Klaipėdos apygardos teismas praėjusią savaitę pa­skelbė nuosprendį byloje dėl tragiškų 2016-ųjų spalio įvykių. Už šilališkio Stasio Lapinsko nužudymą 28-erių Tomas Saulius, teismo sprendimu, už grotų turės praleisti daugiau nei septynerius metus.

Kovo mėnesį „Šilalės arto­juje“ jau rašėme apie prasi­dėjusį bylos nagrinėjimą. Tra­gedija nutiko pernai, spalio 15-ąją, kai kaltinamasis T. Sau­lius atvyko pas bičiulį. Čia buvo dar pora pažįstamų. Vy­­rai išgėrė du 0,7 lit­ro talpos butelius degtinės. Kal­ti­namasis tvirtino, jog Stasys esą ėmė rėkti ant savo artimųjų, todėl jis įsikišo į kon­fliktą. Vyrai susigrūmė. Ne­tru­kus muštynės persikėlė į kiemą, kur T. Saulius toliau spardė ir trankė namų šeimininką. Žuvusiojo žmonai niekaip nepavyko vyrų išskirti.

Nukentėjusiąja byloje pripažinta Stasio žmona teismui pasakojo, jog minėtą dieną į jų namus buvo užsukę draugai. Kiek vėliau atvyko ir T. Saulius, jis pasigyrė nusipirkęs naują automobilį. Ta proga vyrai nusprendė dar išgerti.

Moteris teismui pripažino, kad tarp jos ir jos sutuoktinio kilo ginčas. Tačiau nors svečiui ji aiškino žinanti, kaip nuraminti įsiaudrinusį vyrą, šis esą nekreipė dėmesio ir toliau gilino konfliktą.

Nukentėjusioji teismui sa­kė gynusi vyrą nuo sugėro­vo, stengėsi juos išskirti. Be­ginant ir pačiai kliuvo ne vienas smūgis, liko mėlynės.

Pablogėjus savijautai, S. La­pinskas buvo išvežtas į ligoninę, bet medikai nebegalė­jo padėti. Sužalotasis po tri­­jų dienų ligoninėje mirė. Eks­pertai nustatė, kad aukai bu­vo kelis kartus smogta ranko­mis ir spirta į galvą.

Kal­­tinamojo advokatas sa­vo bai­giamojoje kalboje prašė teismo kaltinimus kvalifikuoti ne kaip tyčinį nužudymą, o kaip nužudymą labai susijaudinus. Tačiau teismas atsižvelgė į tai, kad konfliktas tęsėsi ilgą laiką ir su pertraukomis, o tai rodo, jog nusikaltimas buvo įvykdytas nesant afekto būsenos.

Klaipėdos apygardos teismas pripažino T. Saulių kaltu dėl tyčinės žmogžudystės ir skyrė jam 7 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose. Kaltinamasis taip pat turės atlyginti nužudytojo žmonai neturtinę žalą, kuri siekia 25 tūkst. eurų. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai iš jo priteista per 1000 Eur, o Vals­tybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės sky­riui – virš 400 Eur turtinės žalos atlyginimas bei 138 Eur – valstybei.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.

Morta MIKUTYTĖ

Į redakciją užsukęs Juozas Kačinskas iš Katyčių kai­mo piktinosi policijos pareigūnų surašytu protokolu, kurį esą gavo jis vienintelis iš visos eilės pažeidėjų. O problemų sukėlė laikinasis šviesoforas Šilų kaime.

Pagal surašytą protokolą J. Kačinskui skirta 30 eurų bau­da už važiavimą degant rau­donam šviesoforo signalui. Vyras aiškino ilgai laukęs užsidegančio žalio signalo ir, visai eilei pajudėjus, ėmė važiuoti ir jis. Tad nė nepastebėjo, kaip, jam prisiartinus prie šviesoforo, staiga užsidegė raudonas signalas, todėl važiavo toliau. Tada jį sustabdė pareigūnai ir surašė administracinio nusižengimo protokolą.

J. Kačinskas teigė suprantantis, už ką gavo baudą. Ta­čiau jam iškilo natūralus klau­simas: kodėl pareigūnai nebaudė važiavusiųjų jam iš paskos?

„Vairuoju daugiau nei 50 me­tų ir niekada nesu baustas. Esu tikrai labai atidus ir atsargus žmogus. Tačiau tą rytą stovėjau prie šviesofo­ro gal 10 minučių ilgiau­sioje eilėje, o paskui pareigūnai, slė­pęsi kažkur krūmuose, ma­ne sustabdė ir nubaudė. Ne­paste­bė­jau, ar užsidegė raudonas, ar ne. Bet man iš paskos riedėjo dar gerokai daugiau mašinų. Kodėl jų nestabdė? Juk jie irgi važiavo degant rau­donam šviesoforo signalui. Paklausiau šito pareigūnų, tačiau man atsakė, jog taip jie neva užtvertų visą kelią, todėl negali stabdyti visų. Kas čia per atranka, ką bausti, o ko ne? Tegu anuliuoja man surašytą protokolą, taip elgtis nesąžininga ir negalima“, – įsitikinęs J. Ka­čins­kas.

Tauragės apskrities vyriau­siojo policijos komisariato Ši­­la­­lės po­licijos Re­aga­vimo skyriaus vy­riau­siasis ty­rėjas Gied­rius Vyštar­tas, atsakydamas į repliką, patikino, jog šis vyras nebuvo vienintelis nubaustųjų sąraše.

„Antradienį, apie 7 val., pareigūnams patruliuojant Ši­­lų k., prie remontuojamo kelio ruožo, kur automobilių eismas yra reguliuojamas šviesoforu, buvo pastebėti automobiliai, kurių vairuoto­jai važiavo pro šviesoforą, degant raudonam signalui. Tarp vairuotojų, kurie pažei­dė kelių eismo taisykles (KET), buvo ir J. Kačinskas. Pa­žy­mė­tina, kad be minėto piliečio, tuo pat metu administraci­nėn atsakomybėn patraukti ir dar keletas vairuotojų, kurie padarė tokio pat pobūdžio KET pažeidimus, jiems irgi surašyti administracinių nusižengimų protokolai. Policijos pa­­rei­gū­nai, pastebėję pažeidi­mus bei vykdydami jiems teisės aktų nustatyta tvarka numatytas funkcijas, tarp ku­rių yra ir saugaus eismo prie­žiūra (KET pažeidimų nustatymas, tyrimas bei prevencija), atliko savo pareigas ir pagal turimas galimybes bei pajėgumus fiksavo daromus pa­žeidimus.

J. Kačinskas tuo metu nebuvo vienintelis ar išskirtinis asmuo, patrauktas administ­racinėn atsakomybėn. Primin­tina, jog Lietuvos Res­pub­­likos įstatymai, KET, Ad­mi­nistracinių nusižengi­mų ko­deksas galioja visiems piliečiams be išimties, šiuo at­veju - ir J. Kačinskui. Kiek­vienas vairuotojas privalo pats asmeniškai žinoti ir laikytis teisės aktų reikalavimų, o ne žiūrėti į kitus vairuotojus, kurie daro pažeidimus. Pareigūnai, vykdę tarnybines funkcijas, nebuvo kažkur pasislėpę, jog būtų specialiai mažiau matomi. Policijos pareigūnai šiuo konkrečiu atveju išvažiavo iš šalutinio kelio į pagrindinį, remontuojamą kelio ruožą, ir pastebėjo akivaizdų KET pažeidimą, kurį ir užfiksavo.

Šiuo atveju surašytas administracinio nusižengimo protokolas pil. J. Kačinskui nebus anuliuotas, nes buvo nustatytas KET pažeidimas, dėl kurio vairuotojas patrauktas ad­ministracinėn atsakomybėn. Kiekvienas pilietis, taip pat ir J. Kačinskas, priimtus sprendimus teisės aktų nustatyta tvarka gali apskųsti. Primintina, jog be savo teisių vairuotojai turi ir atitinkamas pareigas, kurių privalo laikytis. Policija ir toliau pagal turimas galimybes bei pajėgumus fiksuos KET pažeidimus, už kuriuos nedrausmingi vairuotojai bus traukiami administracinėn atsakomybėn. Vai­ruotojai, važiuojantys pro šviesoforą, degant draudžiamam signalui, mažų mažiausiai netaupo savo bei kitų vairuotojų laiko, tyčia sudarydami automobilių spūstis, be to, rizikuoja sukelti avarinę situaciją ar pakliūti į eismo įvykį dėl priešpriešais atvažiuojančių transporto priemonių“, – aiškino G. Vyštartas.

Už važiavimą degant raudonam švie­soforo signalui numatyta nuo 60 iki 90 Eur bauda. Taip pat gali būti skiriamas tei­sės vairuoti transporto prie­­monę atėmimas nuo 1 iki 6 mėnesių.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Prieš pat Paskutinio skambučio šventę žurnalas „Reitingai“ pristatė oficialų šalies mokyklų reitingą. Iš Šilalės rajono gimnazijų bene geriausiai atrodo Simono Gau­dėšiaus gimnazija, kuri iš 2016 m. turėtos 130-osios pozicijos šoktelėjo į 71-ąją. Antrajame šimtuke liko Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazija, iš 200-osios vietos pakilusi į 133-iąją. Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijai praėjusieji metai, remiantis skelbiamais rezultatais, buvo ne tokie sėkmingi.

Pagrindinės mokyklos šįkart nebuvo reitinguojamos, tačiau viešai paskelbti de­šimtokų žinių patikrinimo vidurkiai gąsdina – susidaro įspūdis, jog vaikai mokykloje neišmoksta nei skaityti, nei rašyti. Ką jau kalbėti apie matematinį raštingumą.

Gimnazijų pozicijos – skirtingos

Labiausiai, lyginant su anks­tesniais metais, šių metų reitingo lentelėje kilo aukštyn Šilalės Simono Gaudėšiaus ir Kaltinėnų Aleksandro Stul­gins­­kio gimnazijos. Tam įtakos turėjo geri egzaminų rezultatai. Štai Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija pernai išleido abiturientą, kuris du brandos egzaminus išlaikė su 100 balų įvertinimu, dar du abiturientai gavo po vieną 100-uką. Šimtuku pra­ėjusiais metais buvo įvertintas ir vienas Kaltinėnų Alek­sandro Stulginskio gimnazijos auklėtinis.

„Pernai turėjome labai gerą ir motyvuotą abiturientų laidą. Be abejo, matau ir pedagogų kolektyvo pastangas. Pra­ėjusi laida 9 klasėje buvo gausesnė: mokytis pradėjo 143 mokiniai, o baigė 120. Dalis moksleivių įgijo pagrindinį išsilavinimą ir išėjo mokytis į profesines mokyklas. Manau, tai yra gerai, nes ne visi nori arba gali siekti akademinių aukštumų“, – džiaugiasi rezultatais Šilalės Simono Gau­dė­šiaus gim­nazijos direktorius Stasys Nor­butas.

Mokyklos vadovas pripažįsta, kad kylantys gimnazijos reitingai įpareigoja dar labiau stengtis, jog rezultatai išliktų geri.

„Kasdien jaučiu atsakomy­bę. Visas mokytojų kolekty­vas siekia, kad būtume ge­­riausia švietimo įstaiga re­gio­ne. Ka­dan­gi pas mus mo­kiniai ateina nuo 9 klasės, susiduriame su tam tikrais iššūkiais: yra adaptacijos periodas, kuomet jiems tenka prisitaikyti, apsiprasti su naujais pedagogais. Tai užtrunka, bet mes stengiamės matyti kiekvieną vaiką“, – sako direktorius.

Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos pozicijos nuo 2014 m. keitėsi itin radikaliai: iš 216-osios vietos, užimtos 2014 m., ji 2015 m. kilo net į 74-ąją. Tačiau po kritimo 2016-aisiais į 109-ąją vietą atsitiesti kažkodėl nesiseka. Šiemet gimnazija yra 236-a.

Gimnazijos direktorė Rai­monda Kauneckienė teigia, jog tam įtakos turi mokinių sąmoningumas.

„Tokių rezultatų priežastys yra įvairios, tačiau bene pag­rindinės - motyvacijos bei no­ro mokytis stoka. Ne­re­tai vyresnių klasių mokiniai, užuot lankę pamokas, pirmenybę teikia vairavimo kursams, kurie vyksta pamokų metu. Labai norisi tikėti, kad kita abiturientų laida pademonstruos geresnius rezultatus“, – viliasi gimnazijos va­dovė.

Kvėdarnos Kazimiero Jau­niaus gimnazija stabiliai laikosi antrojo šimtuko gale. 2016 m. mokykla užėmė 161-ąją poziciją, o šiemet liko 198-a.

Neblizganti padėtis ir Pa­jū­ryje - Stanislovo Biržiškio gimnazija nuo 2014-ųjų laikosi ketvirtajame šimtuke: pernai buvo 309-oje vietoje, šiemet tepakilo į 307-ąją.

Dešimtokų aukščiausias vidurkis – 6

Žurnalo „Reitingai“ akiratyje atsidūrė ir pagrindinės mokyklos. Jos nebuvo reitinguojamos, tačiau visuomenei pateikti dešimtokų žinių patikrinimo vidurkiai. Sudarant šią lentelę, buvo atsižvelgiama į lietuvių kalbos bei matematikos pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo rezultatų vidurkį. Deja, realybė gąsdina. Geriausius rezultatus mūsų rajone pademonst­ravo Obelyno pagrindinė, ku­­rioje dešimtokų vidurkis sie­kia tik 6 balus. Atrodo, būtų galima pasidžiaugti, jei ne faktas, jog šioje mokykloje praėjusiais metais (reitinguojamu laikotarpiu) 10-oje klasėje mo­kėsi vos 7 mokiniai.

Upynos Stasio Girėno mokykloje dešimtokai žinių patikrinime pasiekė šiek tiek didesnį nei 5,7 balų vidurkį. Žadeikių pagrindinės mokyklos dešimtokų vidurkis – 5 balai. Žemiausi įvertinimai užfiksuoti Pajūralio pagrindinėje – vos 4,9 balo vidurkis lietuvių kalbos ir matematikos žinių patikrinime. O bend­ras vidurkis slepia dar liūdnesnę žinią – matematikos įvertinimo vidurkis nesiekia nė 4 balų, lietuvių kalbos vos vos viršija 6.

Tačiau Pajūralio pagrindinės mokyklos vadovė Renata Rimkuvienė įsitikinusi, jog toks vertinimas - siauras požiūris.

„Gaila, kad mokyklos vertinamos tik vienu pjūviu, t. y. pagrindiniais rodikliais laiko­mi formalūs akademiniai – egzaminų, pasiekimų patikrinimo, testų – rezultatai, nors strateginiuose Lietuvos švietimo dokumentuose akcentuojamas visapusiškas as­me­nybės ugdymas. Ge­ros mokyklos kon­cepcijoje pag­rindiniai mokyk­los veik­los rezultatai – mokinių asmenybės branda, in­di­vidua­lias galimybes atitinkan­tys ugdymo(si) pasiekimai ir nuo­latinė ugdymo(si) pažanga. Kadangi matematinis raštingumo lygis yra labai žemas visoje Lietuvoje, mokykloje šiais mokslo metais mokiniams ski­riamos lietuvių kalbos ir ma­tematikos konsultacinės va­landos, teikiama specialiojo pedagogo pagalba darbui su specialiųjų poreikių mokiniais. Kiekvienais metais dalyvaujame 2, 4, 6 ir 8 klasių nacionaliniuose mokinių pasiekimų patikrinimuose. 2017 m. 4-8 klasių mokinių matematikos rezultatai yra aukštesni negu šalies pagrindinių ar vidurinių mokyklų/gimnazijų, o 8-6 klasių skaitymo ir rašymo – geresni už miestų mokyklų mokinių pasiekimus“, – dėsto savo argumentus  Pajūralio mokyk­los vadovė.

Žurnalas „Reitingai“ straips­nyje „Tūkstančiai moki­nių Lie­tuvos mokyklose daro bet ką, tik ne mokosi“ pateikia išvadas, jog pagrindinės mokyklos mūsų švietimo sistemoje lieka podukros vie­toje. O straipsnyje cituojama Na­cio­na­linio egzaminų centro direktorė Saulė Vingelienė yra tos nuomonės, kad pagrindinių mokyklų turėtų visai nelikti.

Išvyksta dirbti

„Šilalės artojas“ jau rašė apie tai, jog mokyklose nemažai problemų kyla dėl prasto pamokų lankomumo. Deja, nors mokymo įstaigų vadovai neturi teisės mokinių atleisti nuo pamokų nesibaigus mokslo metams, tėvai atkakliai neša tokius prašymus. Štai Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos vadovas 2016 m. gavo 15 tokių prašymų - 5 gimnazistai norėjo išvykti dirbti į užsienį. Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktorė atskleidė pernai sulaukusi keturių prašymų, Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijoje gauti du.

„Neturiu teisės jų išleisti. Moks­lo metų pabaiga yra nu­statyta. Bet jei tėvai nusprendžia, nelabai ką galime padaryti. Ten­ka ieškoti kompromiso, ypač tada, kai tėvai pasako, jog sunkiai verčiasi ir būsimasis abiturientas nori užsidirbti vairavimo kursams arba jau ima kaupti tolesniam išsilavinimui. Todėl siekiame, kad mokiniai galėtų atsiskaityti prieš išvykdami. Prašau, jog su mokytojais aptartų užduotis, kurias privalo atlikti. Mokinys mokslo metų gale turi gauti pusmetinį ir metinį įvertinimą. Kol kas visi atsiskaito. Deja, turime ir tokių, kurie ir lankydami mokyklą švaisto laiką, nieko neveikia, o tokiam elgesiui pateisinti randa įvairių priežasčių. Nors tai yra tiesiog neatsakingas požiūris į savo gyvenimą“, – apgailestauja Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos vadovas.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tiesios dalgiu nupjautos vešlios žolės pradalgės. Stiklinė žemuogių rasotą rytą.

Į šulinį leidžiamas pieno bidonėlis. Atversta knyga. Tikslūs atsakymai į bet kokius klausimus. Ramybė. Tai - Tėvo paveikslas. 

Kirsiu miške medį,

išsidrošiu sau tėvą,

atsupsiu kvėpavimą,

užsiauginsiu,

gražų vardą uždėsiu jam ant galvos,

išdrošiu vežimą,

o paskui vežimą - šunelį,

kad būtų arkliai pakinkyti,

akis išrašysiu,

kad rytas vis auštų ir auštų

ir kad iš po kojų arkliams

paukštis ankstyvas pakiltų,

džiaugsmingai suklikęs gyvenimą.

(M. Martinaitis)

O Tavo silpnumo akimirkomis visada prisimenu V. Daujotytės interpretaciją: „Boružė ropoja plentu. Ji tokia maža, tokia silpna, kad niekas nepajėgia jos nei sutrypti, nei suvažinėti. Ji ropoja plentu sau vienai žinomais keliais, ir jėga prieš ją bejėgė: silpnumas - taip pat jėga.“ Būk laimingas, Tėti!

Rima PETRAITIENĖ

Kaip atrodo būti aštuonių vaikų tėvu?

- Taip ir atrodo, - šypsosi tūjainiškis Žydrūnas Pundinas.

Jo mažoji Ugnė jau išsirito iš vežimėlio, krypuodama eina į tėvo garažą. Čia yra varžtų, raktų ir kitokių įdomybių. Net akys išsprogsta nuo šitokių lobių. Imi ir paprasčiausiai meti. Vieni daiktai nukritę lieka gulėti, o kiti kažkodėl rieda toliau. Tėvas žiūri ir tyli - Ugnei geriau nedrausti. Bus ne šiaip triukšmas, o kils tikra audra. Jau verčiau tegu numeta vieną kitą varžtą - nesunku susirinkti. O paskui uždaryti garažo duris, ir mažoji meistrė neįsilauš.

Laurynas irgi solidus žmogus: prieina, paduoda ranką, bet su nepažįstamu nesileidžia į ilgas kalbas. Kaip sako tėvas, jis viską supranta, tačiau šneka dar nedaug, ir tai - savo kalba. Suprasi - gerai, nesuprasi - tavo prob­lemos. Kai tėvas atidarė garažo duris, Laurynas prisvilo prie jo ir seka kaip uodega. Jis žino - akimirkai nukreipsi akis ir pražiopsojai nepaprastą mo­mentą. Laurynas puikiausiai numato, kada tėvas eis dirbti traktoriumi. Jeigu velkasi darbinius drabužius arba ieško garažo raktų, negali atsilikti nė žingsnio. Štai ir dabar visai gali būti, jog tėvas lips į kabiną. Vaiko net akys išsipučia.

Bet tėvas į traktorių šiandien nelips. Darbymetis baigtas. Visi 30 hektarų išpurenti, patręšti ir apsėti. Dėl kokio nieko gali pavažiuoti Marius arba Martynas. Mariui jau 13, dar metai kiti, ir galės laikyti teises.

- Mano smogiamoji jėga, - didžiuojasi tėvas.

Kai visi darbai susistumia į krūvą, jis vienas niekaip nespėtų. Samdyti? Iš ko samdysi, kai ir taip reikia aštuonias burnas šerti? Ir kam svetimas, jeigu savi jau tikri vyrai.

Taip jie sukibę didžiausią

darbą paverčia nuotykiu. O jeigu kas - yra vyriausias teisėjas. Tėvas.

Negi tėvas tik tam, kad už­dirbtų visiems duoną? Žyd­rūnas tikina, jog vaikų mušti nereikia - užtenka žiūrėti tvarkos. Jeigu tvarka teisinga, visi ją palaikys. Ne tik berniukai.

- Kiti ūkininkai neturi sūnų, tai moko dukras dirbti traktoriais. Man šitos problemos nėra, - sako Žydrūnas. - Štai išvažiuosiu į reisą savaitei, turėsiu kam palikti raktus. Tikrus vyrus namuose palieku.

Kristinai - 15, Kamilijai - 10 metų. Urtė ir Audrius - dvynukai, tačiau mergaitės norai jau ne tokie, kaip brolio. Audrių vis labiau traukia vyriškoji šeimos dalis, Urtė su kitomis sesėmis lieka arčiau mamos. Dukros - mamos pasaulis.

Jau išverda pietus?

- Ne, dar anksti, - sako Ieva Pundinienė.

Išvirti tokiai šeimynai pietus - tai tau ne vieną prisvilusį blyną iškepti. Kai tokie dideli katilai, klysti negalima. Todėl mama atžaloms dar nepatiki samčio. Dukros - tik padėjėjos.

Ir kaip jie visi sutelpa prie stalo?

- Sutelpam, - šypsosi Ieva.

Jie puikiausiai telpa nedideliame namelyje, vasarnamyje, kuris turėjo būti tik laikina pastogė. Kai Žydrūnas nupirko sodybą, tas vienas pastatas normalus ir tebuvo. Ūkinis sukiužęs, plytomis apmūrytas medinis gyvenamasis namas kiauru stogu net remontui netiko. Dabar jo vietoje stovi mūrinis - naujas, gražus. Bet dar ne­įrengtas. Žydrūnas Tūjainiuose nupirko dar vieną sodybą, tačiau pastatai tiko tik nugriovimui. Taip jis prisidūrė žemės. Neturėjo nė aro, o dabar valdo jau 30 hektarų. Stalino laikais tokius į Si­birą veždavo.

- Ir dabar kitų akimis aš buožė, - sako Žydrūnas.

Taip, žinoma! Ir žemės turi, ir technikos pilnas kiemas, net savas kombainas. Nesvarbu, kad sena - juk veikianti! Užtat visus darbus nudirba patys, be pašalinių pagalbos. Jis taip įpratęs - viską pasiekti pats.

- Aš negavau jokių palikimų, jokių dovanų ir paveldėjimų. Ką turiu, tą užsidirbau.

Ir dar aštuoni vaikai! Kaip tai įmanoma?

- Reikia ne gerti, o dirbti, - žino paslaptį šeimos galva. - Kas geria, tas neturės nieko.

Žydrūnas yra turtuolis ir dabartinės valdžios akimis. Toks turtuolis, kad jam nereikia paramos vaikams auginti. Tiesa, šiokią tokią pradėjo gauti: aštuoniems vaikams - per šimtą eurų mėnesiui. Bijotų seniūnas Steponas Jasaitis sumąstė, jog paramos dideliai šeimai reikėtų daugiau.

- Kartu su seniūnu rinkome popierius, turėjau pateikti visokius duomenis, - pasakoja Žydrūnas. - O tada paaiškėjo, kad turiu per daug žemės. Neduoda - nereikia. Ir nemaldausiu!

Žydrūnas jau susitvarkė Bal­tarusijos vizą ir pradeda tolimųjų reisų vairuotojo gyvenimą.

- Dirbdamas vairuotoju tik Lietuvoje, daugiau 600 eurų neuždirbsi. O aš iš 600 eurų tokios šeimos neišlaikau.

O žemė?

- Ką ta žemė... - numoja ranka Žydrūnas. - Ką turiu pasėjęs - tai taupomoji knygelė. Dabar padėjau pinigus, rudenį pasiimsiu. Iš ko gyventi iki rudens?

Todėl jie gyvens iš Žydrūno algos, o pinigai už grūdus bus kokiam didesniam pirkiniui. Gal ir namo vidui liks šiek tiek.

- Dabar visi taip verčiasi. Tūjainiuose esame trys šeimos, kurios dar auginame vaikus. Kas turi darbo mieste, tiems lengviau, nes žemė jau neišmaitina.

Pundinų sodyba yra bene gražiausia visame kaime. Per­nai čia, pievutėje prie jų pirtelės ir tvenkinio, susirinko tūjainiškiai - ir likusieji, ir išsilakstę po visą pasaulį. Kai suėjo šitoks būrys, net akys apsidžiaugė. Juk buvo didelis kaimas, Žydrūnas prisimena, jog čia gyveno apie 70 šeimų. Tūjainiai turėjo savo krautuvę, Žydrūno mama dirbo pardavėja. Pritrūkdavo prekių, tačiau žmonių ir gyvybės čia niekada nestigo.

Dabar mirštantis kaimas gyvena iš paskutinių rezervų. Štai Žydrūnas pavasarį apkrėtė savo laukus mėšlu. Iš kur mėšlas, jeigu gyvulių nebelaiko? Negi pirko?

- Kam pirkti, jei mėšlo ir taip kalnai? - sako jis. - Kas laiko kelias karves, per žiemą prie tvarto sukaupia nemažas krūvas. Imk, vežkis, kad tik neprikibtų aplinkosauga! O pats išgabenti ant savo laukų žmogus neturi technikos, samdyti nėra iš ko. Už vieną išbarstytą kratytuvą jis turėtų mokėti 15 eurų. Aš su vaikais šį pavasarį išvežiau 50 kratytuvų. Už juos būtų reikėję mokėti 750 eurų. Kiek metų reikia melžti savo karvę, kad surinktumei šitokius pinigus? Paskutinės kaimo karvės gyvena iš ganyk­lų ir pievų, kurios jau virto natūraliomis. Žolė dar auga, gyvuliai dar ėda. Atnaujinti pievų žmonės neturi iš ko ir nebemato prasmės.

Anksčiau, kai Žydrūnas statėsi namą, kai supirkinėjo žemę, buvo truputį geriau. Kuo­met už pieno litrą galėdavai gauti litą, jie ir gyvulių laikė. Atrodė, dar truputėlį paspaus, dar vieną kitą litą pridurs, ir namas bus baigtas. Bet netikėtai viskas užstrigo, ir verskis per galvą - nejuda.

- Bene septyneri metai taip, - svarsto šeimininkas. - Ko gero, namui dar teks palaukti, nes dabar turiu pasirūpinti vaikais, kad jiems nieko netrūktų. Jie auga, didėja ir jų poreikiai. Štai tokia dabar investicija!

Valdininkai kartais paklausia, kodėl Žydrūnas nekaupia pensijai, kodėl nuo savo algos neatideda kokiam papildomam pensijų fondui? Negi mano, jog senatvė jam niekada neateis?

- Žinau, senatvė ateis. Tačiau netikiu tais fondais. Mano vaikai - štai tikrasis draudimas, mano tikroji pensija. Tikiu, jog su jais mano senatvė bus ori, - kalba Žydrūnas.

O savaitgalis bus nuostabus. Jis visai neseniai nupirko devynių vietų autobusiuką, sušoks visi ir nulėks prie jūros.

- Šį pavasarį visi gerai padirbėjo, lengvai būriu įveikėme didelį darbą. Tegu mano šaunuoliams išvyka bus kaip premija! - džiaugiasi tėvas.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

Ir prieš Tėvo dieną netikėtai iškilo klausimas, ar daugiavaikė šeima yra vertybė, o gal..? Petras Gečas iš Rugienų kaimo pats jį ir uždavė, nors netiesiogiai. „Nes mes, daugiavaikiai, kai kurių Seimo narių nuomone, neva esame potencialūs pašalpų prašytojai. Nemėgsta jie gausių šeimų“, - pasigirsta balse slepiama nuoskauda. Niekas neneigia, jog yra šeimų, ku­rios vien tik reikalauja, kad viskas būtų paduo­ta ant lėkštutės. Tačiau ar ne per drąsiai mauname visus ant vieno kurpalio? Įpratę aukščiau visko statyti materialinę gerovę, nė kiek nesigėdydami niekiname tuos, kurie jos turi mažiau. Taip, daugiavaikėse šeimose dažniausiai ko nors stinga. Tačiau ar norime ir, svarbiausia, ar gebame įžvelgti, kokį neįkainojamą moralinį turtą turi sukaupusios tvarkingos, darbščios šeimos, kiek jose yra meilės, pagarbos, pasiaukojimo vienas kitam ir darnos? Žinoma, viskas priklauso nuo Motinos ir Tėvo, kuris šeimos likime vaidina svarbų vaidmenį.

Petras skubėjo pašerti savo taip mylimas gražiai įmitusias jaunas kumeles, kurios, sakė, dar nemokytos - nekinkytos. Pradėti arklius pratinti prie jiems būdingų darbų yra sudėtinga, ir Petras dar nėra tikras, kad jo imsis. Nes kartą, kai jis vos vos ranka stumtelėjo vieną iš savo augintinių, po akimirkos spėjo greičiau pajusti nei pamatyti, kaip pro ausis prašvilpė kanopa... Nuo to laiko, anot Petro žmonos Linos, jie savo kumelaites šeria ir girdo tik per tvorą. Nors moteriai gaila: šitokie gražūs gyvūnai,  kaip parduoti? Atvažiuos supirkėjai ir paims mėsai... O juk juos nuo mažų užaugino.

Gal ne per geriausia pasakojimą apie tėvą pradėti nuo žmogaus sentimentų gyvuliams. Tačiau arklys juk nuo seno lietuvių tautai yra neatsiejamas nuo šeimos, ir dažnas prisimename, kaip rūpestingai mūsų tėčiai su jais elgdavosi.

Linos ir Petro Gečų sodyba – viena vienintelė Rugienų kaime. Įkurta ji, Petro teigimu, jo senelio dar 1932-aisiais. O prie Smetonos kaime buvę 28 vienkiemiai. Tačiau, sako šeimininkas, prasidėjus melioracijai, nusikėlė kas į Kū­tymus, kas į Jo­kūbaičius. Kad sodyba sena, liudija dar išlikę senoviniai pastatai, šalia kurių iškilę ir naujų. Vien­kiemis alsuoja ramybe, kurią sudrumsčia nebent ištikimie­ji keturkojai sargai, pasi­ro­džius kieme nepažįsta­miems, ir stiproki gūsiai vė­juotą dieną.

Visą savo amžių sėslusis Pet­ras leidžia senelių, tėvų kurtame gyvenime. Na, išskyrus dvejus metus, kai tarnavo sovietinėje kariuomenėje. Grįžęs įsidarbino autotransporto įmonėje. Paskui, pasiligojus tėvams, teko būti arčiau namų, tad vairavo kolūkio „gaziką“, kuris ir dabar kieme tebestovi. O kai vienas po kito Anapilin išėjo tėvai, perėmė ūkį. Juo labiau, kad šeimoje, be keturių seserų, jis buvo vienintelis sūnus. Petras sako, jog iš viso jo tėvams gimė gal dešimt vaikų, tačiau kiti neišgyveno.

Į gimtąją sodybą iš gretimo Kūtymų kaimo parsivedė žmoną Liną. Tiesa, vyras pripažįsta, kad ne piemenukas buvęs, o sulaukęs jau Kristaus amžiaus – 33-ejų.

Kodėl tiek ilgai delsė?

„Auginausi sau žmoną“, - šmaikščiai atsako vyras. Mat Lina už Petrą jaunesnė 13 metų.

„Pradžioje požiūriai kai kur gal ir skyrėsi. Jis mano vienaip, man atrodo kitaip. Dabar to nebesijaučia. Žmonės, kartu gyvendami, supanašėja, ir amžiaus skirtumas neturi jokios reikšmės“, - garantuoja Lina.

Žinoma, koks gi gali būti nuomonių nesutapimas, kai viskas daroma vardan šeimos, vaikų. Tad darbus būtina rikiuoti taip, kad jie vyktų sklandžiai. Ir dar: sutarimas ir dermė tarp Linos ir Petro matyti, kaip sakoma, plika akimi. Net kalbėdamiesi su mumis, pašaliniais, jiedu seka vienas kito žvilgsnius, lyg tardamiesi, jog atsakymas būtų bend­ras, tarsi įrodytų, kad judviejų požiūriai yra vieningi visais klausimais. O tai liudija didžiulę pagarbą vienas kitam.

Bendro gyvenimo pradžia, anot sutuoktinių, buvo kaip ir daugelio porų tuo laiku. Už pačių sutaupytus pinigus išsikėlė ves­tuves, likusieji, deja, netrukus nu­vertėjo. Reikėjo Ge­čams ir trobą, ir ūkinius pastatus persitvarkyti. Tačiau darbštūs žmonės nei pradžioje, nei dabar, kai nebe taip toli sidabrinių vestuvių sukaktis, dėl didesnio vargo kaime nedejuoja – taip yra ir taip turi būti.

Bet didžiausias Gečų džiaugs­mas – vaikai. Net dešimt atžalų glaudžiasi po mylinčių, rūpestingų, atsidavusių tėčio ir mamos sparnu.

„Gal kiek sunkiau buvo su pirmaisiais ir kol ma­ži. Aišku, sunku, kai suserga. O kai sveiki, žvalūs – tai tik džiaugsmas“, - žiūrėdamas į žmoną, kurios veide nė minutei nedingsta šypsena, sako Pet­ras.

Žinoma, tolokai nuo asfaltuoto kelio gyvenantiems vaikams į mokyklą tenka išsiruošti anksčiau. Bet tė­velis paveža – laimei, džiaugiasi Petras, dabar jau yra neblogas ke­lias. Tačiau bū­ta visaip. Vy­ras prisimena, kaip gimdyti žmo­ną iki išvažiuojamo kelio va­sarį, per pūgas, arkliu rogėmis gabeno. O kai pirmuosius vaikus augino, anot Linos, teko vystyklus ir kanalo vandenyje skalauti. Kartais ir dabar, kai šulinys išdžiūsta, skalbti tenka ne automatine skalbykle. Ją labai stebina šiuolaikinės mamos, kurios yra tokios išpuikusios, viskas joms sunku...

O namuose paprastomis die­nomis - tik pačios mažiausios Gečų atžalos: trejų Ri­tutė, penkerių Edita ir šešerių Vita. Antrokas Kostas, trečiaklasis Justas, devinto­kė Ir­ma bei dešimtokas Jo­nas, kuris, Linos teigimu, yra didžiausias tėvelio pagalbi­ninkas, - mokykloje. 20-metis Min­dau­gas lanko už­siėmimus Šilalės socialinių pas­laugų namuose, Erika baigia finansų studijas Vilniuje ir dirba audito firmoje. Vy­riau­sioji Inga jau ištekėjusi. Inga – Linos dukra, tačiau Petro mylima, kaip sava. Tėtis dar mažą ją norėjo įsidukrinti, bet atgrasė daugybė biurokratinių reikalavimų. Viskam išpildyti, anot Petro, reikėjo daug laiko, o jo atliekamo, gyvenant kaime, nėra.

Ir Lina, ir Petras pripažįsta, jog neleng­va auginti tokį būrį vaikų. Finansiškai turbūt sunkiausia, pasak tėčio, kai tenka suruošti visus į mokyk­lą – tada pinigų reikia daug ir iš karto. Tačiau Gečai sukasi. Petras, Linos teigimu, yra labai taupus: devynis kartus pasvarstys ir tik dešimtą padarys. Tad šeima pinigų netgi pasitaupo.

„Visada vaikus išleidžiame į ekskursijas. O Erikutė studijavo mokamoje prog­ramoje“, - sako Petras.

Tėtis pripažįsta, kad vaikai nedaug kur yra pabuvę, lyginant su kitais... Nuo ūkio ne kažin kur gali pabėgti. Be to, ir mašinos, jog galėtų susėsti visi, neturi. Iš pusvelčiui parduodamos ūkio produkcijos prasigyventi nėra paprasta.

„Tėvai gyvena dėl vaikų. Nori, kad jiems viskas sektų­si, nieko netrūktų. Vai­kai tėvams visada geri, nepaisant kas benutiktų. Mes nesame savųjų baudę. Pasikalbame, ir žodžio užtenka. Paauglystė juk praeina, proto įgaunama su amžiumi. Žinoma, reikia sergėti, nes visokio blogio gali pasigauti, dabar ypač daug pagundų... Gaila man jaunų šeimų, kai vyrai išvažiuoja uždarbiauti, palikę žmonas, vaikus. Atstumai išskiria, gyvenimai sugriūva“, - apgailestauja Petras.

„Aš tik viena sakau: neturėk tėvelio – vaikams viskas...“ - taip aukštai įvertina savo šeimos tėvą Lina.

Petras jai padėkoja šypsena.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Lietuvos liaudies buities muzie­juje Rumšiškėse vyko renginys „Lietuvos regioni­niams parkams – 25“. Ši sukaktis paminėta kartu su Liau­dies buities muziejaus organizuojama tradicine Ama­tų die­na.

Lietuvoje yra 30 regioninių parkų. Paprastai geriausiai pažįstame tuos, kurie yra arčiausiai mūsų: tauragiškiai ir šilališkiai – Pagramančio, Rambyno arba Varnių, vilniečiai – Pavilnių ir Verkių, kauniečiai – Kauno marių, o klaipėdiečiai bei pajūrio gyventojai – Pajūrio. Svarbiausias parkų tikslas – išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo vertybes, kraštovaizdį, biologinę įvairovę. Šie parkai užima daugiau kaip pusę visų šalies saugomų teritorijų ploto, turi lankytojų cent­rus, gamtos mo­kyklas. Regioni­niai par­kai yra pritaikyti lankymui: didžioji jų dalis gali pasi­girti modernio­mis vidaus ekspozicijomis lankytojų cent­ruose, lauko informacinėmis sistemomis. Juose tvarkomi paveldo objektai, atkuriamos bei prižiūrimos buveinės, fiksuojami kraštovaizdžio, biologinės įvairovės pokyčiai, vyksta gamtosauginiai renginiai, propaguojamos tradicijos.

Regioninių parkų direkcijos kartu su etnografiniais ansambliais, vietos amatininkais, bendruomenėmis pristatė ir kultūros bei kulinarinį paveldą. Šventės metu buvo galima susipažinti su įdomiausiais visų regioninių parkų objektais, maršrutais bei edukacijomis.

Lina MISIULYTĖ

Pagramančio regioninio parko kultūrologė

AUTORĖS nuotr.

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos Tenenių daugiafunkciame centre vyko Šeimos šventė, kurioje dalyvavo dideli ir maži, jauni ir seni.

Pradinių klasių mokiniai pa­deklamavo eilėraščių, smagiai pašoko ir padainavo. Nuo jų neatsiliko ir priešmokyklinės bei ikimokyklinės grupės auklėtiniai. Visi šventės dalyviai susižavėję klausėsi šių metų rajono mokinių meninio skaitymo konkurso nugalėtojos ketvirtokės Evelinos Gečaitės skaitomo kūrinio. Vaikučiai savo tėveliams ir seneliams įteikė savo rankų darbo dovanėles.

Laima BRUŽAITIENĖ 

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos Tenenių daugiafunkcio centro mokytojos padėjėja 

AUTORĖS nuotr.

Dalyvaudami projekte „Erasmus+“, aplankėme nema­žai šalių (Lenkiją, Ispaniją, Turkiją, Vengriją, Čekiją). Susipažinome su skirtingomis kultūromis, patyrėme daug nuotykių, smagių akimirkų. Paskutinis vizitas šiais metais buvo Lenkijoje.

Lagievnik miestelyje mus apgyvendino šeimose, o kitą dieną laukė šilta sutikimo šventė mokykloje. Vėliau dalyvavome seminare ,,Vanduo yra gyvenimas“, piešėme plakatus. Paskui kopėme į  Šleza kalną, nuo kurio atsivėrė nuostabus miesto vaizdas. Vėliau keliavome į Kudovą ir Pstrazną, aplankėme Liaudies kultūros muziejų. Vroclave apžiūrėjome senamiestį, Šimt­mečio salę, garlaiviu plaukėme Odros upe. Grįžę mokyk­loje gaminome sveiką maistą, o vakare linksminomės karaokė.

Kitą dieną mokykloje vyko Europos dienos minėjimas. Po įvairių Europos šalių pristatymo gaminome vieną iš populiariausių Lenkijos patiekalų – koldūnus. Papietavę išvykome susitikti su Lagievnik miestelio meru.

Atsisveikinimo vakaras bu­vo ir naudingas (pamatėme daug pasirodymų apie kiek­vieną šalį, dalyvavusią „Eras­mus+“ projekte), ir smagus. O rytą laukė kelionė namo. Grįždami aplankėme Ve­lič­kos druskų kasyklas, Krokuvą, su kurios įžymybėmis supažindino gidė.

Natalija GEDGAUDAITĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos 8 klasės mokinė 

AUTORĖS nuotr.