Pieno kainos ir  pieno ūkių ateitis - vienas svarbiausių klausimų šią vasarą. Protesto akcijos, kuriomis kaip tribūna propagandai pasinaudojo partijų kandidatai į Seimo rinkimus, kol kas nedavė jokių rezultatų. Pieno kainos vis dar krenta, o smulkių ūkių savininkai jau net nebežino - parduoti karves, ar dar kentėti.

Nežino, ką atsakyti

Nuo birželio daugeliui ūkininkų pieno kaina sumažėjo dar centu ar net dviem - kai kurie, parduodantys itin mažus pieno kiekius, dabar gauna mažiau nei patys sumoka už vandenį. Net vasarą, karves išginus į ganyklas, pieno kaina nepadengia menkos sa­vikainos, o apie pašarų ruo­šimą kai kurie žemdirbiai jau nebegalvoja. Vis dėlto nušienauti pievas būtina, mat to reikalauja Nacionalinė mokėjimo agentūra, turinti teisę iš nesilaikančiųjų taisyklių atimti tiesiogines išmokas.

„Ką mums daryti: ar dar laikyti, ar jau kuo greičiau parduoti tas karves? Ankstyvą pavasarį visi tik ir kalbėjo apie Europos Sąjungos paramą, žemės ūkio ministrė žadėjo derėtis, prašyti, reikalauti, bet dabar viskas nutilo. Todėl nežinome, ar duos tos paramos bent vieną centą smulkiesiems, ar nieko nebeverta laukti. Nieko konkretaus nepasako ir savivaldybės Žemės ūkio skyriaus specialistai. To­­dėl žmonės, susirinkę prie pieno supirkimo punktų, dalijasi įvairiomis nuogirdomis, tačiau kaip bus iš tikrųjų, niekam neaišku“, - paskambinusi į „Šilalės artojo“ redakciją, skundėsi keturias karves laikanti ūkininkė.

Išties, ko tikėtis ir kas gaus paramą, sunku pasakyti ne tik žurnalistams, bet ir Žemės ūkio skyriaus specialistams, jokių naujų nurodymų iš ministerijos nesulaukiantiems.

Žemės ūkio skyriaus vedė­jas Algimantas Olendra pri­pa­žįsta nujaučiantis, jog smul­kūs pieno ūkiai gali būti pa­likti natūraliam išnykimui.

„Daug kas manęs to paties klausia, tačiau pasakyti neturiu ką. Paskutinis Žemės ūkio ministerijos sprendimas - išmokėti už kiekvieną karvę po 78 eurus ūkininkams ir po 86 Eur kooperatyvų nariams. Tokiu būdu mūsų kraš­to žemdirbiai gavo apie 1,257 mln. Eur papildomų pa­jamų. Dar neaišku, ką Premjeras susitars Briu­selyje, susitikęs su žemės ūkio komisaru, ir ar pavyks jam išsiderėti papildomos pa­ramos pieno gamintojams“, - penktadienį „Šilalės artojui“ sakė savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas.

Žemės ūkio skyriaus duomenimis, rajono pieno ūkių savininkai per praėjusius ir šiuos metus gavo 4 mln. 911 tūkst. Eur. Sausio 1 d. duomenimis, Šilalės rajone buvo 16954 pieninės karvės, taigi vienai valstybė vidutiniškai skyrė 289,6 Eur paramą. 

Susitarė kainų nemažinti

Po nemokamų pieno dalijimo akcijų Vilniuje, Rokiškyje bei kituose Lietuvos rajonuose Žemės ūkio ministerija pri­tilo. Naujausia informaci­ja - prieš porą savaičių paskelbta balandžio mėnesio na­tūralaus pieno vidutinė su­­pirkimo kaina. Ministerijos duomenimis, už 4,25 proc. riebumo ir 3,2 proc. baltymingumo natūralų pieną supirkėjai balandį vidutiniškai mokėjo 19,38 ct/kg. Vidutinė bazinių rodiklių kaina, palyginus su kovu, sumažėjo beveik 4 proc. ir balandį buvo 16,1 ct/kg. Pernai, tuo pačiu laiku, už natūralų pieną ūkininkai vidutiniškai gaudavo 23,2 ct/kg arba 16,6 proc. daugiau nei dabar.

Prieš rinkimus kiekvieną savivaldybę aplankyti pasiryžęs Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius aiškina, kad perdirbėjai esą sutiko užfiksuoti birželio mėnesio kainas, o Konkurencijos taryba tokiam susitarimui neprieštarausianti. Žemės ūkio ministerija, išmokėjusi ūkininkams 18 mln. Eur kompensacijų, pasak A.Butkevičiaus, iš dalies jau padengė jų nuostolius, Vyriausybė pieno gamintojams ieško dar 11 mln. Eur.

Išgirdęs, jog perdirbėjai nuo birželio ar liepos sudarinėja naujas sutartis ir naudojasi galimybe dar labiau sumažinti kainas, Premjeras pratrūko.

„Reikia kooperuotis. Be to neišsiversime. Lenkijoje 82 proc., Vokietijoje 95 proc., o Lie­tuvoje tik 5 proc. ūkininkų yra susikooperavę. Norite senu „Belorusu“ lenktyniauti su šiuolaikiniais traktoriais? Jei mes Kinijoje nebūtume ra­dę rinkų, šita problema bū­­tų privertusi sumažinti Lie­­tuvoje pieno gamybą per pu­sę“, - užverstas ūkininkų klau­simų dėl pieno ūkių ateities dėstė A.Butkevičius.

Nors daugelis agrarinio vers­lo specialistų pripažįsta, jog kooperacijai Lietuvoje nėra jokio pagrindo - visas žemdirbiams išdalintas perdirbimo įmonių akcijas senų seniausiai už grašius supirko stambusis kapitalas.  

Daugiau žalos nei naudos 

Prieš rinkimus politikai įvai­riais būdais bando gelbėti į nuostolių liūną smunkantį kaimo verslą - netgi buvo priėmę įsigalioti taip ir nespėjusį pieno supirkimo kainas fiksuojantį įstatymą.

Šilalėje, kur daug smulkių ūkių, išrinktas Seimo narys Remigijus Žemaitaitis įsitikinęs, jog Seimo apsisprendimas nustatyti fiksuotą pieno kainą buvo didžiulė klaida, paskatinusi pieno perdirbėjus mažinti ne tik kainas, bet ir pieno supirkimą.

„Beveik vi­suose su­siti­ki­­muo­se su gy­ventojais gir­džiu klau­simų apie pie­no kainas. Ir visada kyla dis­­kusijų, ar Lie­tuvai vis dar reikia pieno, nes perdirbimo įmonės didelius jo kiekius įsiveža ne tik iš greta esančios Lat­vi­jos, bet ir Es­tijos, kitų šalių. Žmonės yra sunerimę, prisiklausę kal­bų, reikalauja pasakyti, kas sugalvojo fiksuoti pieno kainas, ir ką darau, kad smulkūs ūkiai neliktų be vienintelio pragyvenimo šaltinio. Susitikimuose įsitikinau, jog  Seimo vienai dienai priimtas kainų reguliavimo įstatymas padarė didžiulę žalą, todėl gerai nusprendėme, kad šio įstatymo net neverta taisy­ti“, - tvirtina R.Žemaitaitis.

Pasak Seimo nario, tai, jog išvykęs komandiruotėn į Briu­selį, jis negalėjo dalyvauti Ši­­­lalėje vykusiame pieno gamintojų susirinkime, anaiptol nereiškia, kaip vis dar bando įtikinti rajono vadovai, kad jis nesidomi kaimo žmonių prob­lemomis.

„Seimo Ekonomikos komitetas, kuriam vadovauju, išplėstiniame posėdyje svarstė pieno supirkimo kainas fiksuojančio įstatymo nuostatas bei nusprendė, kad joms negalima pritarti, nes toks įstatymas diskriminuotų smulkiuosius ūkininkus. Šilalės savivaldybės Žemės ūkio skyriaus duomenimis, šių metų pradžioje beveik 90 proc. ra­jono ūkininkų laikė iki 10 karvių. Prieš Velykas jiems jau buvo išsiuntinėti įspėji­mai, jog pienas iš smulkių ūkių nebus superkamas. Ta žinia žmones privertė rimtai pagalvoti apie savo ateitį“, - pripažįsta R.Žemaitaitis.

Jo teigimu, AB „Rokiškio sūris“ valdybos pirmininkas Dalius Trumpa komiteto posėdyje patvirtino, kad toks įstatymas leistų jiems nutraukti sutartis su smulkiaisiais ūkininkais, nes išlaikyti pieno supirkimo punktus taptų ekonomiškai nenaudinga. AB „Žemaitijos pienas“ yra suskaičiavęs, jog, įsigaliojus 16,5 ct fiksuotai kainai, įmonei kas mėnesį papildomai reikėtų apie 250 tūkst. Eur.

Įmonių atstovai teigia, kad mažai už pieną mokama dėl to, jog Lietuvoje vidutinis pieno ūkis yra dešimt kartų mažesnis nei Europoje ir brangiai atsieina jo surinkimo bei pervežimo kaštai. Stambiausi šalies ūkiai ir be kainų reguliavimo už pieną gauna apie 80-85 proc. ES vidutinės pieno supirkimo kainos.

Siūlo griežčiau kontroliuoti

R.Žemaitaitis sutinka, kad susidariusi padėtis yra nenormali, o ūkiai tikrai atsidūrė ant išnykimo ribos, nes daug žmonių rimtai svarsto, ar jau parduoti karves, ar palaukti rudens bei pasiūlyti pirkėjams kartu įsigyti dar ir paruoštus pašarus.

„Pritariu Žemės ūkio rūmų pirmininko Andriejaus Stan­čiko nuomonei, jog, atsisakę pieno ūkių, kai kurie žemdirbiai galbūt imsis kitos veiklos - augins mėsinius galvijus ar avis. Tačiau pieno perdirbimo pramonei tai gresia tikrų tikriausiu bankrotu. Laiko klausimas, kada pradės atleidinėti darbuotojus ir žlugs savo žaliavų neturinti pramonė. Dėl to valstybė privalo įjungti teisinio reguliavimo mechanizmą, tik ne tokia primityvia forma, kokia buvo pasiūlyta prieš Velykas, siekiant apraminti vilties netenkančius smulkiuosius ūkininkus“, - įsitikinęs Seimo narys. 

Jis pateikė Seimui pasiūlymą tobulinti Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymą ir jame įteisinti galimybę Vyriausybei leisti ne ilgiau nei vieneriems metams nustatyti žemės ūkio produkcijos kainą, apskaičiuojant ją pagal ES valstybių narių vidutinį tos produkcijos kainų lygį.

Pataisose numatyta, kad žemės ūkio produkcijos pir­kėjai privalėtų pateikti Kon­kurencijos tarybai perkamos žemės ūkio produkcijos kainos pagrindimą, atsižvelgiant į gamybos ir logistikos kaštus.

„Taip pat siūlome žemės ūkio produkcijos supirkėjams uždrausti sąžiningai ūki­nės veiklos praktikai prieš­taraujančius veiksmus bei reikalauti iš žemės ūkio produkcijos pardavėjo tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėti daugiau kaip 10 procentų šios produkcijos pardavimo skatinimo išlaidų“, - įstatymo pakeitimus komentavo parlamentaras.

Jis įsitikinęs, kad ekstremaliomis situacijomis labai svarbu ne tik reguliuoti supirkimo kainas, bet ir nustatyti griežtesnę kontrolę - ypač prekybos įmonių, pasiimančių už žemės ūkio produkcijos pardavimą „liūto“ dalį.

„Kodėl mes nesutikome su žemės ūkio ministrės pasiūlytomis Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pie­ną bei prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiks­­mų draudimo įstatymo nuostatomis dėl prekybos cent­rų antkainių? Todėl, kad šios įstatymo nuostatos būtų galiojusios tik trims didžiausioms prekybos įmonėms. O turėtų būti visoms vienodos. Siūlome Konkurencijos tarybai suteikti įgaliojimus griežčiau kontroliuoti visus prekybininkus, kurių apyvarta siekia 1,5 mln. Eur“, - sako R.Žemaitaitis.

Jei Šilalėje išrinkto Seimo nario pasiūlytos Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo pataisos būtų priimtos, Konkurencijos taryba būtų įgaliota nustatyti, kokios maisto produktų kainų sudedamosios dalys tenka maisto grandinėje dalyvaujantiems gamintojams, perdirbėjams ir prekybininkams. Nustačius, jog atskiri ūkio subjektai gauna nepagrįstai dideles pajamas, Konkurencijos taryba turėtų teikti Vyriausybei išvadas bei pasiūlymus, kaip tą grandinę sureguliuoti.

„Būtent to - kontroliuoti prekybininkus - ir reikalauja ne tik žemdirbių organizacijos, bet ir į susitikimus ateinantys gyventojai“, - tvirtina Seimo narys.

Politikas įsitikinęs, kad smul­kūs ūkiai, laikantys vos ke­lias karves, gali išgyventi, jei patys perdirba žaliavinį pieną bei parduoda vartotojui galutinę produkciją. Tai neabejotinai yra sunkesnis kelias nei nunešti pieną į supirkimo punktą, tačiau pelningesnis bei patikimesnis. Perdirbančių pie­­ną - spaudžiančių sūrius, ga­minančių varškę, grietinę bei kitus produktus - Ši­lalėje jau yra ne taip mažai ir nė vienas nesiskundžia, jog už pieną jiems mažai moka.

Penktadienį Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius Briuselyje susitiko su Europos Komisijos (EK) Pirmininku Žanu Klodu Junkeriu. Susitikimo metu Premjeras EK vadovo paprašė papildomos tikslinės paramos Lietuvos pieno gamintojams.

„Žinau, kad sunkumus pieno sektoriuje išgyvena ir kitos Europos Sąjungos šalys, tačiau Lietuva po Rusijos embargo nukentėjo labiausiai. Esame dėkingi EK už jau pasiūlytas nacionalinės paramos priemones, visas jas intensyviai naudojame, taip pat darome viską, ką galime, nacionaliniu lygiu. Tačiau Lietuvai būtina papildoma ES finansinė parama pieno gamintojams, jog pieno sektorius išsilaikytų šiuo ypač sunkiu laikotarpiu. Šiandien situacija Lietuvos pieno sektoriuje išlieka kritinė ir toliau blogėja, pieno gamintojams ES tikslinės paramos reikia kuo greičiau“, – sakė Vyriausybės vadovas.

EK pirmininkas Ž.K.Junkeris teigiamai įvertino Vy­riau­sybės pastangas, siekiant įveikti krizę pieno sektoriuje, bei pripažino, jog Lietuva dėl Rusijos embargo maisto produktams patyrė didžiausių nuostolių. Klausimą dėl papildomos paramos Lietuvai EK vadovas pažadėjo iškelti, kalbėdamas su EK komisaru, atsakingu už žemės ūkį bei kaimo plėtrą, Philu Hoganu. 

Premjeras susitikime teigė, jog supranta, kad Lietuva negali tikėtis išskirtinių sąlygų, todėl prašė peržiūrėti galimybes spręsti šį klausimą sistemiškai.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Dar metų pradžioje Obelyno pag­rindinės mokyk­los aštuntokai, vado­vau­jami istorijos mokytojo Mindaugo Ar­mo­no, parengė projektą konkursui „Eik taip, kaip eina laisvė!“, skirtą Sausio 13-osios 25-erių metų paminėjimui. Mokiniai tapo laureatais, buvo apdovanoti Švietimo ir mokslo ministerijoje. Viena iš prizų – Mobiliosios mokslinės laboratorijos ant ra­tų „MoMoLab“ apsilankymas mokykloje gegužės pabaigoje.

Nors laboratorijos vizitai yra skirti vyresniųjų klasių mokiniams, šį kartą su moksline aplinka bei tyrimams naudojama įranga susipažino ir pradinukai. Vaikai įgijo fizikos bei (mikro)biologijos žinių, stebėjo įvairius eksperimentus, o paprastesnius atliko ir patys.

Kartu su „Jau­nojo tyrėjo“ komanda jie aiškinosi mag­netinio lauko prigimtį, su­sipažino su greitaveike ka­mera, žiūrėjo lazerių pasirodymą bei eksperimentą „Miniraketa“. Vėliau per mik­roskopą stebėjo ląstelių sandarą, tyrinėjo krak­molo koncentraciją vaisiuose bei daržovėse.

Tikimės, jog galimybė vaikams jau nuo mažumės susipažinti su moksline veikla didins jų motyvaciją mokytis.

Mindaugas ARMONAS, Obelyno pagrindinės mokyklos istorijos mokytojas

AUTORIAUS nuotr.

Staiga pakilusi oro temperatūra dažnai paskatina širdies ir kraujagyslių ligų paūmėjimą. Laiku įvertinti organizmo „variklio“ atsparumą padeda ir pažangūs kraujo tyrimai.

Karštis, kaip ir kitos ekstremalios sąlygos, žmogui sukelia didelį stresą. Dėl organizme vykstančių pokyčių gali išsibalansuoti kraujospūdis, sutrikti širdies ritmas ir kt. Neatsitiktinai, prasidėjus staigioms orų permainoms, padaugėja infarktų bei insultų, paūmėja širdies nepakankamumas. 

Labiausiai nukenčia lėtinėmis kraujotakos ligomis sergantys asmenys. Tačiau sveikata netikėtai gali pablogėti ir iš pažiūros sveikiems žmonėms. Būtų daug ramiau, jei savo širdies atsparumą įvertintume anksčiau nei tai padarys stresas. Atlikus svarbius kraujo tyrimus, yra aiškiau, kokių atsargumo priemonių reikia imtis.

Pirmiausia svarbu nustatyti, ar kraujagyslių nepažeidė lėtinis uždegimas. Vis plačiau tvirtinama, kad tai yra klastingosios aterosklerozės pagrindas. Apie šią ligą bei galimas jos komplikacijas – širdies ritmo sutrikimą, infarktą, insultą, širdies nepakankamumą ir kt. – laiku gali perspėti didelio jautrumo C reaktyvinio baltymo tyrimas (hs-CRB) bei lipidograma (cholesterolio dalių tyrimas). Efektyviausia širdies nepakankamumo diagnostika – širdies žymenų ištyrimas. Paėmus kraujo bei atlikus NTpro BNP tyrimą, ne tik galima nustatyti šią ligą, bet ir įvertinti jos gydymo efektyvumą. 

Beveik pusė žmonių, išsityrusių kraują „Medicina practica“ laboratorijoje dėl širdies nepakankamumo, lengviau atsikvėpė. Tačiau likusiai daliai pacientų NT-pro BNP tyrimas rodė šios pavojingesnės už vėžį ligos grėsmę.

AKCIJA! Lipidogramą, didelio jautrumo CRB ir NT-pro BNP tyrimus Jums atliks „Medicina practica“ laboratorijoje Šilalės ligoninėje (Vytauto Didžiojo g. 19, tel. (8-449) 4-67-63). Prieš tyrimą būtina bent 12 val. nevalgyti. Iš anksto registruotis nereikia. Akcija vyksta iki birželio 30 d. 

Interneto svetainė: www.medicinapractica.lt.

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijoje toliau vykdomas ERASMUS+projektas „Jaunimo daugiakalbiškumas ir darbo perspektyvos Europoje“. Mokiniai jau svečiavosi Bulgarijoje ir Grai­kijoje, o gegužę su mokomuoju vizitu vyko į Rumuniją.

Šeši gimnazistai bei istorijos mokytojos Laima Baltutienė ir Nomeda Kas­mauskaitė Pe­risoru mieste kartu su Ispanijos, Grai­kijos, Bul­garijos bei Len­kijos delegacijomis ne tik susipažino su Ru­mu­nijos istorija, gamta, tradicijo­mis, bet ir gilino anglų kalbos žinias, įvairiose darbo gru­pėse taikė aktyvius bei kūrybiškus metodus. Turėjome būti paruošę pristatymus, vesti pamokas apie darbo rinką, pramonę, biomokslą, farmaciją, biomediciną, agrokultūrą ir ateities transportą Europoje bei savo šalyje. Dei­mantė Ko­šytė ir Dajana Lat­vys rengė pristatymą apie atsinaujinan­čios energe­tikos šaltinius Eu­ro­poje, o į aktyvią bei kūrybiškumo reikalaujan­čią pamoką vi­sus projek­to dalyvius įtrau­kė Auš­ra Vi­taitė, Do­vi­­lė Pet­raus­kai­tė, Mikas Ka­­mins­kas ir Deividas Ku­­zas.

Perisoru gimnazijos mo­kiniai bei mokytojai supažindino mus su savo miestelio ir mo­kyk­los istorija, šalyje la­­biausiai vertinamu Mur­­­fatlar vynuogynu ir ten esančiu muziejumi. Ap­žiūrėjome vieną seniausių Rumunijos miestų bei vieną didžiausių Eu­ro­pos uostų Konstancą. Ap­lankė­me Ru­munijos pasidi­džiavimą – Bra­ną, kitaip va­dinamą Dra­ku­los pilimi. Pirmą kartą joje eksponuojama baldų ir meno kūrinių kolekcija, surinkta Rumunijos karalienės Ma­ri­jos. Kalno apačioje įrengtas muziejus po atviru dangumi, kuriame galima pamatyti Rumunijos valstiečių darbo įrankius, pastatus. Didžiulį įspūdį paliko ir Rasnov tvirtovė, pastatyta XIII a. apsaugai nuo turkų bei totorių invazijos. Iš išorės ji atrodo apgriuvusi, bet viduje įkurtas visas miestelis su mažomis gatvelėmis, trobelėmis. Jis aptvertas stora siena, iš viršaus atsiveria Karpatų kalnų panorama.

Paskutinę dieną šeimininkai mums surengė ekskursiją po vietinį ūkį, kurį galėjome palyginti su lietuvišku.

Projekto dalyviai artimiau susipažino vakarėliuose, šo­ko tautinius šokius, dainavo karaokė, žaidė ir skanavo nacionalinius valgius.

Nomeda KASMAUSKAITĖ, Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos istorijos mokytoja metodininkė

AUTORĖS nuotr.

Artėjančios šventės proga – kelios istorijos apie draugystę su tėvu.

„Mudu mokėmės sykiu“

Vytalijus DAUNORAS, Kal­ti­nėnų Aleksandro Stul­gins­kio gimnazijos mokyto­jas:

- Kai važiavome į Klaipėdą, į Jūrininkų ligoninę, nieko blogo neįtariau. Tėvas kalbėjo nedaug. Bet jis visada taip. Jam labiau patikdavo, jeigu kalba kiti. Todėl šalia jo visi galėjome reikštis, kiek tinkami. Apie savo ligas, kurių daugėjo, jis irgi nemėgo šnekėti. Jeigu prasitardavo, kad skauda, turėdavome klausti - kur.

- Pamaudžia biškį.

- Kur?

- Krūtinėje.

Jeigu pamaudžia, reikia važiuoti. Gali būti kas nors rimčiau.

Ligoninėje mus pasitiko dak­tarė Violeta Butkevičienė.

- Labas, mokytojau! - apsidžiaugė ji.

- O, Leta!.. - pradžiugo ir tėvas.

Kaltinėniškė Violeta And­rei­kutė tėvui ir mums taip ir liko Leta. O tėvas jai - mokytojas. Matyt, dėstė ką nors. Tikriausiai fiziką arba gal piešimą, braižybą?

Prieš keletą metų panašiai jis buvo sutiktas ir Vilniaus klinikose. Priėmime priėjo pro­fesorius Narūnas Pur­va­­nec­­kas, pasisveikino bei pareiškė visam personalui:

- Štai, pristatau - tai mano mokytojas. Pra­šau mylėti ir gerbti, padaryti viską, ką galite!

Tėvas buvo iš tų, kurie nebijojo sutikti buvusių mokinių. Man atrodo, ir mokiniai nevengdavo savo buvusio mo­­kytojo. Ar aš tuo didžiavausi? Negalėčiau taip pasakyti. Aišku, man nereikėdavo gėdytis tėvo, bet ir pasikelti negalėdavau. Neduodavo tokio šanso. Juk nuo to, jog tėvas dėsto kokį dalyką, man nebūdavo nei lengviau, nei sunkiau. Jis norėjo būti teisingas ir per pamokas su manimi elgdavosi kaip ir su visais kitais. Jokių vilčių gauti leng­vesnį klausimą arba geresnį pažymį. Ir tai atrodė savaime suprantama.

Tačiau privalumas buvo. Juk daug ko išmokau gerokai anksčiau už kitus bendraam­žius. Visi eina į aktų salę žiūrėti kokio filmuko, o aš su tėvu - į radijo tašką. Rodysiu aš! Matot, koks svarbus žmogus? Iš anksto žinodavau ir galėdavau kitiems pasakyti, kokių filmų atvežė ir ką žiūrėsime.

Labai anksti iš tėvo išmokau fotografuoti, ryškinti juos­tas, daryti nuotraukas. Pir­moji mūsų fotolaboratorija buvo namuose, kur su tėvu patamsiais maišėme ryškalus ir nekantraudami laukdavome rezultato. Šių dienų skait­meninė fotografija neturi to jaudulio, nes juk visada „išeina“, o tada būdavo visko. Kai tėvas nusipirko mėgėjišką kino kamerą, tai buvo tikras stebuklas! Abu mokėmės filmuoti.

Mes daug ko sykiu mokė­mės. Man atrodo, kad jis vi­są gyvenimą ko nors mokė­si. Pamato naują dalyką, susidomi, o tada turi pažinti. Jis tik 1980 metais baigė Vil­niaus pedago­gi­nį institutą, bet dar iki to sėk­mingai mo­kė fizikos, muzi­kos, pieši­mo, braižybos. Panašiai - ir namuose. Neprisimenu, jog tėvas bū­tų kvietęsis kokį elekt­riką, santechniką ar šaltkalvį. Vandentiekis, šildymo siste­ma, elektros instaliacija - vis­kas sutvarkyta jo paties ran­komis. Visur, žinoma, dalyvaudavau aš, todėl atrodė, kad darome „mes“. Prisimenu, kaip iš dviejų dvi­račių sumeistravome dvivie­tį, vadinamąjį tandemą. Su­pjaustėme, sukonstravome, mies­telio kalvis Pūdževis suvirino. Važiuoja!..

Atsibodo minti pedalus - pritaisėme motorą. Mūsų kū­rinys tobulėjo, kaip ir mes patys. Idėja, žinoma, buvo tėvo: jis buvo tikrasis konst­ruktorius, bet aš prisidėjau, tad jaučiausi tikru kūrėju. Tėvas kitų niekada neužgoždavo, todėl nė vienas, dirbdamas šalia jo, nepasijusdavo menkesnis ar nevykėlis. Tad man visada būdavo taip jauku ką nors meistrauti kartu su juo. Nepavyko? Pavyks! Sulūžo kas nors - irgi ne bėda. Galima sutaisyti!

Mokyklos dirbtuvėse po pamokų apie jį sukdavosi daug vaikų. Vieni bandė meistrauti iš medžio, kiti ėmėsi metalo. Jurgis Kairys lakūno svajonę pradėjo mažais veikiančių lėktuviukų modeliais. Sigitas Andreika jaunųjų kartingistų lenktynėms pats susikonst­ravo kartą, o užaugęs pasinešė į automobilių lenktynes. Lietuvoje gerai žinomas fotografas Petras Katauskas pirmąsias nuotraukas darė tėvo įrengtoje mokyklos fotolaboratorijoje. Žinoma, tie, kurie lankė jaunųjų konstruktorių ar fotografų būrelius, patys kūrė, patys bandė, patys mokėsi, bet tėvas buvo šalia. Toks jo buvimas daug kam padėjo.

Ir štai mes likome be tėvo. Kai važiavome į ligoninę, at­rodė, jog užteks gerai patik­rinti jo sveikatą ir kai ką pataisyti. Tačiau buvo šimtą sy­kių blogiau negu galėjai suprasti iš jo ramios natūros ir to „biškį pamaudžia“. Į namus jis nebegrįžo. Deja, atėjo toks laikas...

Man atrodo, kad aš nepraleidau savo šanso ir iš tėvo daug ko išmokau. Tik gaila, jog apie jį patį išklausinėjau labai mažai. Apie tai, kaip augo Kaune, kodėl paliko didelį tėvų namą, kėlėsi į Prienus, paskui į Kaltinėnus, nežinau nieko. Bijojo atsidurti Sibire? Gal. Tuo labiau, kad jo tėvas, mano senelis, buvo dar ir JAV pilietis... Tėvo jaunystėje turėjo būti kažkas dramatiško, tačiau laiku nepaklausiau. O jis pats neskubėjo pasakoti.

„Šalia jo buvo jauku“

Kornelijus ANDRIJAUS­KAS, Kaltinėnų pirminės svei­ka­tos priežiūros centro vyr. gydytojas:

- Kai mirė tėvas, man buvo tik 29-eri. Atrodė, visą Šilalę keliais apeičiau, kad tik jis pagyventų dar bent penketą metų. Paskui atsitokėjau. Nei aš tokių kelių turiu, nei jo prikelsiu. Jeigu jis būtų gimęs vėliau ir gyvenęs šiais laikais, su savo liga jis dar būtų galėjęs gyventi 20 metų. Bet buvo ne tie laikai, ne tas medicinos lygis. Ir mes dėl to nekalti.

Dėl tėvo tapau gydytoju. Iš tiesų man labiau būtų pa­tikęs statybi­nin­ko darbas. Kai augau, Plungėje buvo statomas linų audinių fab­rikas, per vasaros atostogas paauglys uždarbiaudavau ir aš. Dirbau kartu su kaliniais - nešiojau plytas, skiedinį, ir man visai patiko. Tačiau mama įkalbėjo po vidurinės sukti į mediciną.

- Stok į daktarus, tėčiui padėsi, - sakydavo ji.

Tėvo ligos prasidėjo anksti, kai mes dar gyvenome Šilalėje. Bet vaikai ne viską suprasdavome. Mama išvažiuodavo į Kauno klinikas jo lankyti ir mus su sese palikdavo visam mėnesiui. Sykį parvažiuoja, atsisėda prie sta­lo ir verkia. Kas atsitiko? Pa­sirodo, ji po stiklu rado tris rublius, kuriuos turėjo palikti maistui, bet paprasčiausiai pamiršo. O mes išgyvenome puikiausiai. Paskaldei kaimy­nams malkų - pinigų yra. Ko­kios problemos?

Prisimenu jaukius vakarus namuose, kai su tėčiu užsidangstydavome langus ir darydavome nuotraukas. Sėdime, lau­kia­me, kada išryškės juostelė. Tė­vas buvo geras fotografas, darydavo kokybiškas nuotraukas, tam reikalui nu­sipirko plačiajuostį fotoapa­ra­tą.

Arba užsidangstome kambario langus ir žiūrime tėčio kiną. Ateidavo pažiūrėti tėvų draugai bei kai­mynai. Namuose trūkdavo pinigų, o jis nusipirko kino ka­merą. Logiškai gal­vojant, dėl to galėjo kilti kokių nesutarimų, tačiau šito nebuvo. Mūsų šeima neturėjo piniginių problemų, nes tų pinigų paprasčiausiai nebūdavo. Tė­vai gyveno kitomis vertybėmis.

Prisimenu, kaip tėvas nusivesdavo mane į Šilalės bufetą ir vaišindavo pomidorų sultimis. Aš negalėdavau suprasti, kam jis perka tas sultis. Jos man būdavo tokios šlykščios! Bet jeigu tėtis duoda, vadi­na­si, reikia, geras dalykas. Ger­davau nesiraukydamas. Tai buvo toks autoritetas, kad aš, vaikas, abe­joti nė negalėdavau.

Nežiūrint į prastą sveikatą, jis buvo stiprus žmogus. Turiu galvoje, psichologiškai tvirtas. Vyresnės kartos „Šilalės artojo“ skaitytojai tikriausiai dar prisimena tokį Tadą Ylą, jo feljetonus, kandžius ketureilius. Tadas Yla - tai mano tėvas. Formaliai jis buvo ne žurnalistas, o redakcijos buhalteris. Dirbo kurį laiką ir korespondentu, tačiau valdžia išsiaiškino mamos pas­laptį ir uždraudė. Tada buvo surastas kompromisas: jeigu tėvas negali dirbti žurnalistu, tegu formaliai įsidarbina buhalteriu, pasirašinėja Tadu Yra, o buhalteriją sutvarkys žmona. Mūsų mama buvo buhalterė.

Kokia mamos paslaptis gadino gyvenimą?

Mama buvo kilusi iš turtingos šeimos, turėjo važiuoti į Sibirą. Bet sutiko Vaclovą Andri­jauską, greituoju būdu pakeitė pavardę, tapo Andri­jauskiene ir kuriam laikui dingo iš valdininkų akių. Kai paslaptis išaiškėjo, jau buvo truputėlį kitokie laikai, į Si­bi­rą nebetremdavo. Tačiau tėvas, susidėjęs su „klasiniu priešu“, negalėjo dirbti žurnalistu. Da­bar tai atrodo juokinga, o tada juokai buvo menki.

Man atrodo, jog tėvas buvo gimęs žurnalistu. Turėjo jumoro jausmą, mokėjo pasakyti bei parašyti kandžiai, sklandžiai ir logiškai dėstė mintis. Prisimenu, kaip aš, jaunas gydytojas, rašiau pirmąją ataskaitą kvalifikacijos kategorijai gauti. Susirinkau duomenis, sėdžiu, suku galvą, nuo ko čia pradėjus. Tėvas ir sako:

- Ką čia vargsti? Duok man!

Paėmė ir surašė tokią sklandžią ataskaitą, kad komisijos pirmininkas stebėjosi. Sakė, man priklausytų ne trečia, bet antra kategorija, jeigu turėčiau stažą. Ataskaita buvo puiki, tačiau antrai kategorijai aš dar buvau per jaunas.

Taip, man su tėvu buvo jauku. Netgi tada, kai sunkiai sirgo, o aš, jaunas gydytojas, kaip įmanydamas ilginau jo dienas, jis man buvo užuovėja.

„Laikas be tėvo - tarsi juoda skylė“

Danutė RADŽIENĖ, kalti­nė­niškė saviveiklininkė, ke­lių pjesių autorė ir režisierė:

- Prisimenu, kaip jį išsivežė trys šautuvais ginkluoti vyrai. Vienas, pats baisiausias, buvo toks raudonplaukis. Kal­­tinė­nų stribai. Tas raudonplaukis buvo jų va­das.

Išvažiuodamas tėvas ramino:

- Neverkit, vaikai, aš tuoj sugrįšiu.

Dar visai maža negalėjau suprasti, kas atsitiko. Kodėl jie gąsdina ginklais, kodėl šaukia? Paaugusi sužinojau teisybę. Tėvas kliudė, jį reikėjo nustumti nuo sodybos Pelkių kaime, kur gyvenome. Į kolūkį stoti jis nenorėjo, o tai - puiki proga susidoroti. Girdi, pavogė kolūkio šieną. Tą šieną prisimenu. Iš tiesų mes jį savo žemėje, kuri jau buvo ne mūsų, bet atimta, tik sugrėbėme ir sudėjome į kupetas. Artėjo lietus, labai skubėjome. O brigadininkas apskundė stribams, jog pavogėme. Kad būtų tvirčiau, darė politinę bylą. Girdi, tėvas pakėlęs arklio uodegą ir pasakęs brigadininkui:

- Tegu Stalinas čia pabučiuoja!

Iš tiesų jis šito nesakė, bet stribai reikalavo prisipažinti. To mokė mamą ir tas raudonplaukis. Vakare, kai tėtis jau buvo išvežtas, jis atvažiavo į mūsų namus ir aiškino mamai, ką sakyti teisme. Girdi, jei pasakysi teisybę, jog tėvas yra šitaip pasakęs, tai bus leng­vinanti aplinkybė. Mama ir patikėjo...

Kitą dieną iš Kaltinėnų, kur vyko teismas, ji parnešė baisią naujieną:

- Vaikai, tėvelio nematysite 12 metų...

Dvylika me­tų? Man tai bu­vo kažkoks ne­suvokiamas dy­dis. Juk tebuvau šešerių. Aš net negalė­jau suvokti, kaip gy­vensiu be savo tėvelio. Nes iki tol augau, įsikibusi jam į ran­ką. Ar jis į ganyk­las, ar žemės ar­ti - aš visada šalia. Kaip gera būdavo paskui jį eiti vaga, kai jis ardavo žemę! O kai akėdavo dirvą, paduodavo man vadžias. Jose susipainiodavau, bet koks džiaugsmas pamėgdžioti tėtį! Juk su vadžiomis aš tokia kaip jis. Kartu su juo jodavome į ganyklą. Ant vieno arklio - jis, ant kito - aš. Sykį jis buvo labai pavargęs, tai patikėjo vienai. Prisimenu, kaip pasidarė baisu. Be tėčio atrodė, kad arklys padidėjo, kad sėdžiu beveik ant debesų. Bet nujojau! Ir kokia didelė sugrįžau! Partempiau į namus brizgilus ir visai kaip tėvelis mečiau juos į vežimą. Jaučiausi tokia pat kaip jis.

Tėvas nenorėjo stoti į kolūkį, tai įsidarbino Kaltinėnų pieninėje. Iš ten parnešdavo tokio saldaus, kaip tada atrodė, cukraus.

Kol buvo tėtis, gyvenau rojuje. Jeigu rūpėjo kas nors, tai tik sulaukti jo ir įsikibti jam į ranką.

Staiga rojus pavirto pragaru. Žiūrint šių dienų akimis, tai iš tiesų buvo pragaras. Mama paprasčiausiai nemokėjo gyventi ir rūpintis mumis: vieną dukrą priglaudė tėvo sesuo, kitas paleido į kaimus. Aš ėjau per žmones ir siūliausi:

- Gal pasupti vaiką? Gal paganyti karves?

Šeimininkai nu­­žiūri mane, visai pyplę... Kam aš tokia reikalinga? Kiti, būdavo, įsileidžia, duoda lėkš­tę sriubos, pa­rodo, kur eiti. Atsirado šeimų, kurios sutiko im­ti mane už tar­naitę. Tada, po­­ka­rio metais, apie vaikų teises niekas net ne­sapnavo. Buvo viena šeima, kur su visais galėjau sėdėti prie stalo. Kiti prie stalo sėstis neleido. Gauni lėkštę sriubos - dink kur nors į pakampę...

Baisiausia, kas tada atsiti­ko, - tėvas išnyko man iš galvos. Matyt, vaiko protelis negalėjo pakelti tokios ne­tekties, suveikė kažkokia apsauga. Apie tėvą nieko negalvojau. Tarsi būčiau jo nė neturėjusi.

Kai pamačiau vėl - išsigandau. Mes, trys seserys, jau gyvenome pas tetą. Ketvirtoji buvo kažkur dingusi. Tą dieną ruošėmės eiti į Kaltinėnus, į šv. Jono atlaidus. Aš gavau vyresnių sesių išaugtinius drabužius, stypinėjau patenkinta. Ir staiga atsidaro durys, įeina nepažįstamas vyras. Tikriausiai ubagas. Vasaros vidurys, o jis - su žiemine kepure, vatinėmis kelnėmis, šimtasiūle... Kaip sužinojau vėliau, po ta šimtasiūle jis nieko daugiau ir neturėjo. Katiliukas prie diržo, auliniai batai, iš aulo kyšo aliumininis šaukštas.

- Jonai, Jonai! - sušuko teta.

Kodėl ji puola bučiuotis su tuo ubagu?

- Vaikai, jūsų tėvelis grįžo!

Tėvelis? Ne, jis ne toks! Aš, jo mylimiausia dukra, net nėjau pasisveikinti.

Teta jį aprengė švaresniais dėdės drabužiais, tada visi išėjome į atlaidus. Šventoriuje pažįstami stebėjosi:

- Jonai, grįžai?!

Buvo keista. Gal čia tikrai jis?

Kai Stalinas mirė, politinius kalinius paleido į laisvę. Tėvas iš kalėjimo patraukė pas mus. Šitokį kelią tai pėsčias ėjo, tai pavežė kas...

Metai be tėvo buvo skaudus praradimas, tokia juoda skylė, kad netgi sugrįžęs jis nebegalėjo visko užtaisyti. Grįžo tėtis - vėl turime namus, mes vėl - mylimos dukros. Tačiau laikas jau buvo prarastas. Tė­vas norėjo, jog baigtume mokslus, visada lauktuvių par­veždavo kokią knygą. Net iš kalėjimo parnešė pasakų kny­gą „1000 ir viena naktis“. Ji buvo išleista rusiškai, tai jis skaitydavo mums ir versdavo į lietuvių kalbą.

Dabar, kai viską prisimenu, negaliu atsistebėti: iš kur tėvas turėjo tiek jėgų atlaikyti kalėjimą bei pradėti viską nuo nulio, surinkti išbarstytas dukras, vėl sulipdyti šeimą? Tačiau viena jo svajonė liko neįgyvendinta - mes jau negalėjome baigti didelių moks­lų. Išgyventi buvo svarbiau - dienomis dirbau, mokiausi vakarais, baigiau vidurinę, technikumą - neakivaizdžiai.

Jeigu vaikystėje iš mūsų nebūtų atėmę tėčio? Mūsų gyvenimas būtų buvęs kitoks.

Bet aš jį turėjau - patį geriausią pasaulyje tėtį!

Petras DARGIS

Autoriaus ir pašnekovų albumų nuotr.

Jomantai – gerokai nuo rajono centro nutolusi gyvenvietė. Kaip ir nemažai tokių vietovių, kažkada buvusi gyvybinga ir judri, dabar, skirtingai nuo Europos Sąjungos lėšomis gaivinamų miestelių bei didesnių kaimų, ši gyvenvietė, regis, visų pamiršta bei palikta merdėti.

Apie apverktiną Jomantų būklę prakalbo į „Šilalės artojo“ redakciją užsukęs vietos verslininkas Kęstutis Tar­vy­das, „Tarvydų sodybos“, įsikūrusios Jomantuose, žinomos kaip apgyvendinimo bei maitinimo paslaugas teikiančios užeigos, savininkas.

„Kentėjau daug metų, bet kantrybė baigiasi. Ir ne tik kantrybė. Matau, kad abejingumas, o gal net apsileidimas prišauks bėdą. Jomantuose stūkso turbūt labiausiai gyvenvietėje apleistas griūvantis pastatas – buvusio kolūkio kontora. Ji ne tik daug metų nebenaudojama, bet ir beviltiškai užmiršta. Kiek žinau, pastatas priklauso keturiems asmenims. Esu su daugeliu iš jų pažįstamas, ne kartą kalbėjau ir raginau avariniu statiniu kažkaip pasirūpinti. Gal reikėtų jį nugriauti, kol pats nenuvirto ir ko nors nesužalojo: jis yra šalia parduotuvės, pro šalį nuolat vaikšto žmonės. Kai kurie asmenys ten užsukti nevengia, kai nori „praleisti laisvalaikį“. Arba reikėtų šį statinį užkonservuoti. Juk yra įstatymai, pagal kuriuos savininkai privalo pasirūpinti savo turtu, jog šis nekeltų grėsmės visuomenei.

Mano žiniomis, prieš kelis metus verslininkai iš Danijos pageidavo investuoti savo pi­nigus į šį pastatą bei jį suremontuoti, du klien­tai netgi norėjo pirkti. Deja, atrodo, savininkų jiems įkalbėti nepavyko. Taigi pastatas teberiogso ir tebegadina bendrą vaiz­­dą. Mūsų parko sodybos panoramą – taip pat, nes stovi priešais. Dar kai tik pradėjau verslą, iš užsienio atvykęs svečias stebėjosi, kas čia per griuvena šalia kėpso. Pasakiau, jog tai toks sovietinių laikų reliktas, užsienie­tis tik pasijuokė. Neseniai jis ir vėl apsilankė Jo­mantuose. Tačiau dabar jau ne juokėsi, o labai stebėjosi: argi pas jus visi statiniai yra tokios būklės ir ar nėra privalu jais bent kiek pasirūpinti?

Iš tikrųjų keista, kodėl niekas neparagina savininkų sutvarkyti šį vaiduoklį. Nors ir aš pats rajono merui tiesiai šviesiai esu sakęs: patys dažnai at­važiuojate, atsi­vežate svečių, ne­gi prieš juos ne gėda? O ir prieš vietinius tu­rėtų būti ne­jau­­ku: juk Jo­man­­tai yra turbūt vienintelė gyvenvietė, ku­riai neskiriama jokių investicijų. Kai kolūkių laikais nutiesė vandentiekį, tai šitiek metų jis nėra tvarkytas. Būna, kad trasos sutrūkinėja po du-tris kartus per metus, tada vandentiekininkai atvažiuoja, po galiuką vamzdžių pakeičia. Dėl sukeltų rūdžių vandens kelias dienas neįmanoma naudoti.

Rajono vadovų vietoje man būtų gėda prieš vietinius žmones. Kai vyksta susitikimai, tos jų kalbos būna apie nieką. Kai paklausi, ar Jomantuose kada nors bus kas tvarkoma, numykia, jog gyventojai išvažiuoja, jaunimo nėra, atseit kam čia gražinti ką. Štai toks yra valdžios požiūris! Tačiau kaip tas jaunimas grįš, jei gyvenvietė yra tar­si išbraukta iš rajono žemėlapio! Net apšvietimas neaišku nuo kokių laikų tas pats: kaip švietė kažkada kelios lempos, tiek ir tebešviečia. Jo­kio progreso.

Gyvenu Jomantuose, čia ma­­­no namai ir verslas. Išsi­ug­­dėme ge­rus darbuo­tojus, sulaukiame ne­mažai lankytojų, šil­tų atsiliepimų. Neslėp­siu, kartais iš savo kišenės užmoku darbininkams, kad šie ap­tvarkytų tą buvusios kontoros pastatą, arba net ir gyvenvietės žmonėms nepa­gailiu, jog apsivalytų kie­mus“, - pasakojo K.Tarvydas.

Tačiau labiausiai, jo teigimu, Jomantai yra nuskriausti atsainaus valdžios požiūrio bei pasmerkti tyliai vegetuoti. Ar ilgai?

Dėl grėsmingos buvusios kolūkio kontoros būklės nerimauja ir Pajūrio seniūnė Roma Veščiūnienė.

„Kiek žinau, statinys Re­gistrų centre yra registruotas Algirdo Tarozos vardu, tačiau priklauso keliems savininkams. (Rajono sa­­vivaldybės tarybos narys konservatorius A.Taroza dar yra ir rajono Ūkininkų sąjungos pirmininkas - red. pastaba.) Jau ne kartą jam buvo pareikštas žodinis įspėjimas, tačiau šis teisinasi jokių priemonių imtis negalįs, nes esą į kalbas apie pastato tvarkymą nesileidžia vienas iš bendrasavininkių.

K.Tarvydas išties bu­vo suradęs ne vieną, kuris būtų nupirkęs šį statinį, bet vėlgi tarp savininkų kilo nesutarimų. O apgriuvusi kontora tikrai kelia grėsmę. Baisu, jog netyčia užklys vaikai arba sumanys jame prisiglausti mėgstantys išgerti gyvenvietės žmogeliai – užkristi gali ir plytos, ir langų rėmai, kurie vos vos kabo. Be to, kai vieta apleista, ir viduje, ir aplink mėtosi šiukšlės, vėjas jas visur išnešioja. Todėl vaizdas tikrai baisus.

Problemos sprendimo kliū­tis – pastato bendrasavinin­kių nesutarimas. Ją, kiek ži­nau, bus bandoma spręs­ti: rajono savivaldybės ta­ryba žada taikyti nemenką nekilnojamojo turto mokestį, galbūt savininkui bus skiriama bauda.

Kita vertus, nenorė­čiau su­tikti, jog Joman­tų gyvenvietė yra labai apleista. Vaizdas, mano manymu, joje pagerėjo, įsteigus bendruome­nę, kuriai vadovauja Jurgi­ta Kumžienė. Bend­ruo­me­nės iniciatyva sutvarkytas šalia esantis miškelis, už socialines pašalpas atidirbantys žmonės prižiūri aplinką. Seniūnijos lėšomis yra numatyta palygin­ti duobes gat­vėse. O dėl vandentiekio – tai visi žinome, kad miesteliuose jie buvo rekonst­ruoti iš Europos Sąjungos lėšų. Manau, jos kada nors pasieks ir Jomantus, tad į ateitį žiūriu optimistiškai“, - sakė Pajūrio seniūnė R.Veščiūnienė.

Savivaldybės duome­nimis, rajone iš viso yra net 67 nenaudojami apleisti statiniai. Vienuolika komercinės bei administracinės pas­kirties ne­prižiūrimų, ne­naudojamų pa­gal pas­kirtį statinių numa­tyta apmokestinti nekilnojamojo turto mo­kes­čiu – šiemet pirmą kartą bus taikomas maksimalus 3 proc. pastato mokestinės vertės tarifas. Rajono savivaldybės tarybos nariai akcentuoja, jog tokius pastatus „sužiūrėti“ privalo seniūnai, kurių pa­reiga pirmiausia įspėti jų savininkus. O jei savininkai nereaguoja ir jų valdomas turtas kelia pavojų visuomenei, jiems turi būti taikoma atsakomybė pagal LR Statybos įstatymą. Jeigu ir tai nepadeda, siūloma bausti administracine tvarka – 150 eurų bauda.

Šilalės savivaldybės suda­ry­tame nekilnojamojo turto ob­­jektų, kurie yra apleisti, ne­prižiūrimi, nenaudojami ar naudojami ne pagal paskirtį, sąraše nurodoma, jog pastatas, esantis Jomantuose, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip dviejų savininkų nuosavybė: jau minėto A.Tarozos ir AB „TEO LT“.

Taigi kas iš tikrųjų kratosi atsakomybės už grėsmę keliantį statinį ir kodėl jau šitiek metų laikosi kažkokių nepaaiškinamų principų?

A.Tarozos komentaras:

„Kaip vienintelis iš fizinių asmenų šio pastato savininku aš esu įvardijamas tik „ant po­pieriaus“. Iš tikrųjų, be manęs, jį dar valdo Egi­dijus Gečas ir Juozas Raudonius.

Tą problemą žinome, neseniai buvome susitikę ir sprendėme, ką da­ryti. Nutarėme per du mė­nesius buvusią kontorą truputį aptvarkyti: pamūryti palanges, langus užtraukti plėvele.

O neparduodame dėl to, kad niekas neperka. Gal „Artojo“ redakcijai reikia?

x x x

AB „TEO“ atstovo spau­dai Audriaus Sta­siu­laičio komentaras:

„Bendrovei „Teo“ priklauso labai nedidelė (3/100) statinio dalis, kur anksčiau stovėjo telefonų stotis. Šių patalpų veiklai seniai nenaudojame, jos yra įtrauktos į parduodamo turto sąrašą. Esame pasirengę bendradarbiauti su pag­rindiniu patalpų savininku, sprendžiant tolesnę šio pastato ateitį. Iš savo pusės taip pat įvertinsime dabartinę statinio būklę bei galimus veiksmus“.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Jis šykšti parodyti savo gerumą, dangsto emocijas, nežeria švelnių žodžių. Santūrus, kantrus, atsakingas ir tvirtas – toks yra tikras Tėvas, visos šeimos užuovėja, atrama šeimos Motinai, vaikų gerovės garantas, jų tiltas į gyvenimą.

Juozo ir Stanislavos Krasauskų, gyvenančių Vinginin­kuose, namuose ateinantį sekmadienį bus didelis sujudimas – po daugelio metų susirinks visa gausi šeimyna: penki vaikai su antrosiomis pusėmis bei dešimt anūkų. Pargrįš iš užsienio, atvažiuos iš kaimyninio rajono ir vietiniai. „Pasakiau, kad šiemet, per Tėvo dieną, turite suvažiuoti visi!“ - prisipažino Stanislava, atrodo, visai netikėtai sugraudinusi savo vyrą. Beje, kalbos apie vaikus graudino jį ne kartą...

„Bene paveiksluosit Juo­zą?“ - paklausė Krasauskų kie­me sutikta moteris, matyt, kaimynė. Sužinojusi, jog taip, širdingai apsidžiaugė: „Tai ge­rai, toks puikus žmogus“. Tuo nė netenka abejoti. juo labiau - tvarkingi namai, įvairiausi ūkiniai pastatai, šiltnamiai, didžiulis, visko turtingas kiemas rodo, jog čia gyvena tradicinė lietuviška šeima: darbšti, sutarianti, vieninga. Tad nė kiek nenuostabu, o ir labai puiku, kad joje užaugo dori vaikai.

„Norėčiau savo tėveliui dabar palinkėti tik sveikatos - turtų mums jau užtenka. Dar - kad sveiki ir laimingi būtų mūsų vaikai bei anūkai. Juk jei vaikui blogai, tėvams širdis iš skausmo plyšta“, - linki savo vaikų tėvui Stanislava, ir abu nutyla įkvėpti oro...

Juozas su Stanislava kartu jau 43-eji metai. Abu pripažįsta, jog gyvenime buvo įvairių spalvų, bet juoda anaiptol netapo dominuojanti. Grei­čiau atvirkščiai - vyravo šviesios spalvos.

„O ko daugiau tėvui berei­kia: namą pastatė, medį pasodino ir net du sūnus užaugino. Padarė viską, dėl ko vyro gyvenimas, kaip sakoma, yra pilnavertis“, - giria saviškį žmo­na.

Iš Žadeikių kilęs Juozas Sta­nislavą nusižiūrėjo melio­ruodamas laukus. Jie dirbę prie Vingininkų, Stasikės ma­ma, labai gera gaspadinė, jiems valgį virdavusi. Taip jau­nuoliai susipažino, ir pen­keriais metais vyresnis berniokas nebepaleido jam patikusios merginos, kuriai buvo vos aštuoniolika.

Pas Juozo tėvus jauna šeima po vestuvių ilgai neištempė. Paskui gyveno ir Grimzduose, ir Teneniuose, galiausiai - Bir­žų Lauke. Tada ir nutarė statytis namą Vin­gininkuose. Juo labiau, kad Juozas iš savo tėvo palikiman buvo gavęs polinkį medžio darbams. Tad ketvirtaisiais metais nuo statybų pradžios įsikūrė dideliame mūriniame name su rūsiais ir „viškumi“.

Juozas, kaip puikus mechanizatorius („Iš garbės lentos kolūkyje niekada „neišlipdavo“, - įsiterpia Stanislava), ko­­lūkyje dirbo pačiais mo­der­niausiais tuo laiku trakto­riais. kol kartą nutiko bėda: užsifiksavus priekabai, traktorius nuslydo į griovį ir vertėsi. Po sudėtingos galvos operacijos vyras su technika atsisveikino ir pradėjo dirbti staliumi.

„Aš visą gyvenimą daugiau darbuose praleidau - reikėjo uždirbti pinigų šeimynai. Žmona vaikus augino, prižiūrėjo, triūsė po namus“, - neįvar­dija didelio savo nuopelno auklėjant vaikus Juozas. Stanislava, kai šie paūgėjo, sako surinkusi aštuonerius metus stažo.

Krasauskų virtuvė - didelė, erdvi, ir stalai stovi bent keli, kad, susirinkus gausesniam būriui šeimynykščių, laisvai su­sėstų. Jauniausiosios dukters Vaidos vyras Mantas, anot mamos, auksinių rankų meistras, padarė modernų remontą, daug kas yra atlikta ir paties Juozo. Namai blizga tvarka bei švara, juose jauku ir šviesu. Kartu su tėvais gyvena sūnus Žydrūnas su šeima. Marti Rita, anytos džiaugsmui, - puiki šeimininkė, anūkės Goda ir Gabija lanko mokyklą Šilalėje. Žydrūnas, uždarbiavęs ir Portugalijoje, ir Ispa­nijoje, galiausiai liko gimtinėje, dirba vietiniame autoservise, mašinas, sako, pažįsta, kaip penkis savo pirštus. Vyriausioji Giedrė gyvena Tauragės rajone, Balt­rušaičiuose, tačiau už­darbiau­ja Škotijoje. Jiedu su vyru Al­giu užaugino Raimondą ir Edviną. Raimondos vestuvės numatytos jau rugpjūčio mėnesį. Edvinas mokosi ir dirba Klaipėdoje, anot močiutės, turi merginą, tad „irgi kažin kiek vienas betrauks“. Sandra įsikūrusi Tauragėje, augina sūnus Deividą ir Kristupą. Pasak tėvų, nors su vyru Nerijumi yra išsiskyrę, šis buvusia šeima rūpinasi, bendrauja su vaikais. Stanislava stebisi, jog taip galima sutarti po skyrybų, juk paprastai girdime visai priešingas istorijas... Jauniausioji Vaida gyvena šalia Giedrės, dabar yra išvažiavusi uždarbiauti į Daniją. Jiedu su Mantu augina dukteris Faustą ir Estelą. Vidas Anglijoje - jau vienuolika metų. Ten būdamas susipažino su marijampoliete Svajūne, augina porikę: Mią ir Robertą. Po nemažai kartu pragyventų metų Vidas su Svajūne santuoką įregistruos jau šią liepą. Tėvai nori, kad ir jų vestuvėse dalyvautų visi šeimos nariai.

Anot Stanislavos, keturiems vaikams jiedu su tėvu kėlė vestuves. Mat yra didelė Juozo „meistrinė“, išnešus keletą „staliarystės“ prietaisų, vietos - užtektinai. Tačiau dabar, svarsto tė­vai, gal ir nebemadinga namuose vestuves šokti, tad pokylis numatytas Vingininkų bendruomenės pastate.

„Prislėgsiu sūrių, parūkysiu, Sandra pyragų prikeps - labai gardūs jai išeina, dar ko nors. Ką turėsime, tuo prisidėsime“, - gal kiek ir nelinksmai dėl to, kad paskutiniam vaikui ne jiedu su tėvu kels vestuves, kalba mama.

Juozas su Stanislava visada vertėsi ūkiškai. Turi apie aštuonis hektarus žemės, miško. Dar laiko keturias karves, bet dvi žada parduoti, nes, kai taip numušė pieno kainas, nebeapsimoka. Anksčiau, sako, turėję ir kiaulių (dabar irgi sugriežtino sąlygas), įvairiausių paukščių - apie tris šimtus! Ir dabar jų - pilni aptvarai, o dar 12 vištų peri, ir nežinia kiek ir kokių paukščių šeimyna vėl padaugės!

„Kaip atsikeliame nuo penkių ryto, taip ir „šiūruojame“. Bet ir gerai, kad darbo yra. Įpratusiam dirbti dykai sėdėti būtų peilis. Nors paskauda tai rankos, tai kojos, tačiau visko mesti nenorime.

Va, pažiūrėkite: vietos kieme - užtektinai. Mantas įrengė sūpynes, namelį mažiesiems. Atvažiuoja anūkai - kaip jie mėgsta čia pasiausti! O matytumėte, kaip greitai jie, tarsi skruzdėliukai, po pliauską malkas malkinėn suneša!.. Sodyba didelė, statinių daug, ganykla gyvuliams - prie pat namų. Gyvenk ir norėk. Tik sveikatos vis mažiau. Bet viskas liks vaikams. Nenorėtume, jog kada nors sodybą parduotų...“ - kol Juozas pozavo prieš fotoaparatą, vedžiodama po kiemą, kalbėjo Stanislava.

O Juozas, palinkėjus gražios Tėvo dienos mylimų vaikų bei anūkų rate, vėl sumirksi paraudusiomis akimis: „Graudoka bus...“

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Birželio 1-ąją, tarptautinę vaikų gynimo dieną. Atviro jaunimo centro „Pulsas“ savanorės Monikos Mingailienės ilgai planuota idėja virto smagia švente. Ji prasidėjo rajono savivaldybės, Viešosios policijos skyriaus atstovų sveikinimais, vaikams įteikti atšvaitai, pakabučiai, ryškiaspalviai balionai.

Šventės dalyvių laukė daug pramogų. Pūsti muilo burbulus bei pasipuošti nuotaikingais piešiniais ant veido kvietė linksmoji Kakė Makė. Jaunimo centro savanoriai Gabrielė Šiaudvytytė, Greta Jokubauskaitė, Berta Lapinskaitė, Gabija Jakštaitė kartu su Šilalės rajono visuomeninių jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritasis stalas“ savanoriais mokė gaminti popierinius vėjo malūnėlius, aitvarus bei lėktuvėlius. Meno mokyklos iniciatyva vaikai piešė kolektyvinį piešinį „Vaikystės svajonė“. Šilalės visuomenės sveikatos biuras kartu su trenere Giedre Fasci pravedė nuotaikingą aerobikos treniruotę.

Vaikams koncertavo Šilalės meno mokyklos pučiamųjų orkestras (vadovas Zigmas Levickis), Šilalės kultūros centro ir Šilalės meno mokyklos auklėtiniai.

Po koncerto vyko akcija „Taikos glėbys“. Visi buvo kviečiami sustoti kelioms akimirkoms, apsikabinti vienas kitą ir vienu metu ištarti žodį „taika“. Kartu išreiškėme kvietimą gyventi taikiai ir darniai.

Tvarka bei vaikų saugumu rūpinosi „Pulso“ savanoriai Matas Tunaitis, Artūras Vyštartas, Augustas Šeputis, Liudas Kvederys, tą dieną tapę jaunaisiais policijos rėmėjais.

Deividas VALAUSKIS, Atviro jaunimo centro „Pulsas“ darbuotojas

Rimantė DAUJOTIENĖ, Projekto „Atrask save“ vietos jaunimo garantijų iniciatyvos koordinatorė

AUTORIŲ nuotr.

Šilalės socialinių paslaugų namų sporto aikštėje vyko Atviro jaunimo centro „Pulsas“ savanorių organizuota sporto šventė „Atsipalaiduok - tapk alfa“.

Varžybose dalyvavo septynios komandos. Pirmajame pogrupyje rungėsi jaunimas iki 18 metų: „Dream team“, „Tris metus draugavom“, „SM Šilalė“ ir „Kalviai“. Antrą pogrupį sudarė komandos, kuriame sportavo jaunuoliai nuo 18 iki 29 m. Tai „Šilalės policija“, „Power team“ bei „Šilų lakūnai ir stiuardesės“.

Komandos varžėsi trijose rungtyse: krepšinio, futbolo bei tinklinio. Po įnirtingų kovų pergales išplėšė ir pirmąsias vietas laimėjo „Kalviai“ bei „Šilalės policija“. Nugalėtojams atiteko renginio pagrindinio rėmėjo - Taurų nuotykių parko kvietimai. Trijų prizinių vietų komandų nariai apdovanoti pačių savanorių pagamintais medaliais.

Nuoširdžiai dėkojame visiems, kurie geranoriškai prisidėjo bei parėmė renginį.

Matas TUNAITIS, Liudas KVEDERYS

Atviro jaunimo centro „Pulsas“ savanoriai

Vitos MERKELIENĖS nuotr.

Gegužės viduryje Kurtuvėnų dvaro ratinėje (Šiaulių r.) jau dvyliktą kartą vyko respublikinis tradicinių šokių festivalis „Patrepsynė“. Jame dalyvavo daugiau kaip šimtas šokėjų porų iš 18 savivaldybių, atrinktų rajonų  turuose. Šilalei atstovavo 26 šokėjų poros, išrinktos per folklorinių šokių šventę-varžytuves „Šok, žemaiti, šonke“. Kurtuvėnuose kojas miklino Laukuvos Norberto Vėliaus, Pajūrio Stanislovo Biržiškio, Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijų, Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos, Kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblių „Gers smuoks“ ir „Smuokiuka“ bei VšĮ „Etnoklubas šokėjai (vadovės Olga Jogminienė, Giedrė Fasci, Irmina Kėblienė, Jolanta Kažukauskienė).

Tradicinio lietuviško šokio varžytuvės yra labiau šventė nei lenktynės. Šiemet poros varžėsi ne tik trijose  (pradedančiųjų, pažengusiųjų ir patyrusiųjų) šokėjų grupėse, bet ir savo krašto šokių („Grečenikė“, „Greič­polkis“) varžytuvėse. Ge­­riausi šokėjai savo mokyk­loms laimėjo liaudiškų muzikos instrumentų, o įvairių nominacijų, rėmėjų dovanų bei prizų pelnė visi dalyviai.

Šauniausia pradedančiųjų gru­pės šokėjų pora tapo Ši­lalės Da­riaus ir Girėno progimnazijos penktokai Dia­na Pudžiamytė ir Orestas Jur­čys (vad. I.Kėblienė ir J.Ka­žu­kauskienė). Jie į savo progimnaziją parvežė vieną iš vertingiausių prizų – žemaitiškas Skalmanto Barkausko kankles.

Pažengusiųjų grupėje  ant­ri buvo Šilalės kultūros cent­ro vaikų bei jaunimo folkloro grupės „Gers smuoks“ šokėjai Aistė Kulikauskaitė ir Jonas Gudauskas. Patyrusiųjų šo­kė­jų grupėje „Etnoklubo“  na­riai Guoda Rupšytė ir Ne­tas Kli­mavičius tapo nominantais - nepriekaištingai sušokę „Pol­ką tūpt“, jie pateko į geriausių šios kategorijos šokėjų penketuką.

Šauniai pasirodė visi Šilalės rajono šokėjai, o tarp nominantų puikuojasi ir jauniausi dalyviai Gabrielė Bukauskytė bei Andrius Urbonas („Smuo­kiuka“). Tarp jų taip pat pa­­teko Austėja Ignotaitė ir Eit­­vydas Budreckas („Et­no­­klu­bas“), Ur­tė Kėb­laitė bei Rokas Auryla („Gers smuoks“). Ne­priekaištingai savo šokius at­liko ir Aušrinė Vir­šilaitė bei Do­vydas Moc­kevičius („Et­no­klubas“), Justė Bu­kaus­ky­tė ir Svajūnas Pet­ro­kas (Ši­lalės Si­mono Gau­dė­šiaus gim­nazija). Pau­li­na Tu­raus­ky­tė ir Nojus Ko­no­novas (Ši­lalės Dariaus ir Gi­rėno progimnazija) bei Kor­­nelija Andrejauskaitė ir Do­­minykas Dargevičius („Et­­noklubas“) puikiai pasiro­dė pus­finaliuose. Gerus šo­kė­jų įgūdžius pademonstravo ir Pajūrio Stanislovo Bir­žiškio gimnazijos mokiniai Guo­da Griš­kutė bei Giedrius Jo­ku­baus­kas.

„Patrepsynėje“ siekiama pro­paguoti lietuvių folklori­nius šokius tarp vaikų ir jau­nimo, skatinti kultūringą bend­ravi­mą laisvalaikiu. 

Jolanta KAŽUKAUSKIENĖ, Šilalės kultūros centro folkloristė

Alvydo JANUŠEVIČIAUS, Jolantos URBONIENĖS, Guodos JUŠKAITĖS nuotr.