Nuskaidrinti Velykų paslapties
Kotrynos PETRAITYTĖS nuotr.
Iš žiemos sąstingio ima busti pievos ir laukai,
čiulba raliuoja įvairiabalsis paukščių choras. Keliasi Žemė. Ateina Velykos.
Senovėje sakydavo: „Papročius žinosi, per Velykas neliūdėsi“.
Margučių ridenimas, Velykės dovanos vaikams, velykavimas,
laistymasis vandeniu – tikėjimas atsinaujinimo galia, supimasis sūpuoklėse – kuo aukščiau, tuo javai aukštesni augs. Šie ir dar daug kitų pagoniškų
bei krikščioniškų papročių būrė šeimas draugėn, džiugino bendryste, šiluma,
artumu. Iš ten, tolimos – artimos praeities, jaukus ir šiltas Velykų rytas,
kur „nėra baltų servetėlių ant stalo, viskas paprasta/ švaru ir gyva,
šaltas vanduo, puodynės kieme ant tvoros.../amsi šunelis... (Julius Keleras).
Ir būtinai dar prie Velykų stalo susėdus, kad būtų vietos
ir sunokintam žodžiui, kuris keičia „ne tik trumpalaikes nuotaikas,
bet ir jausmus, galimybes, likimus“ (R. Stankevičius).
Prisikėlimo rytą teatsiveria širdys pilnatvei.
Rima PETRAITIENĖ