„Vartodami alkoholį rizikuojate savo sveikata, šeimos ir visuomenės gerove“, - skelbia visiems gerai žinomas viešas įspėjimas. Tačiau dažnai pasitaiko ir taip, jog alkoholis gali pakenkti ne tik piniginei, bet ir reputacijai: išgėrus neretam daugelis dalykų ima atrodyti kiek kitaip nei yra iš tikrųjų. Pavyzdžiui, bėdos ar pavojai. Šilalės rajono apylinkės teisme neseniai išnagrinėtos net kelios administracinės teisės pažeidimų bylos dėl skambinimo pagalbos telefono numeriais nesant poreikio. Visais atvejais tai buvo daryta apsvaigus, o jokio tikro pavojaus nebuvo.

Su „auka“ susišnekėti nepavyko

Vienas toks atvejis užfiksuotas balandžio pradžioje. Nors melagių diena buvo jau ką tik praėjusi, šilališkiui E.D., matyt, dar norėjosi papokštauti. Tiesa, prie viso to stip­riai prisidėjo svaigieji gėrimai. Balandžio 2-ąją jis, saugiai būdamas savo namuose, paskambino pagalbos telefonu ir pranešė, kad pažįstamas, vardu Atamanas, gatvėje neva grasino jam peiliu, gąs­dino papjausiąs. Visa tai esą įvyko prieš dvi valandas. Nuskubėję į galimo nukentėjusiojo namus, policijos pareigūnai ra­do jį sveiką, gyvą, tik jau sunkiai besiorientuojantį ap­linkoje. Į alkoholio matuok­lį E.D. įpūtė net 2,67 promilės. Dėl jo girtumo nė vienam iš policininkų susikalbėti su pagalbą kvietusiu vyriškiu nepavyko. Juokingiausia, jog šis ir pats nesugebėjo atsiminti, dėl kokios priežasties šaukėsi policijos. Paaiškėjus, kad pareigūnai ant kojų sukelti visai be reikalo, o E.D. žinojo, jog nėra jokio pavojaus, jam pareikšti kaltinimai pagal ATPK 18820 str.

Skiriant nuobaudą, atsižvelgta į lengvinančias bei į sunkinančias aplinkybes. Situaciją šiek tiek gelbėjo vyro tvirtinimas, jog dėl nepagrįsto skambinimo pagalbos numeriu jis nuoširdžiai gailisi, be to, turi tik 15 procentų darbingumo lygį. Kita vertus, atrodo, tokie „pokštai“ E.D. jau ne naujiena. Pa­aiškėjo, kad melagingai pagalbos jis šaukiasi nebe pirmą kartą - administracine tvarka dėl analogiško pažeidimo vyras per metus baudžiamas pakartotinai. Šį sykį teismas E.D. skyrė 86 eurų baudą.

Susipyko dėl muzikos

Tokia pat suma piniginę paploninti teks ir šilališkiui G.R. Jis pagalbą kvietėsi susiginčijęs su žmona. O šeimyną sukiršino... per garsi muzika.

Prieš daugiau nei mėnesį G.R. su žmona V.R. lankėsi Rietavo turguje. Kad kelionė neprailgtų, grįždami automobilyje klausėsi muzikos. Tačiau sutuoktinių skoniai išsiskyrė: moteriškei pasirodė, kad ji skamba per daug trankiai, todėl kilo ginčas. O kai ji nusprendė išjungti grotuvą ir šis, per stipriai patrauktas, iškrito, vyrą ištiko isterijos priepuolis. Parskubėjęs į namus, jis paskambino policijai bei pasiskundė, jog žmona sugadinusi judviejų turtą, pridariusi nuostolių.

Pradėjus aiškintis aplinkybes, nustatyta, kad, moteriai išmetus automagnetolą ant žemės, vyras baisiausiai supyko. Tačiau ši nusprendė nepasiduoti kieme plyšaujančio sutuoktinio provokacijoms ir, nekreipdama į tai dėmesio, nuėjo namo. Aistroms nurimus, moteris automobilio radijo imtuvą įstatė į vietą. Bet, pasirodo, karštakošis vyras jau buvo spėjęs pasiskųsti policijai, tad toks žmonos tvarkos darymas jam nepatiko. Jis išlupo mag­netolą ir padėjo ant žemės, tikėdamasis taip įrodyti, kad moteris išties sugadino jo turtą. Pro langą pamačiusi, ką vyrelis išdarinėja, V.R. vėl nukulniavo prie mašinos ir grotuvą vėl grąžino į vietą...

Katės ir pelės žaidimą primenančią istoriją užbaigė po­licijos pareigūnai. G.R. jie rado neblaivų (2,49 prom.), o nuostolių dėl magnetolos neužfiksavo, kadangi automobilis yra bendras šeimos turtas.  Administracinės teisės pažeidimo byloje įrody­ta, jog G.R. iškvietė pareigūnus, žinodamas, kad nėra pagal­bos poreikio, todėl teis­mas vyriškiui skyrė 86 Eur baudą.

Gegužės 2 d. taip pat nubaustas dar vienas šių dvie­jų nelaimėlių „kolega“. Balan­džio pabaigoje neblaivus rajono gyventojas R.V. sumanė pasiguosti pareigūnams, kad neva niekaip neišprašo iš savo namų penkių svečių. Galbūt vyriškiui ir buvo įgrisusi draugų viešnagė, bet greičiausiai spalvas sutirštino išgertas alkoholis. Atvykę į namus, policijos pareigūnai nustatė, jog jam negresia joks pavojus, o tuo labiau nereikia pagalbos. Už tokią „pramogą“ R.V. taip pat skirta 86 Eur bauda. 

Birutė PALIAKIENĖ

Regis, mūsų valdžią pagaliau aplankė nušvitimas, ir ji suprato vieną reikšmingą dalyką: pasirodo, rajono cent­ras nėra toks patrauklus, kaip norėtųsi, miesto gat­vės bei skverai netraukia nei vietinių, nei atvykėlių dėmesio, o visam Šilalės kraštovaizdžiui trūksta gyvybingumo, mieste - pilka ir niūru.

Todėl politikai, artėjant rinkimams, kibo į darbus: nuspręsta paruošti Šilalės kraštovaizdžio formavimo studiją, o jos rengimui į pagalbą pasitelkti Klaipėdos universiteto profesoriai bei docentai. Apšniukštinėję įvairias miesto vietas, jie konstatavo – vaizdo išties nėra. Architektai bei kraštovaizdžio specialistai jau suka galvas, ką ir kaip tobulinti, tačiau sako norintys išgirsti ir miestelėnų nuomones. Ar gali būti, kad žadama atsižvelgti ir į paprastų mirtingųjų norus?

Gegužės 11 d. Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje vyko paskaita „Ar galime gyventi gražesnėje, saugesnėje ir sveikesnėje aplinkoje?“. Tikėtasi, jog pasiklausyti, kaip žadama keisti Šilalę ar patiems padiskutuoti, nuo ko reikėtų pradėti bei į ką koncentruotis, suplūs minia miestelėnų. Deja, šilališkiai mieliau laisvalaikį leido sode ar gamtoje ir į diskusiją rinkosi vangiai.

„Pranešėjų bus daugiau nei klausytojų“, - konstatavo meras.

Visgi keli asmenys į paskaitą užsuko.

Klaipėdos universiteto lek­to­rius, kraštovaizdžio archi­tektas Romas Marčius negausiai auditorijai papasakojo bei pademonstravo, kaip aplinka yra tvarkoma Vakarų Europoje: Di­džiojoje Britanijoje, Vo­kie­­­­tijoje, Šveicarijoje, Pran­cū­­­zi­joje ir t.t. Vaizdo projekto­riaus ekrane bėgančios nuot­­raukos su įspūdingomis ins­taliacijomis bei skoningais ap­želdinimo projektais susirinkusiuosius vertė tik linguoti galvomis ir su pavydu pripažinti: vargu ar Šilalė kada nors taip atrodys. Ir nors šito tikėtis būtų išties naivu, daugeliui buvo įdomu sužinoti, kas gi iš tikrųjų mieste bus keičiama. Deja, į šį klausimą atsakyta taip ir nebuvo.

Pasak mero, galutinę viziją, kaip atrodys Šilalė, sužinosime tik per rugpjūtį vyksiančią miesto šventę. Iki to laiko šilališkiai gali siūlyti idėjas, ko pageidautų, ką norėtų pagražinti bei kaip tai turėtų atrodyti. Paaiškėjo tik viena detalė - didžiausios investicijos ir vėl bus skiriamos miesto cent­rui, išskyrus pušyną. Orientuojamasi į keturis objektus: aikštę prie savivaldybės su Dariaus ir Girėno skveru, Atminimo aikštę, tven­kinį bei pušyną. Tačiau kai kuriems susirinkusiesiems to­­kia mintis pasirodė ne­pri­imtina. Iš salės pasigirdo siūlymas nepamiršti ir miesto pakraš­čių – bendrą vaizdą gadina ir seni garažų masyvai, gamybiniai pastatai, nebenaudojami apgriuvę statiniai. Galbūt galima ką nors padaryti ir su jais? Apželdinti, o gal net visai nugriauti?

Tokią nuomonę išklausiusi Klai­pėdos universiteto Ar­chi­tektūros, dizaino ir dailės ka­tedros vedėja docentė Ra­munė Staševičiūtė tik pritariamai linkčiojo: keisti reikėtų daug ką, bet visi gyventojų norai išpildyti nebus. R.Staševičiūtė prisi­pa­žino Ši­la­lės iki šiol beveik ne­pažino­jusi. Ta­čiau, prieš ren­giant  kraštovaizdžio viziją, spe­cialiai atvykusi ir dviračiu apmynusi vi­są miestą. Ją gerąja prasme nustebinęs pu­šynas bei gyvatvorių gausa, bet pro architektės žvilgsnį nepraslydo ir daug minusų. Pa­vyz­džiui, plikokas bend­ruomenių parkas, pa­minklas genocido aukoms ir partizanams atminti, kuris užgožtas ne­tvarkomų kal­napušių, apleistas pagrin­dinis miesto parkelis ir t.t. Dėl pasirinktos apdailos R.Sta­še­vičiūtei keistas pasirodė ir UAB „Šilalės šilumos tink­lai“ pastatas.

Pasak docentės, Šilalės mies­to identitetą turėtų formuoti ekonominis, socialinis, erd­vinis bei vizualinis DNR ir spalvinis kodas. T.y. būtų šau­nu, jei gyvenamųjų namų kvar­taluose vyrautų giminiš­ki atspalviai, nes dabar, R.Sta­še­vičiūtės pastebėjimu, kai ku­rie namai nudažyti taip, kad ji net susilaikanti nuo komentarų. Tačiau ar idėja visus namus padaryti vienodus patiks patiems gyventojams? Ar sutiksime visi būti vienodi ir lygiuosimės į skandinavus, vokiečius, britus, kurių gyvenamieji namai atrodo kaip kopijos? Vargu.

Kritikos dabartiniam Šilalės vaizdui turėjo ir profesorius dr. Petras Grecevičius. Anot jo, ne tik šilališkiams, bet ir kitiems miestams būtų galima pasimokyti iš kaimyninės Latvijos.

„Padėta plytelė ir, rodos, ji kaip tik turi būti būtent toje vietoje. O mes padedame ir, žiūrėk, vis kliūname“, - vaizdžiai kalbėjo specialistas.

Be to, jam įspūdžio nedaro ir mūsų sodybų puošyba. Tikru kiču bei tragedija profesorius įvardijo daugelio taip mylimus alpinariumus ir baseinėlius, prie kurių dažnai matosi prilipdytos dar ir netik­ros puodynės ar ąsočiai.

Bene labiausiai Šilalę P.Gre­cevičius kritikavo dėl ne­pa­­garbos Jono Ba­sa­na­vičiaus bei Ne­prik­lau­so­­­my­­bės gatvių sankryžoje au­gančiam ąžuo­lui. Jam atrodo ne­suvo­kiama, kodėl mūsų tautos pasididžia­vimą ir Baltų kultūros simbolį, kuris, beje, yra įamžintas ir Šilalės miesto herbe, esame  užkloję asfaltu. Profesoriaus teigimu, medžio šaknys, paslėptos giliai po kelio danga, jau yra nunykusios. Be viso to, kad ąžuolui trūksta erdvės, žalumos bei gyvybės, klaikiai, anot specialisto, atrodo ir šalia jo numesti monumentiniai akmenys su įrašais bei medinė tvorelė.

„Visa tai yra tiesiog nesuvokiama, o tvorelę reikėtų perdažyti bent jau kitokia spalva“, - kritikavo Šilalės „di­zainerius“ P.Grecevi­čius.

Specialistų kritikos strėlių neišvengė ir dar vienas miesto skaudulys – Kultūros centras. Kažkas iš salės jį palygino netgi su atomine elekt­rine. Svečias nuo tokių drąsių pasisakymų susilaikė, tačiau akcentavo, jog Kultūros centras turėtų būti gyventojų traukos cent­ru, viliojančiu ne tik kultūrine programa, bet ir savo išvaizda. Bet dabartinė pilkuma bei pastato griozdiškumas nė iš tolo neatrodo patraukliai. Tad jei jis pagaliau bus rekonst­ruojamas, derėtų rinktis šiltą ir jaukų atspalvį.

Niekur per daug nenutols­tant nuo Kul­tūros centro bei ąžuolo, daugeliui akį rė­žia ir dar vienas Šilalės ob­jektas – Laisvės šauk­lys. Nuo­monės apie pačią skulptūrą P.Grecevičius ne­išsakė, tačiau greta jos esančius gėlių vazonus prilygino santechnikos vamzdžiams...

Būtų gerai, jei visi, kuriems šios kraštovaizdžio klaidos ar kiti miesto objektai atrodo netinkami Šilalei, nebijotų išreikšti savo nuomonės. Tuo labiau, kad meras pažadėjo, jog susitikimų šia tema dar bus. Reikia tikėtis, kad šilališkių į diskusijas ateis daugiau. Priešingu atveju paliekame laisvę veikti valdžiai, kuriai gimsta vizijos statyti tiltus ten, kur jų visai nereikia. Beje, apie šitą idėją šį kartą apdairiai neprasitarta nė žodeliu.

Birutė PALIAKIENĖ

Specialistai išsakė priekaištų dėl Šilalės viešųjų erdvių tvarkymo

Išmainiusi autobusų stotį į dar vieną prekybos centrą, rajono valdžia dabar nusitaikė į knygyną - įtikino savivaldybės tarybą, kad be investuotojo ši įstaiga neišgyvens. O kritiškai į šiuos užmojus žvelgiantys politikai neslepia žiną, kuris verslininkas nusižiūrėjo pastatą miesto centre.

Direktorė pranašauja bankrotą?

Šilalė - vienas iš nedaugelio Lietuvos rajo­nų, kur savivaldybei te­bepriklauso nieko bend­ro su savivalda neturinti laidojimo namų ir knygų pardavimo veikla. Ir viena, ir kita įmonė dirba nuostolingai, tačiau apie privatizavimą valdžia kalba puse lūpų.

„Tai nėra knygyno uždarymas. Norime, jog šalia būtų kanceliarinės prekės, kavinė ar kokia kita veikla. Tuo pačiu siekiame, kad miesto cent­re būtų sutvarkytas pastatas. „Edvonis“ yra išsakęs norą, tačiau bus konkursas, nustatysime, kokiomis sąlygomis įmonė bus pertvarkoma“, - Kontrolės komiteto narius įtikinėjo rajono meras Jonas Gudauskas, prašęs tarybos išbraukti bendrovę iš neprivatizuojamų įmonių sąrašo.

Tokį pasiūlymą šį pavasarį savivaldybei pateikė UAB „Ši­lalės knygynas“ valdyba, vadovaujama savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojos Veros Ma­­cienės. Ba­landžio 12 d. įvykusio posėdžio protokole rašoma, jog ieškoti investuotojo pasiūlė knygyno di­rek­torė Rasa Račkauskaitė, manan­ti, kad dėl nuolat patiriamo nuostolio bend­rovės veiklą gali tekti sustabdyti.

UAB „Šilalės knygy­nas“ direktorė valdybos nariams, o per posėdį - ir savivaldybės tarybos poli­tikams aiš­ki­no, jog įmonė pati neturi galimybių nei išsikapstyti iš skolų šilumos tiekėjams, nei atnaujinti pastato, kuriam verkiant reikalingas kapitalinis re­montas. Per kiaurą stogą sunkiasi vanduo, drėksta ir pelija kampai, kyla grėsmė sugadinti pardavimui iš leidyklų paimtas kny­gas. Pasak R.Rač­kauskaitės, pernai kny­gynas gavo franšizės pasiūlymų iš UAB „ALG knygynai“ ir UAB „Knygų namai“, tačiau jie netenkino bendrovės interesų.

„Tokiems dalykams kaip len­tynų mokestis mes neturime pinigų“, - sakė Šilalės knygy­no vadovė. 

Visi pinigai - algoms

Savivaldybės administracijos direktorius Raimundas Vaitiekus tarybos nariams aiš­kino, kad jo netenkina nei knygyno įvaizdis, nei įmonės veikla.

„Pagrindinė priežastis, dėl ko reikia ieškoti investuotojo, yra nuostolinga knygyno veik­la. Direktorė pasakojo, jog būna dienų, kai parduoda vos du atvirukus už kelis eurus. Praėjusius metus knygynas baigė nuostolingai, per pirmąjį šių metų ketvirtį jau sukaupė 2015 eurų nuostolių, dar yra likusi skola iš anksčiau už šildymą. Pastatas yra miesto centre, jį reikia atnaujinti, vit­rinos - neestetiš­kos. Turime galvoti, ką da­ry­si­­me“, - ragino politikus ap­sispręsti ad­ministracijos di­rektorius.

Tarybos nariams nereikėjo daug aiškinti apie Šilalės knygyno finansinę padėtį - tame pačiame tarybos posėdyje buvo svarstoma ir įmonės 2015 m. veiklos ataskaita. Ją paanalizavus, akivaizdu, kad beveik viską, ką uždirba, įmonė išleidžia atlyginimams. Dviem darbuotojoms bend­rovė pernai išmokėjo 12506 Eur, dar 3875 Eur pervesti „Sodrai“. Pernai pasikeitus Ši­­lalės knygyno vadovams, iš­mokėta 2218 Eur išeitinė kom­pensacija. Įmonės veiklai likusius trupinius teko atiduoti už komunalinius patarnavimus.

Praėjusiais metais knygyno apyvarta sumenko beveik 5 proc., o pajamos iš pardavimų sudarė vos 55,7 tūkst. Eur. Anot UAB „Šilalės knygynas“ direktorės, bendrovė pelningai dirba tik du mėnesius per metus, o visą kitą laiką vos kvėpuoja.

Kaupiasi skolos už šildymą

R.Račkauskaitė tikino, jog bendrovė nuostolių patiria dėl menkstančių prekybos apimčių. Knygos dabar dažniausiai perkamos internetu, todėl būna dienų, kai į knygyną užsuka vos keli žmonės.

„Negalime nustatyti didelių antkainių, tokių, kokie yra stambiuosiuose prekybos cent­ruose. Žiūrėjau „Norfoje“, kai buvo didžiausios nuolaidos - tada mūsų knygyne tos pačios knygos vis dar kainavo keliais centais pigiau“, - aiškino direktorė.

Ji sakė planuojanti bendradarbiauti su mokyklomis, didinti mokyklinių prekių par­davimą. Tačiau blogai tai, kad, mažėjant moksleivių skaičiui, mažiau parduodama mokyk­linių pratybų sąsiuvinių, o  leidyklos stengiasi juos pristatyti tiesiogiai mokykloms.

Susidomėjusiuosius antkai­niais R.Račkauskaitė infor­ma­vo, jog knygynas pratybų sąsiuviniams turi taikyti nustatytą 18 proc. antkainį, o knygoms uždeda 35 proc. antkainį. Todėl negali sukaupti pinigų tokioms didelėms investicijoms, kaip pastato kapitalinis remontas.

Bet ir neišleidžiant nė vieno euro investicijoms, padėtis darosi vis sudėtingesnė.

„Knygyno patalpos yra labai didelės - net 159 kv. m. Nors naudojamės tik 68 kvadratais, visas reikia ir šildyti, ir prižiūrėti, todėl kaupiasi skolos už šildymą. Šilumos tink­lams jau esame skolingi 2,8 tūkst. Eur, bet iš tos sumos 1,6 tūkst. Eur yra ankstesnių metų skola“, - dėstė įmonės vadovė.

Kitos išeities nėra?

Ne visi tarybos nariai pritarė valdžios norui privatizuoti Šilalės knygyną. Tadas Bartkus, Vytautas Jucius bei Rolandas Toleikis balsavo prieš, o Rimantas Rimkus susilaikė. Tačiau kandžių replikų rajono vadovams negailėjo ir kai kurie kiti politikai.

Albinas Ežerskis Finansų, investicijų ir verslo komiteto posėdyje siūlė nesismulkinti, parduoti įmonę be įpareigojimų tęsti knygų pardavimo veiklą.

„Kam reikalauti dirbtinės veiklos, jei knygas pardavi­nėti galėtų ir biblioteka? Tik­rai rastų tam kokį kampelį. Parduodant knygyną su apribojimais, gali paaiškėti, jog savivaldybė dar turės ir primokėti. Geriau atiduoti bendrovę aukcionui ir gauti normalią kainą“, - siūlė A.Ežerskis.

Meras J.Gudauskas teigė, kad dėl privatizavimo būdų bei sąlygų spręs taryba.

Tame pačiame Finansų, in­vesticijų ir verslo komiteto posėdyje Stasys Navar­daus­kas stebėjosi, jog knygynas dešimt metų dirbo pelningai, todėl keista, iš kur staiga atsirado tokie dideli nuostoliai ir net skolos šilumos tiekėjams.

Apie skolas už šildymą nėra užsiminta nė vienoje 2011-2014 m. Šilalės knygyno ataskaitoje, bet nuostolių didėjimas - akivaizdus. 2011 m. bendrovė patyrė tik 73 litus nuostolio, 2012-aisiais jis išaugo iki 3772 Lt, 2013 m. perkopė per 19 tūkst. Lt. O štai 2014-ie­ji Šilalės knygynui po ilgo laiko vėl buvo pelnin­gi - uždirbta 311 Lt daugiau nei išleista įmonės veiklai. Deja, praėję metai vėl buvo nuostolingi - pritrūko 2176 Eur.

UAB „Šilalės knygynas“ direktorės skaičiavimais, nuo 2010 m. susikaupė 9 tūkst. Eur nuostolių.

Keista, jog savivaldybė, turinti savo atstovą bendrovės valdyboje, tik dabar pastebėjo grėsmingas tendencijas. Klausantis puse lūpų įvardinamų planų „ieškoti investuotojo“, reikalaujant tęsti kny­gų pardavimo veiklą, kyla abe­jonių, ar tik tas investuotojas jau nėra atsiradęs ir aptaręs su valdžia būsimo pirkinio sąlygų.

Žvelgiant dar atidžiau, ima atrodyti, jog netrukus tokiam pat „investavimui“ bus paruošta ir UAB „Gedmina“, atsidūrusi labai panašioje finansinėje padėtyje. Laidojimo namų skolos yra tokios, kad bet kada gali būti iškelta bankroto byla, o pastatai taip pat verkiant reikalauja remonto. Todėl gali būti, jog netrukus ir šios įmonės direktorius praneš valdybai, kad kitos išeities nėra.

Daiva BARTKIENĖ

- Įdomu, ką rajono valdžia su mūsų namu ir jo gyventojais darys po liepos pirmosios? - paskambinęs į „Šilalės artojo“ redakciją, ėmė svarstyti šilališkis Vi­nordas Ališauskas. Jis panoro išsikviesti aukštuomenės ekspertą Alių Šakinį ir pranešti jam apie baisius nusižengimus, kuriuos, rajono valdžios akimis, padarė Maironio gatvės 26-as namas.

Kas tai per nusikaltimai? Namo gyventojai nemoka už vandenį, šilumą, teršia aplinką, netaupo energijos ir prisideda prie klimato atšilimo? Ne, pasirodo, visiškai ne!

Namas gyvena gražiai ir tvarkingai, kaupia lėšas didesniam remontui, niekam nėra skolingas, taupo šilumą ir neprašo valdžios pinigų ar kokios kitos malonės. O visa bėda dėl to, jog žmonės sudarė jungtinės veiklos sutartį.

- Jungtinės veiklos sutartis - tai beveik daugiabučio gyventojų bendrija, tik paprastesne forma, - paaiškina V.Ališauskas. - Mes patys administruojame savo lėšas, kaupiame jas, bendru visų sprendimu atliekame didesnius darbus.

Laiku užsimokėdami už elekt­rą, vandenį, šilumą ir ne­tu­rėdami ant savo galvos skolų, žmonės gyveno ramiai, atsiskaitydami patys sau ir labai paprastai - jeigu iš bendrų pinigų atlieka kokius nors darbus, jie saugo savo pačių nutarimus, sutartis, išlaidų orderius bei kitus reikalingus dokumentus. V.Ališauskas nė­ra namo pirmininkas, bet senu įpratimu vadina save namo komendantu ir veda tą apskaitą. Jam netgi atrodė, kad viskas yra gerai sutvarkyta. Viename žurnale jis paskaitė energetikos viceministro aiškinimą, jog gerai, kai namas kontroliuoja pats save ir atsiskaito pats sau. Vadinasi, viskas puiku! Jeigu gyventojai žino, kam patys išleidžia pinigus, ir niekas niekam neturi pretenzijų, tai ko dar reikia?

Bet štai vieną dieną namą užgriuvo savivaldybės komisija. O tada paaiškėjo, koks tai yra neteisingas ir atgyvenęs požiūris! Pasirodo, piliečius kontroliuoja rinktoji valdžia, o tie privalo atsiskaityti savo atstovams.

Komisija - ne šiaip valdininkų savivalė. Ji turi solidų pagrindą - yra sudaryta savivaldybės administracijos direktoriaus ir turi paties mero pasirašytą sprendimą atlikti tokius patikrinimus. Žodžiu, aukštuomenė nusileido iki prastuomenės.

Gerai pakračiusi daugiabutį, komisija nerado to ir ano, pasigedo tokio ir tokio popieriaus. Pasirodo, namo gyventojai valdžiai turėjo pateikti:

bendro naudojimo objekto savininkų sąrašą; metinį namo priežiūros ūki­nį - finansinį planą; ilgalaikį namo atnaujinimo planą; kaupiamųjų lėšų namui atnaujinti sąskaitos sutartį; paslaugų ir rangos darbų pirkimo taisykles; informaciją apie einamaisiais metais vykdytus pirkimus; metinę veiklos ataskaitą; informaciją apie einamaisiais metais šauktus savininkų susirinkimus.

Gyventojai gavo savo rinktos valdžios nurodymą ištaisyti trūkumus iki liepos pirmosios. Tačiau, užuot pradėjęs Si­zi­­fo darbą, namo žmonių atstovas ėmė ieškoti Aliaus Šakinio, o rajono valdžios nurodytų trūkumų net nelaiko rimtais.

- Jeigu žiūrėsime rimtai, mus derėtų pagirti. Tokios apskaitos, kaip pas mus, nėra jokiame kitame Šilalės daugiabutyje, - sako V.Ališauskas. - Kiekvienas butas turi šilumos skaitiklius, ir jo gyventojai patys nusistato, kiek šilumos jiems reikia. Štai balandžio mėnesį vienas butas sunaudojo 985, o kitas - tik 69 kilovatvalandes šiluminės energijos. Bet vieni kitiems neturi pretenzijų, nes kiekvienas mo­ka už save ir niekam netrukdo. Tokiu būdu vien balandį mes šilumos sutaupėme už 360,88 euro. O visi tie valdžios surasti vadinamieji trūkumai... - numoja ranka namo komendantas.

Tačiau ar ne dėl jų dirbo valdžia, ne jų gerovei rašė aktus?

- Ne, viskas yra atvirkščiai! - tvirtina namo atstovas. - Jeigu ne valdžia, mes jau būtume apšiltinę namą ir sutaupytume dar daugiau šilumos. Bet viskas nuėjo šuniui ant uodegos.

Kodėl?

- Pasirodo, norint gauti leidimą namui šiltinti, reikia įvykdyti atitinkamas sąlygas bei surinkti tiek popierių, kad išeina beveik dvigubas darbas ir dviguba kaina.

Kas tai per sąlygos? Pra­dedant kadastriniais matavimais ir baigiant žemės nuoma statybinėms medžiagoms pasidėti. Tarsi nebūtų gana mūsų pačių kiemo... Ir dar biotualeto statyba, leidimas tokiam tualetui... Kuo toliau savivaldybės koridoriais, tuo daugiau popierių. Kas tuo už­siims? Aš - savanoris komendantas, išrinktoji namo pirmininkė už tai irgi negautų algos, - svarsto  V.Ališauskas.

Dabar iškilo toks klausimas: o kas surinks rajono valdžios taip geidžiamus popierius ir iki liepos pirmosios ištaisys komisijos surastus trūkumus?

V.Ališauskas traukia pečiais.

- Nežinau, - sako jis. - Tik­riausiai niekas. Aš tikrai to nedarysiu. Jeigu merui arba direktoriui tų popierėlių labai reikia, tai jų premijuojami valdininkai pertraukėlėmis tarp kavagėrių galėtų įsijungti kompiuterius ir viską susirasti patys. Juk gauna kažkokius priedus už papildomus bei reikšmingus darbus. O ką mes gausime, darydami jiems malonumą? Todėl ir nesuprantu, kas bus su mūsų namu po liepos pirmosios, kai pasibaigs nustatytas terminas? Išveš na­mo gyventojus į Sibirą ar išvarys pėsčiomis?

Na, valdžia namą gali nubausti... Tarkime, neduoti jokių pinigų, kai tas paprašys paramos!

- Paramos? - juokiasi V.Ali­šauskas. - Gausi iš jų paramos! Štai laikraštyje paskelbtas ad­ministracijos direktoriaus pa­vaduotojos Veros Ma­cienės pa­sirašytas raštas dėl prašy­mų skirti lėšas priėmimo. Pa­vadinimas - ilgas, sunkiai su­­prantamas, bet tvar­­ka - dar sudėtingesnė. Jeigu daugiabučių savininkai nori gauti lėšų iš jų rėmimo programos, jie turi pateikti prašymą. Bet prieš tai reikia įvykdyti tokias sąlygas ir surinkti maždaug tiek visokių popierių, kiek reikalinga, norint savo pinigais apšiltinti savo pačių daugiabutį. Mūsų namas - mažytis, vos 10 butų, o popieriz­mo - kaip didžiuliame anų laikų kolchoze. Kas tuo užsiims? Tai ir sakau: ačiū mylimai valdžiai už šitokią paramą!

Namo komendantas kiek pagalvoja ir priduria:

- Palyginau su kolchozu, tačiau kolchoze tokio biurokratizmo nebuvo. Aš čia gyvenu nuo 1973 metų, kai pastatytas šis namas, bet neprisimenu, kad iš mūsų kas nors būtų reikalavęs tokio kalno ataskaitų ir ataskaitų apie ataskaitas...  Sakyčiau, pasiekta absurdo riba - reikalavimų gausybė, nors vykdyti jų nėra kam. Ir kokia prasmė? Ką darys geroji mūsų rajono valdžia su savo pačios nurodymais? Štai todėl ir norėjau sutikti aukš­­tuomenės ekspertą Alių Šakinį bei paklausti jo nuomonės: kaip dabar su mumis pasielgs mūsų rinktoji valdžia? Išleis reikalavimą dėl reikala­vimo vykdymo ar vykdymo vykdymą laikys įvykdytu?..

Tą pačią minutę paskambinome Aliui ir sužinojome jo principingą nuomonę. Alius buvo griežtas - griežtesnis nei bet kada:

- Rinkėjai neklauso savo atstovų? - pasipiktino jis. - Baus­ti, bausti ir dar kartą bausti! Būtų mano valia, tai apribočiau balsavimo teisę, uždrausčiau Maironio gatvės 26-ojo namo žmonėms balsuoti už konservatorių koaliciją ir jų amžinuosius draugus socdemus! Jie neverti balsuoti už tuos, kurie pelno piliečių meilę bei pasitikėjimą. Ateitų rinkimų diena, visi rajono žmonės iškilmingai balsuotų už išrinktuosius, o šitam namui - špygą taukuotą! Nei už merą ir jo vicemerą, nei už direktorių ir jo pavaduotoją balsuoti eretikai jau negalėtų. Kruvino­mis ašaromis verktų, bet negalė­tų!

O ką daugiau su tokiais padarysi?

Petras DARGIS

Gegužės 12-ąją Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje vyko tarptautinė liaudiškų šokių vakaronė „Naktišokiai". Į ją buvo sukviesti visi – tiek jaunesnių, tiek vyresnių klasių mokiniai bei jų tėveliai, seneliai ir visi pajūriškiai.

Prieš keletą savaičių 5-8 bei I-IVg klasių seniūnai burtų keliu sužinojo, kokius šokius kiekvienai klasei teks parengti. Visi uoliai ruošėsi: kas aktų salėje, kas auklėtojos klasėje, kas lauke, prie stadiono. Pasiruošimas davė vaisių. Šventės metu visos klasės ne tik puikiai atrodė, bet ir pasirodė. Turbūt linksmiausia dalis – kviesti šokti žiūrovus. O norinčiųjų pamiklinti kojas prisirinko pilnas gimnazijos kiemelis.

„Naktišokiai“ ypač patiko „Erasmus+“ projekto dalyviams iš užsienio, kurie ne tik noriai trypė mūsų liaudiškus šokius, bet ir patys parodė, ką moka. Tai buvo puiki proga pažinti Turkijos, Vengrijos, Čekijos, Ispanijos, Lenkijos šokių „virtuvę“.

Šventės metu grojo Tarvydų parko kapela, vadovaujama Kęstučio Tarvydo, liaudiškus šokius buvo paruošęs ir Pajūrio liaudies šokių kolektyvas „Rateliuks". Vakaronę vedė II bg klasės mokiniai Ovidijus Lenkšas ir Ernestas Rumšas, o muzikinius pasirodymus atliko Rugilė Daukšytė, Augustinas Mažutis, Justina Giedraitytė, Robertas Matevičius bei Ieva Krušaitė.

Tarptautinė liaudiška vakaronė „Naktišokiai“ paliko labai gerą įspūdį ne tik mums, gimnazijos šeimininkams, tėveliams, bet ir „Erasmus+“ projekto svečiams. Tikimės, jog ši šventė taps tradicine mūsų gimnazijoje. Dėkojame visiems, prisidėjusiems, kad vakaronė būtų smagi.

Gabija BREITERYTĖ, II ag klasės mokinė  

Jurgita RUMŠIENĖ, socialinė pedagogė

Nenustebkite, jei netikėtai pajutote alergijos žieda­dulkėms požymius: varva nosis, peršti akis, pa­bur­ks­ta gerklė. Geriau paskubėkite išsiaiškinti, koks aler­genas tai sukėlė. Padėti gali kraujo tyrimas.

Pražydusių augalų žiedadulkės neleidžia džiaugtis pavasariu net apie 20–30 proc. gyventojų. Juos vargina alerginė liga – šienligė. Alerginę reakciją sukelia iškreiptas imuniteto atsakas į svetimas medžiagas – alergenus.

Šienligė gali prasidėti bet kuriame amžiuje. Įkvėpęs aler­giją sukeliančių žiedadulkių, žmogus suserga per 5–15 minučių. Tačiau šienligė gali užklupti ne tik staiga. Ji vystosi ir palaipsniui. Pastebėta, kad alergijai yra jautresni žmonės, vaikystėje sirgę atopiniu dermatitu ar astma.

Dauguma alergiškų pa­cien­tų yra nepakantūs kelioms augalų rūšims. Kai kam šienligės sezonas gali tęstis ir iki rudens. Todėl susirūpinkite, jei kasmet, šiltojo sezono laiku, pasikartoja peršalimą primenantys požymiai.

Įtarus šienligę, reikia sku­bėti pas alergologą. Dabar nustatyti alergenus galima daug lengviau, atlie­kant krau­jo tyrimą. Lietu­vos specialistų sudarytose įkvepiamų alergenų paletėse daugiausiai dėmesio ski­riama medžių, žolių bei javų žiedadulkėms. Be to, į jas įtraukti ir kiti alergenai: chrizantemų, rožių, hiacintų ir tulpių žiedadulkės, namų erkutės, grybeliai bei kt. Maisto alergenus irgi gali atskleisti kraujo tyrimai.

Sužinojus savo alergijos kaltininką, geriausia vengti su juo bet kokio kontakto. Antra išeitis – gerti vaistus, rinktis imunoterapiją, naudoti kitas terapines priemones. Negydoma šienligė gali paskatinti dar rimtesnius su­­sirgimus.

AKCIJA! Su didele nuolaida alergijos tyrimus Jums atliks „Medicina practica“ laboratorijoje Šilalės ligoninėje (Vytauto Didžiojo g. 19, tel. (8-449) 4-67-63). Iš anksto registruotis nereikia. Akcija vyksta iki gegužės pabaigos. Interneto svetainė: www.medicinapractica.lt.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) įspėja ūkininkus dėl pavasarį padidėjusios grėsmės kiaulėms užsikrėsti afrikiniu kiaulių maru (AKM). Biologinio saugumo reikalavimų būtina laikytis visus metus, tačiau tai ypač svarbu, atšilus orui bei prasidėjus ūkio darbams.

Šiltuoju metų laiku AKM viruso židiniai kiaulių laikymo vietose nustatomi kur kas dažniau nei žiemą. Tikimybė, kad AKM virusas pateks į ūkius itin padidėja, kiaules šeriant šviežiai nušienauta ir termiškai neapdorota žole. Ypatingai budrūs turi būti kiaulių augintojai, gyvenantys netoli miškų, nes šernai gali ištrypti žolę pamiškėse, palikdami AKM viruso sukėlėjų. Todėl draudžiama kiaules šerti šviežiai nupjauta žo­le. Visus pašarus būtina apdoroti termiškai. Taip pat negalima duoti ir maisto atliekų.

Kiaulių laikytojai privalo aptverti jų laikymo vietą, jog būtų išvengta kontaktų su laukiniais gyvūnais, bei riboti pašalinių asmenų įėjimą į tvartą, ypač jei jie lankėsi kitame ūkyje ar dalyvavo medžioklėje. Ūkininkai, eidami prie gyvulių, turi persirengti darbo drabužiais. Prie įėjimų į tvartus būtina įrengti dezinfekcinius barjerus, užpildytus dezinfekcinėmis priemonėmis, veikiančiomis AKM viruso sukėlėjus. Jų galima įsigyti veterinarijos vaistinėse.

Kraikui naudojami pakratai (šienas) privalo būti 90 dienų išlaikyti sausoje, vėdinamoje patalpoje. Negalima kiaulių laikyti lauke ar diendaržiuose. Svarbu nuolat prižiūrėti teritoriją, reguliariai pjauti žolę, genėti medžius, naikinti graužikus bei kitus kenkėjus, valyti tvartus, šalinti mėšlą. Be to, būtina užtikrinti, kad į ūkį nepatektų ligų simptomų turinčių kiaulių.

Įtarus, jog kiaulės serga užkrečiamąja liga ar joms pradėjus gaišti, reikia nedelsiant apie tai pranešti veterinarijos gydytojui ar veterinarijos tarnybai.

VMVT primena ūkininkams, jog kartą per ketvirtį reikia deklaruoti kiaules bei užregistruoti jų laikymo vietas. Pasikeitus gyvulių skaičiui, apie tai privaloma informuoti veterinarijos gydytoją, teritorinę VMVT ar savivaldybių administraciją, kad būtų atnaujinti duomenys apie laikomas kiaules.

Aptikus AKM židinį kiaulių laikymo vietoje, aplink ją nustatomos 3 km apsaugos ir 10 km priežiūros zonos. Jose atskiru sprendimu gali būti nurodyta išskersti visas savo reikmėms laikomas kiaules, o tai atneša žmonėms nemažų nuostolių.

Jei nėra galimybių įrengti kiaulių laikymo vietų pagal visus reikalavimus, galima pereiti prie kitų ūkininkavimo rūšių.

Šilalės rajone 2015 m. iš­­tirta 151 gyva kiaulė, 2 kiaulių gaišenos ir 51 sumedžiotas šernas. Šiemet iš­tirta 40 gyvų kiaulių, 1 šer­­no gaišena bei 14 sume­džio­tų šernų. Visais atvejais AKM nenustatyta.

Antanas BLIŪDŽIUS

Šilalės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas-valstybinis veterinarijos inspektorius

Ateinančiais metais žemės mokesčiai mūsų rajono gyventojams gerokai sumažės - savivaldybės politikai nusprendė taip paremti sudėtingoje finansinėje padėtyje atsidūrusius ūkininkus. Tai - tikrai išskirtinis atvejis Šilalės savivaldybės istorijoje, kai dešiniųjų koalicijos nariai palaikė opozicijos pasiūlymą.

Surenka daugiau mokesčių

Valstybinės žemės nuomos bei žemės nuomos mokestis sudaro nemažą rajono biudžeto dalį - pernai į savivaldybės sąskaitą gyventojai sumokėjo 72,7 tūkst. eurų valstybinės žemės nuomos ir apie 227 tūkst. Eur žemės mokesčio. Ir vieno, ir kito - daugiau nei planuota.

Nors mokestis jau ketvirti metai brangsta penktadaliu, savivaldybės finansininkai tvirtina, jog daugiau mokesčių surenkama ne dėl pasikeitusios skaičiavimo metodikos. Pernai savivaldybė perdavė teismui mokesčių už valstybinę žemę ir žemės mokesčio nemokančius gyventojus bei įmones, todėl dalis užuomaršų skolas iš karto likvidavo.

Balandžio 28 d. savivaldybės tarybos posėdyje priimti trys valstybinės žemės nuomos bei žemės mokesčius reg­lamentuojantys sprendimai.

Biudžetą tuština lengvatos

Pirmuoju sprendimu savivaldybės taryba nustatė valstybinės žemės, išnuomotos ne aukciono būdu, žemės nuomos mokestį šiems metams. Jį gyventojai ir įmonės turi sumokėti iki lapkričio 15 d.

Politikai paliko tokius pat valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifus kaip ir pernai - geros agrarinės būklės žemė apmokestinta 1,6 proc., apleista - 4 proc. žemės vertės tarifu. Namų valdos, kolektyvinių sodų ir garažų bendrijų nuomojamai valstybinei žemei taikomas 0,9 proc., visų kitų paskirčių valstybinei že­mei - 2 proc. žemės vertės tarifas.

Valstybinės žemės nuomos mokesčio nereikės mokėti tiems, kuriems bus pri­skaičiuo­ta mažesnė nei 2 Eur su­ma.

Turto valdymo ir ekono­mikos skyriaus vedėja Rei­mun­da Kibelienė informavo, kad šiemet savivaldybė planuoja surinkti 58 tūkst. Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio - gerokai mažiau nei buvo planuota pernai. Pa­sak R.Kibelienės, savivaldybės pajamos iš šio mokesčio mažėja dėl objektyvių priežasčių. Pirmiausia dėl to, jog mažėja ir valstybinės žemės plotai - gyventojai ją išsiperka, įsiteisina sklypus ir moka ne nuomos, o žemės mokestį.

Antruoju sprendimu savivaldybės taryba nustatė neapmokestinamų sklypų dydį. Jis nesikeičia daugybę metų: kaimo vietovėse neapmokes­tinamas 1 hektaro, mieste - 15 arų sklypas. Lengvata galės nau­dotis asmenys, kuriems nu­statytas 0-40 proc. darbingumo lygis, senatvės pensininkai bei nepilnamečiai. Prie darbingų asmenų nepriskiriami moksleiviai ir studentai, jei jų šeimose nėra dar­bingų asmenų. Ši lengvata tai­koma mokantiems 2016 m. žemės mokestį.

Dėl lengvatos pernai rajono biudžetas neteko apie 30 tūkst. Eur (10-12 proc.) žemės mokesčio. Tokios pat tendencijos turėtų išlikti ir šiemet.

Baus neprižiūrinčius žemės

Daugiausiai diskusijų ir Kai­­mo reikalų komitete, ir sa­vivaldybės tarybos posėdy­je su­kėlė administracijos parengtas sprendimas dėl 2017 m. žemės mokesčio tarifų, ku­riuos savivaldybė turi nustatyti iki birželio 1 d. Šilalės rajono taryba šiemet juos svarstyti ėmėsi gerokai anksčiau, gal net pirmoji Lietuvoje.

Kaip ir ankstesniuose spren­dimuose, tarybai buvo pateikti įprasti įkainiai - siūlymas žemės ūkio paskirties žemę apmokestinti 1,6 proc., tik sodų - 1,2 proc. tarifu. Ne­sikeitė ir kiti tarifai: vandens ūkio, miškų ūkio žemę bei konservacinės paskirties žemei bus taikomas 1,5 proc., gyvenamųjų ir visuomeninės pa­skirties teritorijų - 0,9 proc., pramonės, sandėliavimo bei infrastruktūros teritorijų - 1,2 proc., rekreacinių teritorijų - 1,6 proc., o komercinių teritorijų žemę - 0,23 proc. tarifas. 

Apleistą žemės ūkio pas­kirties žemę buvo siūloma apmokestinti 3 proc. tarifu. Kaimo reikalų komiteto posėdyje tai sukėlė tarybos nario Tado Bartkaus nuostabą.

„Kodėl apleistai valstybinei žemei nustatome 4 proc., o nuosavai - 3 proc. tarifą? Jei jau baudžiame didesniais mokesčiais, tai bauskime visus vienodai - ir dirbančius valstybinę, ir nuosavą žemę. Skirstyti neteisinga“, - sakė T.Bartkus.

Šilalės rajono meras Jonas Gudauskas įtikinėjo, jog panašiai elgiasi ir kitų rajonų politikai - vieni apleistas žemes apmokestina 4 proc., ki­ti - tik 2 proc. tarifu.

Administracijos direktorius Raimundas Vaitiekus aiškino, kad apleistos žemės mūsų rajone yra mažai, todėl nėra reikalo kelti problemos. Tokie aiškinimai privertė T.Bartkų atsiimti pasiūlymą suvienodinti tarifą apleistai valstybinei bei privačiai žemei.

Tačiau apie vienodą neprižiūrimos že­­mės apmokestinimą kalbėjo ne vien jis - Fi­nan­sų, investicijų ir verslo komi­tete tokią pat mintį išsakė ir Albinas Ežerskis. Jo teigimu, apleidus valstybinę žemę, galima nutraukti sutartį, o nuosava nesirūpinantiems kitų sankcijų, kaip didesnis apmokestinimas, nėra, todėl galėtų būti ir 4 proc.

„Solidu būtų visą apleistą žemę apmokestinti vienodai. Taip paskatintume žmones geriau tvarkytis. Nors ir nedaug yra apleistų sklypų, vienas kitas vis dar pasitaiko“, - aiškino A.Ežerskis, kuriam prieštarauti neišdrįso nė vienas rajono vadovas.

Opozicijos pasiūlymas nustebino

Sunkią žemdirbių dalią Ši­la­lės savivaldybės politikai prisiminė tik tarybos posėdyje.

„Žemės ūkyje padėtis yra tragiška - ar negalėtume ištiesti žmonėms pagalbos ran­ką? Juolab, kad ateinantys me­­tai bus paskutiniai pereinamojo laikotarpio metai - paskui teks mokėti mokesčius nuo visos žemės rinkos vertės. Palikdami tą patį tarifą, žmonėms kasmet uždedame vis didesnę naštą“, - aiškino Vytautas Jucius.

Pasak „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos vadovo, kitos savivaldybės padeda savo ūki­ninkams. Štai Klaipėdos savivaldybė nustatė tik 0,25-0,6 proc. žemės mokesčio tarifus.

Nustebintas pasiūlymo, me­ras J.Gu­dauskas puse lū­pų prasitarė, jog vienais metais tokią dovaną gyventojai jau buvo gavę. Į pagalbą merui šoko Turto valdymo ir ekonomikos skyriaus vedėja R.Ki­belienė, užtikrinusi, kad sumažinti mo­kesčiai žemdir­bių neišgelbės, todėl nėra būtinumo to daryti. Pasak vedėjos, Klaipėdos savivaldybėje žemės vertė yra didesnė, todėl, nustačius mažesnius mokesčius, klaipėdiečiai nemoka mažiau nei šilališkiai. R.Kibelienei pritarė ir J.Gudauskas, tačiau V.Jucius nepasidavė: „Mano žemė ribojasi su Klaipėdos rajonu, tai kodėl turiu mokėti dešimt kartų daugiau nei kaimyninio sklypo savininkas? Mes siūlome taip sumažinti tarifą, kad žmonės pajustų - nustatyti vi­su procentu mažesnius“.

Jį palaikė ir T.Bartkus.

„Mėgstame problemas permesti Vyriausybei, rašome raš­tus. O juk patys galime padėti savo žmonėms“, - tikino politikas.

Virginijus Noreika pasiūly­mą šiek tiek pataisė - pastebėjo, jog nereikėtų iki 0,2 proc. sumažinti mokesčio tarifo sodininkams, nes sodai Šilalėje tampa nauju gyvenamųjų na­mų kvartalu. V.Noreika mano, kad juose gyvenantys žmonės turi mokėti tiek pat, kaip ir įsikūrę gyvenamosiose teritorijose - 0,9 proc. žemės vertės.

Nedrįso nepritarti

Balsavimas dėl 2017 m. žemės mokesčio tapo pagrindine balandžio 28-osios savivaldybės tarybos posėdžio intriga. Konservatoriai dairėsi vieni į kitus, šnibždėjosi ir rankas kėlė, tarsi ko bijodami.

Iš 23 posėdyje dalyvavusiųjų už V.Juciaus pasiūlymą išdrįso balsuoti 12 tarybos narių, tačiau jų balsų užteko sprendimui priimti. Užtat sprendimą elektroniniu balsavimu patvirtino jau visi vieningai.

Opozicijos dėka ateinančiais metais rajono gyventojai už žemės ūkio paskirties žemę mokės 0,6 proc. žemės mokestį, o vandens ūkio, miškų ūkio ir konservacinės paskirties žemė bus apmokestinta 0,5 proc. žemės vertės tarifu.

Nors didžioji dauguma savivaldybės tarybos narių turi nuosavos žemės bei moka mokesčius, šiemet apsisprendžiant dėl mokesčio dydžio, nė vienam neteko nusišalinti ir išeiti iš salės. Politikams prieš posėdį buvo išsiuntinėtas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos išaiškinimas, kad nusišalinti privalo tik tie savivaldybių tarybų nariai, kurie per metus sumoka daugiau kaip po 3 tūkst. Eur žemės mokesčio. Tarp mūsų politikų tokių lyg ir nėra. Anksčiau nusišalinti nuo spren­dimo pri­­ėmimo būdavo reikalaujama, neatsižvelgiant į mokamą su­mą.

Daiva BARTKIENĖ

Prekybos tinklų boiko­tas - ne pirmoji pilietinė akcija prieš monopolį. Di­džiąsias pieno perdirbimo įmones kažkada bandė pagąsdinti ūkininkai. Jie net buvo traktoriais užblokavę automagistralę. Ir kuo tai baigėsi? Ogi tuo, kad juos suvaldyti padėjo pati valdžia - aktyviausiems akcijos organizatoriams buvo skirtos administracinės bau­dos. O kaip su pieno kaina? Dabar jis yra pigesnis net už vandenį...

Trijų dienų didžiųjų prekybos tinklų boikoto iniciatoriai ragino žmones protestuoti prieš labai pakilusias maisto produktų, o ypač daržovių kainas ir nepirkti jų didžiuosiuose prekybos tinkluose. Rei­kia pripažinti, kad gegužės 10-12 dienomis lankytojų juose Šilalėje buvo truputį mažiau. Darbo dienai baigiantis, automobilių stovėjimo aikš­telėse prie „Maximos“ maž­daug du trečdaliai vietų buvo laisvos, kai paprastai tekdavo gerokai pavargti, norint pasistatyti mašiną. Erdviau buvo ir prekybos salėje, o kasininkės dirbo tik dviejose kasose.

Pakalbinta viena iš pardavėjų (deja, kadangi joms kalbėtis šia tema neleidžiama, vardo neskelbiame) pripažino, jog pirkėjų tikrai sumažėjo, tačiau jokio „boikoto“ neskelbia tie, kurie nuolat ieško įvairių akcizinių prekių. O erdvesni praėjimai – galimybė pamatyti tai, ko kartais nepastebi...

Pora pašnekintų pirkėjų teigė apie šią akciją žinantys, bet esą įsitikinę, kad tokiais metodais nieko nepasieksi­me - efektas tebūsiąs trumpalaikis, ir viskas pasibaigs taip pat, kaip baigėsi ūkininkams. Anot pašnekovų, kainos pakilo neprotingai, tačiau į vietinių verslininkų parduotuves užsuka rečiau nei į prekybos centrus. Pagrindinė priežastis - mažas daržovių pasirinkimas, o kai kurių pramoninių prekių kainos yra didesnės ne tik mažesnėse parduotuvėse, bet ir turguje.

„Nusiperka iš tos pačios „Ma­ximos“ per akcijas, o turguje pardavinėja brangiau“, - teigė moteris, išsirinkusi patalynės komplektą.

Trečiadienio pavakarę, prieš darbo pabaigą, daug mažiau nei įprasta žmonių apsipirkinėjo ir „Norfoje“, o automobilių stovėjimo aikštelė buvo apytuštė. Mėsos ir žuvies produktų skyrelyje eilės nesimatė, tačiau pavieniai pirkėjai į vitrinas dairėsi. Pakalbinta moteris sakė, jog vyras jai pranešęs naujieną, kad rytoj (ketvirtadienį) jam netikėtai „išpuolęs“ laisvadienis, tad jis organizuoja talką malkoms pjauti.

„O kur tokiu laiku gausi faršo ir pigios karšto rūkymo lenkiškos dešros? Jei ne talka, tikrai nebūčiau nieko pirkusi, nes paprastai parduotuves „boikotuoju“ visą savaitę, o apsiperku šeštadieniais. Einu visur, susidariusi sąrašą. Ir į prekybos centrus, ir į turgelį, ir į mažesnes parduotuves. Žiūrint, ko reikia. Mėsą dažnai perku vienoje ūkininko parduotuvėje, pyragu lepinu iš konditerijos gaminiais prekiaujančios parduotuvės, jei reikia kokios smulkmenėlės – suku į privačią ar į prekyvietę. Tačiau, kaip sakoma, būkime biedni, bet teisingi: kai kas prekybos centruose yra pigiau, ir pasirinkimas - didesnis“, - sakė moteris.

Tą patį trečiadienio vakarą prie „Iki“ prekybos centro stovėjo tik vienas kitas automobilis, o salėje pirkėjų buvo beveik tiek pat, kiek ir parduotuvės darbuotojų.

Tačiau teigti, jog prekybos centrų boikotą šilališkiai itin palaikė, negalima, nors žmonės pritarė, kad tokios akcijos yra reikalingos, ir galbūt „vaisių“ - mažesnių kainų - sulauksime. Galbūt. Nes dažnas mūsų pritariame, jog reikia streikuoti, boikotuoti, nepirkti, neparduoti, neleisti bei pan. Tik tai turi daryti kažkas kitas, bet ne jis pats.

Viename iš prekybos tinklų lankstinukų informuojama, kad savaitgalį kai kurių prekių grupėms bus taikomos  net iki 40 proc. nuolaidos. Ar tai yra susiję su boikotu, sunku pasakyti, nes tokias akcijas šis prekybos tink­las skelbia organizuojantis kiek­vieną savaitę, tik prekių asortimentas gal šiek tiek kuklesnis.

Šį kartą prekybos centrų boikotui pritaria net politikai. Kurgi nepritars: artėja rinkimai į Seimą. Ir nors valgyti kiekvienam reikia,  jau nebenormalu, kai didžiąją dalį išlaidų mažas ar net vidutinio dydžio pajamas gaunančios šeimos išleidžia maistui. Tad visos priemonės, kokių tik būtų imamasi, siekiant valgyti pigiau, yra geros. Seime jau ne vienas mėnuo pasigirsta kalbų mažinti pridėtinės vertės mokestį maisto produktams. Gal iki rudens ir priims PVM įstatymo pataisą, bet prekės tikrai nepigs tiek, kiek sumažės mo­kestis. Ir ne vien dėl verslininkų asmeninių interesų ar didesnio pelno siekimo. Visų pirma sumažės įplaukų į biudžetą, kuris jau seniai yra deficitinis, o išlaidų įvairiausioms reikmėms (rinkėjų nuomone, ne visada reikalingoms) vis daugėja. Tad jei kas nors pigs, tai kažkas brangs. O kas, jei ne stambieji, jei ne monopolininkai, yra didysis finansinis ir net psichologinis politikų ramstis rinkimuose. Ži­noma, vadinamojo vartojamojo krepšelio prekėms Lietuvos sąlygomis praverstų ir griežtas antkainių ribojimas. Tačiau ir vėl: yra įstatymas, yra ir apstatymas.

Taigi boikotas – gerai, bet kai jis nėra visuotinis, kai žmonės nusiteikę, jog tai daryti turi kažkas kitas, tol ir atlyginimus gausime minimalius, ir gyvensime už maksimalią kainą.

Aldona BIELICIENĖ