Jucaičiai – gyvybe alsuojantis kaimas

Vaclovas Rudys įjungia kompiuterį, ir mes tarsi pakylame virš Jucaičių. Oho, visai nemažas kaimas! Lygio­mis eilėmis sustatyti namai ima mažėti, jau matyti Vin­gininkai, o tolėliau – Šilalės kampas. Jucaičiai – vos ne priemiestis, be namų negyvais užkaltais langais.

Kaimas turi kino kronikas

Niekur, aišku, neskraidėme. Tai tik kino kadrai iš pirmojo V. Rudžio filmuko apie Jucaičius. Jis sukurtas prieš 11 metų, bet kaimas nedaug pasikeitęs. Tada Vaclovas rankose laikė savo naująją vaizdo kamerą, o jį motorine skraidyk­le skraidino kaimo lakūnas Rimas Turauskis. Ir Rimo tėvas Romas dar buvo gyvas. Labai nagingas ir be galo įdomus žmogus. Dar anais laikais jis susikonstravo aeroroges, jomis žiemą ėmė lakstyti po kolūkio ganyklas. Kai gerai įsibėgėji propelerio varomomis rogėmis, neišvengiamai kyla noras pakilti. Tikriausiai ir sūnų jis užkrėtė tuo savo noru. Ir jie vieną sykį pakilo! 

Dabar, užmetę akį į dangų, jucaitiškiai pasigenda savo skrajūnų. Tėvas prieš keletą metų žuvo, sūnus išvyko gyventi į Vilnių. Užtat skraidyk­lės motoro garsas liko jucaitiškių atmintyje. Liko ir patys Jucaičiai iš paukščio skrydžio – tie kadrai Vaclovo kronikoms pasitarnauja kaip užsklanda.

„Kai sukako 40, nusipirkau sau dovaną – vaizdo kamerą „Sony“. Tai dabar gali filmuoti ir telefonu, o tada kamera buvo visai nepigus žaisliukas“, – prisimena Vaclovas.

Prieš akis slenka žmonių eisena. Šilalė, Derliaus šventė, 2007 metai. Tai pirmas Jucaičių kaimo bendruomenės viešas pasirodymas. Štai koncertuoja Vaclovo vadovaujama Kūtymų kaimo kapela. Kūtymai – gretimas kaimas, tarsi Jucaičių dvynys. Tada ir laisvalaikio salė buvo Kūtymuose, ir biblioteka. Anais laikais Jucaičiai buvo „Mičiurino“ kolūkio administracinis, o Kūtymai – kultūrinis centras. Bet pamažu viskas persikėlė į Jucaičius. Štai buvęs Kūtymų laisvalaikio salės renginių organizatorius Aleksandras Vaičys kapeloje grojo akordeonu. Gerbiamas buvo žmogus. Nebėra ir Vinco Aušros, kuris su Juozu Milkintu griežė smuiku. Būgną mušė Stasys Ambroza, jo sūnus saksofonistas Egidijus su jokubaitiškiu Leonu Mockumi prisidėjo po metų.

Žiūrėdama tą filmuką, sykį Aldona Kelpšienė sušuko: „Mano anūkė šo­­ka“!

Tada jos anūkė buvo visai vaikas, o dabar jau tikra pana. Kalėdiniame vaikų spektakliuke vaidinusios Simonos Kvederytės balsą dažnai girdime per radiją. Simona – popu­liarios radijo sto­ties reporterė.

2008-ųjų Joninės Jucaičių sporto aikštelėje. Kartu su visais ratelyje šoka Algis Varanavičius. Jo jau nebėra tarp gyvųjų. Tų pačių metų kalėdinė vakaronė, kurioje linksmai sukasi Algis No­reika ir Rimas Kvederis. Jų, deja, šian­dien irgi ne­be­sutiksime.

„Daug, kuriuos kažkada filmavau, jau nebėra su mumis. Vieni mirė, kiti užaugo ir išvyko. Labai įdomu žmonėms atrasti save jaunesnius. Žiūrėk, su visais per Jonines taip trenkia polką, kad dulkės iš padų rūksta, o šiandien tas pats žmogus jau vos dėlioja kojas. Žiūrėdami tuos filmukus, žmonės ieško savęs ir artimųjų“, – sako Vaclovas. 

Pirmieji Jucaičių – Kūtymų est­radinės grupės „Rodeo“ pasi­rodymai. Grupės vadovas Vac­lovas tai su armonika, tai su gitara, Laimonas Barila groja bosine gitara ir dainuoja, mušamaisiais trankosi Rimas, tas pats kaimo lakūnas, kuris jau keletas metų Vilniuje. Jį pakeitė L. Barilos sūnus Matas. Kituose filmukuose jau matyti ir Darius Aušra, Vaclovo sūnus Andrius Rudys, Vaclovas Sas­nauskas, Robertas Matevičius... Už kadro liko tik Vidmantas Janušauskas. Jis raseiniškis, bet retsykiais atvažiuoja ir prisideda prie Jucaičių „Rodeo“. Anksčiau Vidmantas grojo mušamaisiais legendiniame „Rondo“ ansamblyje. Jie susipažino viename festivalyje, Vid­mantui patiko „Rodeo“, ir dabar jau kuris laikas jie sykiu.

O kas filmuoja, kai kronikų autorius su armonika ar gitara rankose?

„Mano žmona Loreta. Daug kadrų susukta jos. Tie filmukai – mūsų bendra kūryba“, – paaiškina Vaclovas.

Šią vasarą Jucaičiuose buvo dvigubas sujudimas: ir tradicinės Joninės, ir kraštiečių susibėgimas. Suėjo ir suvažiavo daugybė žmonių. Kaip visada, Rudžiai viską filmavo.

Jucaičiai dar vis susirenka

Pati organizatorė nelabai tikėjo, kad iš tų giedojimų kas nors išeis. Juk niekada negiedojo kartu.

O kaip atėjo mintis susirinkti Gavėnios vakarą ir imti giedoti Kalnus? Juk ta tradicija jau kada išnykusi.

„Iš tiesų tai ne mano, o Dalios Kutniauskienės idėja. Per vieną susirinkimą Dalia, tuometinė bendruomenės pirmininkė, mums ir sako: „Yra bend­ruomenės salė, yra žmonių, rinkitės ir giedokite Kalnus. Kiti kaimai gieda, kodėl negalite jūs?“ Man tie žodžiai nuskambėjo kaip koks įsakymas. Sėdau į mašiną, kartu su Zita Stoniene apvažiavau Jucaičius, Kūtymus. Norinčiųjų atsirado. Sutarėme laiką, nors ir bijojome, kad neišeis“, – sako giedotojų organizatorė A. Kelpšienė.  

Sutartu laiku į bendruomenės salę atėjo Irena Kinderienė, Irena Dobrovolskienė, Z. Stonienė ir, žinoma, pati organizatorė. 

„Turėjau atsargai vieną slaptą mintį – jeigu nepavyks pagiedoti, tai vis tiek neišsivaikščiosime tarsi kokie nevykėliai, o sukalbėsime bent poterius. Bet mes sugiedojome! Kad ir vienu balsu, kad ir nelabai sklandžiai, bet tai buvo giesmė“, – prisimena Aldona. 

Pasirodo, reikėjo tiktai pradėti. Jucaičiuose netruko atsirasti visas būrys giedotojų.

„Prie mūsų tuoj prisidėjo Kazimieras Kvederys, Pranas Kruša, Antanas Laurinaitis, Jadvyga Ratavičiūtė, Jonas Tulminas... Jie jau amžinatilsį. Iš tų pirmųjų dar paminėčiau Stasę Tulminienę, Stasę Lidžienę, Eleną Ambrozienę, Zofiją Naujokienę. Bibliotekininkė Rasa Šeputienė irgi viena iš pačių pirmųjų giedotojų. Grupė ėmė didėti kaip riedanti sniego gniūžtė. Po kelerių metų, 2014-aisiais, jau susirinkdavo 24 žmonės. Išgirdęs apie tokį rekordą net klebonas nenorėjo tikėti. Iš kur gali tiek būti, kai visur kaimuose nyksta giedotojai? Negi gieda visi? Gal tik ateina, tyliai pasėdi? Bet atėjo, pamatė ir pats nustebo. Taip, Jucaičiai dar turi jėgos“, – neabejoja A. Kelpšienė.

Kituose kaimuose giedama per Adventą, o jucaitiškiai pasirinko Gavėnią. Kodėl?

„Adventas trumpas, Gavėnia trunka gerokai ilgiau, mes turime progą ir ilgiau giedoti, ir ilgiau susitikinėti. Juk visą laiką sėdime užsidarę kiek­vienas savo troboje. O čia susitinkame, pagiedame Kalnus, vaišinamės arbata ir sausainiais. Ir kalbamės. Atrodo, nieko Jucaičiuose neįvyko, o kiek surandame temų! Pasisekė, jog turime puikų laisvalaikio renginių organizatorių V. Rudį,  bendruomenės pirmininkę Reimundą Kibelienę, kurių dėka bendruomenė yra gyvybinga, vis susirenka.

Aldonai keista, kad R. Šeputienė dar suranda vaikų. Darželio, mokyklos nebėra, bet bibliotekoje tai koncertukas, tai spektakliukas, tai kalėdinė vakaronė su dainelėmis, vaidinimais, Kalėdų seniu ir dovanomis...

„Kalėdų vakaronės patinka visiems – ir vaikams, ir tėvams, ir seneliams. Kai mokyklos neliko, patys pasidarome šventę. Ir mano dukros labai norėdavo šitos šventės, priekaištaudavo man, kad neateinu. Bet vis taip pasitaikydavo: kai tik Kalėdų eglutė, prireikia ko nors į centrinę biblioteką, kitą sykį, žiūrėk, į pasitarimą. Taip ir nenueidavau“, – šypsosi Rasa. 

Kai paaugo, jos pradėjo kažką įtarti. Kartą, parėjusi iš pamokų, vyresnioji ėmė šmirinėti po biblioteką – lyg ir nieko įtartino. Tada užėjo į sandėliuką šalia bibliotekos, kur laikomi visi rekvizitai. Pasirausė tarp daiktų, o čia – Kalėdų senelio kepurė, lazda ir kailiniai!

„Aha, tai tu ir esi Kalėdų senis“, – demaskavo mamą.

O tada tai buvo!

1977-aisiais – sujudimas visoje gatvėje! Tiesa, ir gatvė dar nelabai buvo kaip gatvė, tik kelios trobos: Povilo Pinčiaus, Aldonos ir Petro Šerpyčių. Užtat pradėjo statytis Jonas ir Liucija Cibulskiai, Juozas ir Matilda Pociai, Juozas ir Aldona Sebeckiai, Aldona ir Justinas Kelpšai. Jie nėra Jucaičių senbuviai. Justinas iš Džiaugėnų, kuris netoli Pajūrio, Aldona – iš Kliūkių, esančių tarp Varsėdžių ir Upynos. Susipažino jiedu Pajūryje, kur Aldona dirbo pradinės mokyklos mokytoja. Tačiau atsirado darbo ir galimybė įsikurti Jucaičiuose. Panašiai į Jucaičius atsikraustė ir kiti jų gatvės gyventojai. Ir ne tik – visame kaime didžioji dalis iš kur nors atsikėlę. Kaip sako patys, „mes atėjūnai“.

Praeito amžiaus aštuntasis dešimtmetis – didžiųjų statybų metas. Jucaičiai augo kaip ant mielių.

„Tada visi susidraugavom, sykiu statėmės, dalijomės tais pačiais rūpesčiais, sykiu ir įkurtuves šventėme. O ir dirbome kartu draugiškai: dieną – kolūkyje, vakare – savo ūkeliuose. Vienas ne viską galėdavai padaryti. Tai dabar šienas sukamas į rulonus, o tada parveža į kiemą „baidarę“ ir kapstykis iki paryčių. Būdavo, sukimba į talką visa gatvė, ir tėvai, ir vaikai. Vieną vakarą pas vieną, kitą – jau kitam padedam. Traktorininkas buvo sudaręs eilę, visi žinojom. Drauge išgyventi lengviau. Labai puiki gat­vė, nuostabus mūsų kai­mas“, – tvirtai sako Aldona.

Justinas kartais pasigenda savo gimtųjų Džiaugėnų. Gyventų ten, nuosava žemė būtų aplink jų vienkiemį...

„Ir kas iš to? Kaip mes, turėdami gyvulių, išlėktume kelioms dienoms į Nidą, Druskininkus ar Ventspilį? Juk vieni būtume, aplink – laukai! Kuo pasiremsi, jei bėda“? – nesutinka Aldona.

Pasirodo, Kelpšai – dar ir keliautojai: kai tik gimtadienis, ne už stalo ūžauja, bet pasileidžia į kelionę. Su vaikais, anūkais.

„Jei paprastas gimtadienis, tai tik dienai kur nors išvažiuojame, o kai apvalesnė data, tai jau kelioms dienoms. Kad žinotumėt, kiek Lietuvoje yra gražių ir įdomių vietų! Gyvenimo neužteks apvažiuoti. Taip įpratome, kad jau kitaip ir neįmanoma. Kam paliktume gyvulius, jei ne kaimynai? O čia pas mus visada gali kam nors paduoti raktus ir nesukti galvos. Negalės vienas, galės kitas kaimynas. Paskui tu jį pavaduosi“, – pasakoja Aldona.  

Kai mirė jų sūnus Remigijus, Aldonai sušlubavo sveikata, turėjo gultis į ligoninę. Justinas liko namuose vienas. Aldona dėl jo nesuko galvos – ne vaikas, karvę pamelžti moka, sriubos kaip nors išsivirs.

Bet štai Justinas skambina jai į ligoninę ir giriasi: „Tu žinai, Edita Pielikienė man atnešė valgyti“!

Edita gyvena čia pat, už tvoros. Aldona jai nieko nesakė apie savo bėdas, Justinas irgi tylėjo. Tačiau kaimynei neaišku: kodėl Justinas su kibirais vaikšto po kiemą vienas? Kur Aldona? 

„Ne tik sriubos išvirė, bet ir kotletų iškepė – tokio skanumo, kad patys nesame valgę. Neprašyta, pati taip sugalvojo, suprato, jog mano Justinas vienas“, – pasakoja Aldona. 

Jokiu būdu ne atgal 

Ar sunku bu­­vo įsikurti Ju­caičiuose? Pasistatyti namą, susipirkti baldus?

„Kolūkis da­vė paskolą, berods, penkeriems metams be jokių palūkanų. Jeigu bėda, galėjai atidėti mo­kėjimą. Da­bar mūsų vai­kams sunkiau. Gyvena jie Klaipėdoje. Mindaugas dirba statybose,  yra įmonės „Lat­vijos tiltai“ Klaipėdos filialo vadovas, dukra Daiva – Universitetinės ligoninės Reabilitacijos skyriaus vyresnioji administratorė. Abu paėmę paskolas butams. Aišku, su procentais. Tikriausiai visą gyvenimą mokės palūkanas. Daivos duktė Vaida Vilniaus universitete studijuoja mediciną, už mokslą per metus turi mokėti 3000 eurų. O juk dar reikia gyventi. Kita anūkė, Mindaugo dukra, studijuoja biologiją Londone, už mokslą per metus reikia 9000 eurų. Abi po paskaitų dirba, bet uždarbio neužtenka, be tėvų pagalbos – niekaip! O mes kažkada stojomės ant kojų patys“, – kalba Aldona.

Justinas sako, jog tada daug kas priklausė nuo to, koks buvo kolūkis: stipresnis ar visiškai ubagas. Jucaičių „Mičiurinas“ buvo vienas iš stip­riųjų, po Kaltinėnų eksperimentinio antras rajone. Turėjo gerą pirmininką Juozą Mikutį, kurį, anot Justino, ir dabar žmonės mini geru žodžiu.

„Kai prasidėjo stambinimas, prie stipriųjų jungdavo nustekentus ūkius. Pirmiausia prie mūsiškio prijungė nualintą Didkiemį, paskui – Šilalės tarybinį, kaip kokį piktybinį auglį. Buvo čia pas mus vienas toks aštrialiežuvis, jis per vieną susirinkimą taip sueiliavo, ir tos eilės prigijo. Manėm, kad „Mičiurinas“ jau nepaveš, bet J. Mikutis kažkaip susitvarkė. Jis buvo žmogus paprastas, sau turtų nekaupė, gyveno standartiniame name ir darė, kaip jam atrodė geriau. Būdavo valdžios kritikuojamas, kad per anksti pradeda javapjūtę. Sykį ir aš išgarsėjau ant visos Lietuvos. Atvažiuoja „Valstiečių laikraščio“ korespondentai, o pas mus prie sandėlio pripilta grūdų. Kodėl ant žemės, kodėl ne ant grotelių, kodėl į grūdus nepučiamas oras? Juk šlapi grūdai gali sukaisti! Taip, dalis grūdų tik­rai sukaisdavo, bet ką aš padarysiu, jeigu buvo tokia komanda? Pirmininko jie nesurado, tai aš, kolūkio sandėlininkas, nuskambėjau per du laikraščio numerius. Bet J. Mikutis dėl to nesuko galvos. Jis iš tos ankstyvos javapjūtės galiausiai išlošdavo. Tada nebuvo tokios galingos technikos, kaip dabar, javapjūtė tęsdavosi kelis mėnesius, kol galiausiai užeidavo lietūs, ir dalis nekultų javų palikdavo laukuose. O  mes, pradėję anksčiau, visą derlių spėdavome sutvarky­ti“, – pasakoja buvęs kolūkio sandėlininkas Justinas.

„Sandėlyje buvo sunkus darbas. Per darbymetį aš Justiną pakeisdavau, budėdavau už jį naktimis. Dulkės, triukšmas, karštis, darbininkai nenori dirbti. Reikia arčiau prie džiovyklos pristumti grūdus, bet nėra kam. Traktorininkas girtas miega kabinoje. Žadinu neprižadinu. Ką daryti? Amonia­ku susišlapinu delnus ir pat­rinu žandus. Tas pašoka kaip įgeltas, puola prie džiovyklos, nesupranta, ką daro... O dar tie grūdų beicavimai, ta visa chemija! Ne, nė už ką atgal į kolūkio sandėlį“, – pareiškia Aldona.

Tarp Jucaičių ir Vilniaus

Alma Laugalienė ir Elena Šer­pytytė tvarkosi savo kieme – jeigu nori namus gerai prižiūrėti, darbo rasi ir rudenį. O jų sodyba Jucaičiuose – viena iš gražiausių. Juodvi abi Vilniuje turi butus ir darbus, tačiau neturi ten savo tėviškės. Užtat tebesaugo čia, parvažiuoja ir tvarkosi. Ir savaitgaliais, ir per atostogas. Parduotos vasaros?

„O kas čia tokio? Savo sodybai, sau parduotos“, – sako Elena.

Ji tvirtina, kad darbas po daržus ir gėlynus yra geriausi vaistai nuo visokių depresijų. Sukiši nagus į žemę, ir galva ištuštėja, išlaksto visi rūpesčiai. 

Šerpytytės – jau ketvirtoji karta Jucaičiuose. Elena dar prisimena, kaip atrodė senasis kaimas. Aišku, jis buvo daug mažesnis – vos 16 sodybų! Visi kiti sukelti vėliau, kaip sako Elena, juos į Jucaičius subraukė melioracija.

Jų senasis namas buvo medinis, mūrinį tėvas pasistatė vėliau. O senasis buvo toks ilgas, per du galus, apaugintas vijokliais. Statytas 1863-iaisiais, tai per šimtą metų sukiužo. Liko viena nuotrauka, kur jų šeima stovi prie senosios trobos. Dabar Jucaičiuose seniausia Antaninos Macedunskienės troba. Kitų tokių medinikių čia nerasi.

Elena prisimena medines kaimo tvoras įstrižais pagaliais. Ir arklių ganyklą, kuri buvo šalia kaimo. Tėvas dirbo laukininkystės brigadoje, laikė du kolūkio arklius. Elena atmena, kaip ji vesdavo juos į ganyklą. Arba jodavo. Arba važiuodavo dviračiu, o tėvas jodavo šalia.

„Jeigu būtų išlikęs anas kaimas medinėmis trobomis ir tvoromis, man jis būtų mielesnis“, – sako Elena.

Kaimas nebuvo didelis, tai jie kartu švęsdavo svarbiausias progas. Elena prisimena Sebeckių Liucijos krikštynas. Dabar ji dirba užsienyje, bet parvažiuoja, tvarko savo sodybą. O kai tuokėsi Bronius Lidžius su Marijona Orlauskyte, jie ant kelio pastatė bromą. Kelias ėjo pro pat jų trobą, tai Elena tikėjosi, kad visi pas juos užsuks. Kaip ji nustebo ir pasipiktino, kai vestuvininkai, davę saldainių, nuvažiavo toliau...

„O kai Juzė Petrauskaitė tekėjo už Juozo Overlingo, mama vestuvėms kepė žąsį su obuoliais. Aš tai gerai prisimenu. Mama buvo baigusi Pajūrio šeimininkių mokyklą. Matyt, gerai gamino. Jos sesuo, teta Zita, mėgdavo pas mus atvažiuoti. „Tik pas seserį taip skaniai pavalgau“ sakydavo ji“, – prisimena Elena.  

Iš savo tėvų žino senelį Pet­rą Šerpytį. Dar caro laikais senelis Petras buvo išvažiavęs į Ameriką užsidirbti dolerių, kad galėtų už žemę atiduoti broliams ir seserims jų dalį. Uždirbo, parvažiavo, atsiskaitė su gimine, ir jam paliko visas 30 hektarų ūkis. Tais laikais 30 hektarų buvo nemažai. Tačiau iš Amerikos senelis parsivežė ne tik dolerių, bet ir labai gražią žmoną Benediktą. Deja, žuvo labai jaunas – bedirbant miške, užvirto medis. Tada Elenos tėvui, Stanislovui Šerpyčiui, tebuvo tik dveji. Močiutė Benedikta, likusi su dviem vaikais, ištekėjo už Pranciškaus Petrausko, kuris atsinešė dar 12 hektarų. Taip jų ūkis jau apėmė 42 hektarus.

Anais laikais tai buvo daug, Stalino laikais už tokius turtus tremdavo į Sibirą. Bet Elenos tėvai tremties išvengė. Slapstėsi kažkur miške kartu su Vanagais. Tiems nepasisekė – juos vis dėlto ištrėmė.

S. Šerpytis mirė 1990-aisiais, pa­gyvenęs nepriklauso­moje Lie­tuvoje vos kelis mėnesius. 

„Nelabai tikėjo tomis revoliucijomis, manė, kad nieko iš to neišeis. Jis buvo paprastas darbininkas, mėgo arklius, o jo politinės pažiūros tilpo į vieną dainelę: „Lietuva, tėvyne mūsų, sulindai į šikną rusų“. Labai mėgdavo ją dainuoti“, – pasakoja Elena.

Jie užaugo keturi vaikai. Vienas brolis jau miręs, kitas gyvena Tauragėje, o jos abi – Vilniuje.

Bet kiek ilgai važinės? Kam jos perduos gimtinės raktus?

„Gal pačios gyvensim? Išeisim į pensiją, turėsime laiko, visą vasarą būsime čia. Arba gal ir žiemą, kai susitvarkysime patogesnį šildymą.

Beje, o iš kur apie mus sužinojote? Ar ne Aldona įkišo liežuvį“? – linksmai paklausia.

Taip, žinoma, ji rekomendavo: jeigu nori sutikti tikrų jucaitiškių, turi eiti pas Šerpytikes, jos savaitgaliais parvažiuoja, gražina tėviškę...

„Na, Aldona už tą reikalą gaus į padelkas“, – juokaudama pažada Elena.

Vieninteliai rajone

Tomas šėrė karves. Jau buvo pervažiavęs dalintuvu per fermą ir išdalijęs pašarą, šake stumdė jį karvėms arčiau galvų. Iš viso jų čia pusantro šimto, bet ne visos yra jo. Didesnė dalis – Justino. Savo karves galima atpažinti iš auskarų, tačiau jie pažįsta iš matymo. Visos susimaišiusios, vienoje eilėje ir Justino, ir Tomo, taigi vienodai gauna to paties pašaro.

Tomas Klumbys ir Justinas Stonys gyvulius į vieną bandą suvarė prieš pustrečių metų. Tada visi Jucaičiai stebėjosi ir laukė, kada jie susipyks. Tačiau jie nesipyksta.

„Dėl ko žmonės pykstasi? Dėl pinigų. Mes pinigų neturime, tai ko pyktis“, – juokiasi Justinas. 

Kol Tomas šeria gyvulius, Justinas plauna didįjį traktorių. Rytoj juo važiuos kombinuotųjų pašarų. Tai bus bend­ri pašarai sykiu laikomiems gyvuliams. Jie taip yra sutarę: Tomas dirba fermoje, prižiūri gyvulius, o Justinas sukasi laukuose, dirba žemę, ruošia pašarą. Traktorius ir šienavimo technika yra jo. Nusipirko, gavęs Europos paramą. Šalia ir jo ferma, čia laikomas prieauglis. Ir jo, ir Tomo. O ta kita ferma, karvidė, yra Tomo. 

Gyvulius galima suskaičiuoti, o kaip jie apskaičiuoja, kas kiek įdėjo darbo ir pinigų?

„Viskas įmanoma, bet mes nesileidžiame į smulkmenas. Aš dirbu fermoje, Justinas – lauke. Bet jeigu reikia, Justinas ateina į pagalbą. Nors ir ne rankomis, vienas nepamelžčiau tiek karvių. Samdome dvi melžėjas. Mes paprasčiausiai dirbame, o ne sekiojame vienas kitą. Aš juk nesiekiu apgauti Justino, o Justinas nesiekia apgauti manęs. Pasitikėti yra labai svarbu, jeigu du savininkai nori kooperuotis į krūvą“, – paaiškina Tomas.

Ar toks darbas nepanašu į kolūkį?

„Jokiu būdu, aš jo nepakęsčiau. Kas buvo kolūkis? Kieno buvo karvės, fermos, traktoriai, grūdai? Kolūkietis neturėjo savo dalies, jokių teisių į kolūkio turtą. Juk tai baisiausias chaosas. Visi tempė sau, kaip išmanydami. Užtat ir sugriuvo, tai negalėjo tęstis iki begalybės. O čia viskas labai konkretu. Žinau, kas yra mano, Justinas žino, kas yra jo“, – kalba Tomas.

Jiems pasisekė, kad abi fermos šalia. Tomas ūkį pirko iš Kelpšų, Justinas paveldėjo iš tėvų.

„Tėvai jau norėjo trauktis, o aš kaip tik baigiau Žemės ūkio universitetą. Kažkas turėjo imtis. Ryžausi. Tai buvo ne pats geriausias laikas – prasidėjo didžioji krizė, pieno kainos krito iki absurdo. Iš ko pirkti naują techniką, modernizuoti fermą? Nedideliam mūsų ūkiui tai buvo ne­įmanoma. Kaip tik tuo metu iš Danijos grįžo Tomas, nusipirko Kelpšų ūkį ir pradėjo kalbėti apie kooperaciją. Tenai keli mažesni susikooperuoja į vieną ir pasidaro stiprūs. Man pasirodė, kad tai išeitis“, – pasakoja Justinas.

Tomas Danijoje dirbo nuo 2000-ųjų iki 2010-ųjų ir matė, jog kooperatyvai ten – įprastas ūkininkavimo būdas. Jo sesuo Neringa ir dabar pasilikusi ūkyje, į kurį susikooperavę keturi savininkai valdo pusant­ro tūkstančio hektarų, ir ne tik gyvulius laiko, bet dar gamina biodujas pardavimui.

„Lietuva dar neturi to, kas Danijoje buvo jau prieš 30 metų. Tada, kaip pasakoja vietiniai žmonės, ten buvo vieni kooperatyvai. Dabar jų mažėja, nes kai kurie savininkai pasitraukia, jų dalis superka kuris nors pasilikęs arba koks didesnis ūkis. Pas mus mažesnieji nė nemėgino jungtis. Negirdėjau, kad kas nors rajone būtų padarę kaip mes su Justinu“, – svarsto Tomas.

Jucaičiuose nėra daugiau ūki­ninkų ar jie niekam nesiūlė?

„Ūkininkų čia labai daug: Alvydas Overlingas, Romas Marijonaitis, Edmundas Lapinskas, Gintautas Gražinskas, Pra­nas Šeputis, Stasys Lidžius. Jie visai neblogai laikosi. Todėl čia ir žemė brangiausia. Be 5–6 tūkstančių eurų hektaro neįpirksi. Kiti pyksta, jog mes, girdi, sukėlėme kainas, bet pažiūrėkite, kokia ūkininkų koncentracija. Kalbėjome ir su kitais, siūlėme burti didesnį kooperatyvą, tačiau susijungėm tik dviese. Išlošėme: vietoje dviejų melžimo aikštelių – viena, kaip ir vienas šaldytuvas, vienas traktorius. Viskas perpus pigiau“, – skaičiuoja Justinas.

Žiūrint formaliai, jų susikooperavimas nėra kooperatyvas. Pagal įstatymus kooperatyvui reikėtų bent penkių narių. Sprendžiant iš visko, jie tiek niekada nesurinks. O juk didelis kooperatyvas įstengtų pasistatyti vieną modernią fermą su pačia moderniausia technika – tokią, kokia pavieniui vidutiniokui ne pagal kišenę. Ir pieninės su galingu kooperatyvu kalbėtų kitaip, negu su smulkiuoju ūkininku. Kodėl čia neišeina taip, kaip Danijoje?

„Nežinau, negaliu už kitus kalbėti. Gal žmonės bijo susikurti kolūkį, gal nepasitiki, gal jaučiasi įsitvirtinę ir nebenori nieko keisti“, – svarsto Tomas. 

„Man atrodo, labiausiai visi bijo būti apgauti partnerio“, – spėja Justinas.

O jiems reikėtų dar dalininko?

„Būtų gerai, jei prisijungtų trečias. Dabar per šienapjūtę turime samdyti svetimus, nes pritrūkstame traktoriaus ar dviejų. Patiems pirkti dar vieną traktorių ir priekabą-smulkintuvą būtų per didelė prabanga, o štai prisijungus trečiam ūkininkui ir padidėjus plotams, jau būtų racionalu. Ką veiktume žiemą, kai laukuose darbo nėra? Pasidalintume darbus fermose, pasidarytume atostogas, išeigines. Ne tik pigiau, bet ir lengviau būtų“, – neabejoja ūkininkai.

Petras DARGIS

AUTORIAUS ir Algimanto AMBROZOS nuotr.