kaltinėnų stribynėje. Laikė savaitę, o tardė ir dieną, ir naktį. Liepdavo klauptis ant cementinių grindų ir kieta gumine žarna mušdavo per kojų padus. Reikalaudavo pri­­­sipažinti, kad yra par­tizanų ryšininkai. Ne­iš­gavę prisipažinimo, rau­donieji išvežė juos į Kark­lėnus.  Ten, pasak Jadvygos,  saugu­miečiai muš­­davo negai­lė­da­mi, o kai kankina­mie­ji krisdavo be są­­monės, juos gaivinda­vo, pildami vandenį ant galvos. Bet mergina tylėjo. Tuomet uždarė ją į karcerį - dvokiančią kamerą. Žiau­rumu ypač išsiskyrė enkavedistas Lūža. Jadvyga, retkarčiais atgaudama sąmonę, galvodavo apie viena: Lie­tuvos partizanų išdavike nebus. Tad vis kartojo stribams, jog namuose nebuvo, nes gulėjo ligoninėje Tauragėje, ir partizanų nematė. Turbūt patikėjo - merginą paleido. Brolį Zenoną nuteisė 25 metus kalėti ir išvežė į Vorkutą. Ten jis aštuonerius su pusę metų dirbo anglies kasyklose, o mirus Stalinui, buvo paleistas ir grįžo į Lietuvą.

Likusi šeima Lietuvoje ramybės neturėjo. Atsidūrė tremtinių sąrašuose. Tris kartus nuo tremties išgelbėjo apylinkės pirmininkas, tėvo draugas - pranešdavo, kada šeimą ruošiasi išvežti. Taip ir slapstėsi: vasarą - savo miške, žiemą -  prie Kaltinėnų, pas gimines. Galiausiai apylinkės pirmininkas pasakė, jog nebegali daugiau padėti. Tada visi sėdo į dviem arkliais pakinkytą vežimą, prisirišo karvę ir išvyko į Iždonus, pas giminaičius. Taip išsigelbėjo nuo Sibiro, bet ne nuo raudonųjų persekiojimo. Jadvyga ėjo į kolūkį, tačiau naktimis namuose nemiegodavo. Kai sovietų pakalikai atvažiuodavo ir klausdavo mamos, kur yra Jadvyga, motina apsimesdavo psichine ligone. Nieko nesupratę, atvykėliai išsinešdindavo.

Šiandien senolė dienas leidžia megzdama, skaitydama spaudą. Ji užaugino penkis vaikus, duonos jos namuose užteko ir dviem anūkėms.

J. Rimkienė  nesididžiuoja savo giminės bajoriškomis šak­­nimis.

„Juk ne turtai ir kilmė, o santarvė ir ramybė padaro žmones laimingus“, - sako ji.

Regina MICKUVIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Gyvenimo palydovai - išmintis ir gera nuotaika

Po ąžuolais žaliavo ir žydėjo pavasariai, išeidami ir vėl grįždami su daina. Kaip šiandien grįžtame į Reistrų kaimą, kur 1937 metais gimė Vaclovas Vaitiekus. Už­augęs gausioje šeimoje, iš mažens išmoko vertinti darbą, žmogų bei sunkiai uždirbamą duoną.

Pirmuosius savo gyveni­mo žingsnius Vacys žengė Reist­ruose, žaliųjų ąžuolų paunksmėje. Neilgai teko džiaugtis lai­minga vaikyste, nes dar keturmetis neteko mamos. O čia – ir antrasis pasaulinis karas. Jam prasidėjus, vokiečių lėktuvai apmėtė Pajūrį padegamosiomis bombomis. Šei­mai teko palikti namus ir slėptis. Visas miestelis sudegė, beliko tik trys trobos. Praėjus frontui, žuvusių karių kūnai buvo išvežti, bet netrūko besimėtančių ginklų. Vieną sprog­menį mėgino parsigabenti ir Vaciukas. Laimei, radinį pastebėjo tėvas ir įmetė į prūdą. O tereikėjo tik truktelti virvutę...

Nelengvas gyvenimas užgulė našlio su trimis atžalomis pečius. Vacys šeimoje buvo jauniausias. Dar septynmečiui teko melžti karves, vadelioti arklius, dirbti kitus darbus.

Kelias į mokyklą taip pat nebuvo lengvas. Kasdien reikėdavo keltu keltis per Jūros upę, nes tiltas buvo susprogdintas. Iki šiol negali pamiršti, kaip ginkluoti vyrai tiesiai iš pamokos išvežė į tremtį jų pirmąją mokytoją Raudoniutę. Baigęs keturis skyrius, Vacys su arkliais pavaduodavo tėvą kolūkio laukuose. Tė­vui vedus antrą kartą, šeimoje atsirado dar keturios burnos, ir visiems reikėjo duonos. Nuo 1956-ųjų trejus metus Vacys atliko karinę tarnybą Sverdlovske, prie Uralo. Grįžęs gimtinėn, įsidarbino kelių tarnyboje: tiesė kelius, skaldė akmenis tilto statybai per Jūrą. Tvirtam bei žingeidžiam jaunuoliui norėjosi kažko naujo - kad ir įsigyti vairuotojo pažymėjimą. Nors mokytis Tauragėje galėjo tik vietiniai, bet vaikinas nenuleido rankų. Prisiregistravęs pas pažįstamus Mažonuose, jis sėkmingai baigė kursus, už kuriuos atidirbo Tauragėje šaltkalviu. Grįžęs įsidarbino vairuotoju Pajūryje. Per 29 darbo metus ūkyje V. Vai­tiekus nuolat buvo tarp geriausiųjų, pelnė ne vieną apdovanojimą ir žmonių pagarbą.

1964-aisiais sukūrė šeimą, su žmona Maryte užaugino du sūnus. Bet gyvenimas ir toliau Vaclovui išbandymų negailėjo. 1968 m. tris mėnesius jam teko praleisti prie Čekoslovakijos sienos, medicinos batalione. Pa­vojingi keliai, mašinų kolonos kasdien kėlė baimę ir nežinomybę. Ši priverstinė išvyka dar labiau užgrūdino, sustiprino meilę Lie­­­tuvai.

Susibūrus Pa­jū­­ryje Sąjūdžio gru­pei, Vacys su žmona bu­­vo vieni pirmųjų jos narių. Jų namuose vyko pirmieji Są­jūdžio pasitarimai. Nepalūžo Vacys ir po žmonos mirties... Po kurio laiko į šeimą atėjus Al­bi­nai, namai vėl at­gijo. Čia renka­si abiejų giminės, vaikai bei anūkai, čia repeticijas rengia Pa­­jūrio „Bo­čių“ bend­ri­jos an­samb­­lis.

Dar būdamas pusbernis, tu­rė­­damas stip­rų balsą, Vacys įsi­jun­gė į Pa­jū­rio baž­­nyčios cho­rą. Keitėsi var­­go­nininkai, cho­ris­tai, o Vaclo­vas vis dar gieda. Vos sulau­kęs pen­si­nio am­žiaus, ak­tyviai įsi­jungė į „Bočių“ bend­rijos ir į Pa­­jūrio bend­ruomenės veik­lą. Atkūrus Lie­­­tu­voje Ne­pri­klausomybę, V. Vai­­tie­kus 14 metų dirbo malūne, o jį uždarius - Šilalės vandenyse, prie valymo įrenginių.

Didžiausia Vaclovo aistra – savo krašto istorijos ir gamtos paminklų pažinimas, liaudies tradicijų puoselėjimas. Ke­liau­jant nuo Klaipėdos iki Bir­žų, nuo Akmenės iki Vil­niaus, aplankyta daugybė pilių, dvarų, muziejų, bažnyčių, įkopta ne į vieną piliakalnį, apžvalgos ratą. Žavėjosi broliškąja Lat­vija, kaimynine Len­kija.

Kokios kaime būtų buvusios vestuvės, krikštynos, var­dadieniai ar šiaip šokiai be Vaclovo dainų ir išdaigų! Ir dabar jis trankiai trepsi polką, sukasi valso sūkuryje, išjudindamas ir kitus. Kartu su bendrijos nariais nuolat dalyvauja valstybinių švenčių minėjimuose, Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos, Pajūrio vaikų globos namų bei kituose renginiuose. Ne vienas giminaitis ir pajūriškis dėkingas Vaclovui už moralinę bei materialinę pagalbą, ištikus bėdai. Vieną nuveš į ligoninę, kitam padės ką nors pastatyti ar įsigyti, trečiam be atlygio įdirbs žemę ar pargabens derlių.

Taip  ir sukasi nuo pavasario iki pavasario, nuo ryto iki vakaro, su savo išmintimi, sąmoju ir gera nuotaika.

Birutė KUIZINAITĖ

Pajūrio „Bočių“ bendrijos pirmininkė

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Apie lėtinę odos ligą praneša niežulys

Ramybės neduodantis niežulys, bėrimai, išsausėjusi ir trūkinėjanti oda – pagrindiniai itin varginančios lė­tinės odos ligos simptomai. Atopinis dermatitas arba atopinė egzema – įprastai dar kūdikystėje prasidedanti uždegiminė odos liga, kuri pažeidžia ne tik veidą, bet ir kūną.

Iki šiol atopinio dermatito priežastys nėra aiškios, tad ir jo gydymui viena stebuklinga piliulė nėra išrasta. Visgi sveikatos specialistai pabrėžia, jog liga prasideda, sutrikus odos barjerinėms funkcijoms. Jas, pasitelkus kompleksines gydymo priemones bei apsišarvavus kantrybe, galima atkurti ir taip suvaldyti nemalonius šios ligos simptomus.

Nuo atopinio dermatito ken­čia net ketvirtadalis šalies kūdikių. Dauguma jų pasveiksta iki penkerių metų arba lytinės brandos pradžios. Ta­čiau likusiems žmonėms su atopiniu dermatitu gali tekti kovoti visą gyvenimą. Sveikos odos instituto ekspertė dermatovenerologė Nadežda Jarušina teigia, jog įsitikinimas, esą ši liga būdinga tik kūdikiams, yra klaidingas.

„Sergamumas atopine egzema didėja. Odos pažeidimų pasiskirstymas priklauso nuo amžiaus. Kūdikiams ir mažiems vaikams dažniau išberia veidą ir galvytę, o suaugusiesiems – lenkiamuosius kojų, rankų, sprando paviršius ar net padus. Tiek vaikų, tiek suaugusiųjų gydymas yra panašus, tačiau vaikams stengiamasi skirti daugiau išorinių gydymo priemonių“, – sako dermatovenerologė. Ji primena, kad šią ligą lemia genetinis polinkis bei imuninio atsako į išorinius ir vidinius dirgiklius sutrikimas. Todėl ji nėra užkrečiama.

„Atopinį dermatitą gali provokuoti įvairūs veiksniai – sintetiniai ar vilnoniai rūbai, tam tikri maisto produktai. Tačiau maistas, kaip ir netinkama odos priežiūra, mikroorganizmai, prakaitavimas ar emociniai veiksniai, šios ligos nesukelia, tik paskatina pa­ūmėjimus“, – teigia dermatovenerologė.

Nustatyti, ar kuriam nors produktui žmogus yra alergiškas, galima nuodugniu stebėjimu arba tyrimais.

Pasak gyd. N. Jarušinos, leng­viausia yra vengti odą įjaut­rinančių medžiagų. Bet labai svarbu nesiprausti karštame vande­nyje, nepamiršti tinkamos odos priežiūros ir nenaudoti įprasto muilo.

„Sergant atopiniu dermatitu, įprasto prausimosi režimo keisti nereikia. Tačiau paprastas rankų muilas, ypač gabalinis, yra šarminis ir sausina odą. Dėl to gali prasidėti antrinės (virusinės ar grybelinės) infekcijos“, – įspėja gydytoja.

Šiuolaikinės dermakosmeti­kos priemonės leidžia gydyti ato­pinį dermatitą be­veik nenaudojant vaistų ir kei­čiant juos tinkama derma­to­logine kosmetika. Anot „BE­NU vaistinės“ vaistininkės Mil­dos Da­rulienės, sergančių žmonių oda yra itin jautri, todėl jai gydyti reikia naudoti hipoalerginius, bekvapius kremus. Vienos priemonės geriau malšina niežulį, kitos veikia antibakteriškai. Atopinis dermatitas taip pat gydomas specialiai sukurtomis odos priežiūros priemonėmis, lipidų atsargas papildančiais balzamais, vietiniais steroidais ir antibiotikais, retais atvejais – geriamais arba leidžiamais vaistais.

Atopiniam dermatitui būdingi staigūs paūmėjimai. Žie­mą, atšalus orams, kai patalpų oras išsausėja, bėrimų padaugėja. Todėl šiuo laikotarpiu gydytoja pataria gauti kuo daugiau saulės šviesos: vykti pailsėti į šiltuosius kraštus arba pasinaudoti fototerapija.

Pasak gyd. N. Jarušinos, šildomose ir nevėdinamose patalpose padaugėja dulkių, erkučių bei kitų alergenų, todėl odos ligomis sergantys žmonės namuose turėtų palaikyti ypatingą švarą ir tinkamą drėg­mę.

Dagnė ARMONAITĖ

Vadovas gavo baudą, kol buhalterė atostogavo

UAB „Pilkasis granitas“ laikinai direktoriaus parei­gas ėjęs Alfredas S. stojo prieš teismą dėl nelegaliai įdarbinto apdailininko. Vyras kaltę pripažino tik iš dalies. Tačiau dėl geros reputacijos, galimo patirties trūkumo bei trumpo pažeidimo laikotarpio jam skirta tik 200 eurų bauda.

Statybos darbais užsiimanti UAB „Pilkasis granitas“ vasario 2-ąją darbavosi Žemai­tės g. 6-uoju numeriu pažymėtame name. Laikinai įmo­nei vadovavęs plungiškis Al­fre­das S. sutarė į darbą nuo minėtos dienos priimti apdailininką A. J. Su darbininku buvo susitarta dėl visų būtinų detalių: darbo laiko, vietos bei atlyginimo. Lietuvos įstatymai numato, kad „Sodros“ teritorinį skyrių apie naujo darbuotojo priėmimą darbdavys privalo informuoti, likus ne mažiau kaip dienai iki realios darbo pradžios. Tačiau šito nebuvo padaryta.

Administracinėn atsakomy­bėn patrauktas įmonės vadovas teismui aiškino, jog sau­sio 30 d. darbininkas A. J. parašė pareiškimą dėl pri­ėmimo į darbą. Dokumente netrukus pasirašė ir pats laikinasis vadovas. Vasario 1-ąją buvo sudaryta ir darbo sutartis. Su apdailininku susitarta dėl įdar­binimo 0,5 etato su 3 mėnesių bandomuoju laikotarpiu. O, pasak laikinai direktoriaus pareigas UAB „Pilkasis granitas“ ėjusio Alfredo S., už dokumentų pateikimą „Sod­rai“ atsakinga įmonės buhalterė vasario 1-ąją atostogavo. Todėl visus reikalingus duomenis šiai įstaigai ji pateikė tik kitą dieną, jau grįžusi iš atostogų. Alfredas S. teigė esąs įsitikinęs, kad apdailininkas dar­bus atliko legaliai.

Priimdamas nutartį, teismas pabrėžė, jog atsižvelgia į pažeidimo pobūdį – darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau dėl buhalterės atostogų „Sodrai“ nebuvo tinkamai bei laiku perduota informacija. Taip pat nutartyje skelbiama, kad pažeidimas truko trumpą laiką – vieną dieną, atsakomybėn traukiamas Alfredas S. neturėjo kitų galiojančių administracinių nuobaudų. Todėl nuspręsta, jog mažesnė nei minimali nuobauda būtų pakankama.

Pagal Ad­ministracinių nusižengimų ko­deksą, už nelegaliai samdomą darbuotoją darbdavys gali būti nubaustas 1000-5000 Eur bauda. Bet šįkart žmogų išgelbėjo gera reputacija, todėl jam skirta 200 Eur bauda.

Šis nutarimas per 20 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui.

Morta MIKUTYTĖ

Neblaiviai vairuotojai skirta bauda ir konfiskuotas automobilis

Šilalės rajono apylinkės teismas griežtai pamokė daugiau nei 2 promiles alkoholio įpūtusią vairuotoją. 35 metų J. D. už vairavimą išgėrus ne tik neteko automobi­lio, bet dar jai skirta daugiau nei 1400 eurų bauda.

Šilališkė į pareigūnų akiratį pakliuvo šių metų sausio 9-ąją. O jos byla Šilalės rajono apylinkės teisme tapo pirmąją, kai asmuo baudžiamojon atsakomybėn patrauktas už transporto priemonės vairavimą, esant vidutiniam ar sunkiam girtumui.

Bylos duomenimis, policijos pareigūnams sustabdžius J. D. vairuojamą automobilį, vairuotojai buvo nustatytas net 2,18 prom. girtumas.

Remiantis Šilalės rajono apy­­­linkės teismo pateikta informacija, teismas, skirdamas baus­mę, atsižvelgė į tai, kad moteris padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą. Jos atsakomybę lengvino tik prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Nagrinėjant bylą, įvertinta ir tai, jog moteris nedirbanti, ne­­teista, bet anksčiau bausta administracine tvarka už šiurkščius kelių eismo taisyk­lių pažeidimus. Be to, tai ne pirmas kartas, kai J. D. sėdo girta už vairo: paaiškėjo, jog prieš keletą metų moteriškė taip pat vairavo automobilį neblaivi.

Kadangi nuteistoji pripaži­no savo kaltę, byla išnagrinėta, priimant baudžiamąjį įsa­kymą. Todėl bauda jai sumažinta vienu trečdaliu.

Jei nusižengusi vairuotoja nesutiktų su bausmės paskyrimu teismo baudžiamuoju įsakymu, per 14 dienų nuo šio dokumento gavimo ji turi teisę paduoti Klaipėdos apygardos teismui prašymą surengti bylos nagrinėjimą teis­­me. Šia teise nepasinaudo­jus, baudžiamasis įsakymas įsiteisėja ir pradedamas vykdyti.

Nuo šių metų įsigaliojęs naujasis Administracinių nusižengimų kodeksas numato, kad vai­ruotojams, kuriems bus nu­statytas didesnis negu 1,5 prom. girtumas, gresia baudžiamoji atsakomybė – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų.

Morta MIKUTYTĖ

 

 

 

Būkite budrūs. Vėl siaučia sukčiai!

Į redakciją kreipėsi ne vienas laikraščio skaitytojas, sunerimęs dėl to, kad jų namuose pradėjo lankytis rumunų, romų ar kitų tautybių vyrai, prievarta siūlantys įvairių prekių, kurios nėra būtinos. O po šių „prekeivių“ apsilankymų žmonės pasigenda pinigų ar vertingesnių daiktų.

Prieš kelias sa­vaites į keletą namų Šilalėje bel­dėsi vyriš­kiai, siūlydami in­dų, trikotažo ar kitų daiktų. Jei duris praverdavo moterys, o ypač vyresnio amžiaus, pre­keiviais iš Gruzijos prisi­statę vyrai įsmukdavo į vi­dų ir tiesiog versdavo iš jų ką nors nusipirkti. Tokio agresyvaus elgesio įbaugintos moterys nesugebėdavo ne tik kaimynų prisišaukti, bet ir paskambinti pagalbos telefonu.

Viena šilališ­kė pasakojo, jog iš pažiūros tvarkingas vyras jai siū­lė indų. Kai moteris, iš­­tik­ta streso, šiaip taip rusiškai pasakė „ne“, atvykėlis lyg savo namus apėjo visus kam­barius, pakilnojo kai kuriuos daiktus ir, radęs nedidelę sumą pinigų, įsidėjo į kišenę.

„Buvo vidurdienis, kai į duris kažkas pasibeldė. Nieko blogo negalvodama, jas pravėriau. Nors nenorėjau nepažįstamojo įsileisti ir bandžiau uždaryti duris, jis spėjo į tarpdurį įkišti koją, stumtelėjo mane ir įėjo į vidų. Aš taip išsigandau, kad nesugebėjau šaukti ar kaip nors kitaip išsikviesti greta gyvenančių kaimynų, o tuo labiau paimti telefoną ir surinkti pagalbos numerį. Įsibrovėlis apšniukštinėjo visus kambarius, apžiūrėjo daiktus, pa­kilno­jo net degtukų dėžutę, kryželį. Džiaugiuosi, kad jis manęs nemušė ir kad dar nebuvau gavusi pensijos. Iš­­eidamas jis vis dėlto paliko man nedidelį puodą, vertą kelių eurų. Tikriausiai ap­sidraudė: jei paskambinčiau į policiją, jis, matyt, įrodinėtų jog tą puodą pirkau savo no­ru“, - pa­sakojo Eugenija. Tą patį vakarą ji teigė išgirdusi vėl beldžiant į duris, bet jų nebeatidarė.

Nelauktų svečių tą vakarą sulaukė ir kita vieniša šilališkė. Tačiau ji sakė visuomet įjungianti apšvietimą prie lauko durų ir nepažįstamų, neprisistatančių ar apie atvykimą iš anksto telefonu neįspėjančių žmonių neįsileidžianti. O kas esąs ir kokiu tikslu atėjęs, atvykėlis, moters teigimu, nepasisakė.

„Prie namų stovi sūnaus automobilis. Matyt, atėjūnas pagalvojo, kad namuose yra vyriškis, tad apsisuko ir nu­ėjo“, - sakė ji.

Taigi jei už­suko nelaukia­mi „svečiai“, jo­kiu būdu ne­atidarykite du­­rų ir nedelsdami skambinki­te bend­­­ruoju pa­galbos tele­fo­nu 112 arba Tau­­­ra­gės aps­krities vyriausiojo poli­cijos ko­misariato budėtojų tel. (8-446) 2-02-70. Jūsų skambutis gali apsaugoti nuo nelaimės ir kitus žmones.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą