Atsivertęs bet kurio rajono laikraščio skelbimų pus­lapį, skaitai: parduoda karves, veršingas telyčias. Po dvi, penkias, septynias. Kaina už kilogramą „mizeriš­ka“ – nuo 1 iki 1,15 euro. O jei sulauki supirkėjų, žiūrėk, ji dar nukrinta: tai gyvulys per liesas, tai per senas, tai tešmuo per mažas ar charakteris prastas... Jeigu turi didesnę bandą, apie karvių pardavimą gali skelbtis internete. tuomet atvažiuoja lenkų ūkininkas, apsižiūri, ir kitą dieną prie fermos atrieda keli furgonai. Paima visas: ir jaunas telyčaites, ir sukergtas karves. palieka nebent visiškai neperspektyvią ar perkaršusią. Beje, su­moka šiek tiek brangiau.

 Būtinybė išparduoti karvių bandas neaplenkė ir mūsų rajono ūkininkų.

Buvo metas, kai Dalios ir Ramūno Lelėnų iš Stročių kaimo bandą sudarė beveik šimtas galvijų. Ūkininkai ją didino ir tikėjosi: kaip ir iki šiol, taip ir ateityje žmonės gers pieną, grietine gardins sriubą, valgys varškę ir sūrius... Žodžiu, pienas bei jo produktai bus vertinami ir išlaikys padorią kainą. Deja, dabar jis tapo pigesnis nei tuščias plastikinis butelis...

„Abu su vyru esame vietiniai. Aš gyvenu be­veik tėviškė­je, Ra­mūnas – iš Lauku­vos. Nesame jokie specia­listai. Tačiau noro dirb­ti ir prasigyventi netrūko nuo jaunystės. Pra­dėjome gavę žemės pagal Valstiečių ūkio įstatymą, turėjome kelias karvutes. Telyčių prisiauginome iš savo karvių, o kai pieno kaina kilo, bandai plėsti jų pirkome iš kitų ūkininkų. Susitaupėme pi­nigų ir įsigijome se­ną fermą, nors ji ir tolokai nuo sodybos. Mechanizacijos, galima sakyti, ten nebuvo jokios. Darėme kaip nuo senų senovės Lietuvos ūkininkai elgėsi – ne namą statėmės, ne so­dybą puošėme (tiesą pasakius, Lelėnų sodyba palei Žemaičių plentą seniai traukia akį subtiliu skoniu bei tvarka), bet investavome į ūkį. Taip - ilgus metus. Kai darbas mudviem su Ramūnu tapo per sunkus, teko samdyti žmonių. Mums pasisekė: keletą metų turėjome darbščius, pareigingus, atsakingus pagalbininkus. Nesvarbu, kad kaimas - atsakingai dirbančiam reikia ir gerai mokėti. Pagal išgales taip ir darėme. Tačiau senome ne tik mes, bet ir mūsų darbuotojai, kuriems jau irgi per sunku“, - apie ne visai prastus du ūkininkavimo dešimtmečius pasakojo Dalia.

O kiek planų tuomet kūrė Lelėnai! Nors nuosavos žemės jie teturi 25 hektarus, deklaruodavo apie 50. Mat dar tiek pat nuomojosi be sutarčių, jog savininkai gautų subsidijas.

„Norėjome, kad ir mums būtų gerai, ir žmonės nesiskųstų. Bet ką reiškia nuomotis neoficialiai? Ima žmogus ir persigalvoja, pernuomoja kitam ūkininkui, nors tu jau būni investavęs į pievos ar ganyklos atnaujinimą, išrinkęs akmenis, išlyginęs pelkingas įlankas... Tačiau skaudžiausiai mums, pienininkams, kir­to supirkėjai ir, žinoma, val­džia“, - jaučia nuoskaudą D.Lelėnienė.

Žinoma, įtakos kainoms turėjo pasaulinė krizė. Bet jau ir prieš ją, netgi prieš stojant į Europos Sąjungą, buvo aišku, jog Lietuvos pieno ūkiai nebus lygiaverčiai partneriai su latviais, estais ar lenkais. Tačiau žmonės tikėjo: išsirinksime tokią valdžią, kuri stos už trečdalį Lietuvos žmonių – kaimo ūkininkų. Vylėsi, kad ir nedidelis ūkelis galės būti pragyvenimo šaltinis. O išėjo šnipštas.

Anot Dalios, žmones gadina ir pašalpos. Bet kartu ji supranta tuos, kurie nesistengia susirasti darbą, o gyvena iš pašalpų. Jeigu dykai duoda, kam dirbti - juk iš pašalpos ir maisto davinių įmanoma šiaip taip pramisti. O jei dar pavienių darbų pasitaiko - „rojus Lietuvoje“. 

Rudenį perdirbėjai žada nebepirkti pieno iš ūkininkų, kurie turi mažiau nei 5 melžiamas karves. Tad reikia arba burtis į kooperatyvus, arba išparduoti gyvulius. 

„Galiu sakyti, kad apsimelavau pati sau. Visada buvau tikra, jog kol gyvuos kooperatyvas „Pieno gėlė“, tol melšime karves. Nors ir dabar, kai visi mūsų galvijai atsidūrė Lenkijoje, tebemanau, kad be kooperacijos kaimo žmonės tikrai neišsilaikys. Nes su kooperatyvais pieno supirkimo įmonės yra priverstos skaitytis. Tiesa, ir jiems nemokama tiek, kiek stambiems pieno gamintojams. O jei esi 5 ar 10 karvių savininkas, supirkėjai dėl pieno kainos su tavimi nė nekalba, net pro duris neįsileidžia“, - iš patirties žino Dalia. 

Na, dėl kainų, anot moters, jie dar būtų truputį tempę, šiek tiek uždirbę iš subsidijų, jei ne pačių sušlubavusi sveikata ir žmonių, kuriuos galima pasamdyti, trūkumas.

„Kokių tik planų mes neturėjome! Kai buvęs Žemės ūkio konsultavimo tarnybos vadovas Kazimieras Gedvilas pradėjo organizuoti mokymus, lankėme beveik visus, turime įvairiausių pažymėjimų, diplomų. Dalyvavome visose programose, kuriose tik galėjome. Pasistatėme apie 100 tūkstančių litų kainavusią, o dabar rūdijančią srutų talpyk­lą, rengėme projektus naujai fermai, kitiems ūkiniams pastatams. Deja, viskas sustojo, ir vasario pabaigoje gyvenimas ėmė suktis kita linkme - produktyvias karves, prieauglį palydėjome į Lenkiją. Nuvažiavome pas tą ūkininką, gyvuliai išties prižiūrimi, gauna sočiai pašaro, priedų... Tačiau širdis plyšta iš skausmo: karvutės buvo numylėtos, nuglostytos.

Kodėl taip apsisprendėme? Užburtas ratas: už pieną mo­ka mažai, nebėra už ką nupirkti gyvuliams kombinuotųjų pašarų, priedų, menksta primilžiai, dar labiau mažėja pajamos... Juk į nuostolį negyvensi. Be to, einame senyn, prastėja sveikata, reikia vaistų. O ir jaunėlė dukra dar tebestudijuoja“, - guodėsi Dalia.

Lelėnų šeimoje – keturi vaikai. Vyriausiosios dukros įsikūrė Danijoje, žentai ten dirba pas ūkininkus. Sūnus, baigęs statybos studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete, magistratūroje studijavęs nekilnojamojo turto mokslus, taip pat uždarbiauja Danijoje. Buvo ir Dalia nuvažiavusi pas vaikus pasižiūrėti, kaip jiems sekasi, kaip gyvena ūkininkai.

„Širdis nesitvėrė krūtinėje, kai pamačiau jaunus lietuvaičius, dirbančius laukuose, fermose. Darbštūs, pareigingi. Pas mus per tris kaimus vieno tokio nerastumei, - kalbėjo moteris. – Suprantu, kad mūsų ūkininkai negali mokėti tiek, kiek ten uždirba paprasti darbininkai. Bet juk ne iš godumo, o todėl, jog nėra iš ko.

Turime du darbščius žentus, kurie norėtų ūkininkauti Lietuvoje. Tačiau mudu su vyru atkalbinėjame – kol kas pas mus iš žemės ūkio ne tik neuždirbsi, bet dar ir pradirbsi. Mes, kaimo žmonės, nesie­kiame pralobti, norime paprasčiausiai dirbti ir iš to gyventi. Tačiau mums neleidžiama. Smulkiesiems valdžia siūlo kurti kooperatyvus. O iš kokių pinigų juos kur­ti?“ – nevilties kupinu balsu kalba Dalia.

Kokią perspektyvą savo buvusiam gana nemažam ūkiui mato šeimininkė? Kol kas optimizmu netrykšta. Pirmiausia planuoja bent kiek pati fiziškai sustiprėti. Ateityje galvoja apie mėsinių galvijų auginimą. Bet juk gyvulys neužauga per mėnesį. Nusipirktų veršelių, ta­čiau, anot ūkininkės, kas bus, jei kuris išsilauš per tvorą?

„Aš kartais nuo tvenkinuko iki namų vos pareinu - taip gelia kojas. Žiūrėsime, kas bus toliau“, - gal ir nenori iki galo atskleisti planų D.Lelėnienė, o gal viliasi, jog kuris iš vaikų grįš tęsti jų sumanymų...

Su ūkio šeimininku pasikalbėti nepavyko. Žmona sakė, kad jis išlėkė į Šilalę kažkokios detalės traktoriui. Kas ten žino, galbūt žmogus paprasčiausiai nenorėjo kalbėti jam skaudžia tema... 

Graži Dalios ir Ramū­no sodyba. Šiemet šeimininkai ją dar atnaujino, planuoja baigti remontuoti namą. O bekalbantis, kone į kiemą iš dar nenupjautos pievos atstriksėjo senas Lelėnų bičiulis kiškis. Šiek tiek pasidairęs, apsuko ratą ir nuliuoksėjo į nupjautą pievą. O ten šmirinėjo lapė, matyt, netoli ir jos jaunikliai. Plačiais žingsniais laukus matavo gandras. Dalia įmetė į tvenkinį keletą riekelių duonos, kurią kaipmat tarsi kamuolius ėmė ritinėti karpiai, karosai.

Rodos, dirbk, kad turėtum, ir gyvenk savo malonumui. Deja, dirbti neleidžia. Visi, kas tik pritelpa: supirkėjai, įstatymų kūrėjai ir jų leidėjai...

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

 Jeigu tikėtume Šilalės savivaldybės valdininkų pažadais, tai maždaug po pusantrų metų mūsų rajone turėtų pradėti veikti dar vienas pramogų objektas - Varnių re­gioniniam parkui priklausančioje Aukštagirėje iki 2017 m. lapkričio 1 d. užsimota įrengti slidinėjimo trasas. Pasak valdžios atstovų, tai paskatintų turizmo verslą Šilalės rajone, į mūsų rajoną imtų plūsti pinigai. Ir nors šis projektas eilinių žmonių yra vertinamas labai prieštaringai, su valdžios pagalba jis sėkmingai skinasi kelią. O visai neseniai paaiškėjo, kas oficialiai tapo beveik 14 hektarų sklypo valdytoju. Nors tai, kam šis objektas bus patikėtas, buvo aišku ir be jokių konkursų. 

Šilalės savivaldybė į planuojamas Aukštagirės slidinėjimo trasas (miško iškirtimą, kelmų išrovimą, elektros įvedimą bei kt.) jau investavo beveik 40 tūkst. eurų. Ir nors Valstybės žemės fondo skelbtas aukcio­nas 50 metų išnuomoti savivaldybei perduotą beveik 14 ha žemės sklypą įvyko šių metų gegužės 23 d., kas taps jo valdytoju, buvo aišku seniai. Prieš porą metų Šilalės meras Jonas Gudauskas kaimyninio rajono žurnalistams neapdairiai pasigyrė, jog yra susitarta su privačiais investuotojais statyti mūsų rajone dvi slidinėjimo trasas. Kai tik savivaldybė iškirsianti mišką, nutiesianti elektros liniją bei įrengsianti automobilių sto­vėjimo aikštelę... Tiesa, me­ras investuotojo pavardės tą­syk neįvardijo, tačiau Var­nių regio­ninio parko direktorė Irena Zimblienė buvo atviresnė: ji viešai paskelbė, kad realiausias pretendentas esąs šilališkis Edmundas Petrauskas, o savivaldybė sutikusi su juo bendradarbiauti ir užsakiusi parengti detalųjį planą, kuriuo suformuotas žemės sklypas slidinėjimo tra­sai. (Šio verslininko šeima administruoja ir Paršežerio poilsiavietę, jo žmona Diana Petrauskienė yra sudariusi sutartį su Šilalės sa­vivaldybe, remiantis kuria, už nekilnojamojo turto Par­š­ežerio ežero rekreacinėje zonoje nuomą kas mėnesį skaičiuojamas 434 Eur mokestis.)

Tiesa, vėliau rajono vadovai išankstinius susitarimus su minėtu verslininku kategoriškai neigė ir vis kartojo, kad rengiamas slidinėjimo trasas administruos tas, kuris laimės paskelbtą aukcioną...

Sprendimą už rajono biudžeto lėšas sutvarkytą sklypą Aukštagirėje išnuomoti 50 metų šį pavasarį priėmė Ši­lalės savivaldybės taryba. Žemės nuomos aukcioną vykdė Valstybės žemės fondas. Skelbta, jog pradinė metinė žemės nuomos kaina – 568, 92 Eur. Dabar nurodoma, kad aukciono metu pasiūlyta didžiausia kaina buvo lygiai tokia pat. Žemės sklypo nuomos aukciono laimėtojas – mažoji bendrija „Edija“, atstovaujama D.Petrauskienės. Kadangi aukciono metu pra­dinė sklypo kaina nepakilo nė vienu centu, galima numanyti, jog daugiau dalyvių jame nebuvo. Kita vertus, būtų nelogiška varžytis dėl sklypo, kuris atsiremia į privačią valdą. Beje, VĮ „Registrų centras“ duomenimis, MB „Edija“ buvo įsteigta prieš pat aukcioną – šių metų gegužės 19 d.

Kaip skelbia VĮ „Valstybės žemės fondas“, sutarties projektas su laimėtoju yra suderintas.

Šilalės savivaldybės admi­nist­racijos direktorius Rai­mun­das Vaitiekus „Šilalės ar­tojui“ patvirtino, jog šiuo metu su MB „Edija“, atstovauja­ma D.Pet­rauskienės, jau yra pasirašyta ne tik sutartis, bet ir sklypo priėmimo - perdavimo aktas.

Už 14 ha sklypo, kuriam paruošti skirta solidi mokesčių mokėtojų pinigų dalis, nuomą per pusšimtį metų savivaldybė gaus vos 23,5 tūkst. Eur žemės mokesčio. Taigi nuostoliai jau dabar daugiau nei akivaizdūs. Tačiau jų gali būti dar daugiau. Sklypo nuomos sąlygose yra numatyta, kad savivaldybė, nutraukdama su­tartį ar pasibaigus žemės nuomos terminui, turės teisę išpirkti statinius už atkuriamąją turto vertę, darant prielaidą, jog pirkėjas rinkoje mokėtų už vertinamą turtą, jeigu tam poveikio neturėtų tokie veiksniai kaip laikas, rizika ar kiti. Todėl gali būti, kad po kelių metų rajono biudžete bus ieškoma pinigų atpirkti savo pačių įrengtą sklypą. Ir tada už hektarą jau teks mokėti ne po 40 Eur...

Tačiau tokie „Monkės bizniai“ mūsų rajone jokia naujiena: štai neseniai taryba palaimino Kvėdarnos ambulatorijai priklausančio tarnybinio buto pardavimą. Aišku, prieš tai jis buvo suremontuotas bei įrengtas. Ir ne iš privačios kišenės, bet iš biudžeto lėšų.  O jį pirks savo būstą pardavusi ambulatorijos vadovė...

Tokių pavyzdžių atrastume ir daugiau. Vadinti juos galima paprastai – korupcija. Deja, norinčiųjų su ja kovoti mūsų rajone, atrodo, nėra.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Varsėdžiai, kaip ir daugelis Lietuvos kaimų, pamažu nyksta. Nyksta, bet ir gražėja kartu. Deja, atrodo, tuo patenkinti ne visi. Štai tokie Varsėdžių paradoksai.

Kaimas keičiasi

Dabar Varsėdžiai pagražėję. Kai atvažiuoji po poros metų, labai aiškiai matai, kad daug kas čia pasikeitę. Ypač - cent­ras, teritorija prie bažnyčios. Redakcijos archyve yra išlikusių senesnių nuotraukų, todėl galime lyginti. Pirmiausia užmeskime akį į darytas 2014-ųjų pavasarį. Štai dvi moterys knisa žemę prie parduotuvės. Tai šiaulietė Irena Šniukienė su drauge, taip pat šiauliške, Atėne Gedminiene. Atėnė kilusi iš Šilalės, bet su Varsėdžiais susijusi tik per savo draugus. Irena - apželdinimo specialistė. Visą gyvenimą dirbo finansininke, o prieš devynerius metus baigė Šiaulių universiteto dekoratyvinės želdininkystės studijas, turi individualią įmonę, kuri užsiima želdiniais.  Šiauliuose už tokią veiklą ji gautų atlyginimą, bet čia dirba dykai ir dar išleidžia savo pinigų.

Kam tas gėlynas prie svetimos krautuvės?

- Kelias į bažnyčią turi būti gražus, - atsakė tada Irena.

Šiemet jis jau tikrai gražus. O prie bažnyčios nebėra į krūvas suverstų akmenų. Prieš porą metų čia riogsojo valgyk­los pamatų griuvenos. Irena pasamdė buldozerį, padarė dailią aikštelę, akį džiugina žalia veja. Ji čia pat, už trijų angelų, kurie saugo varsėdiškio tautodailininko Zigmo Rimgailos atminimą.

Irenos paslaptis

Šis tas naujo atsirado ir atokiau nuo centro. Atvažiuojant nuo Upynos, ties Varsėdžių riboženkliu, pakelėje, maty­ti spalvotais akmenukais nuklotas plotas ir išdėliotas užrašas „Varsėdžiai 595“. Šalia - mūrinis namas. Tai gal ši pakrantė priklauso sodybai? Kol foto­grafuoju, prisistato ir šeimininkė.

- Ne, tai ne mano darbas, - paaiškina ji. - Aš tik žoles paraviu.

Kas visa tai padarė?

- Tokia Irena iš Šiaulių. Ji tik paklausė manęs, ar leisčiau. Kaip neleisi! Argi blogai padaryta?

Ji atvažiuoja ir tvarko Var­sė­džius. Ar daug surasi žmonių, kurie dykai tvarkytų kaimą?

Tai ir yra keisčiausia. O gal vis tik turi kokios naudos. 

Elena kažkaip keistai pažiūri. 

- Kodėl šito klausiate? Ką turite galvoje? 

Taip gerai prasidėjęs pokalbis ima strigti. Na, bet jei žmogus atvažiuoja ir dirba dykai, juk turi būti kažkoks motyvas! 

- Ji - dūšios žmogus! - paaiškina Elena. - Mūsų Zigmo gyvenimo draugė. Jis mirė, o ji saugo jo atminimą. 

Gal čia ta pati verslininkė, kuri Varsėdžiuose įsteigė bendruomenę? 

- Ir gerai, kad įsteigė! Atsi­rado žmogus, kuris apsiėmė tą popierinį vargą, - tvirtina Elena. - O kodėl klausinėjate?

Laikas atidengti kortas - „Ši­lalės artojas“ neseniai ga­vo laišką, kuriame išdėsty­tus faktus reikia patikrinti. Remiantis tuo, kas tame laiš­­ke surašyta, atrodo, Var­sė­džiuose yra žmonių, nepatenkintų I.Šniukienės darbais ir jos įkurta bendruomene.

- Gal kam ir nepatinka, - patraukia pečiais varsėdiškė. - Visokių yra, visokių reikia. O kas negerai? 

Tiesą sakant, daug kas. Laiš­­ke teigiama, jog neva Sta­sys Skalauskas savo namuose įsteigė kaimo bendruomenę, tačiau perleido ją šiauliškei verslininkei, tokiu būdu nu­vildamas kaimo žmones. La­­biausiai neramu, kaip teigia­ma laiške, esą dėl to, kad bend­ruomenė neva įregist­ruo­ta ne Šilalėje, bet kažkur Ša­kiuose. Ir svarbiausia, pasak laiško autorių, iš bendruome­nės narių reikalaujama asmens kodų. 

- Šakiuose? - stebisi Elena. - Pirmą sykį girdžiu!

Išsiaiškiname, jog bend­ruo­­menė iš tiesų įregist­ruota Plau­šiniškės kaime, esančiame prie Varsėdžių. Tai labai lengvai galima patikrinti. To­dėl pradeda kilti įtarimų, kad laišką redakcijai rašė arba nieko nenutuokiantis žmogus, arba manantis, jog re­dak­­cija laiškus skelbia, nepa­tik­­rinusi faktų.

Kalbėjome ir su S.Ska­laus­ku. Šis sakė nesąs didelis aktyvistas, tik padėjęs įsteig­ti bend­ruomenę ir leidęs ją regist­ruoti iš tėvų paveldėtoje sodyboje. Kiekviena bendruomenė privalo turėti adresą, net jei neturi nuosavo kampo. Tai negi gaila?

- Jeigu žmogus kažką daro, būtų nuodėmė atsisakyti, - tvirtina S.Skalauskas. - Aš taip ir žmonėms sakiau.

Tad vis dėlto kodėl galėjo gimti toks laiškas?

- Jaučiu, kas tai galėtų būti, bet geriau į tai nesikiški­me, - išmintingai pataria Ele­na. - Kam tie konfliktai? Yra žmo­gus, kuris moka ir gali daugiau. Yra kitas žmogus, kuris nieko nesugeba. Štai ir atsiranda pavydas. Aš taip sakyčiau. O jeigu atrodo, kad Irena, sutvarkydama aplinką, kažką sugadino, tai kodėl visi po atlaidų bėga fotografuotis prie to sugadinto paveldo? Juk daugelis fotografuo­ja­si prie jos angelų! Dabar tai yra gra­­žiausia vieta. Ir pro mūsų namus važiuodami žmonės pristabdo mašinas, žiūri, kas čia išdėliota. Tie skaičiai - Varsėdžių jubiliejui. Eime, parodysiu, kokį miške radome akmenį.

Elenos kieme ak­muo tik­rai gražus. Šei­mininkė paaiškina, kad jame yra tokia tarsi spe­ciali vieta gėlei padėti. Tačiau akmuo visiškai natūralus, prie jo nagų nekišta - jis tik iš miško partemptas. Tikrai įdo­mu, bet dar įdomiau - bend­ruomenės pirmininkės pas­laptis. Jeigu žmogus važiuoja iš Šiaulių į Varsėdžius, tvarko kaimą, sodina gėles, stato angelus, rūpinasi jubiliejumi ir steigia bendruomenę, turi juk būti koks nors motyvas!

- Galiu pasaky­ti, - sako Ele­na. - Me­nininkas Z.Rim­gaila buvo varsėdiškis, Ire­na - jo draugė. Matyt, Zigmas sva­jodavo, ką jis norėtų padaryti Varsėdžiams. Arba jie abu svajodavo. Tačiau Zigmas mirė, tad Irena užsibrėžė tai, ką jis planavo, įgyvendinti. Štai ir visa paslaptis. Ji man pati prasitarė. Juk sakiau - dūšios žmogus. Bet ne visi gali suprasti.

Kaimas nėra suskilęs

Netoli baž­ny­čios su­tin­ka­­me ir pačią bendruomenės pirmininkę. Iš Šiaulių į Var­sėdžius ji atvažiuoja kiek­vieną savaitę.

- Vėl kas nors negerai? - šypsosi.

Irena prisi­me­na, jog prieš porą me­­tų panašiu reikalu šmiri­nėjau po Var­sėdžius ir už­davinėjau ne­labai malonius klausimus. Ta­da I.Šniukienės veikloje savivalę įžiūrėjo Var­sėdžių bažnyčios zakristi­jo­nas Arū­nas Smirinenka: gir­di, an­gelai pastatyti per daug garbingoje vietoje, per ar­ti baž­nyčios, valstybės sau­­gomoje teritorijoje ir dar be parapijos tarybos sutikimo. Tačiau Upynos parapijos klebonas kun. Eduardas Steponavičius, kuris ir vadovauja Var­sė­džių parapijos tary­bai, tuomet nemat? jo?kios savival?s ir nieko anė jo­kios savivalės ir nieko antikrikščioniško. Pasirodo, bu­­vęs ir parapijos tarybos su­tikimas, o klausimas, daly­vaujant Šilalės dekanui, svars­tytas kelis kartus. Jokių prie­kaištų neturėjo nei aplinko­saugininkai, nei Upynos seniūnė Stefa Kažukauskienė. 

- Būna, žmogus pajudina pirštą, bet po to eina ir reikalauja kokios malonės. O I.Šniukienė nieko neprašo, tik leiskime jai dirbti, - sakė tada seniūnė. 

Kas rašė skundą dabar, neaišku. Mat laiškas - anoniminis. 

- Jaučiu, kas tai galėtų būti, bet nesigilinkime, - pasiūlo I.Šniukienė. - Mes jau turime bendruomenę, žmonės susirenka, puošia Varsėdžius. Per Roko atlaidus pasidarome kaimo šventę - be alkoholio,  vaišinamės ledais,  gira. Šiemet rajono savivaldybė da­vė šiek tiek lėšų muzikantams pasisamdyti, pasikviesime „Bijotaičius“. Artėja 600 metų jubiliejus, laikas apie jį galvoti. Onutė Stanytė dovanojo du ąžuolus - iš jų padarysime stogastulpius jubiliejaus garbei ir pastatysime ties Varsėdžių riboženkliais. Štai čia reikėtų iškirsti krūmus, išvalyti daubą bei iškasti gražų tvenkinį. Esame bendruomenė ir jau galime gauti Žemės ūkio ministerijos paramą, kuri remia tokius projektus.

O kaip su tais asmens kodais? Kodėl jų reikalaujama?

- Nerei­kalau­ja­me! - sako pir­mininkė. - Kas norėjo - sakė, kas nenorėjo - nesakė. Norint gauti projektui finansinę paramą, reikia turėti realią bend­ruomenę ir gerai sutvarkyti dokumentus. Aš maniau, jog bendruomenės narių sąraše reikalingi ir asmens kodai. Pasirodo, ne. Bet nieko blogo, kad sužinojome. Iš jų galima išskaityti gimtadienius, pasisveikiname vienas kitą.

Atrodytų, iš nieko pučiamas burbulas. Tačiau yra ir šis tas rimtesnio. Keletas „Šilalės artojo“ kalbintų varsėdiškių nenoromis užsiminė apie bend­ruomenei kišamus pagalius. Pavyzdžiui, S.Skalauskas sakė nesuprantąs, kam bendruomenei statytis savo pastatą, jeigu yra puikiausi parapijos namai. Juk tie patys žmonės priklauso parapijai, tie patys - bend­ruomenei. Išeitų, jog dirbtinai kuriamos dvi bendruomenės. Kaime žmonių vis mažiau, ir tie patys dirbtinai priešinami.

Tačiau bendruomenės pirmininkė nemano, kad kaimas yra suskilęs. Žmonės, anot jos, geranoriškai sutiko iniciatyvą, savo darbais bei aukomis prisideda prie bendro reikalo. Jeigu yra nepatenkintų, tai - ne tragedija.

- Labas, Irena! - prie parduotuvės pasveikina kažkoks varsėdiškis. - Aš jau sugalvojau, ką daryti su elektra! Skydinė bus. 

- Gal atvežti kokio metalo? - klausia Irena. 

- Neimkit į galvą, viskas bus padaryta, - užtikrina vyriškis ir nueina. 

Irena paaiškina, jog tai - Vy­tautas Patlaba. Kaimo cent­re žmonės pasisodino eglutę, ku­rią pasipuošia Ka­lė­­doms. Tiesą sa­kant, ją puo­šia Lai­mu­tė Pat­labienė. Ap­­švietimui nuo Pat­­labų sody­bos atvesta elektra, ji irgi do­vanai. Reikėtų elekt­rai kažko pastovesnio, patikimes­nio - ko­kios nors skydinės. Taigi V.Pat­laba padarys. 

Prie mūsų prieina dar vienas vyras, ima dėkoti Irenai už kažkokią dovanotą striukę ir piršti jai vyrą. 

- Esate puiki moteris, Jums reikia gero vyro, - pradeda įtikinėti.

Taip mėgstama kal­bėtis, kai būrin susirenka giminės. Klau­sausi, galvoju: ar ga­li būti, jog kaimo žmonės šitos moters nepažįsta ir apie ją nieko nežino? Tačiau paskaitykime kelias eilutes iš anoniminio laiško: „Dabartinės pirmininkės mes nei pažįstame, nei žinome, kas ji ir iš kur. Tas pasakymas, kad ji yra verslininkė iš Šiaulių, mums nieko dar nesako“.

Ar gali būti, jog šitaip parašė žmogus, gyvenantis Var­sėdžiuose? Bet, atrodo, jis iš tiesų čia gyvena! Gyvena, ma­to ir nieko nežino?

Ir vis dėlto kaimas gražėja. Žmonės susirenka, mokosi dirbti ir švęsti kartu. O tai jau šis tas.

Petras DARGIS

Autoriaus nuotr.

Gegužės 29 d. Žemaičių kultūros draugijos Šilalės skyriaus nariai rinko naują seniūną, nes daug metų šias pareigas ėjęs Kazys Juknius dėl ligos pasitraukė iš aktyvaus visuomeninio darbo. Dabar šis darbas patikėtas etatinei savivaldybės kultūros paveldo apsaugos vyr. specialistei Jurgitai Viršilienei.

Ir nors sakoma, jog naujoji seniūnė buvo išrinkta, realiais rinkimais, deja, to negalima pavadinti: į šią vietą buvo pasiūlytas vos vienas kandidatas, todėl susirinkusiems maždaug 30-čiai žmonių nieko kito neliko, kaip tik vienbalsiai balsuoti už K.Juknių panorusią pakeisti J.Viršilienę.

Buvusio seniūno aktyvumu, atsidavimu tam, ką daro, bei gebėjimais nuoširdžiai įsitraukti į visuomeninę veiklą tikriausiai niekas neabejoja. Jis daug ką naujo sukūrė mūsų rajone, ragino žmones būti pilietiškus, aktyviai kelti į viešumą problemas. Dirbo iš širdies ir atiduodavo savo idėjai visas jėgas. Be to, Kazys sugebėdavo suburti žmones taip, kad jie patys eidavo jam į pagalbą. Beje, ne be jo inicia­tyvos sukurtas ir žemaičių herbas „Meška“.

Gerai prisimenu, kai 2000-ųjų kovo 10 d. su K.Jukniumi įėjome į Prezidentūros svečių salę, kuri buvo puspilnė. Savo nuostabai išgirdau balsus: „O, Šilalė, Kazys“. Tai rodo, jog apie jo veiklą žinojo ir plačiau, o jį patį, kaip asmenį, pažinojo iniciatyvūs Lietuvos žmonės.

Bet grįžkime prie seniūno rinkimų. Susirinkime buvo smagu klausytis J.Viršilienės kalbos. Ji daug ir plačiai pasakojo apie savo tie­sioginį darbą, apie pamink­lų apsaugą, jų priežiūrą, įteisinimą bei kt. Sutinku, kad tai yra būti­na. Deja, mes, susirinkusieji, neišgirdome, kaip naujoji seniūnė žada susitvarkyti su visuomeninėmis parei­gomis. Ar Žemaičių kultūros draugijos veikla nuo šiol vystysis tik po darbo valandų? Juk užsiimti ja tiesioginio darbo laiku J.Viršilienė lyg ir negali. Be to, ji dar neakivaizdžiai studijuoja, o vakare laukia šeima...

Todėl nori nenori peršasi išvada, jog kažkuris užsiėmimas nukentės. Arba Žemaičių kultūros draugijos seniūnės pareigos bus atliekamos formaliai, arba J.Viršilienės darbas „kultūros paveldo apsaugos vyr. specialiste“ savivaldybėje yra tik etatas, už kurį iš mokesčių mokėtojų kišenės jai mokama alga.

Apmaudu, bet tokių etatų, mano nuomone, savivaldybėje yra ir daugiau.

Danutė PIETERIENĖ

„Bočių“ bendrijos

garbės pirmininkė

Šią situaciją galėčiau pavadinti komiška, jeigu ji ne­kenktų mano nedideliam verslui.

Keliolikos arų plote auginu agurkus. Šio pavasario pradžia buvo gana šalta, todėl net naktimis tekdavo keltis pašildyti šiltnamių. Įdarbinau kelias moteris daigams susodinti bei prižiūrėti, daug triūso teko ir pačiam, kol pagaliau užaugo pirmasis derlius. Kaip ir pernai, atsivežiau porą maišų ir, pasidėjęs miesto turgelio prieigose, ramiai prekiavau. Pirkėjų netrūko, nes mano  užaugintas daržoves jie mėgsta.

Tačiau sklandžią prekybą netikėtai sutrukdė savivaldybės valdininkė, paliepusi su savo agurkais kraustytis kitur. Bandžiau aiškinti, jog niekam nekeliu jokių nepatogumų, bet stropioji valdžios atstovė, matyt, vyresnybės pa­siųsta, su­kėlė šurmulį, iškvietė policiją. Jaučiausi kaip koks nusikaltėlis, nors prekiavau sa­vo užaugintomis daržovėmis, o ne tokiomis, kokias dažnai atsiveža perpardavinėtojai, prekiaujantys ant to paties šaligat­vio.

Bandžiau teisybės ieškoti miesto seniūnijoje. Tačiau supratau, kad ji mažai gali, kad yra viršesnių, duodančių įsakymus bei nurodymus, kam ir kur prekiauti.

Apmaudu, jog valdininkai, nuolat tvirtinantys, kad jie tarnauja žmonėms, negali iš­spręsti paprasčiausios prob­lemos, o siuntinėja vienas pas kitą. Dienos bėga, mano agurkai auga ir, ko gero, nebus kitos išeities, kaip atvežti ir supilti juos savivaldybės aikštėje...

Nesuprantu, kam užlipau ant nuospaudos, jog negaliu užimti poros metrų šaligat­vio? Kai tuo tarpu nuolat čia stovi automobilinė priekaba, iš kurios prekiaujama sėk­lomis, vaisiais, daržovėmis, šaligatviai nukloti gėlėmis, drabužiais. Deja, man kažkodėl negalima. Ar kiti geriau moka? Klausimas – kam? Pa­sakykite, susimokėsiu ir aš.

O gal valstybės lėšomis sutvarkyti šaligatviai Šilalėje jau perduoti pasiturintiems verslininkams, kurie pelnosi dar ir iš tokios nuomos?.. Kaip toje dainoje: mažas esi ir suprasti negali...

Virginijus MONKEVIČIUS

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šią savaitę Šilalės rajono gyventojas Tadas į savo namus pagaliau parsiveš antrąjį gimtadienį švenčiančią dukrytę. Tik laimingo atsitiktinumo dėka mamos globojama mažylė išliko gyva - gegužės pabaigoje stipriai apsinuodijusi alkoholiu ir dėl to net praradusi sąmonę mergaitė į Tauragės ligoninę buvo pristatyta iš naujojo jos mamos draugo namų. Abejotinos reputacijos vyriškis pareigūnams aiškino, jog dvejų metukų dar neturintis vaikas esą naktį užsimanė gerti, pats atsidarė šaldytuvą ir netyčia iš butelio atsigėrė degtinės.

Istorija prasidėjo paskutinį gegužės sekmadienį Ringalių kaime, netoli Tauragės, kur pas sugyventinį yra apsistojusi dvidešimtmetė šilališkė. Ankstų rytą į ligoninę atvežta mažametė buvo panirusi į komą, išmarginta mėlynėmis. Diagnozavę apsinuodijimą alkoholiu bei kūno sumušimą, medikai mažylę reanimobiliu išsiuntė į Klaipėdos vaikų ligoninę. Ištyrus į Reanimacijos skyrių paguldytos mergytės šlapimą, nustatyta net 1,73 promilės alkoholio.

Policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl fizinio skausmo mažamečiui sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo. Tačiau medikams kilo įtarimų, jog mirtinai nugirdyta mergaitė dar galėjo būti ir tvirkinama, todėl Klaipėdos vaikų ligoninės direktorė Klau­dija Bobianskienė mažylės ap­žiūrėti iškvietė ekspertą. 

Į ligoninę iš Šilalės atskubėjęs mergaitės tėvas „Šilalės artojui“ pasakojo, kad su duk­ryte buvo bendravęs prieš savaitę, tada ji jokių mėlynių neturėjusi, buvusi visiškai sveika. Vyrui nerimą kėlęs tik mergaitės elgesys, dėl to jis įtaręs, jog vaikui naujuosiuose buvusios draugės namuose nėra gerai. Įtarimais, kad mažylė gali būti skriaudžiama, jis teigia ne kartą dalijęsis su Šilalės savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojomis.

„Jau daugiau nei du mėnesiai teisme kovoju dėl vaiko globos. Buvusi mano draugė viena nesugeba pasirūpinti dukryte, nemoka jos prižiūrėti, bet Vaiko teisių apsaugos specialistės įsitikinusios, jog tokia maža mergytė turi gyventi su mama. Jos netikėjo, kad ši moteris išsikėlė į gretimą rajoną, kad jos sugyventinio namuose vaikui gali būti nesaugu. Prašiau, jog patikrintų, kur ir su kuo gyvena vaikas, lyg būčiau nu­jautęs, kad kažkas turi atsitikti. Klausiau savivaldybės dar­buotojų, ar jos laukia, kol vaiką įmes į šulinį“, - pasakojo Klaipėdos ligoninėje dukrytę slaugantis Tadas.

Tauragiškiai puse lūpų prasitaria, kad šilališkės naujojo sugyventinio namuose dažnai kilnojamas stikliukas, juose lankosi linksmą gyvenimo bū­dą pamėgusios kompanijos.

„Kaimynai nieko nesako, o ir visas kaimas to žmogaus bijo, nes jis neprognozuojamas“, - aiškino vyriškis, kuriam teisme nepavyko prisiteisti mažametės dukters globos.

Trejus metus nuomojamame būste gyvenusi šeima išsiskyrė šių metų sausį. Moteris trumpam buvo išvykusi į Ang­liją ieškoti darbo, tačiau greitai vėl grįžo į Lietuvą. Tado nuomone, jo buvusiai draugei trūksta elementariausių socia­linių įgūdžių, todėl savarankiškai auginti vaiko ji negali, be to, neturi net kur gyventi.

Smulkųjį verslą turintis ir namuose dirbantis Tadas gyvena su mama, dėl to net ir jam išvykus, būtų kas prižiūri mergytę. Būtent todėl šilališkiui apmaudu, kad juo nepasitikėjo motinai pirmenybę au­ginti dukrą suteikusios Vai­ko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos ir jų siūlomą spren­dimą priėmęs teismas.  

Po tragedijos globos klausimas išsisprendė savaime: nuskriaustą dukrytę Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai Tadui leido parsivežti į savo namus Šilalės rajone. Klaipėdos vaikų ligoninėje mergaitę slaugantis vyras tikėjosi jau praėjusią savaitę grįžti su ja namo, tačiau planus pakeitė tyrimus atlikę me­dikai - įtarta, jog pažeisti mergaitės vidaus organai.

„Gydytojai dabar svarsto, ar pakitimai kepenyse atsirado dėl vienkartinio smarkaus ap­sinuodijimo alkoholiu, ar vaikas galbūt buvo nuolat svaiginamas alkoholiniais gėrimais“, - „Šilalės artojui“ sakė vyriškis. Jis patvirtino, kad mergytę apžiūrėjo ekspertas, bet ekspertizės iš­va­dos dar nepateiktos.

Tikėtina, jog Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai išsiaiškins, kas ir kaip skriaudė dvejų metukų dar neturintį vaiką ir nubaus kaltininkus. Skaudi nelaimė, galimai sugadinusi mergaitei gyvenimą, neabejotinai turėtų tapti pamoka ir valdininkams, neįsiklausiusiems į Tado nuogąstavimus dėl buvusios draugės abejotino gyvenimo būdo. O juk ga­lėjo šios istorijos ir nebūti - jei tik valdininkai būtų pasidomėję, kur ir su kuo iš tiesų gyvena vaiko motina ir ar ji tinkamai rūpinasi dukra. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Pieno kainos ir  pieno ūkių ateitis - vienas svarbiausių klausimų šią vasarą. Protesto akcijos, kuriomis kaip tribūna propagandai pasinaudojo partijų kandidatai į Seimo rinkimus, kol kas nedavė jokių rezultatų. Pieno kainos vis dar krenta, o smulkių ūkių savininkai jau net nebežino - parduoti karves, ar dar kentėti.

Nežino, ką atsakyti

Nuo birželio daugeliui ūkininkų pieno kaina sumažėjo dar centu ar net dviem - kai kurie, parduodantys itin mažus pieno kiekius, dabar gauna mažiau nei patys sumoka už vandenį. Net vasarą, karves išginus į ganyklas, pieno kaina nepadengia menkos sa­vikainos, o apie pašarų ruo­šimą kai kurie žemdirbiai jau nebegalvoja. Vis dėlto nušienauti pievas būtina, mat to reikalauja Nacionalinė mokėjimo agentūra, turinti teisę iš nesilaikančiųjų taisyklių atimti tiesiogines išmokas.

„Ką mums daryti: ar dar laikyti, ar jau kuo greičiau parduoti tas karves? Ankstyvą pavasarį visi tik ir kalbėjo apie Europos Sąjungos paramą, žemės ūkio ministrė žadėjo derėtis, prašyti, reikalauti, bet dabar viskas nutilo. Todėl nežinome, ar duos tos paramos bent vieną centą smulkiesiems, ar nieko nebeverta laukti. Nieko konkretaus nepasako ir savivaldybės Žemės ūkio skyriaus specialistai. To­­dėl žmonės, susirinkę prie pieno supirkimo punktų, dalijasi įvairiomis nuogirdomis, tačiau kaip bus iš tikrųjų, niekam neaišku“, - paskambinusi į „Šilalės artojo“ redakciją, skundėsi keturias karves laikanti ūkininkė.

Išties, ko tikėtis ir kas gaus paramą, sunku pasakyti ne tik žurnalistams, bet ir Žemės ūkio skyriaus specialistams, jokių naujų nurodymų iš ministerijos nesulaukiantiems.

Žemės ūkio skyriaus vedė­jas Algimantas Olendra pri­pa­žįsta nujaučiantis, jog smul­kūs pieno ūkiai gali būti pa­likti natūraliam išnykimui.

„Daug kas manęs to paties klausia, tačiau pasakyti neturiu ką. Paskutinis Žemės ūkio ministerijos sprendimas - išmokėti už kiekvieną karvę po 78 eurus ūkininkams ir po 86 Eur kooperatyvų nariams. Tokiu būdu mūsų kraš­to žemdirbiai gavo apie 1,257 mln. Eur papildomų pa­jamų. Dar neaišku, ką Premjeras susitars Briu­selyje, susitikęs su žemės ūkio komisaru, ir ar pavyks jam išsiderėti papildomos pa­ramos pieno gamintojams“, - penktadienį „Šilalės artojui“ sakė savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas.

Žemės ūkio skyriaus duomenimis, rajono pieno ūkių savininkai per praėjusius ir šiuos metus gavo 4 mln. 911 tūkst. Eur. Sausio 1 d. duomenimis, Šilalės rajone buvo 16954 pieninės karvės, taigi vienai valstybė vidutiniškai skyrė 289,6 Eur paramą. 

Susitarė kainų nemažinti

Po nemokamų pieno dalijimo akcijų Vilniuje, Rokiškyje bei kituose Lietuvos rajonuose Žemės ūkio ministerija pri­tilo. Naujausia informaci­ja - prieš porą savaičių paskelbta balandžio mėnesio na­tūralaus pieno vidutinė su­­pirkimo kaina. Ministerijos duomenimis, už 4,25 proc. riebumo ir 3,2 proc. baltymingumo natūralų pieną supirkėjai balandį vidutiniškai mokėjo 19,38 ct/kg. Vidutinė bazinių rodiklių kaina, palyginus su kovu, sumažėjo beveik 4 proc. ir balandį buvo 16,1 ct/kg. Pernai, tuo pačiu laiku, už natūralų pieną ūkininkai vidutiniškai gaudavo 23,2 ct/kg arba 16,6 proc. daugiau nei dabar.

Prieš rinkimus kiekvieną savivaldybę aplankyti pasiryžęs Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius aiškina, kad perdirbėjai esą sutiko užfiksuoti birželio mėnesio kainas, o Konkurencijos taryba tokiam susitarimui neprieštarausianti. Žemės ūkio ministerija, išmokėjusi ūkininkams 18 mln. Eur kompensacijų, pasak A.Butkevičiaus, iš dalies jau padengė jų nuostolius, Vyriausybė pieno gamintojams ieško dar 11 mln. Eur.

Išgirdęs, jog perdirbėjai nuo birželio ar liepos sudarinėja naujas sutartis ir naudojasi galimybe dar labiau sumažinti kainas, Premjeras pratrūko.

„Reikia kooperuotis. Be to neišsiversime. Lenkijoje 82 proc., Vokietijoje 95 proc., o Lie­tuvoje tik 5 proc. ūkininkų yra susikooperavę. Norite senu „Belorusu“ lenktyniauti su šiuolaikiniais traktoriais? Jei mes Kinijoje nebūtume ra­dę rinkų, šita problema bū­­tų privertusi sumažinti Lie­­tuvoje pieno gamybą per pu­sę“, - užverstas ūkininkų klau­simų dėl pieno ūkių ateities dėstė A.Butkevičius.

Nors daugelis agrarinio vers­lo specialistų pripažįsta, jog kooperacijai Lietuvoje nėra jokio pagrindo - visas žemdirbiams išdalintas perdirbimo įmonių akcijas senų seniausiai už grašius supirko stambusis kapitalas.  

Daugiau žalos nei naudos 

Prieš rinkimus politikai įvai­riais būdais bando gelbėti į nuostolių liūną smunkantį kaimo verslą - netgi buvo priėmę įsigalioti taip ir nespėjusį pieno supirkimo kainas fiksuojantį įstatymą.

Šilalėje, kur daug smulkių ūkių, išrinktas Seimo narys Remigijus Žemaitaitis įsitikinęs, jog Seimo apsisprendimas nustatyti fiksuotą pieno kainą buvo didžiulė klaida, paskatinusi pieno perdirbėjus mažinti ne tik kainas, bet ir pieno supirkimą.

„Beveik vi­suose su­siti­ki­­muo­se su gy­ventojais gir­džiu klau­simų apie pie­no kainas. Ir visada kyla dis­­kusijų, ar Lie­tuvai vis dar reikia pieno, nes perdirbimo įmonės didelius jo kiekius įsiveža ne tik iš greta esančios Lat­vi­jos, bet ir Es­tijos, kitų šalių. Žmonės yra sunerimę, prisiklausę kal­bų, reikalauja pasakyti, kas sugalvojo fiksuoti pieno kainas, ir ką darau, kad smulkūs ūkiai neliktų be vienintelio pragyvenimo šaltinio. Susitikimuose įsitikinau, jog  Seimo vienai dienai priimtas kainų reguliavimo įstatymas padarė didžiulę žalą, todėl gerai nusprendėme, kad šio įstatymo net neverta taisy­ti“, - tvirtina R.Žemaitaitis.

Pasak Seimo nario, tai, jog išvykęs komandiruotėn į Briu­selį, jis negalėjo dalyvauti Ši­­­lalėje vykusiame pieno gamintojų susirinkime, anaiptol nereiškia, kaip vis dar bando įtikinti rajono vadovai, kad jis nesidomi kaimo žmonių prob­lemomis.

„Seimo Ekonomikos komitetas, kuriam vadovauju, išplėstiniame posėdyje svarstė pieno supirkimo kainas fiksuojančio įstatymo nuostatas bei nusprendė, kad joms negalima pritarti, nes toks įstatymas diskriminuotų smulkiuosius ūkininkus. Šilalės savivaldybės Žemės ūkio skyriaus duomenimis, šių metų pradžioje beveik 90 proc. ra­jono ūkininkų laikė iki 10 karvių. Prieš Velykas jiems jau buvo išsiuntinėti įspėji­mai, jog pienas iš smulkių ūkių nebus superkamas. Ta žinia žmones privertė rimtai pagalvoti apie savo ateitį“, - pripažįsta R.Žemaitaitis.

Jo teigimu, AB „Rokiškio sūris“ valdybos pirmininkas Dalius Trumpa komiteto posėdyje patvirtino, kad toks įstatymas leistų jiems nutraukti sutartis su smulkiaisiais ūkininkais, nes išlaikyti pieno supirkimo punktus taptų ekonomiškai nenaudinga. AB „Žemaitijos pienas“ yra suskaičiavęs, jog, įsigaliojus 16,5 ct fiksuotai kainai, įmonei kas mėnesį papildomai reikėtų apie 250 tūkst. Eur.

Įmonių atstovai teigia, kad mažai už pieną mokama dėl to, jog Lietuvoje vidutinis pieno ūkis yra dešimt kartų mažesnis nei Europoje ir brangiai atsieina jo surinkimo bei pervežimo kaštai. Stambiausi šalies ūkiai ir be kainų reguliavimo už pieną gauna apie 80-85 proc. ES vidutinės pieno supirkimo kainos.

Siūlo griežčiau kontroliuoti

R.Žemaitaitis sutinka, kad susidariusi padėtis yra nenormali, o ūkiai tikrai atsidūrė ant išnykimo ribos, nes daug žmonių rimtai svarsto, ar jau parduoti karves, ar palaukti rudens bei pasiūlyti pirkėjams kartu įsigyti dar ir paruoštus pašarus.

„Pritariu Žemės ūkio rūmų pirmininko Andriejaus Stan­čiko nuomonei, jog, atsisakę pieno ūkių, kai kurie žemdirbiai galbūt imsis kitos veiklos - augins mėsinius galvijus ar avis. Tačiau pieno perdirbimo pramonei tai gresia tikrų tikriausiu bankrotu. Laiko klausimas, kada pradės atleidinėti darbuotojus ir žlugs savo žaliavų neturinti pramonė. Dėl to valstybė privalo įjungti teisinio reguliavimo mechanizmą, tik ne tokia primityvia forma, kokia buvo pasiūlyta prieš Velykas, siekiant apraminti vilties netenkančius smulkiuosius ūkininkus“, - įsitikinęs Seimo narys. 

Jis pateikė Seimui pasiūlymą tobulinti Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymą ir jame įteisinti galimybę Vyriausybei leisti ne ilgiau nei vieneriems metams nustatyti žemės ūkio produkcijos kainą, apskaičiuojant ją pagal ES valstybių narių vidutinį tos produkcijos kainų lygį.

Pataisose numatyta, kad žemės ūkio produkcijos pir­kėjai privalėtų pateikti Kon­kurencijos tarybai perkamos žemės ūkio produkcijos kainos pagrindimą, atsižvelgiant į gamybos ir logistikos kaštus.

„Taip pat siūlome žemės ūkio produkcijos supirkėjams uždrausti sąžiningai ūki­nės veiklos praktikai prieš­taraujančius veiksmus bei reikalauti iš žemės ūkio produkcijos pardavėjo tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėti daugiau kaip 10 procentų šios produkcijos pardavimo skatinimo išlaidų“, - įstatymo pakeitimus komentavo parlamentaras.

Jis įsitikinęs, kad ekstremaliomis situacijomis labai svarbu ne tik reguliuoti supirkimo kainas, bet ir nustatyti griežtesnę kontrolę - ypač prekybos įmonių, pasiimančių už žemės ūkio produkcijos pardavimą „liūto“ dalį.

„Kodėl mes nesutikome su žemės ūkio ministrės pasiūlytomis Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pie­ną bei prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiks­­mų draudimo įstatymo nuostatomis dėl prekybos cent­rų antkainių? Todėl, kad šios įstatymo nuostatos būtų galiojusios tik trims didžiausioms prekybos įmonėms. O turėtų būti visoms vienodos. Siūlome Konkurencijos tarybai suteikti įgaliojimus griežčiau kontroliuoti visus prekybininkus, kurių apyvarta siekia 1,5 mln. Eur“, - sako R.Žemaitaitis.

Jei Šilalėje išrinkto Seimo nario pasiūlytos Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo pataisos būtų priimtos, Konkurencijos taryba būtų įgaliota nustatyti, kokios maisto produktų kainų sudedamosios dalys tenka maisto grandinėje dalyvaujantiems gamintojams, perdirbėjams ir prekybininkams. Nustačius, jog atskiri ūkio subjektai gauna nepagrįstai dideles pajamas, Konkurencijos taryba turėtų teikti Vyriausybei išvadas bei pasiūlymus, kaip tą grandinę sureguliuoti.

„Būtent to - kontroliuoti prekybininkus - ir reikalauja ne tik žemdirbių organizacijos, bet ir į susitikimus ateinantys gyventojai“, - tvirtina Seimo narys.

Politikas įsitikinęs, kad smul­kūs ūkiai, laikantys vos ke­lias karves, gali išgyventi, jei patys perdirba žaliavinį pieną bei parduoda vartotojui galutinę produkciją. Tai neabejotinai yra sunkesnis kelias nei nunešti pieną į supirkimo punktą, tačiau pelningesnis bei patikimesnis. Perdirbančių pie­­ną - spaudžiančių sūrius, ga­minančių varškę, grietinę bei kitus produktus - Ši­lalėje jau yra ne taip mažai ir nė vienas nesiskundžia, jog už pieną jiems mažai moka.

Penktadienį Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius Briuselyje susitiko su Europos Komisijos (EK) Pirmininku Žanu Klodu Junkeriu. Susitikimo metu Premjeras EK vadovo paprašė papildomos tikslinės paramos Lietuvos pieno gamintojams.

„Žinau, kad sunkumus pieno sektoriuje išgyvena ir kitos Europos Sąjungos šalys, tačiau Lietuva po Rusijos embargo nukentėjo labiausiai. Esame dėkingi EK už jau pasiūlytas nacionalinės paramos priemones, visas jas intensyviai naudojame, taip pat darome viską, ką galime, nacionaliniu lygiu. Tačiau Lietuvai būtina papildoma ES finansinė parama pieno gamintojams, jog pieno sektorius išsilaikytų šiuo ypač sunkiu laikotarpiu. Šiandien situacija Lietuvos pieno sektoriuje išlieka kritinė ir toliau blogėja, pieno gamintojams ES tikslinės paramos reikia kuo greičiau“, – sakė Vyriausybės vadovas.

EK pirmininkas Ž.K.Junkeris teigiamai įvertino Vy­riau­sybės pastangas, siekiant įveikti krizę pieno sektoriuje, bei pripažino, jog Lietuva dėl Rusijos embargo maisto produktams patyrė didžiausių nuostolių. Klausimą dėl papildomos paramos Lietuvai EK vadovas pažadėjo iškelti, kalbėdamas su EK komisaru, atsakingu už žemės ūkį bei kaimo plėtrą, Philu Hoganu. 

Premjeras susitikime teigė, jog supranta, kad Lietuva negali tikėtis išskirtinių sąlygų, todėl prašė peržiūrėti galimybes spręsti šį klausimą sistemiškai.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Dar metų pradžioje Obelyno pag­rindinės mokyk­los aštuntokai, vado­vau­jami istorijos mokytojo Mindaugo Ar­mo­no, parengė projektą konkursui „Eik taip, kaip eina laisvė!“, skirtą Sausio 13-osios 25-erių metų paminėjimui. Mokiniai tapo laureatais, buvo apdovanoti Švietimo ir mokslo ministerijoje. Viena iš prizų – Mobiliosios mokslinės laboratorijos ant ra­tų „MoMoLab“ apsilankymas mokykloje gegužės pabaigoje.

Nors laboratorijos vizitai yra skirti vyresniųjų klasių mokiniams, šį kartą su moksline aplinka bei tyrimams naudojama įranga susipažino ir pradinukai. Vaikai įgijo fizikos bei (mikro)biologijos žinių, stebėjo įvairius eksperimentus, o paprastesnius atliko ir patys.

Kartu su „Jau­nojo tyrėjo“ komanda jie aiškinosi mag­netinio lauko prigimtį, su­sipažino su greitaveike ka­mera, žiūrėjo lazerių pasirodymą bei eksperimentą „Miniraketa“. Vėliau per mik­roskopą stebėjo ląstelių sandarą, tyrinėjo krak­molo koncentraciją vaisiuose bei daržovėse.

Tikimės, jog galimybė vaikams jau nuo mažumės susipažinti su moksline veikla didins jų motyvaciją mokytis.

Mindaugas ARMONAS, Obelyno pagrindinės mokyklos istorijos mokytojas

AUTORIAUS nuotr.

Staiga pakilusi oro temperatūra dažnai paskatina širdies ir kraujagyslių ligų paūmėjimą. Laiku įvertinti organizmo „variklio“ atsparumą padeda ir pažangūs kraujo tyrimai.

Karštis, kaip ir kitos ekstremalios sąlygos, žmogui sukelia didelį stresą. Dėl organizme vykstančių pokyčių gali išsibalansuoti kraujospūdis, sutrikti širdies ritmas ir kt. Neatsitiktinai, prasidėjus staigioms orų permainoms, padaugėja infarktų bei insultų, paūmėja širdies nepakankamumas. 

Labiausiai nukenčia lėtinėmis kraujotakos ligomis sergantys asmenys. Tačiau sveikata netikėtai gali pablogėti ir iš pažiūros sveikiems žmonėms. Būtų daug ramiau, jei savo širdies atsparumą įvertintume anksčiau nei tai padarys stresas. Atlikus svarbius kraujo tyrimus, yra aiškiau, kokių atsargumo priemonių reikia imtis.

Pirmiausia svarbu nustatyti, ar kraujagyslių nepažeidė lėtinis uždegimas. Vis plačiau tvirtinama, kad tai yra klastingosios aterosklerozės pagrindas. Apie šią ligą bei galimas jos komplikacijas – širdies ritmo sutrikimą, infarktą, insultą, širdies nepakankamumą ir kt. – laiku gali perspėti didelio jautrumo C reaktyvinio baltymo tyrimas (hs-CRB) bei lipidograma (cholesterolio dalių tyrimas). Efektyviausia širdies nepakankamumo diagnostika – širdies žymenų ištyrimas. Paėmus kraujo bei atlikus NTpro BNP tyrimą, ne tik galima nustatyti šią ligą, bet ir įvertinti jos gydymo efektyvumą. 

Beveik pusė žmonių, išsityrusių kraują „Medicina practica“ laboratorijoje dėl širdies nepakankamumo, lengviau atsikvėpė. Tačiau likusiai daliai pacientų NT-pro BNP tyrimas rodė šios pavojingesnės už vėžį ligos grėsmę.

AKCIJA! Lipidogramą, didelio jautrumo CRB ir NT-pro BNP tyrimus Jums atliks „Medicina practica“ laboratorijoje Šilalės ligoninėje (Vytauto Didžiojo g. 19, tel. (8-449) 4-67-63). Prieš tyrimą būtina bent 12 val. nevalgyti. Iš anksto registruotis nereikia. Akcija vyksta iki birželio 30 d. 

Interneto svetainė: www.medicinapractica.lt.

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijoje toliau vykdomas ERASMUS+projektas „Jaunimo daugiakalbiškumas ir darbo perspektyvos Europoje“. Mokiniai jau svečiavosi Bulgarijoje ir Grai­kijoje, o gegužę su mokomuoju vizitu vyko į Rumuniją.

Šeši gimnazistai bei istorijos mokytojos Laima Baltutienė ir Nomeda Kas­mauskaitė Pe­risoru mieste kartu su Ispanijos, Grai­kijos, Bul­garijos bei Len­kijos delegacijomis ne tik susipažino su Ru­mu­nijos istorija, gamta, tradicijo­mis, bet ir gilino anglų kalbos žinias, įvairiose darbo gru­pėse taikė aktyvius bei kūrybiškus metodus. Turėjome būti paruošę pristatymus, vesti pamokas apie darbo rinką, pramonę, biomokslą, farmaciją, biomediciną, agrokultūrą ir ateities transportą Europoje bei savo šalyje. Dei­mantė Ko­šytė ir Dajana Lat­vys rengė pristatymą apie atsinaujinan­čios energe­tikos šaltinius Eu­ro­poje, o į aktyvią bei kūrybiškumo reikalaujan­čią pamoką vi­sus projek­to dalyvius įtrau­kė Auš­ra Vi­taitė, Do­vi­­lė Pet­raus­kai­tė, Mikas Ka­­mins­kas ir Deividas Ku­­zas.

Perisoru gimnazijos mo­kiniai bei mokytojai supažindino mus su savo miestelio ir mo­kyk­los istorija, šalyje la­­biausiai vertinamu Mur­­­fatlar vynuogynu ir ten esančiu muziejumi. Ap­žiūrėjome vieną seniausių Rumunijos miestų bei vieną didžiausių Eu­ro­pos uostų Konstancą. Ap­lankė­me Ru­munijos pasidi­džiavimą – Bra­ną, kitaip va­dinamą Dra­ku­los pilimi. Pirmą kartą joje eksponuojama baldų ir meno kūrinių kolekcija, surinkta Rumunijos karalienės Ma­ri­jos. Kalno apačioje įrengtas muziejus po atviru dangumi, kuriame galima pamatyti Rumunijos valstiečių darbo įrankius, pastatus. Didžiulį įspūdį paliko ir Rasnov tvirtovė, pastatyta XIII a. apsaugai nuo turkų bei totorių invazijos. Iš išorės ji atrodo apgriuvusi, bet viduje įkurtas visas miestelis su mažomis gatvelėmis, trobelėmis. Jis aptvertas stora siena, iš viršaus atsiveria Karpatų kalnų panorama.

Paskutinę dieną šeimininkai mums surengė ekskursiją po vietinį ūkį, kurį galėjome palyginti su lietuvišku.

Projekto dalyviai artimiau susipažino vakarėliuose, šo­ko tautinius šokius, dainavo karaokė, žaidė ir skanavo nacionalinius valgius.

Nomeda KASMAUSKAITĖ, Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos istorijos mokytoja metodininkė

AUTORĖS nuotr.