„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Ne kerštui, o atminimui...

J. ir A. Lebrikų šeima J. ir A. Lebrikų šeima

Atmindami visus nekaltai žuvusiuosius, mes atkuriame istorinį teisingumą ir puo­se­lėjame žmogiškąsias vertybes. Tačiau, norėdami tai padaryti, privalome žinoti tie­są tokią, kokia ji buvo iš tiesų. 1944 m. į Lietuvą grįžus komunistinei valdžiai, kilo spontaniškas, beveik dešimt metų (1944–1953 m.) trukęs antisovietinis partizaninis pa­sipriešinimas. Deja, partizaniniame kare Lietuvoje nuo pogrindžio dalyvių nukentėjo arba buvo nužudyta ir tūkstančiai niekuo nekaltų civilių gyventojų – moterų, vyrų ir net vaikų. Kol kas niekas nesuskaičiavo, kiek tokių šeimų buvo Lietuvoje, ta­čiau jų, deja, yra daugiau, nei šiandien viešai norima pripažinti... 

Kai kurie partizanai ar net būriai, atitrūkę nuo štabų, užsiiminėjo ginkluotais plėšimais (banditizmu). Formaliai jie bu­vo partizanai, tačiau iš esmės – plėšikai, kai kurie sulaukė ka­ro lauko teismo. Vienas žymiau­sių ir autoritetingiausių partizanų vadų pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis viename savo įsakyme konstatavo, kad į „žaliukų dalinius susispietė ne tik taurūs kovotojai dėl Lie­tuvos laisvės, bet ir nemažas nuošimtis kriminalinių polinkių asmenų, kurie neretai, naudodamiesi ginklu, skriaudžia niekuo nekaltus gyventojus ir vykdo plėšimus“.

Mes gerbiame kritusius partizanus, žuvusiuosius nuo sovietų represijų, tačiau paprastas žmogiškumas, istorinis teisingumas reikalauja atminti ir pogrindžio dalyvių nekaltai nužudytus žmones bei atjausti likusius gyvus jų artimuosius. Tarp tokių nekaltai nužudytų, žiauriai nukankintų aukų buvo ir Lebrikų šeima iš Vaičių kaimo. Toje vietoje, kur įvyko kruvina egzekucija, dabar pastatyta koplyčia būtent tokioms nekaltoms aukoms atminti. 

Lebrikų šeima, kaip ir tūkstančiai Lietuvos žmonių, pokario metais nukentėjo nuo „miško brolių“: 1947 m. gruodžio mėnesį, naktį iš 7 į 8 d., Vaičių kaime buvo apiplėšti ir nužudyti ūkininkai naujakuriai Stanislovas Lebrikas (70 m.) ir Rozalija Lebrikienė (67 m.), jų sūnūs: ūkininkas Jonas Lebrikas (30 m.), eigulys Kazimieras Lebrikas (40 m.), marti Aleksandra Lebrikienė (25 m.), tuo metu buvusi septintą mėnesį nėščia. Kraujo klane prie lavonų gyvą paliko tik nužudytųjų Stanislovo ir Rozalijos dukros Teodoros Lebrikaitės-Gečienės sūnų Ri­mu­tį, kuriam tuo metu buvo vos ketveri. Visą savaitę po žudynių vaikas negalėjo kalbėti. Jo motina Teodora išvengė mirties, nes prieš metus buvo ištremta į Vorkutą dėl to, kad jos 16-metis sūnus Vytautas buvo įsitraukęs į partizanų gretas. Kita dukra Juzė Lebrikaitė-Kuskienė liko gyva, nes tuo metu studijavo Vilniuje.

Iš sodybos buvo išvežtas visas užgyventas turtas, neliko net kuo aprengti žuvusiųjų laidotuvėms. Pagal nustatytus faktus bei liudijimus, turtas buvo išgabentas keturiais vežimais, išvesti visi gyvuliai ir ark­liai...

Našlaičiais liko Jono bei Alek­sandros mažamečiai vaikai: jau­nėlis metukų Jurgis, ket­verių Stasys ir penkerių Jonas. Jie buvo palikti vieni sodyboje, kai tėvus į speigą nuogus, basus, surištus spygliuota viela, banditų būrys išvedė mirti...

Liko našlaičiais ir keturi K. Leb­riko vaikai: aštuonerių Irena, septynerių Zenaida, penkerių Van­da bei trimetis Kazimieras.

Dabar jau nustatyta, kad ma­no šeimą Kęstučio apygardos Aušros rinktinės būrio vado Fridricho Gaupčio-Vytauto įsakymu nužudė grupė partizanų, yra žinomi jų vardai, pavardės bei slapyvardžiai. Atkūrus Nepriklausomybę, kai kuriems iš jų dėl informacijos nebuvimo po mirties buvo suteiktas teisinis kario savanorio statusas. Ši klaida turėtų būti ištaisyta – partizanais jie buvo iki nusikaltimo, po jo tapo šio garbingo vardo nevertais nusikaltėliais.

Kodėl buvo išžudyta Lebrikų šeima, tikslaus atsakymo nėra. Pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) tyrimo išvadas, motyvu galėjo tapti būtent tai, jog buvo naujakuriai. Tai, jog šie žmonės nebuvo nei slaptieji bendradarbiai, nei sovietų valdžios rėmėjai, nei komunistiniai pareigūnai, nei represinių struktūrų nariai, yra įrodyta. Po LGGRTC 2018 m. pakartotinai atlikto tyrimo viešai pripažinta, kad šio cent­ro darbuotojai klydo, o ir kitus klaidino, Lebrikų šeimos vyrus išvadindami stribais... Be kaltės kalti...

Nužudytų artimųjų širdyje visada liks kraujuojanti žaizda, jie nejaučia ir niekada nejaus pagarbos tiems, kurių rankos suteptos nekaltų žmonių krauju. Kas jie buvo? Vieni – besislapstantys žydšaudžiai, kiti – jauni kaimo vyrai, nenorintys tarnauti sovietų armijoje...

Tačiau tai nereiškia, jog tokie faktai paneigia žygdarbį tų, kurie buvo tikri patriotai, kurie guldė galvas iš meilės Lietuvai ir vardan jos Laisvės. Todėl šviesaus jų atminimo negali temdyti partizanų veik­la prisidengusių ir nekaltų žmonių krauju susitepusių as­menų šešėlis...

Tuo žiauraus pokario  laikotarpiu žmonės gyveno nuola­tinėje baimėje, kai kiekvienas pabeldimas į duris galėjo reikšti mirtį. Tiems, kurie gyveno prie miško, teko pabend­rauti ir su partizanais, ir su stribais, ir vieni, ir kiti liepdavo atiduoti maistą, drabužius. Dauguma kaimo gyventojų nedalyvavo politikoje, nebuvo jokie kolaborantai, paprastų kaimo artojėlių vienintelis siekis buvo išlikti gyviems ir išmaitinti savo šeimas.

Seimui 1997 m. priėmus įs­ta­tymą dėl asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 m. okupacijų teisinio statuso, nuken­tėjusiais pripažinti tremtiniai, politiniai kaliniai, įvairių rep­resinių struktūrų aukos. Par­ti­zaninio pasipriešinimo laikotarpio beprasmės nekaltų civilių gyventojų aukos visiškai pa­mirštos. Mūsų valdžios vyrai atsiprašinėja visų tautybių piliečių, nukentėjusių nuo lietuvių dalyvavimo represiniuose veiksmuose, tačiau nesiryžta parodyti atjautos partizaninio karo metu nužudytiems niekuo nekaltiems žmonėms, neišreiškia užuojautos jų artimiesiems. Gal tai drąsos stoka pažvelgti nemaloniai tiesai į akis ir pripažinti, jog tarp Ne­pri­klausomybės kovų dalyvių, deja, buvo ir niekšų, vedamų ne patriotinių, o savanaudiškų tikslų, kuriuos reikėtų priskirti prie karo nusikaltėlių? Tačiau faktų neigimas žeidžia aukų artimuosius, skaldo tautą ir žlugdo pasitikėjimą valstybe. 

Viename savo straipsnyje sig­nataras, buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas Jurgis Jurgelis rašė: „Mūsų valstybė pagrįstai pripažįsta partizaninį pasipriešinimą kaip teisėtą ir didvyrišką pasipriešinimą okupacijai. Tad valstybei belieka pripažinti ir to pasipriešinimo netektis: beprasmes nekaltų civilių gyventojų aukas. Nuo to tautos patrio­tinė dvasia nenukentės. Tiesa ir pagarba žmogui – gyvam ir žuvusiam – yra patriotizmo sąjungininkas, o ne patriotizmo priešas. Taip būtų išreikšta ir užuojauta žuvusiųjų (nužudytųjų) artimiesiems, kurie dar gyvi, kurie gyvena su širdgėla ir su širdgėla miršta. Kai visi iškeliaus į Anapilį, užuojauta nebebus reikalinga“.

Su šitais teiginiais, manau, sutiktų didžioji dauguma Lie­tuvos žmonių. Pripažinti klaidas reikia drąsos, ir tai verta pagarbos.

Mano vyras, J. Lebriko jauniausias sūnus, jau amžiną atilsį Jurgis, visą gyvenimą ilgėjosi tėvų, gyveno su skausmu širdyje ir ieškojo atsakymo, kas ir už ką išžudė dvi šeimas, kas yra tie, kurie paliko vaikus našlaičiais, atėmė vaikystę ir suluošino gyvenimą. Jis pasirinko ne keršto kelią – kaime, kur visa tai įvyko, savo pastangomis ir lėšomis pastatė koplyčią ne tik savo šeimai, bet ir visoms nekaltoms aukoms atminti. Labai norėtųsi, kad jų atminimas leistų atvirai žvelgti į sudėtingą, skausmingą, tragišką pokario istoriją, skatintų teisingumo siekį bei puoselėtų žmogiškumą mūsų visuomenėje. 

* * *

Spalio 17 d., 11 val., Vaičių kaime, prie J. Lebriko staty­tos koplyčios, bus atidengtas in­for­macinis sten­das, nusakantis pokario lai­ko­tarpio tragizmą mū­sų is­torijoje, vyks atminimo vie­­tos pašventinimas.

12 val. Šilalės bažnyčioje bus aukojamos šv. Mišios visoms nekaltai žuvusioms poka­rio aukoms atminti. Ma­lo­niai kviečiame pri­sijungti bend­rai maldai.

Janina LEBRIKIENĖ

Nuotr. iš šeimos archyvo