Gerumas padėkų nereikalauja, bet išlieka amžiams

Iš dešinės stovi: J. Šimkus (1918–1963), O. ir S. Šimkų sūnus karo pradžioje su žmona Elžbieta iš Tauragės, kur dirbo gaisrinėje, parbėgo į tėvų ūkį Pilsūdo kaime, buvo iki 1941 m. rudens; O. Šimkutė-Jankauskienė, B. Lopečius; sėdi: S. Šim­kus, O. Šimkienė, Z. Šimkutė-Lopečienė ant rankų laiko V. Lo­pečiutę-Gerulienę, ant žemės – S. Lopečiutė-Mikalauskienė.  Nuotrauka daryta 1946 m., iš šeimos archyvo Iš dešinės stovi: J. Šimkus (1918–1963), O. ir S. Šimkų sūnus karo pradžioje su žmona Elžbieta iš Tauragės, kur dirbo gaisrinėje, parbėgo į tėvų ūkį Pilsūdo kaime, buvo iki 1941 m. rudens; O. Šimkutė-Jankauskienė, B. Lopečius; sėdi: S. Šim­kus, O. Šimkienė, Z. Šimkutė-Lopečienė ant rankų laiko V. Lo­pečiutę-Gerulienę, ant žemės – S. Lopečiutė-Mikalauskienė. Nuotrauka daryta 1946 m., iš šeimos archyvo

Nėra didesnės vertybės už žmogaus gyvybę. Todėl vasaros pradžia visada primena Lie­tuvai patį skaudžiausią istorinį faktą – Antrojo pasaulinio karo pradžią ir nacių oku­paciją, dėl kurios per kelis mėnesius buvo sunaikinta kone visa Lietuvos žydų bend­ruomenė. Todėl ypatingos pagarbos nusipelno tie žmonės, kurie padėjo žydams išvengti holo­kausto siaubo.

Teko priprasti prie baimės

Nedideliuose Lietuvos miesteliuose prieš karą daugiau nei pusę gyventojų sudarė žydai. Pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis vokiečių esesininkai visoje Lietuvoje pradėjo šios tautos naikinimą – vyrus iškart šaudė, o moteris varė į getus. Išlikti pavyko nedaugeliui. Girdiškėje gyvenanti Stefanija Mikalauskienė tuo metu buvo dar vaikas, tačiau atsimena, kaip vėlų vakarą į jų namus Pil­sū­do kaime senelis Antanas Lo­pe­čius atvedė dvi moteris. 

„Pasigirdo beldimas ir mama pasakė, kad atėjo senelis Anta­nas iš Keterų. Su žydais jis gerai sugyveno, nes buvo kupčius, turėjo su jais bendrų reika­lų. Sako, Onike, Broniuk, turit priimti, nes jei jų ieškos, tai pirmiausia pas mane. Taip ir pasiliko pas mus Aronienė su Miriam. Apgyvendinom jas antrajame na­mo gale, kur mažai kada eidavom, o jei šuo sulodavo, moterys tuoj užlipdavo ant viškų. Pas­kui joms senelis daubikėj dar ir bunkerį iškasė“, – pasakoja Ste­fanija. 

Žydų Aronų šeima gyveno Skaudvilėje. Pirmosiomis ka­ro dienomis buvo sušaudytas Mo­šė Aronas su dviem sūnumis, o Fra­da Aronienė su dukromis Nechama, Miriam ir Hin­da atsidūrė Batakių gete. Ja­me buvu­sias moteris po kelių mėnesių sušaudė miške netoli Gryb­laukio kaimo, tačiau kelioms moterims ir vienam berniukui pavyko pabėgti. Prieglobstį jie rado Skaudvilėje gyvenusios Kot­rinos Gerkienės sodybo­je. Bet joje lankydavosi daug žmonių, todėl išgyvenusios žiemą, žydės pasijuto nesaugiai. F. Aronienė su dukra Miriam perėjo pas A. Lopečių, su kuriuo prieš karą dažnai bendraudavo. Antanas jomis rūpinosi, tačiau ir pas jį ilgam pasilikti nebuvo galima, todėl nuvežė moteris į Pilsūdą, kur gyveno didelė jo sūnaus Bro­nislovo šeima. Visi Lopečiai – Bronislovas, jo žmona Zofija Lo­pečienė-Šimkutė, žmonos tėvai Stasys ir Ona Šimkai bei jų duktė Ona Šimkutė (vėliau – Jan­kauskienė) įsitraukė į F. Aro­nie­nės ir jos dukros gelbėjimą. Pasklidus gandui, kad vokiečiai kaimuose darys kratas, B. Lopečius įrengė net keturias slėptuves. Kartais moterys išeidavo į kitas vietas, bet pasijutusios nesaugiai, vėl grįždavo pas Lopečius.

„Ateina nakčia verkdamos, ir ką padarysi, gailėjom mes jų. Pri­pratom prie tos baimės ir išmokom saugoti. Gyvenom vidury kaimo, aplink buvo maty­ti, kas kur eina. Suloja šuniukas ir žinom, kad svetimas ateina. Tada jos išeidavo į kitą namo galą, kur niekas nevaikščiojo“, – rašė savo atsiminimuose O. Šim­­kutė-Jankauskienė. 

Rūpinosi kaip garbingomis viešniomis

S. Mikalauskienė prisimena, kad jų namuose apsigyvenusios žydės visada buvo laikomos viešniomis, visi kaip įmanydami rūpinosi, kad tik joms nieko netrūktų. Didžiausias rūpes­tis,

žinoma, buvo saugumas, nes ir Pilsūde svečių būdavo. At­vyk­davo ir giminaitės sesuo, ištekėjusi už policininko Ta­mu­laičio, vienu metu Tauragėje vadovavusio policijos nuovadai. Kad Lopečiai, pas kuriuos lankydavosi jo žmona, o kartais atvykdavo ir jis pats, slėpė žydus, Ta­mulaitis sužinojo tik po karo, jau grįžęs iš kalėjimo.

„Tada sakė, kad jei ir būtų žinojęs, nebūtų įskundęs, o tik padėjęs“, – pasakoja S. Mika­laus­kie­nės dukra Virginija Bart­kie­nė.   

Iškilus pavojui, kad pas Lope­čius gali rasti slepiamas žydes, O. Šimkutė-Jankauskienė paprašė, jog moteris priglaustų mokytoja Elena Mockaitytė. Taip glo­bojama F. Aronienė ir jos duk­­ra Miriam sulaukė nacių oku­pacijos pabaigos ir galėjo grįž­ti į savo namus Skaudvilėje.

Už išsaugotas gyvybes E. Moc­­kaitytė ir O. Šimkutė-Jan­kaus­kienė 1996 m. apdovanotos Pa­sau­lio tautų teisuolio medaliais. Ta­­čiau O. Šimkutės-Jan­kaus­kie­nės krikš­to duktė V. Bart­kienė sako, jog apdovanojimo atsiimti teta nebeįstengė nuvažiuoti – medalis jai buvo atvežtas į slaugos ligoninę. 

Praėjusį rudenį į Prezidentūrą buvo pakviesta ir S. Mikalaus­kienė – Lietuvos žydų genoci­do dienos proga Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda Žūs­tančiųjų gelbėjimo kryžiumi ap­dovanojo jos tėvus Zofiją bei Bro­­nislovą Lopečius (po mirties) ir senelį Antaną Lopečių (po mirties). S. Mikalauskienę ly­dėjo jos dukra V. Bartkienė. 

Draugystė visam gyvenimui

F. Aronienė ir jos dukra Mi­riam Pilsūdo kaime slapstėsi apie pusantrų metų, jos dukros Ne­chama ir Hinda prieglobstį buvo radusios kitoje Skaudvilės miestelio pusėje. 1944 m. Ne­cha­ma žuvo, tačiau jos mažąją duk­relę Rozą Mendelytę pavy­ko išsaugoti – per visą karą ją augino K. Gerkienės sesuo Apo­lonija Kačanauskienė. 

„Daug, daug buvo sunkių valandų, bet turbūt Dievas jas sau­gojo, na, ir mūsų būtų niekas nepagailėję“, – savo prisimini­muo­se rašė O. Šim­kutė-Jan­kaus­­kienė. 

Po karo Miriam ištekėjo už Jo­sifo Libmano, susilaukė dviejų dukrų, o 1975 m. visa šeima emigravo į Izraelį. Jos dukros gyvena Amerikoje: viena tapo gydytoja, kita – muzike. 

„Su mano krikšto mama O. Šim­kute-Jankauskiene Miriam taip susidraugavo, kad visą gyvenimą palaikė ryšius. Tetos duktė Irena Katinienė pasakojo, kad ir ji bendrauja su Miriam dukromis, viena net buvo atvykusi į jos vestuves. Irena joms siuntė ir nuotraukas iš apdovanojimo ceremonijos Prezidentūroje“, – apie visam kelių šios šeimos kartų gyvenimui užsimezgusį svarbų ryšį pasakoja V. Bart­kie­nė. 

Daug lietuvių šeimų gelbėjo žmones, nežiūrėdami nei jų tautybės, nei religijos, vadovaudamiesi tik žmoniškumu. Ge­ru­mas padėkų nereikalauja, bet amžiams išlieka prisiminimas apie tuos, kurie aukojosi, patys save ir savo šeimas statydami į mirtiną pavojų. 

Daiva BARTKIENĖ