„Artėjančių Seimo rinkimų proga gavau dovanų buvusio premjero ir būsimo kandidato į Seimą Gedimino Vagnoriaus knygą „Valstybės kūrimas - misija (ne)įmanoma“. Kur man ją dėti? Gal dar galėtumei ją mėginti skaityti, bet kad visi ten išguldyti faktai buvo aktualūs bene prieš 25 metus, istorikai juos yra išanalizavę. Be to, jau nebeatitinka ir tikroji jos rašytojo padėtis: skelbiama, kad 2000 m., pasitraukęs iš Tė­vynės Sąjungos, knygos autorius ta­po Nuosaikiųjų konservatorių nariu. Dar po 10 metų jis jau buvo Krikščionių partijoje. Bet, regis, tų abiejų politinių kuopų nebėra, o G.Vagnorius jau priklauso Darbo partijai. Tai taip susipainiojau, su kuo ir už ką jis, kad galiu nesuprasti ir tos jo kažin kada parašytos knygos“, - baiminasi skaityto­jas Gediminas (ne tas).

Klau­simas - aktualus. Nes kuo arčiau rinkimai, tuo panašių knygų bus daugiau. Juk rašyti pas mus visi yra pramokę, o knygą su savo pavarde iš­leisti - aukščiausias pasiekimas ir didelis pliusas, einant į Seimą. Ar koks kvailys tą sugebės? Tačiau kodėl žmonės jų visai ne­perka, - jau kitas klau­simas. Bet palikime tai jų sąžinei.

O būsimiems kandidatams tenka suktis iš padėties. Ir ge­riausia išei­tis yra prieš kiek­vienus rinkimus knygas do­vanoti rinkėjams. Ir kandidatas neapsikiaulina, ne tuščiomis rankomis pas rinkėjus ateina, ir sandėliai išvalomi... Deginti jas būtų nerimta. Juk tai vis tik knyga. Be to, popierius geras, brangus, kreidinis. Toks dar ir sunkiai dega.

Bet yra geresnių būdų, kaip galima panaudoti tokius bei panašius leidinius.

Pavyzdžiui, kieti viršeliai - puikiausia lentelė! Ant tokios drąsiai gali dėti karštą keptuvę su blynais. Stalas nenukenčia. Tačiau yra ir vienas minusas - viršelis greitai susitepa, o tokią knygą laikyti kur matomoje vietoje nebegražu. Todėl reikėtų pagud­rauti: atversti knygą, o keptuvę dėti ant bet kurio puslapio. Tarkime, ant skyriaus „Laikinųjų pinigų - bendrųjų talonų įvedimas“. Tinka ir kitas, pavyzdžiui, „Krikščionių partija“. Bet pavadinimas nė­ra labai svarbu.

Kai blynus suvalgai, o keptuvę nuimi, tada knygą gali užversti. Viršelis – švariausias, ne gėda laikyti ant stalo. Štai, pažiūrėkite!..

Alius ŠAKINIS

Šilalės savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus apskaitoje šiuo metu yra 122 globojami (rūpinami) vaikai, likę be tėvų globos: 62 - šeimoje ir 60 - institucijoje. Dar 28 vaikams nustatyta laikinoji globa tėvų prašymu. Kiekvienas, pasiryžęs globoti mažylius, privalo išklausyti specialius kursus. Mokymai yra privalomi visiems, išskyrus artimus giminaičius - senelius, brolius, seseris. Tačiau ir jie gali būti nukreipti mokytis, o sprendžia tai Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Lietuvos Respublikos Sei­mas praėjusių metų pabaigoje priėmė LR Socialinių paslaugų įstatymo 18 straipsnio papildymą, kuriame sakoma, kad vaikus globojančiai šeimai, globėjams (rūpintojams)įtėviams ar besirengian­tiems jais tapti asmenims kiekvienoje savivaldybėje nuolat tei­kiama atestuotų socialinių darbuotojų bei kitų specialistų pagalba, užtikrinanti jų prižiūrimų, globojamų (rūpi­namų) ar įvaikintų vaikų visapusį vystymąsi ir ugdymą.

„Ne vienerius metus Vaiko teisių apsaugos skyrius, ruošdamas globėjus (rūpintojus), įtėvius, bendradarbiavo su Gargž­dų socialinių paslaugų centro atestuotais socialiniais darbuotojais – globėjų (įtė­vių) mokymo bei konsultavimo (GIMK) specialistais. Manau, jog ne tik mūsų skyriaus darbuotojai gali džiaugtis gražiu bendradarbiavimu, bet ir šeimos, lankiusios šiuos kursus, pritars, kad gautos žinios padeda, kai prisieina spręsti iškilusias vaikų auklėjimo, priežiūros ar paauglystės problemas. Šiais metais savivaldybės admi­nist­racija nebepratęsė bend­radarbiavimo sutarties su minėtu centru, kadangi nuo kovo tokias paslaugas teikia Šilalės rajono socialinių paslaugų namai. Juose dirba atestuotos socialinės darbuoto­jos – GIMK specia­listės Birutė Gudauskaitė–Girčė ir Donata Nausėdaitė.

Šios specialistės, bendradar­biaudamos su Vaiko teisių ap­­saugos skyriumi, atrinks globėjus (rūpintojus), įvaikintojus, organizuos mokymus, konsultuos globėjus (rūpintojus), įtėvius, esant kri­ziniams atvejams jų šeimose, organizuos savitarpio pagalbos grupes, rengs išvadas Vai­ko teisių apsaugos skyriui dėl asmenų tinkamumo būti globėjais (rūpintojais) ar įtėviais, teiks globos (rūpybos), įvaikinimo viešinimo paslaugas“, - sako savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Birutė Sragauskienė.

Anot jos, svarbus GIMK mokymų dėsnis - viską pradėti nuo savęs. Tad ketinantieji globoti (rūpintis) ar įvaikinti vaikus kartu su atestuotais socialiniais darbuotojais turėtų įvertinti savo žinias bei gebėjimus. Juk labai svarbu galutinį sprendimą priimti laiku ir teisingai.

„Visas GIMK programos kur­sas būsimiesiems globėjams ir įtė­viams trunka apie tris, išimtiniais atvejais (pa­vyzdžiui, trūksta in­for­macijos išvadai pa­rengti, rengiami papil­domi susitikimai su šei­ma) – maždaug keturis mėnesius. Mokymų me­tu organizuojamos individualios konsultacijos bei apsilankymai globėjų (rūpintojų) ar įvaikintojų namuose, mo­kymų dalyviai taip pat atlieka namų darbus, kuriuos vėliau aptaria ir analizuoja kartu su grupės vadovais individualių ar grupinių užsiėmimų me­tu“, - teigia B.Sragauskienė.

Socialinės darbuotojos tikisi, kad globėjų (rūpintojų) ir įtėvių rengimo programa leis pažvelgti į vaiką giliau, šiek tiek kitomis akimis pamatyti jo pasaulį, poreikius bei patirtį, o visuomenės požiūris į mažuosius mūsų piliečius, į įvaikinimą ir globą taps brandesnis bei atsakingesnis.

Vaiko teisių apsaugos skyrius, jo vedėjos tvirtinimu, yra dėkingas visiems, kurie apsisprendė ir ryžosi įvaikinti arba globoti tėvų paliktus ar kitaip jų netekusius vaikus.

Socialinių paslaugų namuose dirbančioms socialinėms darbuotojoms Vaiko teisių ap­saugos skyrius jau yra pateikęs penkių šeimų, norinčių priimti mažylius įvaikinti, dokumentus, tad jos netrukus turėtų sulaukti kvietimo į prasidedančius mokymus.

„Visus, neabejingus vai­kų troš­kimui turė­ti šei­mą, prašome kreip­tis į Vaiko teisių ap­sau­gos skyrių. Spe­cia­lis­tai infor­muos apie rei­kiamus pa­teikti do­kumen­tus bei nu­kreips į ar­timiau­siu lai­ku vyk­siančius mokymus Šila­lės socia­linių paslaugų namuose (Vy­tauto Di­džiojo g. 17 A, Šilalė, II aukštas, 203 kab., tel. (8-449) 7-00-24, el.p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.)“, - kvie­čia savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja B.Sra­gauskienė.

Eugenija BUDRIENĖ

„Ši­la­lės ar­to­jo“ skai­ty­to­jai tu­rė­tų at­si­min­ti prieš ke­le­tą me­tų ki­lu­sį skan­da­lą, kai ant Lau­ku­vos se­niū­ni­jo­je stūk­san­čio Bur­biš­kių pi­lia­kal­nio bu­vo ras­tas lyg nu­kirs­tas, lyg nu­vers­tas kry­žius. Švent­va­giš­­kas nu­si­kal­ti­mas kri­to ant pa­lan­giš­kio ver­sli­nin­ko Vai­do Žel­vio pe­čių, ku­rį iš­­da­vė internete pub­li­kuo­tos kry­žiaus grio­vi­mą vaiz­duo­jan­čios nuo­t­rau­kos. Prieš pat Ve­ly­kas šio­je is­to­ri­jo­je pa­ga­liau su­dė­lio­ti vi­si taš­kai. Ko­vo 23 d. vy­ku­sia­me po­sė­dy­je teis­mas pri­pa­ži­no vy­riš­kį kal­tu dėl re­li­gi­nės ne­san­tai­kos kurs­ty­mo. Ta­čiau įro­dy­mų dėl kry­žiaus iš­nie­ki­ni­mo pri­trū­ko.

Iš­da­vė „Fa­ce­bo­ok‘as“

Ši­la­lės ra­jo­no apy­lin­kės tei­s­­me pra­ėju­sią sa­vai­tę iš­nag­ri­nė­ta bau­džia­mo­ji by­la, ku­rio­je pa­lan­giš­kis V.Žel­vys kal­ti­na­mas vie­šu ty­čio­ji­mu­si iš krikš­čio­nių, šios re­li­gi­jos nie­ki­ni­mu, ne­apy­kan­tos ska­ti­ni­mu. Įta­ri­mai vy­rui kri­to ne vien dėl in­ci­den­to Bur­biš­kiuo­se, bet ir dėl ga­ly­bės vie­šo­jo­je erd­vė­je pa­skleis­tų ko­men­ta­rų, fo­to­nuot­rau­kų bei ra­di­ka­lių pa­si­sa­ky­mų.

Ši is­to­ri­ja ir ga­na ne­ma­žas samb­rūz­dis vi­suo­me­nė­je pra­si­dė­jo dar 2012 me­tais, kuo­met so­cia­li­nia­me tin­klala­py­je „Fa­ce­bo­ok“ bu­vo pa­ste­bė­tos šo­ki­ruo­jan­čio tu­ri­nio V.Žel­vio pub­li­kuo­tos nuo­trau­kos su ko­men­ta­rais. Lais­vu nuo bet ko­kio ti­kė­ji­mo pri­sista­tan­tis vy­ras krikš­čio­ny­bę va­di­no zom­bių ir vam­py­rų re­li­gi­ja, ka­ta­li­kus – ka­ni­ba­lais, dva­si­nin­kus – pe­do­fi­lais, ho­mo­sek­su­a­lais, sa­ta­nis­tais ir svai­dė­si ki­to­kiais pa­si­sa­ky­mais bei nuo­trau­ko­mis, žei­džian­čio­mis ti­kin­čiuo­sius.

Pa­vyz­džiui, po vie­na iš sa­vo įkel­tų fo­to­gra­fi­jų, vaiz­duo­jan­čių kry­žių, V.Žel­vys ra­šė: „Kaip Jums tai pa­tin­ka. Zom­bių ir vam­py­rų re­li­gi­ja“! Po ki­ta, ku­rio­je matyti prie kru­vi­no mo­ters la­vo­no sto­vin­tys vys­ku­pai, rė­žė: „Ka­ni­ba­lai ka­ta­li­kai – ėda die­vo kū­ną ir ge­ria die­vo krau­ją“. Ir tai – dar tik­rai ne vi­sa V.Žel­vio „iš­min­tis“. Jam iš­kel­to­je bau­džia­mo­jo­je by­lo­je do­mi­nuo­ja ir dau­giau ra­di­ka­lių vaiz­dų bei nuo­mo­nių. V.Žel­vys da­li­jo­si nuo­trau­ko­mis, ku­rio­se vaiz­duo­ja­mos nu­kry­žia­vi­mo sce­nos, dva­si­nin­kai, mo­te­ris, vie­no­je ran­ko­je lai­kan­ti kir­vį, ki­to­je – kru­vi­ną kiau­lės gal­vą bei pa­na­šiai. To­kio tu­ri­nio fo­to­gra­fi­jas pa­ly­dė­da­vo kan­dūs, įžei­dūs, sar­kas­tiš­ki ko­men­ta­rai. Šo­ki­ruo­jan­čius vaiz­dus, tarp jų – ir fo­to­mon­ta­žą su ker­ta­mu kry­žiu­mi - pa­ste­bė­ju­si Vys­ku­pų kon­fe­ren­ci­ja krei­pė­si į Klai­pė­dos apy­lin­kės pro­ku­ra­tū­rą.

Kryžius nu­vir­to pats?

Ši­la­lės ra­jo­no apy­lin­kės teis­me prieš po­sė­dį pa­kal­bin­tas V.Žel­vys prisiekinėjo jo­kio kry­žiaus Bur­biš­kių pi­lia­kal­ny­je ne­kir­tęs ir ne­ver­tęs. Esą nuo­trau­kas su vy­ru, pa­na­šiu į jį, su­mon­tuo­ti ir į jo „Fa­ce­­bo­ok“ pa­sky­rą ga­lė­jo įkel­ti bet kas. O kry­žius, anot pa­lan­giš­kio, ne­at­lai­kęs vė­jo, ne­va nu­vir­tęs pats.

By­lo­je nu­sta­ty­ta, jog 2012-ai­siais gru­pe­lė en­tu­zias­tų, tarp ku­rių bu­vo ir V.Žel­vys, su­sior­ga­ni­za­vo eks­kur­si­ją po Že­mai­ti­jos pi­lia­kal­nius, švent­vie­tes. Ke­lio­nės me­tu lan­ky­ta­si ir Ši­la­lės ra­jo­ne. Ti­riant by­los ap­lin­ky­bes, pa­aiš­kė­jo, kad iš­vy­ko­je pa­lan­giš­kis ne kar­tą bu­vo at­si­sky­ręs nuo gru­pės, pra­ding­da­vo ke­lias­de­šim­čiai mi­nu­čių. Ma­ny­ta, jog bū­tent ta­da vy­riš­kis ir ga­lė­jo iš­nie­kin­ti ant Bur­biš­kių pi­lia­kal­nio sto­vė­ju­sį krikš­čio­ny­bės sim­bo­lį. Ta­čiau by­lai pa­sie­kus teis­mą, po­sė­dy­je liu­dy­to­jai ti­ki­no, kad nie­ko pa­na­šaus ne­bu­vę: esą ne­pa­si­ges­ta nei ben­dra­žy­gio, nei ke­lio­nė­je tu­rė­to kir­vio.

Ne­su­rin­kus ob­jek­ty­vių įro­dy­mų dėl V.Žel­vio kal­tės, jis dėl šio nu­si­kal­ti­mo pa­da­ry­mo bu­vo iš­tei­sin­tas. Ši­la­lės ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo tei­sė­jas Os­val­das Brie­dis V.Žel­vį pri­pa­ži­no kal­tu tik dėl jo iš­si­reiš­ki­mų vir­tu­a­lio­je erd­vė­je ir už ty­čio­ji­mą­si iš krikš­čio­nių ben­druo­me­nės, jos ver­ty­bių, tra­di­ci­jų, re­li­gi­jos nie­ki­ni­mą pa­sky­rė 1506,4 eu­rų bau­dą.

Pa­skir­ta baus­mė – pa­kan­ka­mai švel­ni, nes dėl sis­te­min­go ir vie­šo ty­čio­ji­mo­si iš re­li­gi­jos, jos nie­ki­ni­mo, ne­apy­kan­tos ska­ti­ni­mo, kurs­ty­mo že­min­ti žmo­nių gru­pes dėl ti­kė­ji­mo Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Bau­džia­ma­ja­me ko­dek­se yra nu­ma­ty­tas lais­vės at­ėmi­mas net iki 3 me­tų. Teis­mas, at­si­žvel­gęs į tai, kad V.Žel­vys dir­ba, nu­si­kal­to pir­mą kar­tą, re­a­lios lais­vės at­ėmi­mo baus­mės ne­sky­rė.

Pa­lan­giš­kis sa­vo kal­tės ne­pri­pa­ži­no. Jis aiš­ki­no, jog to­kią in­for­ma­ci­ją skel­bęs švie­tė­jiš­kais tiks­lais, siek­da­mas at­skleis­ti ir tei­gia­mas, ir nei­gia­mas re­li­gi­jų pu­ses.

Ši­la­lės apy­lin­kės teis­mo nuosp­ren­dis per 20 die­nų dar ga­li bū­ti ap­skųs­tas aukš­tes­nės ins­tan­ci­jos teis­mui.

Bi­ru­tė PALIAKIENĖ

Per antradienio išpuolius Briuselio oro uoste bei miesto centre esančioje metropoliteno stotyje žuvo mažiausiai 35 žmonės ir maždaug 250 buvo sužeisti. Teroro išpuolio metu Briuselyje buvo net keli Lietuvos politikai – europarlamentarai Zigmantas Balčytis, Petras Auštrevičius, Valentinas Mazuronis bei Bronis Ropė, eurokomisaras Vytenis Andriukaitis ir Seimo narys, Lietuvos delegacijos NATO parlamentinėje asamblėjoje pirmininkas Re­migijus Žemaitaitis. Lietuvos politikai per sprogimus Briuselyje nenukentėjo.

Trečiadienį „Šilalės artojui“ susisiekus su Seimo nariu R.Žemaitaičiu pasiteirauti apie situaciją, jis sakė: „Šiandien darbo vietose pasirodė tik ištvermingiausieji, daug renginių buvo atšaukta. Po teroro aktų į NATO parlamentinės asamblėjos renginius atėjo vos septyni iš 35 dalyvių. Visus kitus jų šalių ambasados išsiuntė namo. Iš delegacijos likau tik aš, trys britai, amerikietis, turkas ir danė. Lenkai, portugalai išvyko“.

Anot jo, nors mieste paskelbtas aukščiausias saugumo lygis, visur daugybė policijos, bet nerimo, aišku, yra. 

„Akivaizdu, kad Briuselis ne­­sugebėjo užtikrinti saugumo, buvo nepasiruošęs. At­sa­kin­gos institucijos, Bel­gijos vyriausybė, sakyčiau, net leng­vai buvo užmigusi džiugesyje, kai praėjusį šeštadienį sulaikė teroro išpuoliu Paryžiuje kaltinamą teroristą“, - sakė parlamentaras. 

Pasak politiko, šiek tiek ironiška, jog NATO vadavietėje antradienį kaip tik buvo diskutuojama dėl NATO galimybių prisidėti užtikrinant civilinį saugumą. 

Politikas įsitikinęs, kad po tokių išpuolių reikėtų gerai pagalvoti apie pabėgėlių prob­lemą ir ieškoti efektyvesnių būdų šiai krizei spręsti. 

„Atsako­mybę už išpuolį Briu­selyje prisiėmė „Islamo valstybės“ džihadistai. Ir jie gra­sina, kad bus dar bai­sesnių tragedijų. Naujienų agentūros AP duomenimis, teroristinė grupuotė „Islamo valstybė“ yra paruošusi mažiausiai 400 teroristų vykdyti išpuolius Eu­ropoje. Todėl privalome būti budrūs. Štai Lenkija jau paskelbė apsisprendusi nepriimti jai pagal ES planą numatytų pabėgėlių. Apie tai, manau, turėtų galvoti ir Lietuva“, - įsitikinęs politikas. 

Vien pernai ES užplūdo apie 1,2 mln. pabėgėlių, daugiausiai - iš Sirijos. 

Briuselį sudrebinus sprogimams ir po jų sustojus viešojo transporto eismui, ten dirbusiems Lietuvos politikams teko galvoti, kaip grįžti namo. 

R.Žemaitaitis sakė į Vilnių ketinęs skristi tiesioginiu skry­džiu ketvirtadienio rytą, tačiau planus prisiėjo keisti: dabar automobiliu vyks į Paryžiaus oro uostą, iš ten skris į Varšuvą, o tada - į Lie­tuvą.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Jeigu nedažyčiau margučių, turbūt nejausčiau tik­ro­­sios Velykų dvasios“, - sako šilališkė, Dariaus ir Girėno progimnazijos pradinių klasių mokytoja Laima Būd­vy­tienė.

Kiaušinis - gyvybės pradžia. Gal todėl jis ir yra Velykų simbolis, kuomet Kristus savo Prisikėlimu parodo visišką gėrio prieš blogį pergalę. Marginant velykaičius, pasak Laimos, svarbu išlaikyti simetriją: viršuje – saulutės,  žemiau – viskas, kas mus supa žemėje: medžiai, gėlės, paukščiai, žolės...

„Kol buvau dar vaikas, pati nemargindavau. Užtat labai patikdavo stebėti, kaip tai daro mama. Būdavo, tėvelis paima diržą ir aštriai išgalanda „britvą“ – anksčiau vyrai tokiais skustuvais barzdą skusdavosi. Kas man, vaikui, tokį pavojingą įrankį duos. Išskutinėti kiaušinį mamai užtekdavo valandos. Kai paaugau, pabandžiau pati - atsimenu, užtrukau pusę dienos... Mama neiškentusi ėmė tei­rautis, ką aš ten darau...

Esu išbandžiusi ir kitokių marginimo būdų. Ypač kol duk­ra buvo maža – norėjau, kad pamatytų, kaip galima įvairiai marginti: su lapeliais, ryžiais, grikiais, šiaudeliais, svogūnų lukštais. Vėliau Gintarė man labai padėdavo: būdavo atsakinga už išmargintų kiaušinių laikymą dažuose. Dabar į pagalbą prišoka vyras.

Labiausiai patinka sku­tinėti ir marginti vašku. Te­beturiu ir tėvelio skustuvą. O kad būtų patogiau šildyti vašką, vyras padarė tokį nesudėtingą prietaisą – dabar visokiausių galima nusižiūrėti internete. Tas daiktas pasitarnauja ir kaip vaizdinė priemonė vaikams. Štai atsinešiau į klasę, uždegėme žvakelę, kad jos liepsna vašką šildytų, ir bandėme marginti“, - pasakojo mokytoja, paskutinę dieną prieš pavasario atostogas surengusi savo pirmokėliams ne­tradicinę pamoką. Beje, ne tik vašką vaikai išmėgino. Kai įėjome į klasę, kiekvienas rankose laikė po paties išpieštą putplasčio margutį. Artėjančios Velykos atsispindėjo ir piešinėliuose ant klasės sienos.

„Kiekvienos šventės tradicijos ateina iš namų“, - įsitikinusi Laima. O jos tėvų šeimoje, ko gero, įvairios dvigubai.

Laimos mama Antanina – dzūkė. 1951-aisiais pagal pas­kyrimą atvykusi jauna mokytoja sutiko mūsų krašte tikrą žemaitį ir visam laikui įsikūrė Žemaitijoje. Anot Laimos, tėvą ji mena kaip nagingą medžio meistrą - jo kišenėse visąlaik būdavo vinių...

„Dzūkų tokie papročiai: jei jau šventė - tai visko daug ir sočiai. Tad ir Velykų stalas būdavo gausus. Niekada neapsieidavo be mielinio pyrago, naminio sviesto. Ir būtinai - didžiulė kraitė margučių“, - prisimena moteris.

Dabar, kai tėvelio jau nebėra, o mamai, sulaukusiai 87-erių, kepti pyragą per sunku, šito darbo imasi pati Laima – šis šventas paprotys iš mamos parėjo ir į jos šeimą. Rusva plutelė, maloniai kvepiantis ir be galo gardus pyragas, ypač karštas – turbūt ne vieno atmintyje atgimsta iš vaikystės Velykų...

Laima su šiluma prisimena, kaip su dviem savo broliais margučius ridendavo, o paskui tai darydavo ir jų vaikai, kai visi per Velykas suvažiuodavo pas tėvus.

„Nors mama buvo mokytoja, bet mes ir anais laikais švęsdavome Velykas. Ir visada, kai imdavome mušti margučius, man taip skaudėdavo širdį, kad tik nepaimtų gražiausio... Pergyvenu ir dabar“, - juokiasi Laima.

Moteris įsitikinusi, jog sku­tinėti tinka tik kaimiški kiau­šiniai, nes ir lukštas yra tvirtesnis, ir geriausiai išgaunamas baltumas. Pirktinių kiaušinių raštas nėra toks ryškus. Marginimui vašku Laima ren­kasi tik baltus kiau­šinius – taip pat dėl raš­to ryškumo. Anot moters, labai pravartu prieš dažant kiaušinius palaikyti sū­riame vandenyje, kad „apsivalytų“.

Kodėl marginimas vašku yra laikomas lietuvių tradici­niu? Laima įsitikinusi, jog dėl to, kad lietuvių tauta neatsiejama nuo bičių. Iš jų – ir darbštumas. Senovėje žmonės gamindavosi dažus iš geležies, samanų, ąžuolo ar alksnio žievės. Samanas yra išbandžiusi ir Laima. Kuomet kiaušinių kažkodėl „nenukando“ svogūnų lukštai, moteris įmetė į nuovirą samanų. Ką sau manote – margutis gavosi rusvai žalsvas. Taigi, sako Laima, eksperimentuoti galima įvairiai. O štai vienas velykaitis – ryškios bordo spal­vos. Jis pabuvojo raudonųjų svogūnų lukštų nuovire. Labai graži spalva!

Apžiūrinėjame pilną krai­telę margučių, kuriems, anot Laimos, jau daug metų. Jie lengvučiai, pakračius viduje barška tai, kas liko iš baltymo ir trynio. Tačiau čia – ne daugiausiai, kiek moteris teigia turėjusi. Kažkada yra saugojusi net aštuoniasdešimt. Deja, kai kuriuos, kad ir kaip gaila, laikui bėgant, tenka išmesti.

Beje, kraitelėje nerasi dviejų vienodų margučių. Laima sako, jog net neįmanoma iš­­marginti visiškai vienodai: skirtingi yra ir patys kiaušiniai, ir lukšto spalva. Ji pa­rodo ir „proginį“ margutį – jame išskutinėtas Vytis. Šiam margučiui – 26 metai! Jis yra vienmetis su Lietuvos Nepriklausomybe! Gaila tik, kad jis turbūt gavo per daug tiesioginių saulės spindulių, ir išbluko dažai. Kitas margutis, ėjęs klasėje iš rankų į rankas bei sulaukęs didžiulio pirmokėlių susidomėjimo, - tai animacinio filmuko herojai Tomas ir Džeris. Kuris vaikas nenorėtų tokiu pasipuikuoti.

Laima teigia kasmet Vely­koms numarginanti mažiausiai trisdešimt kiaušinių. Juk reikia ir saviškius, ir giminaičius apdovanoti. Labiausiai visi džiaugiasi skutinėtais. O jau po Velykų Laima išmargina dar kokį dešimt kiaušinių - jau tik­rai pačiai sau. Ar sugalvoja kitu metu imti į rankas skustuvą, vašką ir sėsti prie savo pomėgio? Sako, yra bandžiusi, bet be Velykų nėra tikrojo įkvėpimo. Ar nuotaikos, kuri įsivyrauja pavasarį.

Moteris svajoja kada nors išmėginti dar nebandytą marginimo ažūriniais raštais būdą. Tam reikia kiaušinio turinį išpūsti ar kažkaip kitaip pašalinti ir grąžteliu ant jo išbadyti raštą. Koks tai grąžtelis, moteris žada išsiaiškinti. Anot Laimos, vyras juokaująs, jog, kai išeisianti į pensiją, ji galėsianti margučius pardavinėti. Tačiau moteris teigia neįsivaizduojanti, kad imti pinigus būtų padoru. Bent jau ji taip negalėtų. Matyt, svarsto, neturi ji verslo gyslelės...

„Aš, galima sakyti, užaugau mokykloje. Ir gimiau rugsėjo 2-ąją. Mamai taip ir pasakė: gimė mokytoja. Gyvenome Lau­menuose: viename pastato ga­le – mūsų šeima, kitame buvo pradinė mokykla. Mama ten dirbo mokytoja. Nuo mažiukės ateidavau į klasę, todėl nenuostabu, jog kitokio gyvenimo kaip ir nemačiau. O kaip norėdavau padėti mamai taisyti sąsiuvinius! Galiu sakyti, kad raudoną parkerį įvaldžiau nuo mažų dienų. Todėl nei tėvams, nei man nekilo dvejonių, kuo būsiu užaugusi. Niekuomet ne­suabejoju, jog galėčiau sėdėti kitose rogėse“, - šypsosi Lai­ma.

Dukra Gintarė močiutės ir mamos pėdomis nepasekė - įgijo buhalterės specialybę, gyvena ir dirba Kaune.

Kodėl Lietuvoje susidarė to­kia situacija, kad mokytojai pri­versti imtis kraštutinės prie­monės – streiko? Ar ne dėl to, jog mokytojo darbas vertinamas labai siaurai?

„Kažin, ar už mokytojo dar­bą apskritai įmanoma užmo­kėti. Štai verslininkams kiekviena minutė - pinigai. O juk mokytojo darbas nesibaigia, uždarius klasės duris. Nuolat gyveni savo mokinių džiaugsmais, rūpesčiais, dėl kurių labai skauda širdį. Kiekvienas vaikas – vis kitoks. Kiekvienas nori būti pamatytas, išgirstas, suprastas. Prieina vienas pasikalbėti, tuoj reikia ir antram, trečiam... Kaipmat apspinta būrys, kiek­vienas reikalauja dėmesio. Neįmanoma mintimis atitrūkti net laisvu laiku: aha, tokiai pamokai reikėtų vienokių priemonių, renginiui pasiruošiu tą ar aną... Planuoji ir planuoji. Štai viskam, kas iškabinėta klasėje, taip pat reikia laiko. Juk taip norisi, kad patalpa, kurioje vaikučiai praleidžia gerą pusdienį, būtų kuo jaukesnė, patrauklesnė. Kad patys galėtų pasidžiaugti bei pasididžiuoti tuo, ką padarė savo rankomis... Mo­kytojas visais laikais dirbo daug darbų - tai atsimenu ir iš mamos laikų“, - pasakoja Laima.

Mokytojas – šviesuolis, vi­suo­menininkas, ugdytojas,  pa­­ta­rėjas. Au­tori­te­tas. Tai – nekintamos vertybės, ir negalima leisti, kad jas užgožtų visuomenės materialėjimas.

„Didžiausias įvertinimas mo­­kytojui – kai su­tinki savo buvu­sius vaikus ir jie tau pasako ačiū“, - jaudulio ašaros sutviska Laimos akyse. Taip, užkalbina, pasveikina jau suaugę buvę mo­kiniai, kurių galbūt ir nebepa­žin­tum, prošal va­žiuodami, pamojuoja pro mašinos langą... Tai reiškia, kad šito žmogaus širdyje liko mokytojos širdies dalelė.

„Galbūt įpratome per daug dejuoti, jog pas mus viskas tik blogai. Su­pran­tu, jauniems žmonėms sudėtinga įsitvirtinti, išlaikyti šeimas. Gal ir reikia važiuoti į užsienius. Tačiau pajuskime, kaip saugu, gera ir miela gyventi Lietuvoje. Skaičiau, kad Lietuva yra energetiškai gera vieta. Gyvenome tokioje vietoje, kur pro langus mačiau Medvėgalio kalną. Nieko gražesnio man nėra. Ir nebūtina lėkti išvysti pasaulio stebuklų, kai šitokių puikių vietų yra mūsų Lietuvoje. Ir pramogos gali visiškai nieko nekainuoti. Kuo prasta pramoga nueiti į Šilalės pušyną? Reikia tik labiau branginti ir mylėti tai, ką turime šalia. Negalima, viską vertinant vien pinigais, niokoti gamtos, iškirsti miškų, medžių. Man atrodo, miškus būtina kuo skubiau kažkaip įamžinti, nes jie baigiami išpjauti, išvežti ar išplukdyti... Kur mes be jų dingsime? Turime labiau džiaugtis. Saule, gėlėmis, medžiais. Atsisukti į žmogų ne su akmeniu širdyje, o su duonos kepalu“, - linki visiems mokytoja L.Būdvytienė.

Gerumas - vertybė, užkoduo­ta žmoguje. O jeigu nuo jos nukrypome, susimąstykime, ką esame padarę ne taip. Ne veltui Velykos yra Prisikėlimo metas. Tai - geriausias laikas atgimti naujai.

Eugenija BUDRIENĖ

Jau visai netrukus sulauksime pačios gražiausios gamtos atbudimo šventės. Visi pasiilgome šiltų saulės spindulių, pirmų žibučių, medžių pumpurų, paukščių čiulbėjimo, norime pajusti gaivų vėjelį, o vaikučiai tikisi Velykės dovanų.

Puoselėjant Velykų papro­čius ir tradicijas, mažieji Kvėdarnos Prano Liatuko pradinės mokyklos ugdytiniai „Boružiukai“ bei priešmokyklinio ugdymo grupės vaikai susitiko šventiniame rytmetyje „Gandras parneša Velykas“. Velykė pa­kvietė visus į bendrą ratelį „Graži mūsų šeimynėlė“, priešmokyklinio ugdymo vaikai dek­lamavo eilėraštukus, dainavo. Mokiniai daug sužinojo apie jau pargrįžusius paukščius ir netrukus parskrisiantį gand­rą. Multimedijos pagalba jie galėjo ne tik pamatyti, bet ir išgirsti paukštelių balsus, gandro kalenimą.

Kaip švenčiamos Velykos, kas yra verba,  ką reiškia margučių spalvos? Į šiuos klausimus atsakę mažieji buvo apdovanoti prizais. Vaikai noriai įsijungė į dėlionės „Margutis“ žaidimą, ėjo ratelius.

Mažieji pasikeitė savo rankomis darytomis dovanėlėmis, pasidžiaugė Velykų medžiu.

Lina ŠIAUDVYTIENĖ

Kvėdarnos Prano Liatuko pradinės mokyklos priešmokyklinio ugdymo pedagogė

Severina ANTANAVIČIENĖ

Ikimokyklinės grupės vyr. auklėtoja

Teka saulė - aušta dar viena pavasario diena. Prisikėlimo rytas - Kristaus, Žemės ir, tikėkime, kiekvieno iš mūsų.

Mes patys susikuriame savo Prisikėlimo rytą - kiekvienas esame ir šio ryto, ir viso gyvenimo režisieriai. Albertas Einšteinas yra sakęs, kad už žinias yra svarbesnė vaizduotė. (Beje, tą patį patvirtino, tik šmaikščiai, ir „Dvylikos kėdžių“ herojus, klausdamas savo bičiulio: „Kam tau pinigai? Juk tu neturi vaizduotės.)

Todėl šį Prisikėlimo rytą, net jei ir nesame pakankamai įsigilinę į Biblijos aiškinimą ar menkai žinome apie senovinius Velykų papročius, galime susikurti jaukų ir šiltą. Tokį, kad gera ir saugu būtų kiekvienam namiškiui. Tik duokime valią vaizduotei, kuri yra kūryba. Tada ne tik Prisikėlimo rytą, bet ir visus metus jausime ne rūpestį, nerimą, nuovargį ir sunkumą, o palengvėjimą: gyvenu ir noriu gyventi vis labiau...

Namai kvepia vėjyje išplaikstyta linine staltiese, ant stalo - spalvoti velykiniai margučiai, ant palangės stiebiasi gležni pavasario želmenėliai, širdy - nuoširdūs palinkėjimai. Tai ir yra tikrasis Prisikėlimo rytas.

Rima PETRAITIENĖ

At­ėję į su­si­ti­ki­mą su ra­jo­no val­džia, ža­dei­kiš­kiai pa­g­rin­di­nės mo­kyk­los sa­lė­je iš­gir­do ke­le­tą svar­bių nau­jie­nų. Pir­mą­ją jie su­ti­ko plo­ji­mais: Ža­dei­kių se­niū­ni­ja ne­bus pri­jung­ta prie Kvė­dar­nos ar ki­taip pa­nai­kin­ta. Jau ku­ris lai­kas nė­ra ir nie­kaip ne­at­si­ran­da Ža­dei­kių se­niū­no, ta­čiau vi­sai ne to­dėl, kad ra­jo­no val­džia ruoš­tų­si se­niū­ni­ją nai­kin­ti. Me­ras Jo­nas Gu­daus­kas pa­ti­ki­no, jog ši­to tik­rai ne­da­rys, ir žmo­nės pra­dė­jo plo­ti.

Ki­tos nau­jie­nos bu­vo ne to­kios ge­ros ar­ba ne vi­sai aiš­kios. Žmo­nėms pa­ti­ko pra­ne­ši­mas, kad jie pa­ga­liau tu­rės as­fal­tuo­tą ke­lią į Ža­dei­kius, bet no­rė­jo ži­no­ti, ka­da ir nuo kur jis bus as­fal­tuo­tas. Me­ras sa­kė, jog yra ke­li va­rian­tai. 

- Vie­ni no­ri, kad pir­miau bū­tų as­fal­tuo­ja­ma at­kar­pa nuo Ne­vo­čių iki Ža­dei­kių, ki­­ti - kad nuo Kvė­dar­nos į Ža­dei­kius. Aš no­riu, jog bū­tų ir nuo čia, ir nuo čia, - sa­kė me­ras. 

Dar yra ža­da­ma as­fal­tuo­ti ke­lią nuo Ža­dei­kių iki au­to­stra­dos, tačiau me­ras ne­ga­lė­jo pa­sa­ky­ti, ka­da tai at­si­tiks. Yra tik­tai pro­jek­tai, bet nė­ra pi­ni­gų. Ka­i Su­si­sie­ki­mo mi­nis­te­ri­ja ras lė­šų, ta­da tik­riau­siai vis­kas ir įvyks. 

- Dar yra dis­ku­si­jų, ne­su­ta­ri­mų su Sei­mo na­riu Že­mai­tai­čiu, - pri­si­pa­ži­no me­ras, ta­čiau ne­įvar­di­jo, kas tai per ne­su­ta­ri­mai. - Jei laik­raš­tis skel­bė, jog ke­lias bus as­fal­tuo­tas, tai jo ir klaus­ki­te, ka­da. 

Žo­džiu, tu­ri do­mė­tis laik­raš­tis. Sei­mo na­rio ta­me su­si­ti­ki­me ne­bu­vo, te­ko ei­ti iš sa­lės ir skam­bin­ti te­le­fo­nu. Kas tai per ne­su­ta­ri­mai su ra­jo­no val­džia, ka­da Ža­dei­kiams pa­ga­liau lauk­ti as­fal­to? 

- Aš ir­gi ži­nau, kad rei­kia as­fal­tuo­ti ke­lius ir nuo Ne­vo­čių į Ža­dei­kius, ir nuo Kvė­dar­nos į Ža­dei­kius, ir nuo Ža­dei­kių iki au­to­stra­dos, - sa­kė Re­mi­gi­jus Že­mai­tai­tis „Ši­la­lės ar­to­jui“. - Vis­ką da­ry­siu, jog taip ir bū­tų. Ne­su­ta­ri­mai - tik dėl pir­me­ny­bės: nuo kur rei­kia pra­dė­ti as­fal­ta­vi­mo dar­bus. Ra­jo­no val­džia pa­si­rū­pi­no, kad pri­ori­te­tas bū­tų su­teik­tas Ne­vo­čių - Ža­dei­kių ke­liui, jos re­ko­men­da­vi­mu Su­si­sie­ki­mo mi­nis­te­ri­ja pa­ren­gė tech­ni­nį pro­jek­tą. Kol kas tė­ra tik tas vie­nas ga­ta­vas pro­jek­tas. Ta­čiau pra­dė­ti nuo Ne­vo­čių į Ža­dei­kius bū­tų ne­lo­giš­ka, nes Su­si­sie­ki­mo mi­nis­te­ri­jos ty­ri­mai ro­do, jog au­to­mo­bi­lių srau­tas daug di­des­nis yra nuo Kvė­dar­nos į Ža­dei­kius. Tad nuo Kvė­dar­nos ir rei­kė­tų pra­dė­ti, ne­žiū­rint į tai, kad prie Ne­vo­čių - Ža­dei­kių ke­lio sto­vi ra­jo­no ta­ry­bos na­rės kon­ser­va­to­rės Kris­ti­nos Damb­raus­kie­nės so­dy­ba. Pa­si­rū­pi­nau, jog mi­nis­te­ri­ja im­tų­si Kvė­dar­nos-Ža­dei­kių ir Ža­dei­kių-au­to­stra­dos at­kar­pų pro­jek­tų. Jie jau be­veik baig­ti. Dar šiais ­metais tu­rė­tų bū­ti pa­skelb­tas kon­kur­sas dėl Kvė­dar­­nos - Ža­dei­kių at­kar­pos as­fal­ta­vi­mo, yra vil­ties, kad ir dar­bai šie­met bus pra­dė­ti. 

Kol kal­bė­jo­me te­le­fo­nu ir me­ro pa­ve­di­mu ty­rė­me si­tu­a­­ci­ją, sa­lė­je jau bu­vo per­ei­ta prie ki­tų reikš­min­gų pro­ble­mų. Ar ge­rai da­ro ge­riems dar­bams truk­dan­ti opo­zi­ci­ja, jei­gu ke­lia vė­ją dėl to­kio pui­kaus bei skaid­raus pro­jek­to kaip Aukš­ta­gi­rės sli­di­nė­ji­mo tra­sa? Ne­gi blo­gai, jog ra­jo­no žmo­nės tu­rės kur pa­sli­di­nė­ti, bus dar­bo vie­tų, yra in­ves­ti­ci­jų? 

- Jau­čiu, kad yra žmo­nių, ku­rie no­rė­tų dėl to pro­jek­to ma­ne iš­ves­ti su ant­ran­kiais, - pareiškė J.Gu­daus­kas, bet ne­pa­sa­kė, kokie tai žmo­nės. 

Ta­ry­bos na­rys Ta­das Bart­kus at­sa­kė, jog nei jis, nei ki­ti frak­ci­jos na­riai nė­ra nu­si­tei­kę nei prieš in­ves­ti­ci­jas, nei prieš sli­di­nė­ji­mą. Gin­čo es­mė esan­ti vi­sai ki­ta - ko­dėl tra­sa tie­sia­ma į vie­no žmo­gaus pri­va­čią že­mę, ku­rio­je jis iš anks­to, ne­lauk­da­mas vie­šo­jo kon­kur­so, jau pa­si­sta­tė sli­džių nuo­mo­ji­mo pa­tal­pas? 

- Štai me­ras sa­ko, kad bus kon­kur­sas, tra­są nuo­mos jo nu­ga­lė­to­jas, - kalbėjo T.Bart­kus. - Kam tas kon­kur­sas, jei­gu tra­sa pa­si­baigs pri­va­čio­je že­mė­je? Net pra­lai­mė­jęs kon­kur­są sa­vi­nin­kas bus nu­ga­lė­jęs! Jis ir da­bar iš­lo­šęs. Su­pras­čiau, jei­gu sa­vi­val­dy­bė bū­tų nu­pir­ku­si vi­są rei­ka­lin­gą plo­tą ir iš­nuo­moju­si ar­ba par­da­vu­si vi­są tra­są. Da­bar su­si­da­ro įspū­dis, jog vis­kas da­ro­ma dėl vie­no žmo­gaus. Štai prie ma­no tro­bos yra kal­ve­lė, tai gal ir ma­no dar­že pa­da­ry­si­te ši­to­kią in­ves­ti­ci­­ją? - klau­sė T.Bart­kus me­ro J.Gu­daus­ko bei ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus Rai­mun­do Vai­tie­kaus. Ta­čiau tie ne­pa­tvir­ti­no, kad jo ar ki­to pi­lie­čio dar­že bus pa­da­ry­ta to­kia pat skaid­ri in­ves­ti­ci­ja. 

Ki­ta skau­di pro­ble­ma: ar ge­rai da­ro laik­raš­tis, kad jis, val­di­nin­kų žo­džiais, es­ka­luo­ja opo­zi­ci­jos iš­kel­tą klau­si­mą dėl val­di­nin­kų at­ly­gi­ni­mų prie­dų bei dėl pa­kel­tų lai­do­ji­mo pa­s­lau­gų įkai­nių? Me­ras siū­lė ne­pa­vy­dė­ti ki­tam ir klau­sė T.Bart­kaus, kiek už­dir­ba jis pats. Šis at­šo­vė, jog dir­ba ne biu­dže­to iš­lai­ko­mo­je įstai­go­je, o pel­nin­go­je įmo­nė­je, to­dėl mo­kes­čių mo­kė­to­jams nė­ra jo­kia naš­ta. 

- Mes uždir­­ba­me al­gas ne tik sau, bet ir jums! - at­kir­to jis me­rui. 

- Ne­svar­bu, kad pel­nin­ga, Rie­ta­vo urė­di­ja yra vals­ty­bi­nė įmo­nė. Va­di­na­si, iš biu­dže­to, - ti­ki­no J.Gudauskas.

Į gin­čą įsi­ki­šo kon­ser­va­to­­riams at­sto­vau­jan­tis Hen­ri­kas Gir­čys bei drą­siai pa­de­monst­ra­vo sa­vo ži­nias: 

- Nie­ko jūs ne­už­dir­ba­te! Jūs esa­te vals­ty­bi­nė įmo­nė, gy­ve­na­te iš biu­dže­to. Tai mes, ver­s­li­nin­kai, jums vi­siems už­­­dir­ba­me al­gas ir esa­me jū­sų vi­sų mai­tin­to­jai, - pa­reiš­kė mū­­sų vi­sų mai­tin­to­jas H.Gir­čys. 

Tai kaip čia yra? Pel­nin­ga vals­ty­bi­nė įmo­nė, jei­gu tik­rai pel­nin­ga, iš biu­dže­to ne tik ne­gau­na nė cen­to, bet pa­ti pa­pil­do biu­dže­tą. To­kia tvar­ka. Tačiau jei­ mū­sų vi­sų mai­tin­to­jas kar­tu su ra­jo­no me­ru sa­ko ki­taip, te­gu tai bus No­be­lio pre­mi­jos ver­tas jų at­ra­di­mas. 

Mū­sų vi­sų mai­tin­to­jui, kaip ir ra­jo­no me­rui, ne­pa­ti­ko opo­zi­ci­jos viešina­mas klau­si­mas ir dėl pa­kel­tų „Ged­mi­nos“ įkai­nių. Opo­zi­ci­ja tvir­ti­na, jog di­din­ti įkai­nius nė­ra ra­cio­na­lu, ra­jo­no va­do­vai ti­ki­na, kad „Ged­mi­na“, ne­svar­bu, jog yra pel­nin­ga, tu­ri pa­deng­ti sko­las. 

- O iš kur at­si­ra­do tos sko­los? - klau­sė T.Bart­kus. - Juk „Ged­mi­nai“ pri­klau­sė sve­čių na­mai, ki­taip sa­kant, vieš­bu­tis. Vieš­bu­tis par­duo­tas. Dar di­di­no­me įsta­ti­nį ka­pi­ta­lą, da­­vė­me biu­dže­to pi­ni­gų, bet vie­­to­je jų - sko­la? Tai gal pa­žiū­rė­ki­te, kas at­si­ti­ko su tais pi­ni­gais? 

Re­pli­koms ašt­rė­jant, įtam­pai ky­lant, pa­ga­liau bu­vo pri­ei­ta prie pa­ties skau­džiau­sio skau­du­lio, prie vi­sų blo­gy­bių prie­žas­čių prie­žas­ties: ko­dėl apie tai ra­šo laik­raš­tis? 

- Ko­dėl ra­šo­te apie pa­kel­tus „Ged­mi­nos“ įkai­nius, ta­­čiau ne­pa­ra­šo­te, kad ūki­nin­kams už pie­ną mo­ka cen­­tus? - sa­lė­je sė­din­čio žur­na­lis­to klau­­sė H.Gir­čys. Be­je, iš jo ža­dei­kiš­kiai iš­gir­do dar vie­ną svar­bią nau­jie­ną - jam, dir­ban­čiam Švie­ti­mo ko­mi­te­te, la­bai skau­du dėl to, jog te­ko už­da­ry­ti pa­grin­di­nes mo­kyk­las Bi­jo­tuo­se ir Te­ne­niuo­se. Na, ne vi­sai už­da­ry­ti, pa­tai­sė jį me­ras, tik re­for­muo­ti į pra­di­nes, bet juk vi­si skaus­min­gai su­pran­ta­me, kad mo­kyk­lų ten ne­be­liks. 

Ten­ka pri­pa­žin­ti, jog apie  tą mū­sų vi­sų mai­tin­to­jo skaus­­mą laik­raš­tis tik­rai ne­ra­šė nė sy­kio. In­for­ma­vo vi­suo­­me­nę apie mo­kyk­lų re­or­ga­­ni­za­vi­mą, o štai vie­tos po­li­ti­ko iš­­gy­ve­ni­mų ir ne­pa­mi­nė­jo... 

Vis grįž­tant ir grįž­tant prie žlug­do­mo kai­mo pro­ble­mų, Ža­dei­kiuo­se vėl bu­vo ban­dy­ta ras­ti kal­tų. Da­bar vi­siems aiš­ku, kad nė­ra šei­mos ūkio stra­te­gi­jos, to­dėl ne­be­aiš­kus šei­mos ūkio ir vi­so Lie­tu­vos kai­mo li­ki­mas. O kas dėl to kal­tas? Ra­jo­no žmo­nių iš­rink­to me­ro tik­riau­siai ne­kal­tin­si­me. Ką jis pa­da­rys? Tai gal yra kal­tas kon­ser­va­to­rių ko­a­li­ci­jos part­ne­ris so­cial­de­mok­ra­tas Al­bi­nas Ežers­kis, dar ei­nan­tis že­mės ūkio vi­ce­mi­nist­ro pa­rei­gas? Ža­dei­kiuo­se vi­ce­mi­nist­ro ne­bu­vo, tai ko­a­li­ci­jos part­ne­riai iš jo ma­žu­mė­lę pa­si­juo­kė. Mat Bal­siuo­se per to­kį pat val­džios su­si­ti­ki­mą su pa­pras­tais žmo­nė­­mis vi­ce­mi­nist­ras taip de­ja­vęs apie kai­mo bė­das, taip de­ja­vęs, jog ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kas Ar­vy­das Pet­kus pa­ta­ręs jam pa­si­im­ti no­si­nę ir prie vi­sų pa­pras­čiau­siai pa­verk­ti. Už­tat su­si­ti­ki­me Did­kie­myje so­cial­de­mok­ra­tas vi­­ce­­mi­nist­ras griež­tai su­kri­ti­ka­vo sa­vo Vy­riau­sy­bę, pri­tar­da­mas pie­no ga­min­to­jų ul­ti­ma­tu­mui bei dis­kri­mi­na­ci­nę kai­nų po­li­ti­ką pa­va­din­da­­mas kai­mo ge­no­ci­du. Tačiau jis, vi­ce­mi­nist­ras, ir­gi nie­ko ne­ga­li. 

Tai gal pirš­tu pa­ro­dy­ti į Sei­mo Eko­no­mi­kos ko­mi­te­to pir­­mi­nin­ką R.Že­mai­tai­tį, nuo ku­rio da­bar kaž­kiek pri­klau­so ke­liai į Ža­dei­kius? Bet po ran­ka ne­bu­vo ir to! 

Ta­čiau po ran­ka pa­kliu­vo žur­na­lis­tas, ra­šan­tis šias ei­lu­tes. Jei­gu jis mes­tų ra­šy­ti apie vi­so­kias ne­ge­ras kai­nas, prie­dus val­di­nin­kams bei opo­zi­­ci­jos klau­si­mus, o vie­to­je to su­kur­tų šei­mos ūkio stra­te­gi­ją? 

- Im­ki­te, pa­ana­li­zuo­ki­te, kaip iš­gy­ven­ti ūki­nin­kui iš tų 11 cen­tų, ku­riuos jam mo­ka už pie­ną, - tė­viš­kai mo­kė žur­na­lis­tą J.Gu­daus­kas. 

Tik­rai! Auk­so žo­džiai iš švie­tė­jo lū­pų. Jei­gu dar sy­kį, ko­kį šim­tą pir­mą­jį, pa­ra­šy­­tu­me apie kai­mo žmo­nių bė­das, tai juk vis­kas bū­tų ki­­taip!

Ka­dan­gi pats me­ras pa­ro­dė pirš­tu į ma­ne, tai at­sa­kau ir ne­si­tei­si­nu: taip, aš kal­tas dėl to­kio kai­mo li­ki­mo. Tik­rai ne­su­kū­riau šei­mos ūkio stra­te­gi­jos, tik­rai ne­pa­­vei­­kiau per­dir­bė­jų, kad tie už pie­ną ir mė­są mo­kė­tų tiek, kiek pri­klau­so. To­dėl, ma­tyt, da­bar nie­kas - nei ger­bia­mas me­ras, nei vi­ce­mi­nist­ras, nei vi­sa Vy­riau­sy­bė - nie­ko ir ne­ga­li...

Pet­ras DARGIS