„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Motinų gyvenimas – amžinas laukimas

Už atsidavimą, pasiaukojimą, kurį motinos atiduoda mums, savo vaikams, atlyginti joms mes turbūt esame bejėgiai. Aukojamės jau savo vaikams, ir taip sukasi amžinasis ratas. Kol gyvos motinos, tol egzistuoja gyvenimas. Už jį padėkoti savo vienintelėms ir skirtas pirmasis gegužės sekmadienis – Motinos diena. Šiemet – su dar mažai žydinčia gamta, žvarbiam vėjui nusileidžiančia saulės spindulių šiluma, bet vis tik pavasariu, kuris sprogs kurią dieną baltais sodais, geltonų pienių kilimu. Atrodo tuomet, kad į žemę nužengia rojus...

Dabartinė kasdienybė gėlių ir knygų draugijoje

Žadeikiškės Ievos Vainorienės na­muo­se savotiški rojaus akcentai – gražuolės baltais karališkais žiedais orchidėjos. Tokios turtingos, juodžaliais, sveikais, blizgančiais lapais.

„Tai vaikų dovanos man per Kalėdas, Velykas. Kol buvo gyvas tėtis, jam gimimo dieną gegužės mėnesį dovanodavo lauke sodinamas gėles. O aš gimusi per Kūčias, tai man dovanoja kambarinių. Jau kelios orchidėjos yra nužydėjusios, bet juk Motinos diena netrukus, vėl atveš“, – rodydama ant palangių bujojančias karališkas gėles, šypsosi Ieva.

„Nereikia apie mane rašyti. Juk tiek yra motinų, kurios užaugino po 10–12 vaikų“, – netikėtai užklupusių redakcijos darbuotojų kratėsi moteris. Tad labai džiugina jos paprastumas bei kuk­lumas: na, jeigu reikia, nors taip nedrąsu prieš kaimynus...

Devyniems – viena 

Ieva su jau amžinatilsį vyru Vladislovu užaugino keturias dukras ir du sūnus. Moteris džiaugiasi, kad visi yra gyvi ir sveiki, o kokį gyvenimą jiems lėmė likimas, nuo jos jau nebepriklauso. Visi turi darbus, gyvena taip, kaip gali ir sugeba.

„Jie nuo mažiukų matė ir suprato, kad mamai yra sunku ir reikia padėti. Dabar susirinkę krūvon, didieji Arūnas su Laima pajuokauja ir prisimena, kaip  jiedviem vis tekdavo mažuosius prižiūrėti, nemažai darbų po namus nudirbti: išplauti grindis, kai aš nebegalėdavau, būdama nėščia, sutvarkyti kambarius. O gyvenome tuose dviejuose kambariuose galiausiai devyni žmonės, nes parsivežiau ir bene dešimt metų slaugiau ant lovos savo mamą. Antrame trobos gale gyveno uošviai, tai kai anyta sumenko, globojau ir ją. Tiesa, atvažiuodavo ir jos dukterys, patvarkydavo, bet kasdiena tekdavo man.

Taigi parbėgdavo vaikai iš mokyklos, pietus visada būdavau išvirusi, pavalgydavo ir didesnieji atlėkdavo į dirvą, kur aš kasdavau bulves ar daržus. Vladislovas juk per dieną iki vakaro kolūkyje – vairuotoju dirbo. Jam gal ir nelabai sunku buvo, o man – taip: vaikai, namai, gyvuliai, daržai. Kai vaikai paaugo ir atsirado valytojos vieta kolūkio kontoroje, ten dirbau penkerius metus. Paskui pastatė mokyklą, joje praleidau šešerius. Taip ir užsidirbau stažą. Per Kūčias išėjau į pensiją nuo 50 metų kaip daugiavaikė mama, o nuo naujųjų keitėsi įstatymas – išleido tik nuo 55-erių. Taigi man labai pasisekė“, – pasakoja 77-uosius einanti Ieva.

Nesulaukta sukaktis

Moteris sako, jog tik keturių mėnesių betrūko iki judviejų su vyru Auksinių vestuvių. Bet ne – trenkė insultas...

„Aš kilusi iš Drobūkščių, pas vyrą į Žadeikius atsikėliau ištekėjusi. Tiesa, pradžioje gyvenome kitur, bet kai melioravo laukus, kartu su uošviais pasistatėme trobą čia. Susipažinau su Vla­dislovu jo pusseserės vestuvėse. Dvi­dešimt antrus metus baigiau, kai tekėjau. Nugyvenom, nugyvenom amželį... Visko buvo per gyvenimą bet, ačiū Dievui, nei skyrėmės, nei ką. Reikėjo taikytis vienam prie kito. Dabar jauni taip nebedaro: biškį kas ir į skirtingas puses suka. Nebėra tos kantrybės...

O būtų dabar gyvas mano tėvelis, vis dviese... Po insulto tris savaites begyve­no. Kasdien laksčiau dvi savaites į Klai­pėdą, paskui – į Šilalę. Būdavo, nuvažiuoju į ligoninę – jo rankos prie lovos pririštos. Sėdžiu prie jo per dieną, kalbinu – tyli. Neteko regėjimo. Tai kai atrišdavau rankas, tik apsigraibydavo akis, veidą, burną. Klausiu, kur skauda – tyli. Paskui teiraujuosi, ar mane pažįs­ta. „Ievu-u-utė“, – atsakė tokiu gailiu balsu, o man taip suskaudo širdį!.. Baisiai skaudėdavo ir kai išeidavau – žinodavau, kad vėl pririš rankas... O ir galiu rytoj jau nebepamatyti... Kai parvežė į Šilalę, tik savaitę ir bemačiau... Metus po jo mirties buvo labai sunku. Iš pradžių vaikai tai vienas, tai kitas pabūdavo, bet juk visi turi savo gyvenimus, kiekvienam savi namai rūpi. Dabar jau įpratau“, – ilgisi savo gyvenimo žmogaus Ieva.

Rodos, nė nebuvo to vargo...

Vėl grįžtame į tuos laikus, kuomet ir lovelėje, ir ropomis namuose krykštavo mažyliai.

„Sunku buvo vaikus auginti. Skal­byk­lių beveik nebuvo, o tų vystyklų, drabužiukų – didesnių ir mažesnių: išplauti, išdžiovinti. Kiekvieną išmaudai, aprengi, sušukuoji, žiūrėk, ir vėl prausi, perrengi... O dar reikėdavo susiverpti siūlų, numegzti, sulopyti, susiūti. Tai dabar nueini į „labdarinę“ ir nuperki už kelis eurus. O kokius puodus valgio turėdavau privirti, augantiems oi, kaip norisi pavalgyti... Bet buvau jauna, atrodo, kad nė nebuvo to vargo. Guldavaus visada jau po dvylikos, keldavaus su aušra – miegoti ir lepintis nebuvo kada... Bet ačiū Dievui, užaugo sveiki, kuris ką norėjo išsimokė, įgijo specialybes. Geri vaikai, negaliu skųstis. Labai myli mane ir tarp savęs sutaria. Neišskiriu nė vieno, visus vienodai mylėjau ir myliu. O jeigu kuriam kas nors nesiseka, to dar labiau gaila. Dėl kiekvienos vaiko bėdos motinai širdį gelia...

Todėl stengiuosi ir aš: kai po vyro mirties pardaviau žemes, padalinau visiems po lygiai. Galvoju, kad padariau teisingai, nes ką gali žinoti, juk kiek būna, kai dėl paveldėjimo susipyksta. Neduok Dieve tarp vaikų šitaip. O ir žemės, kartu sudėjus, buvo tik apie dešimt hektarų. Ir ta pati tolokai, tai tekdavo su mažais vaikais baladotis kone du kilometrus ir sodinti, ir kasti, ir šienauti... Kai vyras jau buvo biškį pasiligojęs ir nebegalėjo vairuoti, rytais tamsoje dviračiu važiuoti pamelžti karvių man būdavo nejauku. Tad kai Vladislovas atgulė po insulto, kone tą pačią dieną pas­kutinę pardaviau“, – pasakoja gyvenimo sunkumus Ieva.

Džiaugsmas laukti vaikų

„Laimė didžiausia yra motinystė. Die­vas davė man šešis: pagimdžiau, užauginau, džiaugiuosi, kad visi turi savo gyvenimus, dirba ir užsidirba, kad yra sveiki. Labai manimi rūpinasi. Rytmetį skambina: mama, kaip išmiegojai, vakare – kaip praėjo diena, ar koja gal mažiau skauda. Mat nuo lapkričio vargstu dėl stuburo, skausmas iš jo eina į kelio, klubo sąnarius. Dabar truputį geriau. Žadeikiuose yra medicinos punktas, jei reikia, felčerė Petkienė ateina vaistų suleisti. Ir korona manęs neaplenkė, bet sirgau be komplikacijų, ugnikę pati pasikurdavau. Jokių gyvuliukų nebelaikau, tik vištikių ir šuniuką. Labai dėl jo pergyvenu, nes apsirgo. Reiktų vežti pas veterinarą, bet dukra, kuri Šilalėje, negali išeiti iš darbo. Senas jau, gal keturiolikos metų, bet vis tiek gaila, kankinasi...

Laukiu, kada atšils. Šiltnamyje salotų, ridikėlių, kopūstų sėklų įbėriau. Po­mi­dorams dar anksti, nušals. Sodin­siu ir bulvių – toks kaimynas, geras žmogus, man su traktorine sodinamąja pasodina, vėliau nuvagoja, rudenį paaria. Užtenka ir man, ir vaikai vežasi. Mer­gelės pačios per metą tas bulves ir prižiūri.

Laukiu, bene ta korona baigsis, vaikai galės kaip anksčiau būrin sulėkti. Ir dešimt anūkų bei du proanūkius turiu. Nors iš tokio būrio vaikų galėtų būti ir daugiau...

Turiu didelį ūpą skaityti. „Artoją“ prenumeruoju, mergelės knygų priveža: tik tu, mama, skaityk. Dabar jau gerokai įpusėjau „Istoriją apie prarastą mergaitę“. Ar gera knyga? Na, yra ir nuoseklesnių paskaitymų. Mano akys operuotos – keisti lęšiukai, skaitau su akiniais. Vakare anksti einu į lovą, pasidedu prie šono telefoną. Laidinį – irgi. Žinau – skambins kuris iš vakaro, kuris iš ryto. Labai rūpiu savo vaikams. Ir aš labiausiai jų laukiu“, – graudinasi Ieva, tylioje ramybėje grojant muzikai iš radijo aparato, tiksint laikrodžiui, trumpinančiam valandas ir minutes iki didžiai laukiamo susitikimo. 

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.