Tėvynei reikia dvasios stiprybės

Asociatyvi nuotr. Asociatyvi nuotr.

Kasmet, prieš Sausio 13-ąją, ne vienas pasvarstome, ar toli mes nuo šios datos nuėjome. Laikas jau at­skai­čiavo net 26-erius metus, o tūkstančiai žmonių, tą 1991-ųjų naktį budėjusių prie Televizijos bokšto bei Aukščiausiosios Ta­rybos rūmų, vis dar tebegirdi tan­kų riaumojimą, mato rūkstančius laužus, o mintyse skamba Eurikos Masytės balsas: „Eik taip, kaip eina laisvė“...

Sausio 13-osios išvakarėse skaudžiai dilgteli širdį, prisiminus, kokie stiprūs savo dvasia tuomet buvo beginkliai savanoriai, iš visos Lietuvos su­­važiavę į Vilnių ginti mūsų Lais­vės. Visai dar vaikai ir jau pražilę, šeimas namuose palikę vyrai nė minutės neabejojo, ką pasirinkti - drąsiai žvelgė mirčiai į akis, nors žinojo, kad aukų šioje kovoje išvengti nepavyks.

Anuomet kiekvienam reikė­jo apsispręsti, kurioje barikadų pusėje stovėti ar ramiai laukti, kuo viskas baigsis. Žiū­­rint iš laiko perspektyvos, akivaizdu, jog laukiančiųjų buvo ne taip ir mažai - kovojo idealistai. Deja, netrūko ir tokių, kurie iš jų šaipėsi. Tačiau dabar, kai praėjo daugiau nei ket­virtis amžiaus nuo šių įvykių, prisimenant juos, visi vie­ningi: ir Televizijos bokštą gynę, ir partinėje mokykloje suolą trynę, ir tie, kurie ne tik netroško Laisvės, bet ir buvo įsitikinę, jog nereikia mums jokios Nepriklausomybės. Kartais pagalvoji: ko vertos neužmirštuolės val­­džios vyrų švarkuose bei skam­­bios kalbos prie degan­čių laužų, jei tie žmonės, kurie apgynė Lie­tuvos Laisvę, da­bar savo valstybėje neretai jau­čiasi pamiršti ir apleisti?

Net jokių privilegijų nesuteikiantys Sausio 13-osios me­­daliai, atrodo, pasiekė anaip­­tol ne visus Tėvynės gynė­­jus, nors buvo išdalinti ir šim­­tams namų užpeč­kyje tą nak­tį sėdė­jusių ir tik liežuviu apie laisvę plakusių pseudopatriotų...

Deja, ir praėjus dešimtmečiams, negalime pasakyti, kad padarėme viską, jog žuvu­sių­jų už Laisvę auka būtų įpras­minta. Tebėra nenubaus­ti tai­kius žmones traiškę rusų ka­reiviai ir į kruviną kovą juos siuntę generolai. Lietuvos gerove džiaugiasi ir iš mūsų valsty­bės toliau šaiposi dar gyvi Burokevičiaus platformininkai. Gali būti, kad įstatymai neprivers jų atsakyti už savo nusikaltimus, ir tik Die­vas atlygins jiems už tėvynės išdavystę. 

Laisvė nėra visiems laikams pastatytas, nepajudinamas mo­numentas, jos netekti galime labai greitai. Tik kartais atrodo, jog, saugodami ją, ne su visais priešais kovojame. Juk ir skurdas, socialinė atskirtis, neviltis, tautą skandinantis alkoholizmo liūnas irgi yra mūsų laisvės priešai. De­ja, jų neįveiksi kalbomis – tam reikia imtis konkrečių darbų.

Idealistai, tikėkimės, iški­lus grėsmei, ir šiandien neabejotų, kaip neabejojo 1991-aisiais, stodami ginti Aukš­čiausiosios Tarybos bei Tele­vizijos bokšto. Tikriausiai eitų ir jų vaikai, kasmet tūkstančiais savanoriškai tampan­tys Lietuvos kariuomenės šauk­tiniais. Tačiau kiek tokių žmonių, žinančių Laisvės kainą, liko Lietuvoje? Naujausi statistikos duomenys tvirtina, kad vien pernai netekome per 51 tūkst. šalies gyventojų. Emigracijos mastai vėl padidėjo - akivaizdu, jog lietuviai vis labiau nusivilia savo Tėvyne.

Valstybę naikiname patys - savo abejingumu. Neseniai te­­ko vartyti vieno iš perversmininkų, įkūrusio „kas­perviziją“, išleistą auto­bio­gra­finę knygą lietuvių ir rusų kalbomis. Iš kiekvieno jos puslapio sklinda nostalgija vienintelei „teisingai“ partijai bei vieninte­lei „teisingai“ santvarkai. Te­bū­nie, sovietinio kontržvalgybos pul­kininko įsitikinimų nepakeisi. Bet šokiruoja tai, kad tie „prisiminimai“ vos prieš kelis metus išleisti Lietuvoje. Dabar ši spaustuvė, kaip juridinis asmuo, jau išregistruota. Tačiau kyla klausimas: kodėl šalyje laisvai leidžiamos knygos tų, kurie jai yra nusikaltę ir iki šiol slapstosi nuo teisingumo? Palyginus su tuo, didžiulį triukšmą sukėlęs Ig­nalinos kultūros darbuotojų surežisuotas pionierių maršas galėtų būti vertinamas kaip paprasčiausias neprofesionalumas. 

Istorikai pripažįsta, jog visuomenėje vykstantys procesai kartojasi, lyg kokia spirale sukasi ratu. Nepriklausoma Lietuva prieškariu gyvavo vos du dešimtmečius. Todėl priva­lome būti budrūs, kad ir vėl neužliptume ant to paties grėb­lio. Jei patys nenorėsime apsiginti, mūsų neapsaugos niekas. Istorija jau parodė, jog Tė­­vynei apginti labiausiai reikia ne ginklų, o dvasios stip­ry­bės.

Daiva BARTKIENĖ

Atnaujinta Antradienis, 24 sausio 2017 08:28
Daugiau šioje kategorijoje: « Laisvės kelyje Svarbu matyti Tėvynę »