Šviesūs mokytojų paveikslai

Šilalėje, baigęs Vilniaus universitetą, pradėjau dirbti 1961 m. rugpjūčio 1 d. Patekau į darbštų, kūry­bingą Švietimo skyriaus kolektyvą. Čia praleidau vie­nuolika metų. Tai buvo gyvenimo brandos, že­maičių žemės pa­žinimo, rajono švietimo ir kultūros stu­dijų laikas. Mokyklų lankymas, pe­dagoginio darbo vertinimas, glaudūs ryšiai su mokytojais. 

Mokytojas – šviesiausia bend­ruomenės asme­nybė, tikras dvasios au­toritetas, patarėjas, išmintingas pašnekovas. Tokių pedagogų rajone bu­vo dauguma, tuo asmeniškai ne kartą teko įsitikinti. Kas yra la­biausiai apsiskai­tęs ir išsilavinęs, kas auklėtiniams tampa tarsi antraisiais tėvais? Kas, kaip kraštotyrininkas, surinkęs duomenis, parašė turiningiausią at­minties studiją? Mo­ky­to­jas ir tiktai mokytojas. Dirb­damas Ši­lalės švie­timo skyriuje, sutikau dešimtis mokyklų vadovų, mokytojų – švie­suolių, itin kūrybingų pedagogų, kuriuos ypatingai gerbė moksleivių tėvai, paprasti miestelių bei kaimų žmonės. 

Kaip galima neprisiminti mokyklų direktorių, pedagoginės veik­los žymūnų, išmanių asmenybių? Jeigu iki šiolei juos dar gerai prisimenu, vadinasi, jie paliko ryškias savo veiklos žymes. Tai Antanas Bru­žas (Lau­kuva), Erika Petrauskaitė (Kal­tinėnai), Valerija Lidienė (Tū­binės), Olga Macienė (Požerė), Antanas Stane­vi­­čius (Te­neniai), Vitalijus Gied­rai­tis (Bi­­jotai), Al­bertas Nau­sė­da (Iždonai), Ona Ge­čie­nė (Ke­berkš­čiai), Ka­zi­mie­ras Šet­kus (Ne­dojai), sutuoktiniai Rimkai (Vy­to­gala), Justinas Lukas (Žvingiai), Ona Kas­nauskienė (Didkiemis), Al­gir­das Ka­tauskas (Palokystis)... 

Rašau daugtaš­kį, nes šį sąra­šą buvo nelengva pabaigti. Rū­pi­nimasis materialiniais reika­lais, užklasinė veikla, glaudūs ryšiai su tėvais, metodinė išmintis, asmeninių pomėgių įvai­riapusiškumas – svarbiausios veiklos gairės, kurios buvo matomos ir iš arti, ir iš toli. Jie buvo žingeidūs bibliotekų skaitytojai ir meno saviveik­lininkai, įdomūs paskaitininkai, aktyvūs visuomenininkai. Su pagarba po tiekos metų vėl miniu jų vardus, atsimenu pasitarimus, seminarus bei konferenci­jas. Manau, kad iki šiolei juos geru žodžiu mi­ni buvę auk­lė­ti­niai, tų vieto­vių žmonės. Įvai­rių specialy­bių mo­kytojai ugdė moks­lei­vių kūrybinius gebėji­mus, skatino jų savaran­kiš­ku­mą. Peda­­go­­gi­nė­je spau­do­je da­lin­da­­vosi savo dar­­bo patir­ti­mi. Darbš­­tuo­liai pelnydavo nu­si­­pel­­niu­sio mokytojo, švietimo pirmūno var­dus.

Mokytojas lituanistas buvo mokyklos dvasinio gyvenimo saugotojas, hu­manitarikos ugdytojas, turiningų straipsnių tuometiniame rajono laik­raš­tyje „Artojas“ autorius, gau­siau­­sios bibliotekos savininkas, aktyviausias skai­­­ty­to­jas. Su tokiais šviesuoliais bendrauti – tai dva­siškai tobulėti, mokytis išminties, žavėtis jų grožio pasauliu, siekti asmeninio brandumo. 

Pri­siminimai mane nuolat sugrąži­na į mokytojų kambarius ir jaukias mokyklų klases, litua­nistikos kabinetus, stebėtų pamokų aptarimus, pamąstymus apie gimtąjį kraštą, pokalbius apie Lietuvos menininkus, diskusijas apie gyvenimą, dalijimąsi perskaitytų knygų, kelionių įspūdžiais. Daug ką prisimenu... Mie­li mano ger­bia­mi lituanistai nuoširdžiai ugdė jaunuosius litera­tus, ku­rie, dalyvaudami res­pub­li­ki­niuo­­se konkursuose, ne kartą pelnė pri­zus ar laureatų diplomus. Būtent jie su moks­leiviais rinko gimtinės tautosaką, už­rašė tėvų kalbos duomenis, tapo ryškiais kaimo šviesuoliais. Su šiais šviesuoliais ma­no dažnai bendrauta, inicijuotas ne vie­nas renginys, konkursas. Jie su sa­vo ko­le­gomis kūrė kaimo bendruomenes, ro­­dė gyvensenos pavyzdžius, bu­vo tarsi ant­rieji tėvai savo auklėtiniams...

Šilališkė Henrika Aušrienė – stilingo žodžio ir grakščios, išpuoselėtos kalbos mokytoja, moteriško nuoširdumo skleidėja, ga­bi literatė-poetė, šilališkių mokslei­vių pamilta pedagogė, rūpes­tinga šeimos saugotoja, rajono švietimo autoritetas. Ji ištisomis valandomis iš atminties galėjo cituoti lietuvių poezijos ir prozos klasikų tekstus, perteikti savo pedagoginę patirtį. Kalbėtis su ja – tai skrieti lietuvių literatūros laukais, vėl ir vėl sugrįžti prie jos pamėgtų S. Nėries, J. Aisčio, V. Mačernio, B. Brazdžionio, J. Degutytės, S. Gedos kūrybos paslapčių. 

Upyniškė Vaidilutė Jon­čaitė – retos pedagoginės išminties žmogus, visa siela įaugusi į miestelio bend­ruomenę, giliai suvokusi jos porei­kius, kartu su vy­ru kraštotyrininku Kle­mensu Lovčiku rinkusi ir kaupusi istorines praeities kultūros relikvijas: eiliuotojų kūrybą, dainininkų bei pasakorių tautosaką, tauto­dailės pavyzdžius, Upy­nos žemės gražiadirbių palikimą. Tai nepaprasta poezijos my­lėtoja, iš­ug­džiusi ne vieną garsų literatą, nuoširdžiai bend­ravusi su auklėtinių tėvais. Ji buvo savo vidurinės mokyk­los is­torijos duomenų kau­pėja.

Kvėdarniškiai ge­rai pažinojo šviesuo­lę Aldoną Dul­cie­nę, kurios darbštumas reiškėsi visa­pusišku mokytojų kolektyvo ugdymu, mokslei­vių li­te­ratų kūrybingumo skatinimu ir puoselėjimu, giliu že­maičių dūnininkų tar­mės pažinimu bei populiarinimu. Ji bu­vo rajono lituanistų globė­ja, filosofinio mąsty­mo brandinto­ja, į ku­rios pamokas jauni spe­cia­listai atvykda­vo pa­sisemti kūrybinės išminties. Jos kalba bei raši­niai buvo pažymėti sti­lis­tiniu grakštumu, aukšta retorikos kultūra.

Laukuvos vidurinės mokyk­los pedagogei Marijai Bružie­nei bu­vo būdingas gilus moksleivių dvasinio gyvenimo pažinimas, meilė žemaičių rašytojų kūrybai, įvairi pamokų didaktika, subtilus poezijos aiškinimas, romantinė asmeninė pasaulėmata, nepaprastas lauku­viškių šnektos adoravimas ir jos ribų plėtimas kiekvienoje pamokoje. 

Nuolat „nubėgdavau“ ir į pradinių klasių moky­tojų pamokas, domėdamasis, kokiais būdais jie kloja esminius grožio, gėrio bei tiesos pamatus, kas buvo būdinga jų kas­dienėse pa­mokose, popamokiniuose bū­­reliuose. Nors su pradinukais dažniausiai dirbo mokytojos moterys, bet ir tarp vyrų rasdavosi tikrų meistrų, savo dalyko žinovų, aistrin­gų jauno žmogaus pasaulėjautos ugdytojų. 

Šakėnuose mokytojavo guvus žmogus Kazimieras Šet­kus. Tai buvo judrios laikysenos, tačiau labai įtaigaus kalbėjimo asmeny­bė, didelės pedagoginės išminties mokytojas, turėjęs nepaprastą atmintį, puikiai pažinojo savo pradinukų tėvus, dažnai juos lankė namuose, tarytum pratęsdamas mokyklinį darbą, skiepydamas kaimo šeimos dorines bei estetines kasdienos nuostatas. 

Šilališkė Albina Mėlynavi­čie­­nė pa­garsėjo pradi­nukų meni­niu ugdymu. Kiek­­vie­na­me auk­lėtinyje ji surasda­vo įgimtas būdo savybes, individualius po­mėgius bei po­traukius, siek­da­ma, jog tai visokeriopai skleistųsi ir klasėje, ir šeimoje. Apie tai darbšti bei sumani mokytoja kalbėjo tėvų susirinkimuose, metodiniuose užsiėmimuose, rašė rajono laik­raštyje „Artojas“. Jos pradinukai, atėję į penktą klasę, buvo pirmūnai. 

Daug gerų žodžių teko išgirsti apie Paežerio pradinės mokyk­los mokytojos I. Zybartaitės darbą. Pajūrio vidurinės mokyklos pedagogai džiaugdavosi, kad jos „paruoštinukai“ visa galva lenkė kitus penktokus sa­vo mokslingumu, tvarkingumu bei stropumu. Tad, pamenu, panūdau betarpiškai susipa­žin­ti su šios šviesuolės darbu. Mo­kykla buvo įsikūrusi gelto­nai dažytame privačiame name, kla­sės sienos papuoštos dailininkų darbų reprodukcijomis. Su­sipažinau su keliomis pamoko­mis, stebėjausi mokinukų stropumu, gražia kalba su žemai­tiškų žodžių intarpais. Ir pastebėjau nepaprastai gerą mokytojos pedagoginę savybę: ramus, įtaigus pasakojimas, ne­mora­lizuojantis tonas, kiek­vie­no auklėtinio dvasinio pasaulio pažinimas, pagrįstas žinių vertinimas, kūrybinga pamokų at­mosfera. Ji puikiai pažinojo pra­dinukų tėvus, buvo jų bičiulė. 

Drobūkščiuose, o vėliau Vy­to­galoje dir­bo sutuoktiniai Rimkai, tik­ri kaimo inteligentai, gėrio bei grožio skleidėjai, gėlių ir knygų mėgėjai. Tai buvo pedagoginės išminties virtuozai, guvūs pašnekovai, vietos bendruomenės sie­la. 

Tokių mokytojų Šilalės rajone atradau ne vieną, tad norėjosi patirti jų aplinką, klasėse vyravusią šilumą, pamokų įvairovę, pokalbių žavesį. Argi įmanoma viską aprašyti (prisiminti), ką pastebėjau šilališkių mokytojų veikloje savo darbo metais (1961–1972). Vi­suo­met mačiau pedagogą–asmenybę, kurio individualūs veik­los bruožai buvo novatoriški, šiandieniški, pilni kūrybinės aistros, dvasinio įprasmini­mo, žavėjo moralinis atsparumas. 

Esu amžinai dėkingas daugeliui kūrybingų mokyklų vadovų bei mokytojų, iš kurių darbo sėmiausi pedagoginės patirties, išminties, gyvenimo pažinimo ir mokyk­lų gyvenimo grožio. Tegul šitie keli mokytojų portretai tampa mano giliausios padėkos dovana tiems, kurie pasuko kilniu mokytojo keliu, buvo atsidavę savo profesijai, sugebėjo savyje surasti didelės ištvermės, nesenkančio kūrybingumo tais neleng­vais ideo­logizuotos sovietinės mokyk­los metais. Jie įrašė gražius puslapius į Šilalės rajono švietimo istoriją. 

Didi mano pagarba Jums, šilališkiai pedagogai. Ir nuoširdus ačiū.

Aleksandras ŠIDLAUSKAS

Vilnius