Mano jaunystės ir mokslo metų prisiminimai

Šių eilučių autorius 2011 m. Šių eilučių autorius 2011 m.

Šie Kvėdarnos mokyklos pirmos laidos abituriento Antano Lingio at­si­mi­nimai buvo parašyti 2004 m. išleistai knygai „Kvėdarna“. Deja, į ją nebetilpo. A. Lingis gimė 1932 m. kovo 3 d. tuometinio Kvėdarnos valsčiaus Kuliškių kaime. Mokėsi Šventų pradinėje ir Kvėdarnos vidurinėje mo­kyk­loje, 1959 m. baigė Žemės ūkio akademiją. Dirbo Vilniaus miesto ap­želdinimo treste, 1975–1992 m. vadovavo Vilniaus dekoratyvinių augalų ūkiui. Antanas buvo talentingas vadovas ir organizatorius, vienas iš Ši­la­­lės kraštiečių bendrijos (draugijos) steigėjų, valdybos narys, o nuo 1997 m. ir pirmininkas, rėmė „Šilalės krašto“ serijos knygų rengimą bei leidybą. 

Atsiminimai apima 1938–1953 m. laikotarpio skausmingus įvykius, juo­se daug autentiškų žinių apie kaimo žmonių gyvenimą paskutinių Lie­tuvos nepriklausomybės metų ir žiaurių okupacijų sąlygomis, apie to laikmečio Šventų pradinę, Kvėdarnos vidurinę ir kt. 

Siūlome „Šilalės artojo“ skaitytojams kartu su Antanu pakeliauti tais pra­bėgusiais dešimtmečiais. 

Kazys Misius, inžinierius, kraštotyrininkas, Ši­la­lės garbės pilietis

Trumpesni piemenėlių mokslai

Slenkant dešimt­me­­čiams, daugelis gy­ve­ni­mo įvykių prisimiršta, nublanksta, bet atmintyje išlieka svarbiausi da­lykai. No­riu papasakoti vidutinio ūkininko sūnaus šiek tiek vingiuotą kelią į Kvė­dar­nos vidurinę mokyk­lą, o kartu – ir šios mo­kyklos kūrimosi is­tori­ją.

Buvau trečias vaikas šeimoje. Mama, mirus pirmajam vyrui Antanui Pankauskui, 1926 m. ištekėjo už Petro Lingio. Iš pirmosios santuokos au­go duktė Juzefa. Tuo metu tėvai valdė gana didelį ūkį – 42 hektarus. Bet že­mė buvo ne viename sklype, daugiausiai šlapios arba kemsuotos pievos, krūmynai. Kaip ir daugumai ūkininkų vaikų, nuo mažens teko pratintis prie įvairiausių darbų, septynerių pradėjau ganyti bandą. Labai norė­jau mokytis, tad iš vyresnių brolių mokiausi skaityti, skaičiuoti. Neblogai prisimenu pirmąjį atėjimą į Šventų pradžios mokyk­lą 1938 m. rudenį: suolai buvo sustatyti kieme, po medžiais, nes viduje dar nebaigta dažyti. Jaunutė mokytoja Vladislava Sarapienė patik­rino mano žinias ir paskyrė į antrą grupę, o žiemą jau perėjau į antrąjį skyrių. Moks­las prasidėdavo spalio 1 d. ir baigdavosi gegužės 1 d. Ma­tyt, kad vaikų neatitrauktų nuo jų „ūkinių“ darbų – ganiavos.

Šventų pradinėje mus mokė puikūs mokytojai V. ir Ani­ce­tas Sarapai. Manau, jie daugeliui kaimo vaikų įkvėpė norą šviestis, buvo reiklūs, bet teisingi. 

Mėgau skaityti, o mokyk­los bibliotekoje be knygų bu­vo daug įvairių žurnalų ir laik­­raščių („Karys“, „Kardas“, „Nau­joji Romuva“, „Šv. Pranciškaus varpelis“ ir kt.), kurių skaitymas ne tik paįvairindavo nuobodžias ganiavos dienas, bet ir suteikdavo žinių, ugdė tautinę sąmonę, gamtos pažinimą.

Tuo laiku Šventų pradžios mo­kykloje buvo dvi didelės klasės. Jose kartu mokydavosi I ir III, II ir IV skyriai. Mokyklos vedėjas A. Sarapas mokydavo II ir IV skyrius. Vaikai yra vaikai – kartais per pertraukas paišdykaudavome, todėl, priklausomai nuo pražangos, yra tekę ir kampe pastovėti ar net paklūpėti. Man ypač patikdavo žaisti kvadratą, nes buvau vikrus, turėjau „smagią“ ranką. Tie nesudėtingi žaidimai, matyt, išugdė pomėgį sportui, kuris lydi iki šiol. 

Mokyklos kiemas ir greta bu­vęs didelis sodas su tvenkiniais, gyvatvorėmis apsodinta alėja, šimtamečiais uosiais, klevais, liepomis ir eglėmis sudarė puikų ansamblį – tai anksčiau stovėjusio dvaro palikimas.

Kadangi mokykla buvo nauja, dideliais langais, šviesi, kad būtų švaru, apavą, paprastai medines klumpes, tekdavo palikti rūbinėje. Ir šiandien nesuprantu, kaip mes ten surasdavome savąją porą. Nors visko būdavo, net ir ašarų. Beje, tos medinės klumpės, nors ir šiltos, labai nepatogios: tai, žiūrėk, sniegą iškratydamas kulną nuskeli, tai griuvus ant ledo perskyla. Prisimenu 1939–1940 m. šaltą ir sniegingą žiemą tėvams teko pirkti net keturias poras naujų klumpių. O tai jau nenumatytos išlaidos, todėl gaudavau barti už avalynės netausojimą.

1941 m. Šventų pradžios mokykloje buvo atidarytas penk­tas skyrius, į kurį susirin­ko vaikai iš gretimų kaimų. Kartu su manimi mokėsi pokaryje nuo sovietų žuvę Aleksas Bliū­džius iš Prapymo ir Juozas Jan­kaus­kas iš Padvarninkų. Dau­guma mokinių jau buvo paaugliai, vyresni už mane, bet tai nesudarė jokių rūpesčių ir 1942-aisiais sėkmingai baigiau penkis skyrius. Kilo dilema, kas toliau: mo­kytis ar likti dirbti tėvų ūkyje? 

Nerimo kupina paauglystė 

1938–1939 m. mūsų šeimoje vyko žemės dalybos – sesuo Juzefa, kaip pagrindinė paveldėtoja, gavo du trečdalius ūkio, mamai liko 14 ha žemės. Sodybą su visais pastatais taip pat paveldėjo sesuo, 1939–1940 m. žiemą ištekėjusi už Jono Sungailos iš Alkupio. 

Šeimai, kurioje augo keturi vaikai, teko gerokai pavargti statant sodybą naujoje vietoje. Tuo labiau, jog statyba pradėta 1940 m., sovietinei armijai jau okupavus Lietuvą. Aš tada Kvė­darnos bažnyčioje su didele gru­pe vaikų buvau ruošiamas Pir­majai Komunijai. 

Gerai prisimenu gražų birželio rytą, kai vieškeliu traukė svetima kariuomenė: tankai, artilerija, raitelių eskadronai. At­mintyje įstrigęs vaizdas, kai mes, vaikai, susirinkę prie špitolės netoli bažnyčios, pamatėme į kalnelį kylantį vienišą kareivį. Jis, matyt, buvo atsilikęs nuo kolonos. Ėjo pamažu, sunkiai tempdamas kuprinę, šautuvą su ilgu durklu. Pamenu, moterys aptarinėjo jo išvaizdą, apdarą, mat atrodė jis apgailėtinai: autais apvyniotos kojos, uniforma apiplyšusi. Palyginus su Lietuvos kariais, vaizdas nekoks.

Dauguma žmonių liūdnais veidais sutiko svetimą kariuomenę, susigūžę laukė naujų įvykių, nes kalbos apie sovietus ir kolchozus sklido jau senokai. Be to, Europoje, o ir Azijoje siautė karo audra, apie kurią daug buvo rašoma „Kario“ žurnale. Pradėjau domėtis politika, pasaulio įvykiais, nes labai mėgau geografiją ir istoriją. 

Naujoji valdžia gudriai naudojosi mažažemių ir bežemių žmonių nuotaikomis ir 1940 m. rudenį pradėjo dalinti jiems stambių ūkininkų žemes. Ka­dangi tėvai valdė tik 14 ha, žemių dalintojams pavyko juos įkalbėti paimti 9 ha geresnės, labiau įtręštos žemės apie senąją sodybą. Sesers žemė (28 ha) buvo atiduota naujakuriams Šikšniams ir kažkokiam Blan­kui. Mano tėvams siūlė pridėti kelis hektarus, bet jie nesutiko. 1941 m. pavasarį sėja vyko jau „reformos“ pažymėtuose sklypuose. Tai buvo nemaža mūsų šeimos klaida – valdyti ne sau priklausančią žemę. 

Tvenkėsi karo debesys. Kai pokaryje išgirdome teiginius, jog esą sovietų sąjunga buvusi užpulta Vokietijos iš pasalų, sugriautas taikus gyvenimas, tai grynas melas, nes vos okupavę Lietuvą, sovietai ruošėsi karui su Vokietija. Kareiviai Būdalinės miške (netoli mūsų sodybos) kirto egles ir vežė prie Jūros blindažams bei kitiems įtvirtinimams statyti. Jie užsimindavo, kad bus karas, nes vis dažniau pasirodydavo vokiečių žvalgybiniai lėktuvai.

1940 m. rudenį Kvėdarnos parapija šventė kelerius metus trukusios naujos mūrinės bažnyčios statybos pabaig­tu­ves. Spalio pradžioje per Ma­­rijos – Rožančiaus Ka­ra­lienės (Ro­žan­činės) atlaidus Telšių vyskupas ją pašventino, vaikams buvo suteiktas Sutvirtinimo sakramentas. Suaugusieji gąsdindavo, jog vyskupas stiprokai „užkertąs“ per veidą, bet mes netikėjome tais juokais. Po mišių išrikiavo visus eilėmis su kūmais ir kūmomis per visą bažnyčią, kuri atrodė tokia didelė. Man tada buvo vos daugiau nei aštuoneri, greta klūpėjo ir vyresnieji broliai Alfonsas ir Mečius. Gerai prisimenu, jog buvo gražus, šiltas oras ir daugybė žmonių – jie suplaukė iš atokiausių parapijos kaimų, nes retai matydavo vyskupą savo bažnyčioje. 

Atėjo 1941 m. vasara. Tą birželio 22-osios sekmadienį, vos auštant, iš vakarų pusės pasigirdo patrankų (armotų) dundėjimas. Prasidėjo karas. Tik patekėjus saulei išginiau bandą į ganyklą prie Upalio. Staiga pasigirdo riaumojimas ir pamačiau labai žemai skrendantį vokiečių lėktuvą. Jis, atrodė, liečia ratais medžių viršūnes ir kaleno iš kulkosvaidžių.

Niekas nežinojo, kiek šis karas tęsis. Girdėjome apie vokiečių laimėjimus Europoje. So­­vietinė armija atrodė gausi, stip­ri, pasirengusi atremti prie­šą. Pamenu, Kvėdarnoje vy­ko Jė­zaus Širdies atlaidai. Ma­ma su Mečiumi išėjo į bažnyčią, bet grįžo anksti, pamaldos buvo trumpos. Mama pasakojo, kad žydai miestelyje labai sunerimę ir kartojo, jei ateis vokiečiai, jiems bus „kaput“. Manęs ir šiandien neapleidžia mintis, kodėl žydų tauta, atrodo, puikiai žinodama, kaip vokiečiai elgiasi, nesitraukė. Gal galvojo, jog vokiečiai neįveiks sovietų armijos. 

Pirmąją karo dieną išėjome iš namų ir įsitaisėme šlaite prie Upalio. Po šimtamečiais ąžuolais naktį jautėmės lyg ir saugiai. Tačiau birželio 23 d. artilerijos kanonada priartėjo prie Kvėdarnos, miestelis ėmė degti. Būti netoli sodybos pasidarė nesaugu, tad su gyvuliais persikėlėme į sklypą už pusant­ro kilometro, į Girkuntines. At­važiavo ir daugiau kaimynų. „Šeimų taryba“ nusprendė, jog saugiausia būtų prie Perimų pie­vų. Įsikūrėme miškeliuose – lyg tikras čigonų taboras, ku­riame daug vaikų, o jie nemoka liūdėti ir nerimauti, prisigalvojome visokių žaidimų. Bet išbuvome tik iki trečiadienio ryto. Kai kuriose sodybose buvo likę po žmogų ryšiui palaikyti. Jonas Jakas (vyresnysis), kuris neblogai mokėjo rusiškai, pranešė, kad sovietinė armija paniškai pasitraukė. Ji išsilaikė beveik tris paras, bet vokiečiams keliose vietose pralaužus frontą, teko sprukti, palikus daug karinio turto, kuris vėliau atnešė nemažai nelaimių. Vaikai ir net suaugusieji bandė ardyti granatas, minas, jas sprogdinti. Žinoma, efektas būdavo nemažas, bet kiek žuvo ar liko invalidais... 

Pamenu, kaip vieškeliu Kvė­darna-Laukuva nepabaigiamu srautu, berods, tris paras, žygiavo vokiečių kariuomenė. Tai buvo elitiniai daliniai, su puikia, tvarkinga karo technika, pasitempusiais kariais. Kaimo žmonės šnekėjo, kad niekas negali atsilaikyti prieš tokią jėgą. Deja, vėlesni įvykiai parodė ką kita. 

Antanas LINGIS

Vilnius

(Bus daugiau)